| |
|
|
|
Parašė DOC. DIPL. INŽ. K. KRISČIUKAITIS
|
Miestai yra tam, kad žmonės juose gyventų sveiki ir laimingi — šie Aristotelio žodžiai, manau, geriausiai išreiškia urbanizmo tikslą. Graikų filosofas jau tuomet suprato, kad urba-nizmas didele dalimi yra sociologinė problema, kuri buvo tokia visuotinai pripažinta tik XX a. angoje.
Apskritai žmogus nori turėti sveiką bei jaukų šeimos židinį — butą, sveiką darbovietę, galimai arčiau to židinio ir pagaliau galimybę patenkinti savo kultūrinius bei dvasinius poreikius.
Urbanizacija tikrai buvo civilizacijos sinonimu, kolei tų pagrindinių urbanizmo tikslų buvo paisoma. Kai XIX a. pramonė išugdė neaprėžtą kapitalizmą, kurio tikslas buvo pelno siekimas, daugiausia darbo žmonių sąskaita, urbanizacija jau nereiškė civilizacijos, nes iš tų laikų mes turime didžiųjų miestų vad. "slum" kvartalus, kuriuose tie darbo žmonės buvo apgyvendinami. Ryšium su tuo kyla epidemijos, ypač vaikų tarpe, nes jie visai buvo atitraukti nuo gamtos, gyvendami daugiaaugščiuose mūriniuose namuose—dėžėse. Miestai tapo lyg smakais, ryjančiais sveiką kaimo prieauglį.
Bet XIX a. gale buvo pagaliau susirūpinta grąžinti urbanizmui seną paskirtį. Atsiranda specialūs įstatymai, tvarką miestų statybą. Pionierių tarpe buvo Švedija ir Prūsija, nes ten jau 1875-78 m. buvo išleistas pirmas panašus įstatymas. Urbanizmas iš meno virsta jau mokslu, tačiau su didele meno įtaka. Tais laikais atsiranda ir pats terminas, kilęs iš lotynų urbs, miestas, apimąs ne tik patį planavimą, bet aplamai viską, kas liečia miestą, pvz. net ir administraciją.
Periodiškai, dažniausiai kas dveji metai, buvo šaukiami urbanizmo darbuotojų tarptautiniai kongresai, kuriuose buvo svarstomi visiems svarbūs klausimai. Nutarimai buvo vykdomi tose šalyse, kurios buvo tuose kongresuose atstovaujamos. Ilgainiui. atsiranda tarptautinė organizacija — Corporation Internationale d'Architecture Moderne — trumpai — C.I.A.M. Ji išdirbo specialią programą, pagal kurią turėtų būti miestai tvarkomi, kad civilizacijos laimėjimai taptų prieinami ir labiausiai nepasiturintiems miestų gyventojams. Nors tos taisykles nėra privalomos, bet vis dėlto jos turėjo ir turi įtakos miestų tvarkymui įvairiose šalyse.
Nuo to laiko urbanizacija vėl tampa civilizacijos sinonimu. 1898 m. atsiranda Anglijoje Howardo miestų sodų idėja, kuri, nežiūrint savo radikalumo, greit laimi visuotinį pripaži-mą. Jau 1902 m. atsiranda pirmas panašiais pagrindais tvarkomas miestas — Lethworth, garsaus urbanisto Raymond Unwino suprojektuotas.
Idėja greit persimeta į kontinentą, kur vienas po kito dygsta panašiais principais tvarkomi miestai.
Toji idėja, galima sakyti, yra "vox populi", nes jos kūrėju buvo anglų parlamento ste-nografas Ebenetzer Howard. Tos idėjos principai yra šie:
1. Sudarymas palankių sąlygų gyventojų e-migracijai iš perpildytų miestų j artimesnius miestelius bei kaimus, t.y. aprūpinus juos patogiu ir pigiu susisiekimu su miestu.
2. Naujai kurti pagal racionaliai sudarytą projektą miestus su iš anksto fiksuotu gyventojų skaičiumi (Howard siūlo 30,000 gyv.). Tokius miestus turi supti žemės ūkio juosta, kurios negalima užleisti miestinio pobūdžio statyboms. Naujas miestas gali būti įkurtas tik už dvigubo platumo juostos nuo pirmojo.
3. Žemė priklauso savivaldybei, kad išvengus spekuliacijos jąja; ji tik nuomojama miesto gyventojams, kurie gali joje statytis pagal zonas priimtus namų tipus. Jiems grąžinamos išlaidos, jei dėl kurios nors priežasties savivaldybė atsiims sklypą.
Urbanizmas, virtęs mokslu, nenustoja, kaip jau buvo nurodyta, kartu būti ir menu. Todėl pagrindiniu urbanizmo dėsniu yra vadinamasis prisitaikymo dėsnis: urbanistas savo darbe turi prisitaikyti prie vietos, o ne vietą pritaikyti prie savo plano, kaip dažnai dar esti, ypač Amerikoje, nes tuomet bus laimėtas ne tik grynai utilitarinis planavimo tikslas, bet bus patenkintas ir estetinis momentas — žmogaus kūrinio sujungimas su gamta į vieną darnų ansambli. Kas galioja visumai, tas privaloma ir detalėms, t.y. kiekvienas miesto pastatas turi būti taip suprojektuotas, kad sudarytų su vietos gamtos elementais darnų vienetą. Kitaip sakant, kiekvienas pastatas mieste turi būti viso miesto, o ne sklypo, elementu, kuris harmoningai būtų įjungtas į bendrą ansamblį su kitais miesto trobesiais ir su vietos gamtovaizdžiu.
Todėl architektūros pastatas kaip toks tik tuomet bus vertingas, kai jis su gamta ir aplinkiniais trobesiais sudarys darnų vienetą, vadinamą urbanistiniu ansambliu. Visas miestas turėtų susidaryti iš eilės panašių ansamblių. Urbanistinį ansamblį gali sudaryti ir gerai tvarkomi parkai, kuriuose atskiros medžių grupės gali būti natūralios ar dirbtinės (landscaping). Tačiau, dirbtinai sudarant tokius ansamblius, reikia atsižvelgti į visas vietos sąlygas, kad, kaip dirbtinį elementą, nepadarius jį nuobodų.
Urbanistinio ansamblio sudaryme didelės reikšmės turi vadinamasis lyginamasis mastelis, kai žiūrovas gali palyginti pastatą su jam gerai pažįstamo dydžio daiktais — medžiais ar net ir su žmogaus figūra. Pvz., gotinė katedra atrodo didingai, kai ji stovi tarp kitų trobesių, ir nustoja žymios savo didingumo dalies, kai atsiduria visai atviroje vietoje, sakysime, po aplinkinių kvartalų gaisro ar subombardavimo, kaip Ulmo katedra pietų Vokietijoje. To nereikia pamiršti, kuriant naujus urbanistinius ansamblius, ar užstatant kokio nors esamo monumentalaus trobesio apylinkę, ar parenkant vietą paminklui jau užstatytoje vietoje. Čia kaip neigiamą pavyzdį galima nurodyti Kauno Rotušės aikštės užstatymą Nepriklausomybės laikais.
Todėl urbanizme egoistiškai siauri privatūs interesai turi nusilenkti prieš altruistinius visuomeninius interesus, kitaip sakant, čia negali viešpatauti neaprėžtos nuosavybės teisė, kaip tai yra tokio kapitalizmo kraštuose, kaip Amerika. Tuo galima paaiškinti, kodėl konservatyviame krašte, kaip Anglija, radikali Howardo i-dėja taip greit laimi sau pripažinimą.
Lietuvis esmėje yra didelis individualistas, bet tas jo individualumas turės būti susiaurintas, jei mes norėsime matyti mūsų miestus tikrai vertus savo vardo ir tikslo.
Nors Lietuva ir yra žemės ūkio kraštas ir labai didelių miestų kaip ir neturi, bet esamieji, palyginti, nedideli miestai turėtų būti ateityje tvarkomi pagal kituose kultūringuose kraštuose naudojamus pavyzdžius. Tačiau dažnai teks į tuos pavyzdžius žiūrėti kritiškai, taikant juos specifinėms Lietuvos sąlygoms, turint galvoje skirtingus materialinius išteklius.
2
Spaudoje ir specialistų tarpe buvo nagrinėjamas grupinių sodybų kaime klausimas. Kai kurių nuomone, tokia apgyventa vietovė galėtų tapti gan didele ir pasidaryti panašia į miestą. Todėl, jau kalbant apie urbanizmą, nejučiomis ateina į galvą klausimas: kas yra miestas ir koks gi iš tikrųjų yra skirtumas tarp miesto ir kaimo? Iš daugybės tuo klausimu nuomonių, kaip tinkamiausią, tenka pasirinkti vadinamąjį sociologinį miesto ir kaimo apibrėžimą, kurį pasiūlė du sociologai — Jean Brunhes ir Deffontaines, būtent: "Miestu bus kiekviena apgyventa vietovė, neatsižvelgiant į jos dydį, kurios gyventojų daugumos darbovietė bus pačioje vietovėje, tuo tarpu kai kaime gyventojų daugumos darbovietė yra lauke".
Iš tikrųjų miestas yra labai sudėtingas organizmas, sudarytas iš įvairių socialinių grupių, kurios įvairiai santykiauja tarp savęs. Anglai, pvz., net turi specialų savotišką miesto apibrėžimą, atitinkantį jų tradicijas: "Miestu vadinasi apgyventa vietovė, turinti specialų juridinį statutą", pvz., viduramžiais tik miestams priklausė teisė turėti rinką. Tuo jie pagrindinai ir skyrėsi nuo kaimo, ypač tuomet, kai jie pasistatė sienas tai rinkai apsaugoti, nes jau griežtai atskyrė savo teritoriją nuo kitos krašto dalies.
Pagal Marcei Poete miestas yra gyvas organizmas ir kaipo toks gali gimti, augti ir mir-
Vilniaus stogai
ti. Kiekvienas miestas, panašiai kaip gyvas organizmas, turi turėti savo funkcijas, vieną ar daug. Jei miestas nustoja savo funkcijų, jis irgi nyksta ir galų gale gali net ir mirti.
Istorija mums pateikia apsčiai panašių pavyzdžių. Kaip klasiškas pavyzdys yra Ronos žiotyse Aigues-Mortes miestelis, Liudviko IX Šventojo įkurtas kaip uostas, iš kurio jis pradėjo savo nelaimingą kryžiaus žygį į Tunisą. Dabar tas miestas yra visai mažas, nes jūra pasitraukė nuo jo per 5 km. Jis galutinai neišnyko, nes turi šiokias tokias žemės ūkio funkcijas. Lietuvoje pavyzdžiais gali būti K.Naumiestis ir Šakiai. Kai apskrities centras buvo pirmajame, jis augo, kai centras buvo perkeltas į Šakius, jis nustojo augęs, o Šakiai per tą laiką išaugo trigubai.
Tos miestų funkcijos būna įvairaus pobūdžio: politinės, religinės, militarinės, ekonominės ir k. Svarbiausiomis tenka laikyti ekonomines funkcijas, kurių dėka miestas iš mažo kaimo išauga kartais į milijoninį, pvz. Čikaga.
Von Below ir Sombarto nuomone, svarbiausioji miestų atsiradimo priežastis buvo žemės ūkio produktų perprodukcija, nes ji iššaukia reikalą padidinti jų suvartojimą, kartu padidinus gamybą tokių prekių ar daiktų, kurių reikia žemės ūkio produktų gamintojams. Rezultate ir atsiranda pramonė, o kartu su ja ir miestas, kuris duoda darbą kaimo gyventojų prieaugliui. Tuo būdu darosi suprantamas vienas iš pagrindinių urbanizmo dėsnių, būtent: negalima dirbtinai kelti miesto gerovės, kartu nekeliant ir kaimo gyventojų gerovės, t.y. visuomet tarp miesto ir kaimo turi būti ekonominė pusiausvyra. Jei to nebus, ilgainiui ateina katastrofa depresijos pavidale. To nereikia pamiršti, dabar nagrinėjant Lietuvos urbanizacijos klausimą, nustatant pagrindines jo gaires bei principus, pagal kuriuos turės vykti jau konkretus planavimo darbas ateityje, Nepriklausomybę atstačius.
Antras klausimas, kuris kyla, mums nagrinėjant Lietuvos urbanizmą, yra štai koks: kodėl mūsų miestai kitaip atrodo, negu panašūs miestai Vakarų Europoje? Ar lietuviai čia kalti? Kas darytina, kad Lietuvos miestų išvaizda pasikeistų? Daugeliui gal iš karto atrodo, kad atsakyti į tuos klausimus yra lengva. Pavyzdžiui, tokia mūsų miestų išvaizda yra dėl to, kad Lietuva neturtinga, ar kad lietuviai iš viso yra mažesnės kultūros žmonės, ar pan. Bet toks atsakymas būtų paviršutiniškas ir mažai ką įtikintų.
Atsakymo tenka j ieškoti po ilgesnės Lietuvos miestų atsiradimo ir vystymosi sąlygų studijos. Toms studijoms medžiagos galima rasti įvairiuose istoriniuose archyvuose.
Iš archyvuose rastųjų dokumentų nustatyta, kad pirmieji miestai Lietuvoje atsirado tik XII amžiaus gale, t.y. tais laikais, kai Vakarų Europoje jau buvo susidaręs stiprus miestiečių luomas, kuris ne tik kad sugebėjo išsikovoti sau plačių teisių, bet ir duoti žmonijos kultūros istorijai nemažą įnašą, pvz. didelės meno vertės architektūrinių pastatų, kurie ir dabar savo didingumu mus stebina. Juk Dievo Motinos katedra jau stovėjo Paryžiuje tais laikais.
Lietuvoje pirmieji miestai atsiranda daugiausia dėl militarinių tikslų, kad pastojus kelią į rytus besiveržiantiems teutonams. Ir tik tada, kai EIV ir net ĖV amžiuje tam verži-muisi buvo padarytas galas, pradėta galvoti apie Lietuvos miestų vystymąsi jau taikos metu.
Tam vystimuisi pagreitinti didieji Lietuvos kunigaikščiai kviečiasi iš užsienio miestiečių luomo atstovų, pirklių bei amatininkų, suteikdami jiems plačių teisių. Daugiausia tai buvo žydai, kurie plačiai tuo kvietimu pasinaudojo ir greit visiškai įsisvyravo ekonominiame Lietuvos gyvenime. Mat, žydai, turėdami plačių privilegijų, buvo nenugalimi konkurentai iš vietos žmonių kilusiems miestiečiams. Pastarieji pradėjo iš miestų keltis į kaimą, tapdami žemdirbiais ir, iš dalies, už paskutinius savo pinigus stengdamiesi patekti į privilegijuotą bajorų luomą. Miestai tuo būdu pasidarė kraštui visiškai svetimi, tuo tarpu kai Vakarų Europoje miestiečių luomą sudarė tos pačics tautybės žmonės.
Ilgainiui toji spraga tarp kaimo ir miesto pasidarė dar didesnė, nes svetimtaučių skaičius dar padidėjo, lietuviai vertėsi vien tik žemės darbu, o bajorų luomas visiškai sulenkėjo ir nesirūpino tiesiogine savo pareiga pakelti valstiečių kultūrą ir gerovę.
Rusijai pavergus Lietuvą, Lietuvos gyventojus matome susiskaldžiusius į vienas kitam priešingus luomus, būtent: į sulenkėjusią bajoriją, į svetimtaučius-miestiečius ir į pilką valstiečių masę, kuri didelės įtakos gyvenimui negalėjo padaryti, nes buvo bemokslė. Tuo tarpu Vakarų Europoje ekonominiame gyvenime seniai jau buvo pereita nuo autarkinio atskirų miestų ūkio prie pažangesnio viso krašto ūkio, kai vienas ir kitas išsivysto savo ekonominį gyvenimą iki augščiausio laipsnio ir, galima sakyti, vienas kitą papildo.
Rusai visai nesirūpino normaliomis mūsų miestų augimo sąlygomis, t.y. ekonomine pusiausvyra tarp miesto ir kaimo. Jie žiūrėjo vien tik savo interesų, ką galima matyti nors ir iš to fakto, kad geležinkeliai ir šiaip magistralinės reikšmės keliai per Lietuvos teritoriją buvo vedami vien tik tranzito reikalams, statant stotis per keletą ar net keliolika kilometrų nuo pakelės miestų.
Miestuose svetimtaučių tais laikais atsiranda dar daugiau, nes žydams buvo įsakyta persikelti iš kaimų į miestus; likusieji negausūs amatininkai ir prekybininkai-lietuviai galutinai buvo tų svetmtaučių užguiti; negausūs ir silpni amatų cechai išnyko; susidomėjimas amatais bei prekyba galutinai buvo pakirstas, ir jie buvo laikomi visai nenaudingu darbu. Iš tų laikų yra užsilikęs įdomus rusų generalgubernatoriaus Frezelio pranešimas, kuriame jis skundžiasi, kad žydai esą blogi amatininkai ir kon-kuriuoja su kitų tautybių amatininkais tik pigia kaina, bet prastu darbu. Taip žydai daryti galėjo, nes, turėdami privilegijų, organizuotai supirkinėdavo vietos žaliavą, mokėdami už ją brangesnes kainas.
Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpyje kai kurie veikėjai, steigdami miestuose įvairias įmones, pvz. inž. P. Vileišis "Neries" b-vę, stengėsi sudaryti ir lietuviams palankesnes sąlygas tapti gerais amatininkais.
Tokia padėtis miestuose buvo viena iš pagrindinių priežasčių gausios tais laikais lietuvių emigracijos, kai kaimo prieauglis tik užjūryje galėjo susirasti darbo.
1918 m. atstačius Nepriklausomybę, valdžios programon buvo įrašytas ir aktualusis krašto miestų atstatymo bei atlietuvinimo klausimas. Taip dar 1921 m. su plačiomis teisėmis buvo sudarytas Atstatymo Komisariatas, kurio uždavinys buvo "planingas ir kultūringas Lietuvos miestų bei kaimų atstatymas". Tačiau buvo sutikta nepaprastai daug sunkumų, būtent: trūko specialistų, nebuvo atitinkamo statybos įstatymo ir pagaliau lėšų trūkumas ypač sunkino tą klausimą spręsti platesniu mastu. Teko jau 1925 m. komisariatą pakeisti Statybos Inspekcija su daug kuklesniais uždaviniais.
1923 m. Žaliojo Kalno parceliacijos tikslas buvo padidinti Kauno lietuviškąjį elementą, tačiau, nors tai iš dalies ir pavyko, amatai bei prekyba liko ir toliau svetimtaučių rankose. Vėliau, padidinus amatų mokyklų tinklą, pavyko ir lietuvius nors šiek tiek sudominti amatais bei prekyba, o įsteigus eilę stambių kooperatyvų ar akcinių bendrovių, kaip Pienocentras, Lietūkis, Lietuvos Cukrus ir pan., pavyko paveržti iš svetimtaučių kai kurias pramonės bei prekybos šakas.
Antrasis pasaulinis karas sutrukdė tolimesnę miestų atlietuvinimo eigą. Bet reikia tikėtis, kad visokių rūšių okupacijoms praėjus, tikrieji krašto šeimininkai-lietuviai paims pag-Iizu į savo rankas savo tėvynės ekonominio bei ūkinio gyvenimo vairą, pakels krašto gerovę ir sulygins jį su Vakarų Europos kraštais. Bet tam reikalinga iš pagrindų pakeisti gyventojų nusistatymą amatų bei verslų atžvilgiu, reikia visais galimais būdais padėti norintiems jais verstis, kolei jie sustiprės pakankamai, kad galėtų konkuruoti su senaisiais. Tas pasiekiama, pvz. mokesčių mažinimu, ar ilgalaikių paskolų suteikimu. Urbanistų pareiga būtų išvystyti tuo reikalu propagandą, o pats vykdymas tektų organizuoti jau to klausimo specialistams — ekonomistams bei finansininkams. Tik tuo keliu eidami, galėsime žymiai palengvinti Lietuvos urbanizacijos klausimo sprendimą, galėsime pagaliau įstatyti jį į tinkamas vėžes. Kaip matote, čia pasitvirtina jau anksčiau minėta aksioma — pusiausvyros tarp kaimo ir miesto reikalingumas tinkamam urbanizacijos klausimo sprendimui.
Kitas svarbus veiksnys, kuris turės neabejotinos įtakos Lietuvos urbanizmui, yra spėliojimas, kad po trečiojo pasaulinio karo bus prieita prie šiokio tokio atskirų valstybių suverenumo suvaržymo, ypač ūkinius klausimus sprendžiant, kas jau daroma Vakarų Europoje. Tas faktas, aišku, gali pakeisti ir Lietuvos ūkinę struktūrą. Todėl nežinant, kokia toji struktūra bus, yra labai sunku dabartiniu momentu kalbėti ir apie konkretų Lietuvos urbanizacijos darbą, pvz. jau dabar ruošti atskirų vietovių planus, net ir turint jų dabartinio stovio duomenis, ko irgi nėra.
Visiems yra žinoma atskirų vietovių planų priklausomybė nuo bendro krašto planavimo, kurio uždaviniu yra krašto natūralių turtų maksimalus išnaudojimas viso krašto labui. Tas krašto planavimas prieš antrąjį karą buvo tik užuomazgoje, todėl pirmuoju uždaviniu ateityje bus kaip galima greičiau ir tinkamiau tą planavimą išvystyti, įsteigus tam reikalui specialų organą, kuris savo darbe turi palaikyti nuolatinį kontaktą su mokslo įstaigomis, kaip universitetas, bei atitinkamomis kitomis įstaigomis, kurios to planavimo tam tikrą dalį "ex officio" jau atlieka, pvz. žemės ūkio ministerija, Susisiekimo min. (mano nuomone, turėtų būti įsteigta vieton pastarosios speciali Technikos min., kuri apimtų visus technikinius klausimus krašte) ir kt. Planavimo įstaigos uždavinys, tarp kita ko, ir bus rinkti atskirų įstaigų planavimo medžiagą, klasifikuoti ją ir galutinai apdirbti, sudarant jau pilną krašto planavimo projektą. Tik tuomet galės būti vykdomas rimtas atskirų vietovių planavimas, kuris galutinai atbaigs krašto planavimą. Nors Nepri-k^uscmybės metu ir buvo iš dalies atitaisyta žala, padaryta rusų bei vokiečių okupacijų metu, vedant netinkamą krašto reikalams kelių tinklą, bet toli gražu tas darbas nebuvo baigtas. Kad nuo kelio krypties priklauso miestų augimo kryptis, galima jau buvo pastebėti iš kai kurių miestelių. Kai nepriklausomybės laikais buvo išvesti nauji keliai priešinga kryptimi, miestelis savaime pradėjo tąja kryptimi augti, pvz. Tryškiai. Tą patį rodo tyrinėjimas senų miestų augimo Vakarų Europoje. Taigi nežinant naujų kelių krypties, negalima tinkamai miestelio planuoti.
Krašto planavimo išdavoje kai kurie miesteliai galės išnykti, virsti kaimais, kai kurie turės pakeisti savo vietą, kai kurie galės atsirasti, kad išnaudojus vietoje esamus natūralius turtus. Tokių pavyzdžių mes galime apsčiai rasti, ypač Amerikoje. Visa tai rodo, kokia paini yra urbanizmo problema, kai ji tinkamai sprendžiama .
Apskritai reikia pasakyti, kad nebūnant vietoje pačiam, iš viso negalima visais atžvilgiais sudaryti tinkamo miesto plano, o ypač negalima tinkamai išspręsti jo užstatymo klausimo meniškumo žvilgsniu, nes tai yra jau trijų matavimų uždavinys ir kaip toks gali būti sprendžiamas tik akivaizdiniu būdu, t.y. autoriui pačiam gerai susipažinus su vieta ir jos gamtovaizdžiu. Juk pati urbanistinio ansamblio sąvoka, kaip jau buvo nurodyta, yra žmogaus kūrinio darnumas su gamta. Abu tie elementai turi vienas kitą papildyti, o ne nustelbti vienas kitą, kaip tai dažnai atsitinka, nors ir čia Amerikoje — šioje, galima sakyti, absoliutaus praktiškumo šalyje, kur planavime atsižvelgiama dažniausiai vien tik į utilitarinę pusę, visai užmirštant meninę. Dėl to Amerikoje miestai daugiausia žiūrovo akies nepatraukia, o gyvenant juose, greit nusibosta dėl jų pastatų monotoniškumo ir daugumoje nesuderinimo su aplinkos gamtovaizdžiu. Išimtį sudaro tik nedaugelis miestų, pvz. Vašingtonas, ir tai tik pats jo centras, ir iš dalies Bostonas.
Vilnius
Mano nuomone, Lietuvoje to neturėtų būti, juo labiau, kad lietuvis, sprendžiant iš liaudies meno pavyzdžių, iš prigimties yra nežemos meno kultūros. Ne jo kaltė buvo, kad mūsų urbanistika daugiausia yra tokios menkos vertės. Išimtį sudaro Vilnius ir iš dalies Kaunas.
Kad taip yra, galima matyti iš nedaugelio dar užsilikusiųjų kaimų užstatymo būdų, kai gyvenamasis trobesys statomas galu prie gatvės, o kiti trobesiai sudaro keturkampį kiemą. Juk tai yra moderninio anglų garden city planavimo idėja, kai panašiai sugrupuojami gyvenamieji namai aplink vidurinį kiemą-skverą, jo galą prie gatvės paliekant atvirą. Dar įdomiau atrodo tokių senų kaimų gatvės pasisukimo užstatymo "moderniškumas". Tikrai nuostabu, kad daugiausia bemokslis lietuvis valstietis jau tuomet turėjo intuityvinį urbanizmo dėsnių supratimą, vėliau miestų ir blogai suprasto modernizmo bei materializmo įtakos nustelbtą.
Kitu teigiamu pavyzdžiu gali būti jau nedaug kur užsilikusių senų medinių bažnytėlių su atskirai stovinčia varpine tikrieji urbanistiniai, nors ir primityvūs, ansambliai — vėl to paties intuityviai suprasto grožio supratimo išdava. Ir liūdna darėsi, kai matydavome, kad panašūs mažieji šedevrai vienas po kito dingdavo, užleisdami savo vietą "moderniems" kūriniams, dažniausiai imponuojantiems tik savo dydžiu ir betiksliu puošnumu. O kiek žalos buvo padaryta panašiems ansambliams, neva pritaikant senų kelių vingius moderniško susisiekimo tikslams, tuos vingius be atodairos naikinant, nusileidžiant neteisingam principui, kad modernus susisiekimas būtinai reikalauja tiesaus kelio, be to, visai ir nepagalvojus apie to susisiekimo menką intensyvumą mūsų krašte. Tuo tarpu kitur net moderniškose autostradose vingių nevengiama, kai tai reikalinga gamtos grožiui pabrėžti.
O štai ir vėl, kiek meninės nuovokos buvo, kai buvo parenkama vieta nors ir koplytstulpiui ar kryžiui prie senos sodybos. Čia irgi galima konstatuoti nuostabų kryžiaus darnumą su gamtovaizdžiu bei pastatais.
Taigi, semkime sau įkvėpimo liaudies meno pavyzdžiuose, urbanistinius klausimus meniniu požiūriu spręsdami. Tuo mes ir toliau palaikysime sveiką meninę tradiciją, išaugusią tautos gelmėse. Ta pati tradicija, manau, padės mums nusikratyti blogais statybos pavyzdžiais, atneštais iš kitur, nors ir kaip jie atrodytų "moderniški bei madingi", pvz. kaip svetimas mūsų kraštui yra Amerikoje taip dažnai naudojamas plokščias stogas. Juk jis įneštų disharmoniją į mūsų krašto statybos tradicijas, nekalbant jau apie jo netinkamumą mūsų klimato sąlygoms. Apipavidalinant atskirų trobesių fasadus, atrodo, nereikėtų užmiršti savotiškos mūsų miestelių "romantikos", kai beveik visi prie gatvės namai turi frontonus.
Taisyklingas stačiakampinis planas, kaip tai mes matome Amerikoje, tinka tik tuomet, kai vietos reljefas yra lygus, be didesnių iškėlimų. Jeigu pasitaiko didesnės kalvos, tai ir planavimas turės būti netaisyklingas, arba taisyklingas radialis, jei kalvos tinka viešiems pastatams statyti, pvz. Vašingtonas. Manau, kad šis dėsnis neturi būti užmirštas Lietuvos urbanizme.
3
Iš viso galima padaryti šias išvadas:
1. Dabartiniu metu galima išdirbti tik bendrus planavimo principus schemų pavidalu, netaikant tuo tarpu tų principų kokiam nors konkrečiam atskiro miestelio planavimo projektui, nors ir turint jo dabartinio stovio duomenis.
2. Kol nėra išdirbto bent bendrais bruožais krašto planavimo projekto, planavime tektų pasitenkinti tik profilaktika, apie kurią bus kalbama vėliau.
3. Bendrieji urbanizmo dėsniai tinka ir Lietuvai.
4. Dar tremtyje turi būti sudarytas statybos įstatymo projektas, kuris galės būti pataisytas vėliau, jau savo krašte, jei paaiškėtų kokios nors specifinės vietos sąlygos, kurios dabar nežinomos (žiūr. L.U.A.S.Komisijos sąs. N. 5, 1952).
5. Sudaryti Technikos (ar kitaip pavadintos) ministerijos struktūros projektą. Tos ministerijos žinioje turės būti visas technikinio inžinierinio darbo dalinis organizavimas bei pilna jo priežiūra, nes, kaip parodė praktika, be tokios įstaigos negali būti tinkamai organizuotas krašto atstatymas.
6. Propaguoti būtinumą jau dabar ruošti būsimuosius planavimo specialistus iš tremties jaunimo tarpo.
Kaip suprasti antrame punkte minėtą profilaktiką? Ksi bus paaiškėję, kad koks nors esantis miestelis tikrai pasiliks ir augs ateityje, galima bus jo teritorijoje tąją profilaktiką vykdyti.
Profilaktiniai klausimai yra šie:
1. Jei prie miestelio yra koks nors dvaras, piliakalnis, milžinkapis, pilies griuvėsiai ar panašiai, tai reikia juos išimti iš privačios nuosavybės arba, kol tai bus padaryta, bent apsaugoti juos nuo sunaikinimo.
2. Stengtis kaip galima didesnius plotus perimti savivaldybės nuosavybėn, sustabdyti čin-šinės žemės išpirkimą, sutvarkyti činšinės žemės perdavimą kitam asmeniui. Žymią pelno dalį nuo to perdavimo turi gauti savivaldybė, o ne dabartinis nuomotojas, kaip buvo iki šiol. Tuo būdu sustabdoma nepagrįsta sklypais spekuliacija ir žymiai palengvinamas ateityje planavimo klausimas. Mat, atpuola brangus žemės išpirkimas viešam reikalui, kada tai tampa būtinu dalyku planavimo procese. Gauti iš pelno pinigai duos galimybę savivaldybei panaudoti juos viešųjų plotų sutvarkymui, ar savivaldy-binės žemės rezervui padidinti. Reikia pagalvoti ir apie kai kurių naujų mokesčių įvedimą, kurie jau seniai įvesti kitur, pvz. padidėjusios vertės mokestis ir neužstatytų sklypų mokestis, nors pastarąjį galima bus įvesti tik krašto planavimą baigus.
3. Visokios rūšies vandens plotų krantus miestų ribose, kaip upių, upelių, ežerų, kūdrų ir t.t. paimti iš privačios nuosavybės, ar bent laikinai juos apsaugoti nuo užteršimo. Vėliau tie plotai įjungiami į miestelio planą kaip viešas žaliasis plotas. Tie vandens plotai, kurių nuo užteršimo negalima bus apsaugoti, arba jei tai neapsimokės dėl jo brangumo, reikia panaikinti, juos užpylus arba sukanalizavus, pvz. labai nešvarius upelius, pačius plotus irgi įjungus į planą kaip viešą žaliąjį plotą. Tas reikalas buvo iki šiol užmirštas (Vilkaviškis, Šakiai, Panevėžys ir k.). Mažuose upeliuose naudinga daryti užtvankėles, kad padidinus vandens rezervą juose. Tos juostos platumas neturi būti mažesnis kaip 50 metrų, geriau — apie 100m., atsižvelgiant į vietovės dydį.
4. Tikrinti visokios rūšies melioracinius projektus, vykdomus miestų ribose, nes, kaip praktika parodė, nors ir tobuli technišku atžvilgiu projektai nepaprastai kliudo tinkamai suplanuoti tuos rajonus. Mat, melioracinius projektus sudarant, dažniausiai pamirštama meninė pusė, pvz. tiesinant upelį, į planą įvedama negražiai atrodanti tiesioji linija, dažnai dirbtinai sudaryta, kas darko vietos gamtovaizdį.
Jei vieton to būtų padaryta šiek tiek išlenkta linija, jos dirbtinumas išnyktų, nemažinant tobulumo laipsnio.
5. Tikrinti miestelių rajone statomų ar, geriau pasakius, numatomų statyti tiltų projektus vietos ar net ir konstrukcijos parinkimo žvilgsniu. Retai kuris Lietuvos tiltas atitiko gamtovaizdį. Užsienyje jau seniai prie tilto projekto sudarymo, be konstruktoriaus, kviečiami ir architektai, ypač miestuose. Nevisuomet čia nusveria ekonominis veiksnys. Klaidų buvo padaryta daug (Kaune, Prienuose ir ypač Panevėžyje).
6. Stengtis daryti esamos padėties nuotraukas, geriausia 2000 ar 2500 mastelyje, nevengiant ir nuotraukų iš lėktuvų.
7. Vengti statyti kapitalinius viešus pastatus, kolei krašto planavimo projekto dar nėra.
Štai ir visi svarbesnieji profilaktiniai klausimai.
Kai krašto planavimas, bent bendrais bruožais, bus baigtas, jau galima bus prieiti prie galutinio vietovių planavimo. To planavimo pagrindinės gairės yra šios:
1. Nustatyti miestų bei miestelių teritorijos tikslias, ekonomiškai pagrįstas ribas, lygiai kaip ir jų įtakos zonų ribas. Tai yra vadinamieji ekonominiai ir demografiniai tyrinėjimai, kurie pas mus ypač buvo apleisti. Niekuomet tos ribos neturi eiti viduriu kelio ar gatvės. Įtakos zona užtikrina miesto maitinimąsi pigiausiu būdu. Valsčių savivaldybių teisės toje zonoje turi būti susiaurintos — jos neturi nieko daryti ten, neatsiklausus miesto savivaldybės. Nesusipratimams spręsti turi būti numatyta nesudėtinga procedūra, kad klausimo neužvilkinus.
2. Tranzitinis judėjimas turi būti pašalintas iš miestelio ribų, jei jis yra mažesnis kaip 2000 gyv., ir nukreiptas į pakraštį, jei miestelis yra didesnis. Į tai ypač reikia atsižvelgti, tiesiant naujus kelius.
3. Sudaryti esamo ar ateityje numatomo gatvių tinklo projektą, atsižvelgiant į vietovės ekonominį pajėgumą, nes ekonomiškai nepagrįstas projektas vistiek nebus įvykdytas, ar bus įvykdytas tik iš dalies, kas net yra blogiau. Pvz. Kauno Žaliajam Kalne gatvių turi būti kaip galima mažiau, bet gerai sutvarkytų, ypač magistralinių. Iki 2000-2500 gyv. miesteliuose pakanka tik vienos aikštės, bet gerai sutvarkytos, pagal jos dvejopas funkcijas — administracijos ir rinkos. Didesniuose miestuose turi būti rinkai speciali aikštė, parenkant jai centrinę padėtį tarp gyvenamųjų kvartalų, tačiau to rajono pakraštyje ir ne prie upės, padarant jai aptarnauti specialią magistralę, kad nebūtų apsunkinta miesto svarbioji gatvė. Upės krantų reikia vengti, nes utilitarinės rinkos funkcijos visai nesiderina su tos vietos funkcijomis — būti miesto papuošalu-
Parenkant gatvių plotį tarp reguliacinių linijų, griežtai reikia laikytis principo — geriau siauresnė gatvė, bet geriau sutvarkyta, negu platesnė, bet blogai sutvarkyta, geriau didinti gatvės plotį tarp statybos linijų. Tarptautinės gatvėms nustatytos normos (2,5 m. stovėjimo ir 3 m. judėjimo juostoms) turi būti privalomos tik magistralinės reikšmės gatvėms, gyvenamųjų gatvių platumą darant minimalų, nevengiant kai kur daryti net ir vienos judėjimo juostos gatvių su prasilenkimo aikštele viduryje. Plačiai naudotini ir žalieji takai pėstiems per ilguosius kvartalus. Net kai kurios esamos be ypatingo judėjimo gatvės turėtų būti paverstos tokiais žaliais takais, nes jų užlaikymas daug pigesnis, pvz. Šilutės gatvė Kaune, prie Gardino gatvės. Tiesiant naujas, ar tiesinant senas gatves kreiptinas dėmesys į estetinę pusę, darant perspektyvas į esančius ar naujus pastatus, ar į vietoje esančius gražiuosius gamtos elementus, pvz. medžių grupes ar vandenis ir pan. Apskritai vengtina be ypatingo reikalo naikinti medžius, net ir tuomet, kai koks vertingas medis atsidurtų gatvės viduryje. Jam įrengtinos specialios aikštelės, kaip tai daroma kitur, ypač Vokietijoje.
4. Tinkamiau panaudoti miesto teritoriją, ją suskirsčius į kvartalus, o pastaruosius į sklypus. Šį darbą nepaprastai palengvintų anksčiau minėtas savivaldybinės žemės rezervas. Sklypų didumas bei jų užstatymas turi būti nustatomas, atsižvelgiant į visų gyventojų interesus. Paprastai, kai yra nustatoma butų statybos programa, reikia sudaryti palankių sąlygų, kad visi tikrieji miesto gyventojai galėtų įsigyti savo butą, ir tik miesto centre turėtų būti tam tikras skaičius namų su nuomojamais butais, kurie skiriami nenuolatiniams miesto gyventojams, pvz. valdininkams ir šiaip įvairių firmų bei įstaigų tarnautojams, kurie mažai tesuinteresuoti turėti nuosavybę tame mieste, kur jie gyvena tik laikinai.
Parenkant namų tipus, tenka atsižvelgti į Lietuvos sąlygas, t.y. klimatą, tradicijas, papročius ir t.t. Dėl to, atrodo, tenka sustoti prie šių tipų: a) eilinio užstatymo vieno ir dviejų augštų tipu (anglų cottege); b) dvigubų namų, su bendra siena, vieno ir dviejų augštų tipu; c) atskirai stovinčių namų — saunamio vieno ar dviejų augštų, bet su atskirais butais kiekviename augšte. Mūsų krašto mažiems miestams yra svetimas tipas, kai butas eina per du, ar net per tris augštus, todėl jis naudotinas tik dideliuose miestuose.
Nustatant sklypų didumą, reikia atsižvelgti į lietuvių pamėgimą turėti prie namų daržą. Praktika parodė, kad reikia turėti po 100 m. vienam žmogui, norint išauginti pakankamą kiekį daržovių (neskaitant bulvių, kurioms reikia turėti apie 280 kv.m. vienam centneriui). Tuo būdu nuosavų namų sklypai išeitų vidutiniškai 600-800 kv. m. dydžio, esant vidutinei šeimai iš 4-5 žmonių, kartu su viengungiais. Čia dar reikia tolimesnių tyrinėjimų. Eilinio užstatymo sklypai galėtų būti daug mažesni, nes čia jau daržo gali ir nebūti.
Parenkant namų tipus ir skirstant kvartalus į sklypus, reikia miestelio branduolio tankumą daryti ne mažesnį kaip 100 žmonių vienam ha, arba po 100 kv. m. vienam gyventojui. Vidutinis miestelio gyventojų tankumas neturėtų būti mažesnis už 50 žmonių vienam ha, nes tik toks tankumas leidžia be sunkumų apsirūpinti miestiškais patogumais, ypač kanalizacija. Kaune tankumas buvo tik 26 gyventojai, nors senamiestyje kai kur buvo net iki 400 žmonių, todėl sunku buvo aprūpinti priemiesčius kanalizacija.
Atskirų sklypų maksimalus užstatymas neturėtų būti didesnis kaip 50 nuošimčių ar net 40 nuošimčių, ir tai tik pačiame miesto centre. Užstatymo intensyvumas neturėtų viršyti 1,5-1,6, t.y. maksimumas turi būti tik 4 aukštai.
Visa tai turint galvoje, atskirų sklypų dydis išeitų toks:
a) Eilinio užst. 1 augšto—9-10 x 50-60m2.
b) Eilinio užst. 2 augštų—11-12 x 50-60 m2.
c) Dvynių tipui — 15-16 x 40-50 m2.
d) Saunamio tipui—20-25 x 40-50 m2.
Tuo būdu kvartalo plotis išeitų lygus 80-100 metrų, t.y. pakankamo rentabiliškumo. Eilinio užstatymo kvartaluose turi būti prie to pridėta 3 m. gatvelei kvartalo viduryje, t.y. privažiavimui prie sklypų.
Užstatymo projektas turi būti lankstus, nes jis sudaromas 20-30 m. priekin. Todėl Lietuvos sąlygose normalaus platumo kvartalai gali būti tik pačiame centre, o toliau tuo tarpu tenka daryti dvigubo platumo (plius gatvės plotis) kvartalus, užstatymui naudojant tuo tarpu tik dalį prie gatvių, o vidurį naudojant daržams. AieLyje, miestui augant, jie galės būti suskaldyti į normalaus platumo kvartalus, išvedus vidurinę gatvę.
Miestelio pakraščiuose, kur, reikia manyti, gyvens ūkininkai ar smulkūs amatininkai, turės tuo tarpu būti planuojami dar platesni, jau keturgubo platumo (plius 3 gatvės pločiai) kvartalai, kuriuos ateity nebus sunku paversti į miestiško pobūdžio kvartalus, jei atrodys, kad miestas augs. Reikia tik žiūrėti, kad dabartinis užstatymas tam nekliudytų, t.y. reikia dabar užstatyti tik ketvirtą sklypo dalį arba jo kampą. Tuo būdu sklypo plotis būtų 50 m., o vėliau — jau normalus 25 m.
Labai yra svarbu užpakalinę sklypo dalį turėti neužstatytą, todėl projektuose turėtų būti nurodomos ir priešakinė ir užpakalinė statybos linijos. Tai apsaugos nuo užstatymo chaotiškumo, tačiau tos linijos neturėtų būti laikomos nepažeidžiamomis, jei būtų tikro reikalo pagražinti vietą. Nutarimai turi būti daromi kelių asmenų komisijos, kad išvengus šališkumo. Viešųjų trobesių projektams peržiūrėti turi būti įkurtas specialus organas — meno komisija. Toji pat komisija galėtų kontroliuoti, kad įvairūs mūsų miestuose esantieji architektūriniai ir negausūs urbanistiniai ansambliai nebūtų darkomi, ar netinkamai užstatant gretimus sklypus bei kvartalus, ar "moderninat" aplinkinių namų fasadus, pvz. padarant dirbtinio granito tinklą, kaip kad buvo atsitikę Kauno Rotušės aikštėje. Be to, komisija, ar kas nors kitas, pvz. miesto architektas, turėtų turėti teisę Kauno bei Vilniaus, o eventualiai ir Gardino senamiesčiuose įsakyti sugriauti netinkamos architektūros namus, kurie darko istorinių gatvių vaizdą.
Baigiant pabrėžiu, kad urbanistas savo darbe turi būti visiškai apolitinis ir nešališkas, turi atsižvelgti į visų miesto gyventojų, o ne kokios nors klasės ar grupės interesus, nes tik tuomet tikrai galės būti suplanuotas toks miestas, kuriame, anot Aristotelio, žmonės tikrai gyventų sveiki ir laimingi, nes tam miestas kuriamas.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
