Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REVOLIUCIJA MOKSLO PAŽIŪROSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. C. RUGIS   
Paryžiuje, Sorbonoje, 1947 metų rudenį labai iškilmingai buvo paminėtos dešimtmečio sukaktuvės nuo mirties lordo Rutherfordo, genialaus mokslininko teoretiko ir eksperimentato-riaus, atomo branduolio fizikos ir chemijos kūrėjo. Vienas iš kalbėtojų pareiškė, kad tos didelės mokslų revoliucijos, kurioje dalyvavo lordas Rutherfordas, socialinės pasėkos yra milžiniškos, o sukeltas sąmyšis yra toks, kad žmogaus mintis reikalauja tikrai didžiulių pastangų prisitaikant. Dvidešimto amžiaus mokslų revoliucija savo triumfo žygyje iškėlė daug problemų, kurios, atrodo, dažnai viršija mokslo galybę, ir šiais laikais mokslininkai daugumoje yra toli nuo to optimizmo ir pasitikėjimo, kuris charakterizavo kiek ankstyvesnį laikotarpį. Minčių ir pažiūrų sąmyšis dar atrodo nepasibaigęs, ir jo galas taip pat atrodo nelengvai ir negreitai pasiekiamas, jei apskritai yra pasiekiamas daugelio klausimų išsprendimas.

Dar devynioliktame amžiuje Victor Cousin savo "Filosofijos Istorijoje" rašė, kad laiko bėgyje filosofija pereina tam tikrą pažiūrų ciklą, kurį jis manė esant visų amžių ir visų tautų ar kultūrų filosofijose; pasak jo, tam tikrais protarpiais kartojasi: idealizmas, materializmas, skepticizmas ir misticizmas. Moksluose tokių ciklų, rodosi, niekas nepretendavo j ieškoti. Šitoje žmogaus minties srityje greičiau j ieškota evoliucijos dėsnių. Tame pačiame devynioliktame amžiuje Auguste Comte paskelbė savo žinomą trijų etapų dėsnį. Jis tvirtino, kad mokslas, tiksliau, kiekviena mokslo šaka, turi savo evoliucijoje pereiti tris etapus: fetišizmo, dabar dažniau vadinamo animizmu, metafizikos ir pagaliau — pozityvizmo. Pasiremdamas tuo savo evoliucijos dėsniu, jis net mėgino nustatyti mokslų hierarchiją, laikydamas kai kuriuos mokslus senesniais, logiškesniais, plačiau pritaikomais, kaip kad kiti. Toje savo klasifikacijoje pirmą vietą jis atidavė matematikai.

Bet atrodo, kad mokslo raidoje ir jo pažiūrų kitėjime negalime surasti ne tik ciklų pasireiškimo, periodinių grįžimų prie seno, bet sunku sutikti ir su mokslo vystymosi, evoliucijos keliu. Jei mes pvz. dabar girdime, kad atominė teorija buvo jau skelbiama penktame amž. prieš Kristų Graikijoje (Leucipo ir Demokrito), tai tenka pabrėžti, kad jų atomizmas buvo paremtas visai skirtingais išvedžiojimais negu tie, kuriais remiasi modernioji, eksperimentalinė-matematinė atomų teorija. Leucipo ir Demokrito teorija buvo ne kokia filosofinė spekuliacija, ne kokis Deus ex machina. Buvo tai ilgų stebėjimų ir samprotavimų išvada, panašiai kaip dvidešimt amžių vėliau Leibnico išvedžiojimai apie medžiagą ir energiją, kurie pasitvirtino reliatyvumo teorijoje. Be abejo, buvo tai žmogaus genialios minties šuoliai į tiesos pažinimą, bet aišku, kad negalima Rutherfordo laikyti Demokrito pasekėju, o Leibnico — Einšteino pirmataku.

Mokslo istorijoje užtinkame tokių perversmų, kurie mokslo raidai teikia revoliucinių žymių. Tokių revoliucijų mokslas pergyveno gan daug dar ir prieš mūsų laikus. Prisiminkime pvz. Newtono perversmą moksle, arba revoliucinius atradimus Lavoisier, sukūrusio chemijos mokslą vietoj alchemijos. Mokslo raidoje ryškiai pastebima rolė mokslo milžinų, kurie savo darbais parodo naujus horizontus ir suteikia sekančioms kartoms galimybę gilinti gamtos ir visatos pažinimą, einant jų nustatytomis gairėmis arčiau prie tiesos.

Didysis matematikas Henri Poincarė yra išsireiškęs, kad mokslo nustatyti faktai dar nesudaro mokslo, panašiai kaip kad krūva akmenų nėra dar namas, kurį galima būtų iš jų pastatyti. Mokslininkai iš surinktų faktų stato tą mokslo namą, nuolatos jį plėsdami ir tobulindami. Laikui bėgant ir mokslo pastatui augant, atsiranda naujų faktų, nesiderinančių bendrame pastate. Kartais faktas tuo tarpu atrodo nereikšmingas, pradeda mokslo pastate skilimą, kurį paprastai mėginama lopyti. Gražų tokio įvykio pavyzdį matome Michelsono pagarsėjusiame bandyme nustatyti kosminio eterio vėjo buvimą. Toks mokslo pastato irimas sukelia sąmyšį, ligi ateina genialus mokslininkas ar grupė ir suranda revoliucinius aiškinimus ir jiems paremti faktus. Jie iš griūvančio pastato liekanų bei naujų faktų pradeda kitą mokslo pastatą.

Mes buvome ir tebesame panašaus revoliucinio mokslų laikotarpio liudininkai. Skirtumas su ankstyvesnėmis mokslo revoliucijomis yra gal tik tas, kad ši revoliucija yra daug platesnė, paliečianti visas mokslo šakas ir jau pradedanti atsiliepti beveik visose žmogaus minties veikimo srityse. Platesnės žmonių masės, deja, dažnai labai mažai supažindintos su įvykusiomis moksle atmainomis, sutinka jau kasdieniniame gyvenime naujo mokslo laimėjimų apraiškas.

Didžiausia šių laikų mokslo ir jo pažiūrų revoliucijos pradžia galima laikyti istorinį Amerikos fiziko Michelsono bandymą, įvykdytą Potsdame 1881 metais ir vėliau daug sykių pakartotą, nes jo rezultatai buvo visai nelaukti ir neįtikėtini, priešingi tų laikų žinomiems faktams ir teorijoms apie kosminį eterį ir žemės judesį jame. Tasai bandymas ir buvo priežastis skilimui išdidžiajame devyniolikto amžiaus mokslo pastate. Tą plyšį mėginta lopyti. Airis Fitzgeral-das, įvesdamas kontrakcijos faktorių, o kiek vėliau didysis olandų mokslininkas Lorentzas, nustatęs lygtį elektrono masės kitėjimo greičiui mainantis, padarė žymiausias pastangas gelbėti mokslo pastatą ir derinti naujus faktus su senomis teorijomis. Nors Lorentzo lygtys pasirodė teisingos, o Fitzgeraldo faktorius sutinkamas ir naujose teorijose, bet jų aiškinimai greičiau buvo tik naujų faktų suformulavimas, o argumentai pasiliko neįtikinami. Tik 1905 m. Einšteinas paskelbė savo aiškinimą, paremtą garsiąja reliatyvumo teorija, su visomis jos revoliucinėmis išvadomis, tiek revoliucinėmis, kad reikėjo ilgesnio laiko, ligi baigėsi sąmyšis ne tik platesnėje intelektualinėje visuomenėje, bet ir tarp mokslininkų. Kai kurie bandymai, patvirtinę Einšteino apribotos reliatyvumo teorijos išvadas, buvo atlikti baigiantis pirmajam pasauliniam karui ir tais neramiais laikais praėjo nepastebėti. Tuo pat maždaug metu įvyko ir gilesnis įsibrovimas į medžiagos struktūrą po darbų tokių mokslininkų kaip ponia Curie, Thomsonas, Rutherfor-das ir kt. Tie darbai sukėlė gal žymiausią revoliuciją moksle ir atvėrė naują erą.

Devyniolikto amžiaus mokslo pastatas atrodė beveik baigtas. Maksas Planckas savo "Įvade Į Fiziką" rašo, kad, norėdamas dirbti fizikos srityje, jis kreipėsi į savo profesorių, klausdamas apie mokslinio darbo galimybes ir ateitį. Pastarasis jam paaiškino, kad fizika yra jau beveik atbaigtas mokslas ir nors dar yra kelios smulkmenos nepilnai išaiškintos ir sutvarkytos, bet apskritai fizika yra priartėjusi prie tokios tobulybės, kokios yra pasiekusi geometrija. Tačiau pasirodė, kad šitos smulkmenos sugriovė visą puikųjį mokslo pastatą beveik iki pamatų. Iš išdidaus optimizmo, pasitikėjimo ir tikrumo nebeliko beveik nieko. Tuose, kurie sekė tos mokslo revoliucijos eigą, pasiliko nustebimas ir pagarba žmonijos minties galybei, sugebėjusiai suprasti savo klaidas, drąsiai jas iškelti, sugriauti savo sukurtą, puikų kaip Babelio bokštas pastatą ir ant jo griuvėsių pradėti statyti naujais pamatais, platesnį mokslo rūmą, jieškant bent priartėjimo prie tiesos pažinimo. Jei Berdiajevas, kalbėdamas apie revoliuciją, sako, kad tikra revoliucija yra ne patsai griovimo procesas, naikinąs seną, atgyvenusią tvarką, bet tas mūsų vadinamas porevoliucinis periodas, kuriams kuriama nauja tvarka, tai mokslo revoliucijoje tuodu periodai yra susijungę į vieną. Tie patys žmonės, kurie griauna klaidas, drauge ir kuria, siekdami gilesnio ir tikresnio pažinimo. Mokslo revoliucijos destruktyvumas yra kūrybinis.

Trumpai apžvelkime keletą tokių revoliucinių atmainų mokslo pažiūrose ir iš žymiųjų mokslo atstovų pasisakymo pasistenkime surasti bendras linkmes, kuriomis mokslas pasuko, tiek kiek jos aiškėja iš pastangų sintetizuoti paskutiniuosius mokslo laimėjimus.

Revoliucinės mintys moksle, tarp kito, pasireiškė laiko ir erdvės sąvokose, pažiūroje į medžiagą ir energiją, palietė priežastingumo dėsnį ir determinizmą, pakeitė pažiūras į gamtos dėsnių prigimtį, į pačio mokslo tikslą ir vertę ir į jo santykį su kitomis žmonijos minties darbo sritimis.
Reliatyvumo teorijos pažiūros į laiką ir erdvę sukėlė didelį susidomėjimą ne tik tarp mokslininkų, bet ir platesnėje mąstančioje visuomenėje, nors ir nevisuomet buvo tinkamai suprastos. Tų naujų pažiūrų sensacingumas buvo gal ir tas, kad jomis moksle pasireiškė filosofijos veiksnys, ir tai po ilgo laikotarpio, kuriame, einant garsiuoju Bacono išsireiškimu — Fizikai saugokis metafizikos! —, filosofija buvo tiksliųjų mokslų neigiama.   
Turime keletą laiko ir erdvės sąvokų. Fvzl erdvei apibūdinti moksle galima sutikti šias sąvokas: a) vaizduojamoji erdvė — abstraktinės geometrijos erdvė, Euklido, Lobačevskio ar kitų, trijų ar daugiau matavimų, b) pojūtinė erdvė —-tai erdvė, kurią žmogus sau sukuria savo pojūčių pagalba, c) fizinė erdvė, kurioje mokslininkai talpina medžiaginius savo stebėjimų objekT tus ir d) Newtono prileista absoliutinė erdvė, sū kažkur esančiomis pastoviomis medžiagos masėmis, kaip referencijos taškais. Panašiai ir su laiko sąvokomis: turime vaizduojamąją, pojūtinę, fizinę ir absoliutinę sąvokas. Reliatyvumo teorija panaikina savarankų laiko ir erdvės egzistavimą. Einšteinas įrodinėja, kad erdvė ir laikas neturi kiekvienas atskirai prasmės, o yra tik apraiškos kažko sudėtingesnio, susidarančio iš sujungtų erdvės ir laiko sąvokų. Matematikas Minkovskis, kilęs iš Lietuvos (Aleksote buvo jo vardu gatvė), matematiškai suformulavęs Einšteino teoriją, vadina laiką ir erdvę tik jų sintezės šešėliais. Jei erdvė ir laikas gali būti tik subjektyviomis sąvokomis, tai erdvės-laiko kontinuumas yra objektyvi sąvoka, labai svarbi ir ryškiai pasireiškianti modernioje fizikoje. Mes gyvename keturių matavimų pasaulyje su erdvės-laiko kontinuumu, ir mūsų subjektyvios erdves ir laiko sąvokos nėra pastovios, o priklauso nuo sąlygų, kuriose duotasis subjektas randasi, ir specialiai nuo greičio, kurį turi jo reliatyvus judesys.

Ar yra absoliutus laikas ir erdvė? Tai reiškia, ar galima laiką ir erdvę atskirti vieną nuo kito jų junginyje (išskirti erdvės-laiko kontinuumą) tokiu būdu, kad jie nepriklausytų nuo aplinkybių, kuriose randasi observuojantis subjektas, turėtų savo absoliučias reikšmes. Į tą klausimą mokslas dar atsakymo neturi, nors tas klausimas ir iškyla moksle. Štai pvz. vienas iš žymiausių teoretinių fizikų, Dirac'as, savo straipsnyje parašytame 1954 m., nagrinėdamas kvantų mechanikos klausimus, pažymi, kad tos mechanikos matematiniame suformulavime reliatyvine pažiūra į laiką sukelia daug sunkumų ir padaro jį komplikuotą ir painų. Toms komplikacijoms išvengti reikėjo net sukurti pagelbinę kvantų mechanikos teoriją, vadinamą kvantinio lauko teorija. Ta teorija neatrodo galutina, nors jos vystymas davė įdomių rezultatų, gražiai patvirtinančių ir pačią kvantų teoriją ir atliktus bandymus. Dirac'as pabrėždamas, kad absoliutaus laiko sąvoka galėtų dabartinei reliatyvinei kvantų mechanikai suteikti paprastumo ir aiškumo ir išvaduot ją nuo sudėtingos pagalbinės kvantų lauko teorijos, pareiškia, kad absoliutaus laiko sąvoka pasidaro labai patraukli fizikams. Taip pat astronomijoje ir astrofizikoje kai kuriais klausimais iškyla absoliutaus kosminio laiko sąvokos reikalas.

Iš kitos pusės, mokslo įsibrovimas į atomų pasaulį irgi paveikė erdves ir laiko sąvokas. Louis de Broglie savo knygoje "La Physique Nouvelle et les Quanta", vienoje iš puikiausių dabartinio mokslo sintezių, sako, kad mūsų laiko ir erdves sąvokos, net ir taip giliai reliatyvumo teorijos pakeistos, dar visgi nėra visai tinkamos pritaikyti atominių reiškinių išaiškinimui. Dinaminis dalelių stovis negali būti aiškinamas, išeinant iš jų talpinimo erdvės-laiko kontinuume. Erdves ir laiko sąvokos, kurios, atrodo, tinka tik mūsų pasauliui, atominiame pasaulyje turėtų būti pakeistos kažkokiomis naujomis pagrindinėmis sąvokomis, kurios leistų asimptotiškai grįžti prie erdvės ir laiko sąvokų, kai pereinama nuo atominio pasaulio reiškinių prie mūsų masto reiškinių. De Broglie pats kelia klausimą, ar galima tą uždavinį išspręsti ir ar žmogaus protas kada nors sugebės tiek išsilaisvinti iš tų sąvokų, kurios sudaro mūsų kasdieninio gyvenimo pagrindą.

Mokslo įsigilinimas į mikrokosmą, į atomų pasaulį, atnešė mokslui ir daug kitų revoliucinių naujienų. Becųuerelio pastebėtas radioaktyvumas, toliau studijuotas ir aiškintas ponios Curie ir jos vyro, išlaisvindamas palyginant milžiniškus energijos kiekius, darė įspūdžio, kad energija kyla iš nieko. Tai tartum griovė principą — ex nihilo nihil — bei Helmholzo dėsnį apie energijos kiekio pastovumą. Mūsų šimtmečio pradžia šitoje srityje pasižymėjo dideliais darbais, kurie privedė prie tokių vaizdžių rezultatų, kaip kad atominės bombos sprogimas 1945 metais. Bet atominė bomba nėra pats nuostabiausias atominės ir branduolio fizikos ir chemijos rezultatas. Susipažinimas su atomo pasauliu atnešė žmonijai medžiagos intymios struktūros pažinimą, įvedė į naują, visai skirtingą pasaulį su visomis to naujo pasaulio tyrimo pasėkomis. Pasirodė, kad ne tik energijos konservavimo, bet ir medžiagos konservavimo dėsnis, vienas iš pagrindinių dėsnių Lavoisier sukurtoj chemijoj, yra netikslūs. Pagaliau aiškėja, kad tarp medžiagos ir energijos yra ryšys, suformuluotas žinomoje Einšteino lygtyje, ir kad viena gali pereiti į kitą. Pasirodė, kad Newtono idėja apie korpuskuliarinę šviesos esmę visai nėra taip klaidinga, kaip kad buvo manyta po Huygenso ir Fresnelio darbų. Garsus Amerikos fizikas A. Comptonas, 1923 metais nustatydamas ir išaiškindamas vadinamąjį Comptono efektą, įrodė, kad šviesa gali reikštis ne tik kaip bangavimų energija, bet ir pavidalu korpuskulių, — dalelių, vadinamų fotonais. Ribos tarp medžiagos ir energijos dyla. Maksas Planckas paskelbia savo kvantų teoriją tardamas, kad ir energija gali reikštis tik smulkiomis delelėmis — kvantais. Pats Planckas pradžioje buvo tiek išgąsdintas savo teorijos, kad j ieškojo būdų ją sugriauti. L. de Broglie, eidamas toliau bangavimų ir dalelių dualizmo tyrinėjimuose, pareiškia, kad tas bangavimų energijos ir medžiagos dalelių dualizmas, galimas dalykas, yra bendras visai gamtos prigimčiai. Jis išveda savo garsiąją lygtį, rišančią elektroną su bangavimais ir sukuria bangavimų mechaniką, toliau plėtotą Schrodingerio ir kitų. Schrodingeris, Heisenbergas, Dirac'as (gal žymiausias šio šimtmečio fizikas-matemati-kas), siekia sintetizuoti bangų mechaniką ir kitą, naujai sukurtą kvantų mechaniką. Newtono klasikinė mechanika pasirodė netiksli ir nepritaikoma mikrokosmo ir makrokosmo pasauliuose, nors ji galioja mūsų matomame pasaulyje.

Dirac'as savo nuostabiai abstraktiniais matematiniais išvedžiojimais, sunkiai prieinamais net matematikams, nustato pozityvaus elektrono buvimą ir jo savybes. Jo teoriniai išvedžiojimai, paskelbti 1930 metais, pasitvirtino, kai 1932 metais Amerikos fizikas Andersonas eksperimentais nustatė pozitrono buvimą. Tai vienas iš vaizdžių naujo mokslo nugalėjimų, primenąs mums Mendelejevo naujų elementų atradimą, pasiremiant jo paties sudaryta periodine elementų lentele, ar Neptūno planetos atradimą, kurį Leverrier pasiekė tik skaičiavimais. Dabartiniame moksle toks Dirac'o matematinis išvedžiojimas ir juo paremtas naujo fakto nusistatymas nėra kažkoks pavienis įvykis. Jei mes pvz. įeisime į Henri Poincaré vardo Institutą Paryžiuje, kur vadovauja ir dirba garsusis de Broglie, ten nerasime jokių laboratorinių įrankių ir įrengimų, o tik juodas lentas ar popieriaus lapus,— to garsaus fiziko ir jo bendradarbių įrankius.

Beveik iki šių laikų matematika buvo laikoma tik fizikos padėjėja, kuri turėjo tik išspręsti eksperimentines fizikos jai pateikiamus uždavinius ir suformuluoti išvadas. Dabar, kaip sako Sorbonos profesorius G. Bachelard savo knygoje "Nouvel Esprit Scientifique", matematika, apibendrindama patyrimą, pakildama virš pavienių, atskirų eksperimentų ir juos sujungdama į bendrą idealią sintezę, gali pati eiti pirmyn ir numatyti naujus, dar nežinomus faktus, kurie gali būti tikrinami eksperimentų keliu. Kai kurie mokslininkai net mano, kad mes negalime pažinti gamtos esmės savo pojūčiais, dalyvaujančiais net tiksliausiuose eksperimentuose. Esą, tą pažinimą galime pasiekti tik abstraktiniu būdu, matematiniais išvedžiojimais. Tai idealistinės pažiūros. Jomis sekdamas, garsus astrofizikas ir mokslo populiarizatorius James Jeans prieina prie Leonardo da Vinci postulato apie Dievą kaip Didįjį Matematiką.

Pažiūras į medžiagą gražiai pavaizduoja vieno iš didžiausių šių laikų fizikų,, dano Niels Bohro, teorija. Išeidamas iš to, kad vienai iš pagrindinių medžiagos dalelių — elektronų — apibūdinti kartais reikia pavartoti korpuskuliarinį pavaizdavimą, o kartais bangavimų, jis kelia klausimą, kaip tokie du skirtingi ir vienas kitam prieštaraują pavaizdavimai gali būti pavartoti vienas greta kito, apibūdinant tą patį dalyką. Aiškindamas tą klausimą, Bohras sako, kad šitos dvi savybes sudaro kaip ir dvi medalio puses, kurių negalima matyti vienu laiku. Bangavimų ir korpuskuliarinės elektrono savybės nesueina mums į konfliktą todėl, kad jos mums neegzistuoja kartu. Šituos du elektrono pavaizdavimus Bohras vadina papildomais, tuo suprasdamas, kad šitie du vaizdai ne tik vienas kitam prieštarauja, bet ir vienas kitą papildo. L. de Broglie, aiškindamas ir komentuodamas tą Bohro teoriją, vadina ją tikra filosofine doktrina. Jis sako, jog visai neįrodyta, kad mes galėtume apibūdinti bet kurį fizinį vienetą (entité) vaizdu ar sąvoka, mūsų minties sukurta. Mes sukuriame mūsų vaizdus ar sąvokas, vadovaudamiesi mūsų kasdieniniu patyrimu. Bet tos Bohro vadinamosios idealizacijos negali būti realybei tiksliai pritaikytos, kaip perdaug paprastos ir nelanksčios. Norint apibūdinti visą realybes sudėtingumą, tenka apibūdinimui pavartoti dvi ar daugiau tos pačios fizinės būtybes tokių idealizacijų. Čia tik labai bendrai pavaizduotos šio mokslininko mintys, sukeltos naujų fizikos atradimų. Bohras ir de Broglie svarsto, ar šitos papildomumo (complémentarité) idėjos negali rasti pritaikymo ir už fizikos ribų. Jiedu mini biologiją, kurioje jos gal padėtų suprasti dvigubą gyvybes reiškinio vaizdą — fiziškai-cheminį ir vitalinį. De Broglie toliau tęsia, kad tokios mūsų mastui sukurtos idealizacijos gali juo mažiau atitikti realybę, juo jos yra mums aiškesnes ir suprantamesnes. Tuo būdu išeitų, jog Dekartas klydo sakydamas, kad išvedžiojimų pagrindan reikia imti tai, kas yra mūsų protui savaime aišku ir tikra. Pasirodo, kad tos savaime aiškios idėjos gali būti kaip tik labiausiai klaidinančios.

Kaip matome, gilesnis medžiagos pažinimas privedė ne tik prie pačios medžiagos sąvokos kaip kažko absoliutaus pranykimo, bet ir sukelia tikrų filosofinių problemų, liečiančių ir realybės pažinimą ir mūsų galvojimo klausimus.

Bet susipažinimas su mikrokosmu ir j ieškojimas bei nagrinėjimas jį tvarkančių dėsnių sukėlė dar daugiau žmoniją liečiančių klausimų, užgriebdamas priežastingumo dėsnius ir determinizmą. Bohro mokinys vokietis W. Heisenber-gas — tarp kita ko, savo darbuose stengdamasis pasilikti fenomenalistu — kurdamas ir išvystydamas kvantų mechaniką priėjo prie išvados, plačiau žinomos Heisenbergo dėsniu arba netikrumo dėsniu. Esmėje tas dėsnis išplaukia iš Plancko nustatytų kvantų ir iš medžiagos korpuskuliarinės struktūros. Pagrinde Heisenber-gas, išeidamas iš naujųjų mechanikų probabilis-tinių idėjų, nustatė vadinamuosius netikrumo santykius, kuriuose esminę rolę vaidina Plancko konstantos.
Paprasčiau kalbant, Heisenbergo dėsnis sako, kad nėra galima tiksliai nustatyti kartu ir medžiagos daleles — korpuskules — padėtį erdvėje ir jos judesio, kitaip tariant greičio, stovį. Jei mes matome vieną, tai kitas darosi neaiškus, o jei sužinome antrą, tai pirmas darosi negalimas tiksliai nustatyti.

Naujos, bangavimų ir kvantų mechanikos, kaip minėjau, turi probabilistinį pobūdį — jos remiasi galimybių dėsniais. Vienok tenka čia pasakyti, kad jos nesugriovė senos klasikines mechanikos. Ji paliko, tik apribota, taikytina tik mūsų matomajam pasauliui. Nors naujoje mechanikoje galimybinė interpretacija yra ir komplikuota ir sunkiai suprantama nespecialistui, vienok, pasak de Broglie, aiškinimas fenomenų, kuriuose pasireiškia kvantai, yra įmanomas, tik pasiremiant galimybių dėsniais. Vadinasi, tik tokiu būdu galima stengtis išaiškinti mikrokosmo fenomenus. Iš čia jau tik vienas žingsnis prie mikrokosmo fenomenų indeterminizmo.

Kaip žinoma, klasikinės mechanikos lygtys pilnai nustato bent kokios sistemos ateities stovį, jei yra žinoma tos taškų sistemos išeities padėtis ir jos judesio stovis. Klasikinėje fizikoje išeities padėtis pilnai determinuoja tolimesnę fenomenų eigą. Tai yra klasikinio mokslo determinizmas.
Bet kvantų fizikoje determinizmas nustoja savo reikšmės, o jo vietą užima galimybių dėsniai, kurie čia turi visai skirtingą reikšmę ir pobūdį, negu kad jie turėjo kai kuriuose klasikinės fizikos klausimuose. Seniau galimybių dėsniai vaidino tam tikrą rolę, liečiant milžiniškus kiekius elementarinių fenomenų, kuriuos pavieniui tvarkė griežti dėsniai. Kvantų fizikoje galimybių dėsniai kaip tik veikia betarpiai pačiuose pavieniuose elementariniuose fiziniuose fenomenuose.

Atominiame pasaulyje surastas indetermi-nizmas sukėlė tarp mokslininkų daug ginčų. Buvo net pareikšta nuomonių, kad iš viso negali būti nedetėrministinio mokslo. Į tai buvo atsakyta, kad naujoji fizika egzistuoja ir yra visų pripažinta mokslu. De Broglie pasisako, kad fizikoje dar toli gražu ne viskas aišku. Su galimais naujais atradimais galį tūti ir pakeitimų. Visai galima, kad dėl netobulumo mūsų mąstymo ir sąvokų, pritaikytų mus supančiam pasauliui, mes negalime užtektinai priartėti prie atominio pasaulio realybės, kad galėtume susekti jo fenomenuose priežastingumo dėsnius bei determinizmą. Visgi, taip atsargus savo pasisakymuose ir tvirtinimuose, de Broglie rašo, kad net ateityje negalima tikėtis grįžimo prie pilnojo, seno determinizmo. Šių laikų moksle lieka faktas, kad atominė fizika nėra deterministinė ir kad joje nėra nuslėpto determinizmo, kaip tai įrodė žymus Princetono Instituto mokslininkas J. von Neumann. Didysis Amerikos fizikas A. Compton yra aiškiai išsireiškęs, kad naujosios fizikos dėsniai negali numatyti būsimųjų įvykių, jie tik gali nustatyti jų įvykimo šansus. Dabartinė atominio pasaulio fizika priversta atsisakyti tų priežastingumo dėsnių ir tokio determinizmo, su kuriais mes esame taip glaudžiai susigyvenę mūsų matomajame pasaulyje; tai sukelia juo didesnį nusistebėjimą žinant, kad atominis pasaulis sudaro mūsų matomojo pasaulio substratą.

Priežastingumo ir determinizmo klausimai yra analizuojami ir studijuojami tokių gamtininkų kaip von Neumann, Pascuale Jordan, von Weizsaecker ir kitų, ir metafizikų, kaip J. L. De-touches ar P. Detouches-Fevrier. Tų klausimų tyrime vaizdžiai matyti fizikos susipynimas su filosofija.

Kaip atsimainė mokslo pažiūros, galima gan vaizdžiai pasekti iš pasikeitimo pažiūrų į mokslo dėsnius. Šį klausimą gražiai sintetizavo prof. L. J. Lafleur žurnale "The Scientific Monthly", rašydamas apie mokslo dėsnių esmę. Einant tuo straipsniu, iki šios mokslo revoliucijos mokslo dėsniuose pasireikšdavo šie charakteringi bruožai: a) mokslo dėsniai buvo laikomi universaliais, vienodais visur visatoje ir laiko bėgyje, b) jie buvo laikomi unitariniais t. y. visi mokslo dėsniai yra suvestini galutinai į vieną, o mokslo pažanga reiškiasi mokslo dėsnių kiekio mažinimu, padarant juos bendresniais, c) mokslo dėsniai yra paprasti, todėl tarp mokslininkų devyniolikto amžiaus gale buvo gan paplitusi nuomonė, kad galutinis gamtos pažinimas yra visai arti ir kad po 1950 metų mokslininkams paliks tik enciklopedinis darbas ir įvairių mokslo sričių detalių katalogavimas, d) mokslo dėsniai yra savaime aiškūs, e) jie yra tikslūs ir todėl juos galima matematiškai suformuluoti, f) dėsniai yra prasmingi, tai reiškia, kad kiekvienas jų nusakyme ar matematiniame suformulavime pavartotas išsireiškimas turi prasmę, kuri tiesiogiai liečia objektyvų pasaulį, g) mokslo dėsniai yra racionalūs, vadinasi, gamtoje yra tik tai, ką galima išaiškinti mokslo dėsniais.

Mokslo pažanga, įvykusi paskutiniais laikais, daugelį tų teigimų arba padarė abejotinais arba visai diskreditavo. Pvz. neišsilaikė mokslo dėsnių prasmingumas, nes suformuojant daugelį dėsnių,  liečiančių elektros  savybes,  vartojami vaizduotini skaičiai tipo \f—1, o tokio tipo skaičiams jokio ekvivalento objektyviame pasaulyje nėra. Kas gi šiais laikais palieka iš tų visų mokslo dėsniams charakteringų bruožų? Tiktai du, ir tai vienas su tam tikrais rezervais. Tai yra universalumas ir unitariškumas. Dar neseniai Einšteinas iškėlė projektą suvesti visus fizikos dėsnius į vieną, o 1953 m. bėgyje pasirodė moksliniai darbai, kurie pastūmėjo pirmyn gravitacijos ir elektromagnetizmo dėsnių sujungimo klausimą. Bet greta to šių laikų mokslas įnešė naują bruožą, būtent, kad mokslo dėsniai nėra tikslūs, o tik apytikriai; kitaip tariant, mokslo dėsniai yra asimptotinės kreivės, artėjančios prie realybės asimptotės.

Ir čia iškyla klausimas, kad jei mokslo dėsniai yra tik apytikriai, tai kodėl jie tokie yra ir kodėl   tikrumas,   realybė,   yra   nepasiekiamas.
 

Arbit Blatas    Bedarbiai (aliejus)

Jieškant atsakymo į tai, surandame keturias svarbiausias galimybes. Iškeliami keturi galimi atsakymai.
Pirmas: tikslūs dėsniai nepasiekiami todėl, kad jie neegzistuoja, nes gamtos dėsniai nustato fenomenams tik tam tikras ribas, kuriose vyrauja indeterminizmas (prisiminkime mano anksčiau pacituotą A. Comptono išsireiškimą). Kitaip sakant, dėsnis tiktai nustato įvykio galimumą, o įvykis yra laisvas įvykti ar ne.

Antras: tikras dėsnis yra nepasiekiamas dėl mūsų pojūčių netobulumo; pvz. prisiminkime Heisenbergo dėsnius.
Trečias galimas atsakymas: tikri dėsniai nepasiekiami dėl mūsų proto trūkumų, kuris išsivysto spręsti praktinio pobūdžio uždaviniams ir aplinkinio pasaulio problemoms, o visai nėra pritaikytas spręsti pasaulinio, visatos masto problemoms. Gamta, kaip ir jos Tvėrėjas, turi būti nepasiekiami protui. Tos rūšies nuomones galime nujausti pas de Broglie ir Schrodingerį. Čia mokslo pažiūros jau susitinka su religiniu mąstymu.
Ketvirtas pagaliau atsakymas liečia pagrindinį mūsų pažinimo proceso apribojimą, kurį in-sinuoja Niels Bohro mintys.

Kiek tai liečia klausimą apie pačią realybę, kurią apytikriai atitinka mokslo dėsniai, tai čia susiduriama su alternatyva. Galima manyti, kad, objektyviai imant, realybė yra maždaug tokia, kokią mes ją sau įsivaizduojame, nors ir dėl įvairių būtinų priežasčių mes jos niekad nepažinsime. Paimkime pvz. klausimą apie absoliutų laiką, kurio egzistavimas visai nebūtų priešingas reliatyvumo teorijai, bet kurio pažinimas kažin ar pasiekiamas. Arba vėl Heisenbergas prileidžia, kad orbitaliniai elektronai tam tikru momentu užima tam tikrą padėtį, bet tos jo prielaidos žmogus niekados neįstengs patikrinti. Galima taip pat manyti, kad realybė yra tiek nepanaši į tai, ką mes sau įsivaizduojame, kad nėra jokios prasmės kalbėti apie mūsų pavaizdavimo tikrumą.

Susitinkame ir su nuomonėmis, kad nors savo pojūčiais mes galime gauti tik netikrą realybės vaizdą, vienok žmogaus mintis gali pasiekti ir tikrą vaizdą tam tikru abstraktiniu būdu, panaudojant didžiausią abstraktinį žmogaus minties įrankį — matematiką. Tai jau grynai idealistinio atspalvio teorija, ir kažin kiek ji pajėgs suteikti tikrą realybės vaizdą, būdama grynai abstraktinė.

Kaip matyti, mokslas ir filosofija pradeda tarpusavyje pintis, ir ribos tarp tų dviejų mokslo disciplinų pradeda dilti, darosi neryškios. Žinomas astrofizikas James Jeans, savo įdomioje knygoje "Physics and Philosophy'' išnagrinėjęs tas dvi žmonijos minties darbo sritis, kalba apie mokslo ir filosofijos suartėjimą. Garsiausio vardo mokslininkai savo moksliniuose išvedžiojimuose vis dažniau paliečia filosofinius klausimus ir j ieško atsakymo į mokslinius klausimus filosofuodami. Pvz. Bohras ir Heisenbergas mano, kad objektas neturi savitos nuo jį observuojančio subjekto egzistencijos ir kad paskutinieji fizikos atradimai prieina prie išvados, jog riba tarp subjekto ir objekto visai nėra aiški. Nemažiau už juos garsus Schrödingeris šitą nuomonę neigia, pasiremdamas moksliniais-filosofiniais idealistiniais išvedžiojimais.

Erwin Schrödingeris savo knygą "Mokslas ir humanizmas" pradeda klausimu: — Kokia yra mokslo darbų ir tyrinėjimų vertė? Čia jis griežtai neigia paplitusią nuomonę apie mokslo darbų utilitarinę vertę ir įrodinėja, kad pavieniai, izoliuoti mokslo darbai ir tyrinėjimai turi tik tiek vertės, kiek jie sintezėje su kitais darbais ir tyrinėjimais prisideda prie atsakymo į klausimą, dar Plotino iškeltą: — Kas mes esame?
Schrödingeris, būdamas fizikas, todėl ir tvirtina, kad visos mokslo sritys yra žmonijai vienodai vertingos, ar tai bus seismologija ar filologija, ar atominė fizika ar entomologija, ar radijobiologija ar kokia kita mokslo šaka.

Kai žymus mokslo pasaulio atstovas pajudina panašius klausimus tokiu būdu, tai čia pradedama liesti ne tik filosofijos, bet ir religijos sritį. Tai dar viena, gal didžiausia revoliucinių mokslo pažiūrų atmaina. Juk devyniolikto amžiaus mokslininkai daugumoje religiją laikė kažkokiu mokslo priešu ir buvo a priori nusistatę ją diskredituoti. Sorbonos prof. Rauch visai aiškiai buvo išreiškęs panašią nuomonę. Tuo tarpu šiais laikais galima susidurti su tokiu pasisakymu kaip kad A. Comptono, kad jis yra laimingas, dirbdamas mokslinį darbą tokiais laikais, kai mokslas ne tik neatima jam tikėjimo, bet dar jį jame sustiprina.

Daugelis žymių mokslininkų, ryšium su pasireiškusiu moksle indeterminizmu ir kilusiomis dėl to diskusijomis, tiek pat karštai imasi ir diskusijų apie žmogaus laisvą valią, kurios buvimą priešrevoliucinis mokslas, deterministinis, materialistinis ir mechaninis, griežtai neigė. Tokio masto mokslininkai kaip Bohras, Heisenbergas, A. Comptonas, P. Jordanas suranda naujoje atomų fizikoje, su jos indeterminizmu, laisvos žmogaus valios buvimo patvirtinimą. A. Comptonas rašo: "It is no longer justifiable to use physical laws as evidence against human freedom". James Jeans vėl rašo, kad senoji fizika rodė mums pasaulį esant daugiau panašų į kalėjimą, kaip į gyvenamą namą; naujoji fizika pateikia mums tokio pasaulio vaizdą, kuriame, atrodo, galima sudaryti tinkamą gyvenimo vietą laisvam žmogui, namus, kuriuose bent galima mums formuoti įvykius pagal mūsų pageidavimus ir gyventi siekimų ir laimėjimų gyvenimą. E. Schrödingeris minėtoje knygoje, cituodamas šv. Augustiną ryšium su klausimu apie Dievo visagalybės ir visažinojimo suderinimą su laisva žmogaus valia, sako, kad žmogus neturėtų net mėginti šitą Kūrėjo paslaptį savo protu pažinti, nes jam tai niekad nepasiseks. Jis, minėdamas vokiečių filosofą E. Cassirer, pasisako, kad žmogaus laisva valia yra svarbiausias žmogaus etikos elementas. Niekas negali žmogaus atpalaiduoti nuo įgimto atsakomybės jausmo. Atrodo, Schrödingeris laiko savo rūšies pažeminimu j ieškoti laisvai valiai pagrindų fizikos dėsniuose, ir jis griežtai pasisako prieš tos rūšies išvedžiojimus, išdėstytus vokiečių mokslininko Pascuale Jordano knygoje "Anschauliche Quantentheorie".

E. Appleton, artimas lordo Rutherfordo bendradarbis, savo inauguracinėje kalboje kaip Britų Mokslo Pažangos Draugijos prezidentas praeitais metais yra pasakęs, jog nuostabiausias moderniojo mokslo pasikeitimas yra tasai, kad jis nustoja buvęs sausas ir šaltas.  Dabartinis mokslas darosi panašus į poeziją ir filosofiją. Savo tyrinėjimuose siekdamas nuo atominių ma-žybių iki beribių visatos dydžių, jis suranda tokias gilias paslaptis, kurios išeina toli už mūsų paprastų faktų pasaulio ribos ir suteikia vis naujų atradimų.

Eksperimentinių, tiksliųjų mokslų išdidus izoliavimasis nuo kitų žmonijos minties sričių vis labiau nyksta. Tie mokslai, dėl įvykusios mokslo pažiūrose revoliucijos, ne tik pripažįsta vertę kitoms žmonijos minties sritims, bet ir jieš-ko jų bendradarbiavimo ir pagalbos.

Mokslininkai pradeda sutikti, kad mokslai su jų įrankiais — stebėjimu ir eksperimentais — nustato naujus faktus ir mokslo dėsnius, o filosofija savo priemonėmis — apmąstymu, nagrinėjimu ir išdiskutavimu — aiškina ir sintetizuo-ja mokslo atradimus ir jų rezultatus. Todėl ir filosofai turi būti susipažinę ir įsigilinę į mokslo laimėjimus.  Dar Bergsonas savo knygą "Durée et Simultanéité" pradeda nuo Einšteino reliatyvumo teorijos matematinių išvedžiojimų nagrinėjimo. Kadangi lengviau pereiti prie filosofinių priemonių, gerai susipažinus su mokslo vartojamais įrankiais, negu atbulai, tai mes matome tiek garsių mokslininkų, žengiančių į filosofijos sritį. Čia galima pacituoti tokius matematikus kaip Henri Poincaré, lordas B. Russell, A. N. Whitehead, ar tokius fizikus kaip Einšteinas, Bohras, Heisenbergas, Schrôdingeris ir kiti.

Naujai kuriamas mokslo pastatas dar toli gražu nėra baigtas, bet jis statomas visai naujais ir skirtingais nuo senųjų rūmų statybos pagrindais. Jis kyla ir daug platesnis ir daug harmoningesnis. Jo statyboje pritraukiamos dalyvauti daug platesnės grupes žmonijos minties srityje. Tai duoda pagrindo tikėtis, kad naujas mokslo pastatas, nors ir ne tiek pretenzingas, kaip jo pirmatakas, bus patvaresnis, šviesesnis ir artimesnis tiesai ir idealui.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai