Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PARAPIJA—TAUTINIO INDIVIDUALUMO PUOSELĖTOJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANDRIUS BALTINIS   
1. Lietuviškoji pasaulėžiūra — lietuviškosios parapijos pagrindas
Tautos savitumo apibūdinimas yra visai panašus atskiro individo charakteristikai. Esame įpratę kolektyvinį individą — tautą lyginti su asmeniniu individu — žmogumi. Būdama kolektyvinis individas, tauta juk susidaro iš atskirų individų — žmonių. Kaip atskiri žmonės turi skirtingų žymių, sudarančių jų savitą charakterį, taip ir tautos yra skirtingos, turi savo individualumą. Gyvendami svetimuose kraštuose, akivaizdžiai regime, kad kiekviena tauta yra kitokia, skiriasi nuo kitų tautų. Sunku yra tik apibūdinti, žodžiais išreikšti šį skirtingumą — tautinį individualumą.

Lietuviškoji pasaulėžiūra formavo mūsų tautą, joje yra išreikštas mūsų tautos charakteris, lietuviškasis pasaulio suvokimas ir pergyvenimas. Šio mūsų straipsnio tikslas ir yra išvesti iš lietuviškosios pasaulėžiūros pagrindą
mūsų religiniam gyvenimui — lietuviškai parapijai.

Šį straipsnį autorius parengė iš savo paskaitos, skaitytos paskutiniame Liet. kat. mokslo akademijos suvažiavime Toronte (1970). Dedame jį pirmuoju pabrėžti lietuviškųjų parapijų klausimo svarbai. Aštriai klausimas šiandien kyla, kaip rodo jo išsiveržimas viešu konfliktu pačioj didžiausioj mūsų kolonijoj Čikagoj. Atsidūrus tokion padėtin, ypatingai svarbu turėti prieš akis principus, kurie tiesia pagrindą nugalėti nesusipratimams. Kun. dr. A. Baltinis ir primena šiuos principus kaip pagrindą, kuriuo mūsų parapijos gali būti iš tikrųjų savos, autoriaus žodžiais, lietuvybės palaikymo židiniai. — Red.

Kaip rasti esminius bruožus tautos pasaulėžiūroje? Svarbiausia ir vertingiausia kokioje nors pasaulėžiūroje yra jos teisingumas, atitikimas tikrovei. Esminiai tautos pasaulėžiūros bruožai bus tie, kurie yra susidarę ilgiausiai besitęsiančiose ir nesikeičiančiose sąlygose. Mūsų tautai iš tokių sąlygų svarbiausios yra šios: 1. tam tikra fizinė ir psichologinė sąranga, arba charakteris, 2. žemdirbių kultūra, 3. gyvenimas grupėmis kaimuose, 4. mažos ir grasomos tautos padėtis. Iš šių duomenų jau galima išvesti esmines lietuviškosios pasaulėžiūros žymes.

Jei žvelgsime į lietuvio dvasinę sąrangą, tai aplamai jam būdinga proto persvara prieš jausmus ir aistras. Iš šios žymės seka, kad lietuvis nepasiduos aistroms, nepažemins savo žmogiškosios vertės ir, atbudęs nuo aistrų, nesijaus galutinai pažemintas ir suniekintas, kaip slavai. Tad ir neturės to menkavertiškumo jausmo, iš kurio kyla visokios dvasinės krizės, būdingos Dostojevskio vaizduojamiems slavams, kuriuos visada kankina menkavertiškumo jausmas ir verčia juos pulti nuo vieno kraštutinumo į kitą. Lietuviui yra svetimas ir tamsusis slavų misticizmas, ir šiam artimas nihilizmas. Lietuvis apskritai bus šviesus, šviesi ir jo pasaulėžiūra.

Kad lietuviškosios pasaulėžiūros būdingas bruožas yra šviesumas, gerumas, parodo tautinis mūsų Dievo supratimas. Dievas visada vaizduojamas geras, teisingas, žmoniškas, tikras '•baltasis senelis". Jis labai priešingas žydų pa-vydžiam ir kerštingam Dievui — Jehovai. Mūsų senovės religijoje, rodos, visai nėra to "drebėjimo ir virpėjimo" prado, kurį religijos psichologai ir filosofai, greičiausiai Sen. Įstatymo įtakoje, randa kiekviename religiniame pergyvenime. Pagal tautinę individualybę kiekviena tauta turi skirtingas pažiūras į religiją ir skir-tvagai pergyvena Dievą, Tai jau žinojo graikų filosofas Heraklitas, tvirtindamas, kad visos tautos savo dievus įsivaizduoja pagal savo veidą. Lietuvių mitologinis Dievas, žėruojančios šviesos teikėjas, yra tarsi turtingas Dangaus ūkininkas. Visų dorinių dėsnių ir teisingumo sargas, jis vaikščioja iš namų į namus, žmonių neatpažintas, stebi žmonių elgesį, geriesiems atlygina, bloguosius nubaudžia. Kai lietuvių tauta pasidarė neturtinga, tada ir Dievas vaizduojamas kaip vargšas senelis, iš kurio krikščionybės įtakoje išsivystė Rūpintojėlis, budintis prie kelių ir kenčiantis kartu su žmonėmis.

Lietuviškąjį Dievo supratimą, kuris kyla iš lietuvių tautos charakterio, sustiprina žemdirbio gyvenimo sąlygos. Lietuvis žemdirbys suauga su žeme: žemė pasidaro jam tarsi motina, kuri viską duoda. Todėl jis žemę gerbia ir myli. Ir visos gamtos gyvosios būtybės pasidaro jam tarsi broliai ir seserys: jis gyvena ir jaučia kartu su jomis, stebėdamas jų tylųjį nuostabųjį gyvenimą. Mūsų liaudies dainos yra pilnos šio artimumo gamtai, ji pergyvenama kaip sudvasinta, kaip turinti sielą, kuri tik tuo skiriasi nuo mūsiškės, kad yra nebylė ir nepajėgia prakalbėti, bet kaip tik dėlto juo labiau verta pagarbos, globos ir pastangų įspėti jos slaptinguosius troškimus.
Artumas gamtai artina lietuvį ir prie kitų žmonių. Jis nuoširdus, draugiškas ir vaišingas. Nors yra individualistas, turi savybių, nuo kurių sunku atsikratyti ir kurių, gyvenant kartu su kitais, iš dalies reikia atsižadėti, vis vien tačiau jaučiasi kaip dalis didesnės visumos — kitų žmonių, nori kartu su jais gyventi. Rodos, šie ir kiti psichologiniai veiksniai yra buvę svarbiausioji priežastis, kad lietuviai gyveno kartu kaimuose (nors ir tam tikros istorinės sąlygos čia galėjo turėti didelės reikšmės).

Be abejo, istorija turėjo labai didelės reikšmės lietuvių pasaulėžiūrai susidaryti. Kaip palyginti nedidelei tautai, esančiai ant kelio tarp Rytų ir Vakarų, tarp daugelio ir galingų kaimynų, lietuvių tautai istorijos būvyje teko daug kentėti ir didelių neteisybių patirti. Svarbiausia, kad ji nepalūžo. Priešingai, tai pažadino joje didelį teisybės troškimą ir pasiryžimą tvarkyti gyvenimą pagal dorines normas. Todėl susikūrė doriškai jautri idealistinė pasaulėžiūra kuri būdinga mūsų šviesuomenės daugumai.

Iš šio trumpo lietuvių tautos pagrindiniu gyvenimo sąlygų apibūdinimo jau plaukia esminiai pradai, kurie sudaro lietuviškąją pasaulėžiūrą. Lietuviškoji pasaulėžiūra įeina į tų pasaulėžiūrų grupę, kurios vadinasi organiškosios pasaulėžiūros ir yra priešingos mechanistinėms Iš organiškosios pasaulėžiūros galima išvesti labai svarbių dalykų, liečiančių ne tik gamtą, be: ir paties žmogaus ir tautos gyvenimą. Pagal organinę pasaulėžiūrą, žmogus yra tik dalis kažkokios didesnės visumos. Toji visuma — tauta. Tauta yra gyvas organizmas, ji yra ne atskirų individų suma, bet jų suaugimas. Turime tik giliau pažvelgti į save pačius, kad pastebėtume, jog visas mūsų gyvenimas susideda iš santykių su žmonėmis, gamta ir kraštu, kuriame gyvename. Gyvename ne tik savyje, savo patirtyse ir jausmuose, bet daugiau viršum savęs ir šalia savęs — drauge su kitais juo gilesni mūsų santykiai su aplinka, juo esame tobulesni asmenys. Bet tokie gilūs intymūs santykiai žmogui gali susidaryti tik su ta aplinka, į kurią jis įauga pamažu nuo pat gimimo, su kuria jis turi bendrą kalbą, mintis ir jausmus, kultūrą, praeitį, dabartį ir ateitį. Tai reiškia, kad žmogus gali būti pilnutinė asmenybė tik savo tautoje, į kurią yra įaugęs visa savo prigimtimi.

Kaip žmogus yra įaugęs tautoje, taip tautos yra įaugusios į didesnę visumą — žmoniją, kurioj randa sau atramą ir įprasmina savi buvimą.
Tačiau galima eiti dar toliau. Jei suvokiame, kad gyvenime reiškiasi ne tik mechaninės, bet ir dvasinės jėgos, tai reiškia, kad jau yra atrasta plotmė, kurioje žmogus susiliečia su kai kuo viršum jo esančiu. Ir jo nereikia ieškoti kažkur toli, nes iš tikro jame "esame, judame ir gyvename". Bet jei mes neišvengiamai turime ryšį su absoliutiniu gyvenimu, ar negalima sąmoningiau su juo susirišti, tobuliau savo gyvenimą priderinti šiam amžinajam gyvenimui!. Tam yra tik vienas būdas — sueiti į konkrečius santykius su Dievu, o tų konkrečių santykių su Dievu išraiška yra parapija.

2. Parapija — lietuviškosios pasaulėžiūros išraiška
Jei pripažįstame, kad lietuviškoji pasaulėžiūra yra organinė, tai esame atradę kryptį, pagal kurią turi būti tvarkomi lietuvių santy­kiai su Dievu, kokia turi būti lietuviškoji pa­rapija.Lietuviškoji parapija turi atitikti lietuviš­kąją pasaulėžiūrą, lietuviškąjį Dievo pergyveni­mą. O lietuviškas Dievo pergyvenimas yra skirtingas nuo kitų tautų Dievo pergyvenimo. Tai todėl, kad religija yra žmogaus santykis su Dievu ir į šį santykį ateina žmogus visas, ne tik su kūnu ir siela, bet ir su savo tautybe, gim­tąja kalba, tautiniais papročiais ir tradici­jomis, istoriniu savo likimu bei visa lietuvišką­ja kultūra, žodžiu — su savo tautine individua­lybe. Ir tik į šitokį pilną žmogų atsiremia jo santykis su Dievu.Todėl, kad žmogus galėtų santykiauti su Dievu, ir parapija turi atsiremti į jo tautinę individualybę, būti tautinė - lietuviška, jo san­tykiai su Dievu turi reikštis lietuviškai. Litur­gijoje turi būti vartojama lietuvių kalba, lie­tuviška muzika ir lietuvių religiniai papročiai. Net bažnyčios turi būti statomos lietuviško sti­liaus, kur tik tai galima. Kunigai turi būti tik­ri lietuviai, kurie yra įaugę į savo tautos in­dividualybę, supranta savo žmones, jų troški­mus bei viltis ir gali prabilti į juos jiems su­prantamu būdu ir jų sielos gelmes atverti Die­vui.Kadangi tautinių parapijų, kaip ir visų kitų parapijų, tikslas yra vesti žmones prie Dievo, tai šiam pagrindiniam tikslui pasiekti reikia naudoti tautines priemones. Iš šio tautinio santykiavimo su Dievu išplaukia galingos paskatos, kurios ugdo bei stiprina tautine individualybę. Kokiu būdu tai vyksta, paaiškėja iš religinių ir kultūrinių bei tautinių vertybių sąrangos bei jų ryšio su vertybėmis bei apskritai kultūra.
Žymus anglų istorikas Arnold Toynbee savo dvylikos tomų "Istorijos studijoje" nagrinėja kalbos reikšmę ir nutautėjimo klausimą. Vienoj vietoj jis rašo: "1932 m. lankiausi JAV Troy mieste New Yorko valstijoje. Ten radau italų emigrantų, kurie visai nemokėjo anglų kalbos. Tai atsitiko todėl, kad jie gyveno tame pačiame miesto kvartale, dirbo tame pačiame fabrike ir meldėsi toje pačioje bažnyčioje. Jie visur kalbėjo ir meldėsi itališkai, ir nebuvo iokio reikalo mokytis anglų kalbos" (A study of History, IX t., p. 323). Šioje knygoje jis sudaro tam tikrą schemą pagal vertybių rangą. Centre jis pastato religines vertybes, kurias jis vadina branduolio vertybėmis. Po jų tuoj eina kultūrinės vertybės, po jų politinės ir medžiaginės. Pagal Toynbee, juo vertybės arčiau prie religinių vertybių, juo jos sunkiau prieinamos svetimoms įtakoms. Kadangi kultūrinės vertybės yra arčiausiai religinių vertybių, todėl jos ilgiausiai išsilaiko, nepriima svetimų pradų. Kiekviena kultūra savo esme yra tautinė, todėl religinės vertybės, susijusios su tautinės kultūros vertybėmis, šias tautines vertybes persunkia ir padaro atsparias svetimų kultūrų įtakoms. Tuo būdu tautinė parapija iš vidaus palaiko ir ugdo tautinę individualybę.
Ši Toynbee istorijos filosofiios samprata visai atitinka šiandien vertybių filosofijos priimtą sampratą, pagal kurią religinė vertybė yra aukščiausia, persunkia kitas vertybes, sudaro jų centrą ir yra jų pagrindas. Todėl religija palaiko kultūrą, duoda jai kryptį, papildo ir ją įprasmina. Pagal šią vertybių sąrangą, tautinėje parapijoje tautinės kultūros vertybės atsiremia į religines, glaudžiai su jomis susyja, todėl ilgai išlieka atsparios svetimų kultūrų įtakoms ir sunkiai asimiliuojasi.
Šį religinių ir kultūrinių vertybių santykį patvirtina ir pats gyvenimas. Mūsų parapijos JAV buvo ir yra lietuvybės palaikymo židiniai. Lietuvybė dažnai augo ar vyto su parapijos pažanga ar smukimu. Ten, kur buvo veiklios parapijos, ten ir lietuvybė klestėjo. Kur parapijos apmirė, ten ir lietuviškasis veikimas išblėso. O kur lietuviškosios parapijos išnyko, sunyko ir lietuvybė.
Iš šios patirties matome, kad religinis ir tautinis pradas vienas kitu remiasi ir vienas kitą palaiko. Religinio ir tautinio prado reikšmė ypač iškilo po Vatikano II susirinkimo, kuris liturgijoje įvedė gimtąją kalbą ir leidžia joje panaudoti kitų tautinių pradų bažnytinės muzikos, dailės ir architektūros srityse. Pagal šią naujai susidariusią padėtį, tautinės parapijos turi virsti stipriomis religijos ir tautybės palaikymo tvirtovėmis, nes jos turi saugoti kažką be galo brangų, būtent žmogaus ryšį su Dievu, į kurį įeina visas žmogus, su savo tautine individualybe, kuri tik viena gali šį ryšį gyvą išlaikyti.
Pagal Vatikano II sutvarkymą, visuose kraštuose parapijos yra tautinės ir nesudaro jokių ypatingų rūpesčių. Rūpesčiai iškyla tik tautinėms mažumoms svetimuose kraštuose. Dalis mūsų tautos šiandien yra už savo krašto ribų, todėl ir savo parapijų išlaikymas yra vienas didžiųjų mūsų rūpesčių.
Tautinių parapijų išlaikymo rūpestis lengvai išsispręstų, jei joms tvarkyti būtų tautinis organas — vyskupija. Tačiau savo vyskupiją turėti išeivijoje yra kol kas neįmanomas dalykas, nors pagal aukščiausią Bažnyčios autoritetą ir būtų galimas. Vatikano II susirinkimas iškėlė pasauliečių rolę ir atsakomybę Bažnyčioje ir žmogaus asmenybės vertę ir atsakomybę gyvenime. Ši pasauliečių rolė ir atsakomybė religiniame gyvenime konkrečiai reiškiasi parapijų ir vyskupijų tarybomis. Kad pasauliečiai galėtų dalyvauti parapijos tvarkyme, turi priklausyti parapijai. Iš parapiečių išrenkamos parapijų tarybos, o iš parapijų tarybų sudaroma vyskupijos taryba. Iš parapijų ir vyskupijos tarybos narių sudaromas Religinis Centras. Toks centras turėtų studijuoti tautines, religines mūsų parapijų problemas, glaudžiai bendradarbiaudamas su parapijos kunigais ir vietos vyskupais. Toks centras gali kreiptis į vietos vyskupus ir Vatikaną, o Vatikanui tarpininkaujant — į viso pasaulio katalikus. Toks centras galėtų žymiai prisidėti prie tautinių parapijų tvarkymo ir jų išlaikymo, ugdytų religiškai tautinę sąmonę, keltų lietuvių parapijų reikšmę religinėje ir tautinėje srityje.
Tautiškai religinė veikla sklido iš lietuviškųjų parapijų nuo jų įsikūrimo dienų. Jų ribose buvo steigiamos mokyklos, leidžiama spauda, šaukiami suvažiavimai, kur buvo sprendžiamos religinės ir tautinės problemos. Visa tai laba: prisidėjo prie tautinės mūsų individualybės išlaikymo ir religinės sąmonės ugdymo. Ir dabar reikėtų lietuvių bendruomenei, katalikiškosioms ir tautinėms organizacijoms nagrinėti susirinkimuose lietuvių parapijų reikalus, ginti jų teises, skirti joms savo gabumus ir talentus, kuriant lietuvišką religinį meną, komponuojant religines giesmes, statant lietuviško stiliaus bažnyčias etc. Telkiant visas jėgas į lietuviškųjų parapijų išlaikymą, parapijos pasidarys tomis lietuviškumo tvirtovėmis, kurios išlaikys ir puoselės tautinę mūsų individualybę, išplės mūsų tautinę pasaulėžiūrą iki krikščioniškosios pasaulėžiūros viršūnių ir įprasmins visų mūsų tautiškai religinę veiklą.
Pagaliau ši mūsų pasaulėžiūra atitinka ir mūsų dabartinę padėtį. Mes negalime ir niekuomet negalėsime būti patenkinti dabartine savo padėtimi. Jei kada nors, tai dabar jaučiame, kad pilnutinį savo gyvenimą galima gyventi tik savo tautoje, dirbant ir aukojai:: jos gerovei. Kaip krikščioniškosios doros įkvėpti kovotojai dėl teisybės, mes niekad negalėsime sutikti su tuo, kad mūsų tauta kęstų didžiausią neteisybę ir prievartą. Mes laikome savo gyvenimo prasme ir būtina pareiga kovoti prieš tai visomis jėgomis, siekti savo tautai laisvės, neleisti savo tautos nariams prarast: savitarpio ryšių, neleisti nykti gyvosioms tautos jėgoms ir nutausti jaunajai kartai. Visų šių tikslų siekti mums padeda tikrai savo uždavinius suprantanti lietuviškoji parapija. Vardan liet v -viškosios ir krikščioniškosios gyvenimo prasmės mes kovojame prieš tai ir esame tvirtai įsitikinę, kad tai darydami esame susiderinę su amžinaisiais krikščioniškosios doros idealą:s ir kultūros reikalavimais, nes jaučiame, jc esame ir norime būti visuotinės kultūros veiksnys, kurio žuvimas būtų nuostolis tiek bendrajai žmonijos kultūrai, tiek pasaulio esmės pilnatvei. Ir šioje kovoje mums netenka nusiminti. Tiek, kiek šio pasaulio nevaldo tik mechanizmas, bet matome jame dvasinį Tvarkytoją, į kurio valios vykdymą įsijungėme lietuviškomis parapijomis, galime turėti tvirtų vilčių, kad neteisybė anksčiau ar vėliau bus nugalėta ir mums vėl patekės teisybės ir laisvės saulė, į-prasminanti mūsų kovas ir gyvenimą šios žemės ir amžinybės toliuose.
Iš to aiškiai matyti, kad vyriausias Katali­kų Bažnyčios autoritetas pasisako už tautinių grupių globą. Ši tautinių grupių globa yra ug­doma, kuriant tautines parapijas, o kur jų ne­galima įkurti, tai bent tam tikroms vietoms skiriant atitinkamos tautybės kunigus, kurie, pažindami savo tautiečius, gali jų dvasinius rei­kalus aprūpinti. Bažnyčia, leisdama steigti tau­tines parapijas, siekia ne kokių nors tautinių tikslų, bet sielų gerovės. "Coelum non animam mutant qui trans mare currunt" (dangų, ne sa­vo sielą keičia tie, kurie per jūrą plaukiat. Tautinių parapijų tikslas yra telkti atskirų tau­tybių žmones į religines bendruomenes tauti­nės kultūros pagrindais, kad galėtų apsaugoti jų religinį gyvenimą, sudaryti galimybę sueiti į santykį su Dievu, į kurį įeina žmogus visas, su tautine savo individualybe. Priešingu atveju, žmogus gali prarasti savo asmens tapatybę, su­žaloti save ir žūti. Atplėštas nuo savo tautos ir krašto, įmestas į svetimą aplinką, dažnai priešingą jo tikėjimui ir kultūrai, pramonės didmiesčiuose, be savo parapijos, pamaldų ir kunigų, pabėgėlis greit gali prarasti vidinę pu­siausvyrą, pradėti nevertinti ir net neapkęsti Bažnyčios, nes, pagal Maceiną, niekas nėra žmo­gui taip sunku, kaip būti svetimšaliu Bažnyčio­je.

Ir mūsų parapijų pirmasis uždavinys yra palaikyti ryšį su Dievu mūsų tautai supranta­mu būdu. Krikščionybė, skelbiama pagal mūsų tautos charakterį, rado atbalsį lietuvio sieloje, suleido į ją gilias šaknis. Tautinės parapijos iš­eivijoje buvo masinis judėjimas. Jų kūrime da­lyvavo visi lietuviai, kurie ilgėjosi Dievo. Krikš­čionybė, skelbiama lietuviškose parapijose lie­tuviškai pagal lietuviškąjį Dievo pergyvenimą, buvo artima lietuvio dvasiai savo paprastumu ir nuoširdumu, ypač tuo, kad ji veikė į širdį ir jausmus. Lietuviškosios parapijos pasidarė brangios ir dėl to, kad jų ribose atsirado gali­mybe organizuoti religinę, visuomeninę ir kul­tūrinę veiklą tautiniais pagrindais ir tuo būdu stiprinti lietuviškąjį individualinį ryšį su Dievu


Dail. V. K. Jonyno projektuota ir išpuošta Šventos Onos koplyčia Amsterdamo (N.YJ lietuviy kapinėse.

ir savo tautine individualybe. Tautinių parapijų įtaka padarė tai, kad išeivijoje išsilaikė aukštas religingumas ir dorovingumas, būdingas mūsų tautai. Tautinėse parapijose religinis gyvenimas išliko gyvas dėl to, kad buvo išreiškiamas mūsų tautai atitinkamu būdu. Savo parapijoje, jos pamaldose pabėgėliai pergyvena paliktosios tėvynės artumą ir priklausymą savo tautai. Susirinkę į savo pamaldas, jie maldomis ir giesmėmis išsako patys save, pergyvena savo likimo bendrumą ir Dievo artumą. Tuo būdu tautinės parapijos pasidaro mūsų tautos gyvenimo dalimi, gyvena jos rūpesčiais, patenkina jos amžinybės ilgesį.
Jei pagal Vatikano II susirinkimą Kristaus mokslas turi būti skelbiamas mūsų laikų žmonėms suprantamu būdu, tai vienas svarbiausių šių suprantamų būdų yra skelbti jį gimtąja kalba ir pagal atitinkamos tautos mentalitetą, papročius ir visą jos kultūrą. Todėl visai nesuprantamas dalykas yra Bažnyčių vadovų noras mažinti ir naikinti tautines parapijas. Taip darydami, Bažnyčios vadovai patys užkerta žmonėms kelią į išganymą, atstumia juos nuo Dievo ir tuo pačiu sužlugdo juos kaip žmones Kai tautines mažumas pavergti ir jas nutautinti stengiasi imperialistinės valstybės, tai gali būti suprantama, nors sunkiai pateisinama. Bet kai tai pradeda daryti Bažnyčios atstovai, kurių tikslas yra vesti žmones prie Dievo, tai jų elgesys yra nesuprantamas ir nepateisinamas, nes tada jie patys paneigia savo misiją, eina patys prieš save, paneigia tą tikslą, kurio jie patys siekia. Tas paneigimas ateina iš klaidingai suprasto nacionalizmo ir yra priešingas visiems Bažnyčios patvarkymams, pačiai krikščionybei ir pastoracijos dėsniams. Bažnyčioje nėra nei žydo, nei graiko, visi sudaro Dievo tautą, bet šiame tautų darželyje Dievas norėjo turėti ir lietuvių tautą, kuri jį garbintų ją vieną atitinkančiu, skirtingu nuo kitų tautų, būdu ir sukurtų naujų religinių ir kultūrinių vertybių, reiškiančių jos santykį su Kūrėju ir įprasminančiu jos vietą pasaulio tautų šeimoje. Tautinėse parapijose ir yra įkurtos šiems amžiniesiems Dievo nustatytiems tikslams siekti. Kas jas naikina ar silpnina, eina prieš Kūrėjo valią, paneigia pastoracinio sėkmingumo pagrindus, savo misiją ir patys save. Kadangi tautinių parapijų, kaip ir visų kitų parapijų, tikslas yra vesti žmones prie Dievo, tai šiam pagrindiniam tikslui pasiekti reikia naudoti tautines priemones. Iš šio tautinio santykiavimo su Dievu išplaukia galingos paskatos, kurios ugdo bei stiprina tautine individualybę. Kokiu būdu tai vyksta, paaiškėja iš religinių ir kultūrinių bei tautinių vertybių sąrangos bei jų ryšio su vertybėmis bei apskritai kultūra.
Žymus anglų istorikas Arnold Toynbee savo dvylikos tomų "Istorijos studijoje" nagrinėja kalbos reikšmę ir nutautėjimo klausimą. Vienoj vietoj jis rašo: "1932 m. lankiausi JAV Troy mieste New Yorko valstijoje. Ten radau italų emigrantų, kurie visai nemokėjo anglų kalbos. Tai atsitiko todėl, kad jie gyveno tame pačiame miesto kvartale, dirbo tame pačiame fabrike ir meldėsi toje pačioje bažnyčioje. Jie visur kalbėjo ir meldėsi itališkai, ir nebuvo iokio reikalo mokytis anglų kalbos" (A study of History, IX t., p. 323). Šioje knygoje jis sudaro tam tikrą schemą pagal vertybių rangą. Centre jis pastato religines vertybes, kurias jis vadina branduolio vertybėmis. Po jų tuoj eina kultūrinės vertybės, po jų politinės ir medžiaginės. Pagal Toynbee, juo vertybės arčiau prie religinių vertybių, juo jos sunkiau prieinamos svetimoms įtakoms. Kadangi kultūrinės vertybės yra arčiausiai religinių vertybių, todėl jos ilgiausiai išsilaiko, nepriima svetimų pradų. Kiekviena kultūra savo esme yra tautinė, todėl religinės vertybės, susijusios su tautinės kultūros vertybėmis, šias tautines vertybes persunkia ir padaro atsparias svetimų kultūrų įtakoms. Tuo būdu tautinė parapija iš vidaus palaiko ir ugdo tautinę individualybę.
Ši Toynbee istorijos filosofiios samprata visai atitinka šiandien vertybių filosofijos priimtą sampratą, pagal kurią religinė vertybė yra aukščiausia, persunkia kitas vertybes, sudaro jų centrą ir yra jų pagrindas. Todėl religija palaiko kultūrą, duoda jai kryptį, papildo ir ją įprasmina. Pagal šią vertybių sąrangą, tautinėje parapijoje tautinės kultūros vertybės atsiremia į religines, glaudžiai su jomis susyja, todėl ilgai išlieka atsparios svetimų kultūrų įtakoms ir sunkiai asimiliuojasi.
Šį religinių ir kultūrinių vertybių santykį patvirtina ir pats gyvenimas. Mūsų parapijos JAV buvo ir yra lietuvybės palaikymo židiniai. Lietuvybė dažnai augo ar vyto su parapijos pažanga ar smukimu. Ten, kur buvo veiklios parapijos, ten ir lietuvybė klestėjo. Kur parapijos apmirė, ten ir lietuviškasis veikimas išblėso. O kur lietuviškosios parapijos išnyko, sunyko ir lietuvybė.
Iš šios patirties matome, kad religinis ir tautinis pradas vienas kitu remiasi ir vienas kitą palaiko. Religinio ir tautinio prado reikšmė ypač iškilo po Vatikano II susirinkimo, kuris liturgijoje įvedė gimtąją kalbą ir leidžia joje panaudoti kitų tautinių pradų bažnytinės muzikos, dailės ir architektūros srityse. Pagal šią naujai susidariusią padėtį, tautinės parapijos turi virsti stipriomis religijos ir tautybės palaikymo tvirtovėmis, nes jos turi saugoti kažką be galo brangų, būtent žmogaus ryšį su Dievu, į kurį įeina visas žmogus, su savo tautine individualybe, kuri tik viena gali šį ryšį gyvą išlaikyti.
Pagal Vatikano II sutvarkymą, visuose kraštuose parapijos yra tautinės ir nesudaro jokių ypatingų rūpesčių. Rūpesčiai iškyla tik tautinėms mažumoms svetimuose kraštuose. Dalis mūsų tautos šiandien yra už savo krašto ribų, todėl ir savo parapijų išlaikymas yra vienas didžiųjų mūsų rūpesčių.
Tautinių parapijų išlaikymo rūpestis lengvai išsispręstų, jei joms tvarkyti būtų tautinis organas — vyskupija. Tačiau savo vyskupiją turėti išeivijoje yra kol kas neįmanomas dalykas, nors pagal aukščiausią Bažnyčios autoritetą ir būtų galimas. Vatikano II susirinkimas iškėlė pasauliečių rolę ir atsakomybę Bažnyčioje ir žmogaus asmenybės vertę ir atsakomybę gyvenime. Ši pasauliečių rolė ir atsakomybė religiniame gyvenime konkrečiai reiškiasi parapijų ir vyskupijų tarybomis. Kad pasauliečiai galėtų dalyvauti parapijos tvarkyme, turi priklausyti parapijai. Iš parapiečių išrenkamos parapijų tarybos, o iš parapijų tarybų sudaroma vyskupijos taryba. Iš parapijų ir vyskupijos tarybos narių sudaromas Religinis Centras. Toks centras turėtų studijuoti tautines, religines mūsų parapijų problemas, glaudžiai bendradarbiaudamas su parapijos kunigais ir vietos vyskupais. Toks centras gali kreiptis į vietos vyskupus ir Vatikaną, o Vatikanui tarpininkaujant — į viso pasaulio katalikus. Toks centras galėtų žymiai prisidėti prie tautinių parapijų tvarkymo ir jų išlaikymo, ugdytų religiškai tautinę sąmonę, keltų lietuvių parapijų reikšmę religinėje ir tautinėje srityje.
Tautiškai religinė veikla sklido iš lietuviškųjų parapijų nuo jų įsikūrimo dienų. Jų ribose buvo steigiamos mokyklos, leidžiama spauda, šaukiami suvažiavimai, kur buvo sprendžiamos religinės ir tautinės problemos. Visa tai laba: prisidėjo prie tautinės mūsų individualybės išlaikymo ir religinės sąmonės ugdymo. Ir dabar reikėtų lietuvių bendruomenei, katalikiškosioms ir tautinėms organizacijoms nagrinėti susirinkimuose lietuvių parapijų reikalus, ginti jų teises, skirti joms savo gabumus ir talentus, kuriant lietuvišką religinį meną, komponuojant religines giesmes, statant lietuviško stiliaus bažnyčias etc. Telkiant visas jėgas į lietuviškųjų parapijų išlaikymą, parapijos pasidarys tom:5 lietuviškumo tvirtovėmis, kurios išlaikys ir puoselės tautinę mūsų individualybę, išplės mūs: tautinę pasaulėžiūrą iki krikščioniškosios pasaulėžiūros viršūnių ir įprasmins visų mūsų tautiškai religinę veiklą.
Pagaliau ši mūsų pasaulėžiūra atitinka ir mūsų dabartinę padėtį. Mes negalime ir niekuomet negalėsime būti patenkinti dabartine savo padėtimi. Jei kada nors, tai dabar jaučiame, kad pilnutinį savo gyvenimą galima gyventi tik savo tautoje, dirbant ir aukojai:: jos gerovei. Kaip krikščioniškosios doros įkvėpti kovotojai dėl teisybės, mes niekad negalėsime sutikti su tuo, kad mūsų tauta kęstų didžiausią neteisybę ir prievartą. Mes laikome savo gyvenimo prasme ir būtina pareiga kovoti prieš tai visomis jėgomis, siekti savo tautai laisvės, neleisti savo tautos nariams prarast: savitarpio ryšių, neleisti nykti gyvosioms tautos jėgoms ir nutausti jaunajai kartai. Visų šių tikslų siekti mums padeda tikrai savo uždavinius suprantanti lietuviškoji parapija. Vardan liet v -viškosios ir krikščioniškosios gyvenimo prasmės mes kovojame prieš tai ir esame tvirtai įsitikinę, kad tai darydami esame susiderinę su amžinaisiais krikščioniškosios doros idealą:s ir kultūros reikalavimais, nes jaučiame, jc esame ir norime būti visuotinės kultūros veiksnys, kurio žuvimas būtų nuostolis tiek bendrajai žmonijos kultūrai, tiek pasaulio esmės pilnatvei. Ir šioje kovoje mums netenka nusiminti. Tiek, kiek šio pasaulio nevaldo tik mechanizmas, bet matome jame dvasinį Tvarkytoją, į kurio valios vykdymą įsijungėme lietuviškomis parapijomis, galime turėti tvirtų vilčių, kad neteisybė anksčiau ar vėliau bus nugalėta ir mums vėl patekės teisybės ir laisvės saulė, į-prasminanti mūsų kovas ir gyvenimą šios žemės ir amžinybės toliuose.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai