Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRYS TRUMPI PASAKOJIMAI PDF Spausdinti El. paštas
1.  PASAKOJIMAS APIE ŠUNIUKĄ PIKĮ
Kitą kartą gyveno vyras su žmona, ir jiedu turėjo šuniuką, kuris vadinosi Pikis.

Šuniukas buvo mažytis, juodas, su baltu lopinuku ant krūtinės ir su rudais žandais. Nėra ko sakyti — jis buvo išauklėtas, mandagus ir tokis protingas, kad būtų knygas skaitęs, jeigu jam kas būtų raides parodęs.

Abu jie, vyras ir žmona, Pikį lepino, glostė ir šukavo, o šaltesnėmis dienomis jį apvilkdavo švarkeliu, kad negautų slogų.

— Tai ne šuva, o vaikas,—sakė moteris kaimynėms ir saugojo, kad jo skersvėjis neužpūstų, nei šlapdriba nenudrengtų, nei vižlos neaprietų.

Atėjus nakčiai, ji guldė šunį lovytėn, rūpestingai apkamšydama antklodes.

Ir vargiai kas begalėtų išaiškinti, kaip ten atsitiko, kad vieną darganotą dieną Pikis paspruko laukan, lakstė gatvėmis ir peršalo. Pirmiausia jis pradėjo čiaudėti, paskui nieko nevalgė ir negėrė ir galop visai susirgo.

Graudu buvo į jį žiūrėti: gulėjo paslikas, žvelgė gailiomis akimis ir dūsavo, kaip kūdikėlis.

Vyras ir žmona Pikį nuvežė pas šunų daktarą. Šisai atidžiai ištyrė jį, prikišo ausį prie ligonio krūtinės ir pražiodinęs įsistebėjo į nasrus. Paskui, pasivedėjęs vyrą į šona, gydytojas pakuždėjo, kad Pikis serga plaučių uždegimu.

O žmonai to nė nesakė: kad kokios, dar jos širdis būtų neatlaikiusi.

Pikis buvo paguldytas ligoninėn.

Moteris nemigo dieną ir naktį, prišaukė daugiau daktarų, nors ir jie nieko nepagelbėjo: šuniukas mirė.

Jį palaidojo šunų kapinėse.

Vyras su žmona labai liūdėjo ir pasakojo pažįstamiems, kokis Pikis buvo geras ir kaip išmintingai žvelgdavo tau į akis. Tik vieno daikto jam betrūko: kad kalbėtų, kaip žmogus.

Abu dažnai lankydavo tą velėną, po kuria gulėjo Pikis. Ar vėjai pūtė, ar saulė kaitino, ar pūgos siautė,—niekas negalėjo jiedviejų atplėšti nuo Pikio.

Ir atsitiko, kad vieną žvarbų žiemos vakarą, belankydama Pikį, moteris peršalo, ėmė čiaudėti, nieko nevalgė ir negėrė, tik dūsavo, ir susirgo plaučių uždegimu.

Vyras ėjo iš galvos, sušaukė daugybę daktarų, net vieną iš Karaliaučiaus išrašė, bet ir tai nepadėjo: ji mirė su Pikio vardu lūpose.

Ji nuėjo į šunų dausą ir, sėdėdama tarp jų, glostė jiems galvas. Visi ten ją laikė šunų karaliene, ir ji buvo tokia laiminga.

Šalia jos tupėjo Pikis, laižė jos rankas ir vizgino sau uodegą.

Laimingas buvo ir jisai.

2.  PASAKOJIMAS APIE DULKĘ
Prieš daugel metų Vilniaus mieste gyveno ponia, kuri labai mėgo tvarką.

Nors jos troba švari buvo, kaip stiklinė, tačiau moteris vis nerimo, varinėjo tarnaites ir pati vaikščiojo po kambarius, ar nepastebės kokios dulkelytės.

Radusi kur šapelį, ji nirto ir šaukė:

— Ar nesakiau!

Ji pagaliau suseno ir pražilo, bet vis nesiliovė tupinėjusi ir jieškojusi.

Kartais jai regėjos, kad jau ir negali švariau būti: visur tik žiba ir blizga, kad nė krislelio nesurasi.

Ji tada sėsdavosi krėslan ir nuleisdavo pailsusias rankas. Bet ji buvo dabar patenkinta, lyg laimėjusi viso gyvenimo kovą.

Vieną pavakare, kai ji taip ilsėjosi, pro langą įsiveržė saulės stulpai ir nuliejo visą kambarį.

Staiga moteris pakilo apstulbusi: spinduliuose šoko dulkės, neapsakoma jų daugybė: vaiskios, linksmos, krykštaujančios ir mirguliuojančios, lyg smulkios žvaigždutės.

Ji stovėjo kaip trenkta. Jai buvo taip silpna, kad galva ėmė svaigti ir širdis plastėti.
Ji atgulė lovon ir, būdama didžiai sena, daugiau ir nesikėlė...
 
Kaip Šventas Raštas sako: dulke ji buvo ir į dulkę pavirto.

Ji tačiau nežuvo ir ligi šios dienos klaidžioja pasauly.

Kartais ji lekia per laukus, vėjo nešama, kartais siaučia sūkuriais, o kartais sukiojasi ir mūsų kambary, gula ant stalo ar lentynų. Kaip ji kadaise, gyva būdama, taip dabar ir kitos moterys gaudo ją—ir retkarčiais tiki laimėjusios kovą.

Bet aure: kai saulės pragiedruliai pavakare tvoskia i kambarį, juose vėl žaidžia ir krykštauja daugybės mirguliuojančių krislelių.

Tarp jų skrieja ir mūsų dulkelytė, kartais sutviskėdama, lyg žvaigždutė.
Žmonės, būkite jai atlaidūs ir geri.

3.  PASAKOJIMAS APIE IŠTIKIMUS DELFINUS
Tais metais jie—vyras, žmona ir vaikai— nukeliavo ir gyveno toli ant marių krašto pietų šalyje.

Anksti rytą vaikai, eidami prie okeano, mojo rankomis ir sakė: —Labas, jūra.

O jūra ošė ir liūliavo savo žaliomis bangomis, viršum kurių lėkė pelikonai.

Sunkūs jie krisdavo į vilnis. Nuo jų dūžio iš ten ištikšdavo vandenų purslai, lyg kokie balti fontanai.

Vieną dieną, kai žmona atėjo vėlai, tarė jai vyras:

—    Šiandien toli ten, kur marių vandenys horizonte susilieja su dangum, žaidė atplaukę delfinai. Kad tu būtum regėjus, kaip jie, iškilę oran, žvilgėjo, lyg kokie plieniniai lankai, o jų šuolis buvo tokis lengvas ir liaunus.

Ji atsakė:

—    Aš noriu išvysti delfinus, kai jie siaučia viršum žalių okeano bangų.

Ir kasdien ji laukė, kada jie, išnėrė iš jūros, sublizgės ir žais jos akivaizdoje toli ten atogrąžų krašte.

Diena bėgo po dienos, tačiau delfinai neatplaukė ir nešoko iš žalių bangų, lyg liaunus lankai.

Akiratyje praplaukdavo laivai. Po jos langu pražydo ir vėl nuvyto hibisko gėlė. Naktimis ištikdavo atogrąžų audros, ir visa padangė plieskė žaibais. Debesys švitėjo, lyg ugniniai kalnai, ir jų viršūnėmis kibirkštys nuspragėdavo nuo rytų ligi vakarų. Po audros okeanas į krantą išmesdavo keistų žuvų, kurių kitos buvo apaugusios spygliais.

Vaikai ėjo pamariais ir rinko kriaukles, skirstydami jas pagal gražumą, spalvą ir dydį.
O jinai vis laukė ant marių krašto ir kalbėjo:

—    Aš žinau: jie bus man ištikimi ir atplaukę šokinės ant vilnių.

Taip išaušo diena, kai jiems reikėjo iškeliauti.

Visi jie—vyras, žmona ir vaikai—atėjo pasakyti sudie jūrai ir paskutinį kartą pažiūrėti, ar neištiks okeano vandenys ir ar išnėrę nežais delfinai.

Moteris sakė nuliūdusi:

—    Argi jie jau neatplauktų...

Jai dar nebaigus šių žodžių, štai suliūliavo vandenys. Augštai viršum bangų siausdami, iškilo delfinai.

Jie žaidė ir šoko, lenkdami vienas kitą, linksmi ir liaunus, lyg išsivadavę iš savo svorio.

Paskui visi jie nugrimzdo jūrų bangose ir daugiau jau nesirodė.

Jinai tarė džiaugdamosi:

—    Aš žinojau, kad jie bus mano ištikimieji delfinai ir atplaukę šokinės man mano atsisveikinimo dieną.

Tada jie nusilenkė jūrai ir grįžo, už savęs palikdami jos amžiną ošimą.

Prieš iškeliaudama, ji nusiskynė ir knygon įsidėjo hibisko gėlę, kuri žydi tik vieną naktį, o atsiminimuose iš pietų žemės ji išsivežė delfinus, kurie atplaukę žaidė jai viršum okeano paskutinę jos dieną.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai