Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ IŠEIVIJA: TAUTAI NUOSTOLIS AR PELNAS ? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCENTAS LIULEVIČIUS   

Įvadinės pastabos *
Dėstydamas Pedagoginiame lituanistikos institute pasaulio lietuvių istoriją, buvau priverstai paruošti studentų reikalams tris leidinius, kuriuos Institutas išleido rankraščio teisėmis: 1) Lietuvių emigracijos priežastys (Chicago, 1971 m.), 2) Amerikos lietuvių kultūriniai laimėjimai (Chicago, 1971), 3) Išeivija Lietuvos atkūrimo darbe (Chicago, 1971).

Vėliau paruošiau ir tas pats Institutas išleido ketvirtą leidinį — Amerikos lietuvių ekonominė veikla (Chicago, 1980). Morkūno spaustuvėje jau sulaužyta penkta knyga — Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Leidžia PLB valdyba.
Kas norėtų plačiau susipažinti su šia tema, minėtuose leidiniuose ras atsakymus, su šaltinių nuorodomis ir plačiomis bibliografijomis. Aš pats irgi remiuosi šiomis knygomis. Ypatingai remiuosi išeisima knyga trečiajame šios paskaitos skyriuje.

Ši paskaita (Lietuvių išeivija: tautai nuostolis ar pelnas?) susideda iš keturių skyrių: 1) Susipažinimas su tema, 2) Žvilgsnis į lietuvių emigracijos priežastis, 3) Išeivijos parama Lietuvai, 4) Išvados.

--------------
*)  Ši paskaita buvo paruošta Ketvirtajam mokslo ir kūrybos simpoziumui, tačiau dėl laiko stokos istorijos sesijoje buvo skaityta tik jos  santrauka. Čia dedame pilną tekstą. Red.

I. SUSIPAŽINIMAS SU TEMA a. Įvairių autorių nuomonės
Kun. Juozas Tumas, būdamas Laižuvos klebonu, surinko žinių apie 100 laižuviečių, išvykusių į Ameriką. Jie išvykę prieš 1-12 metų. Visi drauge iš Laižuvos parapijos yra išsivežę $6,110. Kiekvienas po $61. (Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!, Kaunas, 1912 m., 18 psl.).

V.K. Račkauskas pasakoja: "Tankiai prisieidavo girdėti ginčus sulig to, ar lietuviai, iškeliaudami iš Lietuvos Amerikon, padaro Lietuvai skriaudą, ar naudą. Vieni sako, kad Lietuva gero sulaukianti iš tų savo sūnų, kurie apsigyveno Amerikoje; kiti — gi prirodinėja, kad išeivystė pagamina Lietuvai blėdį. Bet nė vieni, nė kiti kol-kas neparemia savo nuomonių pastoviais argumentais. Abelnai imant, išeivystė neša daug blėdies Lietuvai ekonominiu atžvilgiu" (Amerika arba rinkinys faktų, žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atkeliaujantiems lietuviams, New York. 1915 m., 129 psl.). Ir dar atkreipia dėmesį, kad ekonominiai nuostoliai nesibaigia išvežamais pinigais. Išeivija išsineša iš savo krašto darbo jėgą (131, 132 psl.).

Kai kurie autoriai išeivijos atžvilgiu yra labai pesimistiškai nusiteikę. Pavyzdžiui, Vievunaitis (Išeivystė — Lietuvos neprietelius. Šaltinis, 1911 m., 19 nr.) rašė, kad "išeiviai gerokai išneša iš Lietuvos pinigų, sugrąžint nė pusės to nesugrąžina. Visi likusieji Amerikoje lietuviai yra žuvę savo tėvynei".

Patrimpas (kun. A. Kaupas) manė, kad Amerikos lietuviai savo tautai, jos kultūrai ir savojo krašto gerovei yra mirę (Draugija, 1909 m., 326 psl.). Pagal šiuos autorius, išeivija neneša jokios naudos: grynas nuostolis, nes išveža pinigus ir darbo jėgą.

b. Kiek emigrantai išvežė turto
Lietuviai emigravo į įvairias šalis: Ameriką, Didžiąją Britaniją, Kanadą, Argentiną, Braziliją ir kitur.
Pažiūrėkime pirmoje eilėje, kiek lietuvių emigravo į Ameriką ir kiek išgabeno turto. Visiems suprantama, kad užduotis yra sunki, nes niekas tikrų skaičių nepasakė. Tačiau apytikriai galima susigaudyti. Jau anksčiau minėtas Račkauskas nurodo, kad 1899-1914 m. atvyko į Ameriką 252,594 asmenys. Pradžiai to skaičiaus ir užtenka. Toliau tas pats autorius nurodo ir piniginį nuostolį Lietuvai. Kiekvienas išeivis Amerikos uoste turėjo parodyti $30 grynais pinigais. Tad 1899-1914 m. lietuviai išeiviai įsivežė į Ameriką $3,518, 455 (129 psl.). Autorius pabrėžia, kad "Lietuva dikčiai yra nukentėjusi dėlei išeivybės" (ten pat). Atkreipia dėmesį, kad ekonominiai nuostoliai dar nesibaigia išvežamais pinigais. Išeivija išsineša iš savo šalies darbo jėgą. Jie gamina turtus kitai šaliai. Jie papildo kitų tautų eiles savo kūdikiais (ten pat, plg. 131 ir 132 psl.).

Tačiau ką tik suminėtas emigrantų skaičius dar nėra pilnas. Juk lietuvių į Ameriką plaukė ir prieš 1899 metus. O taip pat ir po 1914 metų. Vienu tarpu spaudoje buvo skelbiama, kad lietuvių iki 1898 m. į Ameriką įvažiavo apie 100,000, kai dar nebuvo rašoma tautybė. Be to, daugelis lietuvių atvyko lenkų, rusų ir kitų tautybių vardu, tad spėjama jų buvus irgi apie 100,000. Tarp 1899 ir 1914 m. suregistruota 252,594 lietuviai. O nuo 1915 iki 1967 m. — 40,712. Ir dar truputį skaičių pakėlę, skaičiuojame apskritu skaičiumi — 500,000.

Šį skaičių turint, mums nesunku suskaičiuoti ir tuos dolerius, kuriuos galėjo išeivija išsigabenti iš Lietuvos. Operuodami apibendrintomis sumomis, galime suskaičiuoti jų kelionių išlaidas ir išvežtus pinigus. Kiekvienam kelionė kainavo po 50 dol., tad visi galėjo išleisti $25,000,000. Išlipę uoste turėjo parodyti 30 dol., tad ir vėl $15,000,000. Tuo būdu iš viso iš Lietuvos galėjo būti išvežta $40,000,000. Reikia atkreipti dėmesį į tą faktą, kad daugelis gaudavo laivakortę iš Amerikoje gyvenančio giminaičio. V.K. Račkauskas nurodo, kad 1908-1914 m. giminės ir svetimi kelionę apmokėjo net 56,966 lietuviams (ten pat, plg. 131 psl.). Dalis išeivių pasiskolindavo pinigų iš savo kaimyno ir jam grąžindavo, kai užsidirbdavo. Nežiūrint į čia suminėtas sumas, mažinančias aukščiau sudarytą sumą (40 mil.), naudokime ją ir toliau.

Kadangi pagrindiniu išeivijos kaltinimu yra jos padaryta skriauda, išvežant pinigus, tad pirmiausia tą reikalą ir išsiaiškinkime. Trumpai į tai atsakant, norisi priminti mano straipsnį Aiduose (Išeivijos ekonominė parama Lietuvai, 1978 m., 6 nr., 237 psl., ir 7 nr., 310-317 psl.). Ten suskaičiuoti daugiau kaip 53 milijonai dolerių, kuriuos parūpino išeivija Lietuvai. Iš tikrųjų ta suma dar didesnė. Taigi išeivija Lietuvai ne tik grąžino padarytą nuostolį, bet dar pridėjo tikrai gerą nuošimtį — trylika milijonų dolerių. Net ir kun. J. Tumo apskaičiuoti laižuviškiai davė pelno $876.5, nes išsivežė $6,110, o atsiuntė saviesiems $986.5 (Tumas, 18-19 psl.).

2. LIETUVIŲ EMIGRACIJOS PRIEŽASTYS
Kai kalbama apie emigraciją ir skaičiuojami jos padaryti nuostoliai, savaime peršasi mintis, kad išeivis yra nusikaltėlis savajai tautai. Kad būtų aiškiau, žvilgterkime, kas vertė lietuvį išvykti iš savojo krašto: palikti jaunimą, dainas ir visa, kas jam buvo taip labai brangu. Tų priežasčių buvo daug; iš jų žymiausios — politinės, religinės ir tautinės bei ekonominės.

a. Politinės priežastys
Buvo ir anksčiau politinių įvykių, kurie lietuvius stūmė iš savojo krašto, bet mes pradėkime nuo valstybės žlugimo. Prieš trečiąjį padalijimą įvyko Kosciuškos vadovautas sukilimas (1794). Jam nepavykus, įvyko galutinis valstybės sugriovimas (1795). Po šio įvykio daug bajorijos ir šviesuomenės pabėgo į Prancūziją. Čia sudarė savo bendruomenę ir laukė valstybės prisikėlimo. Jų buvo pilna ir Vokietija. Leipzigas, Dresdenas pasidarė   Lietuvos-Lenkijos   emigrantų   centrais.

Napoleono žygio į Rusiją metu (1812) viltys atkurti valstybę buvo sužibėjusios skaisčia saulute, kai leido Lietuvai sudaryti laikinę vyriausybę ir formuoti kariuomenę. Tačiau Napoleonas pralaimėjo. Lietuvių savanorių armija buvo sumušta Saksonijoje. Jos likučiai ir vyriausybė pasitraukė į Prancūziją. O tie Napoleono šalininkai, kurie nepabėgo į užsienį, buvo išsiųsti į Rusiją.
Devynioliktojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Europoje prasidėjo judėjimai, siekią laisvės (Graikija vadavosi iš Turkijos, Belgija skyrėsi nuo Olandijos ir kt.). To pasekmėje įvyko Lenkijoje sukilimas, kuris aidu atsiliepė ir Lietuvoje (1831). Tuoj visą Lietuvą apėmė sukilėliai. Bet sukilimas lauktų rezultatų neatnešė, todėl jo dalyviams reikėjo ieškoti prieglaudos užsienio valstybėse. Vieni pasidavė Prūsijai, o kiti nuvyko į Lenkiją ir pasidavė austrams.

Šių pabėgėlių padėtis buvo labai sunki, nes jie pabėgo pas Rusijos sąjungininkus. Rusijai įprašius, Prūsija ir Austrija slaptai sutarė ištremti visus buvusius sukilėlius į Jungtines Amerikos Valstybes, iš kur buvo gavę sutikimą. Mat jie buvo labai neramus elementas: įvairiausiais būdais kovojo prieš Rusiją.

Kad paaiškėtų tų pabėgėlių nueitas Golgotos kelias, noriu truputį ilgiau sustoti. Prūsai, vykdydami slaptą sutartį, trimis laivais gabeno 600 sukilėlių į Ameriką, bet audra juos nubloškė į įvairius Europos uostus. Vienas pateko į Har-wich, antras — į Portsmouth. Šie gavo prieglaudą Anglijoje. Trečiasis laivas pateko į Prancūziją (Le Havre). Šiame uoste atsiradusieji turėjo pasirinkti vieną iš dviejų: vykti į "baisiąją" Ameriką ar stoti į svetimšalių legioną Afrikoje. Ir, mūsų nustebimui, pasirinko svetimšalių legioną, kuriame jau tarnavo 400 karių ir 20 karininkų iš Lietuvos ir Lenkijos (Tadas Horainis) (K. Jur-gėla, Kai lietuvius prievarta vežė į JAV, Draugas, 1949 m, 211 nr.).

Iš Anglijos lietuviai su kitomis tautybėmis (1832) buvo nugabenti į Australiją, N.S.W. valstybę. Gal šie tremtiniai ir bus pirmieji lietuviai Australijoje (Australijos lietuvių metraštis, Sydney, 1961 m., 8 psl.).

Austrai suėmė visus pabėgėlius ir davė pasirinkti: grįžti į Rusiją ar vykti į Ameriką. Kadangi šie nenorėjo nei vieno, nei kito krašto, tad jėga 235 sukilėlius susodino į austrų karo laivus ir maištaujančius per 126 dienas atgabeno į Ameriką (JAV). Čia Austrijos konsulas davė po 33 dolerius ir paleido. Vėliau kitais laivais atgabeno dar porą šimtų. 1835 m. čia buvo jau 432 tremtiniai. Bene paskutinis laivas išplaukė iš Tresto 1836 m. su 51 tremtiniu ir per 142 dienas atplaukė į JAV (per San Domingo) (K. Jurgėla, ten pat).

Daugelis pabėgėlių, kurie po sukilimo pabėgo į Prūsiją, jausdami pavojų dėl jau minėtų aplinkybių, grupėmis traukė iš Prūsijos į Prancūziją. Prancūzai juos užjautė, tačiau kurdino provincijoje, stovyklose, kurių didžiausia buvo Be-sancon, apie 1000 lietuvių. Paryžiuje tegalėjo gyventi tik buvę karininkai. Ir taip pabėgėlių — piligrimų (kaip jie patys save vadino) iš Lietuvos ir Lenkijos prisirinko Prancūzijoje bent penketas tūkstančių. Juos šelpė pati Prancūzija ir Anglija. O nepabėgusius sukilėlius rusai naikino ir trėmė į Sibirą ir kitus Rusijos kraštus (Pranas Čepėnas, The Lithuanian Revolt of 1831. Lituanus, 1956 m., 3(8) nr., 16 psl.).

1863 m. Lietuva sukilo prieš savo pavergėjus — rusus. Sukilimas nepavyko. Rusijos reakcija buvo labai didelė. Nukentėjo arti 10,000 lietuvių. Kalčiausius smerkė mirtimi (Antanas Alekna, Lietuvos istorija, Tilžė, 1923 m., 204 psl.). Ištrėmė į Rusiją 5625 asmenis, kurių dauguma (4000) atsidūrė Sibire.
Vienokiu ar kitokiu būdu prisidėję prie šio sukilimo ir nenorį sulaukti bausmės patraukė į užsienį. Juos priglaudė Prancūzija (Napoleono III laikai). Kai kurie pabėgo į rusų valdomą Latviją ir ten slapstėsi (T. Kolelis, Kelinti dabartiniai Lietuvos tremtiniai?, Draugas, 1950 m., 197 (50) nr.).

1905 m. Rusijoje prasidėjo neramumai — maištai, reikalaują laisvės. Ta nuotaika greitai pasiekė ir Lietuvą. Ir čia prasidėjo vieša kova prieš rusus. Buvo sušauktas Didysis Vilniaus seimas (1905.XII.4-6), kuris padarė maištingus nutarimus. Pradėjus juos vykdyti, susilaukta rusų reakcijos. Pradėjo siautėti baudžiamieji būriai ir bausti nusikaltusius, tremiant juos į Sibirą ir t.t. Šio neramumo įvykiuose aktyviai dalyvavusių asmenų tikrai nemažas skaičius, vengdami bausmių, pasiekė Jungtines Amerikos Valstybes (Vytautas Sirvydas (red. ), Juozas O. Sirvydas (1875-1935), Cleveland, 1941 m., 89 psl.).

Prieš I-jį pasaulinį karą iš etnografinės Lietuvos išvykdavo kasmet apie 20,000-25,000 emigrantų. Jų dauguma apsigyvendavo Jungtinėse Amerikos Valstybėse ar Anglijoje. Dėl rusų persekiojimų Lietuvoje ir draudimo tarnauti savo krašte dalis išvykdavo į Rusijos gilumą: Kaukazą, Turkestaną ar net Sibirą. Daugelis įsikurdavo Lenkijoje. Didelė lietuvių kolonija buvo susikūrusi Varšuvoje (A. Marcinkevičius (red.), Neužmiršk Lietuvos, Kaunas, 1927 m., 220 psl.; kun. A. Petrauskas, MIC, Praeities pabiros, Chicago, 1934 m.).
Kai 1915 m. vokiečiai pradėjo didįjį rusų puolimą ir rugsėjo mėn. užėmė beveik visą Lietuvą, tai iš Lietuvos išbėgo (arba prievarta buvo išvaryti) apie 250,000 lietuvių ir 300,000 mažumų (žydų, rusų, lenkų ir kt.). Taigi Rusijoje atsidūrė 550,000 Lietuvos gyventojų (Rapolas Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant, Atsiminimai Chicago, 1961 m., 265 psl.). Dr. Martynas Yčas (Atsiminimai, III, 61 psl.) nurodo lietuvių atsidūrus Rusijoje daugiau kaip 350?0O0.

Lietuvoje pasiliko daugiausia kaimiečiai ir dvasiškija.
Il-asis pasaulinis karas taip pat daug lietuvių privertė pasitraukti už Lietuvos sienų. Pagal Vokietijos ir Sovietų Rusijos sutartį 1941 m. pradžioje galėjo vokiečiai repatrijuoti į Vokietiją iš Sovietų Rusijos okupuotų kraštų. Tuo pasinaudojo apie 52,000 Lietuvos gyventojų. Lietuvoje vokiečių tebuvo apie 15,000, tad apie 37,000 "išrepatrijavo" tikrų lietuvių (plg. D. Krivickas, Rapatriacija, Lietuvių Enciklopedija, XXV, 162 psl., ir Pranas Zunde, Demographic Changes and Struckture in Lithuania, Lituanus, 1964 m., 3-4 nr., 6 psl.). Iš Vokietijos, kas tik galėjo, skubėjo išvykti į kitus kraštus.

Rusai pirmuoju (1941.VI.14-18) Lietuvos apvalymu nuo "buržuazinio elemento" ištrėmė į Sibirą 34,260 lietuvių.
Bolševikams okupuojant Lietuvą trečiąjį kartą (1944 m.), daugelis lietuvių pabėgo į Vokietiją, Austriją, Švediją ir kitur. Nors pasišalinimui iš Lietuvos propaganda buvo labai nepalanki, tačiau drąsesnieji leidosi į nežinią. Vėliau pasitraukusieji arba dar nenutolusieji nuo Lietuvos bolševikų buvo pasivyti ir grąžinti į Lietuvą arba tiesiai išvežti į Sibirą (kan. Antanas Steponaitis, Tėvynėje ir pasauly, Brooklyn, 1962 m., 226-251 psl.).

Prievarta išvežtųjų ir pabėgusiųjų Vakarų Vokietijoje buvo priskaičiuota apie 65,000. Jais rūpinosi specialiai tam reikalui sudaryta organizacija — UNRRA, vėliau IRO.
Prie šių politinių priežasčių dar reikėtų priskirti ir lietuvių bėgimą nuo kareiviavimo. Anksčiau Rusijos kariuomenė buvo sudaroma rekrūtų gaudymo būdu. Pagaudavo numatytą jaunuolį ir atiduodavo rusų valdžiai 25 metams. 1875 m. rekrūtavimą panaikino. Buvo įvesta visuotinė 6 metų karinė prievolė. Vėliau metų skaičių sumažino iki 4. Pašauktas į kariuomenę turėjo traukti numerius, vadinamus "liuosus". Nuo 1893 m. Rusija padidino kariuomenės skaičių. Daugiau reikėjo naujokų. Beliko mažiau vilties ištraukti "mažą numerį". Pradėta bėgti nuo karinės prievolės į užsienį. Nemažas skaičius bėgo į Jungtines Amerikos Valstybes.

Peržvelgus čia suminėtas pasitraukimo iš Lietuvos priešastis, galima klausti, ar kas nors šiuos pabėgėlius nuo Sibiro katorgos gali drįsti kaltinti pinigų ir darbo jėgos išvežimu iš Lietuvos. Atrodytų, kad 1944 m. pabėgėliai šiuos tikrai supranta,   atjaučia   ir   nekaltina.

b.    Tautinis ir religinis persekiojimas
Po 1863 m. sukilimo rusai ryžosi atlenkinti-"raspoliačit" Lietuvą. Uždraudė lotynų raidėmis spaudą. Tas dar labiau Lietuvą lenkino, nes dalis lietuvių mieliau vartojo lenkišką spaudą nei rusų išleistąją "graždanką" (rusiškomis raidėmis spausdintas lietuviškas knygas). Sąmoningesni lietuviai labai kietai reagavo, todėl nukentėjo apie tūkstantis asmenų. Rusai juos kišo į kalėjimus, o "didžiuosius nusikaltėlius" išsiuntė į Sibirą. Nenorėję susilaukti bausmių, pabėgo į Prūsiją, Angliją, Ameriką. Šie lietuviai buvo kovotojai prieš rusų pastangas lietuvius suparavoslavin-ti ir nutautinti.
Atrodo, kad ir šie išeiviai, gelbėję savo gyvybę arba saugojęsi nuo Sibiro katorgos kančių, negali būti kaltinami pinigų ir darbo jėgos išvežimu iš Lietuvos.

c.    Ekonominės priežastys
1861.III.3 Rusijos caras Aleksandras II paskelbė manifestą, kad panaikinama baudžiava. Šį manifestą įvykdė Muravjovas po 1863 m. sukilimo, siekdamas savų tikslų: kad valstiečiai būtų palankesni Rusijai. Lietuviai, gavę asmens laisvę, pradėjo ieškoti geresnio gyvenimo. Perteklius žmonių vyko į Rusijos miestus, į Angliją ir Ameriką. Sprukdavo iš Lietuvos ir tie asmenys, kurie buvo paieškomi policijos.

1867 m. Lietuvoje buvo labai lietinga vasara ir supūdė derlių, o 1868 m. be galo karšta vasara be lietaus viską išdegino (išdžiovino), ir krašto gyventojai turėjo kęsti badą. Stipresni ir drąsesni, gelbėdamiesi nuo bado, išsikėlė į Lenkiją, Vokietiją ir kitur. Kai kurie per Vokietiją nusikapstė į Prancūziją. Prasidėjus Vokietijos-Pran-cūzijos karui, šie išsikraustė į Angliją, o iš ten — į JAV (Draugija, 1909 m., 31-32 nr.; Lietuvių Enciklopedija, X, 38 psl.).

Rusų valdymo metu Lietuvoje ekonominės sąlygos buvo sunkios. Statistika rodo, kad 1904-1914 m. išeivių skaičius buvo labai didelis. Per šį laikotarpį į Jungtines Amerikos Valstybes atvyko apie 200,000 lietuvių. Išeitų — kasmet 20,000 iš 2,500,000 tautos. Tuo pačiu laiku iš Vokietijos (60 milijonų) siekdavo Ameriką kasmet 25,000. Tad lietuvių išeivių buvo 20 kartų didesnis procentas negu vokiečių (Prof. K. Pakštas, L'Emigration Lithuaniene et ses causes, 53 psl.).
"Nepriklausoma Lietuva, nors ir darė žymią ūkišką pažangą, nuo pat pradžių negalėjo pakankamai aprūpinti darbu ir gyvenimo ištekliais visų gyventojų" (LE, XV, 420). Lietuvos gyventojai, tiek kaimiečiai, tiek miestiečiai, karo atneštų nepri-


KĘSTUTIS   ZAPKUS   SEKANT VELAZOUEZU II 1972-1973. Akrilis 244 in x 414 in
 
 
teklių spaudžiami, pradėjo emigruoti į Braziliją jau nuo 1923 m. (LE, XV, 421).
Emigracija iš nepriklausomos Lietuvo pradžioje buvo nedidelė, bet 1925 m. išvykstančių skaičius pasiekė beveik 15,000 žmonių, o 1927 m. per pirmąjį pusmetį išemigravo arti 20,000 asmenų (Marcinkevičius, 224). Įvedus (1921) Jungtinėms Amerikos Valstybėms kvotą, lietuviai emigrantai, negalėdami patekti į JAV, ėmė plaukti į Kanadą, Braziliją, Argentiną ir kitas Pietų Amerikos šalis (t.p., 223). "Emigracijos klausimas Lietuvoje paskutiniais metais pasidarė ypač aštrus ir opus. Žmonės ištisomis šeimomis, išsiparduo-dami savo ūkius ir paskutinį turtą, pagauti kažkokio psichozo, traukia į užsienį laimės ieškoti. Mūsų kaimiečiai jau nebevažiuoja, bet tiesiog bėga į Braziliją, Argentiną ir kitas Amerikos šalis" (ten pat, 219 psl.). Masinė emigracija į Argentiną vyko  1925-1931 m.

Motyvus, kurie lietuvius šiuo metu privertė palikti savo kraštą, galima suvesti (pagal K. Ka-sakaitį) į tris grupes:
1) Kaimiečių žemo kultūros laipsnio ir konservatyvumo išdavoje žemės ūkis buvo dar primityvus;  mūsų ūkininkas iš  10 hektarų gaudavo tiek naudos, kiek danas ar vokietis iš 5-6 hektarų.
2)    Lietuviai neatsispyrė vilionėms agentų, kurie žadėjo aukso kalnus Brazilijoje, Argentinoje ir kitur, kur maža teksią dirbti, bet greit pra-turtėsią.
3)    Į Braziliją vežė emigracijos biurai nemokamai, Brazilijos valdžios lėšomis, tad labai viliojamai veikė mūsų tautiečius (ten pat).

Vėliau Lietuvos vyriausybė pradėjo kovą su kenksminga agitacija vykti į Braziliją. Uždarė keletą emigracijos biurų. Kelioms agentūroms iškėlė bylas teismuose. Persekiojo nelegalius agentus (ten pat, 224 psl.; Antanas Trimakas, Lithua-nian in Latin America, Lituanus, 1957 m., 1(10) nr., 20-22 psl.).

Daugelį lietuvių (po I-ojo pasaulinio karo) pokarinės sąlygos privertė pasitraukti iš Lietuvos, nes čia jiems nebuvo vietos. Jie turėjo susirasti pragyvenimą kitur. Prof. dr. K. Pakštas 1929 m. nurodė, kad "Lietuvos kaimas turi dabar žmonių pertekliaus apie 300,000" (Baltijos respublikų politinė geografija, Kaunas, 1929 m.. 52 Atrodo, padėtis negerėjo ir vėliau, nes jis pakartojo 1936 m. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime tuos pačius duomenis: "Lietuvos gyventojų perteklius siekia arti 300,000 žmonių" (Suvažiavimo darbai, II, Roma, 1973 m., 395 psl.). Esant tokioms ekonominėms sąlygoms, perteklius turėjo kur nors išvykti. Nors buvo gaila juos išleisti, bet jie turėjo iškeliauti. Čia panašu į darbininko našlę, likusią su keletu mažų vaikų. Kai tik pirmasis vaikas pasiekia piemenavimo amžių, jis išleidžiamas pas ūkininką piemenauti. Jos šeimai sumažėja vienos burnos maitinimas, o rudenį dar gauna uždarbį. Nors jai labai praverstų tas vaikutis namie: kaip vyriausias, pagelbėtų su mažaisiais susitvarkyti. Kaip šios našlės niekas nekaltina, kad ji leidžia savo vaikus piemenauti, taip lygiai niekas negali kaltinti žmogaus, kuris išvyksta todėl, kad jam nėra vietos.

Tačiau į šį klausimą galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės. Juk asmuo, išvykstąs į svetimą kraštą, visko atsižada likusiųjų labui (žemės, darbo ir 11.). Jis išvyksta beveik tuščiomis rankomis, beveik nieko nepasiimdamas, dažnai gavęs laivui bilietą (laivakortę) ir reikalingus, išlipus iš laivo, parodyti pinigus iš Amerikoje gyvenančio giminaičio arba pasiskolinęs iš gero kaimyno, kuriam uždirbęs juos atiduos. Jis išvykdamas sudaro  daugiau  erdvės  likusiems.

Išeiviją būtų buvę galima kaltinti, kad ji neišliko šimtu procentų lietuviška, jei Lietuva būtų ja pasirūpinusi: jei būtų pastačiusi lietuviams bažnyčias bei lietuvių namus, jei būtų pastačiusi ir išlaikiusi lietuviškas mokyklas, jei parapijoms būtų paruošusi lietuvių dvasininkų, mokykloms mokytojų ir t.t. To išeivija negavo (išskyrus Braziliją, kur buvo pastatytos kelios mokyklos ir pasiųsti keli mokytojai). Išeiviai patys susiorganizavo lietuviškas parapijas ir pasistatė bažnyčias bei mokyklas, anais laikais kainavusias $60,000,000, ir jas išlaikė. Primūrijo lietuvių namų, vienuolynų, ligoninių ir kt.

Dalis lietuvių iš savo krašto išvykdavo su pasiryžimu būti svečioje šalyje tik laikinai: užsidirbs pinigų ir grįš atgal. Kai kurie taip ir padarydavo, tačiau daugumas užsilikdavo. Kartais atsitikdavo, kad ir nemaną grįžti sugrįždavo. Tai atsitikdavo ekonominių krizių metu. Dėl įvairių priežasčių 1899-1914 m. laikotarpyje grįžo į Lietuvą apie 46,000 lietuvių, penktadalis atkeliavusių į Jungtines Amerikos Valstybes (plg. V.K. Račkauskas, 119-126 psl., ir Vytautas Sirvydas, 90, 193-194, 289-290 psl.).

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, kilęs entuziazmas grąžino iš JAV į savo kraštą 20,000 lietuvių (Vienybės metraštis, 1926 m., 83 psl.). Tačiau Lietuvos valdžios repatriantams ne visai palanki politika ir susidėjusios ekonominės aplinkybės (valiutos keitimasis) daugelį privertė vėl vykti  į JAV ir apsigyventi visam laikui.

Pradedant 1918 m. pavasariu, iš Rusijos grįžo didžioji masė tremtinių — 215,000 lietuvių. Nubyrėjo 35,000. Kitataučių mažiau grįžo (115,000) negu liko (185,000) (Skipitis, 265 psl.). Grįžusieji lietuviai sudarė mokytojų, karininkų ir valdininkų pagrindą.
Čia reikėtų atkreipti dėmesį į faktą: kai iš Rusijos grįžta masė (215,000) išbadėjusių ir beturčių lietuvių, tuo metu grįžta į Lietuvą iš Amerikos lietuviai turtuoliai, parveždami į Lietuvą daug dolerių ($11,260,000). Jų tarpe buvo ir tikrai turtingų. Vėliau vienas (dr. A. Šmitas) parsivežė 1 milijoną dolerių (Aidai, 1978 m., 7 nr., 310 psl.).

3. IŠEIVIJOS PAGALBA LIETUVAI Kad lengviau atsakytume į klausimą, ar išeivija yra nuostolis, ar pelnas, peržiūrėkime, kiek išeivija padėjo savajai tautai informacijos darbe, politikos vingiuose, švietimo ir kultūros baruose bei ekonomine parama.

a. Informacijos darbe
Kai Lietuva, būdama rusų priespaudoje, dažnai net negalėjo skųstis savo skriaudėjais, tai atsiliepdavo išeivija. Kai Lietuvoje tauta kovojo su rusų pastangomis uždaryti katalikų bažnyčias, išeivija tuos faktus garsino užsienyje, ruošdama minėjimus (pvz. Kražių įvykiai). Rusams draudžiant lotyniškomis raidėmis lietuvių spaudą, užsienio lietuviai suorganizavo 1900 m. pasaulinėje parodoje etnografinį skyrių, parodydami draudžiamąją spaudą.

Rusai net Lietuvos vardą norėjo išbraukti iš žemėlapių, o Paryžiuje įsteigtas Lietuvių informacijos biuras skleidė informaciją apie Lietuvą. Tautų kongrese (1911) buvo paskelbta, kad Lietuva dar nėra mirusi: ji siekia laisvės. Daug prie tos informacijos prisidėjo ir kiti užsienio lietuvių vėliau suorganizuoti informacijos biurai (keli Amerikoje, po vieną Švedijoje ir Lenkijoje).
JAV prezidento ir popiežiaus paskelbtos Lietuvių dienos vienijo lietuvius, garsino Lietuvą ir davė ekonominės naudos. Milijono parašų rinkimas garsino Lietuvą, nes parašai buvo renkami ne tik iš lietuvių, bet ir iš kitataučių, einant iš namo į namą. Lietuvos Laisvės varpo vežiojimas po kolonijas irgi skleidė Lietuvos pasiryžimą laisvai gyventi.

Gausus Vilniui vaduoti sąjungos skyrių steigirnas užsienyje daug padėjo tai organizacijai nuveikti didelių darbų.
Ypatingai Lietuvą išgarsino transatlantiniai skridimai. Teisingai Petras Babickas apie Dariaus ir Girėno skridimą sakė: "Dėl jų tragiškos, dar neišaiškintomis aplinkybėmis mirties daug rašė viso pasaulio spauda ir tai buvo be galo skaudi, bet neįkainojamai brangi reklama Lietuvai" (P. Ruseckas (red.), Pasaulio lietuviai, 67 psl.).

Europos krepšinio nugalėjimo garsas net dusyk nuskambėjo per visą pasaulį tokiu skardu, kokio niekas negalėjo tikėtis. Transatlantiniai skridimai ir Europos krepšinio nugalėtojų titulas buvo didieji Lietuvos garsintojai. Ir reikia pažymėti, kad tą didįjį išgarsinimą atliko išeiviai lietuviai (amerikiečiai), pačiai Lietuvai tik truputį pinigais prisidėjus.

"Atsimintina, kad anuo metu lenkų propaganda užsieniuose, palyginus su lietuvių, buvo gerai organizuota ir atsikuriančiai Lietuvai darė daug skriaudos,, (Antanas Rūkas (red.), Mykolas Sleževičius, Chicago, 1954 m., 113 psl.). Apie garsinimo (propagandos) svarbą mums parodys žemiau užrašytas faktas. Druidas (dr. Domas Jasaitis) pasakoja: "1922 m. teko kalbėti tais klausimais su J. Gabriu, kuris buvo gerai orientuotas toje srityje. Jo nuomone, prasimušti į didžiąją spaudą galima tokiais būdais: turint bent vienos didžiosios valstybės palankią intervenciją, turint žymius politikus ir kultūrininkus, pvz. tokius, kaip Masa-riką, Benešą, Paderevskį, Pilsudskį, arba lėšų. Jis teigė, kad tarptautinio svorio žurnalistui už palankų, išsamų straipsnį dienraštyje "Temps" tenka atlyginti apie 200,000 prancūziškų frankų arba apie $20,000. Deja, tais laikais mums nebuvo nė vienos iš suminėtų sąlygų". (Tėvynės Sargas, 1964 m., 2 nr., 55 psl.). Šis faktas išeivijos garsinimo darbą Lietuvai padaro dar vertingesnį.

Aukščiau suminėta informacinė veikla daug padėjo Lietuvai, bet ne mažiau ir pačiai išeivijai, kurią vienijo, sąmonino ir skatino dar į didesnį ryžtą dirbti Lietuvos  labui.

b. Politikos vingiuose
Lietuva jau XIX a. pradėjo dėti pastangas išsivaduoti iš rusų priespaudos. Ji aktyviai dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją bei 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose. Šioms kovoms vadovavo lietuvių bajorija. Tačiau nuo 1863 m. sukilimo Lietuvos reprezentuoti stojo valstiečiai. Jie nenorėjo unijinės Lietuvos. Jie siekė atkurti etnografinę Lietuvą. Lietuva labai aktyviai dalyvavo 1905 m. sukilime, rašydama memorandumus Rusijos ministeriui pirmininkui ir Apaštalų Sostui bei sušaukdama tikrai didelį seimą Vilniuje. Amerikos lietuviai rėmė revoliuciją bei pavienius asmenis, nukentėjusius nuo rusų valdžios. Siuntė pinigus veikėjams Lietuvoje. Veikė specialūs komitetai.

Amerikos lietuvių tarpe, kaip ir Lietuvoje, prieš I-ąjį pasaulinį karą politinis siekis buvo gauti Lietuvai autonomiją. Tai akcentavo pirmasis Amerikos lietuvių politinis seimas, taip pat ir pirmasis Amerikos lietuvių katalikų kongresas.

Pirmojo pasaulinio karo metu politinis siekis pasikeitė. Lietuviai pradėjo reikalauti Lietuvai nepriklausomybės. Rusijos lietuviai Valstybės Dūmoje ir surašyta deklaracija kėlė autonomijos reikalą, nes jie daugiau ir negalėjo. Rašė amerikiečiams lietuviams laišką, keldami reikalą organizuotis.

Amerikos lietuviai susibūrė į tris sroves: katalikų, socialistų ir vidurio (sandariečiai-tautininkai). Visi šaukė seimus ir organizavo fondus lėšoms telkti. Organizavosi ir Lietuvoje (Kaune, Vilniuje), taip pat Rusijoje ir Šveicarijoje. Jau 1916 m. pradžioje pareikalavo Lietuvai nepriklausomybės Kauno veikėjai. Tuoj po jų to pareikalavo ir Šveicarijos lietuviai.

Kovos ryžtas didėjo. Daugėjo nepriklausomybės šalininkų. Amerikos katalikų ir tautininkų veikėjai nutarė reikalauti Lietuvai nepriklausomybės. Ruošėsi ir Rusijos lietuviai, nors jų sąlygos buvo blogiausios. Jie ne tik po kovo revoliucijos drįso aiškiau formuluoti savo siekį — laisva Lietuva. Rusijoje organizavo karių batalionus Lietuvos laisvės kovai.

Lietuvoje buvo suorganizuota Lietuvos Taryba. Jos padėčiai sutvirtinti buvo sušauktos Stock-holme ir Berne lietuvių konferencijos, kuriose Lietuvos Taryba buvo pripažinta vyriausia vadove. Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, Amerikos lietuvių seimas padarė tą patį, visai nežinodamas apie Lietuvoje padarytą sprendimą.

Prasidėjo lietuvių vieninga kova už deklaruotą nepriklausomybę. Amerikos lietuviai siuntė delegaciją pas prezidentą, siuntė pasiuntinius į Europą, organizavo savanorius karius kovoti už Lietuvos laisvę, dalyvavo Philadelphijoje pavergtų tautų   nepriklausomybės   paskelbimo   iškilmėse

Katalikų ir tautininkų srovės veikė bendrai. Socialistai šioje veikloje nedalyvavo. Jie atsisakė dalyvauti New Yorko seime dėl šio motyvo: "Kadangi dabartinė Rusija yra laisviausia pasaulyje šalis, todėl mes pageidaujame laisvos Lietuvos, surištos federatyviniais ryšiais su Rusija. Ir mes atsisakome dalyvauti kaip dabar klerikalų
 
Vincentas Liulevičius (g. 1902.V.7), istorikas, pedagogas, visuomenininkas, Aidų bendradarbis.

ir tautininkų šaukiamam seime 'reikalauti nepri-gulmybės', taip ir kituose (kad ir radikaliuose) seimuose, kurie būtų šaukiami tikslu rišti klausimą, kokios mes pageidaujame Lietuvai tvarkos" (socialistų buvo išleistas lapelis "Kodėl Socialistai atsisakė dalyvauti Visuotinam Amerikos Lietuvių Seime", pasirašytas J.V. Stilson, kaip sekretoriaus - vertėjo).

Prasidėjus Versalio taikos konferencijai, Amerikos lietuviai sudarė delegaciją ginti Lietuvos reikalams. Siuntė pinigus tai delegacijai išlaikyti.
Dar tebevykstant Lietuvos laisvės kovoms, susirinkęs Steigiamasis seimas deklaravo Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau didžiosios valstybės Lietuvą pripažino de jure.

c. Švietimo ir kultūros baruose
Amerikos lietuviai, patys nelabai raštingi, kai Lietuvoje buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spauda, pradėjo leisti knygas ir laikraščius. Juos čia jie spausdino ir pusiau arba visai nemokamai siuntė į Lietuvą. Kai vysk. Valančiaus įsteigtos parapinės mokyklos ir vėliau daraktorių mokyklos naikino Lietuvoje analfabetizmą, uždraudus spaudą, išeivija tą Valančiaus dvasią kurstė toliau. Daug patarnavo ir Mažoji Lietuva, spausdindama Lietuvoje ir Amerikoje paruoštus rankraščius. Nenorėjo atsilikti Šveicarijos, Prancūzijos ir kiti lietuviai. Amerikiečiai rėmė Lietuvos spaudą ir nepriklausomybės laikais.

Amerikos lietuviai matė, koks yra sunkus bemokslio žmogaus gyvenimas, todėl rūpinosi švietimu, kad lietuvių tauta turėtų šviesių žmonių. Tam tikslui kūrė įvairiais vardais organizacijas, kurios turėjo remti mokslo siekiančius. Čia turima galvoje Aušros, Motinėlės ir kitos draugijos, suteikusios studentams paramos. Rėmė Lietuvos švietimo įstaigas, kad jų darbas būtų sėkmingesnis   (Saulės,   Žiburio,   Ryto   ir  kt.).

Išeivija daug rūpesčio parodė besistengiant atkurti Lietuvos universitetą. Daug pinigų paskyrė to universiteto darbo sėkmingumui. Įvairiausiais būdais rėmė Lietuvos Bažnyčią, aukodama jos institucijoms.

d. Ekonominė parama
Rusų okupacijos metu skurdo Lietuvoje buvo užtenkamai. Todėl lietuvis, vos tik atvykęs į Ameriką ir uždirbęs keletą dolerių, skubėjo juos siųsti savo artimiesiems. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, Lietuvą užgulė didžiausias vargas. "Daugelyje Lietuvos vietų vyko didelės kautynės, kurių metu buvo sugriauti bei sudeginti Kalvarijos, Kybartų, Naumiesčio, Šakių, Šiaulių, Tauragės ir Kelmės miestai. 50 miestelių sudeginti 57,080 trobesių. Sudeginta 1,200 kaimų su 14,270 atskirų ūkių, 270 dvarų. Be to, karo pradžioje Rusijos gilumon buvo išvežtos 160 pagrindinių gamyklų. Kitą jų dalį pribaigė vokiečiai. Jiems irgi jų mašinų prireikė" (Leonardas Dargis, Ar daug buvome prasiskolinę, Draugas, 1979 m., 231 nr.). Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, reikėjo šelpti nuo karo nukentėjusius, siunčiant pinigų, drabužių, vaistų ir kt.

Amerikos lietuviai visais prieinamais būdais telkė Lietuvai lėšas, steigdami ekonomines bendroves, patys skolindami (paskolos lakštai) stengdamiesi gauti Lietuvai paskolų iš JAV vyriausybes (1000 vagonų gėrybių ir kt.).

Išeivija gelbėjo Lietuvą kritiškais momentais. Kai iškilo klausimas, būti ar nebūti (lenkams veržiantis į Lietuvą), išeivija greit parėmė kovos pastangas. Išleidžiant litą, sudarė jam pamatą (aukso-sidabro fondas). Aktyviai dalyvavo Vilniaus ir Klaipėdos vadavime, gausiai aukodama šauliams.

Įvairiausiais keliais Lietuva gavo dešimtis milijonų dolerių. Jau anksčiau buvo nurodyta, kad Lietuva gavo daugiau kaip 53 milijonus dolerių.

Iš tikrųjų ta suma dar didesnė, nes vis atsiranda sumų, kurios čia nebuvo įskaitytos. Yra tvirtinančių, kad į Lietuvą buvo nusiųsta arba nuvežta apie šimtą milijonų dolerių (Vienybė, 1936.11.10). S. Michelsonas savo knygoje "Lietuvių išeivija Amerikoje" daro dar didesnę prielaidą. Jis galvoja: "Jei prileisti, kad 100,000 amerikiečių kasmet nusiųsdavo vidutiniškai saviškiams po $100, tai reikštų $10,000,000 per metus, arba 200,000,000 per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų" (219 psl.).

Aiduose paskelbtoji suma yra sudaryta beveik iš realių duomenų. Šios, ką tik suminėtos sumos sudarytos prielaidomis, todėl jų negalima nei neigti, nei tvirtinti.

Istorijos mokslas reikalauja, kad kiekvienas istorinis faktas būtų vertinamas pagal tada buvusias sąlygas. Tada fabrikuose per valandą darbininkas gaudavo 12.5-17.5 centų. Kadangi darbo diena buvo 10 valandų, tad darbininkas per dieną gaudavo $1.25-$1.75. Anglių kasyklose uždarbis buvo didžiausias: per dieną $2.25-$2.50. Mūsų laikų mažiausias uždarbis nustatytas $3.35 už valandą. Tenka pagalvoti, kiek dabar tenka aukoti, kad būtum lygus su anų laikų darbininku, uždirbančiu 12 su puse cento per valandą. Aiškiau sakant, reikia pasakyti, kad anų laikų suaukotoji suma (daugiau kaip 53 milijonai) dabar būtų verta daugiau kaip vieno bilijono dolerių. Arba, dar aiškiau sakant: anais laikais gerai uždirbąs darbininkas (kasyklose) turėjo dirbti keturias dienas po dešimtį valandų, kad uždirbtų dešimtį dolerių. Dabar, gaudamas tik minimumą ($3.35), kad uždirbtų dešimtį dolerių, teturi dirbti tik tris nepilnas valandas.

Kokia Lietuva buvo skurdi po I-ojo pasaulinio karo, atkurdama savąją valstybę, matyti iš 1920 m. Naruševičiaus pranešimo iš Lietuvos, kuriame sakoma, kad 40,000 Amerikos lietuvių, turėdami kiekvienas po $1000, galėtų beveik viską nupirkti (Vienybė Lietuvninkų, 1920 m., 4 nr., pagal Alfred Erich Senn, The Emergence of Modern Lithuania, New York, 1959 m., 207 psl.). Neatsižvelgiant į Lietuvos neturtą, išeivija ją mylėjo. Taikliai prof. dr. Antanas Kučas sako: "Tose aukose glūdi daug daugiau negu doleriai: išeivijoje buvo sužadintas gilesnis patriotizmas, tautinis visuomeninis susipratimas ir glaudesnis ryšys su tėvyne Lietuva" (Amerikos lietuvių istorija, 302 psl.).

Išvados
Įdomu konstatuoti, kad visų tautų Amerikoje gyveną emigrantai buvo savo tautos laisvės žadintojai ir kovotojai. Prof. Marcus Lee Hattn, tyrinėjęs ateivius, tvirtina: "Ateiviai savo senosios tėvynės kovomis rūpindavosi negu naujosios reikalais. Jau nuo pereito šimtmečio vidurio Amerikoje veikė Airių, Vokiečių. Vengrų, Lenkų ir Italų patriotinių sąjūdžių centrai. Tyrinėjimai galbūt parodytų, jog po Pasaulinio karo, Vidurio ir Rytų Europoje tik todėl susikūrė naujų tautinių valstybėlių, kad, per kartą ar dvi, Amerikoje gyveno tų tautų veiklios kolonijos, auklėjusios nepriklausomybės idealą ir kritišką valandą davusios pinigų bei politinio spaudimo" (The Immigrant in American History, Cam-bridge, Mass., 1940 m., 212 psl., pagal V. Ši-vydą, 282 psl.).

Kun. Juozas Tumas apie gausius graikų išeivius pasakoja: "Jiems taip siaura buvo pasidarę tėvynėje, kad vos dešimtoji dalis begalėjo namie ištverti. Kiti pakriko po pasaulį. Bet ar išnyko? O, ne! Kaip žydai šiandien, taip graikai per šimtą metų dirbo viešą Europos nuomonę, kol pagimdė tokį Byroną, pastūmusį visą Europą Graikijos iš turkų nagų paliuosuotų. Ir Graikija tapo laisva, sau — karalija. O padarė tai — jos išeivija" (Kun. J. Tumas, 87 psl.).

Jei prisiminsime aukščiau trumpai išskaičiuotus faktus, įsitikinsime, kad lietuvių išeivija rūpinosi savąja tauta. Jau XIX a. pabaigoje kun. J. Žilius rašė: "Lietuvių tautinio sąjūdžio didesnė dalis tapo perkelta (iš Lietuvos) Amerikon. Čia išeina rimčiausi lietuvių laikraščiai ir vertingiausios knygos. Čia keliami ir vykdomi naudingiausi Tėvynei sumanymai" (Michelsonas, 213 ir 282 psl.).
J.M. Vinikas rašė: "Netrukus susidarė tokia būklė, kad Lietuvos prisikėlime užsienio lietuviai pradėjo vaidinti nusveriamą rolę. Tokią rolę vaidino pirmiausia Prūsų, Amerikos, o vėliau Rusijos ir Šveicarijos lietuviai" (Amerikos lietuviai Lietuvos prisikėlime, Vienybė,  1936.11.10).

Nereikia manyti, kad anais laikais darbas vyko kaip sviestu pateptas. Buvo ir nesusipratimų. Karpius sako: "Nenorėčiau pakartoti žodžius, kokiais katalikai ir tautininkai barėsi I Pasaulinio Karo metu — tačiau jie dirbo ir paskirai ir sutartinai vienam dideliam tikslui: atstatyti Lietuvos nepriklausomybę" (Dirva, 1962 m., 90 nr.).

Išeivijos atliktais darbais Lietuvos labui besigėrinčių tarpe yra ir K. Kasakaitis: "Visi mes žinome, kad Amerikos lietuviai suvaidino svarbų vaidmenį mūsų tautinio atgimimo darbui spaudos draudimo metu, kuomet žymus skaičius laikraščių ir knygų, spausdinamų Amerikoje, eidavo slaptai į Lietuvą" (Marcinkevičius, Neužmiršk Lietuvos, 222 psl.). Ir toliau pasakoja: "Paskui, per Didįjį karą, kuomet sušvito viltis atgaivinti nepriklausomą valstybę, mūsų tautiečiai Amerikoje dėjo didelių pastangų Lietuvos nepriklausomybės idėjai išpupuliarinti Amerikos visuomenės ir valdžios akyse, nesigailėjo aukų mūsų nuvargintam kraštui atstatyti ir kariuomenei palaikyti. Jų dolerių dėka galėjome įvesti tvirtą ir pastovią valiutą. Amerikos lietuvių kapitalas pradėjo plaukti į Lietuvą rasdamas sau vietos pramonėje, prekyboje ir nejudamame turte. Tas ypač buvo svarbu, nes tuo būdu einama prie mūsų prekybos sutautinimo ir stambesnioji žemės nuosavybė pereina iš svetimų į lietuvių rankas" (ten pat).

Prof. F. Kemėšis, gyvenęs Amerikoje, pripažįsta išeivijai milžinišką vaidmenį: "Pereito šimtmečio pabaigoje ir šio 20-ojo pradžioje beveik visi lietuviai patriotai vienodai žiūrėjo į mūsų emigracijos klausimą: emigracija yra didžiausia tautos nelaimė, nusekinanti tautos kraują, silpninanti jai ir taip silpną tautos organizmą. Vienas pliusas matytas tas, kad amerikiečių leidžiami laikraščiai ir knygos dažnai pasiekdavo Lietuvą ir čia padėdavo žadinti tautos sąmonę. Anais laikais nebuvo, rodos, žmonių, numatančių besiartinantį kataklizmą ir tą milžiniškos svarbos istorinį vaidmenį, kurį teks atlikti Lietuvių tautos ir valstybės prisikėlime jos didžiajam rezervui — Amerikos lietuviams išeiviams" (Amerikos lietuvių kova už Lietuvos laisvę, Pirmasis... dešimtmetis, 50 psl.).
Visa, kas anksčiau pasakyta, suvedus į krūvą, tenka pasidaryti išvadą, kad išeivija nėra lietuvių tautai nuostolis, bet tikras, geras pelnas. Lietuvių išeivija nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe suvaidino labai didelį vaidmenį Lietuvos informacijos srityje, politine veikla, švietimo ir kultūros bei ekonomine parama. Garbė ankstyvesniųjų laikų išeiviams, kurie savosios tautos ne tik neužmiršo, bet nuoširdžiai ja rūpinosi.

Kęstutis Zapkus — Nr. 2. Akrilis ant drobės (1968). 244 in x 414 in (pirmoji dalis).





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai