Aidai.eu Apžvalga

CIVILIZACIJŲ ISTORIJA (Prof. Arnold J. Toynbee veikalo apžvalga)

Parašė Vyt. Širvydas.

Šen ir ten mūsų spaudoje kai kada sumirgsi anglų istoriko Arnold J. Toynbee vardas. Būtų įdomu žinoti, ar yra iš tikrųjų daug lietuvių, perskaičiusių (kaip šių žodžių rašytojas) visą dešimti jo veikalo "A Study of History" tomų (1934 m. išėjo trys, 1939 m. trys kiti, 1954 m. keturi, dar žada du). Autorius šitą "istorijos stidiją" pradėjęs rašyti 1921 m. Trumpu straipsniu žmogaus 30 metų darbo 6,000 pusi. tiksliai apžvelgti gal neįmanoma, bet lietuviui įdomu, Toynbee teorijų šviesoje pasižiūrėti į Lietuvos istoriją. Ar pasigilintų supratimas savos tautos vaidmens žmonijos istorijoj ? Čia padeda ne tik dešimties veikalo tomų, bet ir 29 jo recenzijų rinkinio skaitymas (Toynbee and History, Boston, Mass., 1956 m., redaktorius M.P. Ashley Montagu).

"Viena pagrindine mintimi žmonijos istoriją apibendrinti "prof. Toynbee yra ne pirmutinis", sako olandas istorikas Pieter Geyl. "Čia jam draugai romėnas šv. Augustinas, prancūzas Bossuet, vokiečiai Hėgelis, Marksas ir Spengleris, anglai Buckle ir Wells" (pridėsime: arabas Ibn Khaldun ir amerikietis Henry Adam).

"Skaitančioji visuomenė," sako moderninės istorijos profesorius Oksfordo universitete Lawrence Stone," profesoriaus Toynbee darbą jau vertina kaip didžiausią istorikų darbą XDC a. Juk čia suliejama žmonijos 6,000 metų gyvenimo faktai ir reiškiami įstatymai, kuriais civilizacijos atsirado, gyveno ir žuvo. Be to, čia ir bandymas išpranašauti mūsų ateitį."

Visų pirmiausia tenka pasakyti, kad Toynbee yra narys istorikų būrio, kuriam istorija riedanti tartum vežimo ratas. Šisai, kaip žinoma, pakartoja tą patį apsisukimą, bet vežimą pastumia kitur. Panašiai kartojasi dieną-naktis, bet metais mus į amžius velka. Civilizacijų istorija todėl esanti pasikartojąs ratas. Pirmuose šešiuose tomuose Toynbee nesutinka su istorikais teigiančiais, esą, istorija vykstanti tam tikra vientisa linija, be rato pasikartojimų. Pavyzdžiui, nesutinka su "A History of Europe" autorium H.A.L. Fisheriu, įvade pareiškusiu:
"Tarp neolito amžiaus puslaukinio žmogaus ir mūsų laikų Stalino-Hitlerio rasime kai ko pasididžiuoti, pavyzdžiui:   indo-europiečių   (arijų) (bus daugiau) įsiveržusi gyvybės srovė, senovės graikų genijaus pražydėjimas, ilga taika romėnų imperijoj, švarinanti krikščioniškos doros banga, senovės klasikinės literatūros išgelbėjimas po barbarų antpuolių, jūrų kelionėmis naujų pasaulių radimas, 18 a. racionalizmas, 19 a. gamtos mokslai ir ryžtas rūpintis gyventojų gerove. Mano protas tik vieno patenkinimo nesusilaukė. Mokytesni ir išmintingesni vyrai negu aš sakosi istorijoj pastebėję tam tikrą ratą, ritmą ar iš anksto nustatytą planą. Tokių dalykų mano akims nebuvo leista išvysti. Matau tik, kad krizė seka krizę, kaip banga bangą; matau tik vieną faktą, kuris, būdamas pagrindinis, neįtelpa į jokius apibendrinimus, būtent, istorikui vienintelis saugus kelias yra žmonijos likimo išsivystyme pastebėti pripuolamumo ir nelauktumo žaidimą, čia ne oinizmas ar neviltis. Istorijos lapuose juk įrašyta aiški pažanga, nors pažanga nėra gamtos įstatymas. Ką viena karta laimi, kita gali prarasti.

Pirmuose šešiuose tomuose- Toynbee palinkęs į vokiečio Oswaldo Spenglerio pažiūras. Spengleriui, kaip Toynbee, nėra vienos vientisinės civilizacijos, bet jų būrys, kur kiekvienas būrio narys pamėgdžioja gyvų kūnų likimą: gimsta, auga, bręsta, sensta ir miršta. Toynbee nepritaria civilizacijų gyvenimo lyginimui su gyvais kūnais; jis siūlo saikuoti dvasios gyvenimo apraiškomis: šviesos atsiradimu, žibėjimu, lūžiu ir užgesimu. Čia irgi ratas, kaip Spengleriui gimimas-mirimas.

Toynbee mano, kad ne valstybė (jis ją pravardžiuoja civilizacijos "parapija") yra istorijai tema, bet valstybių bendruomenė (society), kurią viena civilizacija jungia. Jam ir tauta ne tema. Ji dažnai serganti civilizacijai pražūtinga "nacionalizmo" liga. Augščiau cituotas Geyl sako: "Prof. Toynbee veikalas siekia civilizacijas viena su kita palyginti ir iš to sudaryti apibendrintą pažiūrą žmonijos istorijai".

Lietuviui, kuris savo pasaulį riboja jam brangia Lietuvos istorija (kaip vokietis Vokietijos, o anglas Anglijos), ši pažiūra, pirmu požiūriu, keista. Tačiau gal iš tikrųjų jau atėjo istorikams laikas rūpintis ne tiek paviene tauta ar valstybe, kiek civilizacijomis jungiamų tautų-valsty-bių bendruomenėmis? Iš laukinio gyvenimo žmogus, sakoma, pradėjęs kopti 300,000 metų atgal. Per paskutinius 6,000 metų Toynbee suskaito 26 civilizacijas. Jei mūsų žemė išgyventų mokslo vyrų pranašaujamą milijonų metų amžių ir civilizacijos kiltų, kaip ligšiol kilo, ateityje galėtų pasirodyti 1,743 milijonai civilizacijų! Todėl civilizacijos gal iš tikrųjų jau pasidarė istorikams svarbiomis temomis.

Visuomenė Toynbee veikalą, ypač Amerikoje, godžiai pirko ir skaitė. Istorikai jį sutiko gana šaltai ir kritiškai. Neakademinis istorikas anglas Christopher Dawson (katalikas) čia sako: "Istorikų nuotaikos nestebina, nes civilizacijos ligšiol nebuvo laikomos tema istorijai. Rūpintasi tautomis, valstybėmis ir imperijomis. Civilizacijos būdavo paliekamos sociologams ir filosofams. Viskas gerai ėjo, kol kalbėta apie Europos tautas, kurias jungė bendros tradicijos, o visos kitos buvo kolonijos, šiandien padėtis pakitusi. Istorijai jau rūpi atskirtų pasaulių susidūrimai, žmogus nori žinoti, kas šiandien istorijoj veikia. Istorija, kuriai terūpi Europa ar JAV, jau nebepilna. Jai kažko trūksta."

Kada paklausi: "Kas yra civilizacija?', atsakymo, kuris prilygtų aiškumui "Kas yra tauta?" Toynbee neturi. Civilizacija jam, angliškai kalbant, esanti "an intelligible field of study" (I t., p. 17). Lietuviškai gal tiktų posakis: "Protui nuosakumu suprantama tirti sritis". Pavyzdžiui, Lietuvos istorija, aišku, nesuprantama be lenkų vokiečių (kryžeivių ordino), rusų istorijos, o šių istorijos nesuprantamos be kitų jų kaimynų istorijų. Taip žygiuodami prieiname tačiau tam tikrą ribą, nelyginant "geležinę uždangą", kur vienoje pusėje vyksmai neturi nuosakios ir protui suprantamos giminystės ar paveldėjimo ryšių su įvykiais kitoje pusėje. Įvykiai japonuose, kinuose ir induose neturi to "vakarietišku-mo" ryšių, kaip įvykiai Lietuvoje su įvykiais Amerikoje.

Taigi civilizacija ne griežta kaip "juodas-baltas" sąvoka. Jai gal tiktų Šv. Augustino žodžiai apie laiką: "Kai niekas neklausia, žinau, kas yra kaikas, bet kai paklausia, ir nežiniau." Lietuvių istorija, tiesa, surizgusi su rusų, lenkų, vokiečių, tačiau lietuvis junta, kad jo širdžiai Vakarai meilesni negu Rytai, nežiūrint karčių patyrimų iš "vakariečių" lenkų ir vokiečių. Lietuviui "lotyniškos" raidės brangesnės, negu slaviškos. Ir prelatas A. Dambrauskas ir filosofas St Šalkauskis, kurie prieš 1914 m. buvo susižavėję kai kuriomis kiek Vakarams palinkusio rusų filosofo Solovjovo idėjomis, giliau jas supratę, viešai jų vėliau atsisakė, kaip kalbininkas K. Būga atsisakė savo jaunatviškų "Ais-tiškų studijų". Rusų 19 a. literatūra švietė saulėmis kaip Puškinas, Gogolis, Turgenevas, Dostojevskis, Tolstojus, Čechovas, bet mūsų .talentų, rodos, neapšildė. Lenkiškai rašęs lietuvis poetas Mickevičius buvo rusų   (iš   juoduko   arabo kilusiam) poetui Puškinui draugas, bet vienas kito kūrybos, rodos, neįžiebė.

Civilizacijos atsiranda iš "šaukia-a siliepia" (challenge-response) pobūdžio žmogaus veiklos. Gyvenimas, Toynbee sako, nuolatos žmogui kelia galvosūkius. Jis juos dvasios su-žibimu išsprendžia, arba neišsprendęs sustingsta. Vieną išsprendus, tuojau pakišamas kitas, nes gyvenimas vietoje nestovi. Po didelio kūrybinio žygio energija paprastai laikinai išsenka. Reikalinga poilsio susikaupti ir vėl prie kūrybos grįžti. Tačiau ateina laikas, kada galvosūkis pasidaro per sunkus, žmogus jo išspręsti nebegali. Jis (ir civilizacija) netenka savęs apsisprendimo. Sustingsta. Jos kūrybinė dvasia užgęsta. Nors siekia kelisyk (du ar tris) vėl sužibti, bet išdava nulemta; gyvenimas ją parbloškia. Įdomu, kad čia ne tiek "sunki' aplinka kalta, kiek pats žmogus. Užuot žygiavęs dvasios pažintųjų religijų (lotynų "religio" reiškė ryšį su. Dievu) keliu, žmogus, broliškumo ir artimo meilės atsisakęs, kelia kardą ir kaip Kristus sakė, nuo kardo žūna. Šitokias savižudybes esą sau padariusios daugiau negu dvidešimt civilizacijų per 6,000 metų.

Paskutinius keturis Toynbee veikalo tomus recenzuodamas, Londono "Times" literatūros priedas rašė:
"Civilizacijos, Toynbee sako, žūna ne kūno sumetimais (dėl senatvės), bet dėl savo nuodėmių. Turime a priori sakyti, kad žmogaus dvasiai Dievas davė laisvę darytis kokias nori bendruomenes. Tačiau gyvų civilizacijų nariai, savą civilizaciją beaugindami, paprastai ima nuo Dievo atšalti ir pradeda garbinti save (žmogų, visuomenę ar žmoniją) arba tautą-valstybę. Jie pradeda savo tarpe kariauti, nors tai nuodėmė, hybris darbas (Hybris graikams reiškė "perdaug", arba "išėjimą iš krašto"), šį dvasios nuopolį neišvengiamai seka atpildas (graikų "nemesis"). Karas gimdo karą, vis baisesnį ir platesnės apimties. Išsišakoja bedievybė. Galop, kaip gaidys vištininke, įsigali viena, visas kitas sumušusi, valstybė ir užkaria visuotinę taiką. Bet jau per vėlu. Civilizacija merdi ir užgęsta, nes bendruomenė iki šaknų sukirmijusi. Nors amžių kai kada šimtus ir net tūkstančius (kaip Egipto) metų pratęsia, galutinis mirties nuosprendis neišvengiamas. Težybsi vienas šviesos spindulys." (cituota "Toynbee and History" p. 103).

Iš 26 Toynbee suminėtų civilizacijų šešiolika jau užgeso, trys sustingo, penkios dar gyvos: 1) Vakarų (Katalikų-protestantų) 2) Rytų (pravoslavų), 3) Islamo (iranų-ara-bų musulmonų), 4) Indų ir 5) Tolimųjų Rytų - kinų, japonų), čia jau trečioji civilizacijų karta. Seneliai ir tėvai jau mirę. Vakarų ir Rytų civilizacijos, pavyzdžiui, yra vaikai-dvynai helenų (senovės graikų-romėnų) civilizacijos, o šios tėvas yra archeologų iškastoji Mino civilizacija, iš kurios, nežinomais keliais, lietuviams bene bus atkeliavęs Daukanto vartojamas žodis "ta-laškuoti' (iš miniečių "thalasa" -jūra). Iš jų turime ir žodį "vynas" (The Aegean Civilization, Gustave Klotz, 1925 m., p. 46). Įdomu, kad Klotz pasakoja: "Kas gali dabar pasakyti, kuriais nežinomais keliais gintaras atsirado pas prieš helenus gyvenusius žmones (miniečius), ir tai tokiu kiekiu, kad Pylos miestas prieš karaliaus Nestoro laikus turėjo jo didelę gausybę," (p. 197), "Labai gali būti, kad tai kretėnai (miniečiai) teikdavo Egiptui tolimiausių kraštų gaminių-skardos ir gintaro" (p. 211).

Pirminis civilizacijų ratas ("seneliai") atsirado didelių upių pakrantėmis; egiptiečių Nilo, šumerų - Eu-frato-Tigro, kinų-Jungcės paupiais. Jas sukūrė sėsliai-žemdirbiai, nes dykumų bastūnai-nomadai, bežemiai klajokliai civilizacijos niekur nesukūrė, šių upių savybė buvo tekėti po smilčių dykumas, kurios, matyti, "šaukė" tų amžių žmogų "atsiliepti", jei noręjo gyventi po paskutinio Ledų Amžiaus bedžiūstančių smiltynų sausroje. Nelipšniau gamta žmogų šaukė ir Andų kalnynuose bei Pietų Amerikos Peru pajūryje (Andų civilizacija, vėliau pagimdžiusi inkų)', Vidurio Amerikos Jukatane (neišbrendamas tropikų miškas, majų civilizacija), ar Aigėjos jūros salos (kalnynai ir plati jūra). Visur žmogus varguose ir prakaitu duoną valgydamas atsiliepė. Jo pastangų vaisius buvo pirminės civilizacijos -žingsnis iš puslaukinės gaujos į bendruomenę.

Šaukimams tačiau atsiliepia ne visa civilizuojama masė, tik jos kūrybingoji mažuma (kaip eilinėje visuomenėje - genijus), šiai augštuome-nei pasitikėdama, liaudis jos žygius pamėgdžioja (vadinasi, gyvena mechaniniu "mimikos" gyvenimu). Kol šviesuomenė šviečia (vadinasi, kū-rybininkai išsprendžia vieną gyvenimo šaukimą po kito), tol civilizacija žiba (galima sakyti, auga). Tačiau ateina laikas, kada šviesuomenė virsta ne vadais, bet privilegijuotais ponais, kurių žingsniai nebe-sutaria su neišspręstiems vargams paliekama liaudimi ("vidaus proletarai"). Civilizacijoj pasirodo skilimas arba lūžis. Anapus sienų dulksi "barbarų" gaujes, kurios, kol civilizacija švietė, šviesa žavėjosi (kaip ir vidaus proletaras)   ir pulti nedrįso, bet dabar pasidaro tokiais pat "atskalūnais", kaip vidaus liaudis. Šiuo civilizacijos irimo metu trys sudėtinės dalys visuomenėje (valdančioji ponija, vidaus liaudis ir užsienio barbarai) kiekvienas pasižymi savotiška veikla: ponija nori viską kardu išspręsti ir kraujuose sukuria visuotinę valstybę, o mintimis-filo-sofiją; vidaus liaudis varguose ir kančiose išaugina tikybą; barbarai sukuria karžygių gadynę ir homeriško pobūdžio dainas. Šie dalykai ypač ryškūs senovės graikų-romėnų (he-lenų) civilizacijoj. Toynbee nori įrodyti, kad panašūs dalykai dėjosi visose kitose jo išvardijamose civilizacijose.

Toks žmonijos istorijai "planas" arba "rėmai' - protui smagus dalykas. Bet anglas istorikas Sir Llewelyn Woodward pastebi: "Istorijoj faktų tokia gausybė, kad jie lengvai duodasi sudėliojami į gana didelį skaičių visokios rūšies rėmų, tačiau niekados nebūsime tikri, ar mūsų pasirinktieji rėmai yra ne paviršutinis dalykas, bet pagrindinė tiesa."

Oksfordo u-to istorijos profesorius A.J.P. Taylor mano, kad T. darbas tėra pagal senovės graikų-romėnų istorijos apibendrinimo kurpalių siūti visas kitas istorijas. Graikų-romėnų istorijoj kyšo daugelis savitarpio karų, pasibaigusių Romos imperijos įsiviešpatavimu (po "rūsčių laikų", kuriems vardą ir turinį Toynbee paėmė iš rusų istorijos "Smut-nije vremena"). Galiausia ši imperija palūžta, ir barbarų puolimai ją parbloškia. Toynbee yra Oksfordo u-to auklėtinis, kuris, giliai prisiėmė senovės graikų-romėnų kalbas, istoriją bei literatūrą ir, sakoma, net tomis kalbomis eilėraščius kuriąs.

Toynbee rašo ne vien civilizacijų istoriją, bet pranašauja ir mums ateitį. Čia jis pavartoja savo ištirtųjų civilizacijų biografijas, susijieško jose neva pastebimų visuotinių įstatymų ir juos derina Vakarų civilizacijai. Jis joje randa apsčiai griuvimo ženklų, nes neįstengiama apvaldyti karo, kuris savižudomis į kapus nuvarė mūsų civilizacijos pirmatakus. Tačiau dar neturime Romos imperijai tolygios "visuotinės valstybės". Ji gal atsiras po laukiamo JAV-S karo, kuris paliktų vieną gaidį vištininke pasauliui val-dyti-tvarkyti. ši valstybė tačiau gali atsirasti ir ne karu - gal Jungtinių Tautų pastangomis, nes tolygių organizacijų kitos civilizacijos neturėjusios. Cornellio u-to buvęs politikos mokslų profesorius George Catlin sako: "Pilnai pritariu Toynbee, kad ne tik jo 26' civilizacijos, bet visos visuomeninio pobūdžio organizacijos priklauso žmogaus valiai."

Tai valiai bene padės du stiprūs mūsų pasaulio sąjūdžiai: demokratija ir industrializacija. Toynbee sako: "Demokratijos širdis yra dvasia, norinti apimti visą žmoniją. Tais pačiais bėgiais važiuoja ir industrializacija, nes tai savo esme yra kooperuojanti darbo sistema, kuri nori visą žemę ir visas jūras apjungti bendroje žmonijai tėvynėje." (IV t., p. 169). Ligšiol šias dvi galingas mūsų moderninio amžiaus visuomenines pajėgas Vakarai savanaudiškai vartojo sau iškelti ir žemėje įsivyrauti. Bet Vakarai iš tikrųjų nėra visa žmonija, o tik "parapija". Visuotinį dalyką daryti parapiniu - pavojingai nesveika. Geriausias nesveikatos pavyzdys yra su niekuo nesiskaitanti totalitarinė Sovietų Sąjunga, (p. 179). "Kadangi demokratija ir industrializ-mas po pasaulį siaučia, jau nebegalima žemėj gyventi, susiskaldžius į 60-70 viena kitai politiškai nepri-kausomų valstybių su teise varyti, į nieką neatsižvelgiant, savas nepri' klausomas politikas. Valstybių nepriklausomybė turės kisti teorijoj ir praktikoj ir užleisti vietą įstaigoms, kurios apims visą žemės rutulį." (p. 180). "Vien ekonominio pagrindo tačiau čia nepakaks. Kaip Vakarai išaugo krikščionybės dvasia, taip būsimos Visos žemės santvarka turės būti kurios nors dvasios globojama." (p. 185).

C. Dawson čia sako: "Su VII tomu veikalas pasvyra iš rato vientisinei pažiūrai, žmogus iš laukinių bendruomenių, esą, žygiuojąs į pirmines civilizacijas, kurios pagimdo antrines, bet šiųjų tikslas - jau ne trečią kartą pagimdyti, tik išauginti tikybą (Bažnyčias), kuri užantyje šitą trečiąją kartą išauklėja."

Pacituokime Toynbee: "Istorija dabar (po antrinių civilizacijų) pasiekia tašką, kur civilizacijos praranda protui nuosakumu suprantamą tirti sritį. Jos tik tiek istorijai dabar svarbios, kiek padeda tikybos pažangai." (VII t.p. 449)
Vadinasi, istorija žygiuoja jau ne Spenglerio gyvo kūno (gimsta, miršta) ar Toynbee dvasios (sužiba, šviečia, gęsta) ratu, bet kyla augštyn vientisine linija:
I.    - Laukinės bendruomenės (jų apstu).
II.    - Pirminės civilizacijos (jų būta septynių.)

III.    - Antrinės civilizacijos (aštuonios: helenų, sirų, hititų, babiloniečių, indų, kinų, majų ir meksikiečių).
IV.    - Tikybos ( jų dvylika, Osirio garbinimu Egipte pradedant, krikščionybė ir islamu baigiant. Žydus Toynbee laiko "suakmenėjusia liekana".)
V. - Trečios kartos civilizacijos -aštuonios: vakarų, rytų (rusų ir Balkanų), musulmonų, (iranų ir arabų),   kinų,   japonų ir indų.
Šitoks istorijos žygiavimas dvasinis ir artimas Hėgelio "idėjai", kuri istorijoje kūnijasi. Toynbee idėja yra "vizija... Dievas savo veikla atsislei-džia sieloms, kurios Jo jieško". Savo garsų tautietį Gibbonsą bardamas, Toynbe sako: "Jis iš savo svarstymų išbraukė antpasaulinę tikrovę ir todėl nejučiomis atėmė sau progą rasti savo darbų srityje paslėptą turtą. Kaip žinoma, Gibbonsas savo didingąjį veikalą "The Decline and Fall of the Roman Empire" baigia sprendimu, kad, didingajai imperijai žlugus, "įsiviešpatavo Barbarizmas ir Tikyba", kur tikybą autorius laikė neigiamu dalyku, lygiu barbarizmui. Dėl šitokių pažiūrų istorikas W. H. Walsh linkęs Toynbee laikyti ne tiek grynu istoriku, kiek metafizikos filosofu.

Istoriją, sakoma, galima rašyti sausais faktais-dokumentais. ir vertinimais. Dar ją galima rašyti dvasia, kaip rašė mūsų Daukantas, ar Narbutas, "faktų" ir "dokumentų" net pasidarydamas, šveicaras Burckhardt, Renesanso žinovas, sakė: "Istorija privalėtų mus pamokyti būti išmintingais - ne vieną dieną, bet visados".

Šitokios išminties, matyti, mus Toyn bee ir siekia pamokyti: "Gyventi yra veikti, be veiklos gyvenimas tuščias." Amerikietis Lewis Mumford sako, kad Toynbee veikalas - tai balsas prieš mūsų amžiaus materializmą ir nihilizmą, kurie paneigia asmens ir istorijos svarbą, nors ir žmogaus ir istorijos klausimas iš tikrųjų išsi-spręsiąs tik "Anoje pilyje", šiuo pasauliu darbą pradėjęs, Toynbee jį baigia, rodydamas kelią į kitą, kaip Šv. Augustinas, kuris savo amžiaus valstybei tematė kelią į Civitas Dei (Dievo miestą.).

Teigiamosios Toynbee veikalo savybės yra nenoras trumparegiškai garbinti tautą ar valstybę ir civilizacijose įžiūrėti ne medžiaginę pažangą, bet dvasinę. Jis nenori sirgti nacionalizmu nei perdaug augš-tinti senovės graikų-romėnų civilizaciją, nes žmogus juk sukūrė augš-tų civilizacijų Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoj. Jis perdaug nesidžiaugia europiečių medžiaginiais laimėjimais, perdaug nepasiduoda tariamai "bešališkiems" gryno mokslo metodams (esą, jie tik viena akimi žiūri), ragina neužsidaryti savo kiautuose ir nemanyti, kad mūsų amžius - tai žmonijos viršūnė, o mūsų vertybės - amžinos.

Kaip antrinių civilizacijų susidūrimai pagimdė tikybą, taip šių tikybų susidūrimai atversią naują žmonijos istorijos lapą. Toynbee sako: "Krikščionybė ir budizmas - tai du gyvi liudininkai, kas įvyksta, kai kelios civilizacijos susiduria viena su kita. Krikščionybe, budizmas, islamas ir induizmas - tai civilizacijų susidūrimų vaisiai. Visur nulindusios vakariečių rankos mūsų žemės rutulį padarė bendra pieva visiems ganytis ir gal netrukus padarys visiems bendra tėvyne. Todėl gal teisėta pranašauti, kad sekančiame žmonijos lape keturioms iš antrinių civilizacijų susidūrimų atsiradusioms tikyboms lemta susidurti ir viena kitą smarkiai paveikti. Kas iš to išeis, nežinome, bet be abejojimo, čia bus pradžia naujo amžiaus žmogaus gyvenime šiose žemėje." (VIII t. p. 628).

Toynbee ta proga prisimena Šv. Povilo žodžius Atėnų stabmeldžiams:
"Dievas, kuris įkūrė pasaulį ir visa, kas jame yra... padarė iš vieno visą žmonių giminę, kad apgyventų visą žemės paviršių; jis pažymėjo paskirtus laikus ir jų gyvenimo ribas, kad jie jieškotų Dievo, ar neapčiuops Jo arba ar neras nors Jis yra netoli nuo kiekvieno mūsų. Nes Jame gyvename, judame ir esame, kaip ir kai kurie jūsų poetų yra pasakę: — Ir mes esame jo giminės" (Apaštalų Darbai 17 24-28).
Vyt. Širvydas.

Sukurta: Kretingos pranciškonai