Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ   
NEBAIGTI VAINIKAI

Mes jų nupinti negalėsim niekad:
Įtikino  šalna,  sužeisdama  gėles.
Vien atminimų nuotrupas paliekat —
Bespindinčias  ant  skruostų  ašaras   kelias.

Juokaudami  išeiname  prieš  vėją,
Sugrįžtame tuščiom pakrantėm vakare...
Praeina nuogas medis ir įspėja —
Apvilkt jį niekados nebus valia.

Ir vainikus nepabaigtus paliekam
Šventorių prieangiuos ar kriptose šeimų.
Jie apdulkėję, neįdomūs niekam
Užgrūdintu   rytojaus   žodžio   laukimu.

BAIGIASI DIENA

Diena baigias. Argi nežinojai,
Kad ji turi baigtis?
Skrenda paukščiai, kvepia uogienojai,
Išparduotas kraitis.

Diena gęsta. Vakaras lyg dūmai.
Lyg  namų  degėsiuos
Skęstų pievos, sodai, girios, krūmai,
Kol tamsa apglėbs juos.

Diena miršta. Graudūs mes paliekam,
Iškalbėję viską.
Vieno žodžio nepasakom niekam,
Kurs skaisčiausiai tviska.

SESUO

Tu kažin kur buvai išėjusi tuokart,
Ir aš viena sėdėjau tamsoje.
Mėnulis leidos padūmavusia sija
Ant mudviejų neužverstų atsiminimo knygų.
Nebemokėjau nė vienos raidės ištart,_
Bepindama jas į vainiką dygų.

Maniau, kad mes gyvensime kartu,
Pakol per vandenis takai pradžius;
O kirviai, kirtę gyvus tiem namam medžius,
Ik ašmenų apsitaškys žaliuojančiais pelėsiais.
Iš  sėklų,  baltkrūtiniam  paukščiam  pabertų,
Išsišakos šviesa plačiais pavėsiais.

Atsiveria rytų žemi anga lėtai.
Tu pareini šešėlyje žvaigždės,
Palšam atole nepalikdama brydės;
Gyventam kambary veri audimą šimtanytį,
Arba tą patį katekizmą beskaitai, _
Kurio man nevalia skaityti.

KELIONĖ

Kai vakaro tamsa tuščiom alėjom
Skandino burinius laivus,
Mes eidami, kaip akmenys tylėjom,
Pridengę žiburius melsvus.

Užkliuvo sutaršytas sparnas vėjo
Už varpinės skersmens plataus;
Netyčia vario varpas sujudėjo,
Pavargęs nuo žvaigždžių lietaus.

Mes rūstūs baltus vainikus padėjom
Statulai, be maldos garsų.
Vėl plaukėme patvinusiom alėjom
Šešėly mėlynų šviesų.

Tekėjo grindinys po mūsų kojom,
Kaip upė dėvinti pilkai.
Mes nekalbėjom, bet gerai žinojom;
Netinka mūs veidam juokai.

Ties paliktų namų akim stiklinėm,
Planetų ženklus nebylius
Stebėdami, tą didžią mįslę minėm,
Kas ištaisys mūs vieškelius!

Paskui į molio krantą apsikniaubėm,
Apkloti vystančia žole,
Siūbavome kviečiais, žydėjom raugėm —
Vėl buvome vaikai tų metų vakare.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai