| |
|
|
|
VINCO KRĖVĖS KŪRYBINIS VERŽLUMAS |
 |
 |
 |
TEMATIKOS, ŽANRO IR FORMOS REIKŠMĖ JO KŪRYBOJE
Yra rašančių, kurių kūrybą vertinant, tenka beveik vien tik neigiamai atsiliepti. Yra rašytojų, apie kurių knygas ir skaitytojai, ir net šiaipjau palankūs, tačiau sąžiningi kritikai išvis beveik nieko negali pasakyti. Yra pagaliau rašytojų, apie kuriuos galima šį tą tarti. Kartu visais trim atvejais tokių rašytojų buvo, yra ir bus dauguma. Ne vien tik mūsų literatūroje — ir kitur. Šia prasme mūsų literatūra yra nei kiek nemenkesnė už kitų, vad. didžiųjų tautų literatūras.
Yra tačiau taip pat rašytojų—kūrėjų, kurių rašyba yra tarsi literatūros kūnas ir kraujas. Čia paskiruose kūriniuose susiduriama su tokiais autoriaus vaisiais, kurie, nori ar nenori, priverčia užtektinai literatūrai atvirą skaitytoją susimąstyti. Knygos kompozicija, charakteriai, autoriaus stilius ir mintis (arba kai kurie šių elementų) nutveria mūsų mąstymą ir vaizduotę tokia jėga, jog pajunti, kad turi rankose knygą, bet ne šimtą kitą nuogų puslapių ir autoriaus ambicijas. Tokia knyga tavęs taip greita nepaleidžia, negali jos, kartą perskaitęs, nukišti lentynon, kur vien tik kandys ją "studijuoja"; esi priverstas laikas nuo laiko prie jos grįžti ir vėl atsiversti jos lapus. Lyg ir keista: skaityti jau perskaitytą knygą. Ir dar keisčiau: juo daugiau skaitai, tuo daugiau naujo joje randi, užtinki tai, ko anksčiau net visai nebuvai pastebėjęs. Tai ir yra knygos, tai ir yra autoriai, apie kurių kūrybą galima kalbėti. Na, ir skaitytojai apie tokias knygas kalba, o kritikai apie jas iš visų šonų rašo, nes jos duoda daug medžiagos. Jos yra tartum malonios provokatorės, verčiančios mus tąja medžiaga pasinerti į idėjinius ir estetinius svarstymus. Tie svarstymai nepalieka toli gražu tik kūrinio įvertinimo bei sausos literatūros ribose. Anaiptol. Toji medžiaga išveda mus nejučiom į kur kas platesnius laukus. Filosofija ir estetika, etika ir religija, istorija ir istoriosofija, kultūra ir jos filosofija, psichologija ir kartais net griežtieji mokslai, — štai sritys (faktiškai beveik visi žmogaus intelekto per ilgus amžius išbrandinti vaisiai), kuriose tenka kartais gerokai pabraidžioti, norint ne tik suprasti knygą bei jos autorių, bet taip pat ir pajusti kūrinio estetinį išgyvenimą. Negana to. Kalbama medžiaga dažnai suteikia duomenų, leidžiančių aiškintis bendrąją tikrojo rašytojo (ir apskritai kūrėjo) prigimtį ir esmę. (Čia, aišku, reikia tuoj pat pastebėti, kad vargiai rasime knygą, kuri giliai paliestų visas augščiau minėtas sritis. Šiuo atveju. — juk ir didelio kūrėjo talentas yra ribotas, — pilnai užtenka medžiagos, pakankamai giliai vedančios į vienos ar kelių sričių svarstymus). Pagaliau reikia dar paminėti ir tai, kad tokia knyga, priešingai eilinei pasiskaitymo knygai, nesibaigia paskutiniuoju lapu. Eilinės knv-gos pasiskaitymas duoda progos vaizduotės alkį pasotinti ir tuo pačiu skaitytoją tam tikra prasme patenkina bei nuramina. Tačiau tikroji literatūra, priešingai, yra retai raminanti. Ji kelia skaitytojui dažnai painius ir kartais nemalonius klausimus, kuriems ji pati dažnai neranda arba bent neduoda galutino atsakymo. Ji išreiškia tiesos jieškojimą, tačiau retai užtikrina, kad toji tiesa yra surasta. Tad net ir užvertę tokios knygos paskutinį lapą, nekalbant jau apie minėtą grįžimą, mes tęsiame tam tikra prasme jos skaitymą ir toliau. Kitaip tariant, tikrai gera knyga neišsitenka savo viršeliuose. Sukaupta medžiaga ji pati mus priverčia pratęsti jos ribas ir kartu jos meninę egzistenciją. Mes, skaitytojai, nešiodamiesi savyje jos įdiegtus mums klausimus bei mintis ir tai svarstydami, "rašome" tą knygą toliau, nebūtinai, aišku, visur ir visuomet sutikdami su jos autoriumi. Šiuo būdu tokia knyga lyg ir įeina į romantikų sampratos amžiną neišbaigtinumą.
Tad štai kaip reikėtų suprasti galimumo daug kalbėti apie knygą sąvoką; taip reikėtų atpažinti ir autorių, apie kurio kūrybą ar paskirą knygą galima kalbėti. Tokių rašytojų, aišku, yra mažuma, net labai maža mažuma.
Tai mažai kūrėjų grupei, tam didelės kūrybos lobynui priklauso ir mūsų Krėvė su didele savo kūrinių dalimi. Apie jo knygas galima daug kalbėti, nes jo kūryba yra neabejotinai pilna tos medžiagos, kurią esame tik ką aptarę. Čia bus paliesta tik vienas daugialypis Krėvės kūrybos bruožas: jo kūrybinis veržlumas arba, tiksliau tariant, tematikos, žanro ir formos reikšmė jo kūryboje.
Jau 1926 metais, minint Krėvės 20 metų literatūrinio darbo sukakti, V. Mykolaitis-Putinas ta proga štai kaip rašė: "Iš visų mūsų rašytojų Vinco Krėvės kūryba šiand'en. b° fbejo, yra plačiausiai pasireiškusi kaip tematikos, taip žanrų ir nuotaikos atžvilgiu" (Literatūros, etiudai, p. 106). Taip teigdama", reklvdo Putinas tada, tinka tie jo žodžiai ir šiandie"', nes. nors ir praėjo 30 metų. vienok šio nirmavimo niekas nepajėgė iš Krėvės paveržti. Tačiau net ir sutikdami su šiuo teigimu, vien tik pasitenkinti juo negalime. Kelios mintys, kurios šiuo klausimu yra dažnai praleidžiamos arba neužtektinai pabrėžiamos, skatina kiek plačiau pasisakyti, nes Krėvės kūrybos atvedu tematika, žanras ir forma duoda galimybės kur kas platesnėms ir toliau vedantiems svarstymams. Tad žvilgterėkime, nors trumpai, į šiuos elementus paskirai.
Tematika nėra vien tik atsitiktinė, prabėgom nutverta mintis ar idėja. Tiesa, jos pradinė užuomazga gali būti ckimirkos ar impulso rezultatas, tačiau vėliau pati tema reikalauja rimto svarstymo, įvertinimo ir subrendimo, o dažnai ir visiško atmetimo. Apskritai — ne tema jieško rašytojo, bet rašytojas temos.
Kalbėdami apie Andrė Gide, kritikai paprastai pabrėžia jo kūrybinį smalsumą, kuris esąs, girdi, vienas būdingiausių jo kūrybos bruožų. Šis smalsumas, didesniam ar mažesniam laipsnyje, yra būdingas beveik kiekvienam stambiam rašytojui. Ir jis reiškia ne ką kita kaip nuolatinį, gyvą rašytojo domėjimąsi vienu ar kitu, kūrybiškai jam įdomiu ir reikšmingu, klausimu ar problema. Ne vien tiktai, aišku, pačios literatūros ar kasdieninio žmogaus gyvenimo ribose, tačiau taip pat ir kur kas didesnėje plotmėje: filosofijoje, religijoje, estetikoje, istorijoje, kultūros istorijoje, psichologijoje ir 1.1. Tokios ar panašios apimties nuolatinis idėjinis kūrybinis smalsumas stambaus rašytojo kūrybos raidoje paprastai atneša tematikos įvairumą. Vadinasi, rašytojas, nuolatinio kūrybinio jieškojimo ir nepasitenkinimo eigoje, neužsidaro vienos ar vienodos tematikos bei jos variacijų kiaute, nekartoja kitais žodžiais ar situacijomis tos pačios temos, tačiau nuolat jieško naujos medžiagos, naujos minties, — žodžiu, naujų temų. Ne tik jieško, bet ir pajėgia surasti.
Tai kaip tik yra būdinga ir Krėvei. Užtenka mesti tik trumpą žvilgsnį į jo kūrybą, kad įsitikintume tematikos įvairumu bei platumu. Jei vienuose savo kūriniuose jis pasitenkina liaudies kūrybos siužetų ir poetinių priemonių savitu interpretavimu, siekdamas atkurti mūsų žilos prseities vaizdus ir nuotaikas ("Dainavos šalies senų žmonių padavimai"), o kituose su dideliu igudimu nagrinėja paprastą, primityvų lietuviškąjį charakterį ir pirmojo prieškarinio laikotarpio kasdieniškąją buitį ("Šiaudinėj pastogėj"), tai tokiuose veikaluose kaip "Šarūnas", "Skirgaila" ir "Mindaugo mirtis" autorius atsistoja ant proistorinio-legendarinio ir istorinio pagrindo ir sprendžia mūsų tautos praeities painius klausimus. Jei "Šiaudinėj pastogėj" matėme kaimą ir jo žmogų, tai "Miglose" taip pat randame mūsų miestą ir miesčionį. Jei pagaliau visur čia yra lietuviškos temos, tai, iš kitos pusės, "Dangaus ir žemės sūnūs" ir "Rytų pasakos" yra jau "svetimos" bei visuotinės tematikos. Žodžiu, klausimą suprastinus ir perkėlus į charakterių plotmę, turime maždaug tokį vaizdą: iš abiejų šonų Šarūnas ir Erodas, gi jų viduryje — skerdžius Lapinas ir "Silkių" Marcelė. Štai Krėvės tematinė apimtis.
Vincas Krėvė,
1952 metais švęsdamas savo amžiaus 70 m. sukaktį
Tačiau vien tik tematinio įvairumo neužtenka. Nučiuožti, kad ir labai įvairių, tačiau negilių temų paviršiumi nėra tikrojo kūrėjo savybė. Minėtas smalsumas turi būti suprastas kaip gilus kūrybinis smalsumas. Ir vėl turime pripažinti, kad tai yra taip pat būdingas ir svarbus Krėvės bruožas. Pavyzdžiui, "Šarūnas" ir "Skirgaila" nėra tik šiaip sau istorinės dramos. Labai svarbu šiuo atveju, kokio istorinio periodo ir kokios problematikos jos yra. "Šarūno" laikotarpis — istoriškai tamsių, tiesiog legendarinių glūdumų gadynė, kurios miglose Krėvė sprendžia painią ir sunkią problemą: paskirų to meto Lietuvos dalių susivienijimo bei valstybės užuomazgos klausimą. "Skirgailoje" — pagoniškosios Lietuvos persilaužimas į krikščioniškąją laikotarpis ir komplikuota pagonybės ir krikščionybės aštraus konflikto problema, kurią, taiklia Putino nuomone, tik vienas Krėvė pajėgė giliai įžvelgti, parodydamas tų dviejų epochų ir kultūrų klaikų kovos procesą, pakertantį pačias gyvastingąsias būties šaknis (Lit. etiudai, p. 154). Tad, kaip matome, savo istoriniams veikalams Krėvė semiasi medžiagą iš didelių epochinių istorijos pervartų, bet ne iš šiaip sau kokių nors praeityje buvusių pasistumdymų. Tai taip pat ryšku ir paskutiniajame jo kūrinyje, "Dangaus ir žemės sūnuose", kuris yra ypač turtingas gilia problematika ir savitu istorinės ir religinės medžiagos interpretavimu bei samprata.
Tačiau šis Krėvės tematikos įvairumas ir gilumas nėra vien tik gilaus kūrybinio smalsumo rezultatas. Par Lagerkvistui gavus Nobelio literatūrinę premiją ir išvertus jo knygą "Bara-bą" į eilę kalbų, nevienas akylas kritikas, aptardamas "Barabą" ir apskritai visą Lagerkvisto kūrybą, pastebėjo, jog reikia tiesiog stebėtis jo kūrybine drąsa. Jis, girdi, pasirenka tokias painias ir gilias temas, kokių dažnas kitas, net ir stambus rašytojas, išvis nedrįstų liesti. Tai tiesa, Lagerkvistas toks yra. Tad tikram kūrėjui neužtenka ir gilaus kūrybinio smalsumo, — reikalinga ir kūrybinė drąsa. Jos nestinga ir Krėvei. Šiuo atveju Krėvė tikrai nėra kuklus: nemažos dalies jo kūrinių (pvz. "Šarūno", "Skirgailos", "Dangaus ir žemės sūnų") tematika pati apie tai kalba.
Suvedę draugėn visus tris bruožus, kuriuos minėjome kalbėdami apie tematiką, t. y. kūrybinį smalsumą, gilumą ir drąsą, gauname štai kokią formulę: gilus kūrybinis smalsumas paremtas kūrybine drąsa. Tačiau šioji formulė yra bereikšmė, jeigu rašytojas neturi užtektino kūrybinio pajėgumo. Be jo net ir reikšminga bei gili tema lieka kūrybinės vertės prasme bergždžia, nes neįmanoma jos tinkamai meniškai apdoroti. Tuo labiau, kad gili tema reikalauja ir jai verto realizavimo.
Krėvės kūrybinis pajėgumas mūsuose yra užtektinai žinomas. Jo vardas mums yra tiesiog tapęs stambaus rašytojo simboliu. Tiesa, reikia pripažinti, kad ne visi Krėvės kūriniai yra vienodai stiprūs. Paliekart jų nurodymą ir nagrinėjimą kitai progai, šį kartą užtenka tik konstatuoti, kad net ir patys stambiausieji pasaulinės literatūros kūrėjai nėra pajėgę išsilaikyti visą laiką augščiausiame lygmenyje. Todėl kūrėjas lieka gyvas ne visa savo kūryba, bet tik svariausiąja jos dalimi. Toji Krėvės kūrybos dalis yra užtektinai didelė bei svari. Tiek svari, kad vargiai rasime mūsų literatūroje jai lygią.
Jeigu tematika, sakėme, nėra pripuolama, nėra visai atsitiktinis ir žanro pasirinkimas. Deja, neužtektinai suprantama, kad žanras yra gana tampriai surištas su tematika. Žanro ir temos santykį plačiai apibendrinus, galima net teigti, kad paskira tema reikalauja atitinkamo žanro. Šio teigimo, aišku, neturime suprasti per siaurai ir per griežtai, nes žanro klausimas ir jo reikšmė yra gana reliatyvus. Ne visada praeityje literatūra pažino visus mums šiandien žinomus žanrus bei jų formas. Be to, paskirais laikais vienas ar kitas žanras aiškiai dominavo, nustūmęs kitus šalin. Pagaliau negalima reikalauti iš kiekvieno rašytojo, kad jis reikštųsi įvairiuose žanruose. Geriau jau stipriau pasireikšti viename žanre, kuris yra artimiausias rašytojo kūrybinei prigimčiai, negu nevykusiai blaškytis keliuose. Iš kitos pusės, reikia vis dėlto sutikti, kad vieno žanro rašytojas savaime apriboja, iš dalies, savo tematiką ir apskritai kūrybinius galimumus. Todėl kūrėjas, kuris yra vienodai ar apyvienodžiai pajėgus keliuose žanruose, turi šiuo atveju eventualų pranašumą, atveriantį jam platesnes kūrybines perspektyvas.
Grįžę prie Krėvės, matome, kad jis nepasilieka vieno žanro griežtose ribose. Tai visai natūralu. Būdamas įvairus tematine prasme, Krėvė, išskiriant romano sritį, savaime yra įvairus ir žanru. Šis teigimas reikalauja kiek platesnio paaiškinimo. Didžioji skaitytojų dalis, "Dainavos padavimų" ir "Šiaudinės pastogės" populiarumo įtakoje, Krėvę dažniausiai supranta kaip beletristą-epiką. Tai nėra tikslus ir pilnas aptarimas. Krėvė yra ir lyrikas. Juk ir savo kūrybinį kelią jis yra pradėjęs lyrika, baironiškos dvasios eilėraščiais. Vėliau, tiesa, jis lyrikos specialiai nekultyvavo, tačiau lyrinis elementas vistiek liko labai ryškus jo kūrybos bruožas. ) Kas gi yra "Dainavos padavimų" kalba, jei ne poetinė proza? Tiesa, tai stiliaus klausimas, tačiau juk ir šių padavimų dvasia, pats kūrybinis priėjimas ir traktavimas esmėje yra lyriškas-poetiškas. Tai gana ryšku ir "Šarūne": ne tik fonas ir koloritas yra tautosakiški, lyriški, tačiau net ir pati veikalo samprata bei vidinė konstrukcija turi lyriškų bruožų. Nemaža lyriškumo ir "Šiaudinėj pastogėj" — ne vien tik nuotaikoje ir aplinkoje, bet net ir charakteriuose (pvz. Lapinas, Vainorus). Šį Krėvės kūrybinei prigimčiai natūralų bruožą V. Mykolaitis-Putinas vadina muzikiniu lyrizmu ir net štai ką teigia: "... Jeigu teisinga yra, kad mūsų laikų poezija eina po muzikos ženklu, tai Vinco Krėvės kūryba tai tikrai patvirtina" (Lit. etiudai, p. 113). Tai, aišku, nereiškia, kad Krėvė yra lyrikas griežtąja žanroprasme. Jam lyrika tėra tik viena kūrybinių priemonių, bet ne vienintelė priemonė ir tikslas.
*) Įdomu, kad savo kūryboje lyriniam elementui skyręs daug vietos ir reikšmės, Krėve šiaipjau buvo nelabai palankios pažiūros į poeziją, šio rašinio autoriui jis yra kielis kartus išsireiškęs, jog, girdi, kiekvienas jaunas rašytojas pradeda eilėraščiais, tačiau vėliau dažniausiai pereina prie stambesnių žanrų.
Iš lyrizmo savaime išplaukia ir Krėvės stiliaus poetiškumas. Šalia grynai lyriško bei tautosakinio elemento, "Šarūno" dialogai yra ne kasdieninė kalba, tačiau supoetintas, pakilus žodis. Tai, tiesa, gali būti sietina su laisva bei išplėsta "Šarūno" kompozicija, kuri duoda daug laisvės poetiniam polėkiui. Tačiau poetine kalba skamba taip pat ir "Skirgaila", griežtos kompozicijos drama. Tad šia prasme Krėvę galima iš dalies laikyti pastaruoju metu Vakarų literatūroje mėginamos atgaivinti poetinės dramos atstovu. Pagaliau visiškai naujas mūsų literatūroje yra "Rytų pasakų" ir "Dangaus ir žemės sūnų" kalbos poetiškumas: pirmuoju atveju orientalinis, antruoju — biblinis.
Dramos žanras Krėvės kūryboje, priešingai lyrikai, egzistuoja visiškai savarankiai. Krėvė yra dramaturgas. Tačiau, nežiūrint šio, atrodo, savaime aiškaus fakto, kaip dramos kūrėjas jis vis dar nėra užtektinai išryškintas. Kaip jau kartą minėta, Krėvė daugeliui yra tik "Dainavos padavimų" ir "Šiaudinės pastogės" autorius. Pa-pr?sHausia šios paviršutinės pažiūros priežastis yra ta, kad dramas retai kas skaito, o pamatyti scenoje dažnai nebuvo ir nėra galimybės. Be to, palyginus su kitais žanrais, draminės kūrybos literatūrinis Įvertinimas esti paprastai lėtesnis, pasitenkinąs ilgą laiką tik spektaklių aptarimais. Bent dvi Krėvės dramos ("Šarūnas" ir "Skirgaila") yra, tiesa, gana plačiai įvairiomis progomis aptartos. Tačiau visa jo dramatinė kūryba dar nėra pilnai bei išsamiai įvertinta, o kai kuriais r.tve'ais yra r.et netiksliai suprasta. Štai keli pavyzdžiai. Yra balsų, teigiančių, kad "Šarūnas" kompoziciniu požiūriu esanti palaida drama arba, ko gero, išvis ne drama. Taip teigiant, supainiojama dvi dramos rūšys: skaitytinė (vad. Lesedrama) ir scenai skirtoji drama. "Šarūnas" yra skaitytinė, epinė drama ir kaip tokia, o ne kitokia ji turi būti suprantama ir vertinama. Tada ir ištęsta, kartais laisvoka kompozicija Įgyja kitokią reikšmę, negu scenos dramos atveju. Kitas pavyzdys. Paprastai beveik tylomis praeinama pro "Mindaugo mirtį" — pasitenkinama tik konstatavimu, kad ir tokią dramą Krėvė yra parašęs. Tuo tarpu "Mindaugo mirtis" yra įdomaus, originalaus ir gilaus Mindaugo charakterio supratimo ir jo veiksmų analizavimo drama. Šis tamprios kompozicijos ir stiprios dramatinės įtampos veikalas neabejotinai yra vertas kur kas didesnio dėmesio, negu iki šiol yra susilaukęs. Kiek daugiau, tačiau taip pat neužtektinai dėmesio atkreipta ir i "Žentą", kuris, tarp kitko, parodo Krėvės kūrybinę dramos žanro apimtį: nuo istorinių, gilios problematikos ir komplikuotų charakterių "Šarūno", "Skirgailos" ir "Mindaugo mirties" dramų iki pilko kaimo žmogaus ir jo buities "Žento". Reikia taip pat išskirti ir Erodo dramą, sudarančią nemažą "Dangaus ir žemės £Ū ų" pirmosios knygos dalį. Tai yra išbaigta, savarankiška drama ir kaip tokia ji gali būti priskirta prie to žanro kūrinių. Negana to. Savo problematika, Erodo charakterio bei žydų tautos interpretavimu ir apskritai meniniu polėkiu ji užima ryškią vietą Krėvės draminių kūrinių tarpe. Tad, turint galvoje visas Krėvės dramas ir jų lygį, šio žanro kūryba neturėtų būti užtemdyta jo kitų, populiaresnių, skaitančiajai visuomenei labiau prieinamų kūrinių. Kas gi pagaliau yra davę stambiausius mūsų dramos veikalus, jeigu ne Krėvė ir Sruoga?*
Belieka padaryti kelias bendras išvadas. Tam tikslui pasinaudosim paskutiniuoju, neužbaigtu Krėvės kūriniu — "Dangaus ir žemės sūnumis". Šiame veikale, gilaus kūrybinio smalsumo vedamas, jis išbrandino didžią universalią temą. Turėdamas užtektinai kūrybinės drąsos jai realizuoti ir tikėdamas, jog tai ne vienam kuriam žanrui bei formai aprėpti tema, Krėvė sujungė visus, taip skirtingus vienas nuo kito žanrus — lyriką, epą ir dramą — į darnų vienetą. Meniškai suderinti kelis žanrus tame pačiame kūrinyje yra sunkus uždavinys. Tačiau Krėvei pavyko sėkmingai jį išspręsti savo kūrybinio pajėgumo dėka. Šio veikalo ir apskritai didelės Krėvės kūrinių dalies užuomazgos ir kūrybinio proceso pagrinde kaip tik ir glūdi stambaus kūrėjo paslaptis, kuri yra ne kas kita kaip visų tik ką minėtų trijų elementų suma ir kurią galima dar štai kaip išreikšti: kūrybos dvasinis gajumas ir veržlumas. Tokiu būdu Krėvė suprato ir tikrąją vad. "savęs jieškojimo" prasmę.
*) Šia proga reikia pastebėti, kad, kiek teko patirti iš privač'ų pasikalbėjimų, Krėvė buvo linkęs laikyti drama pačiu reikšmingiausiu žanru. Tad drama nebuvo jam tik šiaip sau pripuolamas žanras. Įdomu ir tai, kad metus kitu5: prieš mirtį jis yra kels kartus pasisakęs, jog paskutinis (turint galvoje amžių ir sveikatą) jo kūrybinis noras, šalia užbaigimo "Dangaus ir žemės sūnų", yra užsimojimas parašyti dramą "Vytautas Didysis", kur^ą, girdi, jis jau yra gerai apgalvojęs.
Somerset Maugham, kalbėdamas apie savo kūrybinius sugebėjimus, yra štai kaip r^sisakęs: "Dauguma žmonių visiškai nieko nemato (nepastebi); aš gi savo nosies akiratyje matau ypatingu ryškumu. Tačiau didžiausieji rašytojai mato ir pro mūro sieną. Mano regėjimas nėra toksai įžvalgus" (A Writeris Notebook, p. 154). W. H. Auden šį S. Maughamo pasisakymą įdomiai komentuoja. Ir didžiausi rašytojai, girdi, nieko nemato pro mūro sieną, tačiau, priešingai kitiems, eiliniams ir menkiesiems, jie neapsitveria savęs tokia siena (The New York Times Book Review, 1949, nr. 43, p. 1). Šią mintį praplėtus, galima teigti, kad rašytojai, kuriems trūksta tikro kūrėjo charakterio, kartą "save suradę", tokiais patenkinti ir pasilieka. Gi tada, anksčiau ar vėliau, užklumpa viena didžiausių labai dažno rašytojo nelaimių: kūrybinis pasikartojimas bei išsisėmimas ir pagaliau kūrybinė mirtis.
Grįžus prie Krėvės, prie jo kūrybos dvasinio gajumo ir veržlumo, prie tikrosios "savęs jieškojimo" prasmės, tenka štai ką pasakyti. Jeigu jis būtų priklausęs tam dideliam mažų rašytojų skaičiui, nejučiom jis būtų pasilikęs "Dainavos padavimų" arba "Šiaudinės pastogės" tematikos ir stiliaus ribose. Juk būta tokios stiprios pagundos: abi knygos ne tik populiarios, bet ir augšto meninio lygio, jos autorių į mūsų literatūros klasikus įvedusios. Ar tai nėra didelis rašytojo laimėjimas? Argi tai ne "savęs suradimas"? Ne Krėvei. Ne kartą jis buvo "save suradęs", tačiau vis tebejieškojo. Jo kūrybinis veržlumas bei dvasinis gajumas jam niekad neleido nurimti, vienoje vietoje ilgiau sustoti. Tiesa, vėlyvaisiais gyvenimo metais atsirado nuovargio žymių, kūrybinis polėkis ir našumas jau nebebuvo toks gajus, kaip literatūrinio darbo pradžioje ar pusiaukelyje . . . Senatvė palenkia ir tvirtuosius. Tačiau Krėvės ji vis dėlto visai nepalaužė. Tai aiškiai liudija "Dangaus ir žemės sūnūs". Būdamas įvairus bei gilus savo tematika ir idėjomis, žanrais ir stiliumi visame savo ilgame kūrybiniame kelyje, Krėvė iki mirties suprato tą didįjį, kiekvienam kūrėjui būtiną reikalavimą: Nestovėk vietoje. Ne tik suprato, bet ir pajėgė jį sėkmingai įgyvendinti. Tokiu būdu jis laimingai išsprendė visuotinio kūrėjo esmės dilemą: per savą tautinį kūrybinį charakterį jis išėjo į bendrąją universalinę plotmę. Čia ir glūdi pati didžioji Vinco Krėvės — kūrėjo esmė ir galia.
Post scriptum. Paprastai sakoma, kad norint rašytojo kūryba gerai suprasti, ją tinkamai įvertinti bent eventualią jcs vietą ir reikšmę literatūros raidoje, reikalinga užtektina laiko perspektyva. Tai tiesa. Tačiau kartais, ypač mažesnių tautų literatūrų atveju, toks įvertinimas yra galimas ir anksčiau. Taip yra ir su Krėves kūryba. Jis literatūroje reiškėsi ne kokį dešimtmetį, bet ištisus 50 metų. Tad jau vien tik tai sudaro bent dalinę perspektyvą. Be to, Krėvės kūryba mūsų literatūroj ribose J&U dabar yra t ek ryški, kad vargiai jai reikalinga didesnė perspektyva. Todėl jau laikas duoti, kiek sąlygos leidžia, kuo daugiau platesnių straipsnių bei studijų apie jo kū-ybą ir apie patį autorių.
 Šiuo metu yra leidž amas Krėvės raštų rinkinys. Būtų labai gera, jeigu leidšjas duotų papildomuoju to rinkinio tomu atskirą knyg.Į, kurioje eilė autorių paskiruose straipsniuose sistemat'ngai ir išsamiai išnagrinėtų ir įvertintų visa Krėvės kūryba. Tokiu būdu mes ne tik geriau suprastume jo kūrybinį palikimą, bet taip pat išryškintume ir visos mūsų literatūros vertę bei reikšmę.
Vinco Krėvės tėviškė Subartonyse
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
