Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAIL. VIKTORO VIZGIRDOS KŪRYBINIS KELIAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS NAGYS   

VIKTORAS VIZGIRDA   AUTOPORTRETAS

Apybraižos jo 50 metų amžiaus sukaktį minint

Visos sukaktys primena, kaip neapsakomai greitai teka smėlio laikrodžiai, skaičiuojantys valandas, dienas, metus. Visos sukaktys, kurias švenčiame čia, priverčia mus krūptelėti — laiko laivas tolsta neišvengiamu atkaklumu nuo paliktosios žemės krantų. Sukaktys šiandien, šalia savo prakilnaus aspekto — žvilgsnio į nuveiktuosius darbus, — turi dar ir kitą, skaudesnę potekstę: jos priverčia pagalvoti, kiek nepalyginamai daugiau būtų nuveikta, jeigu 1940 metų vasarą užgriuvusi nelaimių ir vergijų lavina nebūtų sutrupinusi Lietuvos valstybės ir kultūros.

Ir menininkų sukaktys kalba mums tokia pat dvilype, pasididžiavimo ir širdgėlos persunkta, kalba. Gal dar įsakmiau, nes ne taip seniai jaunaisiais vadintieji subrendo ir užėmė pačias reikšmingiausias pozicijas, likimo skirtas, tokiam nedėkingam ir sunkiam laikmety reprezentuoti lietuviškąjį meną, tęsti jo išsivystymą ir gyvu pavyzdžiu mokyti jaunesniuosius. Užsienis, kadaise taip trokštama menininkų mokykla, šiandien tapo jų laikinais namais, kuriuose galima rasti tiesioginį kontaktą su naujausiais jieškoji-mais ir pasiekimais, bet kuriuose lygiagrečiai tenka kovoti, dažnai jėgas viršijančią, kovą ne vien tiktai už savo asmeninę egzistenciją.

Viktoro Vizgirdos, tapytojo, teoretiko ir organizatoriaus, pedagogo ir kultūrininko, karta yra Lietuvos dailės raidon atnešusi tiek naujo kūrybinio polėkio, kad ją, visai pagrįstai, galėtume palyginti su Aisčio, Miškinio, Brazdžionio, Nėries, Borutos literatūrine karta, pradėjusia tikrą poezijos gyvenimo renesansą.

Apie 1930-uosius metus prasideda šis, plačiu jaunatvišku užsimojimu ir pasitikėjimu grįstas, Lietuvos menininkų žygis į Vakarus, paliekant konvencionaliuosius vaikščioti uždaram praeities reminiscensijų rate. Visose meninės kūrybos srityse buvo siekiama pasivyti ir nebeat-silikti nuo Europos meninę tradiciją formuojančių, pajėgiųjų tautų, jieškančių naujų aspektų ir naujo įforminimo. Viktorą Vizgirdą matome tų jaunųjų, bekompromisinių mūsų dailininkų gretų pirmosiose eilėse.

Dail. A. Valeškos iniciatyva įkurta Lietuvių Nepriklausomųjų Dailininkų Draugija (1928 metais) buvo pirmasis žingsnis suorganizuoti jaunąsias jėgas bendram darbui ir užmegzti bei remti bendradarbiavimą su kaimyninių tautų menininkais. Per ketverius savo gyvenimo metus minėta draugija ne tiktai konsolidavo visą jaunųjų dailininkų kartą, bet padėjo pagrindus naujam sąjūdžiui ARS, aiškiai susikristalizavusios meniškos ideologijos grupei. Viktoras Vizgirda buvo šios grupės iniciatorius ir steigėjas. ARS branduoliui, be jo, dar priklausė dailininkai A. Gudaitis, A. Samuolis ir skulptorius J. Mikėnas. Dailininkų kolektyvas ARS surengė dvi kolektyvines parodas (jose, be paminėtųjų steigėjų, dalyvavo dar: M. Dobužinskis, A. Galdikas, V. Jonynas, T. Kulakauskas ir J. Steponavičius) ir, pirmosios parodos proga, paskelbtuoju manifestu iššaukė gyvų ir naudingų diskusijų, kuriose buvo ryškinamos lietuviškos dailės linkmės ir siekimai.

ARS gimė, kai — sąjūdžio steigėjo V. Vizgirdos žodžiais tariant — grupė lietuvių dailininkų, turėję progos giliau pažinti prancūzų tuometinės dailės laimėjimus, įsisąmonino, kad realis-tiniai-impresionistiniai mūsų senųjų dailininkų darbai, labiau skirti patenkinti ir pataikauti eilinio miesčionies skoniui, ir jų tebeskelbiami idealai yra ne tiktai sustingusio akademizmo aprobacija, bet ir žalingos stagnacijos sukėlėjai, kasą vis gilesnę prarają tarp jaunos mūsų tautos besiformuojančių talentų ir didžiuliais šuoliais atsitolinančio europietiško j o avangardo.

Šioje vietoje norėtume pradėti savo pastabas apie sukaktuvininko dailininkiškąjį kelią. ARS sąjūdis, toks svarbus posūkis Lietuvos dailės istorijoje, yra lygiai reikšmingas Viktoro Vizgirdos asmeniškam kūrybiniam apsisprendime. Tai tikroji jo tapybinės biografijos pradžia. Ją žymi intuityvus savo davinių ir vidinės struktūros pažinimas ir konsekventiškas bei rimtas j ieškojimas atitinkančios išraiškos. Nedaug sutiksime mūsuose dailininkų, kurie su tokiu, pasakytume, pietizmu ir tokia rimtimi jieškojo (ir atrado) savito reiškimosi formų.

Atsiverskime ARS katalogą. Pirmoji paroda. 1932 metai. Stambiomis raidėmis, pirmam ir antram puslapyje, prieš dalyvaujančių pavardes, atmuštas jų manifestas. Trumpas, be patoso, be bravūros. Skaitome: "Nuogoj ir skaudžiai apleistoj dirvoje atsirandam mes. Pro amžių akinius matom tolumoj didžią meno kultūrą. Smūtke-liai, pasakos, dainos. Aukšti, savo glūdumoj didžius mums pavyzdžius sukaupę, muziejų sienose jau paslėpti ar paprasto mūsų sutemų vėjo baigiami graužti, meno palaikai.

"Nenutildomas troškimas darbą pradėti iš naujo. Neslepiam nuo savęs, kaip tai sunkus darbas ir kaip jaunos dar nesukauptos mūsų jėgos".
Tokia įžanga. Toliau seka savųjų tikslų deklaracija:
"Pasaulis, ypač mūsų tauta, pradėjo naują epochą. Po ištisų penkių šimtmečių mes vėl patenkam į Europos tautų didžiąsias kultūros lenktynes. Apsidairę aplinkui įsitikinam, kad nebuvimas gilesnių meno j ieškojimų arba seniai nudėvėtų meno formų mėgdžiojimas mūsų meną žudo. Mes pasiryžę šiai atgimstančios tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių. Meno kūrinys — nauja gyvenimo realybė . . . Pripažįstam šių dienų formalinius meno užkariavimus, nes jie teikia mums daugiau kūrybinės laisvės".

Taip, labai bendrais žodžiais, pasakomas naujos kartos tikėjimas ir kitokia samprata.
ARS manifestas, kuriuo vėliau vienas kitas, po juo pasirašęs, nebegyveno, buvo tam pačiam leidinyje plačiau išryškintas ir komentuotas Pauliaus Galaunės.
Būti Europos menininkų šeimos nariu, j ieškoti lietuviškam peisažui išraiškos priemonių, derinant pasaulinės kūrybos apraiškas su lietuviškuoju, liaudies mene išlikusiu, charakteriu,— buvo ir tebėra Viktoro Vizgirdos credo. Jis nepaliko šio kelio ir tada, kai ARS žmonės išsiskirstė, kai jam pačiam teko vadovauti naujai įsisteigusiai Lietuvos Dailininkų Sąjungai, kai užėjo okupacijos ir teko palikti savo kraštą. Žvilgsnis į Vizgirdos tapybos raidą tai patvirtina.

Šią vasarą, praleidžiant kelias saulėtas savaites vaišingoj dailininkų Anastazijos ir Antano Tamošaičių globoj, atsirado progų su V. Vizgirda plačiau išsikalbėti apie jo ankstyvesnę kūrybą ir ko jis šiandien j ieško savo naujuosiuose darbuose. Tokiu būdu buvo laimingai užpildyta spraga, kuri šias pastabas rašančiojo kartos atstovams atsirado dėl labai paprastos priežasties: kai jie pradėjo lankyti parodas, Viktoras Vizgirda buvo jau j ieškojimų laikotarpį baigęs ir nutapęs visą eilę kūrinių, iš parodų salės atradusių kelią į muziejus ir privačias kolekcijas.

Su ypatinga pagarba dail. Viktoras Vizgirda mini profesorių dail. Justiną Vienožinskį. Jo va-dovaujamoj tapybos studijoje (tuometinėj Kauno Meno Mokykloj) Vizgirda nuo 1920 iki 1926 metų įsigijo pagrindines žinias. Mokyklą baigė bronzos medaliu už savo tapybos darbus. Vėliau, kaip Švietimo Ministerijos stipendininkas, Vizgirda išvyko Paryžiun, kur André Lothe Akademijoj 1927-1928 m. tęsė tapybos studijas. O dail. Vienožinskio vaidmuo jaunųjų mūsų dailininkų kartos formavime yra buvęs didelis. Vienožinskio gebėta atspėti kiekvieno auklėtinio individualybę, davinių skalę, įstengta pasukti pradedančiuosius teisingu keliu, nurodant dvasiniai panašiausius didžiuosius meistrus ir jų kūrybos įsidėmėtinus bruožus. Tiesus jo būdas, erudito skonis, pedagoginiai sugebėjimai — paliko jo mokiniams ne tiktai nepamirštamą žmogišką įtaką, bet ir įkvėpė gilų ir tikrą savo pašaukimo supratimą.

Šalia tiesiogines Vienožinskio pedagogiškos įtakos, kuri suformavo pačius pagrindinius dail. Vizgirdos kūrybines laikysenos bruožus, įtakos darė fovizmas (viena iš ekspresyviausių revoliucinių srovių prancūzuose, sukilusi prieš kon-vencionalumą ir akademizmą; jos atstovų tarpe randame tokius iškilius dailininkus, kaip Matis-se, Rouault, Derain, etc.) ir atskiri dailininkai: Levitan, Delacroix, Van Gogh, Gauguin ir Monet. Sukaktuvininkas papasakojo, ir dabar dar, matyti, to įvykio atsiminimo sujaudintas, kaip jis pirmą kartą "L'Esprit nouveau" žurnale atrado Henri Matisse reprodukcijas ir kokį nepaprastą įspūdį padarė jam šito genialaus prancūzo spalviniai sprendimai. Tada jaunojo dailininko sąmonėj ilgai brendusi mintis apie spalvos absoliutų dominavimą susikristalizavo į aiškų sprendimą: tapyboje spalva yra viskas. (Galėtume čia paraštėje tuojau pastebėti, kad šis sprendimas buvo tam tikra prasme savarankiškas, nes Matisse savo drobėse — ypač vėlyvoje kūryboje — yra ėjęs į stiprų spalvos ir linijos kompromisą.) Šia linkme, pripažįstant spalvinio sprendimo primatą, Vizgirda kreipė savo jieškojimus. Kaip tiktai dėl to jis nėra gilinęsis į portretą — gamtovaizdis buvo jo terenas, jo pasaulis, jo pagrindinis ir vienintelis realizavimosi objektas. Lietuviškosios lygumos ir dangus tarnavo jo drąsioms kompozicijoms fonu, kur buvo įaugusios šiaudiniais stogais pirkios, tvoromis įrėminti vienkiemiai, bažnyčios ir jų akmeniniai mūrai. Ir medžiai. Medžiai, gyvesni negu žmonės. Medžiai — tykūs ir pilni vėjo, medžiai — nuolankūs ir maištaujantys. Medžiai, šakomis išraižę šaltą dangaus mėlynumą, kaip gyslomis, kuriomis teka niūrus ir paslaptingas žemės kraujas. Iš tiesų, V. Vizgirda yra medžių tapytojas, kokių mūsuose reta. Dailininkas ir patį gamtovaizdį traktuoja, pasakytume, lyg žmogų; gamta yra jo pagrindinė ir dėkingiausia pozuotoja. Ir medžiai žemės veide yra jos nuotaikų, jos minčių reiškėjai. Ne žmogus. Jeigu žmogus ateina V. Viz-girdo peisažan, jis tėra tenai spalvota dėmė, užlieta medžių žalio ūžesio ir melsvu liūdesiu vibruojančio dangaus.

Formalinis paveikslų atlikimas, stebint Vizgirdos kūrybinį kelią, nesuskaldytas į atskirus, griežtai skirtingus, periodus. Labai iš lėto, sąmoningo vidinio apsisprendimo diktuojamas, jo tapybos spalvinis ir faktūrinis charakteris yra keitęsis. Ypač aiškus spalvinės gamos transfigū-ravimas pastaruosiuose Vizgirdos darbuose, atliktuose tremtyje. Į niūrų šaltų žalsvųjų ir melsvųjų kolorito tonų dominavimą įsiterpia šiltesni, džiugesni ir saulėtesni plėmai. Bet esminis kompozicijų pobūdis nėra pakitęs. Jo ankstyvesniuose darbuose, tiesiog priežodžiu tapęs, viešpatauja žalias dažas: jis moduliuojamas šimtais varijacijų, prigesinant ligi dulkėto vasaros prieblandų žalsvumo pakelės liepose ir įliepsno-jant ligi intensyvaus riksmo pavasario sula girtuose beržynuose; uždengiant drobės erdvę plačiais, sodriais vešlumos kamuoliais arba (beveik Van Goghą primenančiais) nervingais spyruokliniais liepsnų liežuviais audros kapojamų medžių masyvų; iššaukiant lyriškai ramų kontaktą su žiūrinčio akimi arba ją užgaunant beveik skausmingu nervingumu. Žalia ir mėlyna, lietuviškojo peisažo sielą geriausiai išreiškiantys tonai, visu savo mistišku sunkumu ir dramatišku-ku inkorporuoti Vizgirdos ankstyvojoj kūryboj.

Teptuko užtikrintas palietimas ir kompozicijos aiškumas yra kiti du svarbūs Vizgirdos darbų ženklai. Jeigu apibūdinimą suverenus teptuko valdymas iš viso galima vartoti, kalbant apie tapybą, tai šio dailininko pasitikėjimą savim šita formule galima tiksliai išreikšti. Ir kas svarbiausia, nėra tas pasitikėjimas tiktai išori-
 

VIKTORAS   VIZGIRDA — PAVASARIS BOSTONE
 
ne technikos demonstracija kitiems, bet gilaus savo uždavinių pažinimo išdava, kai tuščioji drobė, dar prieš ją paliečiant teptuku, yra padalinta ir atiduota visam, dvasioje jau egzistuojančiam, peisažui, kiekvienai detalei su visa jos spalvine kokybe. Todėl ir pačiuose ankstyvuosiuose savo darbuose Vizgirda įtikina mus, kad kaip tiktai jo pasirinktoji kompozicija ir jo padėtoji spalva yra vienintelės tinkamos tokiam gamtovaizdžio fragmentui ir šitokiam, būtent, sprendimui. Dailininko tikrumas kasmet labiau brendo ir tvirtėjo, ir šiandien neperdėdami galime tvirtinti, kad Vizgirda yra vienas tarp nedaugelio mūsų tapytojų, kuris spalvos niuansa-vimo, pusiausvyros, atliepimo ir kontrastavimo problemas geba spręsti su pažymėtinu skoniu, subtilumu ir drąsa.

Savotiškas yra gamtovaizdžio evoliucijos ritmas meno istorijoje. Senieji kinų akvarelis-tai traktavo gamtą ir žmogų tolygiu intensyvumu; jų spalvotuose lapuose stengtasi su nepaprastu įsijautimu ir precizija perduoti gamtos vienkartinį grožį ir subtiliausius jos niuansus. Vakarietiškojo meno pradžioje gamta nevaidino beveik jokio vaidmens: ji buvo naudojama kompozicinėms tuštumoms užpildyti, antraeiliam fono paįvairinimui, figūrinių kompozicijų atšvie-žinimui. Dar didingoj renesanso epochoj gamta tebuvo nereikšminga detalė. Tokia ji išliko ir viduramžiniame laikotarpyje. Žmogus tuomet domino tapytoją — žmogus buvo centrinė figūra, jis vienas, atrodo, tegalėjo išsakyti skaudamuosius klausimus ir jo šešėlyje blanko ir nyko aplinka. Viduramžiams baigiantis, iš lėto, visai nežymiai, ateina tapybon peisažas. Iš pradžių elegantiškai sušukuotas a la mode, kaip pseudoklasiš-ki perukai ir sustirę krinolinai, vėliau romantinio ilgesio migla užlietas ir apgyvendintas pasakiškomis būtybėmis, dar vėliau skurdžiai paprastas ir nuogas, realisto racionaliai apspręstomis spalvomis paspalvintas. Ir tiktai tada, su impresionizmo gimimu (kurio krikšto tėvai, kaip keista!, buvo anie senieji kinų akvarelistai), peisažas okupuoja tapyboje lygiagrečią vietą su žmogumi, teisingiau, absorbuoja žmogų, palikdamas ir jį tiktai spalvota dėme mirgančiam gamtovaizdyje. Kartu su nauja, revoliucine spalvų gama atsiveria neapmatomos galimybės peisažis-tams. Gamta nebekopijuojama — dailininko idealu tampa fiksavimas pačio atmosferos fenomeno, esančio tarp daiktų ir menininko. Ir vis dėlto impresionizmas tebuvo pasyvus žestas, konsekventiška natūralisto pastanga kaip galima tiksliau išsakyti konkrečiosios realybės įspūdį. Viena išsivystymo stadija tapyboje buvo atbaigta. Tai jautė 20 amžiaus pradžios dailininkai, kai jie deklaravo troškimą tapyti ne tai, ką jie mato aplinkoje, bet tai, kas gyva jų sieloje. Taip buvo žengtas žingsnis į kitokį žmogaus ir gamtos traktavimą tapyboje. Gamtovaizdis drobėje pakito. Tapytojas ėmė tapyti savo sielos peisažą, panaudodamas jį supančią tikrovę tiktai kaip pagalbinę priemonę, kaip šifro išorinį kevalą.

Lietuviai tapytojai įstojo šiton raidon kartu su realizmo saulėlydžiu ir pradedančiu dienoti impresionizmu. Palikę nuošalėj vizijinę Čiurlionio kūrybą (tokią vienišą ir grandiozinę savo vienkartinėj išraiškoj), dar šiandien galime lengvai atsekti, kaip mūsų dailininkai atstovauja trims pagrindinėms dailės srovėms: realizmui, impresionizmui ir ekspresionizmui. Pirmieji yra akademizmo adeptai, tiki tikrovės kopijavimo pilnatve; antrieji—dalinai j iešką kompromisų su realizmu, arba seką gausiais prancūzų impresionistų pasireiškimais, arba susikūrę šitoj turtingoj tradicijoj savo priėjimus ir sprendimus; tretieji — transfigūruoją realybę taip, kad ji virstų jų vidinės laikysenos ir nuotaikos reiškėją.

Viktoras Vizgirda priklauso pastariesiems. Įterpėme trumpą ekskursą meno istorijon, kad laimėtume šiokį tokį perspektyvinį žvilgsnį į mūsų sukaktuvininko kūrybą. Avangardistų ir pionierių žygius visados lydėjo ir lydės nepasitikėjimo ir nesupratimo šešėlis. Ir Vizgirdos pei-sažai daugeliui tebėra svetimi, net "nesuprantami", nors juos galėtume tam tikra prasme pavadinti jau klasiniais. Šiuo metu nerimstančių dailininkų kolonos smaigaliai yra nužengę ligi tapybinių galimybių ribos, dažnai ją jau ir peržengę. Vizgirda tuo tarpu atrado savo kelią ir juo eina tikras ir savarankiškas. Jam pakako įsisąmoninti pačią pagrindinę revoliucinę ekspresionizmo mintį — dailininkas formuoja ne tiktai meninę, bet ir empyrinę tikrovę, — kad jisai galėtų iš jos pasidaryti ir kitą, nemažiau svarbią, išvadą: kiekvienas naujas žingsnis negali būti išorinė demonstracija, bet turi būti brandinamas viduje ir gimti kaip neišvengiamybė.

Gausioj lietuvių gamtovaizdininkų šeimoje Vizgirda yra vienas originaliausių ir fanatiškiausių jos atstovų. Jis tiki, kad gamtovaizdinėj tapyboj yra paslėptos visos meninio pasisakymo galimybės, kad peisažą galima tapyti kaip žmogaus veidą, kuriame atsispindi kiekviena dvasinė būsena. Ir, reikia pasakyti, Vizgirda kaip tiktai tokią įdvasintą gamtą tapo. Tai yra pastebėję dailės kritikai, vertinę jo darbus. Latvis Jū-lijs Madernieks sako: "Tamsios mistikos įtakoj žiūrėtini V. Vizgirdos paveikslai. . ." Latvis A. Eglitis: "Vizgirdos tapyba niūri ir sunki, tonai gilūs ir persunkti, formų kūryba kompaktinė ir suprastinta". Jan Silin: "V. Vizgirdos portretuose ir peisažuose pastebima kiek Matisse ir Gau-guin įtakos, tikrumos vaizdaviman skverbiasi mistikos ir pasakingumo siekimas. Jis labiau mėgsta tamsias gamas, kurias gyvina geltono ir raudono akcentai. Tas romantiškas gūdumas ir palinkimas į prislopintą tamsų bendrąjį toną būdingas ir kai kuriems kitiems dailininkas". Estas Leo Soonberg: "Labai stipriai spalvas vartoja ir V. Vizgirda, plius dar išsivysčiusį skonį. Visa eilė jo kūrinių krenta į akis savo vaizdingumu, veikimo atžvilgiu". . . "Užsienių spaudos atsiliepimai apie lietuvių dailės parodą Rygoje ir Taline", išleistoj 1937 metais, Kaune). Ir Juozas Keliuo-tis 1944 metų "Kūrybos" 4 numeryje rašo: "Viktoras Vizgirda. . . šioj parodoj (Vilniuje, 1944 metais. — H. N.) pasirodo atsinaujinęs ir atgijęs. Gilūs tonai, taurus emocionalumas, ritminga kompozicija, impresionistinis ilgesys, ekspresionistinis spalvų traktavimas — visa tai pagauna žiūrovą ir jį nukelia į tyrojo grožio pasaulį".

Mistinis Vizgirdos paveikslų pobūdis kritikų minimas pirmoje vietoje, šalia kultūringo, skoningo ir užtikrinto atlikimo ir specifinės spalvų gamos protegavimo. Tokiu būdu liūdnam lietuviškam gamtovaizdyje nuo amžių išlikęs mistiškas charakteris, formavęs kadaise lietuviškųjų dievdirbių sielą ir įrėžtas jų kūrinių primityviose, jaudinančiose savo naiviu tikrumu, formose, labai autentiškai perduodamas Vizgirdos kūriniuose. Mes, žiūrį į savo žemę nebe pašalaičio akimis, ir Vizgirdos kūryboj matome daugiau negu paprastą sugebėjimą sukelti nuotaiką: mes matome tapytoją, kuris visa savo būtimi yra dalis savo upių, miškų, sodybų ir dangaus; kuris sąmoningas, kad jo akys tiktai tada regės tikrą lietuvišką gamtovaizdį, kai įstengs jame atrasti tai, ką rado liūdinčio Kristaus drožėjai, kai įstengs praeiti savo dvasioj visą tą kelią nuo keliaposmės liaudies dainos lyriškumo ir graudulio ligi individualiosios kuriančiojo atsakomybės, kai suderins žemdirbio atviromis vaikiškomis akimis regimo pasaulio vaizdą su modernaus dailininko, apdovanoto šimtais naujų priemonių, įforminimo galimybėmis. Dar daugiau: mes matome dailininką, kuris yra savo žemės dalis, todėl jo teptukas taip užtikrintai randa tikrą spalvą ir nefalsifikuotą visumą. Vizgirdai nebuvo reikalo tapyti saldžius tariamos Lietuvos atvirukus, nes jis pažino tikrą savo gimtos žemės veidą ir sielą.

Šiandien mūsų dailininkai prarado savo pei-sažą. Brangiausio įkvėpėjo nebėra. Kad Vizgirdos tipo dailininkams tas praradimas skaudžiausias — lengva įsivaizduoti. Reminiscensijom kurti neįmanoma. Todėl jie šiandien tapo svetimo krašto medžius ir dangų, bet juos tapydami tapo save. Kaip visados. Toks yra Vizgirdos kūrybinis procesas: atrasti nors tolimą atitikmenį tam, kas gyva jame nuo vaikystės. Dail. A. Tamošaitis yra kartą taikliai ir sąmoningai pastebėjęs: "Vizgirda, eidamas j ieškoti savo peisažams medžiagos, nešasi ir kirvį; jis iškapoja jam nereikalingus medžius ir perkelia, nukirtęs, tuos, kurie auga ne taip, kaip jo paveiksle jie turėtų augti". Vargu ar galima tiksliau apsakyti ekspresionisto menininko santykį su vaizduojama tikrove: kūrybinio vyksmo metu jis yra vienintelis diktuojąs ne tiktai techniškų priemonių panaudojimą, bet ir egzistuojančios realybės santvarką, formą ir spalvas.

Esame girdėję, Vizgirda esąs koloristas. Jei šiuo terminu norima apsakyti spalvinę kultūrą, skonį, tobulą technikos pažinimą, taupų jų panaudojimą, — tai reikia sutikti, kad teigimas teisingas. Tiktai niekad šion sąvokon neįtraukti-nas — kiek tai liečia Vizgirdos tapybą — spalvų perkrovimas. Ir kolorito prasme Vizgirda labai iš lėto, tiktai paskutiniuose savo darbuose, ima įvesti daugiau šiltų ir saulėtų tonų, kaip išdavą giedresnės visumos, kitokio priėjimo. Reikia manyti, kad sukaktuvininko pastarųjų metų darbas vitražų tapyboje (V. dirba vienoje Bostono vitražų studijoje) taip pat po kiek laiko atsilieps jo kūryboje. Kokiu būdu, šiandien dar per anksti teigti, bet žinome, kad pvz. Rouault kaip tiktai vitražo technikos įtakojamas atrado savo ypatingą, šiandieninėj tapyboj tokį ryškų, savitą veidą. Nauja bus, be abejo, Vizgirdos vitražai, kurių trejetą dailininkas jau baigia atlikti: Kražių skerdynės, Šv. Jurgis su slibinu ir Sopulingoji Dievo Motina.

Įdomu buvo iš dailininko išgirsti apie jo naujuosius tapybos darbus. Jis jieškąs naujos išraiškos formos — abstraktesnės. Tačiau ab-straktizmas turįs išaugti iš vidaus. Primestinis tiktai techniškas abstraktesnių formų įvedimas tesanti akla kopija, negyvas manierizmas. Labai taikliai dailininkas palygino šio kontinento dailininkų daugumos išorinį eksperimentavimą, besielio abstraktizmo apraiškas, su Prancūzijoje jieškoma, pirmų pirmiausia, vidine laikysena, iš kurios priežastingai ir be jokio forsavimo išauga ir naujas įforminimas.
Tokio gilaus ir tvirto laikymosi linkime Viktorui Vizgirdai ir ateityje. Bendroj kovoj už ne-suprofanuotą meną šiandien turi visi mūsų kūrėjai ginti užkariautą vietą kultūringų tautų šeimoj.

*

Pabaigai keletas trumpų Viktoro Vizgirdos biografinių metmenų: Gimęs 1904 m. sausio mėn. 14 d. Domininkonių vienk. Garliavos valsč., Kauno apskrityje. 1930-1940 metais dėstė paišybą Raseinių ir Pagėgių gimnazijose ir Kauno amatų mokykloje. 1940-1944 metų laikotarpyje ėjo Vilniaus Dailės Akademijos inspektoriaus, vėliau rektoriaus, pareigas. Nuo 1946 iki 1949 metų dėstė tapybą ir buvo administracijos direktorium Ecole des Arts et Metiers, Freiburg i. B. Vokietijoje. 1950 metais atvyko į JAV.

Nuo 1930 metų dail. Viktoras Vizgirda dalyvavo visose Lietuvių Nepriklausomųjų Dailininkų Draugijos ir Lietuvos Dailininkų Sąjungos rengtose parodose Kaune ir Vilniuje. 1932 m. pagamino dekoracijas V. Alanto pjesei "Užtvankai", statytai Kauno Valstybės Teatre. Nuo
1936    iki 1938 metų buvo Lietuvos Dailininkų Sąjungos pirmininku. Dalyvavo šiose lietuvių dailės parodose užsienyje: Rygoje 1937 m., Taline
1937    m.-1947 m. Oldenburge (Vokietijoj), 1948 m. Hanau (Vokietijoj), 1949 m. Freiburge (Vokietijoj), 1949 m. Amsterdame (Olandijoje) ir 1949 m. New Yorke (U. S. A.).

1938 metais Lietuvių Dailininkų Sąjungos parodoje gavo tapybos premiją už peisažą "Višakio Rūdos bažnyčia", o 1948 m. Lietuvių dailės parodoj Hanau — Lietuvių Tremtinių Bendruomenės premiją už kompoziciją "Iš darbo".
V. Vizgirdos darbai buvo įsigyti šių muziejų: M. K. Čiurlionio Galerijos Kaune, Vilniaus Dailės Muziejaus, "Alkos" Muziejaus Telšiuose, "Aušros" Muziejaus Šiauliuose ir Rygos Dailės Muziejaus Latvijoje. Privačiose kolekcijose: M. A. Finstler, Londone (D. Britanijoj) ir K. Kohl-berger, Vokietijoje.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai