Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DĖL ANTANO ŠERKŠNO RECENZIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Maldeikis   
Laikraščių bei žurnalų recenzijos yra gera priemonė visuomenei susipažinti su naujais mokslo ir literatūros veikalais ir jų vertinimu. Tačiau jei tokiose recenzijose pasitaiko klaidų ar kurių nors vienašališkumų, visuomenė, jas beskaitydama, gali būti ir gerokai suklaidinta.

Tokių visuomenės klaidinimų neišvengė ir š. m. "Aidų" 4-me numeryje išspausdinta Antano Šerkšno recenzija, liečianti mano "Vakarų Europos ir J. A. Valstybių auklėjimą". Jis yra padaręs man keletą nepagrįstų priekaištų, su kuriais jokiu būdu negalima sutikti.

1.    Pirmiausia man prikišama, kad aš savo knygoje neteisingai interpretavęs amerikietišką "growth" supratimą. Recenzentas tvirtina, kad "žodžiu 'growth' auklėjime jie supranta ne vien augimą fizine prasme, kaip P. Maldeikis interpretuoja, bet vystymąsi viso individo, įaugant giliai fiziškai, mentaliai, socialiai ir moraliai į gyvenmo sferą". Jei recenzentas būtų perskaitęs recenzuojamos knygos 140 puslapį, jis būtų radęs tokią mano Dewey augimo sampratos interpretaciją: "Antras labai plačiai prigijęs J. Dewey suformuluotas auklėjimo aptarimas yra tas, kad auklėjimas yra augimas, suprantant jį plačia išsivystymo prasme, būtent, augimas fizinis, intelektinis, estetinis, moralinis ir vykstąs pozityvia kryptimii22". o knygos 146 puslapyje kita proga vėl pakartota: "Vėliau ir pats Dewey tą aptarimą plačiau paaiškina, nurodydamas, kad čia jis supranta ne vien fiziologinį augimą, o vispusišką — plačia prasme augimą". A-biejose vietose išnašose yra nurodytas ir tokiai interpretacijai pagrįsti paties J. Dewey veikalas, kurį savo vardu nurodo ir recenzentas. Taip ir darosi nesuprantama, kaip iš čia pacituotų mano knygos teigimų A. Šerkšnas galėjo padaryti tokias išvadas ir kodėl jis savo vardu kartoja mano knygos išnašose nurodytus šaltinius.

2.    Panašiai recenzento neapsižiūrėta ir su knygos antrašte. Veikale ji yra tokia: "Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstybių Auklėjimas. Pedagoginių principų palyginimas". Ją cituodamas, jis praleido jos antrąją dalį ir tuo pačiu išsiaiškino, kad čia turi būti kalbama ne apie teorinius principus, o apie praktinį auklėjimą, sakydamas, kad "dabartinis knygos pavadinimas aiškiai įpareigoja autorių kalbėti apie J. A. V. auklėjimą praktikoje". Jei recenzentas būtų perskaitęs ir antrinę antraštes dalį, jis nebūtų galėjęs taip parašyti. Tuo atveju jis nebūtų galėjęs padaryti ir kito knygai priekaišto, būtent, kad veikale amerikinė mokykla išėjusi gana blanki. Tas priekaištas rodo, kad recenzentas norėjo gauti amerikinės mokyklos aprašymą tokiame veikale, kuris iš viso nekalba nei apie amerikinę nei apie europinę mokyklą, o tik analizuoja vieno ir kito kontinento pedagogų teoriškai suformuluotus pedagoginius principus. Atmetus recenzento neapsižiūrėjimo prileidimą, sunku būtų suprasti, kaip A. Šerkšnas po tokiais kaltinimais būtų galėjęs pasirašyti.

3.    A. Šerkšnas pasipiktina posakiu, kad Amerikos modernioje pedagogikoje kovojama su pažiūra, kuri mokyklą laiko žinių perteikimo institucija. Čia galėčiau nurodyti visą eilę žymių amerikiečių auklėjimo teoretikų, kurie tiesiog pareiškia, kad mokykla jau nebėra žinių perteikimo institucija. Pats J. Dewey, paneigdamas mokyklos žinių perteikimo funkciją, pirmuoju mokyklos uždaviniu laiko parūpinti vaikams suprastintą aplinką, antruoju — eliminuoti iš tokios aplinkos nevertingus bruožus, o trečiuoju — išbalansuoti įvairius socialinės aplinkos elementus; apie mokyklos žinių perteikimo uždavinį jis nė nekalba, kitose vietose numatydamas, kad mokiniai mokysis iš savo patyrimo, siekdami patys savarankiškai užsibrėžtų vaikiškų tikslų. (Democracy and  Education,  22-26  pusi.).

Apie mokyklą čia pedagogikoje jau daug mažiau kalbama kaip apie žinių perteikimo instituciją, o daug daugiau ji vertinama kaip socialinė institucija. Ir jei recenzentas tam paneigti nurodo augštųjų mokyklų pavyzdį, vistiek neatrodo, jog jis nesuprastų, kad, kalbant apie mokyklinį auklėjimą, niekada tam terminui nėra palenkiami universitetai ir kitos augštojo mokslo studijų institucijos. Be to, ir recenzuojamos knygos turinys nesudaro sugestijos suprasti, kad joje būtų nagrinėjami ir universiteto studentų "auklėjimo" principai.

4.    Taip pat recenzentas perdeda, kaltindamas mane identifikuojant darbo mokyklos idėjas su Dewey pedagogika. Tačiau jis negalėtų paneigti fakto, kad daugumas darbo mokyklos ir Dewey pedagogikos principų yra tie patys, "tik išreikšti kitais žodžiais ir interpretuojami kitokioje dvasioje" (135). Apie jų bendrumus ir skirtumus kiekvienas gali rasti knygos 134-136 puslapiuose. Vertinant labai sudėtingą moderniojo auklėjimo kompleksą, iš viso negalima paneigti, kad kai kuriais atžvilgiais Europoje besiformuojanti darbo mokykla darė didelę įtaką Dewey pedagogikai, o kitais atžvilgiais Dewey yra daręs į-taką europiečių darbo mokyklai, ką ir pats A. šerkšnas neseniai yra tvirtinęs: "Pedagoginės garsenybės, kaip prof. Findlay Anglijoje, Kev-schensteineris Vokietijoje, buvo taip "apvaisinti" Dewey mokslo, kad, kaip lyginamosios studijos rodo, jie buvo tik Dewey idėjų kompiliacija. Garsioji Kerschensteinerio Arbeit Schule esanti tik kopija amerikietiškosios progresiv education" (Aidai" 1953 m. 5 Nr.). Toks stiprus tvirtinimas nėra teisingas, nes darbo mokyklos idėja Europoje yra ankstesnė už Dewey mokslą. Lygiai dabar nėra teisinga tvirtinti, kad šio krašto mokymo medžiagos siaurinimo tendencijos yra buvę tik iš Europos atėjusios idėjos. Negi recenzentas galėtų tvirtinti, kad moderniosios amerikiečių mokyklos mokymo metodai — tie labai gausūs "planai" ir "projektai" — yra tik buvę iš Europos atėjusios idėjos ?

5.    Aiškinti amerikiečių vyraujančių pedagoginių sluogsnių nusistatymą religijos ir jos ugdomojo vaidmens atžvilgiu — jau būtų kalbėti apie visiems gerai žinomą dalyką. Tačiau, kad šeimos auklėjimas dar nesutampa su moderniojo amerikiečių auklėjimo tendencijomis ir kad modernieji pedagogai dar dažnai kreivai žiūri į šeimos auklėjimą, galėčiau paaiškinti, nurodydamas dr. J. T. Wahlquisto "The Philosophy of American Education" 351 puslapio vidurinę pastraipą, kur tėvai aptariami kaip kliūtis socialiniams mokyklos siekimams, nes jie "ne tiktai priešinasi indoktrinacijai mokyklose per pamokas, bet ir patys indoktrinuoja mokinius ne pamokų metu", skiepydami jiems savo moralę ir savo nusiteikimus; tai esanti "nedraugiška, konservatyvi jėga".

6.    Recenzentas pasisako ir prieš panaudotos medžiagos gausumą. Tai yra jo nuomonė, ir dėl to netenka ginčytis. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad, ką nors apibūdinant, juo plačiau svarstoma ir daugiau gilinamasi, juo susidaro daugiau sąlygų priartėti prie tiesos ir būti objektyvesniam. Iš savo pusės negalėčiau pasigirti, kad labai sudėtingiems pedagoginiams auklėjimo principams palyginti jau būčiau panaudojęs visą, bent svarbiausią literatūrą. Jos yra neišsemiami kiekiai. Kasmet jos iš-
eina daug naujos, o ir anksčiau išėjusi svarbi tam klausimui literatūra ne visur yra pasiekiama. Tačiau daryti užuominų, kad aš tarsi rinkęs "tik reikalingus grūdelius" pagal veikalų indeksus ir tuo pačiu daryti recenzijos skaitytojams sugestijos, kad aš savo knygoje nurodytų mokslo šaltinių esu lyg ir neskaitęs, iš recenzento pusės nėra teisinga.    P. Maldeikis
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai