Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HĖGELIS IR MARKSAS ARBA IDEALIZMO IR MATERIALIZMO KRYŽKELĖ PDF Spausdinti El. paštas
(Tęsinys)
 
C. Absoliučioji dvasia

Istorija, kurią sąmonė perbėga trečią ir paskutinį kartą, yra iš tikrųjų tik istorinio kelio prisiminimas, kuris tėra galimas tik "post factum" — pabaigoje. Pasaulinės istorijos didysis kelias yra atpasakotas kaip atbaigtas epas. Pereitųjų šimtmečių prisiminimas sutampa su dvasios susiradimu religinėje bendruomenėje. Absoliučiosios dvasios dialektinis judesys pereina tris etapus: meno, religijos ir filosofijos (absoliutinio žinojimo). Bet reikia pastebėti, kad šičia Hėgelis neskiria dar meno nuo religijos. Tik daug vėliau suvokia absoliutinę dvasią kaip meno, religijos ir filosofijos uniją.

Hegeliui religija nėra Apšvietos abstraktusis deizmas. Taip pat esmėje ji skiriasi nuo Kanto ir Fichtės sampratos, kuriems religija tik tėra moralinio gyvenimo tąsa bei praktiškojo proto postulatas. Hegeliui religija yra specifiškai skirtinga nuo moralės. Religija yra tautos tikėjimas. Ji yra tautos sąmonės veidrodis, kuriame atsispindi originalioji pasaulio vizija. Josios laikiniškieji ir istoriniai elementai negali būti nubraukti, r.es jais žmogus nusako savo amžinumo mintį. Taip pat josios negalima įsprausti į tuos laikiniškumo rėmus, kuriuose ji yra savo gimimo metu, nes ji yra mirties nepažįstančiosios dvasios augštesnioji forma. Religija yra absoliutinės dvasios savimonė, kai tuo tarpu civilizacija tėra tik dvasios suišorėjimas laike. Iš kitos pusės, ji yra žemesnė dvasios forma negu absoliutinis žinojimas, nes "dvasios pažinimas per dvasią" čia tėra galimas tik reprezentacijos rėmuose. Bet kiekvienu atveju, kalbėdami apie religiją, mes paliečiame originalią žmogiškojo pažinimo sritį. Dvasia prisistato save pačią sau pačiai. Savo pasaulio sąmonę ji papildo savižinojimu. Josios dialektinis judesys apima sąmonę, savimonę ir protą, t. y. visus dvasios judesio momentus. Ji yra jųjų paprastoji visuma — absoliutiškasis "aš". Religijos fenomenologija remiasi ne sąmone, kuri pakyla iki tikrumo, kad dvasia yra vienintelė tiesa, bet pačia dvasia, kuri, pasiekusi savižinojimą, jieško savo dvasiai tolygios išraiškos. Štai kodėl religijos dvasia yra dar dvasia pasaulyje ir dėvi istorijos rūbą.

Absoliutinės dvasios dialektinio judesio galas, o tuo pačiu ir "Fenomenologijos" pabaiga, yra absoliutinis žinojimas. Nors šitas skyrius, dėl minties perkrovimo, leidžiasi sunkiai perprasti ir interpretuoti, tačiau jo bendroji sudėtis yra gana aiški.

Panaudodamas ankstyvesnes sąmonės figūras, Hėgelis bando šičia parodyti, kaip manasis "aš" arba "pats" pasijaučia esąs identiškas su būtimi. Būties ir "aš" tapatiškumas, kuris per žmogiškosios egzistencijos suišorėjimą ir būties apraiškas konkrečioje formoje apsireiškė sąmonei, yra "Fenomenologijos" rezultatas. Kartu tai reiškia idealistinės filosofijos tikslo įgyvendinimą: būties ir minties tapatybė pasiekia mokslo sąvoką. Įvade į "Logikos Mokslą" Hėgelis tai aiškiai pabrėžia: "Dvasios Fenomenologijoje atvaizdavau sąmonę josios vystymosi eigoje nuo pirmosios betarpinės priešingybės tarp josios ir daikto iki absoliutinio žinojimo. Šitas kelias eina per visas sąmonės santykių formas iki objektų ir kaip rezultatą turi mokslo sąvoką".19) Šitoji tapatybė yra kartu būties mokslas ir manojo "aš" pozicija būtyje. Būtis save mąsto ir save suvokia kaip "aš", t. y. kaip subjektą, ir manasis "aš" pasijaučia esąs mąstančiuoju objektu. Manojo "aš" mintis, kuri yra minties mintis ir visų daiktų mintis, yra absoliutinis žinojimas. Toliau Hėgelis nusako šito mokslo pagrindinius bruožus, kurie esmėje yra susieti su sąvokos forma, ir nagrinėja absoliutinio žirojimo istorines ir filosofines prielaidas. Ir pagaliau iš "ontologinės" logikos pereina atgal į fenomenologiją, prie gamtos ir isterijos. Kaip fenomenologija yra kelias, vedąs mus į sekuliatyvinę filosofiją, lygiai taip šitoji spekuliatjvinė filosofija mus sugrąžina į sąmonės patirtį ir josios vystymąsi, į dvasios suišorėjimą erdvėje (gamtoje) ir laike (istorijoje). Gamta yra amžinasis dvasios suišorėjimas, kurio judesys tėra tik tariamas judesys. Gamta Hegeliui neturi istorijos. Tuo tarpu dvasios suišorėjimas specialinėje praktikoje — žmogiškoje bendruomenėje yra tikrasis tapsmas (genezis), tikroji istorija. Kiekviena istorijoje sutinkama neigiamybė, josios "kraugeriškumas" yra gyvastingieji suišorėjusios dvasios pavidalai. Istorijos negatyviškumas yra pačios dvasios negatyviškumas: "Antroji pusė josios tapsmo, istorija, yra žinojime besirealizuojantis tapsmas, tai laike suišorėjusi dvasia. Šitas suišorėjimas yra taip pat josios pačios suišorėjimas. Negatyviškumas yra jos pačios negatyviškumas.20)

Baigiant dar reikia pastebėti, kad istorijos procesas, kaip visuma, turi "Fenomenologijoje" savo tikslą, būtent, josios pačios panaikinimą ir palaikymą (Aufheben), josios sugrąžinimą į subjekto ir objekto tapatybę. O istorijos sutapatinimas su absoliutiniu subjektu reiškia laiko panaikinimą, o tuo pačiu ir daiktiškumo "sulikvidavimą" Hėgelis tai apibūdina taip: "Bet šitoji substancija, kuri yra dvasia, yra josios tapsmas į tai, kas ji savyje yra. Ir kaip tik šitas savyje reflektuojantis tapsmas yra iš tikrųjų dvasia. Ji yra judesys savyje (tai — pažinimas), perkeitimas ano "savyje" į "dėl savęs", substancijos į subjektą, sąmonės objekto į savimonės objektą, t. y. į panaikintąiį objektą arba sąvoką. Ji (substancija — m. p.) yra į save sugrįžtantysis ratas, kuris turi savo pradžią ir kurią tik pabaigoje pasiekia".21) O toji pabaiga yra absoliučioji dvasia, ir tai savo augščiausiame laipsnyje, t. y. absoliutinis žinojimas arba filosofija.

VI.
Atrodo, kad Hėgelio filosofijoje absoliutinis žinojimas turi užimti religijos vietą. "Kaip pumpuras pranyksta žiedui išsiskleidus, ir net galima sakyti, kad žiedas sudrasko pumpurą", taip filosofija išsiskleidžia iš religinės minties ir kartu ją sunaikina. Tačiau "sunaikinti" reikia suprasti "aufheben" prasme, t. y. rel;gija yra perkeliama į augštesnį būties laipsnį bei sukilninama. Taigi, tarp religijos ir absoliutinio žinojimo yra dialektiškai organiškas ryšys. Jos viena kitos ne tik kad neišskiria, bet net yra viena kitos reikalingos, nes priklauso tos pačios absoliutinės dvasios dialektiniam judesiui. Šiuo atveju Hėgelio laikysena religijos atžvilgiu yra mažiau radikali negu enciklopedistų, kurie rekalavo atmesti religiją kaip protui priešingą dalyką.  Be to, nors ir degraduoja tikėjimo Disvą iki mąstančiojo subjekto egzistencijos laipsnio, jis tačiau nedrįsta dieviškojo prado visai sutapatinti su žmogiškuoju, nes, jo manymu, pastarasis žingsnis mus nuveda į ten, kur individualinės sąmonės baigtinybė yra nebeperžengiama. Kaip tik dėl to savo mokytoju ir lieka nepatenkinti kairieji hegelistai. Feuerbachas aiškiausiai išdėsto kritiškąsias pastabas apie savo mokytoją.

Visų pirma Feuerbachas pripažįsta, kad Hėgelis suvokė absoliutą ne kaip asmeninę būtybę, bet tik kaip subjektą. Jo manymu, tai yra paskutinis žingsnis, kurį filosofija galėjo daryti. Hėgelis tuo būdu apėjęs aną prieštaravimą, kuris glūdi asmeninio Dievo sampratoje, kur yra teigiama, kad Dievas yra esmėje skirtingas nuo žmogiškųjų būtybių, bet nėra joms erdviškai išorinis, kitaip sakant, yra daromas palyginimas tarp dviejų nieko bendro tarp savęs neturinčių kategorijų. Tačiau Hėgelis, išvengęs vienos klaidos, krinta į kitą. Tvirtindamas, kad žmogus yra absoliuto sąmonė, jis visai nelogiškai paneig.a žmogiškosios būties kaip tokios absoliutiškumą. Užuot pripažinęs žmogų esant dievu, jis jį tik paskandina fantastiškoje absoliutinėje dvasioje. Iš kitos pusės, Feuerbachas klausia, ar absoliuto susubjektinimas nereiškia mąstančiojo subjekto sudievinimą? Aišku, kad taip. Kas teizmui yra objektas, Hegeliui yra subjektas, kas ten yra proto išgalvotoji ir įsivaizduotoji būtybė, tai čia proto mąstančioji būtis. Bet ar tai nereiškia, kad absoliuto idėja yra ne kas kita kaip žmogaus idėja? Ar tai nerodo, kad pats žmogus susikuria dievus?

Feuerbachas visai neabejoja, kad visi žmonių dievai yra jų pačių sukurti stabai, jų norų paveikslai. "Krikščionybės Esmėje" jis įrodinėja, kad teologų išgalvotasis ir už žemiškojo pasaulio ribų ištremtasis Dievas yra pats žmogus. Apie tai jis taip samprotauja. Žmogaus dvasia mąsto pagal proto įstatymus, jo valia veikia pagal sąžinės balsą, o širdis liepia jam mylėti kitus. Šitie trys įgimtieji palinkimai, kurie jį judina, arba šitie trys prigimties diktuojami įstatymai, kuriems jis tiki turįs paklusti, žmogų nukreipia tiesos, gėrio ir meilės link, kuriuos jis paskui suabsoliutina bei personifikuoja augščiausioje būtyje, kaip nematomame visų daiktų principe. Kitaip sakant, religijos kilmė yra psichologinė ir turi savo šaknis žmogaus prigimtyje, jo palinkime j ieškoti amžinojo gėrio. Štai kodėl jis sako, kad "absoliučioji būtis, žmonių Dievas yra jų pačių būtis. Todėl virš jų esančioji objekto galia yra jų pačių būties galia".22) Dievo, kaip nuo žmogaus skirtingos būtybės, suvokimas yra, jo manymu, pagrindinė religijos klaida ir žmogaus nelaimė. Klaida, nes jis suasmenina kitoje būtyje tai, kas yra neatskiriama jo prigimties dalis. Jis kuria dievus, kai tuo tarpu jis pats yra dievas. Be to, tai reiškia nelaimę, nes nukreipdamas savo žvilgsnį į anapus, jis neboja arba net paniekina žemiškąsias vertybes, k. a. kultūrą, mokslą, kurios yra daug sunkiau įgyjamos negu antgamtinės. Kartu jis nusisuka nuo žmonių. Meilė Dievui atšaldo meilę žmonėms. Žodžiu, žmogaus susikurtasis dievas atsikreipia prieš patį žmogų. Štai kodėl Feuerbachas, kaip ir Hėgelis, tik kita prasme, sako, kad religija yra žmogiškosios būties suišorėjimo bei susvetimėjimo priežastis, jo skurdo šaltinis.

Kiek tai liečia dabar Hėgelio fiknofiją, Feuerbachas mano, kad ji serga ta pačia transcendencijos liga, kaip ir religija. Jos žvilgsnis irgi yra nukreiptas į už materialinio pasaulio esantį objektą — absoliutą. "Ateities filoscfijcs pagrinduose" jis nedviprasmiškai konstatuoja: "Hėgeliškoji filosofija yra išvirkščiasis, teologinis idealizmas, kaip Spinozos filosofija yra teologiškasis materializmas".23) Spinoza medžiagą padaro dieviškosios substancijos atributu, o Hegeliui žmogaus sąmonė apie Dievą yra savimonė Dievo. O tai reiškia, kad "esmė priklauso Dievui, o žinojimas žmogui". Hegeliui taip pat nepavyko surasti būties ir minties tapatybės. Būtis, kuri yra "Fenomenologijos" meditacijų objektas ir "Logikoje" dialektinio judesio pradžia, prieštarauja tikrai būčiai. Šitas prieštariškumas iškyla visoje savo šviesoje individualinės ir universalinės sąmonės dialektikoje, kur paskirasis (individuališkasis) priklauso būčiai, o universališkasis — mąstymui. Feuerbachas sako: "Fenomenologijos pradžioje mes turime reikalo su prieštaravimu tarp žodžio, kuris yra universališkas, ir dalyko (Šache), kuris yra paskiras. Ir mintis, kuri remiasi žodžiu, neišvengia šito prieštaravimo. Kiek kad žodis yra daiktas, tiek ir nusakytoji bei išmąstytoji būtis yra tikroji būtis".24) Jis tuo nori pasakyti, ir tai re be tam tikros ironijos, kad žodžio "sudaiktinimas" ir būties "sužodinimas" nereiškia tarp šitų dviejų kategorijų esančio prieštaravimo problemos išsprendimo. Neigaimybes paneigimas tėra tik filosofinis savęs apgaudinėjimas, filosofijos kaip teologijos sau pačiai prieštaravimo patvirtinimas, nes vieno iš prieštaros elementų nubraukimas dar nereiškia juodviejų tapatybės.

Atmetęs metafizikų Dievą ir hegelianizmą, Feuerbachas paskelbia naujosios ateities filosofijos Credo. Jis taip skamba: Tikrovė yra pojūčiais suvokiamasis pasaulis, ir "tiesa, tikrovė ir juslingumas yra identiški". Tiktai juslinė būtybė yra tikra, reali būtybė. Objektą tikrai suvokiame ne mąstymo, bet pojūčių pagalba. Mąstymo objektas yra mintis, o ne realioji būtis.

Naujoji filosofija tesidomi tiktai juslės, pojūčių būtimi, o ne minties būtimi. "Būtis kaip būties objektas yra juslės, pajautimo, stebėjimo ir meilės būtis, ir tiktai šitoji būtis ir tėra verta būties vardo. Taigi, būtis yra stebėjimo, pajautimo ir meilės paslaptis".25)

Be to, naujosios filosofijos pažinimo principas yra ne "aš", abstrakčioji dvasia arba protas, bet realioji ir tikroji žmogaus būtybė. Pažinimo subjektas — tai kūno ir kraujo žmogaus, nes tik jis yra proto subjektas. Žmogus galvoja, o ne "aš", ne protas. Tik šitokiu filosofinio pažinimo principu remiantis galima išspręsti idėjos ir būties, subjekto ir objekto santykiavimo problemą. Būties ir mąstymo tapatybė turi tiktai prasmę ir tiesą, kai žmogus, kaip juslinė būtybė, yra suvokiamas kaip šitos tapatybės subjektas ir pagrindas. Kaip jau buvo kartą sakyta, Feuerbachui subjektas yra kūninė, materiališkoji žmogaus būtis, o mintis tėra tik atributas bei predikatas. Mąstymas nėra būties priežastis, bet josios pasėka ir savybė (Folge und Eigenschaft). Aš jaučiu ir aš galvoju ne kaip prieš objektą stovįs subjektas, bet kaip subjektas — objektas, kaip reališkoji ir materiališkoji būtis. Daiktas, kurį jaučiu, yra man ne tik objektu, bet mano jautimo sąlyga ir pagrindu. Objektyvinis pasaulis yra ne už manęs, bet manyje, mano paties "kailyje". Žmogus yra šito objektyvinio pasaulio viena dalis. Laikas ir erdvė egzistuoja ne tik žmogaus mintyje, bet yra kartu ir mąstymo formos. Apskritai, būties dėsniai yra kartu ir mano mąstymo dėsniai. Štai kodėl tarp minties ir būties nebėra jokio prieštaravimo. Hėgeliškoji būties ir minties ezoterinė tapatybė ir kantiškoji "daikto savyje" šmėkla pranyksta naujoje filosofijoje.

Feuerbacho konkretusis. žmogus yra kartu begalybės ir baigtinybės unija, arba baigtinybės dieviškasis įsikūnijimas begalybėje. Ir tai, kas šičia yra sudievinta, nėra tik paskiras individas, bet žmonija in corpore, "aš ir tu" amžinoje totalybėje. "Vienatvė yra baigtinybė ir ribotumas, o bendrystė yra laisvė ir begalybė. Vienas žmogus tėra tik žmogelis, žmogus su žmogumi, aš ir tu vienystė yra dievas".26) Viskas, kas pojūčiais, gamtos mokslu ir antropologinėmis studijomis yra suvokiama, turi dievišką charakterį. Taip pat estetinis gėrėjimasis ir pojūtiniai malonumai yra apgaubti šventumo aureole. Žodžiu, žmogiškoji prigimtis yra dieviška, o žmonija savo visumoje — dievas. Feuerbachas sako, kad naujoji filosofija nieko kito nesiekia kaip tik įsąmoninti žmogų save esant dievu, kad žmogiškoji baigtinybė yra dieviškoji begalybė. Žmogus turi viską iš žmogaus, ir jis nieko kito neprivalo mylėti kaip tik žmogų.

Šitą savo naująją filosofiją Feuerbachas nebevadina humanizmu, bet antropologija. Reikia pripažinti, kad šiuo atveju jis perdaug neapsilenkia su tiesa. Tačiau jis dar labiau prie jos priartėja, taip manome, kai sako, kad jokia religija yra jojo religija, ir jokia filosofija yra jojo filosofija.

VII.
Nėra abejonės, kad idealizmo ir materializmo kryžkelės centre stovi Feuerbachas. Vienoje savo konferencijoje J. Hyppolite šita prasme ir teigia, kad "Hegel genuit Feuerbach, Feuerbach genuit Marx". Kad tai yra tiesa, matyti iš paties Markso atsiliepimų, kuriuos randame jojo jaunystės raštuose. "Šventoje Šeimynoje" jis pristato Feuerbachą kaip vienintelį "rimtą ir kritišką" hėgeliškosios filosofijos vertintoją, padariusį šitoje srityje tikrų atradimų ir pranokusį senąją filosofiją. "Ekonominiuose filosofiniuose rankraščiuose" jis iškelia tris pagrindinius Feuerbacho nuopelnus: 1. Jis įrodė, kad filosofija su Hegeliu imtinai tai spekuliatyvinė ir logiškai susistematizuota teologija. Ji turi būti atmesta kartu su religija, nes yra žmogiškojo suišorėjimo forma. 2. Jis pagrindė tikrąjį materializmą, padėdamas visų teorijų pagrindan žmonių tarpusavio santykiavimą. 3. Prieš fiktyvinį neigiamybės paneigimą, kurį Hėgelis laiko absoliutiniu pozityvu, jis pastato tikrai pozityviškus elementus: gamtą, gyvąjį žmogų, pojūtinius subjektus ir objektus.

Tačiau suminėjęs Feuerbacho hegelizmo kritikos gerąsiaas savybes, Marksas nurodo paskui josios silpnąją vietą: perdaug joje yra kreipiama dėmesio į gamtą ir permažai į politiką. Apskritai, praktiškoji gyvenimo pusė ir žmogiškoji veikla yra apleistos Feuerbacho filosofiniuose aforizmuose. Kaip tik dėl to Feuerbachas nepajėgė atbaigti kaip reikia ir religijos kritikos. Pasak Markso, jis teisingai nurodo, kad religija yra viena žmogiškojo suišorėjimo bei jo sunykimo formų, bet istoriškai nepajėgia išaiškinti šito fakto priežasčių. Religinis sentimentas jam tėra tik izoliuoto individo fatališka klaida, kai iš tikrųjų jis yra bendruomeninių santykių visumos produktas. Feuerbachas pasitenkina konstavimu, kad absoliuto idėja yra žmogaus idėja ir kad žmogus susikuria dievus, bet nejieško viso to priežasčių. O šitai kaip tik ir surado religijos kritikos esmę. Kur yra religinio suišorėjimo šaknys? Kodėl žmogus j ieško prieglobsčio antgamtiniame pasaulyje? Atsakymas Marksui yra aiškus: žmogų priverčia tai daryti skurdžioji kasdienybė. Kadangi pasaulis, kuriame žmogus gyvena, nėra toks, kad jam galėtų užtikrinti gerbūvį ir padaryti laimingą, tai šitai jis kompensuoja bent geresnio gyvenimo viltimi anapus žemiškosios tikrovės. Hėgeliškoji filosofija irgi yra toks bėgimas į dausas, kurios šičia yra vadinamos ne dangumi, bet absoliutiniu žinojimu. Žodžiu, žmogus jieško religijoje tai, ko žemiškoji kasdienybė atsisako jam suteikti. Štai kodėl Marksas ir vadina religiją liaudies opiumu. Šitas posakis turi ne tik antireliginį, bet kartu politinį ir socialinį pobūdį. Tai matyti iš konteksto. "Religinis skurdas — sako Marksas — yra iš vienos pusės realaus skurdo išraiška, o iš kitos pusės ji yra protestas prieš realų skurdą. Religija yra prislėgto tvarinio atodūsis, širdis beširdiško pasaulio, lygiai kaip ji yra dvasia bedvasiškoje aplinkoje. Ji yra liaudies opiumas. Religijos kaip tautos apgaulingos laimės panaikinimas yra josios laimės reikalavimas. O reikalauti atsižadėti apie savo padėtį susidarytų iliuzijų reiškia atsižadėti anos santvarkos, kuri yra reikalinga tų iliuzijų. Religijos kritika yra savo šaknyje kritika ašarų slėnio, kurio aureolė yra religija".27)

Kaip matome, Marksui religinė problema 'yra savo esmėje ekonominė bei politinė problema. Feuerbachas įsivaizduoja galėsiąs žmogų išlaisvinti iš religinio suišorėjimo, sukritikuodamas religiją arba, tiksliau sakant, religinį pradą suvesdamas į žmogiškąjį pradą. Marksui tai yra lygu akių užmerkimui prieš liūdną ir negailestingą gyvenimo tikrovę. Vienintelis kelias, kuriuo einant galima atsikratyti religiniais prietarais, yra dabartinės socialinės santvarkos radikalus reformavimas. Marksas aiškiai pabrėžė, kad dangaus kritika yra savo esmėje žemės kritika, religijos kritika — teisės kritika, teologijos kritika — politikos kritika. Sukūrus žemėje rojų, religija savaime išnyks, o tuo pačiu ir religijos kritika nebus reikalinga. Aišku, dabartinėse sąlygose religijos kritika yra reikalinga, nes ji yra conditio sine qua non kiekvienai kritikai. Bet kartu jis priduria, kad "kritikos ginklas negali atstoti ginklų kritiką, ir fizinė jėga gali būti nuversta tik fizine jėga".28) Kas daryti, jei, sukūrus socialistinį rojų, "religijos prietarai" neišnyktų? Tai tada liaudies valdžia juos turi išrauti su šaknimis. Tačiau ir šiuo atveju Markso kovingasis ateizmas turi politinį atspalvį. Jis liepia kovoti socialistinei valstybei prieš Dievą ir religiją ne kaip tokius ir savyje, bet k"ip suDuvusios politinės ir ekonominės santvarko liekanas. Šitai akivaizdžiai rodo, kad žmogaus problema savo visumoje Marksui nėra rei biologinė, kaip Feuerbachui, nei metafizinė, kaio Hegeliui, bet politinė, t. y. pagimdyta bendruomenės ir istorijos.

ARBIT BLATAS
KAMBARIO VIDUS

Papildęs Feuerbacho religijos kritiką, Marksas nukreipia savo žvilgsnį į Hėgelio "Fenomenologiją". Kritikuodamas ją, jis nori  kartu Feuerbachą ir Hėgelį pranokti. Šitai jis aiškiai duoda suprasti savo tezėse apie Feuerbachą ir "Ekonominiuose filosofiniuose rankraščiuose". Šito straipsnio rėmuose Marksas sprendžia santykį tarp filosofijos ir ekonomijos. Marksui filosofija kaip tokia — tai Hėgelis. Jo sistema mums yra tas pats, kas anksčiau kitiems buvo Aristotelio filosofija. Hėgelis yra "paskutinis filosofas", tas filosofas, kurio spekuliatyvinė mintis suima visą filosofijos esmę. Jis galutinai atbaigė filosofinę mintį. Po Hėgelio nebeįmanoma rimtai filosofuoti. Jei kas atmeta Hėgelį, tai tuo pačiu atmeta ir visą filosofiją. Iš to seka, kad ir jo paties hegelizmo kritika turi toli einančias pasėkas — ji reiškia filosofijos atmetimą apskritai. Iš tikrųjų, beveik visuose savo darbuose, kurie pasirodė tarp 1844 ir 1857 metų, Marksas pasistato filosofijos problemą kaip josios galutinį atmetimą. Kas privertė jį padaryti tokį apsisprendimą? Atsakymą randame jo paskutinėje tezėje apie Feuerbachą: "Iki šiol filosofai pasaulį tik skirtingai interpretavo, o dabar atėjo laikas jau jį permainyti. "Feuerbachas nesudaro taip pat išimties. Jis daug kalba Epe gyvus objektus ir pojūčius, tačiau nepajėgia patį pajautimą suvokti kaip "juslinio žmogaus praktiškąjį veiksmingumą".

Tačiau nežiūrint filosofijos neigiamo vertinimo, Marksas neatsispiria filosofavimo pagundai. Be abejonės, gundantysis žaltys — tai Hėgelis arba, tiksliau sakant, jo "Fenomenologija". Šitas veikalas yra, jo manymu, hėgeliškosios sistemos raktas. Čia randame žmogiškojo gyvenimo realų turinį ir kylantį judesį, kuris eina "nuo žemės dangaus link", o ne atvirkščiai, kaip daroma "Logikoje". Marksas labiausiai susidomi šičia žmogiškojo suišorėjimo problema, kurią, deja, Hėgelis klaidingai suvokia ir interpretuoja. "Fenomenologijos" pagrindinė tezė, teisingai pastebi Marksas, yra, kad sąmonės realus objektas yra savimonė, arba kad objektas yra objektu paverstoji savimonė. Žmogiškosios tikrovės vietoje Hėgelis pastato sąmonę, kuri save žino ir save atpažįsta. Kitaip sakant, iš realaus žmogaus jis padaro sąmonės žmogų, kai tuo tarpu jis turėtų iš sąmonės padaryti realaus ir realiame pasaulyje gyvenančio žmogaus sąmonę. Žmogaus su sąmone sutapatinimo pasėkoje suišorėjimo procesas taip pat praranda realų charakterį: "Visas žmogiškosios būties suišorėiimas bėra tik savimonės susve'imejimas. Savimonės susvetimėjimas nebegalioja kaip išraiška, kaip žinojime ir mąstyme žmogiškosios būties tikrojo susvetimėjimo atsispindinčioji išraiška. Tikrasis, kaip realiai pasirodantis susvetimėjimas, yra savo vidinėje, paslėptoje—ir tik filosofijos dienos švieson išneštoje — esmėje nekas kita kaip tikrosios žmogiškosios būtybės, savimonės susvetimėjimo apraiška. Štai kodėl mokslas, kuris tai suvokia, vadinasi fenomenologija".29)

Jei subjektyvinėje plotmėje Hėgelis identifikuoja žmogų su sąmone, tai objektyvinėje — sutapatina susvetimėjimą bei suišorėjimą su sudaiktėjimu. Tai yra nedovanotina "Fenomenologijos" metodologinė klaida. Marksas ją taip kritikuoja: "Ne tai, kad žmogus save susidaiktina ir pasirado sau priešingybė, bet tai, kad jis save susidaiktina abstrakčiame mąstyme ir tampa sau priešingybė, sudaro susvetimėjimo esmę, kurią reikia pašalinti".30) Kalbėdamas apie žmogiškosios būties suišorėjimą ir panaikinimą filosofinio žinojimo pagalba, Hėgelis visai nenujaučia, kad jo paties filosofija yra viena iš charakteringiausių ir žymiausių suišorėjimo formų. Hėgelis kalba apie pinigą kaip žmogiškojo suišorėjimo išraišką ekonominėje plotmėje. O Marksas vadina hėgeliškąją logiką dvasios pinigu. Šitoji pastaba tinka ir fenomenologijai. Apskrit i, visa hėgeliškoji filosofija yra žmogiškojo suišorėjimo forma, nes ji realų žmogų ir konkretų gyvenimą suveda į mintį, t. y. į efemerišką būtį. Be to, pagal Hėgelį, žmogus pasijaučia svetimas savo rankomis sukurtame pasaulyje, kadangi jis savęs nebepajėgia atpažinti kolektyviniame darbe. Tačiau tuojau, kai tik mąstymo pagalba save atpažįsta kaip žmogiškosios giminės narį, o ne kaip pasimetusį individą, žmogus pasijaučia "pas save esąs". Atpažindamas save kaip universalinio "aš" dalį, žmogus universalinį gyvenimą atpažįsta kaip savo gyvenimą, save lyg ir susiranda visuotinėje valioje, o tuo pačiu jis save išsilaisvina iš suišorėjimo, jis "atidaiktėja". Žodžiu, žmogiškojo suišorėjimo problema yra išsprendžiama filosofinio pažinimo pagalba. Kaip Marksas į tai reaguoja? Ar absoliutinio žinojimo pagalba žmogaus sugrąžinimą "pas save" galima vedinti išlaisvinimu? Markso atsakymas sutampa su Kierkegaardo konstatavimu. Pastarasis sako. kad filosofas pasistatė idėjų rūmus, bet gvvena lūšnoje, o Marksui hėgeliškasis žmogaus išlaisvinimas yra lygu išlaisvinimui idėjoje. Ir tas faktas, kad žmogus pasitenkina šitos rūšies išlaisvinimu, rodo ji esant nesąmoningu. Jis dar neįstengė suvokti, kad šis netobulasis pasaulis vra ne Dievo, kaip tvirtina religija, ir ne absoliuto, kaip įrodinėja Hėgelis, bet jo paties kūrinys. Žmogus dar nepasijautė esąs laisvas ir galis reformuoti supuvusią ekonominę bei politinę santvarką. Kad žmogus jaučiasi esąs nelaimingas, tai čia yra kaltas ne darbas, ne "susidaiktinimas". kaip teigia Hėgelis, bet darbo būdas ir aplinkybės, kuriose randasi dirbantis žmogus. Žmogaus suišorėjimo priežasties reikia jieškoti ne jo sąmonėje, ne darbe, bet kapitalistinėje santvarkoie. Ką žmogus gamina? Gyvenimui būtinus dalykus, kuriuos jis savarankiškai panaudoja ir kurie sudaro jo nuosavybę. Jo turto dydis atitinka daiktų visumą, kuriais jis naudojasi ir yra jo darbo produktas. Tačiau istorijai žengiant pirmyn, produkcijos būdas keičiasi. Darbo padala padidėja, jo gaminys pasidaro preke, kuris savo keliu yra paverčiamas kapitalu. Jo pagamintasis daiktas yra nusavinimas ir pereina į kapitalisto rankas. Šito vyksmo pasėkoje žmogus patenka į kapitalo vergiją. Darbas, kuris savo esmėje yra žmogaus darbas, atsikreipia prieš patį žmogų. Jo pagamintieji daiktai kapitalo formoje virsta terorizuojančia galia. Štai kodėl savo rankomis sukurtame pasaulyje žmogus yra nelaimingas.

Kaip matome, Marksas hėgeliškąją žmogaus suišorėjimo kritiką atbaigia kapitalizmo kritika, ir atsiremiant į pastarąją, jo manymu, galima atstatyti tvarką. Norėdamas dabar, kad jo kritika virstų gyvenimu, jis nutaria "visų šalių Droletarus" suvienyti į darbo klasę, kuri turi įgyvendinti tai, ko filosofija neįstengė padaryti, t. y. žmogų išlaisvinti iš skurdo, iš suišorejimo. Bet kaip tai turi būti pravesta? Proletariatas paėmęs valdžią turi visų pirma nacionalizuoti gamybos priemones, o antra — atimti privatinę nuosavybę. Ir šitų socialinių reformų pravedimą Marksas supranta kaip filosofijos įgyvendinimą ir jos atmetimą, nes čia filosofija tampa tikrove, žmogus yra tikrai išlaisvinamas iš kapitalo vergijos, t. y. suišorejimo bala yra nusausinama. Žodžiu, Markso hegelizmo ir filosofijos apskritai kritikos pagrindinė mintis yra ta, kad filosofija kaip tokia nėra tuo ir būti negali, kuo ji save dažnai laiko, būtent, žmogiškosios laisvės įgyvendintoja. Tiesa, jis šitos filosofijos pretenzijos nepaneigia, bet tik tvirtina, kad tai ne filosofų darbas. Tam atsiekti reikia pasirinkti kitą kelią ir kitas priemones, ir tai tas, kurias mums nurodo istorija ir ekonomija. Idėja turi būti pakeista praktika, o filosofavimas — politine veikla.

Hėgelio filosofija pasiekia pagaliau savo kulminacinį tašką, kai objektų pasaulį sutapatina su mintimi. Kaip žinome, absoliutinis žinojimas turi idealistinę prasmę: gamta ir istorija, kaip absoliutinės dvasios suišorejimo formos, yra sugrąžinamos į absoliutinį subjektą. Tai kaip tik ir buvo Hėgelio pagrindinis tikslas. Jis pats sako, kad jo visą filosofiją galima nusakyti vienu sakiniu: absoliutas yra subjektas, o ne substancija. Markso manymu, visos tikrovės suvedimas į mąstančiojo subjekto sąmone reiškia josios panaikinimą apskritai. Hėgeliškoje filosofijoje apčiuopiamoji tikrovė, betarpiškasis ir nepakeičiamasis žmogaus ir gamtos realumas yra paneigiami, arba geriausiu atveju tampa simboliu nerealaus žmogaus ir nerealios gamtos. Visi realieji subjektai yra padaromi vienintelio subjekto (absoliuto) predikatais. Jų aktuališkoji konkretybė išsisklaido kaip rūkas ir pradingsta absoliutinio žinojimo abstrakcijose.

Idealistinės filosofijos adresu ir jos pasekėjams daug karčios tiesos Markso pasakyta "Vokiečių Ideologijoje", kuri yra nukreipta prieš kaikuriuos Hėgelio mokinius, M. Stirner, Bruno Bauer ir Strauss, buvusius jo paties draugus. Šitie iaunieji hegelistai stengėsi pralenkti savo mokytoją. Tačiau iš tikrųjų jie buvo perdaug didelėje Hėgelio įtakoje, kad būtų galėję padaryti nuodugnią jo filosofijos kritiką. Ne tik jų atsakymai, bet ir klausimai skęsta misticizme. Didžiausias darbas, kurį jie atliko—tai kad pakeitė hėgeliškųjų kategorijų vardus. Jie kovojo prieš Hėgelio mintis tokiomis pat mintimis, kritikavo jo idėjas, kurdami naujas idėjas. Todėl jų kritika tėra tik pseudokritika, nekalti ir vaikiški sapnai. Kodėl? Kadangi idėjų pasaulis — tai sapnų pasaulis. Gryna mintis yra tiek verta, kiek sapnas. Tikima, kad veikiama, kad sukeliamos revoliucijos, kad atliekami herojiški darbai, o iš tikrųjų visa tai tik tėra tuščias įsivaizdavimas, nes nieko bendro neturi su tikrove. Visa vokiečių filosofijos kritika nuo Strausso iki Stirnerio apsiriboja religinių vaidinių kritika. Jokiam iš šitų filosofų neatėjo į galvą jieškoti ryšio tarp vokiečių filosofijos ir vokiškosios tikrovės, tarp savo kritikos ir savo materialinės aplinkos. Prieš idealistų formalistinį sąvokų žaismą ir "sapnus" Marksas pastato realistinį gamtos ir žmogaus supratimą. Realus žmogus nėra mistinė būtybė, bet natūralinių bei objektyvinių galių tikrovė, kurio veikla turi taip pat objektyvinį charakterį. Žmogus, kaip objektyvinė būtybė, veikia tiesiogiai daiktų pasaulį, siekdamas jį pakeisti — "sužmoginti". Ir šitas objektyvusis žmogus yra istorinio materializmo herojus, o objektyvioji bendruomenė-proletariatas yra istorijos nešėjas.

19) G. F. Hegel. Wissenschaft der Logik, S. W. III, p. 29.
20) G. W. F. Hegel. Phaenomenologie . . ., p. 563.
21) G. W. F. Hegel, ten pat, p. 558.
22)    L. Feuerbach, Das Wesen des Christentums, Leipzig 1849, S. W. VII, p. 30.
23)    L. Feuerbach, Grundsaetze der Philosophie der Zukunft, Leipzig 1846, S. W. II, p. 304.
24)    L. Feurbach, ten pat, p. 312.
25)    L. Feuerbach, ten pat, p. 322/23.
26)    L. Feuerbach, ten pat, p. 344.
27) Karl Marx, Zur Kritik der Hegeischen Rechts-Philosophie, Deutsch-Franzoezische Jahrbuecher, Leipzig 1925, p.  71/72.
28) Karl Marx, ten pat, p. 79.
29)    Karl Marx,  Oekonomisch-philosophische Manuskripte aus dem Jahre 1844, Marx-Engels Gesamtausgabe I, t. III, p. 158.
30)    Karl Marx, ten pat, p. 155.
 
Pabaiga
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai