Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RYTMEČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė CZESLAW MILOSZ   
Namas buvo augštas. Tamsoje šliaužė didelis mūras
virš klevo lapų šlamesio, virš greitų kojų sąmyšio.
Namas buvo augštas, šviesomis ties aikšte kilo.
Tyliai šniokšdamas tarp prieaušrio valandų tuščių
keltuvas veržėsi viršun, šlamėjo vielos,
gaidys savo riksmu j lietvamzdžių vargonus
pūtė, net namą šiurpas krėtė. Pabudę žmonės klausėsi
sienų dainos, baisios kaip žemės laimė.
 
Jau girgžda riedmenys. Diena. Vėl dūmai.
Ak, tamsi diena. Ties mum, uždarytais
augštuos kambariuos, būriai paukščių
skrenda ir ūžia plunksnų švykštimu.
Per maža. Vieno gyvenimo per maža.
Norėčiau du kartus gyventi šioj liūdnoj planetoj,
vienišuos miestuos, kaimuose, pilnuose bado,
stebėt visokį blogj ir puvimą kūnų
ir ištirt tiesas, kuriomis buvo valdomas
laikas, kurs virš galvų mums švilpdamas lyg vėjas ūžė.

Kieme rauda muzikantų
choras. Languos baltos klausančiųjų rankos.
Ji keliasi iš sulamdyto guolio.
Sapnuos apie keliones ir rūbus galvojo.
Eina prie juodo veidrodžio. Jaunyste trumpai truko.
Nieks nežinojo, kad darbas dieną trenks
j vargą didelį, į mirties poilsį,
ir mėnuo kas pavasaris nakčia sustos
ties sapnu pavargusiųjų. Sunkiame širdžių stuksėjime
mums nei pavasaris jau, anei meilė.
šlaunis uždenki, lai neprimena
plonų violeto gyslų kamuolio:
tai vaikas bėga namo laiptais,
žilu trotuaru tai vaikas bėga.
Toli dar girdisi jo juokas —
vėl, vėliau pažins viską
ir dideliu keliu, tuščiu, šaltu,
per pulso griausmu skambančius plotus
nueis jos kūdikis. Ir laikas staugs.    Į
Nuoga, prieš veidrodį stovėdama, dvi ašaras
skepetaite nubraukia moteris
ir dažu tamsina blakstieną.
 
Iš lenkų k. išvertė JUOZAS  KĖKŠTAS.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai