Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRYS ROMANAI REZISTENCINĖMIS TEMOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Titas Alga   
"Nereikia manyti, kad tik konkurso paskatinti rašytojai parašė, bet konkursas lyg privertė pasispausti ir nebeatidėlioti", — kalbėjo Aloyzas Baronas š. m. gegužės 29 Anatolijaus Kairio "Ištikimoji žolė" sutikime, sveikindamas "Lietuvos Atgimimo Sąjūdį ir Laisvąją Lietuvą, kad (konkrečiai Ona ir Valerijonas šimkai pirmieji mecenatai) paskelbė partizaniniam romanui parašyti konkursą" (Laisvoji Lietuva, 1971.VI.3). "Ištikimoji žolė", kaip ir paties A. Barono romanas "Vėjas lekia lyguma" minėtam konkurse buvo išskirti ("komisija rado reikalo pasiūlyti - rekomenduoti") iš kitų prisiųstų rankraščių kaip verti išleidimo. Konkursą laimėjo daugelio "Draugo" romanų ir "Dirvos" novelių konkursų laureatas Jurgis Gliaudą už romaną "Aitvarai ir giria".

Reikia ar nereikia manyti, bet faktai (išvardinti A. Barono žodyje) liūdnokai teigia, kad per dvidešimtį su kaupu metų romanui šia tema parašyti "tepasispaudė" vos du rašytojai: V. Alantas (Tarp dviejų gyvenimų, 1960) ir Alė Rūta (Broliai, 1961). O ar ir jie tai padarė be konkursų paskatos, tvirtinti būtų rizikinga, nes visada turėjome nevaržančių konkursų, kuriuose ir ši tema galėjo lengvai sutilpti. Kodėl šia tema nesusigundė kurti kiek didesnis rašytojų skaičius net ir specifine premija paskatintas (mecenato V. Šimkaus teigimu, komisija gavo septynis rankraščius), būtų nelengva atsakyti. Spėčiau, jog viena svarbiausių priežasčių visada buvo temos opumas. Dažnas rašytojas jautėsi nesugebėsiąs patenkinti didelės šiuo klausimu perdėtai jautrios mūsų visuomenės dalies reikalavimų ar vilčių ir kartu likti ištikimas sau pasistatytiems literatūriniams standartams. Toks rašytojas žinojo, kad subtilesniu tokios tematikos traktavimu jis rizikuoja būti jautriųjų misinterpre-tuotas ar iššaukti negatyvias reakcijas panašias į tas, kurios mūsų spaudoje kilo po A. Landsbergio dramos "Penki stulpai turgaus aikštėje" pastatymų.

Kada komisija iš septynių rankraščių suranda ne tik premijuoti-ną, 'bet ir porą atžymėtinų veikalų, atrodytų, kad konkursas kokybiškai tikrai gerai pasisekė, šitoji aplinkybė, visiems pripažinimo susilaukusiems veikalams (sudarantiems veik pusę konkursui prisiųstųjų) knygomis sugulus ant stalo, recenzentui taipgi duoda neįprastą galimybę save pasodinti prie vertinimo komisijos (tegul jau ir tuščio) stalo ir paklausti: kuriam veikalui gi būčiau aš skyręs premiją? Gerokai pagalvojęs, turiu prisipažinti, kad bent mano pirmoji reakcija būtų buvusi: pasiūlyti rengėjams pratęsti konkurso terminą, tikintis stipresnių veikalų. Jeigu rengėjai tokio pasiūlymo nepriimtų, tektų pirmiausia iš viso atmesti A. Kairio romaną kaip ne-svarstytiną, ne tik literatūriškai silpną, bet ir neatitinkantį konkurso sąlygų. Ilgiau apsistojus prie J. Gliaudos ir A. Barono veikalų, statant šiek tiek gilesnį požiūrį į žmogų prieš platesnį ir konkretesnį bendrąjį aprašomo laikotarpio išstudijavimą, galutiniame rezultate reiktų sutikti su komisijos sprendimu, pirmenybę suteikiant J. Gliaudos romanui.

"Aitvarai ir giria" (Čikaga 1970. 254 psl.) vaizduoja vieno nedidelio (apie 30 vyrų) partizano dalinio, vadovaujamo kapitono Graudulio, paskutiniąsias dienas. Jis įsikūręs neperbrendamais kemsynais apsuptoje saloje, partizano ūso žodžiais tariant, "už pelkių, už liūnų, (...) kaip tvirtovėje. Kaip senovės lietuviai girios gilumoje. Naujieji Pilėnai" (42). Romano atomazgoje, partizanams Viršilai ir Dobilui išeinant žvalgybon, sužinome, kad būrio ryšininkė Aista, dabar susižeidusi koją ir slaugoma stovykloje, ką tik atnešė iš nepažįstamo vyro gautą raštelį, šį vyrą Aista sutiko senosios Anelės trobelėje — partizanų susižinojimo punkte. Jis, pasivadinęs Banio-niu, Aistą įtikino esąs kito būrio partizanas, įgaliotas kviesti Aistos būrį susijungimui. Devyniolikmetė Aista Banionį įsimyli ir, jo įprašyta, kapitonui daug ką nutyli ar net pameluoja. Viršilos ir Dobilo uždavinys kaip tik ir yra šį reikalą betarpiškai ištirti. Paaiškėja, kad Banionis iš tikrųjų yra stribas Jauniškis. Pakliuvęs į spąstus, tardomas ir kankinamas, Dobilas nejučiomis išsiduoda priklausąs Grandulio partizanų būriui. Dobilas priverčiamas stovyklon nuvesti Grandulio žmoną Dalią su tikslu prikalbinti visą būrį pasinaudoti generolo Bartašiūno amnestija, nes kitaip būsiąs sulikviduotas jų jaunametis sūnus. Grandulio atsakymas — paskutinis apylinkės "nustribinimo" žygis. Banionis paimamas nelaisvėn, atgabenamas stovyklon ir Aistos nušaunamas. Mūšis pareikalauja daug aukų. Iš tikrųjų, kaip epiloge sakoma, visi Grandulio būrio partizanai ir jų pagalbininkai netrukus žūna.

Kiek iš pirmo ir paskutinio skyrelio atrodo, "Vėjas lekia lyguma" • Čikaga 1971, 177 psl.) turinys yra ištisai perduodamas "flash back" forma, į Vakarus pabėgusio ir Kers-teno komisijai liudijusio enkavedistų pulkininko Burlitskio arba jauno lietuvio pabėgėlio Palionio prisiminimais. Veiksmas vyksta šeštaisiais pokario metais.
Prisiminimai sudurstyti iš keliolikos epizodų, atpasakotų trečiojo a~mens (autoriaus) lūpomis, vaizduojančių paskirus partizanų žygius prieš enkavedistus ir juos persekiojančią rusų kariuomenę, persekiotojų reakcijas dėl lietuvių laisvės kovotojų ryžtingumo, partizanų atstovų pasiuntimą į Vakarus su laišku šv. Tėvui ir informacija laisvajam pasauliui. Tų atstovų sugrįžimu ir įsijungimu atgal į kovotojų eiles praeities prisiminimai baigiasi. Dabartį vaizduojančiame epiloge Palionis įtikina Burlitskį, kad, priešingai jo liudijimui Kersteno komisijai, iš Vakarų pasaulio į okupuotą kraštą sugrįžę partizanai "yra gyvi ir :ie bus gyvi per amžius".

Kažkoks Vytautėnas savo laiške •Draugui" reiškė savo nusivylimą J. Gliaudos romanu dėl to, kad jame mūsų kovos už laisvę su okupantu visur yra sumenkinamos: autorius daugiausia mato tik stribus, o pamiršta rusų kariuomenę, svarbiausia, vaizduoja tik vieną oartizanų dalinėlį, blogai ginkluotą ir galvojantį tik apie mirtį. Todėl prikiša J. Gliaudai, kad jis nė Daumanto "Partizanuose" nepasižvalgė. A. Barono romanui "Vėjas lekia lyguma" tokio nepasižvalgy-mo negalima prikišti, nes Daumanto "Partizanais" daug pasinaudota. Gana stambaus masto kovos čia vyksta dažniau negu kas antrame skyrely: "Mirties lankoje" Uosio ir Dešinio vadovaujami vyrai išguldo visą enkavedistų dalinį, savųjų vos keturis teprarasdami; "Laukinėse antyse" jie įmeta granatą į bažnytkaimio policijos būstinę, o kiek vėliau įklampina į pelkę ir sudaužo visą rusų kariuomenės batalioną; "Molinėje pilyje", sunaikinę tris sunkvežimius su dvidešimčia rusų, septynetas apsuptų partizanų pakloja dar šešiasdešimt septynis, kol pagaliau, vienam išsigelbėjus, šeši žūva ir t. t. A. Barono aprašomi partizanai yra gerai ginkluoti, organizuoti, informuoti, žygių pritrūkus, patys juos išprovokuoją, planuodami "pasalas".
"Vėjas lekia lyguma" kiekvieną skaitytoją įtikina, jog A. Baronas tikrai Daumanto "Partizanus" skaitė ir naudojosi šios knygos medžiaga. Tiesa, A. Baronas skaitytojus įspėja, kad jie nebandytų "atsekti čia surašytų įvykių tikrumo, nes žinomų faktų ir nežinomų žygių pynė sukūrė didžiąją ir nemirštamą mūsų tautos legendą", tačiau skaitytojui visada aišku, kad romane aprašyti "nežinomi žygiai" yra paremti "žinomais faktais". Ir gal kaip tik dėl to, kad faktai daugiau žinomi paviršutiniškai, o ne vidiniai, A. Barono romanas, ypač kiek tai liečia pačius kovotojus, yra daugiau jų žygių kronika, negu vidinių išgyvenimų atvaizdavimo bandymas.

Partizanams A. Barono romane dažniausiai atstovauja Uosio vadovaujamas būrys. Keliems to būrio kovotojams autorius bando duoti vieną kitą individualesnį bruožą, kiek labiau išryškindamas savotišką "liaudies skulptorių" Mikalojų, nuolat drožinėjantį įvairias figūrėles. Jeigu jos vaizduoja moteriškos lyties asmenis, jų veidai visada panašūs į Uosio puseserę, kuri, Mikalojui ten tarnaujant, buvo išvežta į Sibirą. Tos figūrėlės tiesiog persekioja enkavedistų pulkininką Burlitskį, nes jos paženklinamos Gedimino stulpais, jam primenančiais vietinių rusams ruošiamas kartuves. Mikalojus taipgi mėgsta prie nužudytųjų aukštesnio rango priešų palikti raštelius, įspėjančius, kad "čia mūsų žemė" ir visus okupantus ištiksiąs toks pat likimas. ("Kiti partizanai mėgo ant kaktų nusikaltusiems prispausti žvaigždes (...), bet Mikalojui geriau patiko rašinėti pamokymus ir pabarimus" (p. 118). Tačiau aplamai A. Barono romane minimi partizanai individualesnių bruožų kaip ir neturi. Jie primena vienu metu mūsų spaudoje dažnas grupines kovotojų nuotraukas su juodais keturkampiais blokais užtušuotais veidais, sąmoningai jų bruožus slepiančiais nuo piktam atpažinimą panaudoti galinčių akių.

Žymiai ryškesni persekiotojų atstovai — Burlitskis, Kotovas, Ki-rovas, šurkovas, — nors autorius juose tėra suinteresuotas matyti vien neigiamus jų bruožus, padarydamas juos perdėm vienapusiškais, šitai iškeldamas, betgi nenoriu autoriaus kaltinti, o vien pabrėžti centrinio veikėjo nebuvimą. Jeigu Burlitskiui ši rolė netinka dėl jo plokštumo ar vienašališkumo, juo mažiau ji tinka Mikalojui, kad ir neryškiam, bet plačiausiai atskleistam teigiamajam personažui, kurio kūryboje prasimušantis mylimosios atspindys tėra gal vienintelis intymesnis bruožas, menąs partizano santykį su išoriniu "normaliuoju" pasauliu. Pagrindiniu romano veikėju A. Baronas, matyt, ir norėjo parodyti beveidį partizaną, besivadovaujantį visas emocijas dominuojančiu pareigos jausmu. Bet tai jau neišvengiamai suponuotų daugiau schemą negu gyvą asmenį.

J. Gliaudą, apsiribodamas kelių dienų įvykiais mažesnės grupės narių gyvenimuose ir iš tos grupės dažniau pasekdamas tik vieną kitą, be abejonės, turi daugiau progų juos visapusiškiau atskleisti, parodyti, kad jų širdyse turėjo (ar tebeturi) vietos ne vien momento diktuojama pareiga savo kraštui, bet ir meilė, neapykanta, pavydas, kančia ir kitokios emocijos, parodyti, kad jie nėra vien bejausmiai automatai, o protaujančios ir giliai išgyvenančios žmogiškos būtybės, šia galimybe 'betgi J. Gliaudą įtikimiau tepasinaudoja, nebent motyvuodamas Aistos staigų jausmų prasiveržimą Banioniui. Visus kitus veikėjus, net ir jų gilesnio vidinio atsivėrimo momentais, J. Gliaudą taipgi yra linkęs daugiau schematizuoti negu individualizuoti, paversdamas Viršilą daugiau kariu, Grandulį — daugiau karininku, Grandulienę — daugiau karininko žmona, Brolį — daugiau klieriku, Burkų — daugiau ūkininku, ... negu žmonėmis: meilužiais, vyrais, tėvais, sūnumis... Jų tarpusavio dialogai ar net vidiniai monologai dažniausiai yra skirti auditorijai, prieš kurią jie jaučia reikalo aiškintis, teisintis, įrodinėti ar išmetinėti:
— Negirkit, Viršila. Kariuomenėje šaudymo nemėgau. Su komandos aklumu negalėjau sutikti, o čia... O tik čia supratau, ką reiškia posakis — visas jėgas tėvynei. Čia, pone Viršila, viskas tapo aišku. Viskas įsiprasmino. Juk visi čia suėjome be naujokų ėmimo komisijos šaukimų. Visi tapome kariais, broliais, (Ūsas, p. 44).
— Pasiduoti negalima, Kapitone. Savanorių pavyzdys rodo, kad pasiduoti negalima. Jeigu valdininkus paversi aristokratija, ar nauja bajorija, tai žuvęs reikalas. (Viršila, p. 108).
— Lietuva dabar, vyrai, dega, kaip šventame Rašte krūmas, o iš jo Dievas byloja, — prabilo Brolis. — Pabusk, pasauli, suprask vergiją. Burkus gerai pasakė, kad būna ir šventų gaisrų, šventas gaisras, degantis krūmas, iš kurio Dievas bylojo. Tai mes, vyrai, tas krūmas. 111).
žmogiško jausmo akivaizdoje autoriaus savotiškas bejėgiškumas ryškiai atsispindi jo veikėjų reakcijoje:
Žinia apie paviliotą žmoną keistu atskambiu draskė jo rimtį: pajudintas pašinas pradėjo veikti. Pušų liemenys, gamtos išdėstyti kolonada, ėjo rikiuote į jį. Vienodai ir galingai medžių šiušenimas svaigino jį.
— Telepatija, maloningoji, paguosk mane, — sušnabždėjo jis savo intymiausiąjį burtažodį (121).

J. Gliaudą, drįsčiau spėti, turėjo labiau negu jo romano veikėjas Viršila jausti, kad tos visos deklaracijos tėra tik "žodžių pate-tika" (85), o vis dėlto ja tartum šydu jis nepaliauja dangstyti savo veikėjų, juos tarsi jungdamas statyti paminklui, kurio statymui pats pasijunta per silpnas. Jo sąmoningai suaranžuojamas fonas, nuolat pabrėžiama "daukantiška" giria, muziejinė koplytstulpiais ir rūpintojėliais išdekoruota stovykla veikėjus turi nuteikti autoriaus pageidaujamam pozavimui. Kartais tiesiog jaučiamas autoriaus sufleravimas: daugiau retorikos, daugiau deklamacijos, daugiau patoso, efekto, efekto, efekto! Ir veikėjai, žinoma, paklūsta:
— Kad tik nenurimtų vėjas, — jaudinosi vienas iš jaunųjų: — ties stribų štabu turi plevėsuoti trispalvė (199).
— Už laisvą Lietuvą, — kietai tarė Kapitonas.
— Kovoti ir laimėti, — energingai atšovė vyrai. (201).
— Mūšio scena tinkama Karo Muziejaus paveikslui. Jis ir Balnas. Bunkeris ir trispalvė. O ten, atokiau, viržynuose paskendęs Prancūzas. Batalinis paveikslas. (Arūnas, p. 217).

Vienas pirmųjų J. Gliaudos romano recenzentų, tame pačiame konkurse atžymėtas A. Kairys savo recenzijos pradžioje nepagrįstai išsitaręs, jog "šio romano stiprybė glūdi ne fabuloje ar nuotykiuose, bet paprastume, žmogiškame situacijos pavaizdavime, nuoširdžiame realybės supratime ir jos pristatyme skaitytojui", gale vis dėlto pripažįsta, kad "iš tiesų, Gliaudos pavaizduoti partizanai nebuvo žmonės, o greičiau idėjos. Idėjos įsikūnijusios žmonėse" (Laisvoji Lietuva, 1970.XII.3. Autoriaus pabraukta). Su paskutiniąja išvada sutinkant, sunkiai būtų pateisinama tezė paskelbta recenzijos antrašte, kad "Aitvarai ir giria" yra "partizano realybės romanas".

Tiesa, jų atstovams prasimušus į Vakarus, ir A. Barono aprašomi partizanai "žinojo, kad, jei ir tektų mirti, jie jau nebemirs kaip nežinomi ir nesurandami kariai, bet slapyvardžiais prisidengę vyrai, rašą piktos istorijos lapus" (134), tačiau tas jų žinojimas čia skelbiamas kronikininko autoriaus, o ne jų pačių lūpomis. Ir jų ant-žmogiškumą ("ne žmonės, o kažkokios dvasios šaudo žmogiškais ginklais" — 91), pasireiškiantį darbais, o ne žodžiais, taipgi liudija okupacija, o ne jie patys. Kovos prasme jiems aiškina ir šventųjų aureoles dalija pamaldas klojime laikąs kunigas ("Mūsų kova šventa ir istorija tai įrašys savo knygose" — 97), o ne patys kovotojai. Ir vis dėlto tie beveidžiai žmonės, A. Barono romane besikalbą lakoniškais karinių komunikatų sakiniais, daugiausia be skambių šūkių, nesišvaistydami egzistencijos esmę ar mirties tobulumą sprendžiančiomis frazėmis, iš esmės yra žymiai tikresni, įtiki-mesni, su aiškesne herojų potencija, negu J. Gliaudos patriotika pigokai nusaldinti personažai su nenuslepiamais tikslais įsiteikti auditorijai ar konkurso rašinius vertinančiai komisijai.

žinoma, negalima teigti, kad ir A. Baronui visiškai pavyko išvengti įsiteikimą sugestionuojančių pigesnių priemonių. Itin krinta į akis priešų taškymas tiesiog groteskišku lengvumu, ar, juos paklojus, negailėjimad dažų jiems vienu brūkšniu sukarikatūrinti:

Jie keikėsi ir mirė užkimštomis lietuvišku dumblu gerklėmis, jie ligi mirties pasisotino svetima žeme ir svetimu vandeniu (37).
Vieną sunkvežimį su trimis rusais ir išdaviku lietuviu Liūtas su Jovaru apvertė kryžkelėj ir visi priešai buvo sutraiškyti ratų ir kulkų (82).
Šalia bėgančiam lietuviukui sprogstamoji išpiešė vidurius, jis sukrito skersai pulkininko, paleisti vyruko viduriai tekėjo ant pulkininko, dažydami raudono ir rusvo skvs-čio mišiniu jo veidą ir žilus plaukus (94).

Kulka įsmigo į mongolo tarpuakį ir abi jo akys iššoko iš vietų, lyg nustebintos viso to, kas čia įvvko (95).
Daugiausia betgi A. Baronas ne-siskonėja pačių kovų vaizdais. Visi mūšiai prasideda netikėtai, be didesnio psichologinio "veikėjų" paruošimo ("staiga Uosis krūptelėjo" — 12, "staiga Uosis instinktyviai pakėlė automatą" — 13. "staiga priemenėj sutrinksėjo" — 18), o ir baigiasi nespėję nė tinkamai įsisiūbuoti ("staiga visa nutilo" — 14; "visa staiga nutilo" — 22; "staiga visa nutilo" — 33'. Prileidžiant, kad žodis "staiga" šiuo atveju autoriaus aiškiai per-naudojamas, juo nusakomos situacijos atitinka partizaniškų mūšių taktiką, ir skaitytojo priimamos be ilgesnių svarstymų.

Daug paprastesni ir tuo pačiu labiau įtikinantys yra ir A. Barono vaizduojamų partizanų kovos motyvai :
Šeštokas žiūrėjo pro šakų tarpsnį į mėlynai pilką dangų ir mažas žvaigždes. Jis negalvojo apie begalinį jų amžių ir savo gyvenimo trumpus metus, jis galvojo, kad nieko kito nelieka, kaip tik keršyti savo tėvų grobėjams. Jis negalvojo apie tėvynę, tokią, kokią buvo girdėjęs anksčiau prakalbose. Jis dabar galvojo apie tėvus ir kerštą ir tai mažino nuovargį (27).

Žinoma, kerštas nėra viena iš dorybių, tačiau kaip kasdieninė žmogiška emocija jis, be abejonės, tiesiogiai motyvavo daugelio kovotojų veiksmus, kada pareiga, garbė ar tėvynės meilė kažkur tolumoj ir abstrakčiai susikaupimo momentais rusendavo tik gilesniuose pasąmonės užkampiuose. Pačiu svarbiausiu momentu, kovos įkarštyje, kovotojų "neapykanta buvo didelė, tebuvo tik kovos ir keršto geismas ir nebuvo jokios baimės".

Kad ir nuoširdžiai vengdamas polemizuoti su kitokią nuomonę susidariusiais J. Gliaudos romano recenzentais, neiškenčiu nepacitavęs jau minėto A. Kairio vertinimo baigminių komplimentų vien dėl to, kad aptariamasis objektas, mano supratimu jiems ne tik neduoda pagrindo, bet tiesiog diametraliai priešingai nuteikia, Recenzentas rašo: "Romanas neilgas, parašytas gilia rašytojo erudicija ir pastabumu. Kalba graži, literatūrinė, išlaikytas psichologinis veikėjų charakteris. Romanas gausus nuotykiais bei kraupiais kovų epizodais".

Jeigu rašytojo erudicijai įrodyti pakanka keleto dirbtinai rafinuotų veikėjų pokalbių apie feniksus, mirties tobulumą ar Tomo Akviniečio filosofiją, jei pakanka keleto nešvankių atsiliepimų apie Churchillį ("prasiblaivė seno girtuoklio protas" — 45), "kvislingus" ar pabėgėlius, būtų galima sutikti, kad "Aitvaruose ir girioje" šitokių esama. Jei partizano negudrų patekimą į spąstus, jo tardymą ar neįtikinančią partizanų laidojimo sceną mažesnio reiklumo skaitytojas sutiktų priimti už "nuotykių gausą", būtų galima pripažinti, kad romane ir to netrūksta. Jei vienos vienintelės kovos aprašymą užskaityti "kraupių kovos epizodų gausumu", tektų patvirtinti, kad paskutiniuose romano puslapiuose ir tų nestinga. Kiek sunkiau suvirškinti komplimentą dėl kalbos grožio, tai yra bruožo, kuriuo J. Gliaudą iki šiol niekada nepasižymėjo. Nebent kalbos grožį suprantant pačių nuobodžiausių prakalbi-ninkų vartojama prasme. Taigi toji kalba ir "Aitvaruose" yra per-dažnai tiesiog nejaukiai gremėzdiška, sunki, pilna sakinių padvelkiančių blogu vertimu a la "ruduo tuoj nueis į žiemą" (82) ar "jis pamatė Grandulienę, sėlinančią išilgai barako sienos" (234), išsireiškimų, kaip "granata galėtų būti nusviesta trigubai, gal keturgubai tolesnę trajektoriją" (224) ar "ją matė bėgančią su ataka" (238).

A. Barono romano kalba, palyginti, kiek geriau apdorota, nors abejotino gramatinio ar sintaksinio tikslumo ar perdaug supainiotų sakinių ir čia netrūksta. Ypač krinta į akis nesuvienodinta rusiškų pavardžių rašyba. Vietomis jos rašomos be lietuviškų galūnių, o kitur — linksniuojamos. Dialoguose visi A. Barono veikėjai kalba vienodai — baroniškai; kartais leptelėdami vieną kitą progai tinkantį aforizmą, pacituodami kokio nors žinomesnio mūsų poeto metaforą, jie vienas nuo kito skiriasi nebent autoriaus visada mėgtu dirbtinai prisegtu kalambūru, kaip kad Filosofo vartojamas "Tra ta ta, tra ta ta ir dainelė pabaigta".

Pirmenybę J. Gliaudos "Aitvarams" nulemia jau vien tai, kad autorius aiškiai bandė duotąja tema romaną pagal šio žanro taisykles, o ne istoriją ar žinomus faktus transformuoti į fikciją. Iš kitos pusės, A. Barono "Vėjas lekia lyguma" nuo Daumanto "Partizanų" iš esmės nieku nesiskiria; nebent tuo, kad jo romane tam tikra prasme daugelis "tikrinių daiktavardžių" paverčiama "bendriniais". Visam veikalui itin charakteringa nuotrupa iš partizano Šarūno pokalbio su ką tik sugrįžusiu Skirmantu, kuris "Vakaruose paliko spausdinamą knygą":
— Va, Mikalojus gal būtų viską gražiau aprašęs negu aš, — juokės Skirmantas.
— O ne, — paprieštaravo Šarūnas, — jis būtų pridėjęs fantazijos tiek, kad niekas nebežinotų, kur teisybė (142).
Teisybės pavertimas fantazija betgi jos dar nepadaro romanu. Kilniais žodžiais nupasakota abstraktaus kaimo kronika, nors ir suparalelinta su tautos istorija, nors ir nusagstyta didžiaprasmiais aforizmais, visur aiškiausiai prasi-kišančiomis naiviomis alegorijos pretenzijomis tuo pačiu dar netampa literatūra, kaip tai stengiasi įrodyti Anatolijus Kairys savo pirmuoju romanu "Ištikimoji žolė" (Čikaga 1971, 254 psl.). Jame atvaizduotam Tylėnų kaimui, o ypač Gintautų ūkiui

čia lemta išgyventi visas okupacinių priespaudų atneštas tragedijas: plėšimus, trėmimus, žudymus etc.. Iš rytų pusės Gintautus supa susurėjusių Naro-dovų laukai, iš vakarų — vokiškos kilmės Langės ūkis... Monika Gintautaitė išteka už Vytauto Dainiaus, kurį kažkam nušovus su juo palaidojama ir Lietuvos laisvė... Tada Monikai peršasi ir Juozas Na-rodovas, ir Adolfas Langė ... Dėl jos jie vienas kitą nužudo ... "Stalino vargonų" lydimam frontui vėl artėjant "dideliais žingsniais" ir minioms bėgant į Vakarus, Monika lieka Tylėnuose, kur tada ir "prasidėjo didžioji Tėvynės legenda":
Čia gimė Ąžuolai, Beržai ir Uosiai, Mirtos, Rūtos ir Ramunės, Sakalai, Vanagai ir Ereliai, čia gimė Kunigaikščiai, Vaidilos ir Vaidilutės, čia gimė Mindaugai, Daumantai ir žalieji Velniai. . . (251).

Taigi ir gimė jie patogiai, paskutiniuose romano puslapiuose, idant jį išgelbėtų konkursui partizaninėmis temomis. To, matyt, ir užteko romaną atžymėjusiai komisijai, nors iš tikrųjų "Ištikimoji žolė" lygiai tiktų bet kokiam konkursui. Bet dėl jo žanrinio sukirpimo ar literatūrinės vertės geriau nekalbėti...

Kadaise Kazys Binkis futurizmo įkarštyje jauniesiems poetams davė receptą eilėraščiui parašyti: litrą lyrikos atmiešti prakilnių minčių gramu, suvirinti senmergės širdyje ir paskui duoti mamai palaiminti. A. Kairys, gal būt, tiesiogiai tuo receptu ir nesinaudojo, nors, kiek rezultatai rodo, panašiai įsivaizdavo konkursinio rašinio formulę: dabartinės tautos istorijos inde palieti marias pigiausių ir banaliausių patriotikos trafaretų, deklaracijų ir melodeklamacijų, atmiešti jas šaukštu alegorinių užuominų, įmesti keletą tam reikalui pagamintų af orizminių tablečių ir šiame rašale paleisti pa-plaukyti eilę raudonų, rudų, trispalvių personažų... Romanas "Ištikimoji žolė" yra lyg patriotinio romano parodija, nors autorius to ir nesiekė, liesdamas per daug visiems skaudžias temas.
Titas Alga


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai