| |
|
|
Jis ją seniai mylėjo, dažnai galvodamas, ar taip galima. Jis, būdamas pusamžis gyvanašlis, kurio jauna žmona ir sūnus paliko kažkur Rytprūsiuose, negalėjo suprasti, ką jis darytų, jei kitas ją tada taip būtų mylėjęs, kaip jis dabar svetimą žmoną.
— Stasy Vainiau, — sakydavo draugai, — kartais meilę ir kosulį galima paslėpti, bet mums atrodo, kad tu Genę myli.
Jis pagalvodavo, primerkdavo akis, prisimindavo jos ploną liemenį, mažą galvutę, jos porą mažų vaikų, nedidelio ūgio stambų jos vyrą ir papurtydavo galva:
— Ne.
O paskui vilkdamasis abejingas gatve galvodavo apie ją, ir dūšioj, kaip reklamų lentoj, degė sakiniai:
Meilė yra ugnis ir rasa. Meilė kvailas nesusipratimas. Rožių žiedai ir girtuoklio daina.
Meilė — gėlės ir kraujas. Koncentracijos stovykla ir motinos ranka. Vasaros saulėlydžiai ir rudenio gėla.
Vienpusiškai mylintis žaislas vaiko rankose ir daigas nelaistomoj žemėj. Meilė bizūno kirčiai ir duona, kurios neprašom Viešpaties maldoj.
Meilė palaima, keiksmažodis, akselinė mašina, kapojanti tave į tūkstančius gabalų ir mėtanti juos šalin lėtai ir po vieną. Meilė fantazija, įsikalbėjimas, kiaulystė, mėnulio pilnatis ir savęs malonus apgaudinėjimas.
Meilė kvailystė ir jausmų abrakadabra.
— Žinoma, kvailystė, — pasakydavo Vainius. — ir dar labiau tada, kai ji nežino, kad myli, ir kai negali pasiekt.
Tačiau jiedu žinojo, ir abu taip žinojo, kad tai blogai ir kad tai nelaimė. Bet jei būtų buvęs gydytojas, pagydąs iš tos ligos, jiedu pas jį nueitų. Saldus skausmas.
Ji turėjo valyklą. Nuo ankstaus ryto kilnodavo drabužius, kartais sukraudavo ant stalo jų dideles krūvas, ir jos maža šviesi galvutė kyšodavo pro ias kaip saulėgrąža. Vainius stengdavosi praeiti pro šalį, ir jų akys visada susitikdavo. Jis reikalingus ir nereikalingus drabužius ręsdavo valyti ir nunešęs ilgai stovėdavo prie stalo. Vainius buvo teisininkas, buvo iškalbus ir mėgdavo kalbėti. Kartais jis pasakodavo, jo akys spindėdavo, ir Genė su nuostaba žiūrėjo, nerangiai ir beprasmiai kilnodama drabužius. Vainius dirbo vakarais, jos vyras dienomis, visai taip, kaip daugeliu kasdieniškų atvejų ar nuobodžių rašytų istorijų.
— Visai gimnaziška, — pagalvojo Vainius, gulėdamas savo kambary, — tokių metų žmogaus taip nebedaroma. Ar einama ligi galo, arba užmirštama. Antraip juokingas naivios jaunystės atkartojimas. Į šiukšlių dėžę tokį galvojimą. Jis jos net nepabučiavo, o plepalų daugybė. Nėra išrasta tokių pakulų, kuriomis galėtum užkišti priemiesčio bobom gerkles.
Vainiui pasidarė pikta tūnoti kambary. Jį užpuolė vienatvės siaubas ir gėda. Jis norėjo eiti į gatvę ir bijojo kažko. Jam atrodė, kad badė jį visi pirštais ir šaukė: bobininkas, tačiau nebuvo nieko atsitikę, už ką jam tokie žodžiai būtų taikomi.
— Žinoma, nieko, — nusprendė Vainius, prisimindamas, kaip jam nusikaltėliai pasakojo, kad dar tada, kai jie tik planavo nusikaltimus, jiems atrodydavo, kad jau visi tai mato ir nujaučia.
Vainius žvilgterėjo į veidrodį, perbraukė šukomis juosvus, vos pradedančius žilti plaukus, ir išėjęs iš kambario, atsistojo ant laiptų. Lingavo rudenio medžiai alėjose rusvi ir graudūs, ir poraaugščiai mediniai namai stovėjo liūdni ir pašiurpę. Viename kieme stovėjo karvelidė, ir ant jos vaikščiojo karveliai. Vienas jų, papūtęs gurklį, sukosi ir burbuliavo. Gal jis buvo karingas, o gal viliojo draugę. Dangum plaukė žemi debesys. Atrodė, jie kliuvo už elektros vielų, ir pilkšvas rūkas buvo paslėpęs keletą augštesnių medžių viršūnių ir namų bokštelių.
Buvo pietų metas. Vainius nulipo į gatvę. Ji beveik ašarojo. Buvo drėgna, ir pravažiuojančios mašinos palikdavo pėdsakus. Gatvės buvo pustuštės. Vainius apėjo porą blokų, užėjęs į valgyklą, išgėrė kavos, nusipirko automate cigarečių ir nejučiomis priėjo valyklą. Jis žvilgterėjo pro pLatoką dekoratyvinį langą. Ji smulkutė kilnojo kažkokius plonus moteriškus rūbelius. Ji vilkėjo megztuką, ir šviesi galvutė ant plono kaklo ir siaurų pečių degė, kaip saulėgrąža. Prie bufeto stovėjo jos dviejų metų berniukas ir bandė pripūsti balioną. Vainius praėjo pro šalį, bet staiga grįžo ir įėjo į vidų.
— Sveika, Genute, — pasakė, kaip paprastai.
— O, labas, — šypsojos ji beveik skausmingai.
Akys liepsnoja, kaip žarijų puodas kaista krūtinė, ir visa taip provincialu ir vaikiška. Vainius pasilenkia per stalą ir, prisitraukęs už siaurų pečių, pabučiuoja ją į lūpas.
— Negalima, — vis skausmingai šypsos ji.
— Mušti tik negalima, — Vainius žiūri valandėlę j jos ružavą veidą ir paskui į ilgą eilę sukabintų drabužių.
— Ne, kartais geriau mušti, — pasako ji ir žiūri pro langą j apniūkusią gatvę.
Vainių vėl užgula naivumo baimė, neapykanta sau, ir jis sako:
— Žinai, kas yra Sibiras? Ten žmonės gyvena ir daugiau nieko nenori, tik duonos. Ir tik būtiniausių drabužių. Kai nėra ir negalima turėti, žmogui labai nedaug tereikia. Ir čia, žinau, negalima, ir užtenka tik tiek, kas čia įvyko.
Vainius išeina, ir nuo to prasideda. Jis daug kartų tai pakartojo, daug kartų su jos vyru buvo dirbtinai ir perdaug mandagūs, daug kartų kankino plepalai ir ilgesys.
Jis žinojo gal per daug, negu gali žinoti žmogus apie svetimą šeimą, tačiau nieko nebuvo įvykę. Jie plepėdavo ilgai, kai nieko nebūdavo valykloj, ji neimdavo iš jo pinigų už darbą, jie iš vieno žvilgsnio suprasdavo vienas kitą. Dažnai stovėjo ant briaunos prie pačio blogiausio, tačiau kažkas sulaikydavo.
Į Vainių grįžo kažkas iš sentimentalios vaikystės metų. Jis galvodavo apie savo palikusią žmoną ir sūnų, kartais norėdavo, kad žmona būtų dingusi, jis jos nebemylėjo, o kartais ėjo priemiesčio šiukšlinom gatvėm pučiant vėjui ir galvojo, kaip gera būtų, kad čia būtų žmona ir sūnus. Paskui vėl galvodavo apie Genę, tvirtindamas sau, kad tai yra labai žema, ir guosdamasis, kad taip žemėj yra padarę milijonai, kad niekas negrįžta žemėje ir kad laimės troškimas yra vienintelis tikslas. Kartais iš tolo žiūrėdavo į ją, praeinančią gatve su pora vaikų, ir buvo jam gaila jos, jos vaikų ir netgi jos vyro. Vieni jam išdrįsdavo priekaištauti, kiti ne, tačiau jis jautė savo negalią. Į jos privatų butą įeiti negalėjo. Vyras žinojo, norėjo ją išgelbėti, tačiau tai buvo neįmanoma.
— Kad aš galėčiau iš čia išvažiuoti, aš pagy-čiau. — pasakė ji vieną kartą Vainiui.
Bet niekas niekur nevažiavo, ėjo dienos, pilnos savęs niekinimo ir laimės troškimo, neapykantos kitam ir sau pačiam. Skyrybos stovėjo prieš akis, kaip nepakeliama grėsmė, jos buvo viliojančios ir šaukiančios, kaip kažkada buvusios pirmos meilės metai. Ir Vainius suprato, kad niekas nenustatė ribos, kokių metų žmogus privalo išsikraustyti iš proto. Senas dar labiau nori pasilaikyti nors truputį už laimės. "Dievas yra gailestingesnis už žmones", pakartodavo mintyse kažkada girdėtą sakinį ir jautėsi paskutinis žioplys.
Genė nemiegojo naktimis, ji laukė Vainiaus ryžto ir bijojo. Jie abu keikė vienas kitą ir abu be vienas kito negalėjo gyventi.
Ruduo tarpais buvo skaistus ir tarpais tikrai rudeniškas, pilnas krintančių lapų graudulio ir lietaus teškėjimo. Artėjo žiema, ir kartais su lietaus lašais maišėsi sniegas, ir elektros vielos pavirsdavo į baltas virves ir medžiai pasidarė balti, pavargę ir sunkūs. Kartais užkrisdavo šalna, ir saulei kylant lašai krisdavo sidabriniu ritmu.
Vainius nunešė jai valyti rudeninį apsiaustą. Ji stovėjo kaip visada toj pačioj vietoj. Jie be žodžių pasibučiavo, ir po minutės ji jam tarė.
— Šiandien mes mūsų kaimyno smuklės salėje turime nedidelį balių, — ji valandėlę palaukė ir paskui tęsė, — bet to žmogaus, kuris man brangiausias, nebus.
— Ko? — Vainius paklausė išsigandęs ir laimingas.
— Žinai, tavęs, — atsakė ji, numesdama apsiaustą nuo stalo ant kėdės, — gal ir gerai, kad tavęs nebus. Šiandien mūsų sutuoktuvių diena. Dvylika metų. Ar aš mylėjau savo vyrą? Taip. Bet aš seniai pamačiau, kad aš apsirikau. Tačiau taip turi būti ir taip bus, kaip yra. Mes turim pabaigti. Tu užmirši mane.
— Gerai, tik kartą ateisiu. Atsiimti apsiausto. Taip. Tegu taip bus. Nenusimink. Ligi šiol irgi buvo gražu. Mes turime suprasti. Sudiev.
Jis priėjo prie durų ir vistiek atsisuko. Ir akys gręžės vienos į kitą ligi skaudėjimo. Vainius vėl prisiminė, kad metai nepridengia nuo kvailysčių ir kad senatvė negali apginti nuo tiesos smūgių.
Grįžęs Vainius ilgai gulėjo lovoje. Vakaras artėjo. Prieblanda jo mažam butely pridėliojo tamsių pavidalų. Vainius žiūrėjo pro langą, kaip vienas po kito užsidega nedidelių krautuvių ir smuklių reklamos. Panieka ir ilgesys Vainių spaudė, kaip cementas. Lyg, rodos, kažkas traukė jį į skalbiamąją mašiną, spaudė ir sunkė. Vainius atsikėlė ir išėjo į gatvę. Netoli buvo smuklė, kurios salėj buvo švenčiamos sukaktuvės. Vainius užėjo į smuklę ir pasiėmė stiklą. Pro praviras duris į salę buvo matyti šokančių porų, kiti stoviniavo su stiklais rankose. Netoli durų stovėjo Genė mėlyna suknele vilkinti ir linksmai traškėjo su pora vyrų.
— Kvailas nesusipratimas, — pasakė sau
Vainius. — Genutė, tokia tu. Aš buvau tik tavo dvylikos metų gyvenimui paįvairinti. Spjauti,— ir Vainius išėjo į gatvę. Gatvė buvo tuščia, tik pilna tamsos ir drėgno šalčio. Tuo laiku prasidarė salės durys į gatvę, ir išėjo ji.
— Sušalsi, — pasakė jis jai, paimdamas už rankų ir vienai sekundei susimaišė galvos, rankos ir lūpos. Trumpai. Kaip ant posūkio automobilio šviesos švystelėjimas.
— Sudiev. Gyvenk gerai. Gerai.
Ji įšoko į salę. Vainius nuėjo skersai gatvę ir stabtelėjo. Išsitraukė cigaretes. Vėjas truputį kilo ir plėšė šaliką ir skvernus. Vėjas užgesino vieną degtuką. Jis buvo silpnas, jis negalėjo užpūsti ten toj salėj šviesų ir širdy žėrėjimo. Mažo, kaip Šv. Jono vabalėlis, ir aštraus, kaip stiklas.
Genė salėje nubraukė ranka vieną skruostą, o ant kito paliko kabėti ašara. Prie jos priėjo du vyrai.
— Einam šokti!
— Tu verki? — nustebo.
— Iš laimės, — pasakė antras. Porai sukantis pro langą ji žvilgterėjus pamatė, kaip Vainiui, stovinčiam skersai gatvės, vėjas plėšė degtukus ir skvernus. Ir jos siela — pusiau. Ji
prisiminė:
 Meilė — gėlių vazonai ir kraujas, šiukšlių duobė ir obelų kvepėjimas. Meilė kačiuko kailis ir išdažytas gatvės grindinys.
Ji šoko. Reikėjo šokti, kaip ir daug dalykų daryti per dvylika metų. Taip ir toliau bus. Ir eis laikas tolyn juodas, kaip rašalas. Jos vyras stovėjo būrely vyrų ir linksmai šnekėjo.
Vėjas už lango tebegesino degtukus ir plėšė skvernus. Salėj linksma muzika skėlė širdį pusiau, taip, kad niekas žemėje negalėjo pasakyti, ar Genė kitais metais vėl švęs sukaktuves, kaip niekas išaiškinti, ar vėjas įpūs ar užgesins ugnį ir laikas padidins ar užgesins geismą.
Vainiui užgesino vėjas paskutinį degtuką, ir jis dabar be užsiėmimo negali stovėti prieš nušviestus, tarpais nepridengtus langus. Kaukė vėjas, vielos, muzika, mašinų signalai, išvytas šuo, dvi ir dar tūkstančiai žemėje širdžių.
T. Valius — Iliustracija
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
