Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRISTAUS GIMIMO ŠVENTĖS MINTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. V. BRIZGYS   

Kiekvienais metais Kristaus gimimo šventės proga krikščioniškasis pasaulis parodo daug pasitenkinimo savo krikščioniškumu, daug prieteliškumo vieni kitiems, daug kilnios širdies artimo meilės darbų keliu. Šalia viso to sukeliama nemaža ir tokio triukšmo, kuris su Kristaus atėjimu neturi nieko bendro, iš kurio daug kas medžiagiškai pasipelno. Visko buvo ir praeityje, bet ir mūsų laikais Kristaus atėjimo tikslų prisiminimas tame nekrikščioniškame triukšme pradėjo nublukti. Tačiau tai nėra visuomenės nuotaika. Krikščioniškoji visuomenė su džiaugsmu sutiko iniciatyvą ar šūkį: "Grąžinti Kristų į Jo gimimo šventę". Šiais metais turime ypatingų paskatinimų ir ypatingų dar labiau susidomėti priežasčių tuo Kristaus grąžinimu ir į šventes ir į visą viešąjį gyvenimą.

Kristus atėjo grąžinti žmogaus pirmykštės ramybės, prarastos per nuodėmę. Grąžinti ramybės sielon, mintysna, šeimos pastogėn, visuo-menėn. Ramybė yra geros valios žmogaus privilegija: kas turi gerą valią, randa visokią ramybę. Gera valia pašalina neaiškumus, nesusipratimus, žmones sujungia, atneša gyvenimo jaukumą. Pikti žmonės neretai suardo ir sau ir geros valios žmonių viršinio gyvenimo ramybę. Jie tačiau nepajėgia suardyti geros valios žmogaus vidinės ramybės. Kur nėra geros valios, ten negali būti jokios ramybės ir jokios vienybės, nes bloga valia suardo vienybę ir ramybę pačiame individe. Kristus atėjo, kad mes būtume viena, kaip jis yra viena su savo Tėvu (plg. Jon. 17,11,22). Kristus mirė kryžiaus mirtimi, kad, ant kryžiaus iškeltas, mus patrauktų prie savęs (plg. Jon. 12,32). Ir apaštalų darbas bei jų mirtis buvo tuo pačiu tikslu — visa patraukti prie Kristaus (plg. Efez.-1.10).

Ne Evangelijose ir ne Apaštalų laiškuose yra tie skirtumai, kurie jau taip seniai suskaldė krikščioniškąją žmoniją ir lig šiai dienai kliudė jai susijungti vienon Bažnyčion. Jų istorinė pradžia ir jų tąsa lig šiai dienai yra su priemaišomis visokių žmogiškų silpnybių, vienų prieš kitus melo, prietarų, vienų kitiems paniekos, net neapykantos. Istorija nepatvirtina, kad tų suskilimų atsiradime ir tąsoje visur ir visada būtų buvusi gera valia. Tuos skirtumus ne vienu atveju paprastų žmonių masė turėjo priimti ne laisva valia, o iš prievartos. Kur ir kada gera valia viršija, o žmogus turi galimybės jos klausyti, ten vieni su kitais skirtumus prieteliškai išsiaiškina, susitaria, sueina vienybė. Reikia manyti, kad krikščioniškoji visuomenė jau seniai būtų vienoje Bažnyčioje, jeigu ne civilinę galią turinčių trukdymai seniau ir net įstatymų keliu draudimai, jeigu ne išgalvoti ir paprastiems žmonėms įkalbėti vienų prieš kitus šmeižtai, prietarai, vienų kitiems panieka. Išskyrus bolševikų valdomus kraštus, jau beveik nebeliko civilinių įstatymų, kliudančių krikščionių tarpusavio santykius ir vienybę. Keli kraštai tokius įstatymus panaikino po antrojo pasaulinio karo, keliuose kraštuose jų dar yra, tačiau žmonės jų mažai paiso. Reikia manyti, kad ši aplinkybė labai palengvins krikščionims vieni kitus pažinti ir suprasti.

Katalikų Bažnyčia turėjo daug įdomių popiežių. Nebuvo tačiau lig šiol nė vieno, kur dar prieš išrinktas į tas pareigas būtų turėjęs tiek progų sutikti tiek įvairių žmonių, kiek jų sutiko Pijus XII. Jis sutiko visokių: katalikų ir nekatalikų, nekrikščionių, mokslininkų, valdžios žmonių, darbininkų, jaunimo ir tt. Jo paties giliai krikščioniška siela ir įsigytas patyrimas, kad visokių žmonių tarpe yra daug geros valios žmonių, atsispindėjo jo elgesyje su visokiais asmeninis. Turėję progos su juo kada nors susitikti ir krikščionys ir nekrikščionys liudijo jo mirties proga, kaip jis gerbęs ir mylėjęs kiekvieną žmogų. Šio bendro visų įspūdžio būdingas liudijimas yra vieno amerikiečio kario nekataliko pasipasakojimas lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje Romoj 1950 metais. Su būriu kitų kareivių ir tas jaunuolis pateko audienci-jon pas Pijų XII. Visoj toj aplinkoj jaunuolis nekatalikas taip susijaudino, kad, Pijui XII prie jo priėjus, jis puolė ant kelių ir sako: "Father, I am very bad boy". O Pijus XII ramiai padėjo ranką jam ant peties ir tarė: "Vaikeli, kad tu taip manai apie save, tai nesi jau toks blogas. Stenkis būti geras". Jaunas kareivis buvo taip sujaudintas tuo Pijaus XII paprastumu ir jo pateisinimu, kad ir po kelių valandų kolegijoje jis tik apie tai kalbėjo. O kiek visokių žmonių išėjo iš Vatikano po audiencijos pas Pijų XII dar giliau sujaudintų.

Gal net įvairesnių, jeigu ne daugiau, žmonių sutiko dabartinis popiežius Jonas XXIII. Savo diplomatinės tarnybos metu jis turėjo daug progų sutikti krikščionių nekatalikų ir nekrikščionių. Būdamas pats geros valios, jis kiekviename palikdavo gražų prisiminimą, pats taip pat yra sutikęs ir patyręs garbingo nusiteikimo ir geros valios žmonių. Tikėkimės, kad ir Dievo apšviestas, tačiau ir savo patyrimo padrąsintas popiežius Jonas XXIII paskelbė šaukiąs visuotinį Bažnyčios susirinkimą j ieškoti krikščionių vienybės. Kaip dabar atrodo, už tą vienybę jis yra pasiryžęs duoti viską, kas yra žmonių kompetencijoje, ko tas tikslas pareikalautų. Mūsų laikų pasauliui negali būti gražesnio ir didesnio mosto, kaip jieškoti žmonijos vienybės Kristaus Evangelijoje. Per tą vienybę krikščioniškoje visuomenėje susikurtų tiek tarpusavio pagarbos ir meilės, kad tai būtų viešas kaltinimas ir antitezė tai žmogaus paniekai ir neapykantai, kuria persunktas yra bolševizmas, dėl kurios tokia didelė žmonijos dalis yra tapusi vergais ir kankiniais žmogaus, atmetusio natūralią ir krikščionišką moralę. Kiek šis Jono XXIII žygis bus sėkmingas, šiandien e: anksti spėlioti, nors jis yra netoli — susirinkimui skirti 1962 metai. Vistiek tačiau krikščionybės ir žmonijos istorijoje jis liks kaip šviesus momentas — žmonijos kvietimas į sutarimą ir vienybę tiesoje ir meilėje. Jis gal bus pradžia didelio masto įvykių.

Nuo ko priklausys bandymo sėkmingumas? Be abejo, ne nuo vieno popiežiaus Jono XXIII ar nuo komisijos susirinkimui ruošti. Priklausys nuo visų krikščionių nusiteikimo į šį bandymą. Kai sakau: nuo visų krikščionių, tai mintyje turiu ypatingai katalikus. Ypatingai katalikų nusiteikimas turi būti ne ginčai ar svarstymai, kiek toks susirinkimas prasmingas, kiek jis bus sėkmingas. Visų krikščionių, o ypatingai katalikų susidomėjimas susirinkimu turi reikštis pastangomis sudominti šiuo žygiu visą žmoniją. Ryžkimės pajudinti tuos, kurie tolerancijos vardu pavadino ne pagarbą ir meilę kitaip tikinčiam žmogui, o savo ir kitų proto tingumą galvoti žmogų liečiančiais klausimais. Tokias nuotaikas reikia griauti ne vien todėl, kad jos yra antikrikščioniškos, netikusios jokiai žmonių vienybei, o ir dėl to, kad protinis tingumas yra žmonių ir dvasinio ir medžiaginio skurdo šaltinis. Paskui nesidomėjimą tiesa seka moralinis nejautrumas, kuris, pasiekęs tarptautinį mastą, išaugština nemoraliuosius ir visuomenę padaro jų ydų vergais. Popiežiui Jonui XXIII į talką eikime, vieni kitus žadindami domėtis tiesa. Nėra tokių žmogų liečiančių klausimų, kuriems nebūtų jokio atsakymo. Tik reikia tų atsakymų jieškoti. Štai dėl ko net primityviausioji žmonių susikurta religija yra daug augštesnis dalykas už visokį bereligiškumą1. Ir klaidinga religija yra žmogaus noras ir pastangos surasti atsakymus žmogų liečiantiems svarbiausiems klausimams. Tas žmogaus susikurtas atsakymas gali būti klaidingas, tačiau tai yra pastangos tiesą surasti, o kas tiesos j ieško, tas nors gali ją surasti. Gi kas klausimu nesidomi, tas atsakymo - tiesos nejieško, ir jos niekad nesuras. Jeigu sutiktume, kad religija, kokia ji bebūtų — net žmogaus susikurtoji, ne tik apreikštoji — nėra pranašesnė už bereligiškumą, tai turėtume sutikti, kad galvojantis žmogus-filosofas nėra nieku pranašesnis už negalvojantį. Neapreikštoji religija ir apreikštosios religijos aiškinimas yra žmogaus filosofija. Bereligišku-mas yra niekas, sekąs iš negalvojimo.

Ir tikinčiųjų krikščionių tarpe yra skirtumų. Tačiau tai yra daug daugiau ir geriau negu krikščionybe nesidomėjimas. Kas ja visai nesidomi, jos nepažins, nesupras, ja nepaseks, nieku neprisidės prie to, ką krikščionybė duos žmonijai. Gi kalbant apie skirtumus krikščionių tarpe, reikia pažymėti du dalyku ir juodu atskirai svarstyti. Doktrinalinius skirtumus rei-
 

ALEKSANDRAS  MARČIULIONIS KETURI EVANGELISTAI
(Majolika)
 
kia išsiaiškinti ir bendromis jėgomis surasti tiesą. Gi skirtumus, kilusius iš žmogiškų silpnybių, reikia užmiršti. Visuomenė ne ką galėjo čia nulemti, kol civiliniai įstatymai pasakydavo, kokiai konfesijai turi priklausyti valdovo valdiniai. Laisviems ir kultūringiems žmonėms toliau pasilikti suskilusiems dėl silpnybių, buvusių prieš šimtmečius, būtų mažiausia bent nerimta. Yra daug simptomų sakančių, kad geros valios krikščionių visuomenei tie skirtumai jau nusibodo. Jeigu atskirų grupių vadai neras bendros kalbos, tai juo toliau, visuomenė juo mažiau tų skirtumų paisys.

Atrodo, atėjo laikas, kad pačios žmonijos nuotaikos mus, tikinčiuosius, ragina eiti skelbti ir vieni kitus kviesti užmiršti praeities kartų silpnybes ir iš jų kilusias atskalas nuo Kristaus Bažnyčios.  Atėjo  laikas  vieni  kituose  žadinti meilę objektyviai tiesai. 1^ tikėjimo dalykuose reikia būti panašiems į rimtus mokslininkus. Kai vienas mokslininkas kuriame nors dalyke įrodo, kad yra kitaip, negu moko kiti, tai asmens ar grupės prestižo motyvais neargumentuojama prieš tiesą, o visi su dėkingumu priima seną tiesą ar naują išradimą.

Popiežius Jonas XXIII pakvietė pasaulį bendromis jėgomis išsiaiškinti krikščionis liečiančius skirtumus, surasti tiesą ir geros valios žmonių rimtumu visiems ją priimti. Tai kvietimas kiekvienam iš mūsų, ypatingai tiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu esti aktyvūs katalikai. Pasidarbuokime tarpusavyje ir plačiau aplink save tarpusavio meilėje ir pagarboje pažadinti gerą valią Katalikų Bažnyčios galvos ir mūsų laiko žmonijos šauksmui vienybėn — viename Kristuje ir Jo Evangelijoje.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai