Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STEFAN GEORGE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. S.   

Pernai gruodžio 4 suėjo 25 metai, kai Molino del'Orso miestelyje, itališkoje Šveicarijos dalyje, mirė vokiečių poetas Stefan George. Jo mirtį sekė ilgas ir šiaipjau gana natūralus užmaršties tarpas, lydintis dažno žymaus autoriaus nuėjimą nuo scenos. Tas užmaršties periodas faktiškai ir dabar tebesitęsia, nors jo vardas tolydžio vis dažniau minimas. Gi maždaug prieš dešimtį metų kalbėti apie George — ir dar palankiai - - daugelio nuomone, būtų buvęs ne tik politinis, bet ir intelektualinis netaktas. To pasekmėje šiandieninėj Vokietijoje, vieno kritiko teigimu, daug kam, ypač iš jaunesniųjų, jis esąs žinomas tik daiktavardžių rašymu mažąja raide ir kitomis ortografinė-mis bei tipografinėmis keistenybėmis. O juk prieš pirmąjį pasaulinį karą, jo metu ir tuoj po jo George buvo viena iš pačių įtakingiausių asmenybių Vokietijoje. Jo poveikis neapsirinkamai žymus tose vokiečių intelektualinio jaunimo kartose, kurios išaugo ir susiformavo tarp Verduno ir Stalingrado, o populiarumu jam galėjo prilygti tiktai Nie-tzsche. Tad kodėl gi jis buvo taip neįtikėtinai staiga ir taip visiškai užmirštas ?

Užmiršimo ir nepelnytos neapykantos šiam poetui priežasčių galėtumėm priskaičiuoti ištisą eilę, bet svarbiausios iš jų buvo "hiperiomš-ka" laikysena, pranašiškos pretenzijos ir, pagaliau, istorinė situacija. Tikras poetas, taigi ir savo, žodį laikydamas giminės dievų balsu ir būdamas absoliučiai įsitikinęs poeto misijos augštesne prasme (poetą George laikė aiškiaregiu, kunigu, tarpininku,   per   kurį   dievų   žodis pasiekia žmones), savo moksle, skirtame mokytiniams ir būsimiesiems "sonnen-erben", savaime suprantama, negalėjo apsieiti be tam tikrų politinių, moralinių ir net pedagoginių implikacių. Kai kurios iš jų nelaimingu būdu sutapo su tam tikrais nacionalsocializmo šūkiais, esmėje, aišku, nieko bendro neturėdamos, ir daug kam to pakako jo vardą sieti su pačiu sąjūdžiu. Poetinės frazės, kaip: "Das edelste ging euch verloren; blut...", "Mit den frauen fremder ordnung sollt ihr nicht den leib beflecken" etc. pelnė jam rasisto etiketę. Jo "Naujojo Reicho" vizija buvo klaidingai siejama su "Trečiojo Reicho' idėja, nors pats George buvo įsakmiai pabrėžęs, jog šios idėjos realizavimas tęsis šimtmečius, tuo atsiribodamas nuo netikrų pranašų, prieš kurių atsiradimo galimybę jis buvo perspėjęs eilėraštyje "Wi-derchrist".

Savo pranašiškai arogantiška poza, istorine patetika, vado principo idealizavimu ir kolosališkomis ateities vizijomis Gorge į valdžią atėjusiems nacionalsocialistams atrodė paties likimo siųstas oficialaus režimo pranašo vietai užimti, bet jis, visą amžių buvęs konflikto santykyje ne tik su minia, bet ir su institucijomis, kviečiamas, nesiteikė nė atsakyti. Pakartotinos režimo pastangos patraukti jį savo pusėn (įvairiais pagerbimais, titulais etc.) susilaukė kito nemažiau išdidaus ir galutinio atsakymo: George pasirinko savanorišką tremtį ir išvyko į Šveicariją. Šiuo savo mostu jis taip pat pasirinko ir užmarštį savame krašte: greit po to jo raštai  pateko į nepageidaujamųjų  sąrašus ir pamažu nuskendo propagandinės   literatūros   jūroje.

Išvykus iš Vokietijos, daug kas, ypač kiti nacizmo tremtiniai, tikėjosi, jog George viešai išdėstys savo išvykimo motyvus ir pasmerks režimą, bet jis ir toliau išdidžiai tylėjo. Tatai sukėlė nepasitenkinimą emigrantų tarpe: jie nebesutiko laikyti jo politiniu tremtiniu ir bandė primesti, kaip ir Nietzschei, nacionalsocializmo ideologo titulą, tuo paruošdami dirvą užmarščiai ir neapykantai anapus Vokietijos sie nų.
Stefan George gimė 1868 Bue-desheime, netoli Bingeno. Jo tėvas, iš Lotaringijos atsikėlusių vokiečių ainis, buvo stambaus vynuogyno (Weingut) savininkas, turėjęs artimų ryšių ir su amatais, šalia vokiečių kalbos George šeimoje tebebuvo gyva ir prancūziškoji, atvežta iš Lotaringijos, ir ją būsimasis poetas išmoko dar kūdikystėje. George visą amžių pabrėžė savo ryšį su abiejų tautų kultūromis, paveldėtomis iš Romos imperijos, ir save laikė franku, t.y. Karolingų valstybės, apėmusios vokiečius ir prancūzus, palikuoniu.

Vidurinį mokslą George išėjo Darmstadto gimnazijoje, kur gerokai pramoko graikų ir lotynų kalbų. Tolimesnėms jo studijoms apibūdinti geriausiai tinka "studijinių kelionių" (Studienreisen) terminas. Tų kelionių metu (Anglijoje, Šveicarijoje, Italioje, Ispanijoje, Prancūzijoje etc.) daugiausia dėmesio skyrė svetimoms kalboms ir intelektualiniams kontaktams. Paryžiuje George susidraugavo su Albert Saint-Paul, kuris jį supažindino su simbolistais ir įvesdino į garsųjį Mallarme saloną Romos gatvėje. Čia gyvendamas, pateko simbolizmo ir ypač jo vado Mallarme idėjų poveikin. Grįžęs į Berlyną, neturėdamas draugų vokiečių tarpe, bendravo su meksikiečiais ir planavo emigruoti į Meksiką. Tuo pačiu metu eksperimentavo, rašydamas eilėraščius savo paties sudaryta nauja, panašia į ispanų,  kalba   (savo  kalbą jis  buvo susikūręs ir vaikystėje), kurių fragmentai vėliau buvo paskelbti "Pibel" (1901) rinkinyje. 1890 susipažino su pirmuoju savo Juenger, Karl-August Klein, kuris absoliučiai tikėjo jo genijum ir augštesne misija. Tais pačiais metais paskelbė pirmąją poezijos knygą "Hymnen". Joje dar labai žymus prancūzų simbolistų (Verlaine, Mallarme, Rimbaud) poezijos poveikis. Himnų pavadinimu George norėjo pabrėžti savo atsiribojimą nuo laiko, nuo tuo metu viešpatavusios Vokietijoje natūralistinės poezijos ir išreikšti santykį su Herrin — jėga, kuri verčia dainuoti ir siekti dvasinio tyrumo.

1891 m. George susipažino su tuometiniu austrų poezijos "vunderkindu" Hugo von Hofmannsthaliu bet toji pažintis greit baigėsi konfliktu: Hofmannsthalis šioje draugystėje įžiūrėjo erotinių avansų ir George, Hofmannsthalio tėvui į-sikišus, turėjo išvykti iš Vienos. Tais pačiais metais pasirodė jo "Pil-fahrten" knyga, skirta kovos dėl pasitikėjimo savimi pačiu ir žmogumi temai. Ją sekė "AlgabaI" (1892), dedikuotas Albert Saint-Paul ir pamišusiam Bavarijos karaliui Liudvikui II. Georges AlgabaI (Romos imperijos dekadanso periodo ka reivių imperatorius Heliogabalus, kuris buvęs išrinktas tik dėl jo nepaprasto grožio) faktiškai tėra pretekstas, nieko bendro neturintis su istoriniu pirmavaizdžiu. Iš tikrųjų tai jo paties alter ego su tam tik romis aliuzijomis į jau minėtą "Dul-derkoenig" Liudviką II: megoloma-niškų svajonių, jėgos svaigulio ir cinišku estetizmu paremtos moralės realizavimo vizija.

Tais pačiais 1892 metais George kartu su Kleinu, Hofmannsthalio ir Gerardy remiami, įkūrė "Blaetter fuer die Kunst" žurnalą (1892 -1919), subūrusį aplink save antina-tralistinės reakcijos jaunimą. Šis žurnalas turėjo nepaprastai didelės reikšmės amžiaus sąvartos vokiečių literatūros raidai ir naujo intelektualinio tipo susiformavimui. Dauguma jo žymesniųjų bendradarbių buvo kartu ir Georges mokytiniai (Juenger), sudarę vad. George-Kreis branduolį, vėliau išsivysčiusį į galingą dvasinio plano instituciją, apėmusią visų intelektualinių sričių atstovus. George-Kreis (vėliau Bund) sudarė absoliutus intelektualinis elitas (Ernst Bertram, Friedrich Gun-dolf, Henry von Heiseler, Ludwig Klages, Rudolf Pannwitz, Karl Wolf s-kehl etc.). Jo nariai savo, kaip Georges mokytinių, poziciją grindė ne intelektualine gradacija, bet hierarchiniu vado ir pasekėjų principu (plg. "Manuel und Menes" posakį: "Ich herr, du helfer — wir sind gleich geweiht".) Vėlesnėje fazėje rateliui priklausė ir keletas tokių, kurie susidėjo su nacionalsocialistais (Baidur von Schirach), bet taip pat atentato prieš Hitlerį įvykdytojas grafas Klaus Schenk von Staufenberg ir jo brolis Berthold, kurį George buvo palikęs savo įpėdiniu ir kuris savo ruožtu įpėdinystę perleido pirmajam. Iš šio Kreis arba Bund turėjo išsivystyti būsimoji Valstybė — Georges svajotasis "Das Neue Reich", — kurios organizacija remtųsi dvasine hierarchija ir kurioje visi — tiek vadai, tiek pasekėjai   —   būtų   "gleich   geweiht".

Sekantis Georges poezijos rinkinys — trijų ciklų knyga "Die Bue-cher der Hirten- und Preisgedichte, der Sagen und Saenge und der haengenden Gaerten" (1895) palyginus su pirmaisiais trimis rinkiniais, reiškė savotišką iškilimą ir nusiraminimą: nuo jėgos mito iki meilės ir tarnystės  realybės.

"Das Jahr der Seele" (1897) buvo ne tik pirmas visais atžvilgiais brandus poezijos veikalas, bet taip pat viso jaunystės periodo summa poetica ir užbaiga. Jame visos pagrindinės iki šiol dominavusios simbolistinės estetikos tezės (kalbos plastiškumas, muzikalumas ir estetinis tyrumas) realizuotos jau visiškai tobulai, poetinė mįslė įminta, priesterliche Reinheit realizuota. Te-matiškai šiame rinkinyje George siekė išreikšti žmogiškų kontaktų (Begegnungen) dramą, prieidamas išvadą, jog kiekvienas susitikimas baigiasi dar didesne vienuma. Rinkinys iš pradžių buvo dedikuotas vienintelei iš tiesų jo mylėtai moteriai, Idai Koblenz, kuri vėliau ištekėjo už Dehmelio. Pats George meilės srityje skelbė "uebergeschlecht-liches Eros" principą.

"Der Teppich des Lebens und die Lieder von Traum und Tod mit einem Vorspiel" (1900) yra visais atžvilgiais pereinamojo periodo veikalas, skirtas žmogaus iškilimo iki "Angelo" (Denkbild) mistikai ir dialektikai.

Tuoj po šios knygos paskelbimo George susitiko jaunuolį. Maximin (Maximilian Kronbergcr), kurį jis laikė įsikūnijusiu dievu, išganytoju, ir kuris neilgai trukus mirė (Georgei tatai irgi buvo jo dieviškumo ženklas: neilgai tegyvena dievai žemėje!). Šis epizodas (Maximin-Erlebnis) turėjo didelės įtakos tolimesnei jo minties ir kūrybos evoliucijai Nuo to laiko George pradėjo save laikyti žmogumi, kuriam buvo apsireiškęs įsikūnijęs dievas. Tuo remdamasis, savo Kreis pavertė į Bund. Maximin paskelbdamas jo žvaigžde (Der Stern des Bundes). Tatai privedė prie skilimo, ir kai kurie ratelio nariai  pasitraukė.

Sekantis poezijos rinkinys "Der Siebente Ring" (1907) reiškė visiškai naujo minties ir poezijos periodo pradžią. George gana netikėtai apleido estetinį dramblio kaulo bokštą ir pasirodė rūstaus teisėjo bei pranašo pozoje. Šioje knygoje dominuoja nebe emocinis, bet grynai intelektualinio plano santykis su tikrove. Savo poetine ideologija jis čia, išskyrus gal tik Maximino ciklą, priartėja prie Goethės ir Hoelderli-no klasicizmo (pvz. peizažo, kaip kulto objekto ir šventovės, samprata). Paties Georges teigimu, ši knyga turėjusi išreikšti susitikimo su Maximinu atverto pasaulio viziją: "Zeitgedichte" skyriuje gana žymus Nietzsches idėjų poveikis: panieka laikui, žmogiškos didybės pirmavaizdžių idealizavimas, minios neapykanta etc. (pig. Die Tote Stadt, Porta Nigra). Maximino cikle George liūdi taip trumpai tetrukusios dievybės apsireiškimo vizijos (N. B.: Dievo, kaip Absoliuto, sąvoka Georgei svetima; jo dievybė reiškiasi per žmogų ir miršta, kai nebėra kam jos saugoti).

"Der Siebente Ring" poezija George padėjo pirmuosius pamatus savo ateities Valstybei, kuriai įstatymus surašė "Der Stern des Bundes" (1914) knygoje. Paskutinį savo poezijos veikalą "Das Neue Reich" (1928) George skyrė laiko problemų svarstymui būsimosios Valstybės i-dėjos perspektyvoje, šis rinkinys sudarytas iš įvairiais laikotarpiais parašytų eilėraščių, tačiau juos visus jungia pranašiškai nuogas stilius, iškilminga rimtis ir dar ryškesnis klasicizmas. Visos problemos liečiamos tik pirmavaizdinėse formose: jų aktualumas yra grynai mitinis (Hyperion, Der Mensch un der Drud).
Po 1928 metų George daugiau nieko neberašė. Be augščiau minėtų dalykų jis dar yra paskelbęs apybraižų knygą "Tage und Taten" (1903) ir nemaža vertimų: Bau-delair'o "Les Fleures du Mal" (1901), Dantės "Dieviškąją Komediją'" (1909). Šekspyro sonetus (1912), taip pat atskirų įvairių tautų poetų eilėraščių (Mallarme, Rossetti, Rimbaud, Swinburne, Verhaeren, Verlaine etc.).

Savo kartos poezijoje Georgei ne abejotinai priklauso iniciatoriaus vardas, nes jo poveikį išgyveno net tokie dideli poetai, kaip Rilke arba Hofmannsthalis, kurių poezija šiandien savo buvusį mokytoją nustūmė į antrąjį planą. Sunku pasakyti, kaip nuspręs neklystantis laikas, bet jau dabar aišku, kad daugeliu atvejų Georgės poezija tapo jo paties idėjų auka. Amžinos pastangos išlaikyti kilnų pranašo profilį, atsispindinčios ir poezijoje, šiandien skamba kaip absoliutus balastas. Tačiau geriausiuose savo eilėraščiuose George tebėra tikrai didelis poetas.

Stefan George buvo viena iš tų retų asmenybių, kurios sugeba savo užimtą poziciją — tiek kūryboje, tiek gyvenime — išlaikyti iki galo. Absoliučiu tikėjimu savim ir savo misija George imponavo net ir didžiausiems skeptikams. Gyvenime jis laikėsi taip, kad visiems būtų aišku, jog jisai yra gimęs ne sekti, bet vadovauti — kaip anas jaunuolis iš antrojo eilėraščio apie vadus. Iš minios jis skyrėsi ne tik savąja Vyriausio Kunigo laikysena, bet ir apranga, kuri taip pat savyje turėjo kažinką rituališka ir neįprasta. Andre Gide, matęs jį Paryžiuje 1908 metais, savo dienoraštyje pažymėjo: "Baltai melsvo gymio, negyvai piksvos odos, daugiau ištemptos negu raukšlėtos, gražios kaulų konstrukcijos; tobulai nusiskutęs, gausiais ir tvirtais plaukais, daugiau juodais negu pilkais ir atmestais į užpakalį. Sveikstančiojo rankos — plonos, bekraujės ir raiškios. Kalba mažai, bet giliu, verčiančiu atkreipti dėmesį balsu. Ilgas dvasiškio švarkas su dviem sagtim viršuje, juodo aksomo kaklaraištis — šalis, užrištas virš apikaklės ir gerokai prasikišantis".

Georgės asmuo visų ir visuomet buvo siejamas su šaltu iškilmingumu ir didybe. Jam mirus, nacionalsocialistinė vyriausybė buvo suplanavusi kūną pervežti Vokietijon ir palaidoti vienoje iš didžiųjų gotikos katedrų! Tik šį kartą išėjo visiškai kitaip: George buvo palaidotas mažytėse Minusio kapinėse, be jokių iškilmių, anksti rytą, tik apylinkės kaimiečiams dalyvaujant.
A. S.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai