Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. KAZIMIERO KOPLYČIA VILNIUJE PDF Spausdinti El. paštas
II
 
Šv. Kazimiero koplyčios monumentalinis ciklas
Turtingoji koplyčios barokinė dekoracija nėra vien nesuvaržytos fantazijos išsiliejimas ar tradicinių ornamentų sukomponavimas, bet ji nemažiau tvarko ir pabrėžia iliustracinius ir simbolinius elementus, kurie monumentalinio meno kūrinyje demonstruoja šventumo pasireiškimus vaizdžiomis istorijų scenomis arba atskiromis figūromis, tapyba ir skulptūra. Tokiu būdu dekoracija ir simbolika yra sutapę i vientisą plastinio meno kūrinio idėją. Jei koplyčios dekoracijos formų pobūdis kalbėjo apie luominių ir pasaulinių jėgų poveikį šv. Kazimiero šventovės statybai, tai simbolinė jos programa mus veda tiesiog į religinę ir hagiografinę sritį. Ką šiandien šv. Kazimiero koplyčioje galima matyti, tėra fragmentai ar pakaitalai kūrinių, buvusių čia prieš karą su maskviečiais ir jų siautėjimą Vilniuje (1655-1661), o tų pakaitalų atsiradimo istorija nėra gerai žinoma.

Visų vėliausiai koplyčioje buvo atliktos freskos. Atrodo, dar po iškilmingojo pašventinimo (1636) jos nebuvo visiškai baigtos. Tai liudija dokumentiniai šaltiniai iš 1639 ir 1640-44 m., kalbą apie atlyginimus, išmokėtus tapytojui italui Giacinto Campana už darbus šv. Kazimiero koplyčioje. Šaltiniai, be to, mini tapytoją Baltramiejų Strobelį dirbus tais priešinvaziniais laikais koplyčioje. Ką tiedu meistrai buvo padarę, nėra tiksliai žinoma. Tik dvi labai blogai išlikusios freskos dviejuose iš keturių pandantivų altoriaus pusėje priskiriamos G. Campanai. Jos 1934 m. buvo restauruotos prof. Rutkovskio. Freskos vaizduoja šv. Kazimiero ciklo du momentus: 1. Šventasis Kazimieras priima iš angelu savo emblemas kryžių ir leliją su įrašu HIS ORNARI ET MORI; 2. Karalaitis, apsuptas angelų, gieda Marijos himną OMNI DIE DIC MARIAE, ką ir čia skelbia įrašas freskoje. Kituose dviejuose pandantivuose senųjų freskų visiškai nebeliko, į juos įdėtos P. Smuglevičiaus drobės su alegorinio pobūdžio kompozicijomis.

Kurio meistro freskos prieš 1655 m. katastrofą puošė rytinę ir vakarinę sienų plokštumą, nėra žinių.   Iki mūsų dienų išlikusios dvi plataus masto freskos buvo darytos vėliau žymaus freskininko Delbenės apie 1690-94 m., kai jis, atkviestas Jono Kazimiero Sapiegos, dirbo Vilniuje ir Pažaislyje, vėliau ir Bielanuose, visur palikdamas savo individualaus stiliaus kūrybos pėdsakų. Jo dvi freskos Vilniaus koplyčioje įsakmiu realizmu ir barokinės kompozicijos dramatiškumu pasakoja maldininkui apie du dideliu stebuklu, kurie įvyko prie šv. Kazimiero palaikų. Vakarinės sienos freska — išlikusi geriau — duoda jaudinantį stebuklo pasakojimą, kai prisikėlė prie karalaičio paminklo tėvų atnešta mirusi vilnietė mergaitė. Tą įvykį jau 1520 m. aprašė Z. Ferreri. Antroji freska rytinėje sienoje, tapyta tos pačios rankos, rodo 120 metų po šventojo mirties įvykusį atidengimą, kai "Vilniaus kanauninkas Jurgis Sviencickis atidarė karstą ir rado šv. Kazimiero kūną nepaliestą, tarytum dabar įdėtą". Dramatinį veiksmą abiejų freskų scenose pabrėžia stiprūs judesiai. Pasikartojančios iškeltos rankos atvertomis plaštakomis yra labai senas "nuostabos gestas", žinomas senovės iliustracijai. Viduramžių mene jis kartojosi Lozoriaus prisikėlimo paveiksluose. Tieji gestai ir tos sukniubusios ant kelių, šventos pagarbos sukrėstos povyzos ir įstrižai pamestas karsto dangtis vaizdingai rodo, kad scenoje norėta duoti pats stebuklingo įvykio momentas ir pats pirmasis liudininkų įspūdis. Čia, kaip Pažaislio Delbenės freskose, paveikslo fonai nepriklausomai nuo grupės tolsta fantastinėmis kolonadomis į gylį, kai gero piešinio, bet laisvu ekspresyviu brūkšniu nutapytos figūros telkiasi priekyje ir įtikinančiai moko žiūrovą.

Po Delbenės freskomis motomos mažos sidabrinės šešios reljefinės lentelės taip pat pasakoja šv. Kazimiero istoriją. Nėra žinios, kada jos buvo padirbtos. Sunku prileisti, kad per invazijos siaubus jos būtų čia nepaliestos iškaboju-sios. Įdomu, kad Fiiafekas, pastebėjęs ant dviejų iš jų pavaizduotą Vilniaus Trijų Kryžių kalną, vis dėlto tvirtino, kad tai esąs pirmas įrodymas apie Trijų Kryžių buvimą ten jau apie 1636 m. (plg. Ateneum Wilehskie, I, 1923, p. 329).

Šv. Kazimiero koplyčios interjeras. Delbenes freska, Jogailaičių statulos, šventojo karsto altorius.

Freskos ir reljefai duoda karalaičio gyvenimo istoriją ir išskleidžia vaizdžiai tokius įvykius, kurių realumas įrodo jo šventumą. Yra pagrindo manyti, kad koplyčios sienose karalaičio gyvenimo atvaizdavimas, sudarant dekoracijos planą, rėmėsi apgalvota programa, kuri tada, jo kultui pasiekus savo apogėjų, sau minčių sėmėsi iš seniau nusistojusios ikonografinės tradicijos. Matėme, kad du didieji stebuklai, rodą šv. Kazimiero galią gamtinėje sferoje, duoti plačiomis, iš esmės realistinėmis freskomis apatinėje sienų zonoje.  Šios freskos gerai matomos maldininkams. O freskos, atžyminčios mistiškus šv. Kazimiero santykius su dangaus sfera, nukeltos augštyn prie kupolo. Šios freskos nesudaro pilno šv. Kazimiero ciklo. Pasigendame eilės svarbių scenų, ypatingai brangių Vilniui. Šv. Kazimiero koplyčioje šiandien teturime tik didelio monumentalinio ciklo fragmentus.

Aprašymai tvirtina, kad aprėmintuose keturkampiuose tarp piliastrų priešinvaziniais laikais buvę įterpti dideli sidabriniai reljefai, kurie taigi turėjo duoti pilną šv. Kazimiero istoriją. Mažieji sidabriniai reljefai tuo tarpu greičiausia tėra pakaitalai didiesiems ir buvo padirbdinti poinvaziniais laikais arba galėjo būti išimti iš tikrai koplyčioje buvusio šoninio altorėlio retablo ir sukabinėti ant sienos. Šitam klausimui išaiškinti būtų reikalingas pačių darbų originalų patikrinimas. Iš kitos pusės, sistematiška peržvalga visų iliustruotųjų šventojo gyvenimo aprašymų — nuo XVI iki XIX amžiaus — galėtų išaiškinti, koks buvo tasai šv. Kazimiero istorijos ciklo pobūdis ir koks yra jo santykis su kūriniais Vilniaus koplyčioje. Šv. Kaziimero ikonografija turėjo susiformuoti panašiu būdu kaip ir kitų šventųjų: iš biografinio pasakojimo susikristalizavo optiškai efektingų ir svarbesniųjų Įvykių scenos, iš pradžių iliustruotoje knygoje nusistojo jų eilė, skaičius, o vėliau, jau sąveikoje su monumentaliuoju menu, ir jų kompozicinės schemos ir visas motyvinis aparatas.

Šv. Kazimiero karsto atidarymas. Delbenes freska.

Tokią prielaidą jau patvirtina žvilgsnis į vieną seną hagiografini veikalą apie mūsų šventąjį italų kalba: "IL BREVE COMPENDIO DELLA VITA MORTE, E MIRACOLO DEL SANTISS. mo PRECIPE CASIMIRO Figlio del Magno Casimiro Rė di Polonia" etc., sudarytą basojo augustinijono italo Fra Hilarione di Sant' Antonio, pasinaudojant Z. Ferreriu, Kromeriu, Strijkovskiu ir kitais šaltiniais, ir išleistą 1629 m. Neapolyje pas Aegidio Longo, in-8°. Šis gyvenimo aprašymas gausiai iliustruotas vario raižiniais, kurių bent dalis, reikia manyti, yra paruošti pagal senesnių leidinių pavyzdžius, jei ne tiesiog pakartoti iš senesnio lotyniško leidinio, nes įrašai paveiksluose yra lotyniški. Kiekvienu atveju, Fra Hilarione veikale turime vieną iš seniausiųjų mums žinomų šv. Kazimiero ikonografinių ciklų, kurio eilę, turinį ir kompoziciją stebėdami, galime suprasti atskirai vaizduojamas šv. Kazimiero istorijos scenas ir rekonstruoti jo ciklą monumentaliniuose sprendimuose. Visų pirma Fra Hilarione duoda medali jonuose aplink šventojo "Vera Effigies S. Casimiri Regni Poloniae Principi et Patroni" sekančias karalaičio švento gyvenimo scenas: 1. Ante Sanctissi - mums Sacramentum orans extra se raptus saepe ūsus est; 2. Lecta regalis abiecta mollitae. in nuda humo cubat; 3. Media nocte ante Enclesiac valvas devote orat; 4. Medetur et sanat Militum vulnera magna charitate; 5. Disciplinis se cedit usque ad effusionem sanguinis; 6. Oblatum Ungariae Regnum recpuit. Seka jau teksto įterptos iliustracijos, kurios, lyginant su medalionų paveikslais, turi kiek geriau sutvarkytas kompozicijas.

Pati pirmoji yra mistiškoji šv. Kazimiero scena (raižinyje 65 psl.), kurioje karalaitis, padėjęs kunigaikščio kepurę ant žemės, klūpo prieš Dievo Motiną, nusileidusią debesiu, ir gieda savo himną: Omni die die Mariae. Pastebėtina, kad žinomasis Carlo Dolci idealinis šv. Kazimiero portretas jungia ikonografiniu požiūriu tą patį "Vera Effigies" karalaičio biustą su "Omni die die Mariae" scenos elementais, kuriuos visus nebuvo sunku pasemti iš itališkų leidinių apie šv. Kazimierą iliustracijų plg. dangun pakeltą žvilgsnį, šalia padėtą kepurę, debesis ir visą mistiškai-ekstatišką nuotaiką). Fra Hilarione tolimesniame biografijos tekste iliustruojami šv. Kazimiero didieji pomirtiniai stebuklai. Mergaitės prisikėlimo stebuklas, vadinamas pirmuoju, duodamas raižiniu 101 psl. ir aiškinamas taip: "Miracolo I. Risuscita il beatissimo Prencipe Casimiro una Filiuola morta a'prieghi de'suoi Genitori, che con molte lacrime erano ricorsi nei suo santo Sepolcro". Scena Delbenės freskoje Vilniaus koplyčioje sukomponuota kitonišku būdu, betgi galima atpažinti panašius šalutinius motyvus: motinos figūrą kairėje pusėje su iškeltomis rankomis ir klūpantį tėvą dešinėje; nevaizduojamas šv. Kazimieras pasirodęs debesyje.

Šv. Kazimiero pasirodymą kapitono aprangoje Lietuvos kariuomenei prie Dauguvos duoda antruoju stebuklu raižinys 105 psl.: "Miracolo II. Appare visibilmente il B. S. Casimiro ad un Essercito, vestito di vesti bianche sopra un Cavallo bianco, e fa strada a quei Soldati, aceio passino sicuri'un Fiuma, e per mezzo dell'istesso attengono la vittoria contra Moscoviti". Šv. Kazimiero antrą pasirodymą Lietuvos kariuomenei prie Polocko duoda trečiuoju stebuklu raižinys 111 psl.: "Miracolo III. Appare di nuovo in aria visibilmente il Beato Casimiro al suo Essercito, vestito da Capitano, e mentre si da il segno della Guerra, si fa in inanzie, e co'il suo maestoso sembiante spaventa, e constringe i nemici a voltar faccia, restando alia fine i Soldati Lituani, e Polonesi con maggior vittoria di prima". Šitos scenos motyvus kondensuoja žinomasis Karžygių koplyčios šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje reljefas "S. Casimiro apparente in aere quasi duce exercitus MDL vicit Muscos", nes jame šv. Kazimieras parodytas ne danguje, kaip sako cituotas reljefo įrašas, o kaip karo vadas ant žirgo, betgi ne kapitono aprangoje, o su kunigaikščio kepure ir Lietuvos kariuomenės priekyje, kai kitoje pusėj o joja įnirtęs priešas — maskviečiai.

Šv. Kazimieras gieda Marijai himną (Fra Hilarione "II  breve Compendio" 65 psl.  iliustracija).

Mergaites prisikėlimo stebuklas (Fra Hilarione "II breve Compendio", 101  psl. iliustracija).

Kapitono aprangoje pasirodęs šv. Kazimieras perveda Lietuvos kariuomenę per Dauguvą. (Fra Hilarione "II breve Compendio" 105 psl. iliustracija).

Netenka abejoti, kad visų šių svarbiu stebuklų scenų, monumentalioje formoje atvaizduotų, netrūko priešinvazinėse Vilniaus koplyčios inkonografinėse programose, bet rusams ypatingai tuos prieš juos nukreiptus kovų vaizdus sunaikinus, jos vėliau nebuvo atnaujintos. Svarbu pažymėti, kad Fra Hilarione knygoje dar trūksta ketvirtojo šv. Kazimiero pomirtinio stebuklo — karsto atidarymo scenos, kurią jau turime Delbenės freskoje. Nedidelis sceniškai išvystytų paveikslų ciklas, kaip jis matomas Fra Hilarione veikale, vėlesniuose šv. Kazimiero gyvenimų leidiniuose turėjo būti praplėstas ir praturtintas motyvais.

Tarp koplyčios piliastrų giliose apskritose nišose, kurių kiekvieną iš viršaus vainikuoja iškilmingas klasikinis balto marmuro frontonas, sidabru blizga aštuonios natūralaus didumo "Jogailaičių" — kunigaikščių ir karalių statulos. Kuri statula kurį iš valdovų vaizduoja, nėra tikrai žinoma. Primuštosios lentelės praeityje buvo keičiamos. Nėra taipgi išaiškinta, ar teisinga tradicija, kad jos XVII amžiuje buvo iš masyvaus sidabro ar tik sidabrine skarda padengtos. Neaugšta šitų darbų meninė kokybė leidžia greičiau spėti, kad vis dėlto tai yra vėlesnių laikų pakaitalai, atlikti kokio provincinio meistro, nes jei žuvusios skulptūros altoriuje buvo iš sidabro lietos, tai nekitaip turėjo būti ir su šiomis. Mums čia svarbu pažymėti, kad šios statulos nėra kokia laisva dekoratyvinė ar kitokia svetima įsiterpusi serija. Šventojo dorybė ir kilmingumas barokinėje sąmonėje darė Kazimierą specifiniu šventuoju — Švenčiausiuoju Kunigaikščiu (Sanctissimus Princeps), nes ne vien religiškai-moralinis kilnumas, bet ir augšta kilmė barokui buvo absoliučiai galiojančios vertybės. Kad jis yra šviesiausios giminės švenčiausias žiedas, šitoji sidabru spindinti valdovų galerija turėjo akivaizdžiai demonstruoti. Tokiu būdu ir karalių statulos priklauso prie šv. Kazimiero ikonografinio ciklo: HAEC EST IAGELLONIAE PROSAPIA DIGNISSIMA. Tokią antraštę turi Fra Hilarione veikalo šventojo giminės lentelė (157 psl.), kurioje mažomis karūnomis, sudėstytomis aplink didelę Jogailos karūną ir L.etuvos vytį, kaip dinastinį herbą, pažymėti atskiri giminės reprezentantai, o pačio šv. Kazimiero karūna apvesta spindulių vainiku.

Jei 1692 m. Mechelno jėzuitų kolegijos sodaliai, procesijoje apsirengę vaizdavo šv. Kazimiero karališkąją giminę, neišskiriant ir kardinolo Fridricho Jogailaičio — šventojo brolio, tai ir jie pakartojo tą pačią šv. Kazimiero ciklo tradiciją jau vaidybiniu būdu. Fra Hilarione raižinys Fridrichą Jogailaitį genealogijos "medyje" pažymi kardinolo kepure, ne karūna: šitoji detalė tikriausiai siekia Ferrerio laikus, kai kardinolas iš Jogailaičių giminės, miręs 1503 m., dar buvo visų atminime.

Jogailaičių statulos ir skaitykla (šv. Kazimiero koplyčios Vilniuje pietrytinis kampas).

Šv. Kazimiero altorius
Prof. M. Homolickis jau XIX amžiaus vidury iš Vilniaus kapitulos aktų surankiojo žinias apie šv. Kazimiero koplyčios altorių ir kitus įrengimus, kokie jie buvo prieš maskviečių karą ir invazijų naikinimus (Wizerunki i roztrząsanie naukowe, XIII, 1840). Nebuvo tada dabartinio gražaus stiuko reljefo, kuris kaip platus retablas dengia pietinės koplyčios sienos vidurį. Prieš invaziją altorius buvo žymia dalimi iš gryno sidabro: tamsaus medžio fone atsimušė masyvus sidabrinis krucifiksas, po juo — Dievo Motinos, šv. Jono ir klūpančios Marijos Magdalenos sidabrinės, natūralaus dydžio figūros. Viršum altoriaus du sidabriniai angelai laikė paauksuotą šventojo kūno relikvijorių karstelio formoje, ant kurio stovėjo brangi šv. Kazimiero sidabrinė statulėlė. Altoriaus 16 didelių žvakidžių, mensa ir antependijas — viskas buvo iš gryno sidabro su paauksintais ornamentais. Abipus relikvijų altoriaus stovėjo du dideli kandeliabrai, papuošti šv. Kazimiero atvaizdais reljefe, ir po du šoniniu altorėliu su retablais, sudarytais iš reljefinių sidabrinių lentelių šventojo gyvenimo temomis, be to, po šešias apaštalų figūras bei po šešias žvakides — viskas iš gryno sidabro. Į dešinę nuo altoriaus durys vedė į mažą zakristiją, kurioje buvo sudėtas didelis altoriaus įrankių lobynas. Ties altoriumi kabojo gryno aukso lempa, kurią dovanojo ir pati pirmoji įžiebė karalienė Cecilija Renata vos porą savaičių prieš savo mirtį (1644). Koplyčios viduje kabojo 63 sidabrinių lempų sietynas, dovanotas karalienės Konstancijos. Taip pat kairė'e nuo altoriaus, koplyčios kampe, dar šiandiei tebestovinti nepaprastai gracinga, nedidelė paauksuota sakykla iš XVII amžiaus pabaigos savo taurės forma ir ornamentų subtilumu atitinka pirmykščią altoriaus ir viso įrengimo tendenciją ir juvelyrinį pažibumą. Žymią dalį koplyčios brangenybių karalius Jonas Kazimieras turėjo dar prieš pat invaziją išimti valstybės iždui paremti iškilusiame kare. Tuomet iš koplyčios buvę gauta 292 centneriai sidabro (plg. J. I. Kra-szewski, Wilno od początkow jego do r. 1750, II, 1840, p. 212). Likusi dalis brangenybių buvo evakuota ir pakeliui žuvo. Kas buvo koplyčioje pasilikę, sunaikino priešas. Visų labiausiai nukentėjo altorius. Šv. Kazimiero relikvijos buvo išgelbėtos, išvežant iš Vilniaus.

Šv. Kazimieras (Trirankis Venerabilis Icon iš Vilniaus koplyčios altoriaus, sidabro dangą nuėmus).

Po 1655-1661 m. karų ir okupacijos atnaujintasis altorius gavo visiškai kitą išvaizdą. Altoriaus naujasis išpuošimas tebuvo baigtas XVIII amžiuje. Jau 1664 m. šv. Kazimiero relikvijos buvo grąžintos atgal į Vilnių, bet švedų karo metu 1702 m. jas vėl reikėjo gelbėti, išvežant provincijon. Kadangi senasis sidabro karstas be-vežiojant gerokai nukentėjo, Žemaičių vysk. Tiškevičius parūpino naujam karstui modelį, kurį kapitula patvirtino ir užsakė pas vieną iš geriausiųjų Vilniaus auksakalių. Į tą karstą 1742 m. buvo įdėtos šventojo relikvijos, ir jis pats naujai įtvirtintas virš altoriaus. Šis karstelis, kuris altoriuje tebebuvo iki paskutinio karo pabaigos, yra iš liepos medžio, apdėtas tik iš trijų pusių sidabro skarda ir ant kampų papuoštas paauksintais ereliais (pažymėtina, kad erelio motyvas koplyčioje sutinkamas marmuriniame frize, kuris juosia sienas, ir sakyklos bazėje). Karsto viduje buvo mažesnė dėžutė, užrakinta dviems raktais, kurių vieną laikė vyskupas, o antrą miesto magistras. Šioje dėžėje buvo dar trečia dėžutė — pats relikvijorius, apvyniotas audeklu, kuriame buvo sudėti kaulai, kiekvienas atskirai suvyniotas į atlasą ir kiekvieno pavadinimas pažymėtas kortele. Prie relikvijų buvo rasti aktai, sudaryti peržiūrint relikvijas 1664 ir 1667. VI. 20 d., dalyvaujant karaliui Jonui Kazimierui (abiejų dokumentų turinį iii ėxtan o pakartoja W. Zahorski, Katedra Wil3nska, 1909, p. 91-92). 1858 m. relikvijos buvo vėl atidaryto:, dalyvaujant prof. M. Hcmolickiui, kuris jas aprašė (Wi-zerunki i roztrząsanie naukovve, XIV, 1840, p. 31). Teišliko dalis kaulų, nes nemažai relikvijų buvo per kelis amžius išimta ir išsiuntinėta. (Ypatingai daug relikvijų buvo išdalinta prieš pat invaziją, apie 1649-1655 m.).

XVIII amžiaus pradžiai priskirtinas vertingas altoriaus stiuko reljefas, kuriame skoningai sukomponuota pilna gracijos dangiškoji šv. Kazimiero apoteozė — Dievo Motina debesyse, apskrieta angelų būrių, džiaugsmingai žvelgiančių į karstą, nešamą dviejų angelų.

Šv. Kazimieras (Trirankis paveikslas Venerabilis Icon iš Vilniaus koplyčios altoriaus su sidabro danga).

Taisyklingas jaunųjų kūnų atvaizdavimas ir psichologiškai motyvuotas skirtingų individų ir grupių traktavimas rodo čia dirbus geros mokyklos meistrą. Jo kiek lygų ir kone akademišką formų pobūdį pertraukia kai kurie ekstravagantiškumai, kaip pvz. iš reljefo plokštumos iššokančios figūros arba tie į žiūrovą nukreipti žvilgsniai ir jausmingos šypsenos. Reljefas iš viršaus dengiamas gipsinio altoriaus baldachino, ant kurio pasodinti du putai, laiką kunigaikščio kepurę su kryžiumi. Išbalansuotų formų retablinis reljefas ir tiesiog į jį įmontuotas relikvijorius duoda aštrų kontrastą tarp pirmojo vaizdinio idealumo ir karsto kultinio realumo, tarp spalviniai neutralaus ir santūraus stiuko ir brangaus metalo blizgesio. Relikvijos, kurios paprastai laikomos kape po altoriumi, dedamos į stipes ar mensą, čia yra pakeltos viršum jo, kas priklauso prie išimčių.

Kultinė sidabrinė statulėlė, dar paskutiniais laikais stovėjusi ant karsto, savo formų požiūriu yra gerokai nutolusi nuo retablo skulptoriaus virtuozinės technikos ir prilygsta greičiau viduramžių ar liaudies meno darbams; jos primityvios formos brangioje sidabro medžiagoje ir rafinuotų baroko meno kūrinių aplinkoje atrodo paradoksaliai. Juo labiau stebina mus šitos figūrėlės naivus ekspresionizmas, jos padidintos rankos, kuriomis šv. Kazimieras rodo savo dar labiau padidintas emblemas: kryžių ir leliją.

Šv. Kazimiero Venerabilis Icon
Iš karų ir invazijos suirutės buvo išgelbėtas labai senas, dar XVI amžiaus garsusis šv. Kazimiero trirankis paveikslas, kuris dabar padėtas po relikvijoriumi viršum tabernakulo. Savaime aišku, kad jis čia pateko kartu su relikvijomis iš senosios gotinės koplyčios. Jis jau tada buvo gavęs ypatingą kultinę reikšmę, nes buvo nešiojamas 1604 m. kanonizacijos paskelbimo šventėje ir 1636 m. relikvijų perkėlimo šventėje. Po invazijos jis minimas šoniniame altoriuje (Visit, gener. Eccles. Viln. a. 1743, f. 72 ir 73). Vėliau jis buvo pastatytas ant altoriaus ir turtingai dekoruotas Paveikslas turi 80 x 55 cm ir yra datuotas kairėje pusėje nutapytoje lentelėje su įrašu: "IVSTVS VT PALMA FLOREBIT, SICUT CEDRUM LIBANI MULTIPLICABITVR 1594 RENOVATVM" (plg. Liber Psalmorum XCI, 13). Kaip spėjama, apie 1636 m. paveikslas buvo apdėtas sidabrine ir paauksinta skarda — rūbeliu, paliekant atvirą tik veidą ir rankas; taip pat kepurė buvo papuošta sidabru. Toji skarda išdirbta reljefu, išgaunant gausių ornamentų kontūrus. Paprotys apdengti šventus paveikslus brangaus metalo skarda Rytų Bažnyčioje įsigali XVI amžiaus bėgyje (plg. H. J. Rothemund, Ikonenkunst, 1954, p. 60); XVII amžiuje ir Vilniuje sidabru apdengiami brangieji altorių paveikslai. Norint matyti, koks paveikslas buvo XVI amžiuje, reikia dangą nuimti. Šventasis nutapytas stovis bažnyčioje, kurios grindų plytelės matomos žemai. Jis apsirengęs raudonos spalvos rūbu su ilgomis rankovėmis. F. Pavee, tyręs šv. Kazimiero portreto problemą, tvirtina, kad šv. Kazimieras čia pavaizduotas taip, kaip jis gulėjo aprengtas karste, ir spėja, kad 1534-36 m. atnauiinant koplyčią, io karstas buvo atidarytas ir kūnas rastas įvilktas į raudoną rūbą, kas davė pagrindą paveikslo autoriui jį šitame raudoname velionies rūbe nutapyti. Ši aplinkybė leidžia spėti, kad paveikslas ir buvo apie 1536 m. padarytas. Tarp kitko, jau 1477 m. Venecijos pasiuntinys A. Contarini Trakų pilyje matė Kazimierą ir jo brolį šalia tėvo stovinčius tamsiai raudono satino drabužiais apsivilkusius.

Triranke Dievo Motina—Tricherusa. XVII-XVIII amžiaus ikona iš Serbijos (privatinė nuosavybė Šveicarijoje).

Mūsų paveikslo prototipu F. Papee laiko apie 1520 m. nutapytąjį ir vėliau dingusį "Palaimintojo paveikslą" Vilniuje, kurio refleksą galima stebėti medžio raižinyje, išspausdintame 1521 m. Krokuvoje išėjusios Z. Ferreri knygelės "Vita beati Casimiri Confessoris" tituliniame lape. Raižinio kompozicija ir pagrindiniai motyvai yra tie patys, kaip trirankio paveikslo: ta pati iškilminga laikysena, stovint vidury paveikslo lengvu profiliu ir žiūrint į kairę; vieton itališko plono nimbo raižinyje duotas spindulių vainikas; abiejuose paveiksluose sutampa šv. Kazimiero rankose laikomieji atributai — kairėje lelija, dešinėje rožančius. XVII-XVIII amžių paveikslai jau duoda vieton rožančiaus kryžių; tie patys ilgi nukarę plaukai, tik raižiny jie kiek garbanoti; ta pati mitra, tik raižinyje ji dviejų dalių, mūsų paveiksle — trijų; tie patys į kampus Įterpti Lietuvos ir Lenkijos valstybių herbai, tik raižinyje jie apačioje. Abu herbai ir iš jų išauganti augalija turi simbolinę reikšmę, kuri tiesiogiai iliustruoja vieną Z. Ferrerio parašytos šv. Kazimiero biografijos teksto vietą: "Pater misericordiae et deus totius consolationis, quo novella haec vere religionis plantatio eo alius cresceret et tanąuem lignum plantatum secus decursus aąuorum uberiorem fructum afferet in tempore suo, coelestis illam gratiae imbre in servo suo Casimiro ex regibus Poloniae et ducibus Lituaniae spectabili visitare et profundere dignatus est." Realistinės detalės raižinyje, pvz. granitiniais motyvais išsiuvinėtas apsiaustas su kailiu, o galų gale pats labai individualus veidas su šypsena, reikia aiškinti tuo, kad menamąjį pirmąjį "Palaimintojo paveikslą" tapant, buvo pasinaudota autentišku šv. Kazimiero portretu, nes iš tikrųjų tie rūbai ir plaukų nešiojimo būdas, kaip jį matome Ferrerio knygos raižinyje bei trirankiame paveiksle, jau nebeatitinka mados apie 1520 m., bet yra kiek ankstyvesnė europinė mada iš XV amžiaus pabaigos. Įdomu, kad ir išlikusiame traktate apie karalaičio Kazimiero auklėjimą minimi auksu siuvinėti drabužiai, plaukų nešiojimo būdas, o dvaro sąskaitos iš 1474 m. kalba net apie rūbus, apsiūtus kailiu (plg. Z. Ivinskio duomenimis Liet. Enc, XI, n. 275). Tai atitinka mūsų paveikslų motyvus. F. Papėe net rado, kad patys šv. Kazimiero veido bruožai (raižinyje ir trirankiame paveiksle) išduoda Jogailaičių ir Habsburgų gimines tipą, ir lygino jį su Kazimiero brolio Albrechto dėdės Vladislovo portretais. Dingęs karalaičio autentiškas portretas buvęs, pagal F. Papėe, padarytas apie 1481 m. piršlybiniams tikslams. Tųjų dviejų pačių senųjų dingusių prototipinių paveikslų elementai t. y. autentiškojo portreto (apie 1481 m.) ir "Palaimintojo paveikslo" (apie 1520 m.) įėjo į Vilniaus koplyčios trirankį paveikslą, o iš čia pateko į vėlesnius XVII amžiaus barokinius arba jėzuitinio tipo paveikslus, padirbtus jau sekant vilniškiu.

Vilniaus paveikslo keistybe yra šv. Kazimiero dvi dešines rankos, kiekviena laikanti po leliją (skaistybes simbolis). Jau XVII amžiuje šis savotiškumas, nesutinkamas jokiame kitame šv. Kazimiero paveiksle, atrodė paslaptingas ir aiškintas stebuklu. Pvz. Vilniaus aprašyme, kurį paskelbė B. L. F. Tannerio "Legatio Polono-Lithuanica in Moschoviam" (Nürnberg 1689) jau duoda žinomąjį padavimą apie antrosios dešines rankos atsiradimą: "Non postremo hie memoranda venit Cathedralis Basilica a Thesaurorum pretio aestimanda, et quam maxime a sacris totius Corporis Sancti Casimiri Polonarum Regis filii Reliquiis veneranda, cujus Beatissimi Principis Venerabilis Icon, quae prima inter ejusdem Basilicae cimelia numeratur, duas dexter as manus lilia praeįerentes prodigiose ostendit, quia unam dexteram informiter a Socio sui depictam dum corrigere et abolere ejusques loco aliam apte et concinne substituere voluit pictor eruditus, nulio pacto efficere potuit, quin die insequente usraque manus et in utraque lilium appareret". Šioji legenda buvo kartojama daug kartų ir sekančių amžių literatūroje. F. Papėe mėgino paveiksle esantį trirankiškumą aiškinti natūraliomis aplinkybėmis. Antroji ranka, toji artimesnė prie kūno, buvusi pridėta apie 1636 m., kai, dedant ant paveikslo sidabrinę dangą, buvo panorėta šv. Kazimiero figūros kontūrui duoti daugiau vieningumo ir apvalumo (plg. O najstarszych wizerunkach šw. Kazimierza, Kwartalnik historiczny, XIX, 1905, p. 434). Vėliau, taigi, atnaujinant dangą, po ja buvo rastos dvi dešinės rankos. Tai palaikyta stebuklu, ir tada turėjo būti antru kartu padarytas naujas, jau trirankis apdangalas. Prieš šitą teoriją tenka iškelti klausimą, argi negalėjo būti tiedvi ranki nutapytos visai sąmoningai? Ar neturi dviejų rankų motyvas simbolinės prasmės? Ar nekalba apie tai hagiografiniai tekstai ir šv. Kazimiero himnai? Ar paveiksle įrašytieji psalmių citatos žodžiai (florebit, multiplicabitur) nedaro metaforinės aliuzijos?

Šv. Kazimieras Medžio raižinys Zacharijaus Ferreri knygos "Vita beati Casimiri, scripta Vilnae" (1521) tituliniame puslapyje.

Vidurinių amžių mene mūsiškiam triran-kiam šv. Kazimiero paveikslui galima rasti paralelių. Jau tasai vėlesnis paveikslo apdengimas skarda nurodė Rytų įtaką. Iš tikrųjų, Rytų Bažnyčioje žinomas ir vienas Dievo Motinos ikonos tipas, graikiškai vad. Tricherusa (triranke), kuris, būdamas Hodegetrijos formos su Kūdikiu, turi dar antrą dešinę ranką ir dėl to čia vertas mūsų dėmesio. Tricherusa yra žinoma daugelyje Rytų Bažnyčios kraštų, bet seniausias jos prototipas randasi serbų Chiliandario vienuolyne Ato-so kalne Graikijoj (jos pav. žr. N. P. Kondakov, Ikonografija Bogomateri, II, 1915, ris. 161). Šios ten didžiai garbinamos ikonos kilmė taip pat aiškinama padavimais. Pagal prie pačios ikonos pridėtą įrašą, ikona prieš daug amžių buvusi Servijos vienuolyne Studnicoje; ten kilus gaisrui, ji išskrido oran ir krisdama prisitvirtino prie asilo nugaros, kuris, nubėgęs į Chiliandario vienuolyną, sukrito negyvas; vienuoliai, išvydę iš tolo ikonos spindesį, skubėjo ją pakelti ir nunešę pakabino ikonostaze, bet kitą dieną ją rado igumeno soste, kur ją ir paliko; nuo tada ji skaitosi vienuolyno viršininke, o pats igumenas tik jos padėjėjas. Be to, ten sakoma, kad tos Dievo Motinos trečioji ranka padėjusi pastatyti Chiliandario vienuolyną. Oficialioji Rytų Bažnyčios hagiografija (pvz. Šventųjų gyvenimai, išleisti Rusijos sinodo 1701 m.) duoda platesnį padavimą, kildindama ikoną Tricherusa iš Šventosios Žemės: ji atsiradusi VIII amžiuje ikonoklastų kovose, kai šv. Jonas Damaskietis, neteisingai įskųstas imperatoriaus Leono, buvo Damasko kalifo nuteistas, nukertant ranką; gavęs iš kalifo savo nukirstąją ranką atgal, šventasis meldęs Dievo Motiną jam ją prigydyti, kad jis vėl galėtų tapyti ikonas. Kai rytą atsibudo iš tikrųjų su prigydyta ranka, dėkingasis šv. Jonas Damaskietis pagamino sidabrinę ranką ir prisegė ją prie Dievo Motinos ikonos. (Pagal kitus šaltinius, šv. Jonas Damaskietis trečiąją ranką ant ikonos paprastai pripaišė). Šitoji ikona buvo vėliau garbinama šv. Sabos vienuolyne ir XIII amžiuje buvusi dovanota Serbijos arkivyskupui, iš kur, turkams įsiveržus į Serbiją, ji stebuklingu būdu pateko į Chiliandarį. N. P. Kondakovo nuomone, Chiliandario ikona yra tapyta XIV amžiaus pabaigoje ir turi XVI-XVII amžiaus perdirbinėjimų bruožų. Atrodo, kad ir paties Tricherusos tipo tėvyne reikia laikyti Serbijos vienuolynus, iš kur kilo Chiliandario ikonai. Serbijoj XVII-XVIII a. trirankės Dievo Motinos ikonos buvo gan paplitusios (plg. reprodukciją D. Wild, Ikonen, kirchliche Kunst des Ostens, Orbis Pietus 1, Taf. XXI). Maskvos kunigaikštijoje Tricherusa teišpopuliarėjo XVIII amžiuje, po to, kai 1661 m. vieną Chiliandario ikonos kopiją gavo patriarchas Nikonas. Rytų Bažnyčioje Tricherusai yra paskirta šventė birželio 28 d. Reikia pabrėžti, kad Bizantijos meno poveikis senojoje Lietuvoje, kiek jo galima pastebėti, pasireiškė kiek anksčiau XV-XVI amžiuje, pvz. Trakų pilies ir Supraslio vienuolyno freskose, ir, kaip tyrinėjimai nustatė, rišasi su Balkanų kraštų mokyklomis per Moldaviją, bet jokiu būdu ne per Maskvą. Trirankių šventųjų reikėtų taip pat paj ieškoti ir Vakarų Europos mene.

VYTAUTAS KAŠUBA — šv. Kazimieras. Skulptūra šv. Kryžiaus bažnyčiai Čikagoje

Patį rankos padvigubinimo motyvą tapyboje galima aiškinti įvairiai. Galėjo jis atsitiktinai pasidaryti, pertapant paveikslus  ("palimpsėstas") ir paskui virsti tradiciniu motyvu, galėjo atsirasti ir tapytojo laisva valia, gal turint minty simbolinę prasmę, o gal ir be jos.

Panašių reiškinių yra ne tik viduramžių mene. Net klasiškasis Raffaelis savo Sikstinos Madonos paveiksle popiežiui kažkodėl davė šešis pirštus. Fantastiškieji padaugintų galūnių motyvai tačiau galėjo būti perkelti ir iš visai kitos rūšies meno. Kai kurie tyrinėtojai juos aiškina net nekrikščioniškųjų Tolimųjų Rytų meno poveikiais, pvz. Vakarų Europos XIV-XV amžiaus mene galima rasti atskirų paralelinių pavyzdžių daugiarankiams dievams ir demonams, išvystytiems kinų ir indų mene (žr. Jurgis Baltrušaitis, Le moyen âge fantastique, antiquité et exotisme dans l'art gothique, Paris 1955, p. 197-200: divinités à bras multiples).

Šitie nurodytieji faktai ir hipotezės pateikia tik iliustraciją ir medžiagą šv. Kazimiero trirankio paveikslo problemai. Vilniaus koplyčios Venerabilis Icon mįslė tuo dar nėra išaiškinta.

(Pabaiga)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai