| |
|
|
|
Parašė DR. ALF. ŠEŠPLAUKIS
|
Minėdami Šilerio 200 metų gimimo sukaktį (XI.10), prisimename ir jo "Demetrijų,"1) tą paskutinį ir nebaigtą draminį veikalą, kurs liečia ir Lietuvos istoriją.
Vos baigęs "Vilių Telį" 1804 metų pradžioj, Šileris jau tų pat metų kovo 10 d. į savo dienoraštį įsirašė, kad "pasiryžęs imtis Demetrijaus ".2) Ryžtas turėjo būti nemažas, prisimenant rašytojo silpną sveikatą ir tą trumpą laiką, kurs jam bebuvo skirtas gyventi (mirė jau sekančių metų gegužės 9 d.). Veikalas, kurio Šileris dabar ryžosi imtis, buvo iš visai naujos srities — ligi tol, pradedant "Plėšikais" ir einant per "Wallensteiną", "Don Karlos", "Mariją Stuart," "Orleano Mergelę" ir baigiant "Viliu Teliu", siužetus buvo ėmęs iš Vakarų istorijos, dabar gi atsigrįžo į Rytus. Sritis buvo nauja, vakariečių rašytojų tuo metu meniškai mažai teapdirbinėta.3)
1. Istorinės studijos "Demetrijui"
Tačiau Šileris, kaip žinome ypač iš "Viliaus Telio", kad ir nebuvęs vaizduojamame krašte, iš istorinių ir geografinių studijų sugebėdavo duoti tikro ir gyvo reljefingumo paveikslų. Tad ir "Demetrijui' kurti teko imtis atitinkamų Rusijos ir Lietuvos bei Lenkijos istoriją, geografiją, kultūrą nušviečiančių veikalų.
Jų sąrašą yra paskelbęs K. Goedeke savo istorinėj kritinėj Šilerio raštų laidoj.4)
Lietuvos ir Lenkijos istorijai pažinti nemaža padėjo D. Bernardo Connoro (O'Connor) "Beschreibung des Koenigreichs Polen und Grossherzogthums Litthauen," išleistas Leipcige 1700. Tas Connor buvo Londono gydytojas ("Medicus in London"), anksčiau buvęs Lenkijos karaliaus Jono III gydytojas, kaip nurodyta veikalo antraštėj. Čia pažymėtina, kad Connor yra davęs smulkų Lenkijos didžiojo seimo (Seim Walny) aprašymą, kuriuo naudojosi ir Šileris, kaip matyti iš paties "Demetri-jaus" teksto, kur įdėtas ir lenkiškas seimo pavadinimas, arba iš scenos įrengimo, kur šalia erelio išstatytas ir vytis. Šiam reikalui Šileris galėjęs naudotis ir S.F. Lauterbacho "Polnische Chro-mk", išleista 1727 m.
Pagrindinis veikalas Rusijos istorijai pažinti buvęs Charles Levesąue "Histoire de Rus-sie", kurios nauja laida buvo išleista Hamburge 1800 m. Bet nemažiau jam galėjo pasitarnauti ir G. F. Muellerio "Sammlung russischer Geschichte," išleistas Peterburge 1732-64 m., kurio penktasis tomas skirtas Demetrijui.5) Šilerio giminaitis Wolzogen, gyvenęs Peterburge, skatinęs jį susipažinti ir su Schloezerio Nestoro veikalu. Minimas ir Adomo Oleariaus garsusis veikalas apie Orientalines keliones, išleistas Schleswige 1647, iš kurio imta nemaža pastabų į Šilerio studijų sąsiuvinį.
Iš visų tų veikalų Šileriui teko ne tik imtis istorinių bei kitokių žinių, bet ir rūpintis susidaryti tikresnį vaizdą apie vieną ar kitą charakterį, dėl kurių būta nevienodų autorių nuomonių.
Su kokiu kruopštumu Šileris ėmėsi šito studijinio pasiruošiamojo darbo, matyti iš jo draugo Koernerio surinktų raštų raštelių, kuriuos iš Goethės ir Šilerio archyvo Veimare yra paskelbęs G. Kettneris.6) Šalia dviejų nevisai pilnai atbaigtų veiksmų čia randame plačių apybraižų ir apmatų (23 pusi.), dar platesnį ir išsamesnį scenarijų su pirmo ir antro akto apmatais (83 pusi.), pagaliau studijų sąsiuvinį su vad. Collectanea (60 pusi. ), kur randame smulkmeniškų ištraukų ne tik apie Rusijos bei Lietuvos, Lenkijos istoriją ir konstituciją, geografinę kraštų padėtį, bet ir apie žmonių papročius, net priežodžius ir išsireiškimus.
2. Gyvenamojo meto ir aplinkybių poveikis
Imtis "Demetrijaus" Šilerį paskatino tiek vidinis palinkimas panašiom temom, kaip matyti iš Fiesko, Don Karlos, tiek išviršinės aplinkybės, tam tikros to meto sąlygos. Bet uždavinys, kurio Šileris ėmėsi, nebuvo lengvas, atsiradę nenugalimų kliūčių, pagaliau ir liga trukdė. Tik po 1804 m. spalio mėn. vėl iškyla du panašūs planai — "Warbeckas" iš anglų istorijos ir "Demetrijus" iš rusų, Apsisprendžia už "Demetrijų," nes pirmajame veikale vyriausias veikėjas jau iš anksto yra žinomas apgavikas, o antrajame bent į pabaigą tat tepa-aiškėja, tad Šileriui jis ir atrodė morališkai "grynesnis".
Pagaliau Veimaro sosto įpėdinio Karolio Friedricho vestuvės su rusų sosto princese Marija Paulovna 1804 m. rugpjūčio mėn. Peterburge ir jų grįžimas į Veimarą tų metų lapkrity galutinai apsprendė Šilerį imtis "Demetrijaus".
Tačiau nors Šileris ir tarėsi, kad jo veikalas prisidės prie geresnio abiejų tautų pažinimo, abejotina, ar jo tikslas būtų buvęs pataikavimas Romanovų dinastijai, kaip buvo linkęs manyti net Grillparzeris.7)
Tolimesnį dramos rašymą Šileriui vėl sutrukdė liga, kurios metu tik mažesnių darbų tegalėjo imtis, pvz. Racine'o "Fedros" vertimo. Tik sekančių 1805 m. vasario mėn. protarpiais karščio kamuojamas — turėjo, kaip rodo naujieji tyrimai, anais laikais nepagydomą diafragmos pūliavimą, kuris pagaliau iššaukė peritonitą — tegalėjo prieiti prie "Demetrijaus". Apskaičiavo, kad tų metų lapkričio mėn. darbą baigs. Tačiau jau gegužės pabaigoj suėmė paskutinieji skausmai ir palaužė likusią energiją. Bet ir iki paskutiniosios minutės vis tebeminėjęs "Demetrijų".
Šileriui mirus, ant jo rašomojo stalo buvo rastas Marfos monologas iš antrojo veiksmo, turbūt, paskutinės eilutės, kurias Šileris iš viso beparašė.
3. Nebaigto veikalo tęsimas
Goethė buvo laimingesnis, kai, teparašęs "Fausto" fragmentą, buvo besustojąs, bet, Šilerio skatinamas, veikalą tęsė ir užbaigė. Šileris, nors ir kaip Goethės palaikomas "Demetrijaus" darbe, savo gulbės giesmės nebaigė. Kai kurių literatūros kritikų nuomone, tai turėjęs būti bene stipriausias Šilerio veikalas
.
"Demetrijaus" fragmentą pirmą kartą išspausdino Šilerio draugas Koerneris 1815 m. Goethė, netekęs draugo, pats buvo ryžęsis "Demetrijų" tęsti ir užbaigti pagal Šilerio planą. Su Šileriu jie "dažnai apie Demetrijų kalbėdavę pagrindinai". Bet kadangi abu tuo metu buvę fiziškai paliegę, tai Šileris ėmęsis "Fedros" vertimo, o jis — Rameau. Kai Goethė atsigriebęs, "ryžtingai žvalgęsis rimtesnio darbo, ir pirmoji mintis buvo užbaigti Demetrijų".8) Ten pat Goethė nurodo, kad Šileris mėgdavęs plačiai diskutuoti savo pradėtą viekalą, klausęs kitų nuomonės, neatsisakydavęs keisti savo minties, jei radęs geresnę, vis dar svyruodavęs dėl vieno ar kito charakterio.
Pereitame šimtmetyje pasirodė visas tuzinas Šilerio "Demetrijaus" tęsėjų ir atbaigėjų, tačiau nė vienas jų nepajėgė didžiajam dramaturgui prilygti.9) Pagaliau nė nežinome galutinės Šilerio veikalo koncepcijos, net nepaisant paliktų apmatų ir planų, nes, kaip minėta, jie buvo keičiami. Pagal VValzelį, gal geriausiai padaręs Martin Greif (1902), duodamas tik Šilerio fragmentą ir priedo savo paties epilogą Šileriui.
Buvo bandęs net ir Fr. Hebbelis tęsti Šilerio "Demetrijų", bet veikiai pamatė, kad turi atsisakyti, greičiausia dėl veikalo idėjos skirtingumo: Šilerio Demetrijus, kad ir apgaulę pamatęs, eina toliau iki galo, Hebbelio — sustoja, kai klaidą pamato. Tačiau ir Hebbelio veikalas liko fragmente — dėl ligos nebaigtas.
Po Koernerio K. Goedeke išleido Šilerio "Demetrijaus" fragmentą su visais kitais raštais, kuriais naudojosi tęsėjai. Tačiau sutvarkytą medžiagą atspaude tik Kettneris 1894 m.10)
4. Istorinis "Demetrijaus" fonas
Pirmasis Šilerio "Demetrijaus" planas buvo kitoks, nei jį dabar žinome iš paskelbtojo fragmento. Pirmuoju veiksmu buvo ne Krokuvos seimas su garsiuoju Sapiegos monologu, bet Demetrijaus pasirodymas Sambore, Galicijoj. Sambore turėjo paaiškėti jo kilmė, išlikimas ir iškilimas.
Čia susiduriame su istorija, į kurią stipriai atremtas pats veikalas.11) Tai istorija laikotarpio po Jono Žiauriojo, mirusio 1584 m., kai jo silpnasveikatis sūnus Feodoras valdžią perdavė savo sesers sūnui Borisui Godunovui, kurs, kaip tariama, nužudęs paskutiniosios Jono žmonos Marfos jauną sūnelį Demetrijų,12) pats įsisėdo į Maskvos sostą. Bet po kelerių metų paėjo kalba, kad motina vietoj tikrojo vaiko pakišusi kitą ir kad tikrasis sosto įpėdinis Demetrijus esąs gyvas.
Pirmiausia Demetrijus pasirodęs Lietuvos teritorijoj pas kunigaikštį Adomą Višnevieckį, kuriam tarnavęs ir turėjęs jo pasitikėjimą.13) Vėliau jį pasiėmęs Sendomiro vaivada Mnišekas (Šileris rašo: Meišek, turbūt, gotinės rašybos klaida), sužadėjęs su savo dukterimi Marina ir gavęs lenkų didikų paramą jam sostui atgauti.
Borisas iš savo pusės skelbęs, kad tai pabėgęs vienuolis Griška Otrepievas, ir pats bandė papirkti lenkų didikus, bet nepavyko. Pamatęs neišvengiamą žuvimą, nusinuodija. Demetrijui jau 1605 m. birželio 20 pasiseka įžygiuoti į Maskvą. Marfą, atgabenęs iš vienuolyno, ragino prisipažinti esant jo motina. Užėmęs sostą, 1606 m. gegužės 8 vedė Mariną, bet po devynių dienų kilus maištui dėl jo reformų, buvo minios nugalabytas. Šuiskis, vadovavęs maištui, buvo išrinktas caru, bet jau 1607 m. iškilo naujas Demetrijus (ligi šiol jų priskaitoma net penki). Pagaliau 1613 Maskvos sostą užėmė Mykolas Romanovas, kurio dinastija truko iki 1917 m. revoliucijos.
5. Istorinių faktų perdirbimas meniškai
Kaip į šį istorinį rėmą įdėtas Šilerio Demetrijaus paveikslas? Dabar jau nebeabejojama, kad ir pirmasis Demetrijus, kurį Šileris savo dramoj vaizdavo, buvo tikrai apsimetėlis (sa-mozvancas, Pseudodemetrijus). Tačiau Šileris jam įdiegia pasitikėjimo savimi — abejojama, kad tai būtų dėl to meto jėzuitų įtakos — vengdamas prasilenkti su istorikų skelbiamom žiniom, juo labiau, kad šios buvo nevieningos, o Šileriui pradedant darbą, jos krypusios Šilerio naudai.14)
Antrinis dramos pavadinimas, "Kruvinos vestuvės Maskvoj", leidžia spręsti, kad veikale buvo numatyta didelė katastrofa, tačiau herojus, kaip ir Hebbelio veikale, turėjo išlikti kilnus iki galo, nors ir paaiškėtų, kad jis intrygos auka. Bet dar bedirbant, planas pasikeitė, iš istorinių šaltinių patyrus, kad po pergalės Demetrijus tampa smurtininku. Vis tik pirmojo veiksmo tikslas įdiegti simpatiją herojui, nors tas veiksmas, didingoji seimo scena, sukurtas pagal masės psichologijos dėsnius, susilaukia atoveikio.
Antrajame veiksme Marfa, netikėdama, išgirsta žinią apie žuvusio sūnaus atsiradimą. Net patriarcho Hiobo (Jobo)15) nusakyti sūnaus žymenys jos pilnai neįtikina. Tačiau, atsimindama Godunovo jai padarytą skriaudą, pripažįsta jį sūnumi. Atskirų seimo didikų, išskyrus Sapiegą, pritarimas ir dabar motinos sutikimas lemia Demetrijui pergalę. Antras veiksmas Šilerio nėra baigtas, trūksta kaikurių scenų, gal net Romanovo įvedimo.16) Apie tolimesnius veiksmus tegalim spręsti iš likusių studijų, planų.
Trečiajame veiksme Demetrijui pasiduoda priešo generolai, bet, bežygiuojant į Maskvą, paaiškėjo intryga, kurios jis buvo apsuptas. Pašalinęs savo paslapties žinotoją, Demetrijus sako hamletišką monologą: tenka likti caru. Demetrijus įžygiuoja Maskvon tuo metu, kai Boriso kūnas procesijos palydimas laidoti. Liaudis sutinka jį nebyliai, nesveikina
Ketvirtajame veiksme Demetrijaus nuosmukis: netikęs lenkų elgesys, motinos apleidimas, meilė Godunovo seseriai Aksinijai, dėl ko Marina pastarąją nunuodija. Pats Šuiskis ruošia jau sąmokslą prieš Demetrijų. Bet penktasis veiksmas turi baigtis vestuvėmis. Kai Demetrijus sužino, kad Aksinija mirė, jo skausmas įsiutina Mariną, ir ji pareiškia, kad ji niekad nelaikė jo tikruoju sosto įpėdiniu. Minioj kyla sumišimas, Demetrijus pabėga į Marfos kambarį, kur jį pagaliau užklumpa jo likimas.17) Toks apytikris būtų turinys pagal Šilerio planą, jei jis būtų buvęs ištesėtas.
6. "Demetrijaus" charakterių apybraižos, idėjos problema
Iš ryškiausiai apibrėžtų charakterių "De-metrijuj" išsiskiria Sapiega ir Marina, kuri laikoma viena geriausiai pasisekusių Šilerio moteriškųjų figūrų: joj atsispindi grožis, aistra, valdžios troškimas.
Šalia karaliaus, kurs tarp dviejų partijų tėra silpnas, didysis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega iškyla kaip vienintelis tiesus ir garbingas visame seime, kai drįsta pasipriešinti neteisingam balsavimui ir meta gana pavojingą, net gyvybei, veto. Literatūros istorikas E. Engels pastebi, kad "Demetrijuje" Šileris leidžia Sapiegai pasakyti žodžius, kurie visiškai išreiškia politines Šilerio pažiūras, kuriomis jis stoja prieš diktatūrą, prieš fizinę daugumos pergalę, nes nereta, kad tiesos žinojimą teturi nedaugelis, bet prieš daugumą neatsistengia.18) Pasakė Sapiega:
Kas gi yra dauguma? Tai tik nežinojimas,
O žinojimą teturi tik nedaugelis.
Valstybė žus, anksčiau ar vėliau,
Kur nežinojimas nuspręs.19)
Tačiau tiek Sapiega, tiek jo opozicija seime susiduria su likimine tiesa, kuri kiek panėši į Edipo likimą, bet iš tikrųjų yra moderniškai, šių dienų terminu tariant, egzisten-cialistiškai suprasta idėja.20) Jeigu seimo dauguma įsitikinus, kad pretendentas neteisėtas, turi jį išsyk atmesti. Prieš tą daugumą ir kovoja Sapiega. Jeigu pretendentas teisėtas, Lietuvos kanclerio Sapiegos taikos sutartis su Maskva yra nulinė pagal Demetrijaus žodžius:
Jei Lenkija nori sutarties su Rusija,
Turi ją daryt su manimi.
Nes aš tesu tikrasis caras,
Jono sūnus ir jo tikrasis įpėdinis
Iš tikrųjų, oficialiai pretendentas ir buvo atmestas, nes tik neoficialiai jam buvo pripažinta pagalba jo siekimams. Iš kitos pusės į Lietuvos Lenkijos sutartį su Maskva nebuvo implikuotas Godunovo-Demetrijaujs incidentas, sutartis buvo augšto diplomatiškumo gestas. Kad ir kaip likiminis atvejis dramoje priešinasi ryškesnei idėjai, jos Šileris visiškai nerasti negalėjo ir šiuo atveju: kad ir skilusioj asmenybėje veržimasis į tiesą yra neišblėsęs.21)
Istorija su netikruoju Demetrijum bus iškrėtus vieną tų savo pokštų, kur ir menininkui maža bepalieka vietos idėjai, kai verčia skaitytis su likimine akligatviška gyvenimo tikrove.
1. Iš tikrųjų turėtų būti Dimitras, Šileris pakeitė pagal graikišką Demetrios.
2. Schillers Saemtl. Werke, krit. hist. Ausgabe v. Otto Guentter u. Georg Witkowski, Leipzig 8. Bd. p. 143;
3. Demetrijų jau buvo bandę draminu Lope de Vega, Jean Baptiste Aubry, Kotzebue, po Šilerio novelę rašė P. Merimee.
4. Schillers saemtl. Schriften, krit. hist. Ausgabe, hg. v. K. Goedeke, 15 T.,1. Bd., Stuttgart 1876.
5. Apie Demetrijų istoriniu požiūriu plg. S. M. Solovev, Istoriia Rossii s drevnieišich vremen. St. Petersburg 1894, t.2.: Cambridge modern history, chap. 10, 1907.
6. Schillers Demetrius, nach den Handschriften des Goethe und Shciller—Archivs, hg.v. G. Kettner. Weimar 1894.
7. G. Ketter, op. cit. p. LXIV; ten pat Koerneris šileriui minėjęs, kad šis galėtų briliantinį žiedą laimėti, jei Romanovams parodytų galantiškumo, bet Guentter-Witkowski, op.cit, p. 154:Jis (Šileris) pasakęs savo giminaitei, kad jaunojo Romanovo asmeny galėtų daug gražaus caro šeimai pasakyti. Bet jau kitą dieną pareiškė: Ne, to nedarysiu, kūryba turi būti švari.
8. Goethes Werke, Sophien-Ausgabo, Bd.16, Weimar 1892, p. 188.
9. Jų sąrašą duoda O. Walzel, Illustre. Gesch. der dt. Lit. Regensburg 1926, p. 969.
10. žr.4.
11. Plg. Th.H.Pantenius, Der falsche Demetrius, Bielsfeld u. Leipzig 1901 (vietomis nepatikimas, žr. past. 18)
12. Šilerio Studienheft, pas Kettnerį p. 200: Demetrius ein Dastard des Stephen Bathory.
13. Cf. Pantenius, p. 68.
14. Guentter-Witkowski, op. cit., р. 141
15. Šilerio Studienheft р. 228: erster Patriarch von Russland.
16. žr. past 7.
17. Cf. Pantenius, p. 70; taipgi Šilerio Skizzen pas Kettnerį, р. 86-87.
18. E. Engels, Geschichte der dt. Lit., Lpz. 1922, Bd. 1, p. 563. Pantenius klysta sakydamas, kad "didele dalis lenkų didikų, ypač didysis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega karštai stojo už pretendentą". Bet galimas daiktas, kad "kita dalis, kuriai priklausė didysis Lenkijos kancleris Zomoiskis ir kunigaikštis Ostrogiškis, trumpai drūtai jį pavadino sukčium. Dar vienas iš ponų senato posėdy pareiškęs, kad visa ta komedija veikiau priklausanti Terencijui, kaip politiniam sambūviui". Op. cit., p. 70. Klaidinga ir Walzeüo žinia, kad seime veto pareiškęs Sendomiro vaivada dėl Demetrijaus — priešingai, jis jį kaip tik palaike, op. cit., p. 970. Pats Šileris Collec-tanea, pas Kettnerį, p. 258: Leonas Sapiega iš Lietuvos kaip Lenkų pasiuntinys su Borisu sudarė dvidešimties motų sutartį. Kaip tik jis buvo priešingas Liublino sei-me( ?).
19 Apie Sapiegą daugiau cf. A. Šapoka, Leonas Sapiega kaip Liet. politikas, židinys 1933, nr. 10.
20 Fr. Schillers Dramen, hg. v. W. Binder, Tue-bingen 1950, P. 1327: Paskutini žodį čia taria ne idėja, bet gyvenimas, kur blogis toks stiprus, kad tiek fiziškai, tiek psichiškai asmenybę sunaikina.
21 Cf. H. Lechner, Grundzuege der Literaturgeschichte, Innsbruck-Wien 1947, р. 168.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
