| |
|
|
IŠ "DANGAUS IR ŽEMES SŪNŲ" ANTROSIOS DALIES SKYRIAUS BARABA, JON ATANO SŪNUS
VI
Buvo vėlyva popietė. Saulė slinko žemyn, ir oras ėmė atvėsti, kai senas dailidė Juozupas, kuris ilsėjosi paunksnėje, prabudo. Pabudęs atsikėlė, malda padėkojo Amžinajam atoilsio Teikėjui ir, nusiprausęs rankas, ėmė žadinti sūnų, kalbėdamas:
— Kelkis, sūneli! Oras jau atvėso; turim paskubėti baigti darbą, kuri gerasis reb Jochimas yra užsakęs, ir kurį esu jam pažadėjęs baigti, artimiausio sabato išvakariui dar neužėjus.
Ješua, Juozupo sūnus, tėvo žodžių pažadintas, skubiai atsikėlė ir nuėjo, tėvą pasekdamas, nusiprausti rankų ir sukaitusio veido.
Taip pasiruošęs, ėmėsi darbo, kurį abu buvo dirbusiu nuo ankstyvaus ryto iki vidudienio, kada saulės kaitra verčia kiekvieną j ieškoti vėsios paunksnės atoilsiui.
Senas Juozupas mėgo įvairinti darbo valandas, pasakodamas sūnui apie savo gyvenimo nuotykius, apie tolimus kraštus, kuriuos teko matyti, ir apie žmones, su kuriais teko susitikti ir su jais gyventi.
Jo kalba, vienodu balsu sakoma, čiurleno, kaip šaltinio srovės vienodas niurnėjimas, kai smėliuotu taku veržiasi žemyn per akmenis ir mažus akmenėlius.
Ješua ramiai klausė tėvo pasakojimų, kuriuos ne vieną kartą jau buvo girdėjęs, ir beklausydamas šypsojosi šypsena, kuri visuomet džiugino Juozupo širdį.
Ir dar ėmė Juozupas pasakoti apie dievotą reb Jochimą, suteikusį jam uždarbį, kuris ilgoms dienoms aprūpina šeimą ir pašalina sunkaus nedateklio pavojų.
Kalbėjo apie tai, kaip Amžinasis yra reb Jochimui palankus už gerą širdį ir diena iš dienos didina jo turtus.
Pasakojo Juozupas, ir jo žodžiuose nebuvo pavydo dėl dangaus Viešpaties malonių, kurios atitenka kitiems.
Ir dabar jo žodžiai buvo ramūs, švelnūs ir be pavydo, vienodu balsu tariami, kaip karoliai, įgudusia ranka ant siūlo neriami.
Ješua ir dabar, kaip visuomet, ramiai klausė, laikas nuo laiko į tėvą pažvelgdamas ir jam nusišypsodamas.
Kai jiedu taip dirbo, atvyko, greta asilo lėtai eidamas, žvejys Simonas, Jonos sūnus, kuris dažnai lankydavo šiuos namus ir dovanomis džiugindavo seno dailidės širdį.
Sustabdęs asilą, nukėlė nuo jo nugaros sunkią venturę ir, padėjęs ją šalia slenksčio, tarė:
— Tesie palaimintos tavo ir tavo šeimos dienos Viešpaties malone, Juozupe, Jokūbo sūnau.
— Tesie palaimintos ir tavo dienos, Simone, Jonos sūnau, — tarė jam atsakydamas, Juozupas, darbo nenutraukdamas ir įrankių į šalį neatidėdamas. — Tavo širdis visuomet mums palanki, kaip tikro draugo širdis. Kuris reikalas atvedė tave prie mano namų slenksčio?
— Dangaus Viešpats gausiai laimino mano tinklus, kad pasidalyčiau su tavim ir tavo šeima lobiu, kuriuo apdovanojo mane mūsų jurų vandenys.
Tai sakydamas atvožė Simonas venturę, sidabru spindėjusių žuvų kupiną.
Juozupas atidėjo darbą į šalį ir, sunėręs rankas ant krūtinės, gėrėjosi, sužavėtas, Simono dovana.
— Mirjam, Mirjam, eik čion ir pasigėrėk gausia dovana, kurią parūpino mums dangaus Viešpats, kad sabato dieną sutiktume su džiaugsmu, — šaukia Juozupas žmoną. — Kuo atsilyginsiu tau, gerasis Simone, už tavo palankią man ir mano šeimai širdį, kuri neužmiršta seno dailidės skurdo, — tarė jis Simonui susijaudinęs.
— Nesijaudink, pagarbusis Juozupai, Jokūbo sūnau, kuo atsilyginsi. Kai ateis dienos to, kurį esi pagimdęs, ir bus išganyti visi Izraelio sūnūs, būsiu atlygintas tada su kaupu dangaus Viešpaties malone, — tarė irgi susijaudinęs savo žodžiais Simonas.
Tuo metu, kai Simonas kalbėjo šiuos žodžius, iš namų išėjo Mirjam, juos girdėjo ir savo širdin dėjosi.
— Ach, gerasis Simone, prašau tave, nekalbėk žodžių, kurie, manau, nėra malonūs Viešpaties ausim, — jaudinasi Juozupas, kaip jaudinosi kiekvieną kartą, kada panašią kalbą girdėdavo iš Simono lūpų. — Mano mažasis Ješua būsiąs geras dailidė, kaip jo tėvas. Ar ne tiesą sakau, sūneli? — kreipiasi Į sūnų, meilės žvilgsniu į jį pažvelgdamas.
Ješua pasižiūrėjo į tėvą ir tylia šyp:ena jam nusišypsojo, kaip visuomet, nuo darbo rankų neatitraukdamas.
— Aš sakau, kuo tikiu ir tikėti nesiliausiu, nes mano akys matė įvykius, kurie dėjosi tavo sūnaus gimimo dienoje, — tarė, jam atsakydamas, Simonas žvejys. — Ir širdis man sako, kad aš ne veltui tikiu. Amžinojo Dvasia globoja tavo sūnaus sielą . . .
— Simone, Simone, Amžinojo Dvasia kalba tavo lūpomis, — tarė Mirjam, namų duryse stovėdama. — Dievo angelas yra man pareiškęs, kad aš būsiu visų motinų palaiminta, ir išgarsintas bus mano vardas. Kuo aš, silpna moteris, galėčiau išgarsėti, jei ne sūnelio darbais . . .
— Mieloji Mirjam, mano senatvės rūpintojėle, — paimk geriau žuvį, kuria mus apdovanojo gerasis Simonas, ir pasistenk, kad skaniu vrlgiu pasigėrėtume sabato vakarą.
— Užteks jų ir sabato ir šios dienos v:ka-rui, pagarbusis Juozupe, — tarė linksmai Simonas. — Tepasidžiaugia tavo siela dar šį vakarą Dievo dovana.
— Padėk man, sūneli, — tarė Mirjam. — Pati viena nesugebu pakelti venturės.
Žvejys Simonas, žodžio netardamas, pakėlė venturę ir nunešė į vidų, o Mirjam, jį pasekdama, kalbėjo:
— Kokis esi geras mums, Simone, Jonos sūnau!. . .
— Saulė slenka žemyn ir vakaras artėja,— tarė Juozupas, kai Simonas ir Mirjam išnyko duryse. — Pasiskubinkime, sūneli, kad reb Jochimas nepakaltintų mus tinginiavimu.
Sūnus vėl pažvelgė į tėvą ir nusišypsojo. Nieko tiek nemėgo senas Juozupas, kaip šią sūnaus tylią šypseną! Jam atrodė, kad ji ramina sielą ir gimdo jo rankų stiprumą.
— Tesie palaimintas Amžinojo vardas, kad suteikė mano senatvės dienoms tokį tylų ir paklusnų sūnų, — galvojo Juozupas. — Tebūna jo dienos, kaio ši vasaros diena, giedri ir rami! Tesaugo Amžinasis jo žingsnius, kad nepaklystų, kai pasiliks vienas, be mano globos, ir eitų keliu, kuriuo eiti paskyrei jam, Viešpatie, gimimo dienoje, — atsiduso Juozupas.
Bedirbdami pastebėjo keleivį, kuris lėtais žingsniais priėjo ir, jų Dievo žodžiais nepasveikinęs, atsisėdo ant slenksčio, tardamas:
— Ar neatstumsite, geri žmonės, pavargusio, kuris reikalingas valgio ir prieglaudos?
— Viešpatie, — tarė Juozupas, atitraukdamas rankas nuo darbo ir atsigręždamas veidu į keleivį: — ar ne žydai esame, kad drįstume atstumti nuo slenksčio pavargusį! Būk svečias mano namuose, ir telaimina Amžinasis tavo dienas mano pastogėje!
— Neskubėk, gerasis žmogau, laiminti, kol nesužinojai, kas esu, — tarė keleivis, ant slenksčia sėdėdamas.
— Nežinau ir man nesvarbu, kas esi, — tarė Juozupas, patenkintas, kad yra žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti. — Kiekvienas, kuris prieglaudos prašo, yra svečias mano namuose; kiekvienas pavargęs ir nuilsęs yra mano brolis, su kuriuo turiu pasidalinti duona ir druska. Ar ne taip liepia žydui elgtis gėrybių Viešpats?
— Taip, žmogus žmogui turėtų būti brolis, bet iki šiol vienas antram yra tik vilkas, — tarė keleivis, pasmakrę rankom parėmęs. — Esu vienas tų, kurių veiksmus šventikai ir žemės galingieji pasmerkė Amžinojo vardu. Ar ir dabar ne?tstumsi manęs nuo slenksčio?
— Jie yra tik žmonės ir gali paklysti, kaip kiekvienas žmogus, — tarė švelnusis Juozupas, vėl imdamas į rankas darbo įrankius. — Tesie tavo širdis giedri, kaip dangus virš tavo galvos — nesu teisėjas nei tau, nei kitiems. Jei atėjai i mano nrmus, matyti, yra Amžinojo noras, kad mano svečias būtum . . .
 Vincas Krėvė
Nepriklausomybės laikais (kairėje) ir tremtyje (dešinėje) 1947 m.
Ješua tyliu žingsniu nuėjo į namų vidų ir tuojau grįžo, rankšluosčiu ir vandens ąsočiu nešinas.
— Atvėsink veidą ir pavargusias kojas, gerasis žmogau, ir būk mano namams palankus,— paragino svečią Juozupas ir malonės žvilgsniu pažvelgė į sūnų, kuris neliepiamas atspėjo tėvo mintį.
 Vincas Krėvė
Glasenbacho tremtinių stovykloje 1946 m.
Kada keleivis atsistojęs ir į šalį slenksčio nužengęs, Ješuos padedamas, šaltu vandeniu vėsino sukaitusį veidą, iš namų išėjo Simonas, Mirjam lydimas.
— Matai, Mirjam, Dievas mums pasiuntė svečią, ir kad turėtume kuo jį pavaišinti, davė  ir maisto per geraširdžio Simono rankas.
Nors Simonas nebuvo pastabus, bet pažvelgęs į keleivį, pagalvojo:
— Ar neapsirinku, manydamas, kad šio vyro veidas buvo mano matytas? Kas jis yra, neklausinėsiu, jei Viešpats įkvėpė man šiandien norą pasidalyti lobiu su Juozupo šeima, kad turėtų kuo šį žmogų pavaišinti.
— Gerasis Simonas tikrai pasirūpino, kad ir svečiui užtektų iš to, ką gavome, — palankiai pažvelgė Mirjam į keleivį, pavargusiam užuojautos šypsena nusišypsojusi.
 Vincas Krėvė
Glasenbacho tremtinių stovykloje Austrijoje 1946 m. su studentais.
Kuklusis Simonas, sumišęs dėl pagyrimo džiugina visuomet mano širdį nuramina ramybes žodžių, palinkėjo Juozupui ramaus atoilsio po dienos darbo ir išsiskubino namo.
— Matai, gerasis keleivi, kaip Viešpaties ranka mus visus globoja! — tarė Juozupas. — Jis  atvedė tave į mano skurdžius namus, bet parūpino maisto, kuriuo su tavimi pasidalysime. Mirjam, — kreipiasi į žmoną, — svečias mūsų išalkęs ir atoilsio reikalingas. Neužtruk su valgiu ...
— Neužtruksiu, gerasis Juozupai, neužtruksiu. Matau, kad ir tu ir svečias — abu esate išalkusiu, — pažadėjo Mirjam, į namus įžengdama.
Keleivis atsisėdo ant suolo, pasienyje įtaisyto, pasilenkė kūnu ir, rankom pasmakrę parėmęs, tarė, lėtai žodžius sakydamas:
— Gerasis žmogau, aš tau sakau ir tu žinok, kad Dievas nesirūpina tuo, kas dedasi ant žemės paviršiaus. Nei tavimi, nei manimi niekas nesidomi danguje...
— Būk geras ir nekalbėk tokių žodžių, kol esi mano namuose, — nusigando Juozupas ir nusigandęs liovėsi dirbęs. — Aš gerbiu Amžinąjį, Jo globa visuomet pasitikėdavau ir dabar pasitikiu . . .
— Jei mano žodžiai tau nemalonūs, atleisk man — aš tylėsiu ir nekalbėsiu. Nedera prieštarauti žmogui, kuris sutiko priglausti mane savo namuose.
— Atleisk ir tu man, jei mano kalba tave užgavo, — atlyžo Juozupas. — Aš bijau žodžių, kurie dangaus Viešpačiui būtų nemalonūs. Kai mano siela pavargsta, aš malda Jam nusiskundžiu ir visuomet mano širdį nuramina ramybės Teikėjęs...
Ješua, sugrįžęs, vienas ėmėsi darbo ir bedirbdamas atidžiai klausė tėvo su keleiviu pasikalbėjimo.
— Nusivylusi šiandien yra mano širdis, ir nėra maldos mano lūpose, — tarė keleivis, į tolumą akis įbedęs.
— Nereikia nusivilti, keleivi, tik todėl, kad nepasiseka kartais, — tarė Juozupas, šalia ant suolelio atsisėsdamas ir jo sielą paguodos žodžiu ramindamas. — Žmogus nesupranta ir suprasti negali, kuriais keliais dangaus Viešpats jį veda į laimę.
— Visa atidaviau artimui — ir sielą ir turtą, ir ramų gyvenimą tėvų namuose jam paaukoju, ir štai, šiandien, to artimo ujamas, neturiu kur galvą priglausčiau ir atoilsį surasčiau . . .
— Matau, keleivi, kad esi skaudžiai žmonių apviltas, — užjaučia jam geraširdis Juozupas, Jokūbo sūnus. — Žmonės nepastovūs savo jausmuose. Tokia jų prigimtis . . .
— Tavo žodžiai nesuranda kelio į mano protą ir širdį, gerasis žmogau, ir surasti negali, kai vakarykšti draugai, kurių siela pasitikėdavau labiau, negu savąja, tapo šiandien priešais ir dedasi su tais, kurie mano gyvybės jieško.
— Žmogaus siela visuomet priešingumų kupina, ir šiandien ji nežino, ko rytoj panorės, gerasis mano svečias. Tokią jau pagimdė ją Amžinasis, be kurio valios nieko neįvyksta pasaulyje,— švelniai paliesdamas jo petį, tarė Juozupas, Jokūbo sūnus. — Bet nesisielok, keleivi, ir nusiramink. Vienam dangaus Viešpats suteikia šio pasaulio gėrybes, ir jo žingsnius lydi pasisekimas, kitą Amžinasis veda vargo ir nepasisekimo keliu, kad vėliau jam atlygintų dangaus gėrybėmis ir suteiktų amžiną atoilsi ant Abraomo kelių ...
— Žmogus nera amžino gyvenimo vertas ir nežinotų, ką su juo darytų, — tarė keleivis, niauru žvilgsniu į Juozupą pažvelgdamas — Jam duotos trumpos dienos ir kelias nurodytas aiškus: — Būkite ramūs, kaip ramus dangus virš jūsų galvų, gyvenkite, kaip broliai, vienas antrą mylėdami, kad būtumėt laimingi ir džiaugsmo kupini! Bet žmonės tapo ne broliai, tik vilkai, ir dar piktesnis vienas antram, negu vilkas vilkui būna. Žinau, pasakysi, gerasis senas žmogau, yra Dievo Amžinojo valia, kad jie tokie būtų...
— Kartus tavo žodžiai, ir žmogaus lūpom jie nedera, — tarė atsikeldamas didžiai susijaudinęs Juozupas.
Tuo metu Simonas, Jonos sūnus, skubiai grįžo atgal į Juozupo namus. Jis buvo susijaudinęs, nusigandęs ir uždusęs, kaip žmogus, kuris skubėjo.
— Kas atsitiko? — klausia pastabus Juozupas neramiu balsu. — Ar nelaimė yra tave ištikusi pakeliuje?
— Į jūsų miestelį įsibrovė iš Judėjos atvykęs ginkluotų vyrų būrys. Jie skriaudžia vyrus ir moteris.
— Ko jiems čia prireikė? — susirūpino senas dailidė. — Amžinasis Viešpatie Dieve, kada gi pagaliau susilauksime dienų, kuriomis ramiai galėsime gyventi. Skriaudžia šiandien taikų žmogų visi — savi ir svetimi...
— Jieško Jehudos iš Mahalos, krėsdami kiekvieną namą. Bekrėsdami ima, kas jiems patinka, — tarė Simonas. — Mačiau tavo namuose šį keleivį ir pamaniau, ar negresia jam pavojus ir tavo šeimai nemalonumai? Todėl skubėjau . . .
— Taip, aš esu Jehuda iš Mahalos, kurio jieško, — tarė keleivis, pakildamas. — Gerasis Viešpats pašykštėjo man ramaus atoilsio tavo namuose, gerasis dailide.
Nusigando senas Juozupas, šiuos žodžius išgirdęs, suplojo rankomis per strėnas ir tarė susirūpinęs:
— Kur aš tave paslėpsiu, kad nesurastų! Ach, Viešpatie mano, kada gi įsigalės žmonių širdyse artimo meilė ir ramybė šiame pasaulyje!
— Nesisielok, senas žmogau: jie nesuras manęs tavo namuose. Išeisiu anksčiau, negu čion atvyks, kurie jieško mano gyvybės.
Taręs tai, pasirengė Jehuda iš Mahalos tuojau išeiti iš namų, kurie pastogę ir atoilsį buvo jam, pavargusiam, žadėję . . .
— Pasilik, kur esi, ir įsitikink, kad Amžinasis mūsų tėvas danguje rūpinasi kiekvienu savo vaiku, pavojun patekusiu, — tarė iki šiol tylėjęs Juozupo sūnus. — Ne tau šiandien gręsia pavojus, bet tiems, kurie jieško tavęs . . .
Taręs tai Ješua, Juozupo sūnus, ramu žvilgsniu pažvelgė į susirŪDinusius, ir t;e pajuto, kad ramybė grįžo i ių širdis.
— Patikėk šiais žodžiais! — sušuko Simonas žvejys. — Dievas kalba jo lūpomis! . . .
— Tikrai, kur eisi, nelaimingasis: sučiups tave atviram lauke, — pasigalėjo siela nurirę-, Juozupas dailidė. — Eiva, aš surasiu raugų kampelį, kur pasislėpsi nuo priešų.
— Dabar aš prisiminiau, kas esi, — krehoiasi Jehuda iš Mahalos į Simoną. — Esi vienas žvejų nuo Genesaretho ežero. Ar ne šis yra tasai vaikas, apie kuri anuo metu mums pasakojai?
— Taip, taip, šis yra, apie kurio gimimo valandas anuo metu pasakojau! — džiaugiasi Simonas. — Aš tikiu, kad jis išgelbės šiandien tavo dienas . . .
VII
Nebuvo dailidės namuose vietos, kuri būtų apsaugojusi Jehudą iš Mahalos, bet tasai ir nenorėjo saugotis.
Kai Juozupas pasiūlė pasislėpti už suverstų kampe senų ir jau nebetinkančių darbui įrankių, tarė Jehuda, sakydamas:
— Nesislėpsiu nuo priešų, kaip baili moteris. Jei man lemta šiandien čia žūti, žūsiu, kaip vyras, kuris mirti nebijo.
Taręs tai, atsisėdo ant suolo, kuris buvo pasienyje, tarp durų ir lango, ir pasiliko ten sėdėti.
— Aš čia paliksiu ir sėdėsiu, iki pavojus privers mane atsikelti, — tarė Jehuda. — Vargas tam, kuris pirmas sudrums mano ramybę!. . .
— Vargas mano sielai, kad neapdairiai pasielgiau, sulaikydamas, kai jis norėjo apleisti mano namus! — galvoja susirūpinęs Juozupas ir nenumanydamas, kaip galėtų paveikti Jehudą, kad būtų atsargesnis ir palenktų savo puikybę protui. — Viešpatie, gelbėk mano šeimą nuo pavojaus! . . .
Mirjam, kuri čia triūsė, vakarienę gamindama, tarė Juozupui, jo susirūpinimą atjausdama:
— Gyvenimas ir mirtis dangaus Galybių Viešpaties rankoje. Pasitikėkime Juo, kad būtume išgelbėti.
— Taip, taip, — pakartojo ir Juozupas: — gyvenimas ir mirtis Viešpaties rankoje . . .
Taręs tai, grįžo į darbą ir, tylėdamas, dirbo jį atidžiai, lyg niekas jam nebūtų daugiau rūpėję, vien tik greičiau jį baigti. Bet jo rankos vis dar drebėjo iš susijaudinimo ir baimės, kurią veltui stengėsi nugalėti seno dailidės širdis.
Žvejys Simonas, irgi neramumo pagautas, sėdėjo tylus ir nerasdavo žodžių Juozupą prakalbinti. Sėdėdamas galvojo:
— Ar man negeriau būtų atsikelti ir vykti namo, kol dar čion neatvyko pikti sikeriai?. . . Kodėl turiu nekaltai nukentėti??. . . Ar kad pasigailėjau Dievui nusikaltusio ir Juozupo šeimos, juos perspėdamas?
Kai jis taip galvojo, baimė augo Simono širdyje, bet vis dėlto nesiryžo atsikelti ir tarti Juozupui atsisveikinimo žodžių.
Tik vienas Ješua, Juozupo sūnus, buvo nesusirūpinęs ir ramus, kaip visuomet. Matydamas tėvą baimės pagautą ir siela sumišusį Simoną, tarė, į juos ramiom akimis pažvelgdamas:
— Teišnyksta baimė iš jūsų širdžių. Dangaus Galybių Viešpats su mumis.
— Jis kalba, kaip tasai, kuris turi galią taip kalbėti, — pagalvojo Simonas žvejys ir, pagalvojęs, susigėdino, kad baimė buvo pagavusi jo širdį.
— Kodėl nusigandau, bailus? Juk esu tarpe tų, kuriuos Amžinojo Dievo malonė globoja, — nuramino šiais žodžiais savo sielą Simonas žvejys.
Tuo metu ėjo keliu ginkluotų vyrų nedidelis būrys; vienas ėjo priešakyje kitų ir su juo Nazareto maldos namų šamės. Šamėso lydimi jie tiesiai ėjo į dailidės kiemą; Juozapas dar atidžiau ir su dar didesniu atsidėjimu dirbo savo darbą, nuduodamas, kad nemato ir nesidomi tais, kurie artinosi.
— Tai šis vyras, apie kurį tau sakė žmonės, kad jo rimuose yra matę nusikaltėlį, kurio tu jieškai, — garsiai kalbėjo šamės, į Juozupą nurodydamas.
Juozupas nudavė, kad negirdįs šamėso žodžių ir su dar didesniu susikaupimu dirbo savo darbą, net į sūnų nepažvelgdamas.
— Ar tik nebus šis vyras žiaurusis Barraba, žmonių žudytoju vadinamas, — pakuždomis kalbėjo Juozupui Simonas žvejys. Jis jau gailėjosi, kodėl neišvyko iš čia, kaip norėjęs.
Juozapas nuojauta buvo jau atspėjęs, kad artėjęs vyras yra Barraba, apie kurio žiaurumą gandai buvo pasiekę net ramų Galilėjos kraštą. Jis su išgąsčiu pažvelgė į sūnų, ką darydavo visuomet, kai būdavo susijaudinęs ir neramus.
Ramia šypsena atsakė sūnus į tėvo žvilgsnį, ir staiga pajuto Juozupas, kad baimė atslūgo širdyje ir jo siela nurimo.
— Tu esi dailidė Juozupas, Jokūbo sūnus?
— klausia Barraba, piktu įtarimo žvilgsniu apžvelgdamas visus čia esamus.
Jis buvo dabar tikras, kad Jehuda neišspruks šiandien iš jo rankų, ir širdis iš anksto sprogo džiaugsmu, kad pasotins pagaliau savo kerštingos sielos alkį.
Išgirdęs jo žodžius, Juozupas atidėjo darbo Įrankius į šalį ir, sudėjęs rankas ant krūtinės, pažvelgė į Barrabos akis ramiu savo žvilgsniu.
— Taip, esu dailidė, — tarė jisai. — Dailidė buvo mano tėvas, dailidė ir mano sūnus, kuris jau šiandien sugeba greičiau ir geriau atlikti kiekvieną darbą, negu senos jo tėvo ir pavargusios rankos.
Žvilgterėjęs į Ješuą ir susitikęs su jo žvilgsniu, tarė savo širdyje sužavėtas Barraba: — Kokis gražus jaunuolis šis dailidės sūnus! Norėčiau, kad mano sūnus, jei Amžinasis lėmė jį turėti, būtų panašus į jį. . .
Nuolat ir nuolat pažvelgdavo Barraba į Ješuos veidą, susitikdamas su jo giliu, kaip ramios dangaus mėlynos erdvės, žvilgsniu, kuris gundydavo sielą ramybe ir vėsindavo karštus kerštingos širdies jausmus.
— Kas yra šis vyras, kuris, sėdėdamas, laiko asilo pavadžias rankoje, kaip pasiruošęs, bet nesuspėjęs pasprukti? — šiurkščiu balsu klausia Barraba, įtariamai į Simoną pažvelgdamas.
— Jo veidas kažkur yra mano matytas, — pagalvojo, dar kartą pasižiūrėdamas į Simoną.
— Tai žvejys Simonas, Jonos sūnus, iš Kapernaumo, mano viešpatie, — tarė Juozupas. —
Jis kartais pasigaili seno dailidės ir pasidalina lobiu, kurį Amžinasis pasiunčia jo tinklams. Šiandien kaip tik, mano laimei, gausybių Teikėjas palaimino jo tinklus.
Šiuos žodžius išgirdęs, prisiminė dabar Barraba, kur jis buvo matęs Simoną žvejį: pas Ge-nesaretho ežerą, kai jis pasakojo apie nuostabius apsireiškimus gimimo metu kūdikio, kurį skelbė būsimu išganytoju, Amžinojo pažadėtu žydų tautai ...
— Ar ne apie šį dailidės sūnų kalbėjo tada žvejys, — pamanė Barraba ir atidžiau pažvelgė į Ješuą. Jo žvilgsnis susitiko su Ješuos žvilgsniu, kuris jam nusišypsojo šypsena, kokia šypsosi tik draugas draugui. . .
Pajuto Barraba, kad atslūgsta širdis ir giedrėja siela; žiaurūs, kerštingi jausmai ėmė blėsti ir nykti, kaip rytinė migla, saulei patekėjus.
Vos trumpa praslinko valandėlė, kai susigėdijo Barraba dėl savo nuotaikos, kuri bandė apgaubti jo sielą.
— Kaip lengvabūdė moteris susižavėjau šio vaikino ne vyrišku grožiu, — vėl pyko savimi nepatenkintas Barraba. — Kas jis, kad jaudintų mano sielą? Paprastas dailidės vaikas, kuriam likimas lėmė gimti ir mirti dailide — negi gali kas gero ateiti iš Galilėjos ...
Veltui stengiasi Barraba atgauti žiaurų pasitenkinimą bausti kiekvieną, kuris veiksmu ar prieštaravimu buvo nusidėjęs jo akyse — išnyko ir nebegrįžo pikti jausmai.
— Tavo namas prie viešo kelio, ir kiemas, kuriame dirbi, neatitvertas. Turėjai matyti vyrą, kurio jieškome, — tarė Barraba Juozupui. — Vargas tau ir tavo šeimai, jei sumeluosi.
Nors tarė tai rūsčiu balsu, bet rūstumo nebuvo Barrabos širdyje . . .
— Keliu nuolatos eina žmonės, viešpatie mano, — tarė, jam atsakydamas, Juozupas ir nusistebėjo, kad Barrabos žodžiai nepagimdė baimės jo širdyje. — Bet mano akys nesidomi keleiviais — jos atkreiptos tik į darbą, kurį mano rankos dirba.
— Klausyk, dailide Juozupai, Jokūbo sūnau! Ar nesame anuo metu, kai tu sugrįžai nežinia iš kur, nukentėję, kada melecho kareiviai jieškojo tavęs ir tavo šeimos! . . . Nežinom, kuo buvai nusidėjęs, nes išnykai ir tavęs nesurado, o mes turėjom nukentėti! . . . Ar dabar vėl turime nukentėti dėl tavo užsispyrimo? . . . Sakyk, kur esi paslėpęs vyrą, kurį matė tavo kieme? ... — dideliu balsu šaukė Šamės. — Liepk apjieškoti jo namus, ir surasi, kurio jieškai, — kreipiasi jis į Barraba.
— Kodėl, persekiodamas brolius, susitepei vyrų krauju ir moterų ašaromis — staiga prabilo ramiu balsu Ješua. — Ar Amžinasis Tėvas angelo lūpomis paragino tave bausti Jo vaikus? . . .
Nusigando dabar Juozupas, sumišo gerasis Simonas, išgirdęs drąsius žodžius, kurių nelaukė iš nuolat tylaus Ješuos lūpų. Mirjam, stovėdama duryse, buvo pasiryžusi kūnu pridengti sūnų, jei pamatytų, kad jam gresia mirties pavojus iš žiaurios Barrabos rankos.
Sumišęs tapo ir Barraba. Nesigriebė, kaip buvo įpratęs, kalavijo juo numalšinti užgavusį jį žodžiu.
— Kas tave įgalino klausti manęs? — pašaipa padengdamas sielos sumišimą, tarė Barraba. — Per drąsiai kalbi, dailidės sūnau . ..
— Mano drąsa iš dangiško Tėvo širdies,— tarė jaunasis Ješua, tyliai nusišypsojęs Barra-bai. — Kas pagimdė tavo piktus troškulius? . . .
— Kurie nusikalto man ir mano draugams,
— niūriai pažvelgdamas į Ješuą, tarė Barraba.
— Akis už akį, dantis už dantį . . .
— Tu nekeršysi ir nelaikysi neapykantos savo širdyje tavo broliui, kalbėjo dangiškas Tėvas. Ir dar Jis pasakė: netrokštu nusikaltėlio mirties, bet kad gyventų ir atgailautų, — kalbėjo Ješua tyliu balsu, nuolat pažvelgdavo į Barraba, ramiai besišypsojąs. — Būk atlaidus, kad ir tau būtų atlaidus dangiškas Tėvas . . .
— Atželdink pirmiau sau barzdą, tada davinėsi patarimus suaugusiems, kurie panorės jų klausyti, — pašiepė jį Barraba, nepatenkintas savimi, kodėl leidžiasi į kalbas su jaunuoliu.
— Ko tu klausai, Barraba, šio pakvaišusio!
— tarė vienas jo palydų, ištraukdamas kalaviją iš makštų. — Aš jį tuoj nutildysiu!
Bet Barraba pamojo jam, kad įdėtų kalaviją atgal į makštis, ir pagalvojo: — Neskriausiu neprityrusio jaunuolio tik dėl to, kad jo širdis gera ir kalba drąsi...
Jehuda iš Mahalos, šias kalbas girdėdamas, tarė savo širdyje: — Kodėl į pavojų dedu šio nekalto jaunuolio gyvybę ir leidžiu, kad jis bandytų Barrabos kantrybę? Nudės jį Barraba dėl jo drąsių žodžių! Ar jo mirtimi atsilyginsiu su jautriais žmonėmis, kurie manęs pasigailėjo? Jei esu Amžinojo pasmerktas žūti, žūsiu, kad išgelbėčiau nekaltus...
Taip pagalvojęs, atsikėlė ir išėjo iš Juozupo namų. Atsistojęs ant slenksčio tarė:
— Štai aš čia esu, Barraba. Palik ramybėje šiuos gerus žmones ...
Barraba nesigriebė kalavijo, pamatęs vyrą, kuriam kerštu taip ilgai degė jo širdis, ir nedavė ženklo palydams, kad jį pultų su ginklu rankose.
Kai jis, sumišęs, stovėjo, žodžio dar netardamas, tik iš paniūrų į priešą pažvelgdamas, atbėgo jo draugai, uždusę skubėdami, ir iš tolo dar šaukdami:
— Gelbėkis, Barraba! Staiga atsiradę čia edomitų kariai žudo mūsų žmones! . . .
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
