Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GROŽIS IR MODERNIOJI TAPYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JACQUES MARITAIN   
Veikalo Creative Intuition in Art and Poetry (1953) Šeštojo skyrelio "Beauty and Modern Painting" (p. 209-228) sutrumpintas vertimas. Šis veikalas tai J. Maritaino skaitytos paskaitos Washingtono Nacionalinėj dailės galerijoj (The A. W. Mellon Lectures in the Arts, National Gallery of Art, Washing-ton, D.C.).

1. Dailininkai, lygiai kaip ir rašytojai, turi kęsti tą vidinį suskilimą, kurio simptomai sudarė XIX amžiaus ypatingą bruožą, ir būti apgaudinėjami mito, kuris menininką laiko herojumi. Ta-i, manau, mažesniu mastu už poetus ir rašytojus, nes dailininkams sunkiau linkti į dvasinį ego (aš) garbinimą dėl to, kad .jie norom nenorom yra pririšti prie regimosios medžiagos ir kūninės egzistencijos — prie gamtos. Kaip tik šis faktas sudaro moderniajai tapybai didelių sunkumų jos kūrybinėje raidoje. Pareiga regimuosius daiktus perkurti kūrybinio asmeniškumo išraiška sukelia neišvengiamų trūkumų ir atsitiktinių nepasisekimų, pareikalauja daugelio aukų.

Pirmoji auka yra žmogaus figūra. Moderniojo 10 nepajėgumas kurti grožį kitaip, kaip tik ogaus figūros grožio kaina, yra neraminantis simptomas. Jeigu yra tiesa, kad žmogaus kūnas yra gražiausias kūrinys gamtoje, kad žmogaus veidas yra natūraliai šventas kaip regimasis ženklas, per kurį šviečia nemirtingoji siela, — tai minėtasis daugiau ar mažiau visų didžiųjų dabarties tapytojų nesugebėjimas negali būti laikomas menku trūkumu. Be abejo, tai buvo neišvengiama: kadangi žmogaus figūroje natūralaus grožio vidiniai reikalavimai pasiekia aukščiausią integracijos laipsnį, tai ypatingai ir sunku jos regimąsias formas perkurti be deformavimo. Ar kada pavyks nugalėti i sunkenybę? Kol ji nenugalėta, t.y., kol kalbamasis perkūrimas netapo, kaip pas El Greco, žmogaus išorės pakeitimu į kažką daugiau kaip žmogiška, tol moderniškoji tapyba turi visas priemones išreikšti dvasiškumui, išskyrus pačią normaliausią.

Kalbėjau apie didžiuosius dabarties tapytojus. Aplamai visi nepajėgia žmogaus kitaip vaizduoti, kaip nuskurdindami ar sužalodami jo formą, arba žmogaus nuvertinimu, arba jo subrutalinimu, arba jo iškraipymu.

Paskutinėje Picasso manieroje tai tapo tikro agresyvumo išraiška, bet visada palenkta kūrybinei laisvei, tai poetinės laisvės rūšiai, kuri yra juodas humoras, ir vidiniam grožio jausmui (turint galvoj ne šias suluošintas figūras, bet kūrinio visumą). Tačiau nūdien taip pat turime ypač nelemtą ir neteisėtą dabarties didžiųjų tapytojų palikuonį, sakyčiau, degradacijos (nuvertinimo) mokyklą su godžiais Picasso sekėjais, kurie jo žiaurius hieroglifus klaidingai išsiaiškino gyvulišku niršuliu. Tie dailininkai Picasso mene rado priemones atpalaiduoti savo netašytos sielos pagiežai ir pigiu būdu sužavėti idiotišką publiką. Jie įsiutusiai kimba prie žmogaus figūros, bet tik tam, kad ją paverstų supuvusiu gemalu, sutrūnijusiu driežu ar išdarkyta kengūra. Heraklitas yra pasakęs: Gražiausia beždžionė yra biauri, palyginus su žmogumi,\ Jie gi mums rodo biaurų žmogų, palyginus su biauriausia beždžione. Tie tapytojai, nors nebūdami surrealistai, praktiškai vykdo surrealistinį grožio atmetimą (turint galvoj ne tik žmogaus veidą ir kūną, bet ir patį kūrinį) ir gal tiki žmonijai perteikia pranašišką tiesą.

2. Bet svarbu pažymėti, kad esama ir kitokių tapytojų, kurie iš tikrųjų yra nusipelnę kūrybinių ieškojimų sąjūdyje ir kurie tebesiekia grožio savo kūryboje. Tie dailininkai susiduria su vis augančia sunkenybe, neatsiejama nuo moderniosios tapybos pažangos. Tai būtent faktas, jog pagal tai, kiek dvasios kūrybiškumas siekia vis labiau išsilaisvinti, kad kūriniai atskleistų kūrėją, tiek gamta vis daugiau iškelia didesnių kliūčių, arba tikriau — iš poetinės intuicijos reikalauja tolydžio didėjančios jėgos suvokti daiktams ir jiems išreikšti kūriniuose, betgi drauge neslopinant asmeniškumo išreiškimo ir dvasios kūrybinės laisvės. Tai, kas prieš dvidešimt metų buvo neįkainojamas natūralizmo nugalėjimas, dabar atrodo vis dar nudažyta natūralizmu. Bet koks gamtinių pavidalų vaizdavimas laikomas kliūtimi laisvam dvasios kūrybiškumui. Ir iš tikrųjų jis yra tokia kliūtis, kol gamtinę tikrovę išgrynina ir perkeičia kūrybinė intuicija savo deginančioje naktyje. Tačiau kūrybinės intuicijos kelias yra daug reikalaujantis ir vienišas, vedantis į nežinią per dvasios kančias.
Menininkai visada yra gundomi verčiau rinktis techninių atradimų kelią.

Kubizmas ryžosi natūralius pavidalus transponuoti, juos suskaidydamas ir atstatydamas naujai suorganizuotoje erdvėje, kuri priklauso nuo tapybos-kaip-tapybos konstrukcinių reikalavimų ir kuri daro mūsų žvilgsnį mažiau apribotą medžiagos nepermatomumu (lyg kad iš karto būtų galima žiūrėti į daiktą iš visų šonų!). Tuo būdu kubizmas davė nemaža puikių paveikslų.

Futurizmas, aplamai mažiau sėkmingas, išskyrus kai kurias įžymias Severino drobes, mėgino panašią transpoziciją judesio sukeltų vizualinių įspūdžių gyvais sukeitimais ir tarpusavio interpenetracija.

Dislokuodami natūralius pavidalus, nei kubizmas, nei futurizmas iš tikrųjų neatsisakė jų. Jie tik bandė iš jų išgauti naują vizualinę reikšmę, tačiau kreipdami šią pastangą tik į išorinį juslumą ir galutinai pasitikėdami atradimu naujų techninių priemonių. Todėl Chagall ar Malevich ir galėjo kubizmą laikyti užsispyrėlišku natūralizmu.

3. Tapyba vis mėgino iš savo dabar turimų sunkenybių rasti tariamai nepasiekiamą išeitį, pratęsdama kubizmą. Ar negalimas kitoks sprendimas? Ar nėra kokio tiesaus kelio? Tai nebe klausimas pasiekti, kas neįmanoma, bet greičiau atmesti dalį persunkios naštos. Nusigręžkime nuo daiktų ir rūpesčio juose suvokti kokią permatomą tikrovę ir paslėptą prasmę. Visai ar kiek galima palikime natūralinius pavidalus, kad ir transponuotus ar transfigūruotus, ir aplamai bet kokį daiktų vaizdavimą. Visai ar kiek galima atsisakykime gamtos pasaulio. Gal šitaip menas pagaliau atskleis savo tikrąją esmę, bus išlaisvintas nuo bet kokių natūralizmo pėdsakų ir pagaliau laisvai išreikš laisvą dvasios kūrybiškumą ir išlaisvins kūrybinį asmeniškumą?

Man atrodo, kad šitokiu būdu abstraktinės mokyklos pradininkuose įsigalėjo nevaizduojamojo meno samprata. Ir čia mes jau turime, ką pavadinčiau tikra abstraktinio meno sąvoka. Modernusis abstraktinis menas yra subjektyvus savo intencija ir todėl priešingas islamo objektyviam abstraktiniam menui. Bet abstraktinis menas nieku būdu neimplikuoja grožio paneigimo, kiek jis yra įtikimas savo pradinei sąvokai. Priešingai, jei jis atsiskiria nuo gamtos daiktų, tai dėl to, kad nori būti ištikimesnis laisvam dvasios kūrybiškumui, t. y. poezijai, ir todėl siekti grožio — tikslo už poezijos tikslo — ištikimesnių būdu begalinei grožio platybei. Štai kodėl norėčiau šiuo atžvilgiu kalbėti apie nereprezentatyvinį ar nefigūratyvinį grožį, kaip ir apie nereprezentatyvinį ar nefigūratyvinį meną.

"Suprematizmas" — kitas vardas, kuriuo vadimamas abstraktinis menas. "Suprematizmas, — rašė Malevich, — yra naujas atradimas to tyro meno, kuris laiko tėkmėje dėl "daiktų" reikšmės išaugimo buvo dingęs iš akių . . . Suprematistiniu požiūriu gamtinių daiktų išvaizda neturi savyje prasmės; esminis dalykas yra jausmas — savyje, visiškai nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriose buvo iškilęs".

Šiaip ar taip, nefigūratyvinis menas mus radikaliai išlaisvina iš žmogaus pavidalui suteikiamo biaurumo ir kvailumo, kuris užtvindė mūsų laiko dailę. Jis to pasiekia, susilaikydamas vaizduoti žmogaus figūrą, ir turi (galvoju apie autentiškiausius jo atstovus) bent ritmo ir darnos grožio jausmą. Žinau, kad abstraktinio meno yra daug skirtingų formų ir kad kartais jis taip pat yra apkrėstas gyvulišku pamišimu ir agresyvia pagieža, apie kurią anksčiau kalbėjau. Kaip bebūtų, lieku dėkingas Mondriano ir Kandinskio sąmoningai pastangai siekti tobulos ir ramios pusiausvyros. Abstraktinis menas pajėgia mums suteikti kontempliacijos pradą ir sielos poilsį — bet tik, tiesa, nuošaliai palikdamas ir žmogaus, ir gyvųjų būtybių, ir aplamai būties tikrovę, mūsų akims teikdamas, pagal Platono idealą, ramybę geometrinių paviršių, vielų konstrukcijų ar medinių mašinų.

4. Teorija iš tiesų remiasi klaidingomis prielaidomis, ir naujo sprendimo bandymas — toks iš pradžių neinteresuotas ir rimtas — slepia pagrindinę iliuziją. Tiesiausias kelias buvo akligatvis.

P. Mondrian: Kompozicija su raudona, geltona ir mėlyna spalva (1921)

Abstraktiniai dailininkai teisingai mums sako, kad jie nėra "gamtai priešingi" ir nenutraukia su ja ryšių ta prasme, kad jie naudoja ir derina iš gamtos išplėšiamus ir išskiriamus pirminius jos elementus, kad jie domisi dinaminės pusiausvyros, proporcinių atitikimų, optiniais, psichofiziniais dėsniais, kurie savo pagrindą turi gamtoje. Bet visa tai lieka šalia esminio klausimo. Esminis dalykas yra tas, kad nevaizduojamoji tapyba nusisuka nuo gamtos kaip tikrovės visumos, nuo daiktų ir jų suvokimo, atsisako žvelgti į gamtos pasaulio, regimosios ir kūninės būties vidines gelmes.

Jeigu yra tikra, kad kūrybinis asmeniškumas išbunda drauge su išbudimu daiktams tame pačiame poetinio pažinimo procese, kad laisvas dvasios kūrybiškumas esmiškai realizuojasi poetine intuicija ir kad poetinė intuicija yra ne kas kita, kaip drauge suvokimas daiktų ir savęs paties, tai reikia pasakyti, kad, nevaizduojamasis menas, nusigręždamas nuo gamtos pasaulio, daiktų ir jų suvokimo, tuo pačiu save pasmerkia nepasiekti tų savo brangiausių tikslų, dėl kurių yra gimęs. Atsiribojus nuo pilnutinės tikrovės paslapties, suvokiamos kai kuriuose jos transparentiškuose aspektuose, — kitaip tariant, atsiribojus nuo poetinės intuicijos, — bet kokia pastanga laisvai išreikšti dvasios laisvą kūrybiškumą ir atskleisti kūrybinio asmeniškumo gelmes yra pasmerkta lėtai išblėsti. Užuot ištikimiau siekus grožio begalinės platumos, nė poetiniai polėkiai negali nevaizduojamojo meno apsaugoti nuo savaime linkimo į pačią ribočiausią grožio formą — nebylų grožį. Be poetinės intuicijos negali reikštis laisvas dvasios kūrybiškumas. Tapyba ir skulptūra negali apsieiti be poetinės intuicijos. Pagrindinė abstraktinio meno klaida buvo atmesti — nesąmoningai — poetinę intuiciją, kai buvo sistemingai atmetamas daiktų pasaulis.

Aplamai abstraktinis menas, imant jį kaip sistemą, yra tokioj pat sunkioj padėty, kaip idealistinė filosofija. Abu yra siena apsupti. Net psichofiziniai dėsniai, kuriais taip susirūpinusi nevaizduojamoji tapyba, negali būti atskirai pažįstami ir aprioriškai taikomi. Dailininkai juos pažįsta tik jų konkrečiuose ir faktiniuose rezultatuose — pačiuose daiktuose.

Atsisakant nuo sunkaus uždavinio vis giliau suvokti ir vis aiškiau išreikšti daiktų transparentinius atžvilgius, nenuostabu, kad abstraktinis menas gausėjantiems jo šalininkams virsta tik keliu pabėgti nuo poetinės institucijos. Faktiškai jis tapo naujos rūšies akademizmas. Vėl pasidarė lengva tapyti. Receptų ir formulių ieškojimas dailininkui atstoja poetinio kūrybiškumo iš jo reikalaujamus savęs žadėjimą ir kentėjimą. Tad dabar ir matome parodose, meno žurnaluose ir moderniojo meno muziejuose — drauge su neretais tikrai poetiškais darbais ir su dekoratyvinio meno srityje vertingais laimėjimais ir atradimais — rėkiančią daugybę raizginių, kampų ar voratinklių, amebinių ar filiformių gleivių. Visi tokie darbai turi pretenziją išreikšti kūrybinį originalumą, bet taip stokoja asmeniškumo, kad vos gali vieną dailininką atskirti nuo kito. Norom nenorom visi sukaustyti imitacijos, mados ir meno pirkliu.

5. Praktikuoti gamą dar nereiškia koncertuoti. Kaip pratybos ar bandymas, mano nuomone, nevaizduojamoji tapyba turi neabejojamą vertę. Ji atpalaiduoja vaizduotę, dailininko akiai atskleidžia pasaulį nenumatytų galimybių, santykių, ritmų etc, įgalina jį tobuliau apvaldyti savo išraiškos priemonių pirminius elementus, svarbiausia, jį patį moko visiškos laisvės naudoti s a kūrybinius resursus. Vis dėlto tai visa siejasi su technika, bet ne su poezija, geriausiu atveju — techniką daro lankstesnę ir paklusnesnę poezijai. Šiuo atžvilgiu pats moderniosios tapybos plėtojimasis, gal būt, abstraktinio meno praktikavimą padarė būtinu momentu atskiro dailininko lavinimesi. Gal būt, tuo pačiu pagrindu abstraktinis menas buvo neišvengiamas momentas ir bendrojoj dailės evoliucijoje. Tačiau, žvelgiant į meno tikrovę ir į paskutiniame šimtmetyje padarytą pažangą, vargu ar abstraktinio meno įsiveržimas gali būti laikomas pirmyn žengimu. Tai greičiau stagnacijos ir atžangos periodas.

6. Šiaip ar taip, kūrybinė intuicija yra, visad buvo ir visad bus pagrindinis tikro atsinaujini m: šaltinis. Mene išganymas ateina tik per kūrybinę intuiciją.

Didelė klaida buvo pirmon vieton iškelt instrumentinius ir antrinius dalykus prieš pagrindinius ir pirminius, ieškoti išeities nauju išoriniu priėjimu ir naujomis techninėmis revoliucijomis Antra klaida, susijusi su pirmąja, tai pirmyn žengimą suvokti tik kaip bėgimą nuo natūralizmo, lyg tiesai pasiekti pakaktų tik vis toliau šalinta nuo klaidos. Nesusipratimas buvo ieškoti laisve nuo ko nors, visų pirma nuo klaidos — vergiško imitavimo ar kopijavimo, bet taip pat ir nuo aplamai bet kokio gamtinių pavidalų vaizdavimo, užuot ieškojus laisvės kam — pasiekti kūrinyje tikresnį ir daiktų, ir savęs paties išreiškimą, vis labiau klausyti vis gilesnės poetinės intuicijos tarybinių jėgų.

Šiandien reikia iš naujo formuluoti senąjį imitavimo, arba sekimo, klausimą, nors pats žodis yra beviltiškai klaidingas. Visiškai aišku, kad imitavimas paprasto gamtos kopijavimo prasme (kad paveikslas apgautų akis ir jį būtų galima laikyti račių daiktu) yra tiesiogiai priešingas meno prigimčiai. Bet Aristotelis taip ir nesuprato imitavimo. Pagal jį, juo daugiau grožimės, juo daugiau objektas teikia intuityvinio pažinimo: dailėj ir poezijoje objektas taip pat yra ženklas, per kurį intuityviškai pažįstama transparentiška tikrovė. Kas limituota", yra ne patys natūraliniai pavidalai, bet per juos atskleista paslėptoji transparentiškoji realybė. Šv. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad menas imituoja gamtą in sua operatione — ne jos išorinę išvaizdą, bet jos veikimo (operavimo) būdus, ne kaip ji išoriškai atrodo, bet kaip ji pati veikia. Kurdamas savo linijų ir spalvų kūrinį, dailininkas gamtą taip imituoja, kaip jis imituotų kitą dailininką. Jis nekopijuoja gamtos kaip objekto, bet iš jos stebėjimo ir su ja susigyvenimo suseka, kaip ji organizuoja formų, spalvų ir šviesos žaliavą sudaryti mūsų akiai ir protui grožio jausmą. Tai iš tiesų visai savotiškas imitavimo tipas, kur mokomasi iš slepiančio ir pavydinčio mokytojo: tai daugiau išvogimas negu imitavimas. Turime tokių iš gamtos išplėštų paslapčių, kaip Michelangelo atskleistą liepsnos formą, Renoiro atrastą daiktams būdingą netaisyklingumą, Cėzanne'o susektas cilindro, sferos ir kūgio struktūras. Po pasivaikščiojimo vieną žiemos dieną Rouault man pasakojo, kad saulės šviesoj žiūrėdamas į sniego nuklotus laukus, jis atrado, kaip tapyti pavasarį baltai žydinčius medžius.

7. Šių dienų tapyba nugalės savo dabartinius sunkumus, kai supras, kad vien per poetinę intuiciją eina kelias gamtinių pavidalų efektyviam transponavimui, deformavimui, transfigūravimui. Poetinė intuicija daro, ką nori su gamtiniais pavidalais. Ji klausosi jų vidinės muzikos. Tuos atskirdama nuo materialinio buvimo gamtoje, suderina su savo pačios muzika. Tuo būdu natūralinės formos yra deformuojamos, transponuojamos ar transfigūruojamos ne techniniais formų dekompozicijos triukais, bet vidiniu būdu, einant už natūralinių pavidalų, daugiau pasakant, kas jie yra, ir taip juos įjungiant į bendrą giesmę, kupiną prasmės.

Poetinės intuicijos dėka kiekviena forma kūrinio visumos organizacijoje suvedama į santykius su kitomis taip, kad paveikslas išsiskleidžia darnia pilnatve totaliai vidinėje erdvėje, kaip savyje pakankama vienybė.

Vidinis paveikslo skaičius atitinka vidinę būtinybę, kurią senieji meistrai gerai suprato. Kubizmas ir abstrakčioji tapyba tik iš naujo tai pabrėžė. Tikiu, kad daugiau yra tikro naujumo viename dalyke, kurį dabarties ieškojimas iškėlė ir kuris tiesiogiai siejasi su poetiniu jausmu. Modernusis menas, man atrodo, ypač įsisąmonino metaforinę sąveiką, kurią poetinė intuicija savaime išskleidžia, kitais žodžiais tariant "iliuminuojančio vaizdo" — formos, daikto, mirgesio, mažos pasaulio dalies iškilimą į scenos centrą — reikšmę, kas itin pakelia veikalo intuityvinį reikšmingumą. Už-čiuopimas šio poetams įgimto turto yra vienas tikrųjų moderniosios tapybos laimėjimų.

Tapyba iš tikro nėra nūdien atsiradusi akligatvyje. Keliai yra atviri. Yra kelio ženklų, nurodančių kaip tik į tai, kas svarstyta. Jei būčiau prašomas suminėti kai kuriuos vardus, iš senųjų nurodyčiau romanų meno pradininkus, Hierony-mus Bosch, Tintoretto, El Greco, Piranesi, Georgės de Latour, Claude Lorrain, Goya, mūsų amžiuje — Cėzanne, Rouault, Braąue, Chagall, kas geriausio ir patvariausio Picasso kūryboj ir kai kuriuos surrealistų atradimus.

Aišku, nemanau nurodyti kokios ypatingos išeities, bet tik noriu nurodyti į tam tikrą inspiraciją rasti išeičiai. Kiekvienas didelis dailininkas pats užblokuoja savo atidarytą kelią ir išsemia jo galimybes. Niekada nebuvo klausimo, ar įmanoma tokių meistrų pėdomis sekti. Bet reikia juos su meile studijuoti, kad būtų nuo jų išsilaisvinama, besimaitinant jų patirtimi ir savo vidine liepsna, nuolankiai ir pakankamai atkakliai, rasti naujoms kryptims, apie tai net negalvojus.

Nepaisant mūsų dabarties civilizacijos sąlygų, tokių priešiškų kūrybinei laisvei, visada bus menininkų, kurie pakankamai turės tvirtybės atsigręžti į vidinius šaltinius ir pasitikėti poetinės intuicijos jėga. Daugiau kūrybiškai žengdami, negu teoriškai svarstydami, jie pajėgs rasti išeitį iš analizuotųjų sunkenybių ir būti nesavanaudiški savo kūrybinio asmeniškumo išbudime. Dailininkui, kaip ir poetui, nėra kito kelio atgauti vidinei vienybei, kaip siekiant tikslo už tikslo; ir taip, gal būt, bus dovanota jiems nauja galimybė bendravimo su visais žmonėmis šitame mūsų moderniajame pasaulyje, kuris ilgisi vienybės, grožio ir poezijos, nors tas ilgesys yra slopinamas ir brutaliai žlugdomas.
Išvertė P. Gaučys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai