Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMOGUS, LAIKAS IR ISTORIJA MACEINOS SVARSTYME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Bagdanavičius   

Naujajame Antano Maceinos leidinyje "Asmuo ir istorija" pagrindinės sąvokos aptariamos "labai sugestyviai'', "iš skirtingų mąstymo kampų' . bet sunku suprasti, "ką jos iš tikrųjų reiškia".
 
Kaip įvadą į tolimesnius Antano Maceinos knygos "Asmuo ir istorija" (išleido Ateities leidykla 1981 m.) svarstymus, patyrinėkime knygoje paliestas tris didelės reikšmės sąvokas: žmogaus, laiko ir istorijos. Maceinos sąvokos yra pristatomos labai sugestyviai. Jos yra nušviečiamos iš skirtingų matymo kampų. Dėl to jos atrodo tarsi gyvos, nes besikeičiančios. Tačiau, kai tenka susigaudyti, ką jos iš tikrųjų reiškia, nėra lengvas uždavinys.

Žmogus
Pradėkime nuo žmogaus sampratos. Kalbėdamas apie žmogaus asmenį, jis sako: ". . . asmuo nėra amžinas kilmės prasme. Tačiau jis nėra amžinas nei galo prasme" (20 p.). Net krikščioniškas tikėjimas žmogaus grėsmės žūti nebūtyje neprašalina. Šitaip toliau apie tai kalba prof. Maceina: "Religinis tikėjimas asmens amžinumu tokios galimybės (būtent, kad aš žūčiau nebūtyje — V. Bgd.) anaiptol neprašalina." (20 p.) Kyla klausimas, ar tai derintųsi su krikščionišku mokslu.

Panašiai kontrastingas pasirodo prof. Maceina, kai jis kalba apie asmenį ir asmenybę. Jis teisingai pastebi, kad asmenybė yra tik didesnis ar mažesnis žmogaus galių išsiskleidimas. (16 p.). Asmuo yra kažkas gilesnio negu asmenybė. "Asmuo kyšo pro visuotinį gamtos ir prigimties kitimą, tarsi uolą, liudijanti savą tapatybę" (14 p.). Tačiau iš kitos pusės ši realybė yra be turinio. "Turinio atžvilgiu asmuo atrodo esąs niekis, nes iš tikro apie nieką negaliu tarti, kad esu tai, ar tai." (14 p.). Reikia sutikti su Maceinos pastaba, kad mūsų laikais dažnai per daug suplakama asmuo su asmenybe. Ir šį Maceinos išryškinimą reikia didžiai vertinti. Tačiau iš kitos pusės gali kilti klausimas, ar Maceina, atsieda-mas žmogaus Aš nuo kūno, proto, valios ir jausmo, neišjungia asmens visiškai iš žemiškos tikrovės?

Pastebėjus žmogaus asmens svetimumą net savo paties apraiškoms,
nenuostabu sutikti  prof. Maceinos pažiūrą, kad žmogus yra svetimas laikui ir istorijai.

Laikas
Maceina daro išvadą, kad 'asmuo priešinasi laikui" (22 p.). Asmuo negali turėti nei praeities nei ateities. Tačiau asmuo turi dabartį. Ir ta dabartis yra net priklausoma nuo asmens apsisprendimo. Štai prof. x ceinos žodžiai, kuriuos jis pabraukia: "Būti dabartiniam yra ontologinis asmens apsisprendimas    22 p. Kyla klausimas, kodėl laikas, būdamas svetimas asmeniui, yra toks reikšmingas kaip dabartis. Ir tą skirtingumą prof. Maceina dar labiau paryškina, sakydamas, kad "aš aprėpiu tapsmą", tačiau, nors "tapsmas yra mano, bet aš nesu tapsmas" (23 p.). Ir nepaisant to, kad žmogaus dabartis yra jo apsprendžiama, prof. Maceina m laiko belaisviu. Jis cituoja Sartre žodžius: "Esu į dabartį nu-il joje paliktas likimo valiai" (24 p.). Ateitis ir praeitis Maceinai tavyje nėra realybė. Asmuo niekada nepergyvena praeities kaip ne-besančios ir ateities, kaip dar nesančios" (24 p.).

Istorija
Tačiau laiko realybė asmeniui įgyja kitos prasmės , kai Maceina pereina į istorijos svarstymą. Kartu su egzistencine mūsų laikų filosofija Maceina "praeičiai teikia didžios svarbos" (26 p.). Ji yra "tokia praeitis, kuri tebegyvuoja" (27 p.). Ji turi galimybės nebe nuslinkti nebūti n, bet pasilikti amžinai. (27 p.). Tai yra slinktis, kuri "vėl atgabenama dabartin" (28 p.). Maceina žino, kad "istorija vyksta tik asmens būvyje", tačiau, nepaisant to, ji negali būti atjungta nuo visuomeninės praeities (tautinės ar valstybinės)" (30 p.).

Šitaip sudabartinant praeitį "yra nugalimas laiko laikinumas arba ana metafizinė jo slinktis nebūtin. Istorinis laikas virsta metafizinio laiko priešingybe" (32 p.). Maceina šitaip aptaria laiko ir istorijos skirtumą: "Istorija yra egzistencinis laikas, kuriame buvojame ne paprastai s linkdami ir dingdami, o laikydami laiką savo rankose, būtent: savo atmintimi praeities atžvilgiu, ir savo ryžtimi ateities atžvilgiu" (32 p.). Istorijos vertę asmeniui Maceina aptaria Jasperso žodžiais, sakančiais, kad be praeities "aš esu nebe aš" ir dėl to, "žmogus, iškritęs iš praeities nesusivokia, kas esąs" (31 p.).

Hėgelio dvigubas neigimas: Tokio galvojimo kritika

Norint susigaudyti šituose Maceinos svarstymuose naudinga yra atkreipti dėmesį į vieną filosofavimo metodą, kuris yra gana plačiai žinomas filosofiniuose sluoksniuose, nors yra nelengvai suprantamas. Tai yra Hėgelio dvigubo neigimo dėsnis, arba angliškai sakant — "negate the negation". Hėgelio manymu, kiekviena baigtinė būtis yra apribota to, kuo ji nėra. Ji yra užkrėsta neigimo. Tačiau ji nėra vien neigimas. Ir norint ją pažinti, reikia tą neigimą paneigti. Taip Hėgelio dvigubo neigimo dėsnį aptaria filosofijos istorikas Fr. Copleston ( A History of Philosophy , VII t., 168-9 p.).

Einant šia galvosena, ir žmogaus sąmonė yra pasidalinusi, pasidariusi sau svetima ir nelaiminga (Copleston, 185 p.). Neigimo dėsnis Hėgelio filosofijoje yra gilios prigimties. Jis į visus žemiškus dalykus žiūri kaip į absoliutinės būtybės atšvaitą. Tačiau jis supranta, kad taip į juos negalima žiūrėti, nes jie nėra absoliutūs. Be to, jie yra apriboti kažko daugiau, negu yra jie patys. Taigi, norint žemišką būtį suprasti, reikia tą neigimą paneigti. Žemiškuose dalykuose glūdi daug prieštaravimo jiems patiems (Copleston, 176 p.). Ryškiausias tos tiesos pavyzdys yra šeima, kuri save paneigia, kurdama naujas šeimas (Copleston, 210 p.). Bet ir šis neigimas yra toliau paneigiamas kuriant visuomenę (Copleston, 210 p.).

Taip trumpai atrodo Hėgelio dvigubo neigimo dėsnis. Ši filosofija turi daug kritikų. Tarp jų galima paminėti tik amerikietį William James, kuris visiškai atmeta Hėgelio absoliuto sampratą ir jo dvigubo neigimo dėsnį. Jis sako: "Aš dėl to neimu Hėgelio techniško (galvojimo) aparato rimtai. Aš į jį (Hėgelį) žiūriu kaip į vieną iš tų originalų regėtojų, kurie niekad neišmoksta, kaip išsireikšti" (A Pluralistic Universe, II t., 107 P.).

Pažymėtina, kad W. James raštų pilną leidinį redaguoja Kęstutis Skrupskelis, kurio tomas prezidentienės Carter buvo nuvežtas pop. Jonui Pauliui II, kaip Amerikos dovana, nes popiežius savo studijoje kartą W. James buvo užsiminęs citatoje.
Kritika Maceinos svarstymų apie žmogų, laiką ir istoriją

Maceinos sąvokų darymo būdas primena Hėgelio dvigubo neigimo dėsnį. Taip neigimu jis pradeda mąstyti apie žmogų, laiką ir istoriją, o vėliau tą neigimą paneigia. Norėdami susidaryti pažiūrą apie šitokį galvojimo būdą, pradėkime nuo klausimo, kaip vyksta žmogaus pažinimas. Atrodo, kad nebūtų teisinga manyti, jog kiekvienas mūsų naujai pažįstamas dalykas prisistato mums išsyk neigiamu pobūdžiu, arba savęs neigimu. Jeigu mes pažįstame ar žmogų, ar namą, ar daiktą, tai tie dalykai mums pirmiausia pasirodo, kaip kažkas save teigiančio ir vieningo, o tik vėliau mes patiriame, kad jie turi ir trūkumu. Taip, jeigu mes pažįstame namą, tai tik vėliau galime sužinoti, kad, pvz., jo stogas yra kiauras. Apie stogo kiaurumą negalima mąstyti pirmiau, negu mąstome apie namą.

Dėl to pereidami prie čia svarstomų sąvokų, mes drįstame sakyti, kad krikščioniškos kultūros mąstytojui asmuo prisistato pirmoje eilėje kaip nemirtinga būtybė. Jeigu žmogus būtų suvokiamas kaip mirtinga būtybė, mūsų kultūra visai kitaip atrodytų. Tiesa, mes žinome, kad tas žmogus mirs, tačiau nepaisant to, mes jį suvokiame, kaip būtybę, gyvenančią po mirties.

Panašiai tenka galvoti apie laiką. Laikas mums prisistato ne vien kaip dabartis. Mes turime praeito laiko aiškų supratimą ir ateities pramaty-mą tam tikrose ribose. Mes turime gyvą sąmonę, kad ateitis priklauso nuo mūsų. Tai ypač giliai yra įsisą-monijusi ateitininkija ir, galima sakyti, tai sudaro šio sąjūdžio vieną iš atramos taškų. Ateitis nėra tuščia svajonė. Tiesa, kad laukimo valandos mums prailgsta ir kad pasilinksminimo valandos mums kartais pasidaro per trumpos, bet tai neprašalina objektyvios galimybės matuoti laiką ir turėti dalykinę jo sąvoką.

Su istorija yra panašiai, kaip su laiku. Istorija kaip kultūrinių pasireiškimų praeitis ir ateitis yra objektyvus duomuo. Reikia pripažinti, kad mes visada praeitį teisingai pažįstame. Reikia taip pat sutikti su prof. Maceina, kad istorijos pažinimas gyvai reiškiasi ar nesireiškia kurio nors žmogaus gyvenime. Tačiau, nepaisant to, istorinė praeitis yra realybė, nepriklausoma nuo kurio žmogaus pažinimo. Taip pat ir istorinė ateitis yra realybė. Šią sąmonę labai gyvą turi marksizmas ir iš to semia daug jėgos savo dinamikai. Taip pat visa tai, ką mes šiandien darome kultūrinėje ar visuomeninėje ar religinėje srityse, nėra be reikšmės lietuvių tautos ateičiai. Mes negalime tos reikšmės šiandien tiksliai nusakyti, bet būtų neteisinga sakyti, kad tai yra bereikšmis dalykas ateičiai.

Taigi, suimant kartu, tenka pripažinti, kad į dalykus mes turime žiūrėti pirmoje eilėje tuo jų požiūriu, kuriuo jie mums prisistato save teigdarni, o tik vėliau galime stebėti, ar juose yra kokio trūkumo, ar savęs neigimo.

Čia buvo suminėtas šeimos skilimo pavyzdys kaip argumentas už hėgelišką požiūrį, žiūrint į dalykus pirmiausia neigiamu požiūriu. Tačiau ir į šeimą mes neturime žiūrėti pirmiausia kaip į skilimo sėklą, kai išjos kuriasi naujos šeimos. Šeima yra giliai pagrįsta vienybė. Kai kuriasi nauja šeima, tai ji yra kuriama dėl to, kad tarp dviejų žmonių atsirado pakankamai gilus vienybės ryšys, o ne dėl to, kad juodu norėtų griauti savo tėvų seimas. Tiesa, jų ryšys su tėvų šeimomis mažės, bet tai nebus šeimos išvidinio neigimo vaisius.
V. Bagdanavičius
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai