Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. KAZIMIERO PALAIKŲ SAUGOJIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Kaip jau kituose straipsniuose buvo pažymėta, šv. Kazimieras mirė 1484 rn. kovo 4 d., ketvirtadienį po Pelenų dienos Gardine. Prie mylimo sūnaus mirties atskubėjęs, tėvas jo palaikus nugabeno į Lietuvos sostinę Vilnių ir palaidojo tenykštėje katedroje. Jo karstas buvo įmūrytas sienoje šiaurinėje katedros dalyje (į Neries pusę), buvusioje Marijos vardo koplyčioje, kuri vėliau pradėta vadinti Karališkąja. Joje šv. Kazimiero palaikai išbuvo ligi iškilmingo jo kanonizacijos paskelbimo 1604 m. Tada jie buvo išimti iš sienos ir perkelti į Goštautų-Chodkevičių koplyčią ant altoriaus, kol 1636 m. buvo iškilmingai pernešti į specialią jo vardo koplyčią.

Nuo 1636 m. rugpjūčio 14 d. šv. Kazimiero palaikai buvo jo vardo koplyčios viršuje ligi 1655 m. Tai buvo Vilniui ramūs laikai. Koplyčia buvo toliau puošiama, turtėjo naujomis brangenybėmis, pagaliau gavo atskirą kleboną—kapelioną. Juo 1649 m. buvo paskirtas Jurgis Bialozoras, sūnus Upytės pavieto maršalkos Kristupo, po 15 metų tapęs net Vilniaus vyskupu. Yra žinoma, kad koplyčios klebonui priklausė žemių Panevėžyje, Ramygaloje, Papiškyje, o Vilniuje — malūnas ir mūriniai namai šv. Jono gatvėje. Gal šv. Kazimiero koplyčiai perėjo ir prieš šimtą metų katedrai Zigmanto II Senojo užrašytieji turtai, už ka kapitulos nariai kasmet turėjo atlaikyti pamaldas už šv. Kazimierą ketvirtadienį po Pelenų dienos. Kiekvienu atveju tai buvo, turbūt, turtingiausia katedros kapelionija.

Apie šio meto šv. Kazimiero koplvčios išvaizdą smulkesnių žinių vis dėlto returime. Apie šventojo palaikus — relikvijas težinome tik tiek, kad ios buvo gana plačiai dalmamos. ynač vyskupo Jurgio Tiškevičiaus laikais, kuris i Vilnių persikėlė iš Žemaičių vyskuoiios 1649 m. (Bialozoras šv. Kazimiero koplvčios klebonu buvo jau jo paskirtas ir iki pat jo mirties 1655 m. turėio jam labai didelės įtakos). Jei vysk. Tiškevičiaus laikais relikviios buvo dalinamos, tai ir karstas turėio būti atidaromas, nors tikrų liudiiimų mums apie tai ir nėra išlikę.

Daugiau žinių apie šv. Kazimiero karsta bei jo koplvčią randame tik šaltiniuose, susijusiuose su 1654-1661 m. karu su Maskva bei jos pirmai Vilniaus okupacija, kada pirmą kartą šv. Kazimiero relikvijos buvo ne tik nukeltos nuo jo koplyčios altoriaus, bet net išvežtos iš Vilniaus. Naujausioje šiuos įvykius liečiančioje literatūroje sakoma, kad šv. Kazimiero altoriaus brangūs papuošalai ir sidabras buvo sunaudoti ginantis nuo įsibrovėlių, o kūnas išvežtas iš miesto ir paslėptas. Jis 1655 m. buvęs išvežtas Į Rožėnus ir tik 1663 m. vėl grąžintas į Vilnių per vysk. Bialozoro ingreią. Maskvai vėl artėjant, kapitula vėl pavedusi vienam savo nariui pasirūpinti relikvijų ssugumu. Tam kanauninkui, savo kustodui, kapitula tam reikalui išmokėjusi 200 auks., o jei to neužtektų, leidusi užstatyti sidabrinius daiktus. Kadangi kapitula 1669 m. dėkojusi referendoriui Bžostovskiui už šv. Kazimiero karsto saugojimą bei grąžinimą į Vilniaus katedrą, tai tenka daryti išvadą, kad šventojo palaikai dar kartą buvę išvežti, o po to jau išbuvę nepaliesti iki 1703 m. Prisimenama taip pat, kad koplyčios vidus buvo Maskvos kareivių bei kazokų žiauriai sunaikintas.1) Senojoje literatūroje neretai galima užtikti teigimų, kad ir katedra ir šv. Kazimiero koplyčia prieš Maskvos okupaciją buvusios apiplėštos paties Lietuvos hetmono J. Radvilos, kuris brangenybes paėmęs kariuomenes algoms apmokėti. Iš tikrųjų tai Radvilos priešų šmeižtai, o ir šv. Kazimiero palaikai buvo iš koplyčios išvežti tik viena k^rtą — 1655 m. ir grąžinti buvo ne 1663, bet 1661 m.

Nesigilindami į įvairius autorių suklaidinusias šaltiniu žinutes, pabandysime čia apžvelgti to meto įvykių ir šv. Kazimiero relikvijų likimą chronologine tvarka.

Kai 1653-4 m. sąvartoje Maskvos caras Aleksieius paėmė savo globon sukilusius kazokus — Ukrainą, karas buvo neišvengiamas. Buvo taip pat aišku, kad didžiausi Maskvos smūgiai teks Lietuvai, nors Ukraina nuo 1569 m. jau buvo Lenkijos sudėty. Sukilusių kazokų tuntai jau anksčiau pasiekdavo Lietuvos Pagirio sritis, o Maskvai prisidėjus, jau tikrai buvo galima laukti pavojų pačiam Vilniui. Turbūt, dėl to Vilniaus kapitula katedros brangenybėmis bei šv. Kazimiero relikvijomis susirūpino tuojau pat. Karas prasidėjo 1654 m. pavasarį, o rugpjūčio 13 d. vyskupas Tiškevičius iau teiravosi nuncijaus patarimo, kur paslėpti šv. Kazimiero relikvijas, kad jos "nepatektų į priešo rankas, kai užims Vilnių." O tuo metu caro kariuomenė tebebuvo dar prie apgulto Smolensko. Ką atsakė nuncijus ir ką kada nutarė kapitula, bei kokie buvo vyskupo potvarkiai, mums nėra žinoma; Mes tik žinome, kad 1655 m. vasarą, kai caro armijos buvo nuo Minsko jau pajudėjusios link Vilniaus, iš jo galvotrūkčiais bėgo visi bajorai, turtingesnieji pirkliai, o taip pat ir dvasininkai. Išvažiavo į Karaliaučių ir pats vyskupas Tiškevičius. Katedros brangenybes ir šv. Kazimiero relikvijas buvo nutarta iš Vilniaus išvežti ir paslėpti.

Katedros brangenybes nugabenti savo vytine (valtimi) į Karaliaučių apsiėmė Naugarduko kaštelionas Mikalojus Jundzila. Jam už tai turėjo būti sumokėta 600 auksinų. Deja, Jundzilos vytinė perdaug suvėlavo ir Zolotarenkos kazokų buvo pačiupta vos išplaukusi iš Vilniaus. Brangenybės tuo būdu atiteko kazokams, ir tolimesnis jų likimas nežinomas. Nežinome taip pat, kokios brangenybės ta vytine buvo gabenamos. Yra tik žinoma, kad ten buvęs dar Jogailos dovanotas kielikas, Vytauto dovanotas paauksuotas sidabro kryžius, išpuoštas brangakmeniais, taip pat Alberto Goštauto dovanotas kielikas, kurį, pasak padavimo, prie mišių vartojęs dar šv. Adalbertas/') Kitų brangenybių nežinome, tačiau jų turėjo būti nemažai, jei jau vien už pervežimą buvo mokama net 600 auksinų.

Ar Jundzilos vytinėje buvo ir šv. Kazimiero koplyčios brangenybės, nežinome. Greičiausia taip, nes koplyčios klebonas—kapelionas kan. Bialozoras buvo ir kapitulos iždininkas. Žinome tik, kad šv. Kazimiero koplyčios brangenybių dalį buvo išvežęs pats kan. Bialozoras su savo padėjėju Baltrum Ladriku. Jie jų su savimi betgi nesivežiojo — buvo kažkur paslėpę. Bialozoras išvežė kaž kur ir šv. Kazimiero relikvijas. Kaip žinoma, jis iš Vilniaus pasitraukė su hetmono J. Radvilos kariuomene ir visą laiką buvo jo stovykloje Kėdainiuose, kur reiškėsi kaip vyskupo J. Tiškevičiaus atsovas ir kaip jo įgaliotinis pasirašė garsiuosius Kėdainių aktus. Matyt, Radvilai rekomenduojant, Karolis X Gustavas jį buvo paskyręs Vilniaus vyskupijos administratorium. Aiškus dalykas, kad relikvijų jis su savimi nesivežiojo. Jos tada buvo saugomos kažkur jo padėjėjo Ladziko, kuris jas vėliau perdavė naujajam vyskupui Daugėlai-Zavišai, o šis jas paliko saugoti Lietuvos referendoriui C. P. Bžostovskiui. Relikvijos šio pono žinioje išbuvo 22 mėn. ir buvo perduotos kapitulai, susirinkusiai posėdžio Sapiegų Rožėnų dvare. Kapitula relikvijas priėmė, tačiau neturėjo kur jas padėti, nes Vilnius tebebuvo Maskvos užimtas. Taip jos ir buvo paliktos tame pačiame dvare dar pustrečių metų. Kai 1661 m. gruodžio pradžioje Vilnius buvo atvaduotas, ir šv. Kazimiero relikvijos buvo parvežtos į Vilnių. Tačiau tai buvo padaryta be jokių iškilmių. Kur relikvijos iš pradžių buvo laikomos, nežinome. Žinome tik, kad šv. Kazimiero koplyčia, kaip ir visa katedra, buvo rasta išplėšta, altoriai bei puošmenys išdaužyti, katedros pogrindžiai skendėjo vandeny, nes besigindami pilies rajone maskviečiai buvo užtvenkę Vilnią, kuri buvo užliejusi visus rūsius katedros apylinkėje. Mes, deja, neturime smulkesnių žinių nei kaip greit katedra bei šv. Kazimiero koplyčia buvo atremontuotos, kad jose vėl galėtų vykti pamaldos, nei kur tuo tarpu buvo laikomos šv. Kazimiero relikvijos. Žinome tik, kad jos iškilmingai į katedrą buvo įneštos per naujojo vyskupo, to paties Jurgio Bialozoro, ingresą 1663 m.4) Mes nežinome taip pat, ar relikvijos buvo vežiojamos su karstu ar dėžutėje, kurioje jos vėliau buvo laikomos užrakintos ir užantspaudotos karste. Greičiausia karstas buvo slepiamas kur nors atskirai. Mažesnę dėžutę juk buvo lengviau slėpti ir nešiotis. Relikvijų šiuo metu, matyt, jau nebebuvo daug belikę, kad kapitula nuo jų dalinimo jau susi-laikinėjo ir atsisakinėjo prašoma duoti. Jos buvo atidarytos ir apžiūrėtos 1668 ir 1667 m., bet tuo tarpu jų niekam nebuvo duota.5)

Augščiau minėtas spėjimas, kad šv. Kazimiero relikvijos iš Vilniaus dar kartą buvę globojamos C. P. Bžostovskio, kuriam už tai kapitula dėkojusi 1669 m., neįtikėtinas. Po 1661 m. Vilniui pavojaus vėl patekti į priešo rankas nebuvo, o Bžostovskis, kaip matėme, relikvijų saugotoju buvo buvęs bent keletą metų prieš 1661 m. Iš padėkos išeina, kad jis ir grąžino relikvijas į Vilnių. Kad jo vardas 1669 m. pateko į kapitulos aktus, nenuostabu. Šis apsukrus lenkas, atsikėlęs į Lietuvą ir čia neblogai įsikūręs, pagaliau iškilęs net iki Trakų kašteliono sena-torijos, taikėsi vieną savo sūnų iškelti dvarininkijos tarpe. Reikia manyti, kad šv. Kazimiero relikvijų saugotojo vardas bus padėjęs jam savo sūnų Konstantiną Kazimierą, teturintį vos 17 metų, padaryti Vilniaus kapitulos kanauninku. Kunigu jis buvo įšventintas tik 1668 m., baigęs studiias Vilniuje ir Romos Klementinume. Kaip tik 1669 m., tebūdamas 25 metų, jis pasidarė pilnateisiu Vilniaus kapitulos nariu. Iki tol, mat, tebuvo naudojęsis vien kanauninko pajamomis. Greičiausia jo priėmimo kapitulos nariu proga buvo prisiminti jo tėvo nuopelnai, globojant šv. Kazimiero relikvijas. 1671 m. jis jau D. Lietuvos K. sekretorius bei Trakų klebonas, 1684 m. Smolensko, o 1687 m. Vilniaus vyskupas, vėliau pagarsėjęs konfliktu su hetmonu K. Sapiega.

Šv. Kazimiero karstas Vilniaus katedros koplyčios altoriuje.

Taip tenka manyti, kad nuo 1661 m. šv. Kazimiero relikvijos iki Didžiojo Šiaurės Karo visą laiką buvo jo vardo koplyčios altoriuje, kelis kartus atidarytos, kad dalis jų būtų į kur nors pasiųsta, bet slėpti jas nebuvo reikalo, nors kapitulos aktuose ir randame paminėjimų, kad kuriam iš jos narių pavedama pasirūpinti jų saugumu. Gal kartais tai buvo paprastas formalumas, o kai kada gal net pretekstas kai kam gauti kokį šimtą kitą auksinų iš kapitulos kasos. Pagaliau koplyčia turėjo savą kapelioną-kleboną.

Šv. Kazimiero koplyčia po karo su Maskva buvo restauruojama gana ilgai. Restauravimo darbams Jonas Kazimieras 1667 m. paskyrė visą Vilniaus miesto gėrimų mokestį (vad. kapos), mokesčiu. Jis ir vėliau buvo renkamas šv. Kazimiero koplyčios išlaikymui.6) Stiuko darbai bei freskos buvo baigtos tik 1692 m. Altoriaus bei kitų įrengimų restauravimas turėjo būti baigtas anksčiau. Tuo metu šv. Kazimiero koplyčiai buvo suteiktas iki mūsų laikų išlikęs vaizdas.

Grįžtant prie altoriaus bei brangenybių klausimo, tenka pasakyti, kad nedaug ką apie tai težinome. Kaip sakyta, didžioji dalis brangenybių bus žuvę Zolotarenkos kazokų rankose, kai jie pačiupo Jundzilos vytinę. Kita brangenybių dalis, išvežta kun. Bialozoro. be abejonės, buvo grąžir.ta, turbūt, kartu su šventojo relikvijomis. Kalbos, kad bent dalis šv. Kazimiero koplyčios sidabro buvusi sunaudota kariuomenei apmokėti, neturi jokio pagrindo. Taigi, Radvilos kariuomenė buvo neapmokėta. Nors grasino konfederacija, ji negavo algų ne tik prieš Vilniaus puolimą, bet nei pasitraukus į Kėdainius. Daugiausia dėl to Radvila jos ir neteko — jos dalis nuėjo pas jo priešus, o kita dalis net perėjo švedų tarnybon. Radvila neturėjo iš ko jos apmokėti. Prie jo laikęsis kun. Bialozoras, tiesa, turėjo savo žinioje dalį šv. Kazimiero koplyčios sidabro, tačiau jo tam nei galėjo duoti, nei nedavė. O to sidabro kritinguoju momentu greičiausia iš Kėdainių nebūtų buvę galima nei pasiekti.7)

Tiesa, vėlyvesniuose šaltiniuose užtinkame kapitulos reikalavimus, kad valstybė grąžintų skolą už kariuomenės apmokėjimo reikalams paskolintą šv. Kazimiero koplyčios sidabrą. Jį kapitula buvo įvertinusi 106,800 auksinų. Daugelis autorių mano, kad tas sidabras buvęs panaudotas kariuomenės reikalams 1655 m. Iš tikrųjų tai buvo skola iš 1652 m.s) Apie kokią nors skolą iš 1655-1667 m. neturime jokių žinių. Lygiai taip pat yra visiškai be jokio pagrindo Ru-dawskio paskleistas kaltinimas, paremtas eilės Radvilos priešų pamfletų, esą, jis pasitraukdamas iš Vilniaus miesto, jo bažnyčias ir katedrą apiplėšęs. Iš tikrųjų nei kapitula, nei vyskupas, nei miestas, nei niekas kitas Radvilos niekad tuo nekaltino ir nei iš jo įpėdinių, nei iš valstybės jokių nuostolių atlyginimo nereikalavo. Kai 1661 m. Vilniaus magistratas surašė pareiškimą apie karo meto nuostolius, buvo paminėta, kad 1655 m. liepos gale ir rugpjūčio pradžioje miestas pinigais, municija ir daiktais kariuomenes reikalams sudėjęs 100,000 auksinų, kad rinkę hetmono—vaivados tarnai Rzepkowskis su Stumbergu, bet tie daiktai patekę priešui arba žuvę gaisre. Žuvę tada ir miestiečių gauti kvitai.9) Kaip matome, tai nebuvo joks kaltinimas Radvilai. Tai tik konstatavimas atliktos prievolės. Kaip tik vaivados pareiga buvo išrinkti jiems nustatytus mokesčius.

Po 17 amž. vidurio audros Vilniui, kaip ir visam  kraštui  naujų  nelaimių  atnešė  naujas švedų karas, prasidėjęs 1700 m., o Lietuvą tiesiogiai palietęs 1702 m. pradžioje. Balandžio 5 d. Karolio XII generolas Aldersteen užėmė Vilnių ir įrengė savo stovyklą Šnipiškyje. Tai pradėjo visą eilę didesnių ir mažesnių kovų pačiame mieste ir jo apylinkėse. Į Vilnių ateidavo ir išeidavo svetimų ar savų kariuomenių daliniai. Iš pradžių buvo švedai ir hetmono Sapiegos daliniai. Jau 1902 m. gale atėjo Sapiegų priešams padėti caro Petro I pulkai. 1703 m. jų padedamas Višnioveckis užėmė Vilnių. 1705 m. vidurvasarį į Vilnių buvo atvykęs net pats caras Petras I, o jo kariuomenė čia maišėsi iki pat 1706. III. 8., kai į Vilnių grįžo Sapiegos ir švedai. 1707 m. čia vėl rusai, 1708 m. vėl švedai, o 1709 m. vėl caro pulkai.10)

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje, į kurią 1953 m. buvo perneštas šv. Kazimiero karstas.

Kas tais ir vėlesniais metais vyko partizaninio ir tarptautinio karo alinamame krašte ir Vilniuje, smulkiai dar nėra ištirta. Žinome tik, kad ne tik svetimos ir savos kariuomenės alino miestą, bet švedai net kelis kartus išpiešė iš jo stambias kontribucijas. Pirmą kartą 1702 m. gen. Aldersteen išplėšęs 22,000 talerių, o 1706 m. buvę išreikalauta dar daugiau.

Ir tai iš šito meto mes turime vieną žinią, kad 1703 m. šv. Kazimiero karstas su relikvijomis buvęs grąžintas į koplyčią ir ta proga buvusi paskirta speciali komisija patikrinti, ar relikvijų dėžės antspaudai tebėra nepaliesti. Relikvijos iš koplyčios buvusios išvežtos neilgai.11) Reikėtų spėti, kad jos buvo išvežtos arba 1702 m. balandžio pradžioje, kai pirmą kartą priartėjo švedai, arba po balandžio 16 d., kada švedus čia puolė Višnioveckis su Pociejumi, o vėliau gen. Aldersteen už miestiečių parodytą palankumą puolusiems uždėjo miestui tą pirmąją kontribuciją. Gal buvo bijomasi, kad nepagrobtų brangaus karsto bei relikvijų sidabrinės dėžės arba kad visko nepaimtų įkaitu. 1703 m. švedai turėjo iš Vilniaus pasitraukti, nes atėjo caro Petro pagalba, tad šv. Kazimiero relikvijos galėjo būti grąžintos. Tačiau sunku patikėti kai kurių teigimu, kad tais metais būtų buvęs daromas didesnis šv. Kazimiero koplyčios remontas. Perdaug neramūs buvo laikai, kad būtų galėję būti įmamasi kokių didesnių užsimojimų.

Ir 18 amž. Vilniaus miestą skaudžiai palietė net keli dideli gaisrai, tačiau šiuo metu katedra stovėjo vieniša greta didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsių, tad gaisrai jos jau nebepasiekdavo. Vadinasi, nepatyrė jokių sukrėtimų ir šv. Kazimiero koplyčia bei šventojo relikvijos. 1777 m. pradėjus perstatyti katedrą, Stuoka Guzevi-čius koplyčią paliko visiškai nepaliestą, ją barokinę įpindamas į naują didingą neoklasinį pastatą. Koplyčia buvo tik atremontuota 1858 ir 1931-1934 m.

Šv. Kazimiero relikvijos, iškeltos virš altoriaus jo koplyčioje, ramiai, nepaliestos nei vieno okupanto, išbuvo iki 1953 m., kai bolševikinis rusas okupantas nusprendė Vilniaus katedrą atimti iš tikinčiųjų ir paversti ją paveikslų galerija. Šv. Kazimiero karstas su relikvijomis buvo perkeltas į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje. Okupantams, matyt, buvo nepakenčiama, kad skriaudžiamas lietuvis per dažnai užsukdavo pasiguosti ir jėgų pasisemti prie savo tautos globėjo karsto. Juk jis čia buvo ant pačios miesto judėjimo didžiosios ašies.

Kaip šiandien atrodo šv. Kazimiero altorius šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir kaip atrodo šv. Kazimiero koplyčia, laisvojo pasaulio spaudos dar nepasiekė jokia tikslesnė žinia, jokia nuotrauka. Žinome tik, kad katedroje buvo daromi pertvarkymai, kad buvo griaunamos kai kurios pertvaros ir kad išardžius mūrą, ant kurio laikėsi didžiojo altoriaus paaukštinimas, buvo atrasta užmūrytas vyskupystės archyvas. Ar buvo daromi pertvarkymai ir šv. Kazimiero koplyčioje, mus dar nepasiekė jokios žinios . . .


1)    Z. Ivinskis, "šv. Kzimieras," 18, 124, 125 psl.

2)    Z. Ivinskis, O. C. 18, 25 psl. Jei tikėti Kurczewskio išrašais iš kapitulos, ji tą klausimą svarsčiusi dar 1653 m., kai karo dar nesimatė. Tik kažin ar Kurczewskis nesumaišė datų.

3)    Wizerunki i roztrząsanie naukowc, 1841. 22t. 129-165 psl., 1842—Nr. 23, 80-81 psl.

4)    Ten pat, 22 t. 117, 129-131, 155, 195 psl.; 23 t. 79-80 psl.; 24 t. 231-233 psl.; Kurczsvvski, Košciol Zamkowy III 174 psl.

5)    Z. Ivinskis, O. C, 125-127 psl.

6)    VVizerunki, 24 t., 225-229 psl.

7)    Palyg. autoriaus stp. Kėdainių sutartis. Liet. Encikloped. XI t.

8)    VVrzerunki, 22 t. 129-131 psl.

9)    P. Dubiriski, Zbior praw y przywilejow miestu stolecznemu Wilnowi nadanych . . . 1788, 229-230 psl.

10)    Plg. autoriaus str. Didysis šiaurės Karas Liet. Encikloped.

11)    Ivinskis, 125 psl.

Šv. Kazimieras Kretingos herbe
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai