Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTOSAKININKUI JUOZUI BŪGAI MIRUS PDF Spausdinti El. paštas
Man teko turėti nemaža reikalų su šiuo mūsų tautosakos rinkimo entuziastu, atlikusiu didelį ir vertingą darbą. Pirmiausia su juo susidūriau, kaip Lietuvių Tautosakos Archyvo vedėjas, kai jis pradėjo siųsti Archyvui gana stambius tautosakos rinkinius. Tai buvo bene 1937-38 m. Kartais atvykdamas į Kauną, jis užeidavo į Archyvą ir tekdavo gana plačiai tais reikalais išsikalbėti. Kaip ir visiems kitiems tautosakos rinkėjams, stengdavausi ir jam kalte įkalti, kad renkant tautosaką negalima pakeisti ar "pagražinti", nes tokia medžiaga nustoja vertės, be to, reikia duoti kuo tikslesnė metrika apie tautosakos teikėjus. Visokios rinkėjo aiškinamosios pastabos yra labai vertingos ir jų nereikia šykštėti. Atrodo, kad jis šiuos pagrindinius tautosakos rinkimo dėsnius suprato, ir jo rinkinių kokybė vis gerėjo. Kai baigęs gimnaziją Juozukas 1940 m. rudenį atsidūrė Vilniuje, sumaniau įtraukti jį į rimtesnes tautosakos studijas ir priėmiau tarnautoju  į Lietuvių Tautosakos Archyvą. Tautosaka nėra tik dainavimas ar pa;akų sekimas, bet jos studijos reikalauja labai disciplinuoto ir stropaus darbo. Nors Juozukui labai įdomu buvo bendrauti su žmonėmis, ištraukti iš jų atsiminimus ir visokias senienas, tačiau laboratorinis darbas jam atrodė per daug nuobodus. Užsidegimas tautosakai ėmė aušti ir jis, svyravęs tarp tautosakos ir archeologijos, pagaliau apsisprendė už pastarąją ir perėjo dirbti į prof. J. Puzino vadovaujamą archeologijos skyrių.

Ir vėl susitikau su Juozu jau šiame kontinente, Bostone 1949 m. vasarą. Abu rinkome tautosaką, abu naudojomės modemiškomis rinkimo priemonėmis: jis rašė į plieno vielas, aš į popierinius ir plastikos kaspinus. Iki pusnakčiu klausiausi jo užrašymų, kurių jau ir tada nemaža turėjo. Tiesa, jam nelengva buvo nuspręsti, kas rašytina ir kas ne, jis rašė viską, apie trečdalis dalykų nevertėjo rašyti, tačiau kiti du trečdaliai buvo labai vertinga medžiaga, kokios ir Lietuvoje nelengva būdavo rasti. Aišku, geriau užrašyti daugiau, paimti ir abejotinos vertės dalykus, negu būnant rankiam praleisti kokią retenybę. Todėl aš jam nieko nesakiau tuo reikalu, tegul rašo viską, kas tik jam pasiseka užtikti. Man daugiau rūpesčio kėlė kitas dalykas. Jo užrašai apie asmenis, teikiančius tautosaką, jų kilmė ir kt. (vėl toji metrika!) buvo gana palaidi. Aš raginau jį galimai greičiau sutvarkyti savo užrašus ir sudaryti rinkinio katalogą. Dar geriau reikalauti iš kiekvieno dainininko ar pasakotojo, kad jis pačioj pradžioj pats įkalbėtų į mikrofoną žinias apie save, pvz.: "Cia dainuoja Juozas Ulčinskas, 64 metų amžiaus, kilęs iš Ilgininkų kaimo, Merkinės parapijos". Kai kitais metais susitikau Juozą Čikagoje ir vėl klausiausi jo užrašymų, tai labai apsidžiaug'au girdėdama, kad daugelis užrašymų jau turėjo tokius įkalbėjimus, kurie nepasimes ir nesusimaišys, kaip popieriaus lapai su užrašais.

Tautosakos rinkėjo darbas yra sunkus ir nedėkingas. Taip buvo visais laikais ir visuose kraštuose. Savo laiške, man rašytame 1952 m. balandžio 26 d., Juozas skundėsi: "Po truputį tvarkau surinktą tautosaką, žinote, Daktare, labai mažai atliekamo laiko teturiu sutvarkyti reikiamai surinktą tautosaką. Tautosakos rinkimui jau pridėjau . . . viską, ką uždirbau atvykęs į Ameriką. Dirbau visą laiką tą darbą, negailėdamas nei sveikatos, nei pinigų ... Dabartiniu metu šnekėjausi su mūsų veikėjais ir skaudu, visi į šį darbą žiūri pro pirštus .. . Niekas nenori padėti. Dabar dirbu 10 valandų į dieną fabrike". Negalėjo jam realiai daug padėti ir tie, kurie į tautosakos rinkimą nežiūrėjo pro pirštus ir jo darbą vertino. Karts nuo karto primesdavo po keletą dolerių, tai ir viskas. Lituanistikos Institutas jam galėjo suteikti tik moralią paramą, 1952 m. vasarą išrinkdamas jį Instituto nariu korespondentu, nors buvo dėta pastangų ir materialinei paramai suteikti. Manau, kad laikas apie tai tarti keletą žodžių.

Jau 1949 m. Bostone mačiau, kad Juozas šlubuoja. Skundėsi turįs reumatizmą ir daktarai nepagelbsti. Liga vystėsi toliau, naikindama jį fiziškai ir psichiškai. Pasirodo, būta rimtesnio dalyko, negu reumatizmas. Kai sužinojau, kad Juozas atsidūrė ligoninėje ir jo padėtis labai sunki, 1955 m. sausio 25 d. parašiau Lituanistikos Instituto prezidentui raštą, kuriame taip dėsčiau: "Noriu atkreipti Instituto vadovybės ir Iždo Tarybos dėmesį šiuo reikalu. Tautotyros skyriaus narys korespondentas Juozas Būga yra užrašęs fonografu daug labai vertingos tautosakines medžiagos. Jis yra ligonis, jo padėtis, galima sakyti, beviltiška ir dabar rado prieglaudą Oak Forest Infirmary (Ward 36). Gerų žmonių padedamas, jis dar ir dabar vis užrašinėja tautosaką. Institutui negalima pasilikti abejingam šio asmens likimu. Daug kartų mums teko rausti, kai didelius mūsų žmonių darbus pradedame įvertinti, tik jiems jau mirus. Būtų skaudu, jei ir šiuo atveju tas pats pasikartotų. Dar didesnis būtų nuostolis, jeigu jo rinkiniai taip ir išsimėtytų, niekam jais prideramai nepasirūpinus. Aš siūlau paskirti Juozui Būgai, kol dar jis gyvas, nuolatinę pašalpą, kad ir kuklią, po kokius 25 dol. mėnesiui. Be to, Institutui reikia kaip nors pasistengti, kad jo rinkiniai nepatektų į nenusimanančių asmenų rankas . . . Mūsų pareiga yra padėti šiam nelaimingam entuziastui, padariusiam didelį darbą, kuris vertas šio to daugiau, negu akmeninis paminklas". Tai buvo oficialus raštas ir pasiūlymas, mano padarytas, kaip Instituto Tautotyros skyriaus vedėjo ir liečiąs to skyriaus narį.

Į tą mano raštą Instituto prezidentas 1955 m. vasario 15 d. taip atsakė: "Jūsų pasiūlymo J. Būgai mokėti iš Instituto kasos pašalpą dar neturėjau progos pateikti Iždo Tarybai, kurios kompetencija yra skirstyti lėšas, nes ji dar nesusirinko posėdžio ir apskritai yra sunkiai išjudinama. Jau gyvas reikalas buvo jai anksčiau posėdžiauti. Pats aš mielai norėčiau pritarti kokiai pagalbai J. Būgai, bet abejoju, ar Taryba turės iš ko paimti pinigų. Ligi šiol — per 3 metus — vos apie 900 dol. tesusirinko Instituto ižde".

Žinoma, tuščias dalykas buvo kalbėti ir rašinėti. Vienas senosios kartos, bet šviesus Amerikos lietuvis apie tą miegalių "Iždo Tarybą" taip išsireiškė; "Tupi, kaip vištos ant kiaušinių dėl tuščios garbės ir nieko neveikia. Kad bent susiprastų atsistatydinti, bet ir šito trūksta. .." Taip buvo pasakyta prieš kelerius metus, bet ir šiandien, atrodo, niekas nepasikeitė.

Kai man nepasiseka su savaisiais, tai aš lietuviškai nusikeikiu, paminėdamas mitologišką Perkūną, ir kreipiuosi į kitataučius. Dažnai man ten geriau sekasi ir daugiau randu supratimo. Jei ne amerikonai, šiandien nebūtų spaudoje stambaus veikalo "Lietuvių Dainos Amerikoje". Ir Būgos reikalu užmezgiau ryšius su labai rimta amerikiečių įstaiga Vašingtone, siūlydamas įsigyti Būgos rinkinį. Mano pasiūlymas buvo gana palankiai sutiktas, ir iškilo visai realus klausimas: kokia to rinkinio apimtis ir kiek už jį jo savininkas norėtų. Todėl 1955 m. birželio 13 d. parašiau Juozui Būgai tokį laišką: "Jau senokai esu parašęs raštą, kaip Tautotyros skyriaus vedėjas, Lituanistikos Instituto vadovybei, kad pasirūpintų Jūsų sunkia padėtimi ir suteiktų kokią pagalbą. Pažadėjo sušelpti, tačiau didesnės ir nuolatinės paramos, kaip atrodo, negalima tikėtis. Man atėjo į galvą tokia mintis. Gal galima būtų surasti kokią amerikonišką mokslo įstaigą, kuri panorėtų nupirkti Jūsų vertingus tautosakos užrašymus. Vienur kitur čia Vašingtone jau esu kalbėjęs ir pasirodė, kad esama susidomėjimo. Žinoma, pirmiausia klausia, kiek tų užrašymų yra ir kokios kainos norėtų. Aš nieko negalėjau pasakyti, nesusisiekęs su Tamsta. Tad prašyčiau apgalvoti, pasitarti su savo artimaisiais ir man pranešti, ar sutiktumėte savo rinkinį, t. y. fonografo vielas ir užrašus parduoti, kiek turite prirašęs rutulių ir kokią kainą norėtumėte gauti. . . žinoma, aš patarsiu parduoti tik rimtai įstaigai, kur rinkinys bus gerai užlaikomas ir padarytas prieinamas tyrinėtojams, kaip lietuviams, taip ir kitataučiams. Atrodo, kad sveikata neleis Jums patiems tą medžiagą apdoroti, nurašyti ar spaudai paruošti. Tad anksčiau ar vėliau ji turės atsidurti kokioj mokslo įstaigoj. Labai gaila, kad patys lietuviai tokiems reikalams neparodo nei pakankamo supratimo, nei rūpestingumo. Teks kreiptis į svetimus. Ag norėčiau, kad už savo didelį darbą gautumėte galimai didesnį medžiaginį atlyginimą ir palengvintumėte savo sunkią dabartinę, kaip negalinčio dirbti ligonio, padėtį. Tuo reikalu aš esu pasirengęs patarpininkauti ir lauksiu Jūsų atsakymo".

Nežinau, ar jis gavo mano laišką, kuris buvo adresuotas į Oak Forest Infirmary, o jei gavo, tai dar klausimas, ar galėjo pilnai suprasti jo turinį. Aš jokio atsakymo į šį laišką iš nieko nesulaukiau. Po kurio laiko ir tas asmuo, parodęs susidomėjimo šiuo rinkiniu, perėjo į kitą tarnybą ir išvyko iŠ Vašingtono, tada visas šis reikalas savaime atkrito.

Du jautriu laišku apįe Juozą Būgą man parašė iš Čikagos didelė tautosakos mylėtoja Uršulė Žemaitienė, kuri Juozą aplankydavo ligoninėje. Vienas laiškas buvo rašytas 1957 m. gruodžio 15 d. apie Juozo ligą ir paskutinį jo gyvenimo laikotarpi. Netrukus atėjo ir kitas, rašytas 1958 m. sausio 7 d. ir aprašąs jau Juozo laidotuves. Taip pasibaigė entuziastingo tautosakos rinkėjo tragiškas gyvenimo kelias. Tenka girdėti, kad Juozo Būgos tautosakiniu palikimu rūpinasi A. Dundul:s ir tie rinkiniai būsią perduoti Pasaulio Lietuvių Archyvui Čikagoje. Reikia tikėtis, kad didelis Juozo atliktas darbas nenueis niekais dėl mūsų apsileidimo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai