Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETŲ 1950 METŲ KALBOS MOKSLO PERVERSMAS IR JO PASĖKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KOSTAS OSTRAUSKAS   
1950 m. gegužės mėn. 9 dienos "Pravdos" laida išėjo gerokai pastorėjus — vedamajame buvo paskelbta, jog tuo numeriu pradedamos vadinamosios "laisvos diskusijos" sovietinio kalbos mokslo klausimais. Priežastis: sovietų kalbotyros nuklydimas į šunkelius ir sustingimas. "Diskusijų" tikslas: "kritikos ir savikritikos priemonėmis nugalėti sovietinio kalbos mokslo raidos bei vystymosi sustingimą ir kartu duoti teisingą kryptį tolimesniam moksliniam darbui šioje srityje". (1)

"Diskusijos" buvo koncentruojamos į bandrąsias kalbos mokslo problemas. Praktiškai gi tikrasis taikinys buvo N. J. Marras bei jo kalbinė teorija ir jos šalininkai, — teorija, kuri iki to laiko buvo laikoma didžiausiu marksistinio-leninistinio kalbos mokslo laimėjimu.

I
Norėdami geriau suprasti kalbamas diskusijas, tikriau patį sovietų kalbos mokslo perversmą, susipažinkime nors trumpai su ankstyvesne (iki 1950 m.) sovietine kalbotyra, t. y. su N. J. Marru ir jo teorijomis. Plačiai bei išsamiai to nenagrinėsime, nes 1. turint galvoje Marro teorijų painumą ir dažną jų kaitaliojimą, tektų šiam reikalui paskirti ilgoką studiją, 2. mūsų atveju tai nėra labai ir reikalinga, nes, kalbant apie patį perversmą, svarbiausi, kaip matysime, yra patys Marro teorijų pagrindai ir pasėkos, — tad tuo ir pasitenkinsime. Tačiau iš kitos pusės, toli gražu negalime užmiršti kito, su kalbos mokslu nieko bendro neturinčio, aspekto — politikos, nes paties perversmo pagrinde, mūsų supratimu, glūdi ne tiek mokslinė, kiek grynai politinė priežastis.

Nikalojus Jakovlevičius Marras (1864?—1934) buvo rytų (arabų, persų, turkų, armėnų, gruzinų . . .) kalbų specialistas. Pradėjęs 1884 m. šioje srityje studijas Peterburgo universitete, jis netrukus pateko orientalisto V. R. Roseno įtakon. Rosenas gi neturėjo lyginamojo indoeuropiečių kalbotyros metodo pasiruošimo, tad tuo pačiu keliu nuėjo ir jo mokinys. Tai, atrodo, kaip tik turėjo didelės įtakos Marro ateities teorijoms. 1888 m. jis baigė universitetą, o 1891 m. pradėjo ten pat skaityti armėnų ir gruzinų kalbas. Mirus V. R. Rosenui, jam teko Mokslų akademijoje rytų kalbų skyrius, gi 1911 m. jis buvo išrinktas Peterburgo universiteto rytų kalbų skyriaus dekanu- Tuoj po revoliucijos Marras stojo ilgai nedelsdamas naujos valdžios pusėn ir įvairiais jam galimais būdais ją rėmė, tokiu keliu valdžios sluogsniuose gerokai išsipopuliarėdamas ir netrukus tapdamas sovietų kalbininkų vadu. 1930 m. jis įstojo į komunistų partiją, gi 1934 m. jo jau nebuvo gyvųjų tarpe. Tačiau liko jo mokiniai bei šalininkai ir jo teorijos, kurios buvo visuotinai ir oficialiai partijos pripažintos visoje Sovietų Sąjungoje- Dar 1949 m. liepos mėn. 21 d. Mokslų akademijos prezidiumo priimta rezoliucija oficialiai skelbė, t. y. įsakė, jog marrizmas yra "naujas materialistinis kalbos mokslas" paremtas "dialektiniu ir istoriniu materializmu" ir kaip toks privalo būti laikomas "progresyviu revoliuciniu mokslu."

Marro tikslas buvo įsprausti kalbos mokslą į marksizmo rėmus. Ir rezultatai štai kokie- Marro teorija, — duodant tik pačius esminius pagrindus, — skelbia, jog kalbos, remiantis marksistinėmis sąvokomis, kaip ir filosofija, etika, estetika, yra tik dalis socialinio "antstato" (nadstroika, superstructure). Jos vystosi atliepda-mos visuomenės raidą, pvz. jeigu žmonijos progresas veda prie visuomenės skirstymosi į socialines klases, tai kalbos taip pat tampa "socialinėmis, klasių kalbomis". Tokiu būdu, pagal Marrą, nėra kalbų, kurios nebūtų klasių kalbos. Kartais, tiesa, greta evoliucinės kalbų raidos iškyla staigūs, analogiškai revoliucijoms idėjinėje dirvoje, perversmai kalbų raidos eigoje. Tačiau vienu ar kitu atveju paskiros kalbos pereina atitinkamus savo raidos perijodus bei tarpsnius. Tokiu būdu gauname vadinamųjų "pažengusių" ir "atsilikusių" kalbų sąvokas.

Iš kitos pusės, su anksčiau išdėstytomis Marro teorijos šaknimis glaudžiai rišasi ir kiti jos pagrindai. Marras paneigia visus Vakarų kalbininkų teorinius principus ir konkrečius laimėjimus kalbos mokslo dirvoje-Jis atmeta kalbų giminingumo bei genealoginio klasifikavimo principus, t. y. lyginamąjį istorinį metodą ir indoeuropiečių kalbų šeimos sąvoką, kaip tai yra suprantama Vakaruose, žodžiu, jis paneigia visus nuo F. Boppo iki savo laiko Vakarų kalbininkų išvystytus teorinius principus ir konkrečius laimėjimus kalbos mokslo dirvoje, išvadindamas visa tai "buržuazinėmis nesąmonėmis, apgaule bei rasizmu".

II
Kodėl gi sovietai staiga panūdo paneigti šias Marro teorijas ir pasukti kitu kalbos mokslo keliu? Pradžioje pajieškokime priežasčių mokslinėje akademinėje plotmėje.

Pačios Marro teorijos yra tiek naivios ir dažnai fantastiškos, jog kartais pakvimpa tokiu primityvumu bei, sakytume, kalbos mokslo analfabetiškumu, kad net ir sovietai Vakarų kalbininkų akivaizdoje turėjo pagaliau gan nesmagiai pasijusti. Tačiau to, aišku, — jei tai išvis viena priežasčių galime laikyti, — buvo toli gražu negana. Prisidėjo kita, kur kas svarbesnė, priežastis — visiškas kalbos mokslo tiek teorinis, tiek ir praktinis sustingimas, kuris buvo tiesioginė marrizmo gyvavimo pasėka. Marro teorija buvo oficialiai partijos aprobuota, ir kaip tokia — kalbos mokslo Sovietų Sąjungoje paskutinis žodis. Sovietų kalbininkai, kurie nepritarė šiai krypčiai, privalėjo tylėti arba likti pasyvūs. Bet-koks jų atviresnis mėginimas išeiti su savo mintimis į mokslinę viešumą Marro šalininkų būdavo tuoj pat sutinkamas, partijai stovint užnugaryje, aršia kritika, nes jie buvo padėties viešpačiai. Jie su I. I. Meščaninovu, vienu svarbiausių Marro šalininkų, priekyje valdė Mokslų akademijos kalbos skyrių. Negana to. Marro teorijų logiškoje pasėkoje beveik visiškai buvo sustojęs darbas senojoje bažnytinėje slavų kalboje, rusų kalbos istorinėje gramatikoje, literatūrinės rusų kalbos istorijoje, šiųdienės rusų kalbos studijose ir t. t. šiose srityse net paprasčiausių vadovėlių stokojo. Gi iš kitos pusės, turint galvoje pačių Marro teorijų palaidumą bei nesistemingumą, jo šalininkai su dideliais vargais stengėsi sugaudyti siūlų galus, "skaitė tarp eilučių", krovė Marro teorijoms komentarus ant komentarų, patys i priekį beveik visai nežengdami ir nieko naujo neduodami, žodžiu, sovietų kalbos mokslas merdėjo.

Tačiau ir šios priežastys perversmui būtų buvę per menkos. Sovietų Sąjungoj sustingimas yra ryškus ir kitose mokslo šakose. Tad kodėl staiga buvo susirūpinta kalbos mokslu ir jam padaryta išimtis? — Priežastys gana aiškios ir jos kaip tik lemiamos.
Paskutinio karo sovietų, jų nuomone, laimėjimas išugdė Sovietų Sąjungoje naują reiškinį, kuris, tiesa, buvo pastebimas jau ir anksčiau, tačiau tik po 1945 m. jis nepaprastai sustiprėjo, tapdamas visai atvira ir oficialia partijos politika. Turime galvoje bolševikinį nacionalizmą, tikriau šovinizmą. Sovietų Sąjunga jos vadų buvo paskelbta pažangiausiu pasaulio kraštu, kol paskutiniuoju laiku tai išaugo i fanatišką įsitikinimą, ši manija tuoj pat buvo išplėsta į visas sovietinio gyvenimo sritis: politiką, literatūrą, muziką ir į paskirus mokslus.
Grįžkime dabar prie Marro ir prisiminkime paskirų kalbų raidų periiodų bei tarpsnių, "pažengusių" ir "atsilikusių" kalbų teoriją. Iki šiol augščiausias kalbos raidos pasiektas tarpsnis, Marro supratimu, yra septintasis — anglų ir prancūzų kalbos. (2) Gi rusų kalba, Marro nuomone, yra dar tik penktajame tarpsnyje. Taigi, palyginus su anglų ir prancūzų (kapitalistų!) kalbomis, rusų kalba atsiduria gan nemalonioje "atsilikusių" kalbu padėtyje! Iš kitos pusės, negeriau ir su rusų kaip "socialistinės kalbos" teorija. Štai pvz. nors nuo Puškino mirties iki 1950 m. kalbinio perversmo jau buvo praėję 114 metų ir per tą laiką rusų kalba savo esmėje beveik visai nepasikeitė, ne vienas sovietų rašytojas tikriausiai svajojo pasiekti Puškino kalbos meistriškumą. Tačiau gi Puškino kalba pagal Marro teoriją yra "feodalinė", kaip kad, atrodo, Gogolio, Tolstojaus ir Turgenevo turėtų būti "kapitalistinė". Tokiu būdu šiųdienė garbinamoji rusų "socialistinė kalba" yra kartu beveik ir "feodalinė", ir "kapitalistinė" rusų kalba! (3)

Aišku, kad jau vien šių dviejų "nesusipratimų" partijai turėjo užtekti. Išimtis kalbos mokslui privalėjo būti padaryta. Išmušė marrizmo pakasynų valanda.

Kaip ir kitais panašiais atvejais Sovietų Sąjungoje* taip ir šį kartą buvo suvaidintos, kaikuriems Marro šalininkams gal net ir nenuvokiant, viešos "laisvos diskusijos". Partija, talkininkaujama antimarristų kalbininkų ir viską iš anksto paruošusi, davė ženklą: ir 1950 m. gegužės mėn. 9 dienos "Pravdoje" A. čikobava "pradėjo" "diskusijas". Straipsnis buvo aštrus, triuškinančiai kritikuojantis Marrą. Kitą savaitę, gegužės 16 d., toje pačioje "Pravdoje" Marrą šoko ginti Meščanino-vas. Jam talkon gegužės 23 d. atėjo N. čemodanovas, tačiau tą pačią dieną ir vis toje pačioje "Pravdoje" Marrą užpuolė B. Serebrenikovas. Ir taip visa šioji komedija, įeinant vis naujiems veikėjams, tęsėsi šešias savaites, kol pagaliau birželio 20 d. nutiko tai, ko vargiai kas belaukė — straipsniu "Otnositelno marksizmą v jazykoznanii" "Pravdoje" prabilo pats Stalinas, iš-šluodamas iš sovietų kalbotyros Marrą su jo teorijomis ir šalininkais ir tokiu būdu neoficialiai užbaigdamas "diskusijas". Tačiau jos, neva, dar tęsėsi, kol viskam galų gale oficialų tašką padėjo pats Stalinas savo atvirais laiškais paskiriems kalbininkams: "k nekoto-rym voprosam jazykoznanija" (Pravda, 1950. VII. 4) ir "Otvet tovariščam" (Pravda, 1950. VIII. 2). (Šie ir anksčiau minėtas straipsniai 1951 m. buvo išleisti atskira brošiūra, — vien tik rusų kalboje 2.000.000 egzempliorių, nekalbant apie vertimus į kitas kalbas, — bendru pavadinimu "Marksizm i voprosy jazykoznanija". Beje, juokinga būtų tikėti, jog minėti straipsniai buvo paties Stalino parašyti. Tai, be abejonės, darbas kokio nors "ghost-writer", galimas daiktas, ilgą laiką gyvenusio "mokslinėje tremtyje" antimarristo V. V. Vi-nogradovo, kuris, kaip vėliau matysime, tapo naujuoju sovietų kalbininkų vadu).
Nesigilinant Į smulkmenas, kalbamų straipsnių pagrindinės mintys yra šios:
1.    a) Kalba marksistui nėra "antstatas" (nadstroika);
b) sumaišyti kalbą su "antstatu" yra didelė klaida.
2.    a)  Kalba, kaip viena iš bendravimo priemonių, visuomet buvo ir pasiliks visuomenei ta pati ir bendra jos nariams;
b)    tarmių ir žargonų buvimas nepaneigia, bet patvirtina bendrinės kalbos egzistavimą, nes jie, t. y. žargonai ir tarmės, tėra tik tos kalbos jai subordinuoti atsišakojimai;
c)    kalbos "klasių prigimties" sąvoka yra klaidinga, antimarksistinė formulė.

3.    Kalbos gramatinė struktūra ir jos pagrindinis žodyno lobynas yra kalbos pagrindas, jos identiškumo esmė.
4.    Marras tebuvo tiktai marksizmo prastintojas ir vulgarizuotoj as.
Betgi iš kitos pusės, Stalinas pats pripažino, kad 'Marro darbai nesusideda vien tik iš klaidų... iam reikia pripažinti kaikurie geri, talentingi veika-ai, kuriuose jis, užmiršęs savo teoretines pretenzijas . . . , prityrusiai analizuoja paskiras kalbas." (4) Tačiau kaip ten bebūtų, jau vieno teigimo, kad Marras "tebuvo tiktai marksizmo prastintojas ir vulgarizuotoj as", užteko marrizmo laidotuvėms. Taigi, tas pats Stalinas, kuris 1930 m. 16-j ame partijos kongrese kategoriškai rėmė Marrą, dabar jį atbula ranka su pašaipa sutriuškino.

Tuo pačiu nieko neliko ir Marro šalininkams. Pats Meščaninovas prisipažino visas kaltes ir "entuziastingai" sutiko su faktu, kad Stalinas "išlaisvino sovietų kalbos mokslą iš sustingimo ir kartu įvedė į platų tikro mokslinio kūrybingumo kelią". (5)

Tokiu būdu Stalino dalyvavimas "diskusijose" pradėjo "sovietų kalbos moksle naują epochą" (6). Sovietų kalbininkams "od Kronštata do Vladivostoką" papūtė nauji vėjai, nauji, žinoma, tik Sovietų Sąjungoje, nes Vakarų kalbininkai Marro teorijų ne tik kad nebuvo priėmę, bet dažnai žiūrėdavo į jas kaip į keistą, kartais beveik fanatišką reiškinį bei mokslo kurjozą.

IV
Mokslų akademijos prezidiumas tuoj pat paskelbė viešą nutarimą, tikriau įsakymą, kuriame, konstatavęs, kad "Stalino straipsniai turi nepaprastos, istorinės reikšmės sovietų kalbos moksle" (7), aiškiai nurodė, jog tie straipsniai "privalo būti pagrindas visiems studijiniams ir pedagoginiams pavienių kalbininkų ir kalbos mokslo institucijų darbams, neišskiriant Mokslų akademijos institutų, jų poskyrių ir tolygių mokslo į-staigų visose Sovietų Sąjungos mokslų akademijose."

Praktiškai sovietų kalbininkai susidūrė ir šiandien tebesusiduria su dviem pagrindiniais uždaviniais: 1) išlaisvinti kalbos mokslą nuo marrizmo ir 2) įkalti marksizmą, — aišku, vadovaujantis Stalino straipsniais, — į kalbotyrą. Paskutinysis uždavinys yra pagrindinis; pirmasis — tik neišvengiama premisa ir sąlyga antrojo praktiškam įgyvendinimui.

Pirmiausiai, aišku, pats Mokslų akademijos prezidiumas turėjo atlikti viešą išpažintį ir gailėtis už savo klaidas. Jis prisipažino, kad "ir jis yra atsakingas už padėtį, kuri, populiarizuojant Marro mokslą, išsivystė kalbos mokslo institutuose ir kuris pačios Akademijos buvo paskelbtas 'dialektinio ir istorinio materializmo pagrindais paremta mokslinė sistema'-" (8) To pasėkoje kaip klaidingi buvo atšaukti ir 1949 m. liepos mėn. 21 d. ir 1950 m. balandžio mėn. 12 d. prezidiumo paskelbti vieši nutarimai.

Tuo pačiu laiku prezidiumas atleido iš Kalbos ir mąstymo instituto direktoriaus pareigų Meščaninovą, jo padėjėją G. P Serdiučenką ir prezidiumo sekretorių F. P. Filiną. (Visi trys — aktyvūs Marro šalininkai). Pats Kalbos ir mąstymo institutas ir Rusų kalbos institutas buvo sulieti į vieną Mokslų akademijos Kalbos mokslo institutą, kurio direktoriumi paskirtas V. V. Vi-nogradovas. Eilė žymių kalbininkų ir kitų artimų sričių mokslininku skubėjo išpažinti savo kaltes, žadėdami "ištaisyti klaidas savo ateities darbuose". Iš kitos pusės, kalbininkai, kurie nebuvo Marro šalininkai — Vinogradovas, Freimanas, Petersonas, Bulachovskis, Ačarijanas ir kiti — tapo "mokslinės kančios" herojais. Pvz. Vinogradovo knyga "Rusų kalba", kuri faktiškai išėjo 1947 m. ir tuo pačiu laiku Marro šalininkų buvo aštriai iškritikuota, dabar, 1951 m., buvo didžiai išgirta kaip "nepaprastaigili ir originali studija" (9), ir autoriui buvo suteikta Stalino premija. Negana to. Fortunatovo, šachmatovo, Beaudoin de Courtenay ir kitų marrizmo metu užmirštų arba ignoruojamų kalbininkų darbai vėl atgavo savo reikšmę ir pasirodė mokslinėje viešumoje.

Naujasis Kalbos mokslo institutas, apsivalęs nuo "marksizmo vulgarizuotojų" ir pilnas naujos kūrybinės energijos, buvo pilnai pasiruošęs darbui.

V
Institutui teko suvaidinti vieną svarbiausių vaidmenų, įgyvendinant naujojo sovietų kalbos mokslo principus.
1950 metų liepos mėn. išleisti du aplinkraščiai iš pagrindų pakeitė akademinių kalbotyros institucijų struktūrą ir kartu nubrėžė ateities darbo uždavinius bei būdus. Pradžioje institutui buvo pavesta išdirbti bendrosios kalbotyros klausimus ir paruošti rusų, kitų Sovietų Sąjungos "demokratinių tautų", romanų, germanų ir klasikinių kalbų studijų planus. Institutas taip pat turėjo suvienodinti bei subendrinti visą kalbotyrinį darbą, atliekamą Mokslų akademijos ribose.

Pats institutas, kaip visos Sovietų Sąjungos lingvistinių studijų centras, buvo padalintas į du skyrius, gi šie savo ruožtu į atskirus poskyrius. Pirmąjį skyrįų sudaro šie poskyriai: rusų literatūrinės kalbos (ved. V. V. Vinogradovas), rusų kalbos istorijos ir dialektologijos (ved. S. P. Obnorskis), rusų kalbos žodyno (ved. S. G. Barchudarovas), turkų-totorių kalbų (ved N. K. Dmit-rijeve,s), (Rusijos) šiaurės ir fino-ugrų (ved. I. I. Meš-čaninovas), Kaukazo ir iranėnų (ved L. I. žirkovas), romanų (ved. V. F. šišmarlovas), germanų (ved A. J. Smirnickis) ir klasikinių kalbų (ved I- I. Tolstojus). B. A. Serebrenikovas vadovauja bendrosios kalbotyros skyriui.

Stengiantis pritaikyti marksizmą kalbotyrai, buvo perorganizuotas visas mokslinio darbo planas. Darbai, populiarizuoją Marro teoriją, sustabdyti. Marksistinio kalbos mokslo pagrindai, "socialistinių tautų" kalbų išsivystymo dėsniai, žodynas, rusų, Sovietų Sąjungos ir kitų kalbų gramatinė struktūra, kilmė ir išsivystymas paskirų kalbinių grupių, tautinių kalbų susiformavimas, literatūrinių kalbų istorija, tarmės — visa tai tapo rėmais, kuriuose naujasis kalbotyros institutas turėjo pradėti savo darbą, žodžiu, sovietų kalbininkai grįžo, tikriau partija liepė grįžti į kelią, kuriuo laisvojo pasaulio kalbininkai jau nuo seno ėjo ir tebeeina.

Vėliau, 1950 m. rugpjūčio mėn., buvo išdirbti ir nustatyti specifiniai uždaviniai. Institutui buvo pavesta:
1.    Išstudijuoti ir perreformuoti Instituto darbo planą,
apimantį visas kalbos mokslo sritis;
2.    paruošti smulkų naują penkmetinį darbo planą;
3.    kritiškai peržvelgti jau atliktus ir spaudai parengtus darbus ir sudaryti naują Instituto linkmei atliepiantį leidinių planą;
4.    paruošti medžiagą dviems straipsnių rinkiniams skiriamiems: a) pagrindinių kalbinių problemų išryškinimui "Stalino darbų švesoje" ir b) visuotinei Marro teorijų kritikai;
5.    parengti mokslinę dviejų tomų rusų kalbos gramatiką;
6.    suorganizuoti aktyvų Instituto dalyvavimą universitetų ir augštesniojo mokslo institucijų kalbos programų pakeitime;

7.    paskirti grupę kvalifikuotų instruktorių, kurie, bendradarbiaudami su Mokslų akademijos taryba, perorganizuotų kalbos mokslo institucijas visoje Sovietų Sąjungoje;
8.    suorganizuoti, bendradarbiaujant su atitinkamomis Pabaltijo mokslinėmis institucijomis, sistemingas baltu kalbų studijas;
9.    suruošti paskaitų ciklus pagrindiniais kalbotyros kausimais ir paskirti grupę paskaitininkų ir kalbėtojų "plačiosioms masėms". (10)

Užsimota plačiai. Bet kaipgi sovietų kalbininkai praktiškai įgyvendino visus šiuos uždavinius?

Metinių Stalino "kalbos darbų" pasirodymo proga visose Sovietų Sąjungos augštojo ir augštesniojo mokslo institucijose buvo surengta mitingai, sesijos bei konferencijos. Ta pačia proga "Pravdoje" pasirodė Vinogradovo straipsnis (11), kuriuo remdamiesi pamėginkime suvaikyti bent ryškesnius vienerių metų rezultatus.

Institutas išleido dvitomį straipsnių rinkinį "Prieš marksizmo vulgarizavimą ir iškraipymą kalbotyroje", kuriame, remiantis Stalino kalbos mokslo principais.

kritikuojami, iškeliant jų klaidas, Marras, Meščanino-vas, S. V. Kacnelsonas, N. F. Jakovlevas, F. P. Filinas ir kiti Marro šalininkai. Įvairios kalbines problemos nagrinėjamos kituose dviejuose rinkiniuose: "Kalbos mokslo problemos Stalino darbų šviesoje" (1950) ir '"Šiųdienes rusų kalbos sintaksės klausimai" (1950). Išleista taip pat keli rinkiniai eilės kalbų ir pranešimų, — ne tiek mokslinių, kiek iki koktumo panegirinių, — skaitytų įvairių respublikų mokslinių akademijų sesijose. "Sovietų kalbotyros pagrindiniuose klausimuose"— Instituto paruoštų teoretinių straipsnių rinkinyje — išdėstytas pagrindinio žodyno supratimas ir nustatyti jo raidos dėsniai, ypač kreipiant dėmesį į pavienių, tačiau labai skirtingų kalbų — rusų, anglų, graikų, armėnų, eskimų — lyginamąją istoriją. Be eilės kitų išleistų ar teberuošiamų knygų, Institutas tęsia rusų literatūrinės kalbos žodyno leidimą. Laikantis Stalino principų, taip pat nagrinėjama rusų kalbos veikslai (aspektai), laikai ir linksniuotės, žodžių daryba, jos sąryšis su gramatika ir žodynu, žodžių darybos dėsniai rusų, vokiečių ir kitų kalbų istorijoje. Keliuose rinkiniuose randame straipsnių, mėginančių spręsti paskirus turkų, fino-ugrų ir indoeuropiečių kalbų lyginamosios istorinės gramatikos klausimus. Tiriama kaikurių kalbų, pvz. norvegų susidarymas.

Tad atrodo, jog bendroji naujosios sovietų kalbotyros kryptis eina daugiausiai įvairių kalbų, — aišku, rusų kalbai pirmaujant, — istorinių lyginamųjų studijų keliu. Gi svariausias dėmesys yra kreipiamas į šiuos kalbos teorijos pagrindinius klausimus:
1.    kalbos kaip socialinio fenomeno esmė, jos funkcijos, santykis su mintimi, kalbos universalumas tautoje ir jos reikšmė visuomenės raidoje;
2.    kalbos struktūra ir jos požymiai;
3.    bendrieji kalbos raidos dėsniai;

4.    bendrinė kalba, tarmės ir paskirų socialinių bei profesinių sluogsnių "žargonai", jų raidos dėsniai sąryšyje su visuomenės istorija;
5.    šnekamosios ir bendrinės rašomosios kalbų ryšiai, vienos kitai įtaka bei santykiai įvairiuose visuomenės istorijos tarpsniuose;
6.    grožinės literatūros kalba ir jos santykis su bendrine kalba;
7.    kalbų šeimų susidarymo ir raidos klausimai, kalbų giminingumo nustatymo metodai, kalbotyra ir etnologiniai-archeologiniai mokslai, jų vaidmuo tautų ir kalbų kilmės klausimų sprendime, genealoginės pasaulio kalbų klasifikacijos problema sąryšyje su kalbų skyrimosi ir susiliejimo reiškiniais;
8- istoriniai kalbos raidos iš padermės į kilties kalbą, iš kilties per kitus didesnius vienetus į tautinę kalbą klausimai;
9.    socialistinių tautų kalbų raidos dėsniai ir rusų
kalbos, kaip praturtinančios kitų Sovietų Sąjungos
kalbu žodyną, vaidmuo (sic!)
10.    lyginamasis istorinis metodas ir jo trūkumai, priemonės jam patobulinti, remiantis kalbų raidos istorinio proceso marksistiniu supratimu; giminingų kalbų šeimų lyginamosios istorinės gramatikos sudarymo pagrindai;
11.    kalbotyros struktūra remiantis Stalino principais:
leksikologijos uždaviniai, žodyno tyrimas, gramatika su savo poskyriais, fonetikos ir žodžių darybos vieta tarp kitų kalbotyros sričių.

Visur pirmauja rusų kalbos studijos: ypač kreipiant dėmesį į istorinę gramatiką. Tačiau reikia pripažinti, kad susidomėta daugiau ar mažiau ir kitomis kalbomis bei kalbų grupėmis, štai tiriama fino-ugrų fonetinė ir gramatinė struktūra, gi pagal Vinogradovą pradėta sudarinėti lyginamosios gramatikos net ir tokių kalbų, kurioms istorinis lyginamasis metodas anksčiau beveik išvis nebuvo taikomas — pradėta tirti Dagestano kalbos, lyginant jas su kitomis kaimyninėmis bei giminingomis tų vietų kalbomis. Įdomu, kad grįžtama ir prie klasikinių — graikų ir lotynų — kalbų studijų, kurios marrizmo buvo visai paliktos nuošalyje. Ir čia daugiausiai dėmesio kreipiama į lyginamąją istorinę gramatiką. Tiriama ne tik klasikinės, bet, ir moderniosios graikų kalbos gramatinės struktūros raida. Tai Sovietų Sąjungoje daroma pirmą kartą (sic!). Mėginama taip pat normalizuoti tokias kalbas, kaip turkmėnų, mongolų, kartu nustatant jų rašybą bei išvystant terminologiją, t. y. primetant jėga rusų raidyną ir prigrūdant eibes rusų kalbos žodžių.

Turėdami galvoje šiuos užsimojimus ir darbus, norom nenorom esame priversti susidurti su klausimu: Kiek visuose šiuose "laimėjimuose" yra tiesos?

Kaip žinome, kiekvienos sovietinio gyvenimo srities laimėjimai yra pagrįsti nepaprasta, kartais tiesiog fantastiška propaganda. Nėra tad abejonės, kad šiuo atveju ir naujoji sovietų kalbotyra yra jokia išimtis. Negana to. Propaganda skiriama ne tik užsieniui; ne menkesnė yra ji ir namuose, štai Maskvoje, Leningrade ir kituose miestuose iki 1951 m. birželio mėn. Instituto nariai yra davę "masėms virš 450 populiariu paskaitų apie šį naują, didįjį kalbos mokslą, kuriam pagrindus yra padėjęs marksistinio mokslo korifėjus". (12) Ar tos "masės" suprato, apie ką paskaitininkai kalbėjo? Tikriau: ar išvis jos stengėsi suprasti?

Iš kitos pusės, patys sovietų kalbininkai pripažįsta, kad bent 1950—51 metų bėgyje neužtektinai skirta dėmesio kalbos filosofijos bei tolygiems klausimams — apleista kailbos, minties bei mąstysenos santykio studijos, palikta nuošalyje gramatikos ir logikos ryšio problemos ir t. t. Neįsitraukęs, girdi, kaip reikiant į darbą ir Instituto bendrosios kalbotyros skyrius. Pagaliau kai-kurie Marro pasekėjai pakankamai neįvertinę savikri-tikos reikšmės, nevisur ir nevisada išsižadėję savo klaidų ir neužtektinai aktyviai stengėsi atsikratyti Marro teorijų įtakos. Visa tai ypač taikoma! Meščaninovui, Jakovlevui ir Žirkovui. (13) Taigi, net ir pačių sovietų žodžiais, ne viskas jau taip labai giedra.

Pripažindami sovietų kalbotyros grįžimą bent į dalinę Vakarų kalbos mokslo kelią ir kartu paskirus laimėjimus, visuomet tačiau turime atsiminti, kad visa tai yra pagrįsta aiškia tendencija, kuri savo ruožtu "plačiausia prasme paremta marksizmo pritaikymu" kalbotyrai, t. y. tampriai surišta su partijos generaline linija Visai aiškiai, tiksliai ir atvirai sovietų kalbotyros tikruosius uždavinius nusako pats Vinogradovas: "Sovietų kalbininkų pareiga yra sutrypti buržuazinę kalbotyrą triuškinančia kritikai". (14)

VI
Naujai nukaltas šūkis "Sustingimas mūsų kalbotyroje turi būti tuoj pat likviduotas!" atsiliepė aidu: "Sustingimas mūsų švietimo darbe negali būti toleruojamas !"

Kalbos mokslo institutas, bendradarbiaudamas su pačia ministerija ir kitomis kompetentingomis augšto-jo mokslo įstaigomis, tuoj pat pertvarkė visų filologinių dalykų dėstymą 32 universitetuose, 359 pedagoginiuose bei mokytojų institutuose ir visoje eilėje kitų švietimo institucijų. Buvo sudaryta nauji studijų planai bei programos, atliepia Stalino kalbinę doktriną. Ministerija išleido kalbotyros skyriams universitetuose ir pedagoginiuose institutuose naujas rusų kalbos, jos istorinės gramatikos ir dialektologijos, kalbotyros įvado ir senosios bažnytinės slavų kalbos programas. Visose augštojo ir augštesniojo mokslo institucijose buvo įvestas į pirmąjį akademinių metų semestrą "Stalino kajlbos mokslo pagrindų" kursas. (15) Visi bebaigiantieji studentai buvo peregzaminuojami. Studijų baigimo reikalavimai ir dėstymo metodai buvo visiškai pakeisti. Diplominių darbų ir disertacijų temos, "taikant mokslinį darbą su Stalino kalbinėmis direktyvomis" (16), buvo pertikrintos ir, nemažą dalį atmetalnt, naujai patvirtintos. Augštojo mokslo ministerijos nutarimu išleista eilė paskirų kalbos mokslo sričių studentams pritaikytų vadovėlių. Numatyta taip pat perredaguoti ir, aišku, su atitinkamais komentarais išleisti carinės Rusijos žymiųjų kalbininkų kaikurie darbai.

Pakeista taip pat beveik visi gimtosios kalbos mokymo metodai bei sistema gimnazijose ir pradžios mokyklose. Sudaryta naujos programos, paruošti ir išleisti nauji vadovėliai, kartais, tiesa, pasitenkinant naujomis senųjų, aišku, perredaguotomis laidomis. Štai senoji A. M. Zemskio "Rusų kalbos gramatika" 1950 m. išleista nauju pavadinimu "Rusų kalba" turi žymių pakeitimų. Laikantis Stalino dėsnio "kalbos pagrindas yra jos gramatinė struktūra ir žodyninis lobynas", naujosios laidos trečioji dalis yra paskirta leksikologijai, nekalbant jau apie įžangą, kuri susideda beveik vien tik iš citatų, paimtų iš Stalino straipsnių. (17)

"Didelių atradimų" padaryta ir pačių kalbos mokymo metodų srityje. Padagoginių mokslų akademija pareiškė, jog "į rusų kalbos kursą turi būti įtraukta ir elementarioji fonetika" (18), gi V—VII gimnazijos klasėse yra privalomas leksikologijos kursas. "Russkij v škole", rusų kalbos mokytojų organas, buvo tiesiog kraute perkrautas straipsniais skelbiančiais panašius "atradimus". Pvz. mokiniai privalo gerai išmokti gramatiką ir pajėgti išreikšti savo mintis teisingomis formomis. (19) Tačiau beveik visur buvo pabrėžta šie du svarbiausi uždaviniai:
1.    "Būtina, kad baigę gimnaziją mokiniai gerai pažintų J. V. Stalino kalbos mokslo darbų esmę. Todėl į X klasę turi būti įvestas 'Stalino kalbos mokslo pagrindų' kursas." (20)
2.    "Mokiniai privalo įgyti aiškų didžiosios rusų kalbos pranašumo ir pajėgumo vaizdą" (21)

VII
Propagandiniais sumetimais Stalino straipsniai sukėlė isteriją ne vien tik kalbotyros srityje. Jiems buvo suteikta tiesiog komiška visuotinė reikšmė. Straipsniuose išreikštos mintys tapo kelrodžu įvairiausiems moksliniams darbams beveik kiekvienoje mokslo šakoje. (22)
1951 m. saiusio mėn. 17—18 dd. įvykusiame Maskvos rašytojų susirinkime diskusijos pasiekė štai kokią išvadą: "Mes turime būti dėkingi drg. Stalinui už pagalbą, kurią mums suteikė jo raštai, visapusiškai padeda vystyti ir turtinti sovietų dailiosios raštijos kalbą."" (23)
Filosofijos institutas turėjo eilę sesijų, paskirtų dialektinio ir istorinio materializmo problemų nagrinėjimui "Stalino kalbinių darbų šviesoje". Buvo paruošta serija straipsnių, gi Instituto organas" Voprosy filoso-fii" išėjo specialiu tam reikalui paskirtu numeriu-
"Sovetskoje gosudarstvo o pravo" Stalino straipsnius apibūdino kaip nepaprastą teoretinį pagrindą tolimesniam mokslinių problemų vystymui socialiniuose moksluose, valstybės ir teisės o ypač socialistinės valstybės ir teisės srityse. (24)

Tačiau pačia kraštutiniausia ir keisčiausia forma šis naujas Stalino kultas buvo išreikštas paties Mokslų akademijos prezidento A. N. Nesmejanovo: "Drg. Stalino darbai ne tik įvykdė revoliuciją kalbotyroje, tačiau taip pat nustatė kelią tolimesniam filosofijos, istorijos, literatūros studijų ir valstybės bei teisės teorijų vystymuisi- Jis yra pirminės svarbos ir visiems griežtiesiems mokslams . . . Stalino darbai nušvietė trūkumus paskirose istorijos, etnografijos ir archeologijos problemose. 'Apie marksizmą kalbotyroje' paveikė fizikus, chemikus, matematikus ir astronomus" (25)

Komentarai nereikalingi.

VIII
Tuoj pat po perversmo naujasis sovietų kalbos mokslas pasiekė ir pavergtų bei satelitinių krajštų kalbininkus. Kitaip, žinia, ir būti negalėjo.
Turint galvoje, kad marrizmas, kaip jau anksčiau minėjome, už Sovietų Sąjungos ribų buvo visą laiką ignoruojamas (bent iki 1945 m.), Pabaltijo, Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos kalbininkai dabar, marrizmą pasmerkus, pasijuto daug lengviau, — kritikuoti marrizmą daugiau nebereiškė plaukti prieš srovę, t- y. nesutikti su partijos generaline linija. Net priešingai, štai Lenkijoje tokie kalbininkai kaip J. Kurylowicz ir T. Lehr-SplaWinski, kuriuos anksčiau dėl jų kritiškų pažiūrų į marrizmą aštriai kritikavo Marro pasekėjai (26), dabar buvo paskelbti vienais iš pirmųjų naujojo kalbos mokslo pradininkų.

Tačiau dabar, aišku, vien tik kritikuoti marrizmą neužteko; reikėjo pradėti liaupsint kalbinį stalinizmą. Ilgai nedelsta. Pačiam perversmui dar nespėjus kaip reikiant įsibėgėti, lenkų "Język polski" ir "žycie nauki" nieko nelaukdami tuoj pasirodė su pirmaisiais atgarsiais. Minėtas T. Lehr-Splawinski ir S- Urbanczyk abu šlovino savo straipsniuose Stalino kalbos mokslą. (27) Nedrįso atsilikti ir kiti kraštai už geležinės uždangos. Visur įvairiausiais būdais ir įvairiausiomis progomis buvo pabrėžiama Stalino straipsnių "beribė reikšmė". Buvo suruoštos specialios mokslų akademijų sssijos. Isterija pasiekė net ir Kiniją, kur Kalbotyros instituto direktorius prof. Lo-čang-pei instituto iškilmingo posėdžio metu iškėlė "nepaprastą Stalino kalbos mokslo reikšmę kinų kalbos mokslinėms studijoms" ir ragino kinų kalbininkus savo darbuos laikytis naujosios linijos. (28)

Tiesa, šalia plikų liaupsinimų paskirų kraštų kalbininkai turėjo pradėti konkretų darbą. Tačiau pradžioje, kad išvengus nukrypimo nuo generalinės linijos, pačioje Maskvoje buvo sušauktas Kalbos mokslo instituto ne vienas visasąjunginis pasitsirimas, kuriuose be ištisos eilės kitų turėjo dalyvauti ir Pabaltijo, Užkaukazės ir net sovietinės Viduriniosios Azijos kalbininkai Pranešimuose buvo daugiausiai nušviesti įvairių kalbų žodymi sudarymo principai bei metodai. Nutarta praplėsti leksikografijos specialistų parengimą. (29) Griž? namo, kalbininkai griebėsi sudarinėti atitinkamus naujus savo darbo planus.

Lietuviams gerai žinomas J. Otrębski išskyrė du svarbiausius lenkų kalbininkų laukiančius uždavinius: paruošti įvairių sričių žodynus ir gramatikas. Artimoje pf°it"ip. jo nuomone, turėtu būti išleisti senosios ir šiu-dienės literatūrinės lenkų kalbos žodynai, tarmių ir A. Mickevičiaus veikalų žodynai. Numatyta parengti ir paskiri "profesiniai" žodynai: bitininkų, sielininkų, mokinių, medžiotojų, kortuotojų, girtuoklių ir vagių. Aprašomoji šiųdienės lenkų literatūrinės kalbos gramatika, istorinė lenkų kalbos gramatika, literatūrinės len-
 
AUSKAITĖ-MERKER — LIETUVAITĖS (aliejus)
(Iš   Lietuvių   Dailininkų  Sąjungos apžvalgines   parodos   Brooklyne,
 
kų k. istorija, lenkų tarmių studijos ir tarmių žemėlapis, — vis tai darbai, kurie, J- Otrębskio nuomone, lau kia lenkų kalbininkų. (30) Tačiau visa tai, pasak jo, tegali būti pasiekta tik su partijos pagalba. (31)

Neatsilieka ir kiti. Ypač šiuo atveju skubama Čekoslovakijoje. Gi vengrai, pareiškę, jog po Stalino straipsnių jų kalbos mokslas, anksčiau buvęs sustingęs, dabar tiesiog gyte atgijo, daugiau dėmesio kreipia į bendrąją kalbotyrą. Tačiau kartu, laikantis, aišku, Stalino dėsnių, yra sudaroma nauja vengrų kalbos gramatika, taip pat ruošiamas ir žodynas. (32)

Negalėjo, aišku, likti abejingi ir Pabaltijo, tuo pačiu ir Lietuvos kalbininkai. Rygoje įvyko Pabaltijo mokslo akademijų kalbos ir literatūros institutų bendra konferencija, kurioje daugiausiai reiškėsi "svečiai" rusai ir "šeimininkai" latviai. J. Endzelynas davė platesnį pranešimą baltų ir slavų kalbų giminystės klausimu, pateikdamas, girdi, daug konkrečių davinių. Tarybų Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos institutas savo ruožtu rengė posėdžius, konferencijas, kuriose tačiau ponavo "svečiai iš centro", t. y. iš Maskvos, gi lietuviams kalbininkams teko kampininko vieta. Štai vienoje tokių kiek vėlesnių konferencijų, įvykusioje 1952 m. balandžio mėn., kurioje buvo daugiausiai svarstomi naujosios sovietų kalbotyros pagrindais leksikografijos, leksikologijos ir terminologijos klausimai, beveik visus pranešimus padarė "svečiai". J. Balčikonis ir žodynų redakcijos vedėja B. Vosyliūtė turėjo pasitenkinti tik kukliu lietuvių kalbos žodyno sudarymo principų nušvietimu. Perskaitytos ir J. Endzelyno pastabos dėl lietuvių kalbos žodyno redagavimo. (33)

Laikas nuo laiko Lietuvoje ėmė pasirodyti vienas kitas straipsnis, nekalbant, aišku, apie būtinus tuščius šlovinimus, su pačiu kalbos mokslu nieko bendro neturinčius Gi minint naujojo sovietų kalbos mokslo dvejų metų sukaktuves, taim reikalui specialiai buvo paskirtas "Lietuvos Mokslų akademijos žinyno" IX tomas, "kuriame išspausdinti Tarybų Lietuvos mokslo darbuotojų raštai skirti genialiųjų Stalino darbų reikšmei nušviesti lietuvių kalbotyros, literatūros nagrinėjimui ir apskritai tarybinio mokslo vystymuisi". Iš tų straipsnių paminėtini: J. Matulio "Drg. Stalino darbų kalbos mokslo klausimais reikšmė tarybinio mokslo vystymuisi", J. Žiugždas "Lietuvių tautos kultūrinio palikimo problemos drg. Stalino darbų kalbos mokslo klausimais šviesoje", J. Balčikonio "Rusų mokslininkų įnašas į lietuvių kalbos mokslą", K. Korsako "Literatūros mokslo klausimai drg. Stalino . . .", E. Meškausko "Kalbos ir mąstymo savitarpio santykio klausimas drg. Stalino . . ." P. Kulikausko Lietuvos archeologijos mokslo klausimai drg. Stalino ... ir kt.

Tačiau, tiesą pasakius, didesnio entuziazmo lietuvių kalbininkai nerodė ir nerodo. Tai pripažįsta ir pati "Tiesa" (pvz. 1952 m. 94 nr.)
Lietuviai kalbininkai kalnų tikrai neverčia. Dėl savo menko aktyvumo jie jau ne kartą buvo aštriai kritikuoti.

Tačiau iš kitos pusės, eiti žingsnis į žingsnį su Stalino kalbos mokslu nėra irgi taip lengva. Pavergtų ir satelitinių kraštų kalbininkai, laimingai išsisukę nuo Marro teorijų, nelaimingai pakliuvo į naują iš Maskvos einančiu direktvvų usni. J. Otrębskis atvirai pareiškė: "Lenkų kalbininkai privalo pasirinkti savo darbams tokius kalbinius klausimus, kurie sutinka su marksizmo dvsisia." (34) Ši formulė galioja, aišku, ne tik lenkų, bet ir visiems sovietų valdomo pasaulio kalbininkams-

Nenuostabu todėl, kad beveik kiekviena, su nežymiomis išimtimis, betkur už geležinės uždangos pasirodanti kalbinė knyga yra pradedama ilgiausiomis Stalino — kalbininko ir jo darbu šlovinimo įžangomis. (Šiuo atveju ypač stropūs yra čekai). Tai ne vien tik duoklė įprastam kultui, tačiau kartu ir, — kad ir nevykęs, — mėginimas apsidrausti nuo galimų ateities nesėkmių, nes, kaip žinome, tikras Sovietuose niekas niekad ir niekur negali būti, tuo labiau, kad kas šiandien taip ir ne kitaip, tas rytoj kitaip, bet ne anaip.

IX
Pavergtuose ne rusų kalba kalbančiuose kraštuose sovietų kalbotyra turi dar ir kitą veidą, kurį gaSime pavadinti tikruoju jų "kalbos mokslo politikos" veidu. Kiekviename tų kraštų — Pabaltijy, Lenkijoj, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Albanijoje, net Kinijoje ir šiaurės Korėjoje — žmonės yra verste priversti mokytis rusų kalbos- Po šūkiu "Mokykitės rusų kalbos — taikos ir pažangos kalbos!" nes "tai yra kalba toliausiai pažengusio krašto — Sovietų Sąjungos . . kuo platesnis jos (t. y. rusų kalbos, K. O.) išplitimas pagilins mūsų draugystę" (35), minėtuose kraštuose yra įsteigta šimtai rusų kalbos kursų.

(Dažnam gal atrodys, kad tai nieko bendro neturi su sryna: moksline kalbotyra, tuo pačiu su sovietų kalbos mokslo perversmu, t. y. su šio straipsnio tema. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Šioji "kalbos praktinė politika", nors ji, tiesa, prasidėjo prieš perversmą, buvo, kaip vėliau matysime, aplinkiniais keliais grynai teoriniai patvirtinta ir dar kartą pagrįsta naujojo sovietų kalbos mokslo akademinėje plotmėje).
Rusų kalbos skiepijimas vyksta įvairiais būdais. Pavergtų kraštų kariuomenės daliniuose kariai ir ypač karininkai privalo palengva išmokti rusų kalbą. Tam yra speciadūs kursai. Taip yra Vengrijos ir Čekoslovakijos kariuomenėse, gi Lenkijos armijoje kario nemokančio rusiškai pakėlimas į augštesnį laipsnį yra beveik neįmanomas- Brukama, aišku, rusų kalba ir mokyklose bei įvairiuose vakariniuose kursuose, kurių didelė dalis tik tam tikslui ir steigiama. Rumunijoje pvz. rusų kalba pradedama dėstyti nuo ketvirtojo pradžios mokyklos skyriaus ir baigiama universiteto. Nenuostabu tad, jei "Lite ra tuma j a gazeta" džiaugiasi, jog rusų kalba Rumunijoje jau tapusi antrine kalba, kaip kad pvz. Uzbekistane. Gi "Izvestija" su pasitenkinimu praneša, jog naujai įsteigtame Kinijos Politinių mokslų ir teisės institute rusų kalba yra privaloma kiekvienam studentui, nekalbant jau apie mokomąjį personalą. Išeities, aišku, nėra, nes tai yra pagrįsta visiškai atvira "you-better-take-it-or-else" dvasia.

Kitas būdas — rusų kalbos kursai darbovietėse. Štai daugelyje Vengrijos fabrikų iš ryto, prieš pradedant darbą, viena valanda kasdieną skiriama rusų kalbos bei rusų dainų mokymuisi. Yra dar ir kita priemonė— "su sovietais susiartinimo draugijos bei rateliai", per kuriuos įvairiausiais būdais stengiamasi oopuUarinti įusų kalbą. Lenkijoje šios draugijos turinčios apie 1,-120,000 narių. Vien tik Krokuvos skyrius veda įvairiose vietose 45 rusų kalbos kursus- Rumunų-Sovietų draugija turinti savo leidyklą, kuri iki 1950 m. pabaigos yra išpardavusi apie 16,000 knygų (pavadinimų, ne egzempliorių!), gi Albanijoje didžiausios 130,000 tomų Tiranos bibliotekos didžiąją dalį sudaro knygos rusų kal-brt. Kinų-Sovietų draugija per vienerius metus yra sumedžiojusi apie 3 milijonus narių ir įsteigusi netoli 4,-000 skvrių. Tiesa, reikia manyti, kad nemaža dalis šių draugijų narių yra prievartos nariai. Tačiau sovietams tai nėra svarbu.

Turint galvoje tokį platų ir sistemingą rusų kalbos brukimą ne rusiškai kalbančioms tautoms už geležines uždangos, nėra ko nustebti, patyrus, jog šiaurės Korėjoje kelrodžiai bei pakelių užrašai yra taip pat rusų kalba- Nestebina1, pagaliau mūsų net ir buvęs Jugoslavijos užsienių reikalų ministeris, dabartinis viceprezidentas E. Kardeljis, kuris 1950 m. Jungtinėse Tautose, "užmiršęs" savo kalbą, puolė sovietų agresiją . . . rusiškai.

Pačios Sovietų Sąjungos ne rusiškai kalbančių santykis su rusų kalba yra pagrįstas neva reikalavimu įgyti tam tikrus "socialinius" terminus, kurių dėka būtų galima kuo arčiau priartėti prie bandrojo visos Sovietų Sąjungos "socialinio gyvenimo". (37) Tokiu būdu į kitas kalbas įvedama eibės grynų rusiškų žodžių bei pažodinių vertinių ar tolygių darinių. Kas tad žino, kiek grynų rusiškų žodžių bei vertinių yra tarp tų naujų 40,000 terminų, kurie, pačių latvių komunistų teigimu, įėjo į latvių kalbą 1947—49 m. m. laikotarpyje? Pagaliau šios "kalbinės politikos" tikrąją esmę atvirai iškloja ir "mūsiškis" A. Venclova. Kalbėdamas 1952 m. birželio mėn Vilniuje surengtoje dvejų metų Stalino kalbos darbų sukaktuvių konferencijoje, jis atvirai džiaugėsi, jog sovietinio režimo dėka, eilė buržuazinio gyvenmo terminų baigia išnykti arba yra patekę į "neaktyvų rezervą". Girdi, žodžiai "ponas, kumetis, kampininkas, tarnas, Dievas, šv. Mišios, šv. Kalėdos" ir kt. šiandien yra reikalingi tik kalbatit apie buržuazinę sistemą; gi jų vieton socialinis režimas yra sukūręs ir įvedęs daug naujų žodžių, išreiškiančių eilę naujo gyvenimo reiškinių: "kolchozas, komjaunuolis, stachanovietis" ir kt. Taip pat nemaža senų žodžių į-gijo naują prasmę: "penkmečio planas, soclenktynės" ir 1.1. (38) Taigi, ir lietuvių kalba, kaip ir kitos, — "so-cialinama".

Tačiau to negana. Norint iškelti rusų kalbos pranašumą, įvairiausiais būdais dergiama lietuvių kalbos 'buržuazinė" praeitis ir jos pajėgumas- Lietuvių kalbos instituto bendradarbis J. Kruopas tik ką minėtos konferencijos metu pareiškė, kad buržuazinis režimas buvo visiškai sutrukdęs natūralų bei teigiamą lietuvių kalbos augimą, ypač stengiantis ją atriboti nuo pažangios, t. y. rusų kalbos įtakos. Formalizmo ir dekadenso dėka sukurta, girdi, įvairūs žargonai, kurių vienu destruktyviausių bei atžagariausių jis randa kunigijos, "klerų" žargoną — tai, jo žodžiais, "juodoji dėmė lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje"- Dabar, pagal J. Kruopą, lietuvių kalba pagaliau žengia, didžiosios rusų kalbos vedina, į šviesų pažangios kalbos rytojų. (39)

Žinia, sovietai, jausdami, kad šioji jų "kalbinė politika" yra gana atvira ir praktiškai beveik nedviprasmiška, mėgina iš anksto, pasigavę įvairių teorijų, duoti aplinkiniais keliais šios politikos esminį nekaltumą. Kalbama apie Sovietų Sąjungos visų tautinių kalbų laisvę ir jų reikalingumą, teigiama, jog "visos kalbos esančios lygios". Tačiau, deja, susipainiojama ir šioje "kalbu lygybės" teorijoje. Štai pats Stalinas, skelbdamas naują sovietų kalbos mokslą, tarp kita ko teigia, jog susidūrus dviems kalboms, ne nauja, trečioji, kalba gimsta, tačiau viena iš dviejų išeina laimėtoja, gi kita palengva miršta, tiesa, palikdama laimėj usioj kalboj šiokius tokius pėdsakus. "Tokiu atveju (t. y. dviejų kalbų susikirtime, K. O.) tegali būti tik laimėtojas ir nuga'ėtasis." (40) Tiesa, tuoj pat. griebiausi šią teoriją atitinkamai komentuoti. Randamas, neva, principinis skirtumas tarp periodo prieš įsigalint visuotinam pasauliniam komunizmui ir po to. Pirmajam periode natūralus esąs tautinių kalbų egzistavimas, nes viena kalba įsigalėsianti tik antrojo periodo metu, t. y. komunizmui pasiekus galutinį visuotinį laimėjimą. Tačiau turint galvoje, kad šiuo atveju mums yra svarbūs rezultatai, bet ne eiga, matome, jog visos teorijos įr praktika veda į vieną kalbą, nes paskutinysis periodas yra ne pirmasis, bet antrasis. Gi matant bei girdint kasdieninį propagavimą tokių šūkių kaip "rusų kalba tapo pilnąja to žodžio prasme antrąja kalba kiekviena,! Sovietų Sąjungos tautai", "rusų kalba išaugą; 4 tarptautinę kalbą", "mūsų laikais ji tampa populiai riausia ir labiausiai išplitusi pasaulio kalba", — nereikia toli j ieškoti, kuri kalba, sekant komunizmo doktrina, turi tapti visuotine bei vienintele ateities kalba. Tuo pačiu darosi aišku, kuria prasme "visos kalbos esančios lygios", būtent, George Orwell žodžiais tariant: 'Visos kalbos yra lygios, tačiau rusų dar 'lygesnė'." Galime dar pridurti: visos kalbos yra lygios, lygiai skirtos išmirimui, 'šskyrus "didžiąją rusų kalbą". Todėl ir Stalino tvirtinimas, kad po visuotinio pasaulinio komunizmo laimėjimo "nebus nei vokiečių, nei rusų, nei anglų kalbos, bet nauja kalba, sutraukusi savin geriausius visu kalbų elementus" (41), yra tiktai akių dūmimas.
Tai štai kokia yra sovietų "kalbine draugyste" kitoms kalboms. Taip buvo prieš perversmą, taip liko, tai net dar labiau sutvirtinus, ir po jo.

X
Negalima būtų nuginčyti sustingimo, kuris viešpatavo kalbotyros moksliniame darbe prieš perversmą. Kalbamas sustingimas ir visiška stoka laisvos mokslinės kritikos kalbininkų darbą buvo arba beveik visai sustabdę — plg. visišką tuštumą istorines ir lyginamosios slavų kalbotyros srityje, — arba moksline veikla palengva riedėjo visiškai kreiva kryptimi. Lyginamosios slalvų kalbų studijos, neišskiriant net ir pačios rusų kalbos, kaip išraiškos, pagal Marro pasekėjus, pfo-kalbinės teorijos ir tuo pačiu sekimas reakcines buržuazinės kalbotyros principų, buvo sustabdytos. Kalbos mokslo fakultetai ir pedagoginiai institutai buvo likę be tekstų, be apdirbtos medžiagos kalbiniais klausimais.

Po perversmo, kaip jau matėme, ši padėtis pasikeitė- Turint tai galvoje, galime laukti visos eilės gana vertingų darbų, kurių pasirodymas prieš perversmą būtų buvęs beveik neįmanomas. Nemaža jų jau pasirodė.

Tačiau kiek tų darbų bepasirodytų, kaip plati bebūtų jų apimtis, — visi naujojo sovietų kalbos mokslo teoriniai ir praktiniai darbai tiek dabar, tiek ir ateityje privalo ir turės būti vertinami labai kritiškai, nes:
1.    Pati kalba naujoje sovietų lingvistinėje doktrinoje, — kuri yra niekas kitas,, kaip tik nauja sovietų totalitarinės sistemos forma, — tampa aprėžta bei apribota, t. y. netenka^ savo išreiškiamosios laisves ir tokiu būdu prievarta standartizuojama, įspraudžiama tarp tam tikrų rėmų. (42) Nesistebim todėl, matydami M. D. Kammari rašant kalbos filosofiniais klausimais beci-tuojantį Sovietų konstituciją. (43) Nenustebina mūsų ir N. Radionovas. kuris, kritikuodamas S. I. Ožegovo "Rusų kalbos žodyną" (1949), teigia, jog šis žodynas neatliepia šiųdienės rusų kalbos, nes jame nėra tokių žodžių kaip "agitpunkt, voenkom, politruk" ir t. t-, gi paaiškinime žodžio "komunizmas" nieko nepasakyta apie socializmą kaip pirmąjį komunizmo raidos etapą. (44) Pagaliau dar ryškiau rusų kalbos likimas yra išreikštas A. Jugovo: "Aš esu giliai įsitikinęs, kad dar ne visos rusų kalbos žodyno ir gramatikos galimybes ir šaltiniai yra pajungti mūsų socialistinio krašto tarnybai." (45)
2.    Naujasis sovietų kalbos mokslas yra pagrįstas ta mintim, kad jis, kaip ir visos kitos mokslo ir meno šakos Sovietų Sąjungoje, yra bolševizmo ginklas jo kovoje už visuotinį visur pranašumą bei viešpatavimą. (46) Kaip pati "Pravda" visai atvirai rašo: ". . . nepaprastas ginklas kovoje komunizmo su kapitalizmu." (47) Tai kaip tik atskleidžia tikrąją sovietų lingvistikos esmę.
3- Bendras reiškinys, pasirodęs sovietų moksle po 1945 m., būtent "įrodyti", jog sovietų mokslas yra kur kas pranašesnis už Vakarų pasaulio mokslą, nėra jokia išimtis ir kalbotyrai. Kaip jau kartą V. V. Vinogradovo žodžiais esame nurodę: "Sovietų kalbininkų pareiga vra sutrypti buržuazinę kalbotyrą triuškinančia kritika."
4.    Nuolatinis primygtinas pabrėžimas "didžiosios rusų kalbos", — "genialieji Lenino ir Stalino raštai yra parašyti rusų kalba" "didžiosios rusų tautos" ir sovietų mokslo "pranašumo", — visa tai veda prie tolimesnio panslavizmo ugdymo, kurio pajungta sovietų kalbotyra yra priversta jam tarnauti pačiu tendencingiausiu būdu.
5.    Su šūkiu "Vado žodžia'i visuomet išreiškia visos tautos jausmus ir norus" naujoji kalbotyra pačioje Sovietų Sąjungoje ir kartu visame pavergtame pasaulyje buvo išvirtusi i kraštutiniausią ir tiesiog isterišką Stalino kultą. Tiesa, paskutiniuoju laiku, po Stalino mirties, palengva imama atsisakyti nuo vieno asmens visuotinio, neklystančio "genialaus" autoriteto. Pernai balandžio mėn. 16 d. "Pravdos" vedamasis paneigė "vieno asmens sprendimus", pasmerkė "autokratus" ir aiškiai pasisakė už "kolektyvą" Tai, žinia, liečia ypač Stalino kultą, gi mūsų konkrečiu atveju ir naujojo sovietų kalbos mokslo oficialią iškabą. Tačiau tik iškabą; esmės tai visai kol kas nekeičia, būtent: žlugusi Marro kalbinė diktatūra yra pakeista, kokiu va.rdu ją bepavadintum, kita nauja kalbos mokslo diktatūra.

Tokiu būdu turėdami galvoje visas augščiau minėtas priežastis, t. y. sąlygas, kuriose sovietų kalbininkai turi dirbti: suprasdami politini spaudimą ir politine kontrolę, kuria sovietų totalitarinė valdžia valdo paskiro žmogaus mintį bei sąmonę, ir žinodami, kad kiekviena mokslo šaka yra priversta Sovietijoje iš kalno bekom-promisiniai laikytis partijos "generalinės linijos"; nepamiršdami, kad ioks mokslinis darbas kalbotyros srityje, kaip ir kiekvienoje mokslo šakoje, negali ignoruoti kūrybinės ir kartu politinės laisvės svarbos, — visa tai sukaupę, matome, kad laisvas, objektyvus, ne tendencingas mokslinis darbas yra neįmanomas. Todėl ir nežiūrint, kad pati kalbinė teorija pasikeitė bent dalinai teigiama kryptimi, prie sovietų kalbninkų bet kurio darbo vaisiaus, neatmetant jo iš anksto kaip visapusiškai neobjektyvaus bei tendencingo, turime eiti su dideliu atsargumu ir akyliu kritiškumu.

Tokios išvados prieiname kalbėdami apie naująją sovietų kalbotyrą mokslinėje plotmėje. Gi grįžtant prie "praktinės kalbinės politikos", t. v- prie sistemingo rusų kalbos brukimo nerusiškai kalbančioms Sovietų Sąjungos ir satelitiniu kraštų tautoms bei paskiru rusų kalbos elementu infiltralvimo ("socialinimo") i tų tautų kalbas, belieka tik tikėtis, kad šios "Dolitikos" užmačioms įgyvendinti sovietams neužteks laiko.

LITERATŪRA
1.    Pravda, 1950. IX. 1, p. 2.
2.    Izvestija Akademii nauk. Otdelenije obščestven-
nych nauk, 1931, p. 881 ff.
3.    David J. Dallin: The New Soviet Empire. 1951. p.
125—126.
4.    Pravda, 1950. VII. 4, p. 3.
6.    Literaiturnaja gazeta, 1950. VIII. 5, p. 2.
7.    Vestnik Akademii nauk SSSR, 1950, 7, pp. 8—19.
8.    Ibid.
9.    Izvestija, 1951. IV. 25, p. 3.
10.    Vestnik Akademii nauk SSSR, 1950, 8. pp. 89—91.
It. Pravda, 1951. VI. 20, pp. 2—3.
12.    Ibid.
13.    Pravda. 1951. VI. 16. D. 2.
14.    Ž. 11.
15.    Učitelskaja gazeta. 1950. IX. 27, p. 2.
16.    Izvestija, 1950. VIII. 1, p. 2.
17.    A. M. Zemskii, S. E. Kriučkov, M. V. Svetlajev: Gramatika russkogo jazyka, L 1948. Taip pat tų pačių autorių Russkij jazyk, I. 1950.
18.    Materijaly objedinionnoj naučnoj sessii Otdeleni-,ia literatury i jazyka Akademii nauk SSSR . . . posveš-čennoj trudam I. V. Staliną. 1951, p. 179.
19.    Russkij jazyk v škole, 1952, I. pp. 66—71.
20.    Pravda, 1950. XI. 30, o. 2.
21.    ž. 18.
22.    Sovietskoje gosudarstvo i pravo, 1950, 9, pp. 17-28.
23- Lit. gaz., 1951. I. 20, p. 2'
24 ž. 22.
25.    Pravda, 1951. VI. 10, p. 2.
26.    Plg. Język polski. 1947, I, pp. 1—7: Izvestija Akademii nauk SSSR. 1946, 5, DD. 387—394; VoDrosy isto-rii, 1946, 10, p. 86 ff.
27.    Jezyk polski, 1950, I, Dp. 165—172; Žycie nauki, 1950, 7—8, pp. 714—725.
28.    Pravda. 1950. XII. 16, p. 1.
29.    Tiesa, 1952. IV. 18, p. 1.
30- Lingua posnaniensis, 1951, 3, pp. 6—9.
31.    Ibid., p. 12.
32.    Pravda, 1950. VII. 16, o. 3; Pravda. 1950. XII. 21, p. 3.
33.    Tiesa, 1952. IV. 24, p. 1.
34.    Lingua posnaniensis, 1951, 3, p. 6.
35.    Slavjane, 1950, 12, p. 26 f.
36.    Albert Parry: Spread of the Russian Language
in the USSR's Satellite Countries of Europe and Asia,
i Bulletin of the American Association of Teachers of
Slavic and East European Languages. 1951, 3).
37.    Pig. Voprosy filosofu, 1951, 3, pp. 75—95.
38.    Tiesa. 1952. VI. 21. n. 2.
39.    Ibid.
40.    Pravda. 1950. VIII. 2. n. 2.
41.    Ibid.
42.    L. Rževski: Jazyk i totalitarizm. 1951, p. 62.
43.    Voprosy filosofu, 1950, 2, pp. 9—30.
44.    Kultūra i žizn, 1950. VI. 11, p. 4.
45.    Lit. gaz.. 1951. 15.
46.    ž. 49.
47.    Pravda- 1950. X. 5; p. 3.

Atskirai tenka paminėti N. J. Marro raštus: Izbran-nyje raboty, 5 t., 1933—37. Daug medžiagos šio straipsnio klausimais duoda Roman Smal-Stocki savo knygoje The Nationality Problem of the Soviet Union and Russian Communist Imperialism. 1952.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai