Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCO KRĖVĖS KŪRYBA LIETUVIŠKOSE SCENOSE PDF Spausdinti El. paštas
(Pabaiga)
 
Pirmas "Šarūno" pastatymas Lietuvoje
Yra naivūs, laikinos reikšmes ir kuklūs įvykiai, pasilieka — savo šilumos ir jaukumo dėliai — atmintyje. Toks įvykis man yra "Šarūno" spektaklis Tautos Teatre.

Iš gausios daugelio puslapių medžiagos Antanas Sutkus ir Vytautas Bičiūnas sudarė scenos veikalą. Toji inscenizacija buvo vaidinta Tautos Teatre, Kaune, Maironio gatvėje (kur vėliau įsikūrė Muzikos Konservatorija). Programa skelbė Vinco Krėvės "Šarūno" vaidinimą.

Premjeros datos mūsų sąlygomis nustatyti nepavyko. Ano spektaklio dalyvis Juozas Olšauskas teatsimena, jog tai įvyko pavasarį. Gal 1923, o gal 1924 metais. Esu linkęs manyti, jog tai buvo 1924 metais.

Vilkolakį ir Tautos Teatrą sudarė tas pats sambūris — Antano Sutkaus mokiniai ir su juo anksčiau scenoje dirbę ar teatrinį meną studijavę. Keletas jų buvo pusiau profesionalai, nes tikrą duonos kąsnį kuo kitu pelnė. Bet visi buvo pasišventėliai—entuziastai. Ir jie dar gyveno Valstybės Teatrui opozicinėmis (taip madingomis anuomet!) nuotaikomis.

"Šarūno" vaidinimas Tautos Teatre neturėjo ypatingai išsiskiriančių aktorių, scena buvo nedidelė ir neaugšta, techniškos priemonės siauros. Salė pailga, vienaaugštė, nedidukė. Valstybės Teatras, nors ir neperdaug prasigyvenęs, jau konkuruodavo atremontuota keturių augštų patalpa, žymiai stipresniu ir populiaresniu aktorišku sąstatu ir daugeliu atžvilgių didesniais galimumais. Tautos Teatras savo paskirtim tebuvo kamerinis: sceniniam atžalynui auginti ir literatūriniam skoniui žiūrovuose "tobulinti" institucija. Dėl literatūros scenoje (augštesnės!) ypatingai sielojosi Balys Sruoga, kuris anuo laikotarpiu rodėsi kaip atviras ir slaptas A. Sutkaus sumanymų rėmėjas (su juo abu Puidai ir dar kiti). Tautos teatras bandė ištverti lietuviškame repertuare (V. Bičiūno "Gedimino sapnas", Vydūno "Žvaigždžių takais"), todėl "Šarūno" pasirinkimas buvo logiškas ir suprantamas.

Apipavidalinimą pastatymui įvykdė Vytautas Bičiūnas. Nedidelės, portatyvios dekoracijos
— realistinės (su kai kuriais iš j ieškojimais architektūroje). Dekoratyvumo priemonėmis neišsiskiriančios — "paveikslėlių" pobūdžio. Apšvietimas ir efektai, palyginus, menkai tobuli. Daug įdomesni buvo V. Bičiūno eskizas, kostiumai (Šarūno!). Gaila, kad Bičiūnas, daugelio amatų meisteris, niekad negavo progų šia linkme rimčiau padirbėti!

Spektaklis prasidėjo Naktigonės prologu (baigminiais jos sakiniais ir baigdavosi). Toji naktigonių—jaunuolių scena man iki šiol tebestovi akyse — vienas gražiausiųjų Lietuvos teatruose išgyvenimų! Spektaklio kompozicija nebuvo įdomi, ji man iš atminties išgaravo. Pasiliko tik kažkoks sujauktas įspūdis. Gal todėl, kad nepamačiau aktoriško meistriškumo, kad buvo daug primityviškumo, mažai režisoriškų naujovių.

Bet šis "Šarūno" pastatymas vistik turėjo nemenką privalumą: tai buvo Vinco Krėvės kūrybą pavaizduoti bandymas! Tegul mažiau nusisekęs, bet nuoširdus. O nuoširdumas dažnai daug ką nulemia ir už daug ką verčia atleisti.

Režisorius A. Sutkus (apie jį, atrodo, jau esame neteisingai užmiršę) nepasižymėjo per didele kūrybine vaizduote, bet jis buvo šviesus tautinio teatro fanatikas, kuriam, turbūt, pakenkė ankstyvesnė farmaceuto profesija, užmušusi jame poetą ir svajotoją. A Sutkaus (nelyginant, kaip ir Juozo Vaičkaus) tragedija gal buvo tai, kai per dideliu šuoliu metėsi į "didelius" menininkus. Teatras tokios nuodėmės niekam ir niekad neatleidžia. Bet Antanas Sutkus turi neapskaičiuojamus nuopelnus kaip teatrinio meno pedagogas ir, pilna to žodžio prasme, lietuviškos sceninio meno mokyklos kūrėjas. Jisai mėgėjų scenos metamorfozėje į meninę yra lygiavertis Juozui Vaičkui. Ir jis, tarp kitko, buvo pats pirmasis valstybiniam teatrui kurti pionierius.

"Šarūno" pastatymu A. Sutkus iškeliamas kaip pradininkas, kaip Vinco Krėvės kūrybos per sceną heraldas—trimitininkas.

"Šarūno" spektaklis Tautos Teatre buvo į siauresnius rėmus įstatytas didelis Vinco Krėvės kūrinys. Bet iš vaidinimo sklido į herojiškumą pasinešusios Dainavos šalies epas, draminis V.
Krėves galingumas. Ir todėl tai vertas minėti faktas.

Kauno publika spektakliu ypatingo susidomėjimo ir susijaudinimo neparodė. Kiek kartų "Šarūnas" buvo suvaidintas, negalėjau susekti. Per tą spektaklį, kai pamačiau šį "Šarūną", nedidoka salė žiūrovų nebuvo pripildyta.

Spektaklyje, kuriame matėsi darnumas, ryžtas ir scenai meilė, dalyvavo Jadvyga Oškinaitė, Nastė Jurašūnaitė (pirmoji tikrai vaidino Voverę), Potencija Pinkauskaitė, Juozas Siparis (Šarūnas), Kazys Juršys, Henrikas Kačinskas, Juozas Olšauskas (bajoras Džengis), Vincas Tamaliūnas, Petkūnas, Augustinas Gricius ir kiti, kurių pavardžių neteko susekti. Kai kurie jų vėliau Kauno Valstybės Dramos teatre išaugo į pirmaujančius ir tikrus scenos menininkus (Oš-kinaitė, Juršys, Kačinskas, Siparis).

Tautos Teatro dalyviai džiugino gražia tarsena. Bet jie dar neturėjo jėgos ir patyrimo Vincui Krėvei interpretuoti. Tokiai galiai atsiekti, jaunatvės ir geriausių norų, deja, dar neužteko.

Savo kūrinių scenoje interpretacijai visada tolerantiškas, Vincas Krėvė ir šiuo spektakliu buvo patenkintas. Ir jam, kiek žinau, patiko naivumas ir gerų norų šiluma.

Misterija "Likimo keliais" Valstybes Teatre
Pradedu nustoti pagarbos lietuviškos scenos metraštininkams. Ir dar labiau šiandien keisti
atrodo spektaklių apžvalgininkai. Pastarųjų amatas, matomai, yra buvęs rodyti išmintį, remtis,
"autoritetais", ir kiekvieną pradą suniekinti (Arba kartais bičiulius išaugštinti.) Recenzijose ir kritikose užtinki daug didaktikos, bet nėra metrikos, t. y. gryniausių faktų: aktorių pavardžių, vaidmenų, kuriuose pasirodė, ir kitko, kuo galima būtų remtis ar vaizdą susidaryti. Peržiūrėjęs nemažai žurnalų komplektų, j ieškodamas duomenų Krėvės kūrybai mūsų scenose pavaizduoti, turiu konstatuoti, kad tokių būtinų dalykų tose ilgose recenzijose ir kritikose užtikti negalima. Yra daug žodžių, tuščių, plokščių bei vienašališkų, lengvų ir griežtų išvadų. Bet retai būna kuo nors paremtas teigimas. Tokių pavyzdžių tiek daug, kad jie įgalina kiek susimąstyti, verčia atkreipti dėmesį.*) Duomenys užtinkami tik Jono Kardelio, Justo Paleckio ir Liudo Giros rašiniuose. Apie tai pasakau, kad kitiems tyrinėtojams laiką sutaupius.

*) Aktoriai, bendrai, savo uždavinį atliko gerai, kiek tik galima iš viso mūsų Dramoj. Daugiau priekaištų galima padaryti... (židinys, 1927, Nr. 7-8) arba: Ši premjera nei vaidybine, nei literatūrine puse mūsų nesudomino (Židinys, 1927, Nr. 3) ir t.t. ir t.p.

Jieškojau spektaklio vaizdo, nes "Likimo keliais" premjeros nemačiau. Jinai įvyko 1929 m. vasario 16 d. Kauno Valstybės teatre, kai teko gyventi užsieny.

Perskaitęs "Likimo kelius", negaliu numatyti priežasties, kodėl Vincas Krėvė to darbo ėmėsi. Tiesa, nemažai išsiskiriančių rašytojų imdavosi nelauktų temų ir išeidavo iš savosios sferos ribų. Tai buvo leistina ir mūsų Krėvei.

"Likimo keliais" galima panaudoti filmo scenarui (kaip beveik visus Vinco Krėvės draminės formos veikalus). Scenai tai perdaug žodingas, komplikuotas kūrinys, kad jį galima būtų ištisai atskleisti. Tačiau jame yra "kažkas", kas yra neeilinio, kur yra pakankamai draminės išraiškos. Bet šių manųjų minčių atskleidimas čia būtų gal ne vietoje.

Tebūnie tad leista pacituoti vieno apžvalgininko apie spektaklį ir jo dalyvius sutrumpintą nuomonę:

"Režisūros ir artistų naudai reikia pasakyti, kad Krėvės misterijos pastatymas atrodė beveik neįvykdomas uždavinys, o vis dėlto pasirodė visai gerai įvykdytas. Galutinai įvertinant šį pastatymą, reikia turėti galvoj šio didžiulio Krėvės kūrinio scenai nepakankamą draminį elementą ir toli gražu ne vientisą misterijos stilių ir nuotaiką" (Židinys, 1929).

"Žalinkevičaitė (Vincukas), Oškinaitė (Marytė), Kurmytė (Laumė), Vosyliūtė (Vaišvilienė) tikrai atitiko. kūrinio stilių ir nuotaiką... Labai geras buvo Amžinasis žynys—K. Glinskis ir jo scena su Vincuku — viena iš geriausiųjų šiame vaidinime . . . Kubertavičiaus interpretuojamas Vincas Višvilis visai neatitiko 'Likimo keliais' dvasią", (idem).

"Misterijos pasisekimui daug padėjo tikrai gražios, fantastiškos dekoracijos, deja, ne visur vykusiai apšviestos" (idem).

Spektaklio dailininkas buvo Kazys Šimonis, bet jo pavardė apžvalgoje nepaminėta! Misteriją režisavo Borisas Dauguvietis. Veikalas publikoje ypatingo pasisekimo, matomai, nesusilaukė, nes 1929 m. rudenį į repertuarą nebuvo įtrauktas. Tačiau tam gali būti ir kitos priežastys: anuo laikotarpiu, Antanui Sutkui direktoriaujant, buvo kritęs dramos lankytojų skaičius. Tam atsirado kelių motyvų ir, manau, Vincas Krėvė ir jo misterija pasidarė aplinkybių aukomis.
Spektaklio liudininkė - kritike Vera Radauskienė mano, jog cituoto apžvalgininko pastatymo palankus vertinimas nėra teisingas: misterija režisūriškai buvo pateikta pigiai ir nestilingai. Spręsdamas iš pastatymo nuotraukų, prie šios nuomonės norėčiau net ir prisidėti. V. Krėvės kūrybai scenoje pavaizduoti turi būti prasmingesnis priėjimas ir reikšmingesnė forma. O, be to, ne formalus uždavinio (prisitaikant prie publikos neaugšto skonio) įvykdymas.


ŠARŪNAS "TAUTOS TEATRU" (V. Bičiūno dekoracija)

Nukrevintas Krėves "Šarūnas"
iškelia mūsų dramos teatrą

Kodėl pas mus yra populiariausias Krėvės Šarūnas? Juk literatūriniu — formos, stiliaus — atžvilgiu yra daug tobulesnių. Bet Šarūnas mumyse įleido šaknis.

Faustas Kirša


"Šarūno" spektaklis Kauno scenoje buvo mūsų kūrybinio ir meninio potencialo didžioji demonstracija.

Žiūrėkime, kas toje manifestacijoje dalyvavo: teksto autorius — Vincas Krėvė, spektaklio vaizdų turinį—patį veikalą — sudarė Petras Vaičiūnas, dailininkas Adomas Galdikas, simfoninės "atmosferinės" muzikos kūrėjas Juozas Gruodis, veikalo statytojas — režisorius Andrius Oleka-Žilinskas, spektaklio dalyviai (tik be K. Glinskio), visos žinomos aktorės bei aktoriai, priedui dar visas Kaune išugdyto sceninio jaunimo avangardas. Tokio susibūrimo, panašios talkos ir lygaus entuziazmo Lietuvos teatre niekad nei anksčiau, nei vėliau nėra buvę. Panašių medžiaginių resursų, tokios neribotos laisvės ir tokio ilgo pasiruošimo joks veikalas Kaune nėra niekad susilaukęs. Teatro direktorius (jis ir režisorius!) valdė "atskirą ministeriją", nes tebuvo (ne prieš švietimo ministeriją!) tik valstybės prezidentui atsakingas! O kiek dar radosi šiam pastatymui gerų slaptų patarėjų (—iš universiteto profesūros tarpo), kiek susižavėjusių sielų virpėjimo pačiame teatre!

Andrius Oleka-Žilinskas niekad ir niekur jokio dramos veikalo nebuvo režisavęs, bet Maskvoje nemažai dirbo muzikinės-sceninės pedagogikos srityje, ir jam jau buvo žinomas operinių spektaklių režisūros amatas bei menas. Sugrįžęs 1929 m. vasarą Lietuvon, jis dar alsavo Maskvoje išgyventais V. Nemirovičiaus-Dančenkos, Mejercholdo, Tairovo, Vachtangovo, Boleslavskio, Čechovo ir kitų modernaus rusiškojo (dar anuomet nesuvaržyto) teatro pastatymų įspūdžiais. Jam gal ypač atmintyje užsiliko Strindbergo tragedijos "Erikas XIV" vaidinimo vidine (ne ekspresionistinė išorinė) forma.

"Šarūne", Dickenso "Varpuose", Žulavskio "Mesijoje" A. Oleka-Žilinskas atidavė Kauno scenai savo kūrybinį potencialą. Jis vėliau akivaizdžiai perdegė nuo valdininkavimo, nuo taikymosi, nuo administracinių pareigų naštos, išsičiulpė miesčioniškumo, provinciališkoje mažo miesto atmosferoje.

A. Oleka-Žilinskas atstovavo tai Maskvos Meno Teatro grupei, kurią kiti ironiškai vadindavo "mistikais", kurie lenkėsi Levo Tolstojaus filosofijai ir tam keliui, kurį nurodė tos studijos-teatro kūrėjas Suleržickis. (Gavau ne kartą įsitikinti, kiek toji šviesi įtaka nugalėdavo Olekos-Žilinsko audringą būdą). Jam artimą spektaklio kūrimo atmosferą — susikaupiant ir jaučiant svarbią pareigą— režisorius-direktorius ir įgyvendino pirmame savo Valstybės Dramoje pastatyme. Repeticijos buvo meditacijos nuotaikos.

"Šarūną" Krėvė vadino senų laikų pasaka. Kauno inscenizacijoje anoji praskambėjo, kaip senų laikų daina. Ir spektaklio programa ruošė žiūrovus 10 paveikslų dainai. Ir dėl tos "dainos" vėliau Balys Sruoga "Vaire" straipsnį spausdino ir atskirą leidinį "Šarūnas Valstybės Teatre" į pasaulį paleido. Ir dėl tos "dainos" visų kritikų giliausiom mintim prašneko Faustas Kirša.

Kažkas yra rimtai pastebėjęs, kad kiek yra režisorių, tiksliau, kiek "pastatymų" — tiek gali būti iš V. Krėvės pateiktos "Šarūne" medžiagos "scenarinių ekstraktų". Ir tiek gali būti veikalo skirtingų interpretacijų. Oleka-Žilinskas pasirinko (jau iš Eriko XIV gal artimą) "herojinio pasiaukojimo" idėją. Kiek bendrą, ir kiek abstrakčią.

"Šarūnas" Kaune susilaukė pelnyto pasisekimo. Keliems pirmiesiems spektakliams iš anksto buvo išpirkti visi bilietai. Lietuvos scenai garbę šis pastatymas atnešė ir pert viešnagę Rygoje. "Šarūnu" per pirmąjį savo spektaklį Kauno Valstybės Teatras pasirodė ir Vilniuje; buvo vaidintas ir Klaipėdoje. Iš viso vaidintas gal net 35 sykius (1936 m. metų statistika rodo 30 spektaklių). Visa spauda "Šarūno" pastatymą įvertino teigiamai, kartais net užsidegusiai. Visuomenės nuomonės pasiskirstė: vieni — už, kiti — prieš (tai ypač buvo žymu Vilniuje, kur žiūrovas pasigedo Krėvės Šarūno ir Krėvės ... turinio).

Balys Sruoga, anot F. Kiršos, jau ne vieną erą skelbęs teatrui, pasigavo "Šarūno" spektaklio pasisekimą, kaip grynojo teatrališkumo triumfą. Ir šiuo atžvilgiu jis liko šimteriopai teisus. Tai, mano supratimu, vykusiai apibūdino ir kitas apžvalgininkas, pareiškęs: "Buvo iš įpratimo manyta žiūrėti į vaidybą, kaip į tikslų interpretavimą autoriaus teksto, pritaikant scenai. Pastatymas įrodė, jog pažiūra klaidinga". Toliau tas pats kritikas rašo: "Aktorius kaip vienetas buvo paaukotas visumai, stiliui. Jokių psichologinių rutuliojimųsi čia nereikėjo kurti (S. P.). Masinės scenos darė "reto plastiško grožio įspūdį" (Židinys, 1930 m., Nr. 1).

Faustas Kirša ("Gaisai", 1930, Nr. 2) pabrėždamas, jog "tai yra mūsų teatro laimėjimas, mūsų teatre nauja mokykla, mūsų teatrui naujas kelias augti", pripažindamas aktoriams "lankstumą" ir neneigdamas teatre teatrališkumo primato, reiškė mintį, jog "literatūros kūrinio idėjos" paneigimas yra savaime nuodėmė.

Spektaklis tikrai buvo Vinco Krėvės "Šarūno" impulsu duotas kitoks Šarūnas. Ir dėl to F. Kirša priminė ankstyvesnį pastatymą: "A. Sutkaus 'Šarūnas' mums buvo labai artimas. Jo artimumas ne kuprotume, kaip autorius reikalauja ir koks pas A. Sutkų buvo, bet paprastume, lietuviškos minties brendime". Toliau poetas sako: "Dabar, imant A. Žilinsko interpretuotą Šarūną, jis nieko bendra heturi su Krėvės iškeltuoju gyvybėn Dainavos Šarūnu. Žilinsko Šarūnas yra protingas viduramžio kunigaikštis, stipriai sunervintas rūmų gyvenimu ir savo garbei j ieško avantiūrų. Krėvės Šarūnas yra nenormalios dvasios ir kūno, veikiąs geniališkų prošvaisčių mintimis, kurios atitinka jo aplinką, ir jam visai natūralu pačių dievų ir krivių neklausyti. Tam jis yra ir genijus, kad normaliems žmonėms būtų nenormališkas. Žilinsko Šarūnas yra normalus, pozantiškas. Žilinskas užmušė Šarūno genijų".

Gan įdomų spektaklio įspūdį F. Kirša ten pat nupiešė šiais žodžiais: "Žilinskas yra didelis scenos meisteris. "Šarūnas" eina kaip filmo juosta: gyvai, epizodiškai, įspūdingai. Filmo principas: žiūrovas pats pratęsia epizodo mintį ir mašinališkai jungia su nauja . . . Tas principas scenoje "Šarūne" užmuša mintį .. . susidaro nuotaika . . . bet be minties . . . Režisoriaus techniškoji fantazija žiūrovo neveikia kūrybiškai".

Ir dar vienas F. Kiršos išvedžiojimas: "Nesuprantamos Voverės ir Eglės tragedijos, susijusios  su Šarūno nenormalumu. Tuo tarpu Šarūnas iš stuomens ir liemens neatskiriamas nuo visų bernų, kurie savo gražumu visas mergeles vilioja".

Taigi, iš dviejų tomų veikalo pasidarė "Šarūno" įdomiam spektakliui draminė iškarpa, gimė Lietuvos scenos neužmirštama, žavi legenda.

Šarūną vaidino Petras Kubertavičius, Viltę, jo motiną — pirmą kartą charakteriniame vaidmenyje pasirodžiusi, Ona Rymaitė. Pilno sąstato, deja, sudaryti nepavyko.

Vincas Krėvė — žmogus gal yra labai ryškus šioje B. Sruogos polemikos frazėje: "Krėvė, kuris būdamas daugiausia suinteresuotas dėl jo veikalo "čielybės", niekur nesiskundė, niekur neprotestavo".

Taip, rašytojas tylėjo. Nors yra žinoma, kad nemažai dėl to ir kentė. Tik niekam nesiskundė. Nes tokia buvo šio rašytojo būdo ypatybė. Tiesa, šeimoje ar su artimaisiais pakalbėdavo, kad Šarūnas buvo ne tokis, kokį jis pavaizdavo: sce-non išeidavo gražuolis, o Krėvės Šarūnas — kuprotas, ir šiomis fizinėmis savybėmis autorius kaip tik atrėmė Šarūno tragediją.

Pirmoji realistine drama skina kelią į ateiti
Kiekviename scenos veikale yra proga reikšmingai akimirkai, patyrimui ir sugebėjimui.

Margo Jonės


Vinco Krėvės sodžiaus buities vaizdai, scenos labui kiek sutrumpinti (tai palietė tik pirmuosius vaizdus, o ne 50 % veikalo, kaip šiandien kai kur buvo paskelbta), kaip 8 paveikslų veikalas Kauno Valstybės Dramos Teatro pirmą kartą rampos šviesoje pasirodė 1931 m. spalio 31 d. Ilgai repertuare išsilaikęs, "Žentas" vėl 1939 m. balandžio 18 d. buvo atnaujintas ir paskutinį sykį Kauno Didysis (valstybės) teatras jį suvaidino 1944 m. balandžio 2 d. Tai yra veikalo scenoje, metaforiškai kalbant, ilgas amžius. Lydimas žiūrovuose pasisekimo!

Vaizdus režisavo B. Dauguvietis. Vadinasi, tai buvo laisva aktoriška kūryba, veikalo statytojo, nevaržoma — iš talento ir intuicijos malonės vaidmenų kūrimas. Dauguviečiui pakako atlikti scenos planavimo, mizanscenų darbą ir saugoti spektaklio ritmą. "Žento" spektaklis įrodė dar sykį, koks stiprus buvo Kauno Dramoje aktorių pajėgumas. Ir kiek daug buvo nuostabių vaidmenų jų sukurta! Tame pačiame "Žente" ir kituose veikaluose.

Spektaklio dailininkas T Kulakauskas (gal režisoriaus pageidavimu, nes Dauguviečiui šiuo atžvilgiu vaizduotes nestigdavo) scenovaizdžius talpindavo keliuose rėmuose — išpjautose uždangose, paliekant interieur'ams nedaug vaidybinio ploto. Tai gelbėjo intymumui, nuotaikai.

Spektaklyje, mano atmintim, didelius laimėjimus yra pasiekę P. Kubertavičius (Merūnas, žentas), H. Kačinskas (Kalvaitis) ir vėliau tą rolę skirtingai interpretavęs Juozas Laucius, Jadvyga Oškinaitė (Merūnienė), Antanina Vainiū-naitė (Skylienė), Romualdas Juknevičius (Kiškutis). Savaip stiprūs buvo A. Žalinkevičaitė, J. Petrauskas, J. Siparis, Viktoras Dineika, Aleksandras Kupstas (pastarieji trys kiek pasinešę į šaržą), Stasys Petraitis, J. Rudzinskaitė.

Įdomios dvi užtiktos kritikos. Štai iš jų ištraukos:

Pirmoji teigė: "Spektaklis eina gražiai, sklandžiai, tai įnėsdamas smagios kaimo nuotaikos (piršlybų veiksmas), tai pakildamas iki gūdaus tragizmo viršūnių (žento vaido scena su žmona ir uošviais, Skylių scena). . . Sukarikatūrinta scena valsčiaus raštinėje ... tai vienas geriausių, tikrai pažymėtinų mūsų Dramos repertuare veikalų"  (L. Sr., "Židinys", 1931 m.).

Antras vertintojas (ar vertintoja?) atskleidė kitokią mintį: ". . . Be to, paveiksluose kartais pasigendi ir tos toli, tolumoje, pasislėpusios lietuviškojo sodžiaus tikrovės dvasios" (A. Bu. (S), "Naujoji Romuva", 1931 m.).

Norėčiau sutikti su antrąja nuomone. Ir drįstu pakartoti savo jau kartą pareikštą mintį: "Būdami Lietuvoje, mes dažnai tos Lietuvos nematėme". Ir gal galėčiau pridurti: Ar šiandien mes ją norime matyti, tikrovišką, be vienokios ar kitokios propagandos atspalvių? Tą mūsų, iš akių pasislėpusią, Lietuvos tikrąją, žmonėse, o ne gyvenimo formoje slypinčią tikrovę? Kurią, tokiomis žvaliomis ir plačiai pravertomis akimis, matė didysis Vincas Krėvė?

Daug rašytojų režisavo savo veikalus. Aštuonioliktame ir devynioliktame šimtmetyje tai darė beveik visi žymesnieji vakarų Europos dramaturgai. Man vaidenasi, kad Vincas Krėvė nuostabiai būtų galėjęs surežisuoti savo sodžiaus intérieurjų jam mielų žmonių kvėpavimą ir veiksmus. Didesnių veiksmo plotų Krėvė remarkose paprastai neaprašo, jis šekspyriškai pažymi tik vietovę — ir užtenka. Pavyzdžiui, "Žento" paskutiniam vaizdui jis tik trumpai nurodo: "Šventoriui". Bet, žiūrėkim, kaip pavaizduoja "Tarpušvenčių vakaro" (pirmo paveikslo) scenovaizdį: "Žiema. Kalėdų laikas. Jau sutemę. Kalvaičio pirkia. Nuo durų po tiesiai — lentyna, kurioje sukrauti dubenys, sukišti šaukštai. Žemiau, po lentyna, suolelis, ant kurio stovi du kibiru, pil
nu vandens. Ant vieno kibiro skersai pasaito guli samtelis — "belčius". Kairėj — viralo puodai dugneliais uždangstyti. Prie kitos sienos dvi lovi, gražiai užkloti "trinyčiais". Pas kitą sieną suolas. Kampe stalas, prie kurio priglaustas iš prieščios uslanas. Ant stalo rankšluosčiu — "tarečkiniu" — užklotas duonos puskepalis. Ties stalu karo paprasta, kokias sodžiuje vartoja, "lempa", sienoj įkalti mediniai "krūkeliai" (kableliai), ant kurių karsto kepures. Pirkia iššluota ir išbarstyta geltonu smėliu. Ties lovom nuo krosnies iki kitos sienos karo "šatra" (kartis)".

Manau, jog Vincas Krėvė būtų galėjęs daug ką savo "Žente" aktoriams atskleisti. Bet į repeticijas jo niekad nekvietė (išskyrus "Šarūno" generalinę, po kurios jis naktų nemiegojo), niekas panašios talkos, berods, neprašė.

Kartą išgirdau vieno scenos žmogaus nuomonę: "Žentas? Juk tai blogiau, negu Gorkio "Dugne"! O mano galva, tai vienas pačių stipriausiųjų realistinių mūsų dramos veikalų, kuris repertuare išliks ir pasiliks ilgiems laikams".

Ir "Žentą", kaip literatūros kūrinį, gal nebūtų nuodėmė išversti ir į kitas kalbas. Šalia kitų, būtinai verstinų Vinco Krėvės kūrinių.

Neįvykusi "Mindaugo mirties" premjera
V. Krėvei Mindaugo asmenybė buvo artima, nes kaip jis apibūdino, Mindaugas dirbo ne sau, bet "visam kraštui, visai Lietuvai".

V. Sruogienė, Lietuvos istorija


"Mindaugo mirtį" 1935 metais išleido Spaudos Fondo leidykla. Ji buvo keturių veiksmų. Ir, su autorium, matomai, susitarus, veikalas buvo įtrauktas į 1935-6 metų repertuarą. Nebeatsimenu, kuriais sumetimais repeticijos buvo nukeltos į Ateitininkų rūmų salę. Įvyko veikalo skaitymas, buvo paskirti vaidmenys, veikalo režisorius jau pradėjo "Mindaugo mirtį" mizanscenizuoti. Tik staiga repeticijos buvo nutrauktos. Paskelbtas repetuoti kuris kitas veikalas. Teatruose tai jokia naujiena.

Ar tai buvo koks su Vincu Krėve direkcijos nesutarimas ar autoriui pasirodė nepriimtini spektaklio režisoriaus iškelti reikalavimai, to pasakyti negaliu. Veikalų tuo metu nesu režisavęs, meno tarybos posėdžiuose nesu dalyvavęs, todėl tikros padėties nebuvau patyręs.

Epizodas primena, kad ir žinomų rašytojų veikalai ne visados patenka eksperimentams į teatrinę laboratoriją ir likimo nuosprendžiui.

MSTISLAVAS V. DOBUŽINSKIS, miręs šiemet lapkričio mėnesį Niujorke.

Dailininkas buvo kilęs iš senos lietuvių bajorų šeimos nuo Ukmergės. Jo tėvas buvo rusų armijos generolas. M. Dobužinskis gimė 1875 m. liepos 2 d. Rusijoje. Gimnaziją lankė Viln uje. Petrapilyje pradėjęs studijuoti teisę, perėjo j meno šaką. Grafikos ir tapybos studijas dar gilino Miunchene. Grįžęs į Rusiją, tuojau pradėjo dalyvauti to; šalies žymiųjų dailininkų parodose. Tuo pačiu metu tapybos kūriniais rodėsi ir didžiuosiuose Europos meno centruose. Netrukus ėmė garsėti ir teatro dekoracijomis bei grafikos darbais. Tuo pačiu laiku dėstė ir Petrapilio meno akademijoje. Palikęs komunistinę Rusiją, apsigyveno Paryžiuje, bet lankėsi ir kituose Europos meno židiniuose, darydamas operoms dekoracijas ir rengdamas parodas. 1929 m. persikėlė į Lietuvą. Gyvendamas Kaune, mūsų teatrui sukūrė 30 dekoracijų. Be to, dėstė ir meno mokykloje. Paskui jsteigė savo studiją. Visą laiką gyvai dalyvavo mūsų meniniame gyvenime. Iš Lietuvos išvyko 1939 m. Pradžioje sustojo Londone, paskui Niujorke, čia gyvendamas, ruošė parodas ir kūrė teatrams dekoracijas. Jo dekoracijos puošė Niujorko Metropolitano Operą, o taip pat ir Paryžiaus, Londono, Romos, Neapolio ir kitų Europos miestų operų scenas. M. Dobužinskis yra padaręs 80-čiai operinių pastatymų dekoracijas. Su Lietuva velionis visados palaikė ryšj. Jj ypatingai žavėjo senoviniai jos paminklai, kurių piešti atvykdavo ir prieš pirmąjį pasaulinį karą. Atsimintina, kad M. Dobužinskis įvedė M. K. Čiurlionį į augštuosius Rusijos meno sluogsnius. Velionis nalaikė nuoširdų ryšį ir su "A:da's". Jis mielai duodavo savo darbų žurnalui ir gėrėdavosi jo meniniu lygiu. Apie velionį išsamiau rašė dr. M. Vorobjovas 1952 m. "Aidų" 6 numeryje, kuris yra iliustruotas M. V. Dobužinskio kūriniais.

Vinco Krėves santykiai su teatru ir scenos žmonėmis
Mūsų meno veikėjai greičiau išsisemia, negu kur kitur, nes iš jų labai daug reikalaujama.

Vladas Jakubėnas.


Vincas Krėvė turėjo teatro menininkų tarpe artimų žmonių.

Vienas jų buvo K. Glinskis, vos 52 metų miręs.

Prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai "Raganius" trečiame puslapyje turi dedikaciją: "Draugo Konstanto Glinskio Valstybės Teatro artisto atminimui".

Pirmoji "Raganiaus" laida, kaip žinoma, pasirodė po Glinskio mirties, ir šiuo būdu rašytojas pagerbė savo ilgų metų bičiulį—aktorių.

Sužinojęs, kad New Yorke, išgyvenęs tik 55 metus, atsiskyrė su gyvenimu Andrius Oleka-Žilinskas, "Šarūno" autorius neslėpė nusiminimo. Prisiminė bendrus ryšius ir Jaunųjų Teatro bendrą kūrimą. Oleka-Žilinskas buvo vienas tų mūsų scenos kūrėjų, kuriam atsivėrė pasitikėjimas, Vinco Krėvės nuoširdus sentimentas.

Rašytojas mėgo savųjų didvyrių scenoje įgyvendintoją Petrą Kubertavičių, giminingo karštumo dzūką, jį visuomet nuoširdžiai sveikindavo, bet santykiuose su šiuo aktorium buvo kiek rezervuotas. Dramaturgas teatre pirmenybę atiduodavo K. Glinskiui, romantikui, turėjusiam solidžiai sveiką protą ir sugebėjusiam aktoriaus profesijoje būti sau žmogumi.

Kai 1929 m. pavasarį Kastantas (jis tokiu būdu norėjo vardą rašyti) Glinskis buvo atleistas (!) iš tarnybos Valstybės Teatre, Vincas Krėvė su kitais žymiais intelektualais ir akademikais paskelbė spaudoje atvirą laišką—protestą. Tai bene vienintelis atsitikimas, kada Lietuvos žymūs rašytojai ir universiteto profesoriai stojo scenos žmogaus apginti. Protestas, deja, nieko nepadėjo ir K. Glinskis turėjo vykti į Taliną, kad ten dirbtų rusų trupėje.

Teatro savaimingumo ir savarankiškumo pripažinimas, scenos žmonių bandymams visiška tolerancija, tų pastangų gerbimas, dėl paklaidų atlaidumas — tai Vinco Krėvės taktika ir realūs veiksmai. Jis buvo visada oficialiai mandagus ir kiek rezervuotas su direktoriais, nuoširdus su režisoriais ir aktoriais. Pastaruosius, atrodo, net slaptai mėgdavo. Iš teatro direktorių tik vieną A. Oleka-Žilinską artimiau pripažino.

Dauguviečio norėjo matyti tik geras savybes. Patikėdamas šiam režisoriui savo veikalus, jokių sąlygų, berods, nestatė.  Kai autoriai paprastai šėlsta dėl braukiamo sakinio, skausmingai pergyvena teatrinės chemijos procesus, kai ligūstai jaudinasi generalinės repeticijos ir premjeros metu, Vincui Krėvei jo veikalų scenoje įgyvendinimas lyg ir nerūpėjo. Paskutinių repeticijų metu rodėsi ramus, pasitikįs, nesijaudinąs. Niekam netrukdė ir nieko nenervino. Premjerai pasibaigus, ateidavo užkulisin, apeidavo rengimosi kambarius, kiekvienam dalyviui ištiesdamas ranką. Ilgėliau sustodavo pirmųjų rolių vaidintojų kambariuose, žodžiais kiek daugiau persimesdavo su Kubertavičium, su Ona Rymaite. Nelyginant valstybės galva ar koks augštas pareigūnas vykdo protokolo reikalavimus ir atlieka būtinos kurtuazijos veiksmus. Atrodė, kad jaučia pasitenkinimą ir dėkingumą visiems, kas padėjo jo įsivaizduotiems personažams pagyventi sceninio veiksmo būtimi. V. Krėvė neruošė aktoriams nei pagerbimo vakarienių (Maironis, A. Vienuolis ir kiti tai darė) ar kuriuo kitu būdu sentimentų nepareikšdavo. Padavė savo nedidelę, minkštą rankutę (net nepaspaudė!) ir — užtenka.

Šiuos įspūdžius pergyvenau po "Šarūno" ir "Žento" premjerų, kada autorius tyliu majestotu apėjo rengimosi patalpas.

Kitoje vietoje esu prirašęs apie autoriaus santykius su scenos žmonėmis.

Organiškai nesugebu minčių, kitur rašant, pakartoti, todėl bandysiu tik nedasakytus dalykus čia atpasakoti.

Sena taisyklė: kūrybiškas teatras visada pralenkia gyvenimą. Tai yra kitur, taip buvo jau ir Lietuvoje. Bet šiai pažangiai, įvairiopai kūrybinio darbo institucijai mūsuose dažniausiai vadovaudavo biurokratai ir šiaip sau kiek atsitiktini piliečiai. Tai buvo poetas-žurnalistas, spaustuvininkai, mažesnio masto teatro režiso-rius-direktorius, rašytojas-diplomatas, kūrybiškas teatro vyras, muzikas-teoretikas, astronomas. Vėliau — jaunas aktorius, dar vėliau — karininkas — nedaug dainavęs solistas. Žiūrint iš perspektyvos, dar labiau matosi, kad teatras Lietuvoje bręsdavo ir klestėdavo, kai jam vadovavo kokių nors polėkių meno atstovai. Ir jokia paslaptis, kad Valstybės Teatro Drama svajojo savo atskiru direktorium turėti Jurgį Baltrušaitį ar Vincą Krėvę. Nors ne kartą buvo visaip gundomi, abu vis atsisakydavo. Gal Krėvė net bijojo, kad teatras jo "neįsiurbtų". (Menu, sakė man chirurgas V. Kuzma: "Mano gyvenimas turėjo būti mene, bet įsiurbė mane toji nelemta medicina, ir troškimo neįvykdžiau"). Juk teatrinė kūrinio forma, draminė įtampa buvo Vinco Krėvės antroji stichija: netgi filosofiniai "Dangaus ir žemės sūnūs", rašyti įpusėjus, įgavo draminę konstrukciją ir virto tragedijos fragmentais.


M. DOBUŽINSKIS  "FAUSTO" OPEROS SCENOVAIZDIS

Vieną vienintelį sykį esu buvęs rašytojo bute, dar Kaune. Nuvarė kažkoks reikalas. V. Krėvė buvo peršalęs, turėjo gulėti — ypatingai mažas žmogus normalaus dydžio lovoje.

Išsikalbėjome apie teatrą. Nustebau, kad, besišalindamas nuo teatro įvykių, žino to gyvenimo net smulkmenas, lyg dienas naktis teatro rūmuose būtų leidęs. Bet Vincas Krėvė scenos darbuotojų pastangoms, kiekvienam teatro žmogui rodė šilumą ir gerų žodžių nesigailėjo. Kiekvieno dramos aktoriaus privalumus, diapazoną, nenumatomas galimybes gal daugiau jautė, regu visi teatro direktoriai ir meno vadovai, visus į krūvą suglaudus. Iš kur tai buvo, kas tokio įžvelgimo galią suteikė, man dar ir šiandien lieka paslaptis. Tik į gatvę išėjęs, atsimenu, nejučiomis pratariau: "Koks olimpietis, koks gaivingas žmogus!" Iš kur atėjo toji "gaivingas" sąvoka, nežinau, bet ji tebegyva ir dabar, kai mąstau apie Vincą Krėvę.

Krėves veikalų fragmentai mūsų emigracinėje scenoje
Jei mano kankliai nesužavėjo jūsų sielų savo stygų aidu, galgi sužadins mirties dejavimu . . . Mirkite, kankliai! Jūs ir aš, žilo plauko susilaukęs, Lietuvai betarnaudami, jos sūnų sielą bežadindami, šitoj šaly daugiau nebereikalingi esame.

"Skirgaila", I dalis, antras vaizdas.
 
Todėl supratau, kad aš vienas, ir nėra man draugų.

Vincas Krėvė.

Išeivijoje nei vienas Vinco Krėvės veikalas niekad nebuvo pastatytas — nei anksčiau, nei po antrojo pasaulinio karo. Tačiau jo kūrinių fragmentų vaidinimai įvyko net keturiose skirtingose vietovėse.

Pirmas bandymas, berods, 1945 m. pabaigoje ar 1946 m. pradžioje (žinąs į laiškus neatsiliepė ir datos nesuteikė), buvo darytas, Juozo Palubinsko vadovaujamo, Lietuvių Tremties Teatro Augsburge. Recitavimo būdu interpretuotos ištraukos iš "Šarūno". Komp. Jeronimas Kačinskas specialiai sukūrė muzikinį foną. Skaitė H. Kačinskas, J. Palubinskas, Alfa Brinką ir kiti. Kita ar kitomis progomis tai buvo pakartota; vaidinta ir išvykoje į Regensburgą. Be to, to paties teatrinio sambūrio buvo vaidintas valsčiaus raštinės iš "Žento" paveikslas. Vaidino Kazys Vasiliauskas, A. Brinką, Antanas Škėma, Vitalis Žukauskas ir kt.

Vokietijos anglų okupacinėje zonoje 1946 m. Hidessene, prie Detmoldo, recituojamos, Juozo Gučiaus paruoštos, ištraukos iš "Šarūno". Režisavo Jurgis Blekaitis. Dekoratyvųjį foną sukūrė Viktoras Andriušis. Scenas interpretavo: Dalia Kubertavičiūtė, Marija Lemešytė, Algimantas Dikinis, Maurukas, Antanas Rūkas ir Vytautas Valiukas.

Prieš porą metų vienoje Čikagos amerikinėje mokykloje, pakankamai erdvioje salėje ir tipingoje pailgai neproporcialioje scenoje įvyko "Vinco Krėvės koncertinis vaidinimas". Prieš mane guli jo programa, kurią puošia mirusio rašytojo nuotrauka, moters ir keturių vyrų fotografijos. Datos nei vaidinimo vietos programoje nėra. Bet žinau, kad tasai "koncertinis vaidinimas" buvo net dusyk iš eilės pakartotas.

Žiūrovų, deja, nedaug sutraukė. Visame tame spektaklyje išsiskyrė lyriška skaitytoja Irena Nivinskaitė, pasakotojo pareigose ("Šarūnas") Jonas Kelečius ir viename charakteryje A. Dikinis.

V. Krėvės kūrinių emigracinėje scenoje metrika turi dar būti papildyta Montrealio, Kanadoje, 1952 m. gruodžio 14 d. per literatūros vakarą inscenizuota "Raganiaus" baigme. Rengė lietuvių akademinis sambūris, vakaras buvo skirtas V. Krėvės kūrybai. Vaidino (ar skaitė be grimo ir kostiumų?): Juozas Akstinas, L. Barauskas, A. Dikinis, Kazys Veselka. Už autorių skaitė Birutė Pūkelevičiūtė. Tie patys ir D. Dikiny-tė interpretavo ištraukas iš Krėvės kūrinių. Henrikas Nagys, daręs "Raganiaus" inscenizaciją, skaitė paskaitą "Vincas Krėvė — mūsų literatūros klasikas".

Estradoje ir per radiją su V. Krėvės kūriniais pasirodydavo H. Kačinskas ir Juozas Palubinskas (Daina apie arą), Z. Venclauskaitė (Silkės) ir kiti.

*    *    *

Vinco Krėvės įnašas į lietuvių draminę literatūrą, ir ypač į tragedijos sferą, dar nėra pakankamai iškeltas. Tragedija, ypač modernioji (kurios kūrėju rašytojas neabejotinai yra buvęs), kelia didelius klausimus ir pasako j a-pa vaizduoja stiprią, pagaunančią bei įtikinančią fabulą. Krėvė surado
naujas temas, suteikė joms naujas reiškimo formas ir jas iš pagrindų išlaikė tautinių problemų ribose. Balys Sruoga savo istorinių temų dramose, nežiūrint temperamento ir veikalo konstrukcijos, atsiskleidžia labiausiai kaip poetas. Vincas Krėvė savo tragedijose iškyla mintytojo, galingo draminio veiksmo kūrėjo, milžiniškos vaizduotės žmogaus vaidmeny. Lygaus Vincui Krėvei dramaturgo mes dar neturėjome ir neturime.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai