Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SEMENlŠKIŲ IDILĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MEKAS   
DEVYNIOLIKTOJI    IDILĖ

RUDUO, PASKUTINIEJI MĖŠLAVEŽIAI

Siūbuodami, paūščiodami lankstos alksniai,
sukūpdami ir vėliai išsitiesdami po vėjo šuorais,
išsidraikiusiom ir susipynusiom galvom.
Ir kai įsilaidavę gūsiai akimirkom praskleidžia
jų plinkančias viršūnes,
matyt ruplėtos, pilkuojančios jų žievės.

Patsai rudens siautėjimosi laikas.
Ir pro bekiūžančius, lekiojančius lapus,
varganai besaugojančius savo auksą,
ir plinkančius, lietaus nugairintus kamienus,
prasimuša pirmasis putelių raudonis.
Skynimuose, tarp plikų, laibučių atžalų,
pilni šermukšniai praskečia įsunkusias rankas
ir lesina triukšmingai, neramiai besibūriuojančių
varnėnų šuorus.

Tuščia laukuose. Tik vienišai bestypso
boluojanti rugienų dryžai,
naujai aparti pūdymų laukai;
tik kažikur, nuo sodžiaus, nuo sukumpusių sodybų,
siauru, kietai vežimų ir bandų išmintu praganu,
girgždėdami siūbuoja mėšlo prikrauti vežimai,
svyruodami, lėtai, su kiekvienu arklio žingsniu,—
ir rūpestingai įsimaukšlinęs rudinėn,
žemyn nuleidęs veidą,
taryt kiekvienas žingsnis būtų visas laikas,
kaip patsai likimas eina ūkininkas;
švyluoja vėjas, ir dūrinė plevėsuoja,
kaip sukūpusios krūmokšnių galvos.

O ant laukų, ant krūmų, virš mėšlinų kratytojų,
boluojančių plačiom skarom,—virš pūdymų,
vienodai ir lėtai lynoja šaltas rudenio lietus —
taip dieną naktį, dieną nakt.

DVIDEŠIMTOJI    IDILĖ

KAIMYNAI

Kur tu, senas Ignotai, kur ateidavai kas rudenį,
su linų brauktuve, ir kabliais, rugių blokšti,
šukuot linų, ar kasti bulvių,—

kur tu, Martynai, kur baltom, drobinėm kelnėm,
surinkdavai kas rytą trumulius,
ir dardaliuodavai keliais į pieninę —

per alksnynus, per raudonom vytelėmis apžėlusias
skynimų perėjas, įsirpusių aviečių aikštes,
apžėlusias dagiliais ir vingirių rykštėmis;

kur tu, Kazimierai, kur naktimis ir girtas,
klajodavai dainuodamas po krūmus,—ir Jokūbas,
kur važinėdavo su blizgančiu ir nauju dviračiu,
užkišęs užu rankenų liepsnojantį jurginą;—

ir vyrai, kur ateidavo padėti pjauti šieno,
ar tempdavo su šakėm mėšlą,
dardaliuodami iš lauko tuščiu vežimu,
ir švilpaudami viršum skynimų;—

ir jūs, kur vasaros šiltom naktim
išeidavot, būriais, ir susikabinę rankom,
dainuodami visais balsais — ar šokdavot
berželiais ir šakom apkaišytoje aikštėj;—

ar kur važiuodavot kartu taisyt kelių,
ar rudenį, į krūmų linmarkas,
braidydami po šaltą vandenį, ritindami
suglitusius ir juodus akmenis,
tempdami plačiais kabliais linus,

ir užukritus sniegui, ir baltais keliais
jūs brisdavot į girią malkų,
nešdamiesi ant pečių užmetę pjūklus,
girdėdami, kaip visas miškas, kaip akiratis
aidėja kirviais, kaip traškėdamos,
ir lauždamos žemyn šakas, pargriūva eglės,

ir, įsivertę rogėse medžius,
judėdavot žiemos keliais, sušalusiomis upėm,
per rūkstančius pusnynuos sodžius.

Kur jūs dabar, mano draugai senieji,
žmonės, su kuriais kartu suaugau,
kaip su krūmokšniais, su laukais, su kalvų žvyrduobėm,
— kur jūs dabar, ir kur laukai anieji,
kur linmarkos, kur augštas vasaros dangus,
kur gruodžio sniegas?


DVIDEŠIMT    PIRMOJI    IDILE


RUDENS GALAS IR ŽIEMOS PRADŽIA

Taip palengva: šalna, tada atėjo gruodas,
nurankiojo paskutines, sugrubusias šermukšnių uogas,
ištuštino daržus; ir vienąryt, taip iš nakties —
kaip nesulaikomas, prakiuręs debesis —
dideliais, minkštais kąsniais pradėjo dribti, pulti sniegas.
Ir dribo, dribo. Ant tuščių laukų,
sustyrusių alksnynų nugarų, ant bulvių kapčių,
ant vandenio lovių, ant upių, išdumblotų vieškelių,
ant suverstų kiemuos sienojų, ant stogų —
taip visą dien, taip visą dieną,
iš nesibaigiančių, akiračius užgulusių, dūmuotų debesų.
Ir vakare, staiga, nurimo. Ir dyvina naktis,
mirgėdama visom žvaigždėm, išsidriekė pro debesis,
stebėtinai nušviesdama ramiai, baltose begalinėse lygumose
įsisapnavusius, miegūstus sodžius.

Ir lygumos, stebėdamosios, matė,
kaip užsnigtais keliais, per vienišas sodybas,
šliaužė dideli, balti linų vežimai — visąnakt,
ir kaip skardžiai, toli užu laukų,
poškėjo ežeras. Vis šalo.   

DVIDEŠIMT   ANTROJI   IDILĖ

SNIEGAS IR VIENŲ KALĖDŲ PRISIMINIMAS

Vėlavosi tais metais sniegas, ir ruduo
lyg laukė ko, lyg gaišo vis,—
ir dar ir lapkričio gale, ir gruody trinko ant laukų lietus
ir rėkdami, ir šaukdami, botagais ūkininkai pliekė arklius,
traukiančius patvinusiais, išskydusiais keliais ratus.

Ir mėšlini laukai, ir krūmų plotai,
kiemai ir daržai, išurbiotų bulvienų ežios —
vienas tik vanduo, vienas begalinis liūnas,
vienas nesibaigiantis vanduo.

Bet tada, kai niekas jau nesitikėjo sniego,*
kai ūkininkai ėmė apsiprast su lietumis,
staiga, prieš pat Kalėdas, vieną nakt pradėjo šalti.
O kitąryt, kai vienkiemiai, pravėrę paryčiui duris,
žiūrėjo su liktarnomis į kiemus —
vienas debesis, viena bespalvė masė
krito ant laukų, ant tvartų, šulinio.

Ir tada pradėjo šalti. Naktį. Antrą.
Ir speigas — kaip dantim. Sunkiais dangčiais
saugojo užgulę šuliniai vis senkančius dugnus,
ir kai naktim išėję klausėsi, kai paryčiais —
girdėjo, kaip poškėjo upės ledas,
kaip neramiai, sugrubusiai, toli sodybose
spragėdamos judėjo tvoros.
Ir tyla, tokia skardi, tokia šalta tyla —
virš žuvų perkalu, viršum laukų, sukritusių sniegynuos
sodžių — tokia šalta, tokia speigi tyla,—
tik tiesiai taip augštyn, tik mėlyna, vingiuota srovele
į dangų rūksta dūmai.   

O buvo jau prieš pat Kalėdas. Ir rytą
visais keliais skubėjo į rarotas,
lėkdami lengvai arklių sumintu sniegu,
žiūrėdami, kaip pakelės krūmokšniuose, kaip šiluose,
kaip ant visų šakų blizgėjo nuostabi šarma —
taip dyvinai, ir tik girgždėjo sniegas.

O tolumoj, giliai, it mažyčiai žemės grumsteliai—
kyšojo sniegynuos pasinėrę kaminai — miestelis.

DVIDEŠIMT   TREČIOJI   IDILĖ

VAIKAI

Kur jūs, šviesiaplaukiai vienkiemių vaikai,
kur eidavom, sustodami šalia kiekvieno griovio,
kur bėgdavom į mokyklą — su mažyčiais
medžio karmonėliais, plunksnų dėžutėm.
Palaukėmis ir vieškeliais, siaurais laukų takais,
matydami, dar iš tolo, pačioje pašilėj
baluojantį mokyklos namą.

Kur tu, tylusis Mykoliuk, kur pasitikdavai
prie vienkiemių, ir tu, Maryte, kur atbėgdavai
keliu nuo upės. Kur tu, Adomėli, kur jūs visi,
kur snieguotais ir užpustytais vieškeliais,
liepsnojančiais ir degančiais speige veidais,
po didelėm ir žieminėm kepurėm, ir įsivynioję
giliai į kailinius — eidavom baltais žiemos laukais,
žiūrėdami, kaip vėjas, įsibėgėjęs išilgai laukų,
gena sušalusio ir sauso sniego šiustus,
kaip pačiose viršūnėse, sustingusios ir nejudamos,
sutūpę budi varnos, kaip šalčiu sustingus
kiekviena šaka, šalti karklų krūmokšniai,—
žingsniuodami klegančiu būriu, sušalusiomis upėm,
ir čiuoždami skersai balas, ir pro sustingusių
vytelių krūmus, vydamiesi, užsikabinę rogių atlankų,
važiuojančius į girią vyrus,—   
mosuodami savo mediniais karmonėliais.

DVIDEŠIMT   KETVIRTOJ IDILE

ŽIEMA

Sniegui apgulus trobas, apdengus laukus,
ir ganyklas, ir upių slėnius, ir žuvų perkalus,—
užgula šalčiai. Ir vėjas, degindamas, lekia
skersai laukų, nešdamas sausą ir šaltą sniegą.

Prasikasę į tvartus takus, ūkininkai tempia
nuo apledijusio, apsnigto šulinio vandenį,
įsisukę giliai į kailinius, ir storom,
vilnonėm pirštinėm;
jie tempia gyvuliams į tvartus pakratus,
ir slidinėja aplink sušalusį, ledinį šulinį,
ir moterys, su glėbiu malkų, ar pieno kibiru
praskubina per kiemą — ar mergiščios,
išbėgusios ir vienplaukės,
papylusios į sniegą krūvą šiukšlių,
ar kibirą skaisčių ir mėlynų dažų.

Tik nosim kyšančiom iš po kepurių,   
įsivynioję giliai į kailinius,
bernai prie daržinės kapoja malkas —
ar, užrėmę pagaliu duris — klojimuos
braukia jie linus, klausydamies, kaip užu sienų ūžia vejas.
ir kaip pro pavartę, pro užremtas duris
neša susalusio ir šalto sniego šiustus;
klausydamiesi, kaip pagegniuos,
kaip žabų krūvose, ir daržinių pastogėse
sušalę ir snieguoti čirškia žvirbliai.

Tada ateina pūgos, ir vėjas,
dienom naktim lėkdamas per laukus,
apverčia pusnimis daržus, kelius ir trobas,
ir ūkininkai nebesuspėja atsikast takų,
ir speigas degina ir svilina vis veidus,
ir vėjas lekia vis skersai laukų,
nešdamas ir gindamas vis sniegą.

Susėdę kambariuose, pindami krepšius,
ir vydami galvijams pančius — vyrai žiopso
į neatsitraukiančias nuo staklių moteris,
ar seserį, kaip virbalais,
kaip tankiai ir vikriai vis judindama pirštus,
mezga dideles, spalvotas savo gėles,
ir pasakojasi, ar klausosi, kaip brolis
garsiai skaito laikraštį ar iš mokyklos
parsineštą knygą —
apie Guliverą, pririštą ir supančiotą nykštukų,
apie paklydusį sniegynuos Nonį,
ir mažąją Dorytę, verkiančią ir vieną —
už lango vis tebesiautojant vėjui,
ir nešant sniegą, girgždant kieme svirčiai.

Ir broliai, paėmę ant pečių krepšius,
ir kirviais rankose — eina sušalusia upe,
kapoja užušalusius per naktį perkalus,
kratydami ant sniego blizgančias ir šokančias žuvis,
žiūrėdami, kaip tiesiai, lyg į dangų keliasi
viensėdžių dūmai, kaip nejudėdami,
sustoję stovi pakelėj beržai — kaip vienišas
skubėdamas pračiuožia vieškeliu vežimas,
kaip girgžda sniegas.

DVIDEŠIMT   PENKTOJI   IDILĖ
Su pirmuoju besidaužančių į stiklą musių buzgimu,
tyliu kojų čežesiu aplinkui lopšį— 
pabunda mumyse garsai, nuostabioji muzika,
lydinti ligi kapų tylos.

Ankstyvas ratų bildesys, kibirų skambėjimas,
ar žiemą — tolimi, lengvi važių varpeliai,
ir durų girgždesys, šunų lojimas,
ir velenas, sunkūs linų mynimo velenai,
arklio kojos ant suplukto molio.

Ir vakarais — tolimas dainavimas,
ar vabalų buzgimas liepų tankumoj,
paskutinis dalgės šlamesys dobilų lauke.
Ir vėjelio, drungnas rūko palietimas,
krintančių lietaus lašų bildėjimas į stogus,
lapų šiūresys — bailus epušių drebėjimas —
rudenio lietus viršum miškų,
kiekvienas kregždės pralėkimas,
besigraužiančio gilyn į žemę medžio judesys —
palieka kitą vis šlamėjimą.
Ir rąstų bildesys, miškų pokšėjimas,
ir ūžiančios kūlimo mašinos, prėslų čežesys —
pjaunamų mašinų klegesys rugių laukuos —
vis kitą garsą, vis kitą.

Ir kai ant kapinių, kai po žaliom pušim —
girdi lapų šlamesį ir minios čežesį,
žemių bildesį ant balto karsto, kastuvų čežėjimą.
Bet ir tada, kai nutils kapų varpelio dindesys,
kietai uždaromi, užverti vartai —
ak, ne, tai ne tyla —
tai pažįstamas skambėjimas,
nepasibaigianti garsų pynė —
vėl skamba ir kartojasi niekados nepasibaigianti
nuostabioji žemės muzika,
vaikystė.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai