Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GIUNTERIU GRASSO APYSAKA "SUSITIKIMAS PRIE TELGTĖS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Gand.   
Rašytojų suvažiavimai niekur nėra tokie svarbūs, kaip Rytų Europoje. Dažnai jie pasibaigia žiovuliu; kartais, kaip 1956-ųjų metų Vengrijoje ar 1968-ųjų Čekoslovakijoje, rašytojai suteikia balsą giliausioms tautos viltims. Bet tokius suvažiavimus visada lydi ypatingas lūkestis. Šis požiūris į literatūrą būdingas Rytų Europai — Prahoje ar Budapešte, Vilniuje, Rygoje ar Taline iš rašytojo laukiama pranašiško žodžio, nepaprasto mosto. Istorijos bėgyje Rytų Europos rašytojams buvo lemta gravituoti tarp didvyrių ir tarnų pozų, tarp didybės ir menkystės.

Panašūs motyvai įdomiai susimez-ga vokiečių rašytojo Giunterio Gras-so ilgoje apysakoje "Susitikimas prie Telgtės" (Treffen and der Telgte). Grassas, "Skardinio būgno" ir kitų romanų autorius, daugelio laikomas iškiliausiu šiandien vokiškai rašančiu prozininku, bet Lietuvoje apie jį retai teužsimenama. Gimęs Dancige, dabartiniame Gdanske, vokiečių-lenkų šeimoje, jis ypač jautrus Rytų Europos problemoms. Savo romanuose Grassas mini ir senuosius lietuvių dievus bei kunigaikščius, vilkės legendą ir Perkūną.

Grasso apysaka vyksta 1647 metais, siaubingajam 30-ties metų karui baigiantis. Vokietija — savųjų ir svetimųjų nualinta dykynė. Ar ji kada beprisikels, susivienys? Būrys rašytojų iš visų Vokietijos kampų susirenka Telgtės miestelyje. Jų tikslas gydyti tautos žaizdas, ištausoti išdraskytos šalies gyvybinę sąsają: kalbą ir literatūrą.

Toksai susitikimas Telgtėje niekad neįvyko. Tačiau Grassui rūpi ne istorinė tikrovė, bet gilesnė tiesa. O jei jie būtų susitikę? — klausia jis. Kaip ir daugelis Rytų Europos rašytojų jis ieško paralelių tarp dabarties ir praeities. Panašus Vokietijos rašytojų susitikimas įvyko 1947 metais, kai Vokietija dar buvo okupuota ir keleriopai padalinta. Ir tada suvažiavę rašytojai skaitė ištraukas iš savo naujausių kūrinių, karštai diskutavo politinėmis temomis, mėgino valyti vokiečių kalbą nuo nacinių priemaišų — kaip ir prieš 300 metų, kai jų pirmtakai bandė atsikratyti skolinių iš prancūzų ir lotynų kalbų.

Savo apysakoje Grassas netiesiogiai klausia: Ką mes būtume padarę 1647 metais? Ką gi nuveikia vokiečių rašytojai jo apysakoje? Atrodo, kad beveik nieko. Grassas juokiasi iš jų pedantiškų ginčų, vergystės pilvui, savanaudiškumo. Jie skęsta žodžiuose ir jų peticija valdovams supleška gaisro liepsnose. Bet Grassas mato ne tiktai jų menkystę. Knygai baigiantis, jis taip rašo:
"Nežiūrint visko, jie nebuvo bereikšmiai. Viskas buvo suniokota, vien tik žodžiai teišlaikė savo žvilgesį. Ir kur princai įpuolė į purvą, poetai nusipelnė pagarbos. Jiems, o ne galingiesiems, buvo garantuotas nemirtingumas... Kalboje glūdėjo nepaprastų erdvių pažadas, kalba padovanojo spindesį, užėmė tėvynės vietą ir suteikė vardus visai pasaulio mizerijai. Joks kunigaikštis negalės prilygti rašytojams. Jų turtų nebuvo galima piikti, nei paiduoti. Ir net jei juos užmėtytų akmenimis ir palaidotų neapykantoje, ranka su plunksna pakiltų iš akmenų krūvos. Jie vieninteliai tegalėjo ištausoti visiems laikams tai, kas tikrai verta Vokietijos vardo".

Nežiūrint visako, sako Giunteris Grasso, rašytojas gali būti tautos sąžine. Jo apysaka "Susitikimas prie Telgtės" aktuali ne tiktai Vokietijai, bet ir Rytų Europai, įskaitant
Lietuvą    Gand.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai