Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"DEŠIMTOJI PRADALGĖ" LITERATŪROS LANKOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VL. Kulbokas   
1980 m. Nidos klubas išleido K. Barėno suredaguotą Dešimtąją Pradalgę. Jos pradėtos leisti 1965 m. Bendradarbiais pasitelkdamas daugumą išeivijos rašytojų, K. Barėnas atliko didelį darbą.

Paskutiniame 482 puslapių tomelyje randame apie 35 autorių didesnių bei mažesnių kūrinių. Iš vyriausios kartos rašo: V. Alantas, St. Santvaras, A. Tulys (miręs), G. Tulaus-kaitė, P. Orintaitė; iš vidurinės kartos: K. Bradūnas, B. Raila, J. Kra-likauskas, Alė Rūta, J. Gliaudą; iš jauniausios: T. Venclova, L. Andrie-kus, Pr. Visvydas, I. Joerg, A. Landsbergis, K. Almenas, A.T. Antanaitis.

Itin įdomus atsiminimų ir rašytojų   laiškų   skyrius.   St.   Santvaras straipsnyje "Atsiminimai apie kompozitorių Stasį Šimkų" suprato audringą kūrėjo prigimtį ir atskleidė jo artimųjų džiugesius bei kaičias valandas. Lakiu, kiek iškilmingu žodžiu prieš akis pastatomas vulka-niškos prigimties kūrė vieta, kur muzikas ir ' autorius La Seal o s teatre klausosi A. Toscanini diriguojamos "Aidos" operos. Nepamirštamas vaizdas, kai trys "rabinai iš M distai muzikai) prievartauja "Pagirė-nų" operos libretistą Santvarą ir dirigentą Šimkų, versdami sukomunis-tinti veikalą. Tai liudija, kaip Sovietuose niokojamas menas ir kodėl iš ten bėga muzikai, baletininkai, rašytojai. Šiuose atsiminimuose jaučiama graži muziko ir dainininko- poeto sanveika.

A.    Lukšytė straipsnyje "Pluoštas atsiminimų apie prof. Pr. Skardžių" atskleidžia priežastis, kodėl prof. Skardžius daugeliui, ypač studentams, atrodydavo šaltas, nedraugiškas, užsidaręs. Tai dėl vaikystėje patirtos didžiulės skriaudos — patėvis jo labai nekentė ir mažą laikė peludėje, net žiemą neleisdamas į trobą. Tik klebonas jį išgelbėjo iš to tirono nagų.
A.T. Antanaitis straipsniu "Gėlės prie nusileidusios uždangos" šiltais žodžiais prisimena scenos veteraną Stasį Pilką, kuris visiems talkino, rengė kitų minėjimus, sukūrė per 200 vaidmenų, o nesusilaukė įvertinimo.

B.    Raila duoda "Dviejų rašytojų laiškus". Jis buvo IX Pradalgėje paskelbęs savo pranešimą, skaitytą Los Angeles Dailiųjų menų klube apie dienoraščių ir laiškų saugojimą, nes: "visi tie dienoraščiai, laiškai ir smulkūs užrašėliai ateityje gali įgyti neįkainojamos vertės mūsų gadynei pailiustruoti, kai kurių rašytojų gyvenimui ir kūrybai intymiau įvertinti bei suprasti" (p. 123). Pritarus K.Barėnui, jis ir duoda čia savo jaunystės draugų laiškus. Tai J. Aisčio laiškai B. Railai, Antanui Rimydžiui: Pulgio Andriušio — A. Rimydžiui. Šiuose laiškuose nemaža medžiagos to meto kultūros istorijai, rašytojų santykiams nušviesti.

Apie pačią literatūrą tėra du straipsniai: K. Gulbino "Marijos Peč-kauskaitės vieta lietuviųJkultūros istorijoj", kur ieško "Sename dvare" žemaičių kultūrinio gyvenimo atspindžių bei lietuvių kalbos sunykimo priežasčių, ir K. Veselkos "Alkanos kelionės kryžkelėse", kur autorius šiurpią lietuvių likiminę kelionę lygina su Gardino liejyklos žioruojančiais vitražais, o poeto įrankyje — raidėje ir žodyje — branduolinę jėgą.

Proza. A. Tulys "Japonėje" stipriais vaizdais rodo II pasaulinio karo amerikiečių su japonais kovų iškarpą, įtaigiu žodžiu piešdamas raiškius amerikiečių bruožus mirties akivaizdoje.

V. Alantas romano ištraukoj "Grįžimas į Liepkalnį" sodriai vaizduoja "alergišk6 mokslui" ūkininkaičio atsisveikinimą su nemėgstama mokykla ir laimingą pasinėrimą į išsiilgtąjį kaimą. Maža iškarpa, bet leidžia pajusti autoriaus labai tvirtai piešiamus charakterius ir gamtą.

J. Kralikausko "Kovės žūt būt, o miškai ūžė" atskleidžia baisiųjų partizanų laikų liguistus prisiminimus. Įaudrinta vaizduotė nenurimus, žaizdos neužgijusios, ir ištampyti nervai dar neatsileidę . . .
Petronėlė Orintaitė "Paslydėlių šlaite" duoda amerikietiško turgaus mišrainę. Ji prabyla žemaičio Daukanto bei aukštaičio Pulgio Andriušio stiliumi. Iš kur ji, zanavyke, iškasė tą daugybę retų ir keistų žodžių, man, netolimam kaimynui, kapsui, sunku atspėti. Turbūt daugelis jos pačios nusikalti — tiek jie neregėti, negirdėti. Bet margos visuomenės "paraštės" miniai pavaizduoti jie tiko ir prilipo. Ir amerikiečių dvasios įvairavimai labai taiklūs.

Alės Rūtos "Balto ryto dovana"
—    jautrios motinos ir rašytojos širdies išraiška. Poetinio vaizdo vienybei pakenkia sutikrovinimas, vardą renkant — Jono Bernardo Brazdžionio . . .
I. Joerg "Abitūros šventėj" šiltu žodžiu pasakoja apie 45 gimnazijos baigimo sukaktuves. Labai pavykęs seneliuko graikų kalbos mokytojo paveikslas ir gražūs žmogiški jausmai
—    vargano buvusio mokytojo apdovanojimas.
Kiti prozos dalykėliai: Č. Grince-vičiaus "Stebuklas" (moteris išsirinko batelius per kelias minutes!), A. Lukšytės "Laikas" ir J. Gailiaus "Nulaužta obels šaka".

Poezija. Vyriausios kartos atstovas St. Santvaras pažeria 32 ketureilius apie Dievą, žmogų, buitį, meilę ir mirtį. Subrendusio amžiaus pergyvenimų gausa ir talentingo poeto įgūdžiai priverčia susimąstyti prie ne vieno pro akis sklandžiai slystančio rubajato (III, X, XXX).

Tomas Venclova "Sestinoj" keliauja leduotu keliu pro sunaikintą girią. Šalta, tuščia ir beformė visata. Giria užginta, ir marios užrakintos. Mūsų esmė laikina, dangus aklinai uždarytas. O mes:
Įpratom draugų nebetekti. Nuo jų ir savęs atsimetę . . .
Mitologiniu motyvu pagrįstoj "Daphnėj" — agnostiko šauksmas, o "Antrasis eilėraštis apie žuvusį" kalba apie svetimus ir nedėkingus vandenis bei kreidos kalnus už Gardino, kur po žeme ilsis kariai. Tai sunkiai iššifruojamos eilės.

G. Tulauskaitė "Pro atbundančius lapus" mato besiglaudžiančius balandžius, bet, deja, "pavasaris čia tiktai apsidairyt užėjo". Liūdintį žilvitį paguostų tik dovanotas Lietuvos dangus. O laivai vis plaukia į mylimą, tolimą kraštą. Baltijos dovanomis — gintaru — pasipuošusi jaučiasi kaip Palangoj mylimo apkabinta. O mes, vyresnieji skaitytojai, matome poetę anais laimingais humanitarų laikais lydimą ją dievinančių mergaičių, kaip senovėje Sapho...

K. Bradūnas kelia praeitį iš kapų — Gediminaitę, paskutinį prūsą, Napoleoną, pavėlavusį atkurti Lietuvą. Poetas baigia vedybomis su poezija:
Ir dabar ten juodu gyvena, Posmams vaikiškai krykštaujant. (121 p.)

L. Andriekaus širdis neramuolė nuo žemės rūsčio nori pasislėpti šaltoje bangoje. Temsta nueitas kelias; tenka glaustis prie rudens. Bet gamta kelia ne tik gedulingus jausmus, o ir džiaugsmą — ausį pasiekia Asyžiečio smuiko stygų virpėjimas.

A. Radžius džiaugiasi pajūrio vaizdais, tapo lengvą akvarelę — saulę, sėdinčią ant tilto, mėnulį, pripildantį žemės taurę. Gelmė jam užlieja širdį kaip seną laivą, o šv. Pranciškus džiugina neturto džiaugsmu (poeto vasarota Kennebunk-porte).

J. Malerytė dainuoja apie kaitrų vidurvasarį ir skaudų rudens lietų. Norėtų grąžinti vasarą — sukabinėti nukritusius medžių lapus...
Stiprių žiemos įspūdžių paberia Č Obcarskas, A. Veščiūnaitė nutols-tančiame laike mato praeinančius veidus, kaip peizažą. Ruduo ateis su tais pačiais dvaro vartų liūtais, senų rūmų arkomis.

Pagautas romantiško ilgesio, virš židinio liepsnos plazdančią vėlę mato Pr. Visvydas. Norėtų bučiuoti miglotą mylimos žvilgsnį ir marmurines rankas. Kitos nuotaikos "Cisternų Šviesos". Čia užgožta technikos šmėkliška krantinė, aprūkę pastatai, kanale prirakintos valtys, degutuoti  poliai,   ir  vieniša  moteris neateis  į  šmėklišką  vietą.   Poetui priekaištauja vandenynas: Anksčiau mane mylėjai. Su vaikais Statydavai pilis iš drėgno smėlio ir Mūšoj braidžiojai lyg karalaitis.
(273 p.)
"Pasakėčia apie vasaros vėją" rodo, kad Z. Tenisonaitė geba sukurti grakščios vaikų poezijos. A. Vi-nokuras duoda palaidų posmų apie paliktą kraštą, melo rūbą, neišverktas ašaras, rudens mirtį ir pavasario atgimimą.

Nors Pradalgėje ir trūksta eilės stiprių teberašančių poetų, bet pateikta poezijos pynė neblogai atspindi dabartinės poezijos veidą.
Draminiai dalykai. A. Landsbergis "Švento narvo" ištraukoje "Paskutinis kunigas ateities muziejuje" vaizduoja kun. Semėną kaip žmogiškąją mintį — "Kristaus žmogiškos silpnybės akimirkas jo erškėčiuotoj galvoj". Religinis ir tautinis idealas kovoja su priešo žiaurybe, viliojimo klasta ir žmogaus prigimties silpnybėmis. Ateities žmogui (Berniukui I) jis primena musę gintare. Tas žmogus jau nekalba savo kalba. Bet kunigas pasiryžęs viską nugalėti ir laikyti mišias, kurios apima ir atperka amžinybę — "tavo motiną, tavo kalbą, tavo tėvynę". Aižus pjūklo garsas užgožia vaikų maldas ir kun. Semėno balsą. Prispaudėjų atstovas kovoja su nusikalstamu popieriaus lapu, žodžiu, sakiniu. Visa ištrauka — persekiojamos tikybos ir laisvo žodžio simbolis. Veikalo visuma, be abejo, atskleistų jo visą prasmingumą ir grožį.

L. Dovydėno "Jeigu mes rasim uranijaus" irgi vaizduoja tautų ir žmogaus priespaudą. Ypač išryškinti Vakarų ir Rytų santykiai. Ištrūkusi iš komunizmo vergijos Ksavera per Jeruzalę pasiekia Vakarų biznio pasaulį. Fabrikantų, bankininkų, dvasininkų ir politikų aukštuomenės klausiama — "Kuo mūsų šalis galėtų sėkmingai kovoti prieš pagrindinį mūsų priešą?" — atsako: "Nugalėkit didįjį jūsų priešą — gobšumą" (43 p.). Deja, šiame krašte — laisvė manyti,  ką nori,  o kalbėti — ką reikia... Bet Ksavera mano, kad "ginklas galingesnis už atominę bombą — drąsa būti žmogumi"... (47 p.). Pjesė paliečia ir daug kitų problemų.

Iš scenos humoro ir satyros grupės "Antrojo kaimo" repertuaro duota 12 gabalų: V. Alanto "Kritikas", K. Almeno — "Kovotojas", A.T. Antanaičio "Pas daktarą", "Žiogas ir skruzdė", "Raudonkepuraitė ir vilkas", "Antras teatro festivalis", R. Cinkos — "Kasdienybės kompleksas", L. Dovydėno — "Cigaro nuorūka", A. Gustaičio — "Tautinė vienybė", A. Landsbergio — "Sūnaus palaidūno grįžimas". Pr. Visvydo — "Kryžiažodis". Tai ne tik scenos dokumentas, bet ir kultūrinio ą nimo atšvaitas.

Didelį darbą atliko K. Barėnas, išvarydamas dešimtį Pradalgių literatūros pievose. Labai būtų gaila, jei šaunusis "pjovėjas neplaktų dalgelio, nepjautų šienelio" ir toliau. Tada tos mūsų literatūros laukos dar labiau dagiais ir dilgėlėmis apželtų,   
VL. Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai