Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS PDF Spausdinti El. paštas


Gražina Tulauskaite: RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS. Lyrika. Išleido Terra. Chicago, 1957, 62 p.

Naujoji Gražinos Tulauskaitės poezijos knyga "Rugsėjo žvaigždės" bus, manau, sakitytojų mielai priimta. Knyga išlaikiusi autorei būdingą ir augštą menini lygi - O tai yra daug, nes jai moterų poečių eilėje neginčijamai tenka pirmoji vieta. Konkurenčių neturi, ir vargu ar greit jų besulauks.

Poetė nuo savo rašto karjeros pradžios yra nuosaiki ir klasiškai rami; ji nei staigių posūkių nedarė, nei skambių šūkių neskelbė, bet ėjo ir tebeina viena ir ta pačia kryptimi — jai būdinga klasiška forma ir klasiška rimtis. Jos poezija neturi net to viscms poetėms būdingo atvirumo, ir čia ji lieka santūri. Tai poetė, nors giliai jaučianti ir švelni, bet su kiek kietoka pažiūra j poeziją: ji turi būti rami, švari, tyra. Forma tobula, klasiška, išlaikyta. Kalba gryna ir laisva bei atsipalaidavusi tarmiškumų (tai gal ir nuopelnas, nes autorė zanavyke). Tiesa, autorė labai mėgsta trumpo metro eiles. O trumpas metras reikalauja glausto, beveik lapidarinio sakinio, kuriame, deja, poetinės ir ypač ritminės galimybės yra siauros. Rinkinyje trumpo metro eilių apstas (tai būdinga visai jos poezijai, ne vien šiai knygai) sudaro ritminio pasikartojimo, be kita ko, klaidingą įspūdį, o dažnai net paprastą monotoniškumą. "Rugsėjo žvaigždėse" beveik trečdalis eilių, kuriose eilučių ilgis neprašoka septynių skiemenų. Tai gal truputį perdaug, juoba, kad tik poroje eilėraščių eilučių ilgis tepasiekia dešimt skiemenų. Ta grynai formalinė eilių savybė sudaro ypatingą, kiek šaltoką poezijos atmosferą: metalo, ne stygos skambumą; apgalvoto dailaus aforizmo, ne netarpiško širdies bal o įspūdį. Tiesa, tai Gražinos Tulauskaitės poezijai būdinga, tai dal's jos pačios susidarytojo poetinio veido.

Dėl to net ir dabar, kai gyvenimas užgavo visas poetės širdies gelmių stygas, ji išlaikė savo rimtį ir klasišką orumą. Tai, aišku, kaip sakiau, yra tiktai formos reikalas, nes šioje knygoje poetė atskleidžia visą nostalgiją ir beveik nusiminimo siekiančią melancholiją. Gal net daugiau kaip "Po svetimu dangum". Bet, pažymėdamas Gražinos Tulauskaitės poezijos ir formos savybes, visai neperšu jai keisti metro ir ilginti eilučių, nes kaip tiktai čia ir glūdi nemaža jos poezijos būdingumo savybė.

Tik gyvinę būtybė, sako, savimi patenkinta, o žmogus iš kitų gyvių tuo skiriasi, kad jaučia savo likimą, kuris esme ir prigimtimi yra liūdnas ir tragiškas. Be asmeninės ir vidinės, yra dar išorės tragiką, kuri dar labiau užgauna žmogų. Turiu galvoje visų mūsų nuotaikas. Poetas, net apolitiškas, yra daugiau negu eilinis (kito amato ar verslo) pilietis. Jis taip suaugęs su savo tauta, kaip augalas su žeme ir oru. Perkeltas į kitą dirvą ir kitą klimatą, jis, galbūt, prigyja ir auga, žaliuoja ir net žydi, bet paprastai vaisiaus jau neneša. Dėl to tasai, anot poeto, "toks didelis ir sunkus gimtosios žemės ilgesys", susipynęs (atleis man poetė ir bičiulė mano atvirumą) su jos pačios likimu, nors laisvam ir svetingam, bet poetui svetimam krašte, ir išauga j tragiką.

Gimtosios žemės ilgesio motyvas tremties lietuvių poezijoje yra bemaž visuotinis, užvaldęs poeto sąmonę ir pasąmonę. Nostalgija yra visų laikų ir visų kraštų poetinis motyvas. Savo esme jis nėra originalus, bet čia iškyla individualus originalumas. Juk vistiek ne tema, o žmogus kalba:

Tu  lyg Baltijos šauksmas sugrįžti,
Tu lyg Nemuno žilo rauda,
Kaip sidabro varpelis, jaunyste,
Man skambėsi dainoj visada.

Jaunystei, 14 psl.

Autorė labai dažnai grįžta prie negrįžtančios jaunystės motyvo. Jos poezijoje tatai įgauna ypatingą spalvą. Ji kalba ne apie abstrakčią, bet konkrečią ir savo jaunystę, su viromis tą jaunystę gobusiomis savybėmis, kurios kaip tik ją darė brangią ir mielą. Nors autorė ir tikru vardu nevadina beveik, tačiau daugiau negu aišku, kad jaunystė, tai ir laisva Lietuva:

Nei gyva dabar, nei mirus:
Lyg šešėlis, lyg   dvasia;
Ir viena, kaip vėjas tyruos
Ar kaip sniegas kalnuose.

Viskas rodosi paskendę
Lyg migloj, lyg vandeny.
Ir lyg debesy3 padange
Nežinai, nė kur eini.

Nostalgija, 27 psl.

Nostalgijos motyvas taip dažnas lietuvių tremties poezijoje, kad su juo jau būsime gerokai apsipratę ir jis mūsų giliau jau pradeda nepaliec-ti. Bet tai nereiškia, kad šią temą reikėtų smerkti ar jos reikėtų poetams kratytis. Ne, tai didelė ir svarbi tema. Nemanau, kad viskas ja galingai pasakyta, bet lygia dalia manau, kad ta tema dar ne viskas pasakyta. Poezija yra nuolatinis jieškojimas. Ja dažnai prašaunamas taikinys, nes poetas, nors ir būtų jis pasaulio genijus, visada šauna aklon, tai yra, niekad nėra tikras, kad pataikys ar jau pataikė. Praeis kiek laiko, kai kas paaiškės, kai kas gal nueis nežinion, bet ir liks. šiam motyvui yra skirta jau visa eilė rinkinių. Galima sakyti ištisa tėvynės ilgesio poezija. Ir ne bet kokia, nes ne bet kokie su ja yra susiję ir poetų vardai: Brazdžionis, Bradūnas, Tulauskaite...

"Rugsėjo žvaigždės" yra "Po svetimu dangum" tąsa, bet tąsa trečiuoju matavimu — gilumon. Ir. jaunystes motyvas, ir tėvynės pasiilgimo motyvas su laiku gilėja ir didėja, gal net greičiausiai geometrinės progresijos proporcija; darosi rami, ir — gili.

Rinkinys dailiai išleistas: švarus, mielas į rankas paimti. Viena gal tektų pastebėti, tai kažin ar beverta autorei baidytis skyrybos ženklų. Būčiau  linkęs už   skyrybos  ženklų gausumą poezijoje, nes tai šiek tiek pabrėžia ritmą, o ir logine prasme eilėse jie turi didesnės reikšmės, nes jie dažnai gali pabrėžti ir prasmę. Iš mano pacituotų pavyzdėlių skaitytojas gali pastebėti, kad keli kableliai būtų itin naudingi, o citatos paimtos ne tuo tikslu, tai pavyzdžių galima būtų ir būdingesnių parinkti. Aišku, tai mažmožiai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai