Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KŪRINIJOS GIESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Poetinė šv. Pranciškaus egzistencija

Žiogeliai kraustysis iš proto — Sunku bus žmogui ištylėti. Ir aš tavu smuiku pradėsiu groti, Pranciškau Asyžieti.
Leonardas Andriekus
1
Vakarų Bažnyčios istorijoje tarp studento ir kario stovi poetas: tarp Benedikto iš Nursijos ir Ignaco iš Loyolos stovi Pranciškus iš Asyžiaus. Šie trys šventieji ir jų įkurti ordinai yra neišdildomai apsprendę ne tik religijos, bet ir kultūros išsivystymą Europoje. Visi jie vadinami 'atsivertėliais' — ne iš netikro tikėjimo į tikrąjį, bet iš pasaulinės būsenos į vienuolinę būseną, visų pirma traukiantis iš pasaulio prie Dievo, o paskui per Dievą vėl grįžtant atgal į pasaulį. Ir štai, šis kelias atgal kaip tik ir yra būdingas anų trijų ordinų steigėjam. Būdami kiekvienas vis kitokios dvasinės sąrangos, jie ir savom bendrijom yra įdiegę gana skirtingų bruožų.

Šv. Benediktas (ca 480-543 ar 547), romėnas studentas, bėgo iš mokyklos į vienumą; bėgo ne nuo mokslo (studia liberalia), bet nuo palaido Romos jaunuolių gyvenimo. Praleidęs trejetą metų vienatvėje, grįžo atgal į pasaulį ir Monte Cassino įkūrė savo bendriją, turinčią būti tarsi tęsiniu to, ką jis Romoje buvo pradėjęs ir beveik užbaigęs, būtent mokytis. Šio mokymosi tikslas nebuvo ruošti mokslininkų ar tyrinėtojų, bet apskritai lavinti žmogų, kad jis neliktų barbaras. Žmogus turįs būti grammaticus arba litteratus, vadinasi, mokąs skaityti, rašyti, suprasti. "Benediktiniškasis gyvenimas yra neįmanomas be literatinio išsilavinimo",1 teigia vienas šio ordino narys. Pagrindinis tokio lavinimosi tikslas yra lectio divina — skaitymas ir mąstymas kartu: meditari aut legere. Betgi šiam tikslui reikia knygų, reikia mokyklų, reikia rašytojų ir perrašinėtojų. Tad šv. Benedikto ordinas savaime tapo kultūrinės kūrybos židiniu, jos saugotoju bei puoselėtoju.

Sekdamas šv. Bazilijumi, šv. Benediktas yra pavadinęs savą bendriją Viešpaties tarnyba — "dominici schola servitii". Tačiau schola čia reiškia nebe mokyklą, o kuopą: Romos imperatoriaus sargyba vadinosi schola, ir joje laisvai tarnaujantis kareivis buvo scholaris.2 Vis dėlto ši šv. Benedikto 'kuopa' turėjo romėnų šeimos sąrangą: jos dvasią, jos tvarką, jos klusnumą, net jos bausmes. Šv. Benediktas nepageidavo didelių bendrijų: jis nenorėjo nei vienišių atsiskyrėlių (eremitae), nei klajoklių (gyrovagi); jis norėjo sėslių šeimų, kurios tiek teisiškai, tiek dvasiškai, tiek ūkiškai būtų nepriklausomos viena nuo kitos, kaip tai paprastai esti su kiekviena šeima. Šv. Benedikto bendrijos buvo ir tebeliko savarankiškos, neturinčios kiek ryškesnės centralizacijos. Kiekviena schola turėjo apsirūpinti bei išsimaitinti pati. Ji buvo autarkinė. Jos aplinka apėmė: bažnyčią, valgomąjį, miegamąjį, trobesius darbams, naujokyną, mokyklą, užeigą pakeleiviam ir svečiam, malūną, daržus, sodus, laukus. Tokia benediktiškojo vienuolyno sąranga buvo pirmą sykį įvykdyta Monte Cassino ir tokia ji savo esme yra likusi iki mūsų dienų. Pastovumas erdvėje — sta-bilitas loci buvo atoveika prieš ano meto polinkį bastytis ir nedirbti. Šv. Benediktas pririšo savo brolius prie žemės ir prie dvasios darbo ir knygos pavidalu. 'Tautų kilnojimasis' atsimušė į benediktinų vienuolyno sienas.

Lygiai po tūkstančio metų Vakarų Bažnyčioje iškilo karys: ispaniškasis baskas Ignacas iš Loyolos (1491 - 1556), pradžioj elegantiškas karališkojo dvaro pažas, o vėliau drąsus bei veržlus riteris. Sunkiai sužeistas prie Pamplonos ir priverstas ilgą laiką praleisti lovoje, jis prašė riterių romanų nuobodžiui nuvyti. Tačiau jų vietoje gavo į rankas Jėzaus gyvenimą ir šventųjų legendas. Jas beskaitydamas, Ignacas pradėjo vesti lygiagretę tarp savęs kaip kario, trokštančio žygių bei garbės, ir anų Viešpaties karžygių, dažniausiai nepastebėtų lig pat mirties. Pamažu, labai pamažu, be lūžių ir sankrėtų ši lygiagretė persisvėrė Dievo pusėn. Tuomet Ignacas nukeliavo prie Monsserato, visą naktį prabudėjo Marijos šventovėlėje, paskui, nusijuosęs kalaviją, pakabino jį prie Dievo Motinos paveikslo, riterio drabužius iškeitė į elgetos palaidinį ir pasitraukė vienumon į kalnų olą, be galo aštriai atgailodamas ir kurdamas pirmuosius savo "Pratybų — Ejer-cicios" apmatus, kuriuos taikydamas jis pradėjo savo kelią atgal į pasaulį. Mankšta, anksčiau vykusi kareivinių kieme, turėjo dabar vykti sieloje, norinčioje artėti prie Dievo. Priešas, su kuriuo buvo kovota mūšio lauke, dabar tapo pats žmogaus Aš: išmokti jo nekęsti Viešpatyje — "in Domino" (12 regula) buvo pagrindinis šv. Ignaco pratybų reikalavimas. O šias pratybas išmėginti bei prisitaikinti turėjo kiekvienas, kuris norėjo būti Ignaco steigiamos bendrijos narys.

Savo dvasios bei veiklos pobūdžiu šv. Ignacas liko karys ir po savo atsivertimo. A. Gorres, interpretuodamas minėtas pratybas, sako: "Istorinėje sąmonėje Ignacas tebegyvena kaip didis organizatorius bei veikėjas, kaip karvedys kovoje su reformacija, kaip genijalus valios žmogus, galop kaip vakarietiškasis savęs apvaldymo fakyras".3 Gal kaip tik todėl, pastebi tas pats Gorres, "jo asmuo erzina mūsų jausmus ir žadina jo atžvilgiu pagarbią antipatiją" (p. 498). Krikščionijoje esama nelygstamai simpatiškų šventųjų, pav. šv. Augustinas, šv. Pranciškus, šv. Teresėlė. "Ignacui tai negalioja. Net ir jo gyvenimo tyrinėtojams, kurie stengiasi aprašyti jį teisingai, jis lieka nejaukiai svetimas" (A. Gorres, t.p.). Kario ryžtas prasiskverbia pro visus jo darbus. Apvaldęs save beveik mirtinomis pratybomis, šv. Ignacas sėdo į mokyklos suolą su vaikais ir jaunuoliais ligi pat filosofijos magistro laipsnio Paryžiaus Sorbonoje. Nes ano meto kovai reikėjo dvasinių ginklų. Tai nebebuvo šv. Benedikto pradinis ar bendrasis lavinimasis; tai buvo lavinimasis fechtuoti filosofija ir teologija ligi pat aukščiausio laipsnio. Šv. Ignaco įkurta bendrija, vadinama Jėzaus draugija (SJ), buvo ir liko visų pirma kunigų ordinas (brolių joje nesama nė trečdalio), ir visi šie kunigai yra akademikai, perėję aukštojo filosofijos bei teologijos mokslo laipsnius; dažnas yra įsigijęs net ir specialų išsilavinimą kurioje nors pasaulinio mokslo srityje. Tai vyrų ordinas iš esmės: jėzuitai neturi moteriškojo papildo, kaip jį turi benediktinai, pranciškonai, domininkonai, karmelitai .. . Juk tikras karys — net ir "in Domino" — visados yra tik vyras. Klusnumas popiežiui kaip skirtinas įžadas šalia įprastinių vienuolinių įžadų yra irgi kario žymė. Ši karinė šv. Ignaco bendrija yra šiandien Bažnyčioje pati gausiausia, sykiu betgi ir pati kebliausia. Perėję iš kovos už tikrąjį tikėjimą su reformatoriais, jėzuitai stoja dabar į kovą už socialinį teisingumą ir už žmogaus teises — net ir pačioje bažnytinėje bendruomenėje. Čia jų stiprybė, sykiu betgi ir jų lemtis, kadangi kovotojų už teisingumą ir teisę šiandien esama jau 'legi-jono\ Tad ir Jėzaus draugijos originalumas dingsta kovotojų mišinyje.

Tarp šių tad dviejų didžių asmenybių — tarp besimokančiojo Benedikto ir bekariaujančiojo Ignaco — stovi poetas Pranciškus su savo mažųjų brolių — "fratres minores" — bendrija. Ji nėra šv. Benedikto bendrijos tęsinys ar papildas, kaip Jėzaus draugija nėra pranciškonų bendrijos tęsinys ar papildas. Ir patys jų kūrėjai, ir jų įsteigtos bendrijos yra istorinės priešingybės: Pranciškus yra priešingas Benediktui, ir Ignacas yra priešingas Pranciškui. Istorija pažadina tą ar kitą sąjūdį Bažnyčioje, tačiau ta pati istorija jį ir pralenkia.

N. Fabbretti, kalbėdamas apie šv. Pranciškaus skirtumą nuo šv. Benedikto, pastebi, esą ankstesnį vienuolių polinkį telktis į centrą centrum petere) Pranciškus pakeitęs pastanga sklisti iš centro (centrum fugere): "Užuot bėgus nuo pasaulio, stoja aistra pasauliui".4 Šv. Benediktas, pririšdamas savo brolius prie pastovios gyvenvietės ir net apvesdamas šią gyvenvietę mūro siena, "kad nereiktų vienuoliams bastytis lauke" (regula, cap. 66), savaime atjungė juos nuo pasaulio. Jis draudė broliam, buvusiem kelionėje, grįžus "pasakoti kitiem, ką jie anapus vienuolyno buvo matę ar girdėję" (cap. 67). Iškeliauti iš vienuolyno šv. Benediktui reiškė leistis į pavojų pilną aplinką. Todėl vienuoliai, siunčiami kelionėn, turėję prašyti, kad "visi broliai ir abatas" už juos visų pirma pasimelstų; grįžę gi, "dar tą pačią dieną" privalėjo officium metu "bažnyčioje pulti ant žemės" ir vėl "prašyti visus melstis už jų paklydimus kelionės metu" (t.p.). Šv. Pranciškus gi tiesiog siuntė savo brolius į pasaulį: skelbti Dievo žodžio (regula bullata 9), tarnauti ir dirbti (reg. bul. 7), elgetauti (reg. bul. 6), tačiau jokiu atveju neimant pinigų (reg. bul. 4), keliauti tik pėsčiomis, nejo-jant, išskyrus aiškią negalią ar ligą (reg. bul. 3). Užuot kūręs pastovią gyvenvietę, kaip šv. Benediktas, šv. Pranciškus savo reguloje rašė: "Tene-įsigyja broliai nei namų, nei gyvenvietės (locum), nei kokio kito daikto"; tebūnie jie "lyg keleiviai bei ateiviai (peregrini et advenae), pasitikėdami išmalda ir apskritai nieko netrokšdami" (reg. bul. 6). O savo testamente šventasis dar pridūrė, jog broliai nepriimtų nei bažnyčių, nei trobelių (habitacula), nei nieko kito, kas jiem statoma (construuntur), jei tai "neatitinka šventojo neturto" ir padaro juos nebe svečiais (hospitantes). Šv. Pranciškus taip pat draudė broliam prašyti Romos kuriją "kokio nors rašto" (aliąuam litteram), kuris jiem laiduotų asmeninį ar bendruomeninį nepriklausomumą: jie visur turį nusilenkti vietos vyskupo, kunigaikščio, karaliaus valiai. O jei kas jų nepriimtų, "tesikelia į kitą šalį (fugiant in alliam terram)".5 Šv. Benedikto stabilitas loci virto šv. Pranciškaus mintyje savo priešingybe: "ire albergando" — iš vienos užeigos keliauti į kitą.

Šios priešingybės kūrėjas buvo žmogus -poetas. Viena sena antifona vadina šv. Pranciškų "mažųjų brolių forma — forma minorum". Interpretuodami šį posakį, vokiškųjų šv. Pranciškaus raštų vertėjai bei leidėjai teigia, jog anasai apibūdinimas išreiškiąs "patį pranciškoniškojo gyvenimo branduolį", kadangi "šio gyvenimo forma arba apipavidalinantysis jo pradas yra ne tiek regula, kiek gyvas ordino steigėjo (Ordensvaters) pavidalas"; tai jis esąs "visad galiojantis pranciškoniškojo gyvenimo provaizdis ir pavyzdys".6 Tačiau čia pat interpretai priduria, kad šv. Pranciškus kaip gyvenimiškoji asmenybė anaiptol nėra vienaprasmis; jį galima aiškinti įvairiai. Ir iš tikro pranciškonų istorijoje jis yra buvęs aiškinamas įvairiai: čia slypi priežastis, kodėl šv. Pranciškaus ordinas suskilęs, kadangi kiekviena jo atšaka tarėsi esanti "vienintelė tikroji" šv. Pranciškaus interpretacija (t.p.). Jokis kitas kurio nors ordino kūrėjas nėra davęs progos tokiem aštriem ginčam tarp savo narių, kaip šv. Pranciškus tarp "mažųjų brolių". Visa tai betgi bus mum žymiai suprantamiau, jei įžvelgsime, jog šv. Pranciškaus kuriamas gyvenimo būdas buvo ne kas kita, kaip jo paties egzistencijos išraiška, ir kad ši egzistencija savo gelmėse buvo poetinė.

Šv. Pranciškaus biografijose dažnai pasakojama apie pokalbius, kuriuos šventasis vedęs su Kristumi San Damiano bažnyčioje, klūpodamas prieš kryžių ir prašydamas Dievą, kad jį apšviestų ir parodytų jam tikrąjį kelią. Vieno tokio pokalbio metu Kristus taręs: "Tu esi pamišęs, Pranciškau". Pranciškus atšovęs: "Ne tiek, kiek Tu, Viešpatie".7 Tai reiškia: šv. Pranciškaus užmojis toli gražu dar nesąs toks, kokio reikalaująs pilnutinis Evangelijos vykdymas. Šis pokalbis, be abejo, yra legenda. Tačiau jis gali būti gražus prasmuo visai šv. Pranciškaus būčiai bei veiklai. Žodį 'pamišęs' nebūtinai turime interpretuoti pertempimo prasme: esą Pranciškus neišlaikęs saiko, tiek pats vykdydamas Evangeliją, tiek reikalaudamas jos vykdymo iš kitų. Žodį pamišęs (insanis) galime interpretuoti ir poetinės žmogaus struktūros prasme. Nes jau nuo Platono laikų (plg. jo dialogą "Faidros") poezijos kūrimas buvo laikomas savotišku 'pamišimu' (mania, en-thousiasmos). Net ir Horacijus klausia savo skaitytojus, ar jie girdį, kaip jį pagaunanti "miela beprotybė — amabilis insania" (Carmina III, 4). Poetinio įkvėpimo ir visos poetinės būsenos kaip 'pamišimo' samprata viduriniais amžiais yra buvusi gana gyva ir dažnai kartojama (furor divinus, furor poeticus, certa dementia, poetą numinė afflatur ir t.t.).8 Todėl ir legendinius Kristaus žodžms "tu esi pamišęs, Pranciškau" galime visiškai pagrįstai suprasti kaip poetinės egzistencijos apibūdinimą:
"Tu esi poetas, Pranciškau". Šv. Pranciškus atrodo esąs pamišęs todėl, kad Evangelijos žodį imąs kaip žodį ir jame regįs mūsojo gyvenimo vertę ir net normą. Tuo būdu jis paverčiąs žodį mūsų būvio forma, nebeskirdamas jo nuo tikrovės. Jei evangelistas rašo, kad Kristaus mokiniai, eidami kelionėn, neprivalo vilktis "dviejų tunikų" (Mk 6,9), tai šv. Pranciškus savo reguloje ir įsako apžadus padariusiem broliam turėti "tik vieną tuniką su gobtuvu — habeant unam tunicam cum caputio" (reg. bul. 2). Šitoks žodžio ir tikrovės tapatinimas yra betgi galimas tik poetinėje sieloje: tik poetas tiki tikrovine žodžio galia. Užtat visa šv. Pranciškaus prieiga prie Evangelijos yra poetinė: čia jis iš tikro yra apimtas "furor divinus".

Tai patvirtina ir šv. Pranciškaus draudimas interpretuoti jo regulą ir jo testamentą: ne tik Evangelijoje, bet ir jo raštuose žodis privaląs išlaikyti pirmykštį savo pavidalą ir pirmykštę savo prasmę: "Visiem savo broliam, dvasiškiam ir pasauliškiam, griežtai įsakau klusnumo galia (per oboedientam), kad jie neaiškintų (non mittant glossas) nei regulos, nei šių žodžių (testamento, Mc.), sakydami: 'juos reikia šitaip suprasti'. Kaip man Viešpats leido paprastai ir besąlygiškai (simpliciter et pure) surašyti regulą ir šiuos žodžius, taip paprastai ir be aiškinimų (sine glossa) supraskite juos ir šventai jų laikykitės ligi galo".9 Nes išaiškintas žodis nebetenka pirmykščio skaidrumo ir tuo pačiu autentiškumo. O vis dėlto šitaip su žodžiu santykiauja tik poetas. Tik poetas išsako save "simpliciter et pure". Tik poetas trokšta, kad jis būtų pergyvenamas tiesiog — "sine glossa". Be abejo, interpretacija gali kūrinį pagilinti, bet ji gali jį ir sumenkinti, suseklinti ir net pražudyti. Šv. Pranciškus tai instinktyviai jautė ir todėl gynė nuo interpretacijos ne tik Evangeliją, bet ir sa'vus žodžius tiek reguloje, tiek testamente. Jis bijojo būti, lietuviškai tariant, nuaiškinamas; bijojo todėl, kad jo žodis buvo gyvenimas Evangelijai vykdyti: vita evangelii, kaip jis pats jį vadina pirmosios savo regulos apmatų pradžioje (plg. Analekten. . . p. 1). Nuosekliai tad kiekvienas šio gyvenimo paaiškinimas būtų jau kartu ir jo pakeitimas. O šventasis nenorėjo, kad jo broliai vadovautųsi kitokia regula, negu ta, kurią jis pats jiem buvo pagal Viešpaties nurodymus surašęs: "Nec alliam regulam fratres habeant" :op. cit. 78).

Tokio pastovumo istorijoje turi tik poetinis kūrinys. Tik poetinis veikalas nepasiduoda dilinamas "nesuskaitomos metų eilės ir amžių bėgio — innumerabili serie annorum et fuga temporum", kaip tai suvokė jau Horacijus (Carmina III, 30). Tik poetinis veikalas lieka iškilęs iš visa keičian-

GIOTTO                      ŠV. PRANCIŠKAUS SAPNAS

čio laiko. Jei tad šv. Pranciškus taip stipriai laikėsi Evangelijos bei savo paties parašyto žodžio, neleisdamas jo keisti, ką nors pridedant ar atimant ("nulius minuat vel aliąuos desuper addat", op. cit. 18), tai savaime aišku, kad jis ir savo ordiną kūrė poetinio veikalo būdu, mėgindamas kelti jį viršum istorinės eigos.  Šv. Pranciškaus įsteigta bendrija buvo poetinės jo sielos padaras. Apie šv. Benedikto ar šv. Ignaco regulas nesykį esti kalbama kaip apie teisės ir psichologijos viršūnes. Apie šv. Pranciškaus regulą šia prasme nėra ko kalbėti, nes ji tokia paprastutė, tokia kukli ir trumputė; jos reikalavimai aiškūs, nusakyti kasdieniškai, be jokių ypatingesnių teisės ar psichologijos formulių, O vis dėlto ši regula turi gelmės matmenį, kadangi ji beveik ištisai kalba Evangelijos žodžiais. Tai iš tikro dviejų plotmių veikalas, kaip ir kiekvienas poetinis kūrinys. Ir kas priekinę jos plotmę laikytų vienintele, tas jos kūrėją turėtų laikyti 'pamišėliu' poeto, o gal net ir svaičiotojo prasme. Nes "poetinė jo vaizduotė, sako lotyniškųjų jo raštų leidėjas Fr. VViegandas, buvo aktyvus jo vidinio gyvenimo pradas ir apsprendė ne tik jo kalbėseną, bet ir jo jausmą, jo mąstymą, jo troškimus ir jo veiklą".10 Prancūziškoji poezija "chansons de gestes" pavidalu jo buvo tiek mėgiama (prancūziškai šv. Pranciškus suprato ir galėjo susikalbėti), jog jos didvyriai virto jo sieloje tiesiog įvaizdžiais: šventasis turėjo savo 'damą' — domina Paupertas; jis regėjo savo riterių ir savo trubadūrų keliaujančių brolių būryje; jis pats dainavo ir grojo, nors jo smuikas tebuvo du pagaliukai; jis dainavo savo paties sudėtas dainas, kurių, deja, nė viena nėra mūsų pasiekusi (plg. Wiegand, op. cit. p. X). Gimtąja savo Umbrijos tarme šv. Pranciškus yra užrašęs tik vieną vienintelį eilėraštį, būtent "Saulės giesmę" — Cantico del sole", lotyniškai vadinamą "Laudes creaturarum". "Šia visa poezija, teigia Wiegandas, reikia pradėti, jei norime šv. Pranciškų suprasti ir įvertinti" (op. cit. t.p.). J. W. Goethė yra sykį prasitaręs, kad "kiekvienas lyrinis eilėraštis yra biografinis" — ne ta prasme, kad jis pasakotų poeto gyvenimą, bet ta, kad jis atskleidžia poeto dvasios sąrangą, kurioje atsispindi pats žmogiškasis būvis. Šia prasme "Saulės giesmė" iš tikro yra biografinė. Ji verta mūsų dėmesio, kadangi pro ją byloja šventojo susitikimas su Dievu per pasaulį arba ana "aistra pasauliui" (N. Fabbretti), kuria šv. Pranciškus ir skiriasi nuo šv. Benedikto.

Tačiau "Saulės giesmė" yra ne tik biografinė; ji yra ir literatinė. Šia giesme — lygiagrečiai su Sicilijos lyrika — "prasideda, pasak E. R. Curtijaus grožinė literatūra italų kalba".11 Ligi tol, kaip žinome, vyravo lotynų kalba, kuria buvo rašomi ne tik dokumentai ar mokslo veikalai, bet ir poezija. Betgi ši poezija, ypač romaniškuosiuose kraštuose buvo, lietuviškai kalbant, guminė: ji nepalietė sielos, kadangi ji buvo kilusi ne iš sielos, o iš su lotynų kalbos sunkenybėmis besigalynėjančio proto. Kurti poeziją buvo anuo metu sunkus darbas, reikalaująs daug nemigo naktų ir prakaito.12 Tad prakaitu ši poezija ir trenkė. E. R. Curtius įdomiai pastebi, kad romaniškajam žmogui gerai išmokti lotynų kalbos yra beveik neįmanoma — kaip tik dėl jos panašumo į jo gimtąją kalbą: šiedvi kalbos kliudo viena kitai. Germaniškasis žmogus susiduria su lotynų kalba kaip su visiškai svetima. Jis mokosi jos kaip svetimosios ir pajėgia gerai išmokti. Štai kodėl veikalų gražia lotynų kalba viduriniais amžiais terandame Vokietijoje ir Anglijoje. Gi prancūzas, ar italas, ar ispanas maišo savo kalbą nuolatos su lotynų kalba, negalėdamas išsivaduoti iš panašybių ir įsigyventi į skirtybes. Tad romaniškuosiuose kraštuose ilgiausiai ir klestėjo, Curtijaus žodžiais tariant "piktžolėmis apžėlusi lotynų kalba (verwildert.es Latein)".13 O tokia kalba kuriama poezija buvo, žinoma, irgi tik piktžolė — nežydinti ir nekvepianti.

Užtat ir šia prasme šv. Pranciškus yra pirma-takas. Lotyniškai jis buvo pramokęs tik tiek, jog galėjo suprasti Šventraštį ir liturgiją. Rašyti lotyniškai jam buvo gana sunku. Tai atlikdavo pagal jo žodžius mokytesnieji jo broliai.14 Šiuos gi žodžius jis tardavo savo gimtąja kalba, tiesa, dar artima lotynų kalbai, tačiau nebeturinčia šiosios gramatinių bei sintaksinių savybių. Tad kai 1225 m. sirgdamas jis ėmėsi nebe dainuoti, o rašyti eilėraštį Viešpaties garbei, nejučiomis ir kilo italų literatūra tikrąja šio žodžio prasme. "Saulės giesmė", pasak mūsų kritiko A. Vaičiulaičio, yra "vienas iš gražiausių lyrikos pavyzdžių ankstyvojoje italų literatūroje" (LE IX, 162). Be abejo, tai nereiškia, kad savu kūriniu šv. Pranciškus būtų palaidojęs lotyniškąją poeziją. Ji klestėjo dar labai ilgai šalia gimtąja kalba kuriamosios, kaip dirbtinės gėlės visados buvoja šalia tikrųjų. Tačiau istoriškai žiūrint, "Saulės giesmė" buvo tikrosios poezijos šauklė Italijoje ir sykiu lotyniškosios poezijos galo pranašė. Čia tad ir glūdi jos reikšmė literatūros istorijai ir poetinei kultūrai apskritai.

2
"Saulės giesmė", kaip ir kiekvienas poetinis veikalas, yra išaugusi iš tam tikros dirvos; ji turi tam tikrą istorinį akiratį, kurio nušviesta ji atskleidžia tiek savo priklausomumą, tiek savo bū-dingumą. Minėtoje vokiškojoje šv. Pranciškaus raštų laidoje L. Hardickas pastebi, kad, "nepaisant didžios reikšmės, kurios 'Saulės giesmė' turi Šventojo gamtos jausmui suprasti, privalu nepamiršti, jog ji pirmų pirmiausiai yra malda'.15 Tai nepaneigiama tiesa. Tačiau kaip tik todėl, kad "Saulės giesmė" yra malda, ji turi tam tikrą užnugarį, nes rašyta malda niekad nėra tik asmeninis žodis, tartas Viešpačiui kuria nors praeinančia proga. Rašyta malda visados buvoja ryšium su autoriaus tikėjimo bendrija, šv. Pranciškaus atveju — su Bažnyčia: su jos skelbiama Evangelija ir su gyva jos tradicija. Maldos juk tam ir yra rašomos, kad jomis galėtų ir kiti melstis. Todėl jos taria ne tik tai, ką pergyvena pats autorius, bet ir tai, ką tiki jo bendruomenė. Rašytoje maldoje ataidi pačios Bažnyčios malda. — Kas tad sudaro "Saulės giesmės" atoaidį? Kur yra jos šaknys? Kaip giliai jos siekia ir kas jas maitina?

Šv. Pranciškaus biografas Tomas de Celano, atrodo, bus buvęs pats pirmasis, kuris "Saulės giesmės" lygiagretę regėjo pranašo Danieliaus knygoje, būtent trijų jaunikaičių giesmėje. Sidrachas, Misachas ir Abdenagas, Babilono karaliaus Ne-bukadnezaro verčiami garbinti jo padarydintą auksinį stabą, pasirinko verčiau žūti degančioje krosnyje, negu išduoti Izraelio Dievą. Tačiau Viešpaties angelas, nužengęs į liepsnas, jas atvėsino ir tuo būdu išgelbėjo didvyriškus jaunuolius nuo mirties. Pergyvenę šį stebuklą, jie visi trys "tarsi vienom lūpom" ėmė garsiai garbinti Viešpatį: tai ir yra tiek Izraelyje, tiek vėliau Bažnyčioje "Benedicite" vardu žinoma trijų jaunikaičių giesmė (plg. Dan 3, 51-90). Šią giesmę Celano ir laiko "Saulės giesmės" šaltiniu: "Kaip kadaise, sako jis, trys jaunikaičiai degančioje krosnyje kvietė visus padarus garbinti visatos Kūrėją, taip ir šisai žmogus (šv. Pranciškus, Mc), pilnas Dievo dvasios, nesiliovė visuose elementuose ir kūriniuose garbinęs visų daiktų Kūrėjo bei Vedėjo, jo šlovinęs bei aukštinęs".16 Celano mintį kartoja ir dabartiniai šv. Pranciškaus raštų interpretai. "Saulės giesmė", pasak L. Hardicko, esanti "giesmė trijų jaunikaičių degančiame krosnyje, perkelta į šv. Pranciškaus kalbą ir jo gyvenimo pajautimą".17 Tai įprastinė pažiūra. Tačiau kiek ji yra pagrįsta? Ar iš tikro "Saulės giesmė" yra suitalintas "Benedicite" himnas?

Nėra abejonės, kad trijų jaunikaičių giesmė šv. Pranciškui buvo žinoma. Ir pats uoliai kalbėdamas, ir savo broliam įsakęs kalbėti vad. Valandas' (officium),18 jis savaime susidūrė su ana giesme, kadangi ji buvo įimta į dvasiškių ir vienuolių officium jau 4-jo šimtmečio eigoje: jau tuo metu šalia psalmių būdavo giedamos ir Senojo bei Naujojo Testamento giesmės (cantica), iš kurių "žinomiausia buvo 'Benedicite" arba trijų jaunikaičių giesmė".19 O vis dėlto mes drįstame tvirtinti, kad ne "Benedicite" yra "Saulės giesmės" akiratis ar šaltinis. Ir Celano, ir vėlesnieji "Saulės giesmės" aiškintojai buvo suklaidinti gana paviršutiniško jos panašumo į "Benedicite": šv. Pranciškaus kūrinys yra panašus į trijų jaunikaičių giesmę tik vienu vieninteliu atžvilgiu, būtent tuo, kad abiejuose veikaluose yra minimi kai kurie tie patys gamtos daiktai. Tačiau tuo ana lygiagretė ir išsisemia. Visa kita yra tiek skirtinga, jog net nuostabu, kaip ši tariama lygiagretė galėjo žmonių sąmonėje atsirasti. Juk garbinti Viešpatį kviečia pasaulio padarus ne tik "Benedicite", bet ir ne viena psalmė, pav. 95-ji, 97-ji, 103-ji, o ypač 148-ji. Jeigu tad jau ieškotume "Saulės giesmės provaizdžio Senajame Testamente, tai jį geriausiai atitiktų ne trijų jaunikaičių giesmė, o kaip tik 148-ji psalmė. Bet ir ji nėra šv. Pranciškaus kūrinio šaltinis, nes "Saulės giesmė" turi visai kitokią apimtį ir kitokią prasmę.

Jau tik kiekybiškai žiūrint, "Saulės giesmė" yra labai skirtinga nuo "Benedicite". Šis Senojo Testamento kūrinys prasideda antgamtiniu pasauliu: garbinti Viešpatį čia visų pirma yra kviečiami angelai, cherubinai, sostai ir visos dangiškosios galybės (plg. Dan 3, 53-56). "Saulės giesmėje" antžemiškojo pasaulio dar nėra. Šv. Pranciškus pradeda pačiu Dievu, kurį minėti (mentouare) nėra vertas joks žmogus. Tegarbina tad jį jo kūriniai (tucte le tue creature). Be abejo, trijų jaunikaičių giesmė irgi kreipiasi į žemiškąją buitį. Tačiau čia anos giesmės autorius pradeda daugiažodžiauti, išskaičiuodamas visa, kas tik ateina jam į galvą: saulė, mėnuo, žvaigždės, vėjai, ugnis, žaibai, debesys, karštis, šaltis, šalna, sniegulės, naktys, dienos, šviesa, tamsa, kalnai su kalneliais, jūra su upėmis, įvairūs gyvūnai, galop paukščiai, žvėrys ir galvijai (plg. Dan 3, 62-81). Šv. Pranciškaus žvilgis yra daug santūresnis. Jis nusako gamtą tik keliais vardais: saulė, mėnuo, žvaigždės, vėjas (ir oras apskritai), vanduo, ugnis ir žemė. Galima pagrįstai teigti, kad "Saulės giesmė" yra lūžis su vidurinių amžių poezijos įpročiu skaičiuote skaičiuoti gamtos elementus — "pagal principą: juo daugiau, juo geriau".20 Sakysime, vieno velykinio himno autorius kviečia kartu su juo pagarbinti prisikėlusįjį Kristų ("mecum predulce so-nate") net 27 gamtos objektus, pradėdamas saule ir baigdamas gėlėmis (plg. Curtius, t.p.). Kas dar atsimena mūsąja Didžiojo Penktadienio giesmę "Verkit, angelai", gali lengvai suvokti šį viduramžišką polinkį, nes ir mūsų giesmėje kviečiami apverkti mirusį Išganytoją debesys ir lietūs, žaibai ir griaustiniai, jūros, salos ir salelės, ežerai, žuvys

G I O T T O : DRABUŽIŲ ATIDAVIMAS. Kairėje — Šv. Pranciškaus tėvas Bernardone, turtingas pirklys, supykęs ant elgetaujančio savo sūnaus, atsiima paskutinį drabužį. Dešinėje — šv. Pranciškus, išsižadėjęs tėvo turtų (detalės).

ir žuvelės, girios, žvėrys ir žvėreliai, net pats Kalvarijos kalnas ir Jėzaus kapas. Tai vidurinių amžių poetinė priemonė, išsilaikiusi šioje giesmėje ligi pat mūsų dienų. Tačiau kadangi gamtos objektai visur ir visados yra tie patys, tai jų skaičiavimas virsta kartojimu, o kartojimas — nuoboduliu. Šv. Pranciškus, būdamas tikras poetas, savaime jautė šį pavojų, todėl vengė bet kokios schemos ar sistemos ir įėmė į savo kūrinį tik tai, kas akivaizdžiausia.

Paminėjęs galvijus, "Benedicte" himnas tuoj pat kreipiasi į žmonių pasaulį: į kunigus, į teisinguosius, į šventuosius, į prispaustuosius — tegarbina ir jie Viešpatį kartu su visa gamta (plg. . Dan 3, 84-87). Į žmones gręžiasi ir šv. Pranciškus, baigdamas savo giesmę, bet jau visai kitaip: garbė tebūnie Viešpačiui tuo, kad žmonės atleidžia vienas kitam, kad ramiai pakelia negandus, kad miršta be sunkiosios nuodėmės. Vieton paties žmogaus "Saulės giesmėje" stoja jo būsena: atleidimas, kantrumas, nekaltumas yra Dievo garbė, kaip kad gražus sūnaus elgesys yra tėvo garbė. Kokie žmonės atleidžia, kenčia ir nekaltai miršta, šv. Pranciškus neklausia: kiekvienas gali bei privalo atleisti, kiekvienas gali ir privalo nešti gyvenimo sunkenybes, kiekvienas gali ir privalo vengti nuodėmės, paršaukiančios "antrąją mirtį — la morte secunda". Kas šitaip buvoja, tas ir yra Viešpaties garbė, vis tiek ar jis bendruomenėje būtų kunigas, ar pranašas, ar teisėjas, ar elgata.

Kiekybiniu betgi atžvilgiu skirtybės tarp "Saulės giesmės" ir "Benedicite" dar nesibaigia. Tarp šių kūrinių esama dar gilesnės prarajos, vedančios mus į pačią garbinančiojo kūrinio sampratą. Senasis Testamentas kviečia pasaulio padarus garbinti Dievą. Todėl trijų jaunikaičių giesmė nuolatos kartoja: "Kelkitės ir šlovinkite jį per amžius" (Dan 3,57 ir t.t). Tai reiškia: garbinimas yra kūrinio funkcija, jo pareiga, jo veiksmas, kurį jis privalo atlikti, kuriuo tačiau pats garbinimas ir baigiasi.

Be abejo, kūrinys turi garbinamąjį veiksmą kartoti "per amžius — in saecula". Bet kartojimas visados yra baigtinis. Rytoj jis bus atnaujintas, tačiau šiandien jis baigiasi. Kviesti pasaulio padarus garbinti Viešpatį reiškia skirti jų buvimą nuo jų vykdomo garbinimo. Pats saulės, ar mėnulio, ar žvaigždžių, ar jūros, ar gyvūnų buvimas Senajam Testamentui nėra Dievo garbinimas: niekas negarbina tuo, kad yra. Pačiu buvimu pasaulio padarai tyso, tarsi miegodami. Jie turį pašokti, pakilti, sušukti, — tik tada jie pagarbinsią Viešpatį. Todėl šių padarų kvietimas garbinti Dievą trijų jaunikaičių giesmėje turi tos pačios prasmės, kaip ir 150-sios psalmės kvietimas garbinti Viešpatį trimito garsais, kanklėmis, būgneliais, stygomis ir vamzdžiais (plg. Ps 150, 3-4). Nes kol šie instrumentai tyli, tol jie Viešpaties negarbina. Reikia juos užgauti, pūsti, virpinti, vadinasi, pakviesti, kad jie prabiltų Dievo garbei. Pats jų buvimas yra nebylus. Taip lygiai nebylūs savo buvimu esą, pasak Senojo Testamento, ir gamtos padarai. Tik tada, kai žmogus savu kreipiniu juos tarsi prabildo, kaip muzikos instrumentus, tik tada jie lyg atbunda ir ima giedoti garbės giesmę. Šios sampratos vedamas, šv. Paulius ir kalba apie kūrinijos lūkestį arba "Dievo vaikų" garbę, kurios kūrinija pasieksianti, žmogaus pagalba išsivaduodama "iš sugadinimo vergijos (a servitute corruptionis)" (Rom 8, 21). Ta pačia prasme, atrodo, interpretuoja ir R. Guardini žmogaus santykį su gamta, sakydamas, kad gamtos "padėtis yra laukti" ir kad visas jos dėmesys šio laukimo metu krypsta ne tiesiog į Dievą, o į žmogų, nes daiktų kelias Dievop eina per jį: žmoguje "turinti būti palaiminta visa kūrinija".21 Žmoguje tad ji ir pragystanti Dievo garbei. Pasaulis tampąs "visatos giesme — carmen universitatis" (šv. Augustinas) tik žmogaus lūpomis. Štai kodėl Senasis Testamentas į kūrinius kreipiasi ir juos kviečia, nes šiuo kvietimu jis tikisi atspėsiąs kūrinijos lūkestį ir jį patenkinsiąs.

Betgi šv. Pranciškus nei kreipiasi, nei kviečia. Pagrindinė Celano ir daugelio kitų "Saulės giesmės" aiškintojų klaida ir yra ta, kad jie nepastebi, jog "Saulės giesmėje" jokio kreipimosi į kūriniją ar jos kvietimo nėra. Šv. Pranciškus gamtos daiktų nebudina, tarsi jie miegotų, būdami patys savyje nebylūs. Jis kreipiasi ne į daiktus, o į patį Dievą, jam tardamas: "Tebūnie garbinamas, Viešpatie,. . . seserimi saule, . . . broliu mėnuliu, . . . broliu vėju, . * . broliu vandeniu, . . . seserimi ugnimi, . . . seserimi ir mūsų motina žeme".22 Dievas yra garbinamas pačiais daiktais: "per sora luna . . . per frate vento . . . per aere et nubilo . . . per sora acąua . . . per frate focu . . . per sora nostra matre terra". Itališkojo (ar lotyniškojo) prielinksnio per, kuris šv. Pranciškaus visur vartojamas, nevalia čia versti lietuviškuoju per, kaip esame įpratę tai daryti maldose, pav. "per Christum Dominum nostrum — per Kristų, mūsų Viešpatį". Nes lietuviškasis, kaip ir lotyniškasis, per žymi tarpininką, pav. atsiuntė žinią per kaimyną, susikalba per vertėją ir t.t. Gi "Saulės giesmėje" minimi objektai nėra mūsojo garbinimo tarpininkai. Šv. Pranciškus neskelbia, kad mes garbintume Viešpatį per saulę, per mėnulį, per vandenį ar per ugnį. Anaiptol! Šv. Pranciškus skelbia, kadViešpats yra garbinamas pačiais šiais objektais: saule, mėnuliu, žvaigždėmis, vandeniu, ugnimi ir t.t. Lotyniškoji liaudies kalba, išsivystydama ir suskildama į romaniškąsias kalbas, neteko linksnių, kurių prasmės atšvaitas perėmė artikeliai ir prielinksniai. Mūsų čia aprašomu atveju šv. Pranciškaus posakiai "per sora luna", "per frate vento", "per sora aqua", "per sora nostra matre terra" yra ne kas kita, kaip išnykęs ir semantinės savo prasmės nebetekęs lotyniškai ablativus instrumentalis, nusakąs, kuo kas daroma, veikiama ar atliekama. Atlotyninti šie posakiai skambėtų: sorore luna, fratre vento, sorore aqua, sorore nostra matre terra" . . . Tai tikras lietuviškasis įnagininkas tiek gramatiškai, tiek semantiškai. Todėl tik įnagininku ir tegalima anuos posakius versti.

Ši gramatinė pastaba yra reikalinga tam, kad suvoktume tikrąją šv. Pranciškaus mintį, įdiegtą "Saulės giesmėje", būtent: gamtos objektai yra Dievo garbės išraiška arba pavidalas, kuriuo byloja jo šlovė ir didybė. Jie garbina Viešpatį patys savimi; saulė tuo, kad yra saulė: "graži ir spindinti didžiu žėrėjimu — e bellu et radiante cum grande splendore"; ji nešioja Aukščiausiojo žymenį — "de Te, Altissimo, portą significatione". Būdami Dievo šlovės apraiškos, gamtos daiktai išnyra "Saulės giesmėje" anaiptol ne nuogi, kokius juos randame tiek "Benedicite", tiek 148-je psalmėje, tiek ir mūsų giesmėje "Verkit, angelai". Jokių puošmenų, jokių pažymių, jokių epitetų jie šiuose kūriniuose neturi. Jie čia yra tik žmogaus kreipimosi objektai, į kuriuos jis kalba ir kuriuos jis kviečia. Šv. Pranciškus, atvirkščiai, savo minimus gamtos daiktus išpuošia. Saulė žėri ir šiuo didžiu žėrėjimu kaip tik ženklina patį Dievą, nes Dievo šlovė tviska (plg. Apr 21, 23). Mėnuo ir žvaigždės yra sukurti "šviesūs, didingi ir puikūs — clarite et pretiose et belle". Oras yra "ir debesuotas, ir giedras — et nubilo et sereno". Vanduo yra "labai naudingas ir kuklus, ir brangus, ir skaistus — e molto utile et humile et pretiosa et casta". Ugnis yra "graži ir maloni, ir galinga, ir patvari" — "e bello et iocundo et robustoso et forte". Motina žemė yra "naši įvairiais vaisiais, margomis gėlėmis ir žolynais — produce diversi fructi con coloriti flori et herbą". Šiomis savybėmis gamta apreiškianti pirmykštį savo gerumą bei gražumą, kurį kūrimo akimirką ("lai formate") ji yra gavusi iš Viešpaties. Dievas didžiuojasi ja kaip savo kūriniu, regėdamas ją esant gerą, net "labai gerą" (Pr. 1,21). Šis pasaulio gelmių gėris bei grožis yra Dievo — absoliutinio Gėrio bei Grožio — žymuo (significatio), ne sutartinis, betontologinis, vadinasi, kuo labiausiai tikrovinis, net jei jis ir būtų paviršiuje nuodėmės aptemdintas ir dulkėmis apneštas. Tačiau pačiame savyje pasaulis spindi ir tuo apreiškia Dievo garbę. Šv. Pranciškaus veikale randami būdvardžiai, prisegti kiekvienam jo minimam daiktui, yra poetinė pastanga nusakyti šį Dievo garbės spindėjimą gamtoje. Tai pastanga pabrėžti patį daiktą kaip Visagalio šlovės regimybę. Pasaulio nereikia prabildinti, kad jis imtųsi Dievą garbinti. Pasaulis byloja pats ir garbina Viešpatį savaime, nes jis yra Dievo kūrinys, žėrįs Kūrėjo skaistumu. Šv. Pranciškus pergyveno gamtą kaip šv. Jono apreiškimuose minimą Jeruzalę, "žėrinčią Dievo šlove" (Apr 21, 11). Tuo jo pergyvenimas ir skiriasi nuo Senojo Testamento pergyvenimo. Senasis Testamentas, aprašęs rojaus nuodėmę, žvalgėsi vis atgal į šios nuodėmės pasekmes ir todėl žadino pasaulį tarsi iš snaudulio, kad jis pašoktų ir garbintų. Naujojo Testamento dvasioje subrendęs Asyžiaus šventasis žvelgė jau priekin į aną eschatologiškai perkeistą pasaulį, kurį "apšviečia tviskanti Dievo šlovė" (Apr 21,23). Todėl jis ir tarė ne "garbinkite — benedicite", "o tebūnie garbinamas — lau-dato sie". "Saulės giesmė" yra šio eschatologinio žvilgio poetinis vaizdas.

Jei tad ieškotume pirmykščio šaltinio, iš kurio šv. Pranciškus sėmęsis įkvėpimo "Saulės giesmei", tai jį rastume ne kur kitur, kaip tik šv. Jono Apreiškimo knygoje. Jau pats pirmasis "Saulės giesmės" posmas beveik žodiškai kartoja anos apokalip-tinės "naujos giesmės" žodžius, kurią Avinėlio akivaizdoje gieda angelai, vyresnieji ir "miriadų miriadai" įvairių būtybių: "Vertas yra Avinėlis, kuris buvo užmuštas, ... ir garbės, ir šlovės, ir gyriaus — dignus est Agnus qui occisus est acci-pere ... et honorem et gloriam et benedictionem" Apr 5,12; plg. 7, 12). Argi ne tą patį taria ir Iv. Pranciškus: "Tue so le laude, la gloria, el ho-nore et omne benedictione"? Apokaliptiniais Ap-rri^kimo žodžiais "Saulės giesmė" ir baigiasi. Šv. Jonas regi, kaip pasaulio pabaigoje vyksta "antroji mirtis — mors secunda", būtent: "Kas tik nebuvo rastas Įrašytas gyvenimo knygon, buvo įmestas į ugnies tvenkinį; tai ir yra antroji mirtis" (Apr 20, 14-15 . Šią apokaliptinę grėsmę šv. Pranciškus įjungia į savo giesmę, teigiamai tardamas: "Palaiminti, kurie šventoj Tavo valioj (plg. mūsų liaudies dainos žodžius "jau dar tavo valioj", Mc.), nes antroji mirtis nepadarys jiem nieko bloga — beati ąuelli ke troverane le tue sanctissime volun-tati, ka la morte secunda nol farra male". Tarp šių tad dviejų Apreiškimo polių — tarp garbės Avinėliui ir grėsmės nusikaltėliam — šv. Pranciškus ir piešia Dievo garbės vaizdą regimojo pasaulio padarais. "Saulės giesmės" akiratis, kurio šviesoje nušvinta ir ji pati, yra Bažnyčios skelbiamas eschatologinio perkeitimo lūkestis, aprašytas šv. Jono regėjimuose. Tai Naujosios Sandoros eiga laiko vyksme, kuriame Avinėlis kaip perkeistojo pasaulio žibintas (plg. Apr 21,23), grįžtamuoju būdu meta savo šviesos ir ant dabartinės gamtos daiktų, sukurtų jo paties galia: "per ipsum facta sunt" (Jn 1,3). Šios atgalinės šviesos užburtas, šv. Pranciškus ir kūrė savo "Saulės giesmę". Su Senojo Testamento giesmėmis — pranašo Danieliaus ar psalmių knygose — ji teturi tik tiek bendro, kiek bendro turi Naujasis Testamentas apskritai su Senuoju Testamentu: Senasis aiškėja tik Naujojo šviesoje. Tad ir "benedicite" himnas aiškėja tik "Saulės giesmės" šviesoje — ne atvirkščiai. Saulę galime kviesti keltis ir garbinti Viešpatį tik todėl, kadangi ji nešioja Aukščiausiojo žymenį — "de Te, Altissimo, portą significatione".

3
Šv. Pranciškaus "Saulės giesmė" yra religinis eilėraštis. Pirmu žvilgiu atrodo, kad toks apibūdinimas yra tik nuodėva. Juk jau šimtmečius "Saulės giesmė" lotyniškai vadinasi "Laudes creatu-rarum — kūrinijos gyriai", kreipiami į Dievą, nors itališkai jos pavadinimas ir skamba grynai poetiškai, būtent "Cantico del sole". Ir vis dėlto nuoroda į šv. Pranciškaus eilėraščio religinį pobūdį nėra beprasmė. "Saulės giesmės" religiškumas yra, tiesa, savaime aiškus, bet kaip tik dėl šio aiškumo ir nuostabus; nuostabus savo blaivumu, kuris religiniuose eilėraščiuose anaiptol nėra savaime suprantamas bei randamas. Mes turime, sakysime, Šventraščio sudėtyje ištisą knygą, kurioje net Dievo vardo nėra, nekalbant jau apie jo garbinimą ar jam dėkojimą: tai "Giesmių giesmė". Visas priekinis jos planas yra grynai profaninis. Savo metu Ore-genas yra ją pavadinęs "besimylinčiųjų drama — amantium drama". Ir iš tikro, tai vyro ir moters meilės erotiškai lyrinis vaizdelis. Jis dvelkia vynuogynų kaitra ir nardo bei lelijų svaiginančiu kvapsniu. O vis dėlto visais amžiais tiek izraelitai, tiek vėliau krikščionys šią poemą laikė ir tebelaiko religine ir net apreikštąja, nors jos piešiamąs santykis yra ne tarp žmogaus ir Dievo, o tarp vyro ir moters. Tačiau pro šį, rodos, tokį žemišką santykį Izraelis regėjo santykį tarp Jahvės ir žydų tautos, o Krikščionybė — santykį tarp Kristaus ir Bačnysios. Žemiškoji tikrovė čia buvo suprasta kaip kitos, aukštesniosios, tikrovės išraiška arba prasmuo. Todėl, net ir stingant Dievo vardo, šis prasmuo rodė skaitytojui Viešpatį kaip tautos ar Bažnyčios partnerį, apvilktą meilės pergyvenimu bei jos vaizdais.

Tas pat yra ir su garsiu šv. Jono a Cruce eilėraščiu "Tamsi naktis — Noche oscura". Ispanė mergaitė, pagauta meilės ilgesio, apsidengia savo veidą ir naktį užpakaliniais laiptais išsėlina iš miegančių namų, kad slaptai susitiktų su savo mylimuoju. Juodviem susitikus, mylimasis, padėjęs galvą ant jos krūtinės, užsnūsta, jinai gi jį glosto bei glamonėja, kol vėsus ryto vėjelis prabudina, taršydamas jo plaukus. Tada jis apkabina jos kaklą, o ji beveik netenka sąmonės, pamiršusi savo baimę "tarp lelijų — entre las azucenas olvidado". Šiame eilėraštyje irgi nėra Dievo vardo, nėra jokios nuorodos į jo garbę ar didybę; jis irgi dvelkia tvanka bei žiedų kvapsniais, nes mylimosios širdis liepsnoja meilės ilgesiu — "en amores inflamado", o naktis tamsi, "be jokios šviesos ir kelrodžio, išskyrus tą, kurs dega širdyje — "Sin otra luz, ni guia, sino la que en el corazon ardia". Vis dėlto ir pats šv. Jonas a Cruce, ir jo interpretai23 laiko šį eilėraštį religiniu giliausia šio žodžio prasme, nes mylimosios ir mylimojo slaptas susitikimas tamsią naktį simbolizuoja žmogaus sielos ir Kristaus kaip jos Sužadėtinio susitikimą. Kitaip sakant, pro šio eilėraščio kasdienybę švyti šventa gelmė: vyro ir moters meilės santykis, kuris atskleidžia Kristaus ir žmogaus sielos santykį, virsdamas šiojo regimybe. Tai ana "didžioji paslaptis — sacramentum hoc, magnum", apie kurią kalba šv. Povilas ir kurios didybę jis kaip tik ir regi Kristaus ir Bažnyčios ryšyje (plg. Ef 5, 32). Ši paslaptis nemenkėja nė tuo atveju, kai poetinis jos vaizdavimas reiškiasi erotiniais vaizdais, tvankiais savyje ir troškiais lelijų kvapsniu, kaip tai jaučiame ir "Giesmių giesmėje", ir "Noche oscura".

Bet štai, "Saulės giesmėje" šios erotinės tva-kos nėra nė pėdsakų. Šv. Pranciškaus eilėraštis yra nuostabiai blaivus, giedras, šviesus. Iš sykio atrodo, taip esą todėl, kad šv. Pranciškus yra pasirinkęs gamtos elementus. Betgi gamtos elementų nestinga nė "Giesmių giesmėje". Tačiau čia jie yra tokie, jog aną erotinę tvanką ne tik išreiškia, bet ją dar net sustiprina: vynuogynai, slėnių lelijos, rytmečio rasa, myrros, aloės, nardo kvepalai, auksiniai papuošalai, galop vynas — visa tai svaigina. Gi šv. Pranciškaus eilėraščio objektai šio svaigulio kaip tik neturi: saulė, mėnuo, žvaigždės, vėjas, vanduo, ugnis, žemė — visi jie žmogaus jausmų nedrumsčia, netemdo, o greičiau prablaivo ir nuskaidrina. Todėl nors šv. Pranciškus ir yra laikomas mistiku dėl stigmų kaip Kristaus žaizdų atvaizdo savo kūne, vis dėlto jo mistika yra esmiškai skirtinga ir nuo "Giesmių giesmės" ir nuo šv. Jono a Cruce mistikos. Ir "Giesmių giesmė", ir "Noche oscura" veda žmogų per erotinę naktį su visu jos žavumu, kartu betgi ir su visu jos tvankumu. Šv. Pranciškaus giesmė yra saulės giesmė, vadinasi, giesmė dienos, šviesos ir skaidros. Būdama pažadinta, kaip minėta, perkeistojo pasaulio vaizdų, kur viskas žėri brangiais akmenimis plg. Apr 21, 15-25), ji irgi žėri savais vaizdais, nors šie ir yra imami iš mūsojo pasaulio. Tačiau kaip Naujojoje Jeruzalėje "nakties nebebus" (Apr 21, 25), taip ir "Saulės giesmėje" nakties nėra. Užtat nėra nei erotikos, nei tvankos, nei kvepalų ar vyno svaigulio. Literatūriškai kalbant, "Saulės giesmė' yra ne simbolistinis, o realistinis veikalas.

Tai reikia pabrėžti todėl, kad religiniai eilėraščiai dažniausiai linksta į simbolizmą ir tik šiuo simboliškumu jie atskleidžia savo pobūdį. Net ir mistikai — ypač šieji — tarsi bijo tarti Viešpačiui savo žodžio tiesiog. Užtat šv. Pranciškus taria jį, nesislėpdamas po jokiu simboliu, neieškodamas nakties, nepridengdamas savo veido ir nesisvaigin-damas lelijomis ar nardu. Jis susitinka su Viešpačiu šviesoje ir blaivume. Jei tad tiesa, kaip teigia J. . Leclercą OSB, kad vidurinių amžių vienuoliai poetiniuose savo veikaluose "nuolatos žengia nuo tikrovės prie alegorijos",24 tai ši tiesa šv. Pranciškui visiškai netinka: "Saulės giesmė" nėra jokia alegorija; ji reiškia tai, ką ji taria. — Tačiau ką gi ji iš tikro taria? Šiuo klausimu artėjame prie paties jos teksto, kurį pasklaidyti reikalinga jau vien dėl to, kad jo vertimai nesykį pridengia realistinį šio eilėraščio pobūdį. Antra vertus, legendos, susikūrusios po šv. Pranciškaus mirties, yra stipriai susentimentalinusios jo santykį su gamta (plg. Fio-retti). Iš tikro gi "Saulės giesmėje" nėra nei ale-gorizmo, nei sentimentalizmo.

Saulė kaip Aukščiausiojo žymuo gal geriausiai atskleidžia mums šv. Pranciškaus kūrinio savybes. Ne vienas bažnytinis himnas yra gretinęs Kristų su saule. Kaip aušra, tasai spartus dienos pasiuntinys ("ales diei nuntius") skelbia besiartinančią naują dieną, taip Kristus kviečia mus į naują gyvenimą. Jis yra išganymo saulė ("sol salutis"), spindinti nuo aukšto dangaus tarsi nauja žvaigždė ("sidus refulget novum"). Jis yra tikroji saulė ("verus  sol"), tikroji šviesa; tad, jam ateinant, aušta dangaus skliautas ("albescit polus, Christus vemt"). Visos šios lygiagretės yra, be abejo, poetinės figūros, kaip poetinė figūra yra ir evangelisto Mato žodžiai Jėzaus persikeitimo metu: "Jo veidas sužibo kaip saulė" (Mt 17,2). Visų jų prasmė yra kelti aikštėn Kristų kaip šviesą, rodant jį esant panašų į mūsąja saulę. Bažnytiniai himnai anaiptol neneigia, kad pati saulė būtų Kristaus žymuo, vadinasi, nešiotų jo šviesumą kaip jai duotą savybę. Atvirkščiai, Kristus yra saulės žymuo: tai jis spindi, kaip saulė. Bažnytinių himnų poetiniuose vaizduose saulė virsta Kristaus spindesio mastu, kad žmogus, ją regėdamas, prisimintų Kristaus atneštą naują dieną, kurios metu viskas sužydi: "dies venit, dies tua in qua reflorent omnia". Aukščiau minėta J. Leclercą pastaba, kad vienuolių poezija nuolatos žengia nuo tikrovės į alegoriją, pasitvirtina šiuose himnuose visa pilnatve.

Tačiau "Saulės giesmėje" santykis tarp saulės ir Dievo yra nusakytas kaip tik priešingai: ne Aukščiausiasis spindi kaip saulė, o saulė "nešioja Tavo žymenį, Aukščiausiasis". Tai jau nebe poetinė figūra, o ontologinė ištara. Tai ištara ano, kaip jau minėjome, daiktų gelmės šventumo, anų Dievo pėdsakų kūrinijoje (vestigia Dei), ano Viešpaties paveikslo, pagal kurį visu ryškumu buvo sukurtas tik žmogaus (plg. Pr 1,26-27), kuris betgi tam tikru būdu buvoja ir visuose kūriniuose. Todėl "Saulės giesmėje" palyginimų nėra: poetinė figūra yra šv. Pranciškui per silpna, kad galėtų nusakyti jo jaučiamą ryšį tarp Viešpaties ir jo kūrinio. Šv. Pranciškus nusako patį daiktą kaip esantį Dievo garbe, kuria daiktas šviečia. Saulė, būdama regimojoje mūsų tikrovėje pati šviesiausia, ypač aiškiai spindi kaip Dievas ir todėl ypač jį garbina ir yra skirtinas jo žymuo. Daiktų realizmas čia nėra pridengiamas poetinėmis panašybėmis, bet išsaugojamas visu plotu. Tačiau šio realizmo gelmėse slypi daikto kūriniškumas, prasiveržiąs į paviršių ir tuo būdu tampąs Dievo garbės regimybe.

Dar konkretesnis darosi šv. Pranciškus, skelbdamas Dievo garbę vandeniu. Asyžiaus šventojo posakis "per sora aqua" yra paprastai verčiamas "broliu vandeniu". Būdamas lietuvių kalboje vyriškosios giminės, vanduo tegali būti brolis, ne sesuo, kas leidžiama, sakysime, vokiečių kalboje, kadangi joje vanduo yra bevardės giminės (das Wasser), todėl gali būti ir brolis, ir sesuo. Bet ne tai čia mum svarbu. Mum svarbu čia, ką gi iš tikro šv. Pranciškaus lūpose reiškia žodis 'vanduo-aąua? Ar atsajų vandenį bet kokiu pavidalu? Vandenį kaip skystį apskritai? Jei iš tikro taip būtų, tuomet šventojo vartojami ir vandeniui taikomi pažyminiai "kuklus ir brangus, ir skaistus — humile et pretiosa et casta" būtų visiškai beprasmiai. Nes tokiais epitetais gali būti nusakytas ne vanduo apskritai, o tik visiškai konkretus vandens pavidalas, galimas pergyventi ir tikrai pergyvenamas kaip kuklus, brangus ir skaistus arba vaiskus. Toks gi pavidalas šv. Pranciškaus aplinkoje yra kalnų upelis. Nes lotyniškasis žodis 'aqua' reiškia ne tik atsajų vandenį, bet ir upę, ir ežerą, ir jūrą, ir lietų, ir net vandentiekį, nekalbant jau apie perkeltines šio žodžio prasmes, pav. "acquam perdere — gaišti" arba "aqua et igni interdicere — ištremti". Kalnuotoje aplinkoje, kurioje augo šv. Pranciškus, kalnų upelis ir buvo tasai jo minimas 'acqua'. Tai nėra jokia išmonė. Per mano gyvenamąjį Mfisterio miestą teka upelis, turįs vardą 'die Aa\ Pasiteiravus istorikų, iš kur kilęs ir ką reiškiąs toks keistas šio upelio vardas, paaiškėjo, kad tai esanti viduramžiška žodžio 'aqua' santrumpa: aa. Upelis yra aa=aqua, ir aąua yra upelis. Be abejo, šv. Pranciškus yra regėjęs ir jūrą, keliaudamas pas saracėnus. Tačiau ne jūrą jis žymėjo žodžiu 'aqua', nes jūra nėra nei kukli, nei skaisti, nei brangi. Kuklus ir skaistus yra tik čiurlenąs kalnų upelis. Gi žodis 'brangus - pretiosa' apibūdina jo purslų bei bangelių žėrėjimą: upelio vanduo, riedėdamas akmenėlių pilnu dugnu, žėri tarsi brangakmenis, kuriam epitetą 'brangus' segame ne dėl jo kainos, bet dėl jo spindesio. 'Saulės giesmėje' vandens pavadinimas brangus yra tos pačios prasmės, kokią šv. Pranciškus taiko ir žvaigždėms: jos taip pat yra "ir brangios, ir gražios — et pre-tiose et belle". Žvaigždės iš tikro žėri tarsi brangakmeniai. Taip žėri ir kalnų upelio bangelės. Kalnų upelis čiurlena kuklus — humile, neūžda-mas ir nešniokšdamas kaip jūrų bangos ar upės krioklys. Jis yra skaistus - casta ne alegoriškai moraline prasme, kaip šį žodį verčia vokiečiai (keusch), bet grynai pojūtine prasme: kalnų upelis yra perregimas, nesudrumstas, spindintis — lygiai taip, kaip skaisčios akys, skaistutėlis dangus. O žibantį, nepažaliavusį varį mes, lietuviai, irgi vadiname skaistvariu. Šia prasme reikia ir epitetą 'skaistus' "Saulės giesmėje" suprasti, geriausiai nusakant jį žodžiu 'vaiskus'. Kalnų upelio vanduo yra ne tik naudingas troškuliui malšinti ("molto utile"), bet ir kukliai čiurlenantis, žėrintis savo pursleliais, ir vaiskus savo giedrumu. Šiuo savo pavidalu vanduo yra ir mūsų brolis, ir Viešpaties garbė.

Tokio pat konkretumo šv. Pranciškaus poezijoje turi ir ugnis. Bet ir vėl: ką gi "Saulės giesmėje" ji reiškia? Juk žodis 'ugnis' pats savimi yra toks atsajus, jog tariamas vienas jis nežadina mūsų


GIOTTO : Šv. Pranciškus ir pirmieji jo sekėjai

vaizduotėje jokio ryškesnio pavidalo. Tad ir šv. Pranciškaus teikiami ugniai pažyminiai lieka su ja nesujungti, tarsi kybotų ore. Kokiu gi, sakysime, atveju ugnis nušviečia naktį? Nes ugnies pilna ir dieną. Kokia gi turi būti ugnis, kad būtų graži ir maloni — "bello et iocundo"? Kada jos liepsnos yra galingos ir patvarios — "et robusto et forte"? Visi šie epitetai rodo, kad ir ugnies — ne tik vandens — atveju šv. Pranciškus turi galvoje ne ugnį atsaja prasme, o visai konkretų ugnies pavidalą, nusakytą itališku žodžiu 'focu\ Lotyniškasis šio žodžio pradininkas yra focus ir reiškia ne ugnį apskritai, bet kasdieninę ugnies formą, kurią vadiname židiniu, krosnimi, Laužu, ugniakuru, o perkelta prasme ir šeimos židiniu (plg. posakius: "pro aris et focis", "arae fociąue"). Ši pirmykštė prasmė yra likusi ne tik itališkajame žodyje 'focu', bet ir prancūziškajame 'foyer', ir ispaniškajame 'fogaje'. Ką tad turėjo šv. Pranciškus galvoje, rašydamas, kad Viešpats yra garbinamas "per frate focu"? Ne ką kitą, kaip liepsnojantį lauželį arba ugniakurą. Tebūnie, Viešpatie, garbinamas broliu ugniakuru: Tu juo nušvieti naktį! Jis yra gražus ir malonus, ir didingas, ir patvarus". Šitaip interpretuojant šv. Pranciškaus žodį 'focu', tučtuojau visi jo pažyminiai susibėga glaudžion vienybėn, Ugniakuras iš tikro nušviečia naktį: tai žino kiekvienas, kuris yra buvęs naktigonis ar mynes linas rudens metu. Joninių naktis, kai liepsnoja laužai ant kalnelių, tokio įspūdžio nekelia, kadangi ji yra per šviesi, ir laužas atrodo pablyškęs. Laužo grožiui pajausti reikia tamsios nakties, kuri Italijoje, kaip ir apskritai pietuose, yra įprastas reiškinys. Ugniakuro liepsnos yra malonios, kai naktis šalta, ypač kalnuotose vietose, kuriose šv. Pranciškus gyveno ar lankėsi. Užmetus daugiau šakų ar žabų, ugniakuro liepsnos šauna į viršų ir įgyja didingą pavidalą. Jos tveria tol, kol laužas esti kurstomas. Nėra abejonės, kad šv. Pranciškus visa tai pergyveno, besibastydamas su savo draugais po Asyžiaus apylinkes prieš savo atsivertimą, taip pat ir vėliau, išvykęs į kalnus atgailotų ar melstus. Ugniakuro grožį su jo jaukumu bei didybe jis ir turėjo galvoje, vadindamas jį Dievo garbe.

Apie motinos žemės konkretų pergyvenimą šv. Pranciškaus sieloje beveik nėra nė reikalo kalbėti. Žemė jam yra ne planeta, o dirva, kurią miname savo kojomis; tai ji "mus maitina ir saugo" (su-stenta et governa; ne Valdo', kaip kai kas verčia, nes pradinė žodžio 'guvernare' prasmė yra saugoti žmogų nuo pavojų); tai ji "neša vaisių ir želdo margų gėlių bei žolynų". Šv. Pranciškaus žodis 'produce', verčiamas lietuviškai, skyla į du veiksmažodžius — pagal tai, ar jis liečia vaisių ar gėles su žolynais. Mat lietuvių kalboje žemė vaisių neša arba duoda, o gėlių želdo. Būtų per proziška žodį 'produce' versti vienu žodžiu 'kildina' arba 'augina'. Tą patį maždaug, grįžtant truputį atgal, reikia tarti ir apie vėją bei orą, kurių šv. Pranciškus įsakmiau neapibūdina, pasitenkindamas pastabomis, esą jais — vis tiek ar oras būtų "apsiniaukęs, ar giedras ar koks kitoks" (et nubilo et sereno et onne tempo) — Viešpats gaivina (dai sustentamento) savo kūrinius, apreikšdamas tuo savo šlovę.

Mūsų motina žeme baigiasi toji "Saulės giesmės" dalis, kurioje Dievo garbė reiškiasi gamtos daiktais. Kalbėdamas apie šv. Pranciškų kaip savo meto žmogų, J. le Goff pastebi, kad jis "yra buvęs miesto vaikas, pirklio sūnus" ir kad todėl "miesto aplinka yra buvusi pirmoji jo apaštalavimo dirva."25 O vis dėlto miestas "Saulės giesmėje" neprabyla. Be abejo, šventojo laikų Asyžius nebuvo dabartinis Asyžius, nei tuo labiau koks nors — net ir tos pačios Italijos — didmiestis, kaip Venecija, Florencija ar Roma. Tai buvo nedidukas miestukas Subasio kalno pašlaitėje. Tačiau miestiečių nuotaika šv. Pranciškui buvo gerai pažįstama, kadangi ji buvo jo paties patirta ir net išmėginta. O vis dėlto ši nuotaika "Saulės giesmėje" neatsispindi: pati giesmė yra kilusi iš pergyvenimo gamtos kaip priešingybės miestui, Gamtoje, kaip minėjome, viskas tviska ir žėri. Mieste gi viskas yra tvanku ir dvoku. Poetiniu savo įkvėpimu šv. Pranciškus gręžiasi nuo miesto į gamtą. Miesto gyvenimas, atrodo, yra jį net atgrėsęs nuo žmogaus būvio. J. le Goff yra teisus, sakydamas, kad šv. Pranciškus žino, "jog Dievas yra džiaugsmas" (t.p.). Tačiau šio džiaugsmo šventasis ieško ir randa greičiau gamtoje, negu žmogaus buityje. Tad ir "Saulės giesmė" yra giesmė gamtos kaip Dievo garbės ženklo: visa gamta, ne tik saulė, nešioja Aukščiausiojo žymenį. Todėl šventasis į ją kreipiasi ir ją apgieda. Šitaip šv. Pranciškaus eilėraštis buvo ir tebėra interpretuojamas, nors ir išskiriant "bet kokį panteizmo prieskonį" (J. le Goff, t.p.).

"Saulės giesmės" apdainuojamų daiktų, kaip regime, yra kiekybiškai nedaug, o kokybiškai jie visi priklauso mūsajai kasdienai. Kosminių tolių šv. Pranciškaus poezijoje nėra. Viešpaties garbė, kaip ir jis pats, buvoja "visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų" (Apd 17, 27). Ji visados yra čia pat: spindinčioje saulėje, brangakmeniais žėrinčiose žvaigždėse, aplinkui mus ūžiančiame vėjuje, ramiai čiurlenančiame upelyje, liepsnojančiame lauželyje, galop vaisių duodančioje ir gėlių želdinančioje žemėje. Tai paprastučiai daikteliai. Tačiau šventajam jie yra nemenkesni Dievo garbės ženklai, kaip jūros ar pasaulio erdvių tolybės. "Saulės giesmėje" nėra jokio patoso, jokių palyginimų, jokios retorikos, o tik paprastas lyrinis tarimas: "Aukščiausias, visagalis Viešpatie! Tavo yra garbė, šlovė, pagarba ir kiekviena palaima". Pabrėžiame žodį Tavo (tue so le laude), kad tuo išsaugotume šventojo įvadinę mintį, išsivystančią visame eilėraštyje: anie gamtos daikteliai nėra Tau garbė, bet Tavo garbė; jie ne garbina, bet jie garbė yra. Pats jų buvimas yra Dievo garbė. Todėl šv. Pranciškus nei jų, nei Dievo nelygina su kuo nors kitu, kaip tai dažnai esti mūsosiose religinėse giesmėse (pav. "lyg aušra skaisti Mergelė neša Sūnų tarsi saulę"); jis tik paprasčiausiai juos taria. Jis kalba Dievui kaip savajam Tu, tad kiekvienas palyginimas čia būtų dirbtinis priedas. Kreipiantis tiesiog į Dievą, galima tik tiesiog daiktus ir tarti. "Tarki jam daiktus — sag ihm die Dinge", rašo R. M. Rilkė "Duino elegijose", kalbėdamas apie savo santykį su 'angelu' (9-ji elegija). Rilkės 'angelo' interpretacija šį sykį mums nesvarbi. Tačiau pats liepimas tarti daiktus visu plotu tinka mūsų santykiui su Dievu. Tikras religinis eilėraštis kaip tik ir pasižymi tuo, kad jame tariami daiktai, o ne daiktų hiperbolės.

Šv. Pranciškus suvokė tai visiškai savaime, todėl ir vengė visokių įmantrybių, taip būdingų ano meto lotyniškajai poezijai. Paprastutė aplinka su savo daikteliais galėjo būti tik paprastai ir ištarta. "Saulės giesmė" nėra jokia odė, jokis himnas literatūrinio žanro prasme, o tikra giesmė kaip nuoširdus proveržis Dievop. Viename savo rašte, vadinamame "Laudes de virtutibus" arba "Salutatio virtutum" (Dorybių gyrius" arba "Dorybių pasveikinimas") šv. Pranciškus gretina išmintį su paprastumu ir sako: "Nuoširdi (pura) šventoji Paprastybė sugėdina kiekvieną pasaulio išmintį ir kūno putlumą".26 Tai tinka ne tik žmogaus elgesiam; tai tinka ir poezijai. Kiek gi pasaulio išmonių ir putlumo esama bažnytiniuose himnuose ir religinėse giesmėse! Pavyzdžio dėlei palyginkime du posmus — lotyniškąjį ir lietuviškąjį — su šv. Pranciškaus žodžiais. Visų pirma lotyniškasis posmas:

"Te prona mundi machina
Clemens, adoret, Trinitas.
Et nos novi per gratiam
Novum canamus canticum".

Išvertus būtų: "Tegarbina Tave, atlaidžioji Trejybe, bėgli pasaulio sąranga. O mes, nauji malone, giedokim naują giesmę". Nūn lietuviškasis posmas:

"Šventas, šventas, amžiais šventas,
Dieve dvasios karžygių.
Ženk pas mus apsigyventi,
Viešpatie, Tau nėr lygių'.

Lotyniškasis posmas yra imtas iš senojo brevijoriaus šeštadienio laudes gavėnios metu, gi lietuviškasis iš neseniai (1981 m.) Romoje išleisto "Liturginio giesmyno" (nr. 25). Šv. Pranciškus savo "Saulės giesmę" baigia tokiu dvieiliu:

"Laudate et benedicete Misignore et rengratiate
et serviateli cum grande humilitate —


Garbinkite ir šlovinkite Viešpatį, ir dėkokite, ir tarnaukite jam didžiu nuolankumu". Paprastučiai žodžiai, be jokių pūstinių vaizdų ("prona mundi machina"), be jokio žaidimo žodžiais ("novi per gratiam novum canamus canticum"), be jokios dirbtinės didybės ("Dieve dvasios karžygių . . . Tau nėra lygių"). Iš tikro, nuoširdus paprastumas sugėdina putlų išdidumą ne tik gyvenime, bet ir poezijoje. Tai įspėjimas visiems giesmių kūrėjams, kad Dievas nemėgsta ne tik pasipūtėlio žmogaus, bet ir pasipūtėlės giesmės.

Pilnumos dėlei reikia pastebėti, kad ir pro žmogaus būvį šv. Pranciškus nepraeina savo eilėraštyje negirdomis. Vis dėlto šio būvio vaizdavimas čia visiškai kitoks. Sklaidant "Saulės giesmę" kaip tekstą, aiškiai regėti, kad ji turi ketvertą sandų: 1. įvadą kaip Aukščiausiojo pagarbinimą visokia garbe, 2. gamtinę dalį kaip Viešpaties garbę gamtos daiktais, 3. žmogiškąją dalį kaip Viešpaties garbę mūsų gyvenimu bei mirtimi ir 4. užbaigą kaip bendrąjį kvietimą Dievą garbinti bei jam tarnauti. Plačiausiai šioje sąrangoje yra išvystyta gamtinė dalis (18 eilučių): ji organiškai siejasi tiek su įvadu (4 eilutės), tiek su užbaiga (2 eilutės). Trečioji arba žmogaus būvį liečianti dalis yra trumpoka savo apimtimi (9 eilutės), proziška savo išraiška ir moralizuojanti savo turiniu. Todėl atrodo, kad ši dalis į "Saulės giesmę" yra įterpta vėliau. Šv. Pranciškaus gyvenimo tyrinėtojai (pav. J. Joergensenas) net nurodo, kokia proga anos devynios eilutės buvusios prirašytos. Dar tebesirgdamas, šventasis grįžęs į Asyžių (1226 m.) ir čia radęs susivaidijusius vyskupą ir burmistrą: vyskupas buvo burmistrą ekskomunikavęs, o burmistras uždraudęs gyventojams prekiauti su vyskupu. "Kokia gėda mums, Dievo tarnams, kad niekas nesiima jų sutaikinti", taręs šv. Pranciškus, parašęs du naujus posmus ir liepęs broliam juos pagiedoti prie vyskupo rūmų:
"Laudate si, Misignore, per quelli ke
perdodano
por lo tuo amore et sostengo infirmitate et
tribulatione;
beati quelli kel sosterrano in pace,
ka da te, Altissimo, sirano incoronati —


Tebūnie, Viešpatie, garbinamas tais, kurie atleidžia dėl Tavo meilės, kęsdami negalią bei priespaudą; palaiminti, kurie tai neša ramybėje, nes jie bus Tavo, Aukščiausiasis, apvainikuoti". Šių žodžių sujaudinti, vyskupas ir burmistras susitaikę: burmistras atsiprašęs vyskupą, o vyskupas prisipažinęs esąs staigaus būdo. Posmas gi apie mirtį kaip Viešpaties garbę buvęs šv. Pranciškaus sukurtas, kai gydytojas jam pranešęs, kad jo liga nebeišgydoma ir kad jis gyvensiąs gal tik kokį mėnesį. Tada šventasis sudėjęs posmelį:
"Laudate si, Misignore, por sora nostra morte
corporale
de la quale nuliu homo vivente po skappare —

Tebūnie, Viešpatie, garbinamas seserimi mūs kūno mirtimi, iš kurios nė vienas žmogus gyvenime ištrūkti negali". — Trumpai tariant, žmogaus būvį liečianti "Saulės giesmės" dalis yra sukurta konkrečių mūsų padėčių akivaizdoje, šių padėčių betgi arčiau neapibūdinant ir poetiškiau jų nenusakant.

Štai kodėl esama pagrindo manyti, kad ši "Saulės giesmės" dalis yra vėlesnė, todėl savu tekstu organiškai nesusiliejanti su gamtą liečiančia dalimi. Ji netaria nieko, kas šv. Pranciškui kaip poetui būtų būdinga. Susidūrusi su žmogiškuoju būviu, šv. Pranciškaus poetinė egzistencija, atrodo, neradusi tinkamo žodžio, kaip kad ji jo nerado ir miestui. Gamtos atžvilgiu Asyžiaus šventasis nėra panteistas, žmogaus atžvilgiu jis nėra egzistencialistas. Todėl "Saulės giesmės" moderninė interpretacija kaip kosminių tolių poezijos (E. Leclerc OFM) ar kaip ekologinės meilės aplinkai (E. Doyle OFM) yra ne kas kita, kaip mūsų meto nuotaikų perkėla į kūrinį, kuris savyje jų neturi ir todėl jų šviesoje savęs nė neatskleidžia.

Vokiečių poetas J. Ch. Holderlinas yra žmogiškąjį būvį nusakęs žodžiais: "Poetiškai žmogus buvoja žemėje — dichterisch wohnet der Mensch auf der Erde". Vargu ar kam kitam šie žodžiai taip gerai tinka, kaip šv. Pranciškui. Asyžiaus šventasis iš tikro žemėje gyveno bei veikė poetiškai. Šiuo požiūriu jį apmąstant, galima geriau suprasti jo elgesį, jo regulą ir galop net jo ordiną su istorinėmis kaitomis. Nes poetinė egzistencija yra nepasekama; nepasekama labiau, nei kuri kita. "Ką Pranciškus darė ir kas vis iš naujo apie jį pasakojama, negali būti pakartota. Negalima du kartu išsivilkti iš drabužių vyskupo ir savo tėvo akyse, nes tai būtų jau teatrinis mostas", sako Ch. Duąuoc.27 Tai svarbūs žodžiai. Galima pakartoti mokytoją, karį, pamokslininką, bet negalima pakartoti poeto. Poetas yra neperteikiamas nei savimi pačiu, nei savu veikalu. Ir gal kaip tik čia glūdi šv. Pranciškaus paslaptis. Visi juo žavisi, visiems jis yra mielas, bet niekeno jis nėra pakartojamas. Nes kaip negalima pasisavinti "Saulės giesmės", netampant plagiatorium, taip negalima pakartoti savyje jos autoriaus, netampant pamėgdžiotoju. Šv. Pranciškus vadino save "paprastu bei silpnu žmogeliu — homo vilis et caducus".28 Šiame jo paprastume kaip tik ir slypi jo vienkartiškumo pagrindas, neleidžiąs jo pakartoti. Ir po 800 metų jis nėra nei pralenktas, nei kieno kito — asmenine ar bendruomenine prasme — atstotas. Istorija pralenkia ir mokytojus, ir karius, bet ji nepralenkia poetų. Poetas visados yra "nesenstantis garbe — laude recens" (Horatius).

Citatų šaltiniai
1.    Jean Leclerccj OSB, Wissenschaft und Gottverlangen, Dūsseldorf 1963, p. 26
2.    Plg. Jean Dėcarreaux, Les moines et la civilisation en Occident, Paris 1962, p. 211.
3.    Albert Gorres, Ein existentielles Experiment. Zur Psy-chologie der Exerzitien des Ignatius von Loyola, sudėt, veikale "Interpretation der Welt", VVūrzburg 1965, p. 498.
4.    Nazareno Fabbretti, Pranziskus, die Bewegung des 'Evan-geliums' und Gemeinschaften im Volksmilieu, "Conci-lium" 1981 m. nr. 11, p. 715.
5.    Plg. Analekten zur Geschichte des Franziskus von Assisi (šv. Pranciškaus raštai lotynų kalba), hrsg. v. Friedrich-Wiegand, Tūbingen 1930, p. 20-24 (šioje knygoje esanti senoji lotynų kalbos rašyba yra straipsnyje pakeista da-bartiniąja, pav. hec-haec).
6.    Lothar Hardick OFM ir Engelbert Grau OFM, Die Schriften des heiligen Franziskus von Assisi, Weil/W 1980, p. 21.
7.    Plg. Michel Mollat, Die Armut des Franziskus, "Con-cilium" 1981 m. nr. 11, p. 707.
8.    Plg. Ernst-Robert Curtius, Europaische Literatur und lateinisches Mittelalter, Bern 1948, p. 469-470.
9.    Cit. Analekten ... p. 27.

10.    Friedrich Wiegand, Analekten ... p. IX.
11.    E. R. Curtius, op. cit. p. 40.
12.    Plg. E. R. Curtius, op. cit. p. 464.
13.    E. R. Curtius, op. cit. p. 41.
14.    Plg. L. Hardick ir E. Grau, op. cit. p. 30-32.
15.    L. Hardick ir E. Grau, op. cit. p. 209.
16.    Cit. L. Hardick ir E. Grau, op. cit. p. 208.
17.    L. Hardick ir E. Grau, op. cit. 209. 19.   Plg. Regula bullata (1223 m.), cap. 3.

19.    Plg. Aimė-Georges Martimort, Handbuch der Liturgie-wissenschaft, Freiburg i. Br. 1965, t. II, p. 360.
20.    E. R. Curtius, op. cit. p. 100.
21.    Romano Guardini, Drei Schriftenauslegungen, VVūrzburg 1949, p. 38.
22.    "Saulės giesmės" tekstas senąja italų kalba čia yra cituojamas iš lotyniškojo šv. Pranciškaus raštų leidimo: Analekten ... p. 44-45.
23.    Plg. Edith Stein, Kreuzeswissenschaft. Studie ūber Jo-hannes a Cruce, Louvain 1950, p. 37-43.
24.    Jean Leclerą, Wissenschaft und Gottverlangen, p. 267.
25.    Jacąues le Goff, Franz von Assisi zwischen den Er-neuerungsbewegungen und den Belastungen der feudalen Welt, "Concilium" 1981 m. nr. 11, p. 694.
26.    Cit. Analekten ... p. 44.
27.    Christian Duąuoc, Franziskus: der theologische Wert einer Legende, "Concilium" 1981 m., nr. 11, p. 752.
28.    Epistola ad capitulum generale, cit. Analekten ... p. 39.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai