| |
|
|
|
TAMOŠAIČIŲ KŪRYBOS PARODA BOSTONE |
 |
 |
 |
|
Parašė Red.
|
Galime prileisti, kad Antano ir Anastazijos Tamošaičių dailės paroda Bostone (XI. 1-13) buvo meninės šeimos demonstracija, nes jų abiejų kūrybos ištakų reikia ieškoti gimininguose šaltiniuose. Skirtingų technikų jų menas susiklostė tais pačiais vingiais — lietuvių liaudies meno pažinimu, gimtojo krašto gamtovaizdžio prisiminimais ir moderninės dailės poveikiu.
Lietuvių liaudies kultūros susiklosčiusiose tradicijose pirmiausia galima surasti bruožų, kurie yra charakteringi ir abiejų menininkų pasaulėjautai, ir jų kūrybos stiliui. Bet jie yra gimę jau kitu laiku, ir jų kūrybos negalima sieti su liaudies meistrų primityvia technika. Moderninio meno kryptys irgi nedaug teturi tiesioginės įtakos jų darbams, nors skalė, kurioje sutelpa jų braižo technika, yra jau šiuolaikinė. Dėl visų tų ypatybių Tamošaičių kūrybos negalima priskirti jokiai tradicinei ar naujoviškai dailės srovei. Tai yra pastangos surasti kažką originalu nesitaikant nei prie praeities, nei prie modernišku bedaiktinės dailės atradimų.
Įvairiausių dirbinių kaip medžio drožybos, geležies kalybos, molio dirbinių ir kt., lietuvių liaudies ornamentika turi visai skirtingus išraiškos bruožus, kuriuos nustato ir pati gaminių technika, ne vien dirbėjo skonis. Nors liaudies meistrai vieni iš kitų mokėsi, jų kūryboje visad galima įžiūrėti ir individualius jų braižus. Kad ir metalinėse kryžių viršūnėse galima atrasti šimtus nesikartojančių formos atmainų.
Antanas Tamošaitis yra pasisavinęs tų dirbinių dekoratyvines formas. Gerai pažindamas ir jų techniką, visad betgi ieško vis naujo, jau pritaikyto jo tapybinių kompozicijų poreikiams.
Taip sukauptą medžiagą matome kone kiekvienoje jo drobėje, jaučiame jos artimumą liaudies kūrybai, bet negalime jau nustatyti giminystės ryšių su jokiu dirbiniu, jokia technika. Tamošaitis liaudies meno pažinime ieško įkvėpimo papildyti nuosavas vertybes ir randa formą, kuri atitinka jo tapymo būdą ir jo temperamentą.
Bevažinėdamas po Lietuvą ir bestudijuodamas mūsų gražiuosius audinius, skrynias, koplytėles ir kryžius, Tamošaitis menininko-tyrinė-tojo akimis pažino ir Lietuvos gamtovaizdi su visomis jo paslaptimis, medžių pavėsiuose paskendusias sodybas, darželių gėles, pievų ir girių nuotaiką. Visa tai atsispindi ir jo kūryboje, kada jis savo pasakų vizijose suveda į darnią visumą peizažo ir ornamentinių puošmenų motyvus.
Tamošaičio spalvų skalė yra ribota prigesintų žalsvų, melsvų ar plytiškai rausvų tonų. Taip pat ir pilka spalva papildo jo koloritą. Juodi ir zigzagais išvedžioti kontūrai sudaro jo piešinio braižą, būdingą tik jam vienam. Kilimo suvalkietis, savo darbų nuotaikoje jis jau lieka niūrus ir užsidaręs žemaitis. Tai liudija kad ir tokie darbai, kaip "Sodiečio namai", "Sodyba".
Jo temos kontrastingos, literatūrinės ir legendinės, bet visą jo kūrybą galima suvesti į du pusiaujus: vienur nuotaikingi darbai žavi kompozicija ir sodria tapyba, kiti tapimai daugiau jau konstruktyvūs, sudėtingi, sietini su dekoratyvine daile.
Anastazija Tamošaitienė dideliu užsispyrimu ir kantrybe, kaip kad jos darbų technika reikalauja, nuaudė visą eilė dekoratyvinių ir žaismingų pasakų-kilimų istorinėmis, praeities legendų ir pasakų temomis.
Jų žavesį jau iš pirmo žvilgio sudaro puošmenų išradingumas ir jų įvairumas, spalvingų ir išieškotų tonų gausumas. Kiekviename tų kūrinių surandami vis skirtingi spalvų niuansai, visad suvesti į seni-kartojančią ir darniai skambančią visumą.
Tamošaitienė jaučia šaltų ir šiltų tonų sąskambį, kada viena spalva papildo kitą, ją atgaivina. Impresionistiškai gaivus koloritas ypač ryškus tokiuose darbuose, kaip "Žemaitija", "Liaudies šokis", "Šv. Pranciškus", "Sekminės" ir kt.
Dalis Tamošaitienės kilimų jau yra kito pobūdžio, lyg ir atsieti nuo praeities įvykių ir liaudiškos spalvų gamos. Tai ritmiškai geometrinės ir išbalansuotos plokštumų kompozicijos. Tų darbų ir spalvos jau prašvinta vaivorykštinėmis gamomis. Tai bandymai taikstytis ir prie dabarties gyvenamos aplinkos dekoratyvinio papuošimo. Tų darbų piešinio formos jau bedaiktinės, nieko ne vaizduojančios. Tačiau ritminiame plokštumų išdėstyme ir judesio ekspresijoje surandame ir nuotaikos, ir poetinio polėkio. Iš tų darbų bene būdingiausias yra "Spalvų salos", "Rugsėjo naktis", "Diena", "Mėnulio šviesa".
Daug rudeninės nuotaikos randame, nors ir su pavadinimu, bet abstraktiškiausiame kūrinyje "Vakaras". Bene daugiausia vieningas, grafiškas ir konstruktyvus būtų "Paskutinis įspūdis". (A. Tamošaitienės darbų nuotraukomis buvo iliustruotas šių metų sausio numeris)
Kada mūsuose apsčiai rengiama ir mėgėjiškų, bet garsiai skambančių parodų, tai reikia dar pabrėžti, kad Tamošaičių kūryboje lietuvybę ir tautiškumą primenantieji atspalviai nepataikauja dabarties visuomeninio ir miesčioniško gyvenimo įtampai, lygiai ir patriotizmui su lėkštais ir sentimentaliais simboliais, kaip pieva, upelis, šieno kupeta etc. Jų darbai liudija, kad tautinio charakterio negalima atkurti vien turiniu ar paradine demonstracija. Jį reikia turėti savo prigimtyje, o meno kūrinyje reikia rasti ir meninę formą.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
