Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTŲ AUDRINGA BŪKLĖ BŪTOVEI BRĖKŠTANT PDF Spausdinti El. paštas
Iš indoeuropiečių ypatingai nepasėdūs buvo normanai. Jau prieš Kristaus laikus gotai atkeliavo iš Skandijos į Pavyslį ir buvo prūsų kaimynais. 150 m. po Kr. jie atsidūrė prie Juodosios jūros. Jų paskutinis valdovas Ermanarichas, iki ji hunai 375 m. nugalėjo, valdė didelius plotus, kurie šiaurėje lietė lietuvių žemes.

Vėliau matome danus ir švedus mėginusius pavergti prūsus, lietuvius, latvius ir kaimynus estus, suomius, gyvenančius Baltijos pajūry. Ypatingai pavojingas buvo mums švedų siaubimas, daugiausia 9 ir 10 amžiuje.

Švedų veržimasis į baltų, finougrų ir slavų žemes
Švedai, susimetę į bendrijas (Varinger, variagai), atirkluodavo į mūsų ir mūsų kaimynų kraštus kaip pirkliai arba plėšikai, kaip jiems patikdavo. Juos suomiai vadino ruotsi (Ruderer, irklininkai). Iš čia ir rusų vardas. Švedai daugiausia naudojosi prekybai ir aplamai susisiekimui "didžiuliu keliu iš variagų į graikus" per Naugardą ir Kijevą. Čia panaudodavo savo laivams Nevą, Ladogos ežerą, Volchovą, Ilmenio ežerą, Lovatę, Dauguvos intaką Kasplę ir Dnieprą.

Per Lovatės ir Dauguvos, Kasplės ir Dniepro tarpupius pervilkdavo laivus. Pagal šį vandens kelią jie įsitvirtino, nugalėdami ten gyvenančias tautas. Svarbiausi jų prekybos vidurkiai buvo Naugardas prie Ilmenio ežero ir Kijevas.1) Pirmasai buvo tuomet dar finougrų krašte.

Rusų kronikos pasakoja, kad jau 862 m. Naugarde viešpatavo Riurikas. Po Riuriko (879) jo brolis Olegas nukariauja Smolenską ir Kijevą. Paskutinį pasirenka sau sostine, iš kur puldinėja kaimynus. Geležim apsikaustę variagai mažais laiveliais pasiekia anuomet visų garsiausią savo turtais graikų Bizantijos miestą, šiandien vadinamą Konstantinopoliu, arba Istambulu, ir priverčia mokėti mokesčius. Po jo valdo Riuriko sūnus Igoris (912-945), paskiau — keletą metų našlė Olga, kuri priėmė Rytų krikščionybę. Tačiau jos sūnus Sviatoslavas pasilieka prie savo tikėjimo. Jo galva karams buvo pramušta. Tik jos šiurkštus ir beširdis sūnaitis Vladimiras D. galutinai savo amžiaus gale apsisprendžia už naują tikėjimą (988) ir verčia savo kraštą priimti jį.

Švedai ir danai jau 8 ir 9 a. pasiekia savo laivais Pabaltijį ir stengiasi vienas po antro pavergti mūsų kraštą. Kaip mums žinoma, 853 m. po atkaklių puolimų švedai paima Apuolę.2) Klaipėdos pajūrio dainos, turbūt, ne kokį kitą priešą, o normanus mini užpuolus šio krašto lietuvius: . . . "barzdoti vyrai, vyrai iš jūrių". Viešpataujant pirmiesiems Riurikaičiams, kurį laiką kuršiai, žemgaliai, latgaliai, lietuviai, lybiai, turi mokėti jiems mokesčius.3).

Baltų gyvenamos vietos rytuose
Kiek žalos šie naramūs laikai atnešė ir kiek mūsų senolių gyvenimą pakeitė, nėra mūsų istorijos išnagrinėta. Miglotai tai visa iki šiol atrodo. Santykiai su vakarais aiškesni. Ir patys tyrinėtojai rusai per maža yra pasidarbavę ir ne be tendencijos. Nors ir rašto žinios šykščios, tačiau archeologija ir lyginamoji kalbotyra mums daug padėtų išblaškyti senovės miglas. Nemaža yra nuveikęs šiuo atveju plačiais užsimojimais vietovardžių tyrinėjimuose per anksti miręs Būga. Šalia Berlyno prof. M. Vasmerio reikia pabrėžti ir labai daug lituanistikai nusipelniusį (pernai spalių 2 d. mirusį) prof. E. Fraenkelį. Žymiausias rusų archeologijos profesorius Spicynas, kuris tyrinėjo Rusijos ir Lietuvos senienas, gerokai nušvietė lietuvių probūtovę. Taip pat negalima užmiršti vokiečių prof. C. Engelio ir švedų prof. B. Nermano. Mums žinomas generolas Nagevičius, nors ir buvo savo specialybe gydytojas, bet be galo mėgo archeologiją ir naudojosi savo senovės vietovių tyrinėjimams šių pastarųjų profesorių žiniomis ir patarnavimais. Jo dėka ir man teko pažinti senelį prof. Spicyną per pirmąjį Didįjį karą Petrapily ir jo įdomių paskaitų apie Lietuvą paklausyti. Be mūsiškio prof. Puzino archeologijos tyrinėjimų negaliu čia nepaminėti M. Alseikaitės-Gimbutienės kruopštaus darbo (Die Bestattung in Litauen inder vorgeschichtlichen Zeit. Tūbingen 1946). Didelis ir įdomus veikalas. Smulkiai sutraukta ir kritiškai sudorota, kas iki šiol lietuvių archeologijoj nuveikta.

Į rytus nuo Lietuvos iškasenos rodo, kad senovėje lietuvių gyventa ir Dauguvos, Volgos, Okos, Dniepro augštumose. Įvardijant žymesnes vietas bei sritis, šitaip skambėtų. Tai būtų Polocko, Vitebsko, Minsko, Smolensko sritys, Kasplės upė. Paskiau Volgos augštupis ir Okos upė (Kaluga, Orei). Dniepro augštupis ir jo intakai: Sožė, Astra, Yputis, Desna. Pagaliau rytpiečių Prūsija ir Sūdava arba Užnemunė. Prie Užnemunės priskaitomos ir šios vietos: Pagirio Bielsko sritis iki Baltvyžio girios, Būgo ir Pripečio upės, Lietuviškoji Brasta, buvusi jotvingių sostinė Drohičynas, Mielnikas.4)

Užsilikusių upių vardai ir vietovardžiai, kuriuos daugiausia Būga ir Berlyno slavistikos profesorius M. Vasmeris tyrinėjo, taip pat rodo, kad šiame plote gyveno lietuviai. Ir Maskvos gubernijoj randame lietuviškų vietovardžių. Jau ir patiems rusams seniau metėsi akysna šalia Maskvos pvz. Mažaisko pavadinimo lietuviškumas (rusai rašo Možaisk, taria Mažaisk).

Kriviai — lietuvių padermės
Taigi, Lietuvos rytuose seniau gyveno lietuviškos kilmės gyventojai. Archeologiniai radiniai rodo, kad jie net iki istorinių laikų ten išgyveno. Atsikraustę švedai — rusai rado Polocko ir Smolensko srityse krivius, kurie užėmė plačiausius plotus iki Maskvos. Į šiaurę nuo Maskvos jie valdė finougrus net iki Beloozero.

Žymiausias ukrainų probūtovės tyrinėtojas Pragos prof. Ščerbakivskij (pernai miręs Londone) laiko krivius lietuviais. Jis randa įdomiu daiktu, kad IX a. Lavrentijo metraštis, smulkiai išskaičiuodamas finougrų ir slavų padermes, nei prie pirmų, nei prie antrų nepriskaito krivių.5)

Rusų archeologas Spicynas taip rašo apie Vladimiro pilkapius (Vladimirskije Kurgany 171 ir 168 p.): "X a. Rostovo sritis (Vidurinė Maskolija) buvo apgyventa žymiomis masėmis Smolensko krivių, kurie užėmė ne tiktai Rostovą (Jaroslavskij), bet ir Jaroslavlį, Suzdalį, Jurjėvą ir Gerijaslavą (Zalieskij). XI ir XII a. šis kraštas, be šiaip gyventojų prieauglio, padidėjo dar čionykščių rytų finų asimiliacija ir naujais atsidanginusiais smoleniškiais ir dauguviškiais kriviais . . . Nėra X amžiaus kapų, kuriuos galima būtų priskaityti pietinėms ar vidurinėms rusų padermėms (ukrainams ir gudams)".

Pačiam krivių krašto gale rytuose, prie Maskvos, kaip Ipatijo metraštis rašo, dar XI ir XII a. Gžatsko ir Mažaisko apylinkėse gyveno baltų padermės galindai (goliad').") Jie be abejo bus tie patys kriviai, tik pačiam pakrašty, gale, gyveną. Kituose pakraščiuose gyveną baltai irgi taip pat vadinami žemgaliais, latgaliais.

Krivių santykis su rytų galindais bus ne kitoks, kaip ir prūsų su savo pakraštės galindais, kuriuos graikų geografas Ptolemajus (+178) mini II amžiaus pirmoj pusėj po Kr. gyvenus. XIV a. mes randame juos Allenšteino, Unguros, Guldapės, Marprabavo, Luko, Leco, Jonburgo, Ortelsburgo ir Zensburgo apskrityse. Kalbos atžvilgiu Būga laiko šiuos galindus prūsams artimiausiais.7)

Kad kriviai buvo lietuviai, tai tvirtina ir lenkų Bielskio kronika, kur rašoma, kad lenkų karalius Boleslavas 1264 m. nukariavęs jotvingus ir kad jotvingų kalba buvusi ta pati kaip ir lietuvių, prūsų ir polotėnų tautos: "Ci ludzie iednegož języka y narodu byli z Litwą, z Prusy, y Polowcy".8) O polotėnų Dauguvos sritis tuomet buvo krivių gyventa.

Latviai berods daugiau turėjo santykių su kriviais. Padauguvy jie buvo kaimynais. Jie ir šiandien tebevadina Rusiją Krievija, o rusus krieviais, kadangi seniau ten gyveno kriviai, kurie paskiau išvirto gudais bei rusais. Tokių pavyzdžių turime daug. Galiją nukariavo frankai su kitais germanais, bet jie ištirpo, ir beliko šiandien tik jų vardas.

Mums krivių vardas labai gerai pažįstamas: krivis, krivė, krivūlė, krivių krivaitis, Krėvė, Krivickas . . . Juos tebesupa dar pasakos rūbai, kaip ir daug kitų tautos vardus. Nėra taip lengva peršviesti žilos senovės miglas.

Vienalytės rusų valstybės užuomazga ir jos duomenys
Probūtovės laikais baltai skyrė finougrų tautas nuo slavų. Šiaurėje gyveno finuograi, o pietuose slavai. Atvykę švedai IX a. įsikūrė Suomijos įlankos pietuose, ne slavų krašto, kaip kai kurie klaidingai mano bei norėtų, bet finougrų gyvenamose vietose. Tai rodo vietos vardai. Slavų ten visai negyventa. Todėl savo naujas įkurtas sodybas švedai pavadino švediškai. Variagų bei rusų nausėdija, Riuriko rezidencija, vadinosi Holmgardr, ne Novgorod.9) Hanzos laikais, kai vokiečiai ir Skandi jos pirkliai čia sukinėjosi, — Naugart ir Novwerden. Tik žymiai vėliau suslavėjusi ši vieta pasivadino Novgorodu. Tam pritartų dar ir šis duomuo. Rusų Lavrentijo kronika, išskaičiuodama slavus, kaip polianus, derevlianus, dregovičius, severianus, oclynianus . . . neranda tam tikro vardo Naugarde įsikūrusiems slavams. Tuos slavus vadina naugardiškiais.  Tenykščios slaviškos padermės, ten susidariusios, ir nebuvo. Jie visi buvo svetimkraščiai atvykėliai kaip rusų bei švedų valdiniai.


ADOMAS GALDIKAS   PAVASARIS (tempera)

Lavrentijo metraštis priskaito 18 finougrų tautelių! Jų kraštas tuomet buvo skystai apgyventas. Žmonės versdavosi daugiausia medžiokle ir žvejyba. Apie kokius miestus nėra ir kalbos. Tais laikais ir Karolius D. neturėjo savo nuolatinės sostinės! Atsibrovėliai švedai įrengė sau pilis pagal "didįjį vandens kelią", apsikasė pylimais ir apsitvėrė tvoromis nuo priešų. Jiems rūpėjo ne tik prekiauti, bet ir šį kraštą pavergti. Pirkliai buvo ir kariai. Kad pirkliai karo žygiuose dalyvavo ir didelę įtaką turėjo, matome ir iš Rimberto Apuolės mūšio aprašymo.

Kijevo vienuolis Nestoras (tlll4) savo kronikos pradžioj pasakoja, kad slavų pasiuntiniai IX šimtmety pakvietė švedus rusus: "Mūsų žemė gera ir derlinga, tačiau nėra tvarkos, ateikite mus valdyti ir tvarkyti". Teisinga, kad maža vienybes tarp rytų slavų būta, tačiau rusai atėjo neprašomi, o pasinaudodami slavų silpnumu.

Rusai Riurikaičiai sugebėjo nuo Suomių Įlankos iki Juodosios jūros sujungti didžiausius plotus po savo geležine ranka. Pasirinko savo valdžios vidurkiu Kijevą. Čia netoliese žavėjo graikų Bizantijos kultūra, o jos turtai viliojo. Kijevo kraštas buvo ukrainų. Patys švedai—variagai, vadinami rusais, laikui bėgant suslavėjo. Paliko savo vardą nukariautoms tautoms ir sujungtoms į vieną rusų valstybę.

Riuriko giminė visur stengėsi užimti žymiausias vietas. Matyt, Kijevo kunigaikščiui Vladimirui D. (913-1015) buvo nepatikimas jo tautietis švedas Rogvaldas Polocke, kuris valdė krivius padauguvy, kad jį nužudo, o jo dukterį Ragnėdą veda.10) Įdomu, kad Riurikaičiai įsitvirtina ir augštutinėj Volgos srity, bet į šiaurę nuo Maskvos. Turbūt, ne vien dėl prekybos ir susisiekimo sumetimų, bet ir dėl to, kad Maskvos apylinkėse dar nenukariauta lietuvių kilmės tauta išsilaikė iki XII a. Tos finų vietos Maskvos šiaurėj irgi priklausė kriviams ir buvo prie antro svarbaus upių kelio tarp Volgos ir Naugardo, kuris bėga šalia Valdajaus augštumos per Tverę. Mes matom ten trumpą laiką valdančius Vladimiro D. sūnus Borisą ir Glėbą, kuriuos jų brolis Kijevo kunigaikštis Sviatopolkas išžudė. Ten iškilo vėliau šios vietovės: Rostovas, Muromas, Suzdalis, Vladimiras.

Kol Kijevas buvo rusų sostinė, ukrainai, kurie tuomet vadinosi polianais, turėjo rusų valstybėje pirmenybę. Jie buvo daugiau apsitrynę, negu kiti rusų slavai, gyvendami prie patogaus kelio į Juodąją jūrą, kuri pasižymėjo iš seno judria prekyba, ir šalia Balkanų pusiasalio kultūringų kraštų. Ukrainai naudojosi po rusų valdžia prekyba, "didžiuoju vandens keliu" ir taip pat Naugardo - Volgos upių keliu. Jie buvo pirmutiniai, kurie platino naują tikėjimą. Iš tikrųjų šiame Kijevo laikotarpyje matėsi pažanga, kuri Maskvos laikais sustingo.

Suslavėję pirmutiniai Kijevo kunigaikščiai pasuko ta kryptimi ir visus savo valdinius nugalėtuose kraštuose. Jie malė finus ir krivius į vienalytę tautą. Slavų skverbimosi kylys į lietuvių žemes, kuris jau prieš švedus buvo slavų (gudų-dregovičių, lenkų) pradėtas varyti nuo Pripečio Dauguvos link, dabar nepalyginamai sustiprėjo. Kriviai ir kiti buvo visai atkirsti. Profesorius Ščerbakivskij daro išvadą: "Labai didelė ir svarbi krivių padermė suslavėjo, kuri tokiu būdu kalbos atžvilgiu iš lietuviškos pasidarė gudiška".11) O kita, tolimesnė, krivių dalis turėjusi žymų vaidmenį Maskolijos sukūrimui šiaurėje. Jie būdami augštesnės kultūros, darė įtakos ten gyvenusiems finams.12) Čia surusėjo kriviai jau vėlai. Seniausias Kijevo Ipatijo metraštis mini dar tose vietose baltų tautą XI ir XII amžiuje. Riurikaičiai puldinėjo juos gyvenančius Okos intakų Ugros ir Protvos srityse, kurios yra Maskvos gubernijoj: Iziaslavas — 1058 m., o Sviatoslavas 1147 m.

Juos rusino atsikėlę Kijevo Riuriko giminės valdovai ir, matyti, pirkliai iš Ukrainos, apsigyvenę palei "didįjį vandens kelią" ir antrąjį upių kelią iš Nauffardo Volgos link. Kokių slavų čia Maskolijos šiaurėje būta. primena ir ukrainų atneštiniai tėviškės vardai, kuriais atsikėlėliai savo nausėdijas pavadindavo: Starodub (Zalieskij), Perejaslav (Zalieskij). Galič, Višgorod, Zve-nigorod, Vladimir. . . Būdingas ir šių miestų priedas "Zalieskij" t. y. Užgirinis. Įvyko taip. Ukrainai būdavo kartkartėmis tyrumų tautų užpuldinėjami. Jiems dažnai tekdavo jieškoti išganymo giriose, kurios buvo šiaurėje. Už tų miškų įsikūrę Volgos Augštupy už Maskvos ir savo miestų vardus pažymėdavo užgiriniais, kad nesumaišytų su panašiais buvusioje tėvynėje. Tokiu būdu Maskolija kaip toliausias kraštas vėliausiai surusėjo ir susidarė iš kr'viu, Urplo fiių, slavų ukrainų ir pagaliau totorių.12)

Rytų krikščionybės įvedimo vaidmuo slavinime
Kaip jau minėjau, Kijevo kunigaikštis Vladimiras D. priėmė krikščionybę dešimto amžiaus gale (988). Nenuostabu, kad jis pasirinko stačiatikių tikėjimą. Ukrainai buvo iš seno graikų kultūros įtakoj. Be to, ir jų kaimynai bulgarai jau buvo stačiatikiai ir vartojo šventovėse seną bulgarų cerkvinę kalbą, artimą ukrainams. Anais laikais maža dar kuo skyrėsi viena nuo antros. Ši bulgarų liturginė kalba tapo bendra visoms rusų cerkvėms. Ir apskritai slavų kalbos dar maža tarpusavy turėjo skirtumų. Todėl jos pačioj pradžioj panaudodavo cerkvinę kalbą tikybinei literatūrai ir kronikoms. Cerkvių liturginės kalbos nekaitaliodavo, kad išvengus tikybinių ginču, erezijų. Užtat literatūrinė kalba naudojosi laisve. Iš pradžių ji buvo ilgą laiką visoj Rusijoj ta pati. Ir ją vadindavo rusų kalba.

Su nauju tikėjimu ukrainai įgijo ir raštą savo tautos kalbai. Tai buvo labai svarbu. Statė visur dievnsmius, kūrė vienuolynus, o prie jų ir mokyklas. Kilo švietimas. Naujas tikėjimas ne tik rišo didžiulės margaspalvės valstybės gyventojus, bet kartu ir rusino. Be abejo tai ne iš karto įvyko. Rusų priežodis sako: greitai pasaka sakosi, bet negreitai daiktas darosi. Taip ir čia. Truko keletas šimtmečių. Ir pats pažangos įkarštis sustingo, nusikrausčius stačiatikių vidurkiui Maskolijon.

Kunigaikštienė Ragnėda atvyko iš Kijevo su savo jaunu sūnumi Iziaslavu Riurikaičiu 990 m. į Polocką ir paskelbė krikščionybę krašto tikėjimu. Kiek vėliau užsimezgė ir krivių Smolenske naujas tikėjimas (1013). Ilgiausiai užsitęsė ši misija Maskolijos šiaurėje, kur krivių įtaka žymi buvo, — mažų mažiausia iki XII amžiaus galo. Krivių ir finų rusinimui čia daugiausia padėjo ši aplinkybė, kad su krikščionybe iš ukrainų atėjo kartu ir rusų kalba, raštas.

Pirmutiniais naujo tikėjimo platintojais matome ukrainus ir graikus. Pirmas Smolensko vyskupas buvo graikas Manuilas. Taip pat ir Naugarde daugiausia veikė ukrainai ir graikai. Šis žymus prekybos vidurkis jau 988 m. turėjo medinę katedrą. 1045-52 ji buvo Bizantijos architekto iš mūro pastatyta. Ir tame mieste kartu su jo apylinke 5-7 klm. tolio įrodomai būta 47 dievnamių ir vienuolynų! Anais laikais nėra tai nepaprasta. Ir Gotlando Hanzos mieste Visby priskaito apie porą dešimčių dievnamių. Padaužos normanai dažnai plėšdavo kitus, žudydavo. Žiaurūs buvo ir pirmieji rusų kunigaikščiai. Pasenę, kurie turtingi buvo, kiti jų atgailestaudavo, statydami ar sušelpdami vienuolynus ir dievnamius.

Rusams susilpnėjus dėl valdžios nevieningumo ir totorių užpuolimo, susivienijusi Lietuva išsiplėtė iki Maskvos ir Juodosios jūros. Ten rytuose jau buvo pamažu išsiplatinusi bendra visiems rusų kalba. Po Lietuvos valdžia paliko ir toliau ta pati kalba. Ir pačioj Lietuvoj savo raštinėse naudojosi kaip valstybine kalba. Panašus dalykas matomas ir Vakarų Europoj, kur lotynų kalbą ilgą laiką vartojo. Savaime aišku, kad ši rusų kalba šiek tiek prisiplakė prie gudų ir ukrainų, o ne prie maskolių. Tačiau jos nevadino nei gudų nei ukrainų kalba, bet rusų. Ir Lietuvos 1588 m. Statute sakoma, kad valstybinėse raštinėse reikia rusiškomis raidėmis rusiškai rašyti. O Lietuvos didysis kunigaikštis pvz. Gediminas vartojo titulą Rex lithuanorum et ruthenorum — lietuvių ir rusų karalius. Aplamai slavai, būtovės laikams prasidedant, savo kalba maža tesiskyrė. Jei paimsim Lietuvos Statutą ir ukrainiečių bei gudų šių dienų kalbas, pastebėsim didelį skirtumą. Taip daug šios kalbos laikui bėgant pasikeitė.

Rytų tikėjimas ir jų raštas turėjo įtakos mūsų visuomenėje. Kai kurie pareigūnai priimdavo naują tikėjimą. Net paties kataliko Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas keliauja į Graikijos Afono vienuolyną pagilinti tikėjimą ir vėliau kuria vienuolyną ant Nemuno kranto netoli Naugarduko. Ir gudų kalba daro įtaką lietuvių kalbai. Iš visų slavų kalbų, atrodo, gudų kalba mums artimesne. Be abejo paveikė jų kalbą čia sugudėję kriviai ir šiaip mūsų kaimynystė su jais. Į mūsų kalbą patenka daug gudų žodžių. Visų pirma, žinoma, įsibrauna per gudų stačiatikių tikėjimą šitokie žodžiai: bažnyčia, gavėti, krikštyti, zvanyti, kūma . . . Prof. Fraenkelio spausdinamas didžiulis etimologinis žodynas aiškiai rodo, kad dauguma lietuvių svetimžodžių iš gudų pasiskolinta.14)

Kaip matėme, įkūrus švedams rusų valstybę, lietuvių giminaičiams rytuose buvo nelemta. Tačiau vakaruose, prie Baltijos jūros, lietuviai nepalūžo. Jų brolių pražūtingas likimas juos sudrūtino. Dabar iš vieno eina į kovą su jot-vingais ir prūsais prieš rusus.

Tai girdime iš užsilikusios augštos vertes poezijos kūrinio sena rusų kalba "Žodis apie Igorio karių būri" (Slovo o polkų Igreve). Daina apie Sviatoslavo sūnaus Igorio pralaimėtą mūšį 1185 m. Tą poetingą seniausią ukrainų dainą, matyt, sukūrė asmuo artimas Riurikaičiu, Kijevo didžiųjų kunigaikščių, rūmams ir todėl gerai pažinęs anų laikų gyvenimą. Prisimindamas garsius pirmuosius Kijevo valdovus, vaizdžiai pasakoja ir apverkia savo laiko Riuriko giminės kunigaikščius, kurie didelėj nesantaikoj gyveno ir nebegalėjo apsiginti nuo savo priešų: pietuose — nuo turkų-polovcų, šiaurėje — nuo lietuvių, kurie drauge kariauja su jotvingais ir prūsais prieš rusus. Ypatingai pabrėžia lietuvių puikius ginklus ir narsumą. Sula nebetekanti sidabrine srove į Perejaslavlio miestą, Dauguva tapusi bala dėl skrendančių lietuvių raitelių būrių. Igorio giminaitis Iziaslavas tik pamėgino žvanginti lietuvių šalmus,tačiau pats buvo privanotas ir per skydą lietuvių kardais kovos lauke ant krauju pasruvusios žolės.15)

1)    Žr. mano: Baltijos ir Juodosios jūres sujungimas vandens keliais. Lietuvos ūkio atstatymo studijų komisijos darbai. Boaton, Mass. 1952.

2)    Žr. mano: Lietuvos praeities vaizdai, Kaunas 1939, p. 38-46.

3)    T. Zeiferts. Latvijos istorija. Kaunas 1927, p. 9.

4)    Dr. M. Alseikaitė - Gimbutiene, Die Bestattung in Litauen in der vorgschichtlichen Zeit. Tuebingen 1946, p. 100-111.

5)    Prof. Dr. V. ščerbakivskij. Formacia ukrainskoj naci. Naris praistorii Ukraini. Praga 1941, 131 ir 141 p.

6)    Ernst Fraenkel, Die baltischen Sprachen. Heidelberg 1950, 66p. To paties: Lingua Pocnaniensis, II. Poznan 1950. 267-8 p.

7)    K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas. Kaunas 1924.

8)    Būga. LXXV p.

9)    Jomsviking Saga og Knytlinga tilligemed Saga-brudstykker og Fortaellinger vedkommende Danmark. Kongelige Nordiske Oldskrift — Gelskab. Kopenhaga 1829. Meyers Gr. Konversations — Lexikon. IV Bd. 1909. Leipzig - Wien.

10)    Dmitro Dorošenko. Slavienskij Svit. T. I, 29-30 p.

11)    Ščerbakivskij. 141 p.

12)    E. Fraenkel. Die baltischcn Sprachen. 73 p.

13)    Ščerbakivskij, 141-2 p.

14)    E. Fraenkel. Litauisches etymologisches Woerterbuch. Heidelberg 1955.

15)    Dr. R. Abicht. Slovo o polkų Igoreve. Leipzig 1895. H. Grégoire, К. Jakobson, M. Szeftel. Tas pats veikalas su prancūzų, anglų ir lenkų vertimais. New Yorkas 1942. 168, 169, 210 p.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai