Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
apsakymai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
JŪRA

Šioje vasarvietėje, kur mes atvažiuojame metai iš metų, aną rytą, auštant, žvilgtelėjau pro langą ir nustebau: iš juros pusiau išplaukusi, žaižaravo saulė, jauna ir skaisti.
Tik tie du dalykai — jūra ir saulė, o tokia garbė ir grožis!
Rytojaus dieną išėjau iš namų pažiūrėti, kaip iš okeano užtekės saulė: nuo pirmo jos sumir-guliavimo, nuo pirmos kibirkšties.
Buvo dar tamsu.

Ežere priešais jūrą miegojo laukinės antys ir žuvėdros. Tik iš švendrų suplasnojo pirmas paukštis ir nulėkė pažeme.
Aukštai švietė aušros žvaigždė, o toliau nuo jos dangus tvaskėjo kažkokia neregima dulsva šviesa,  kuri  gal  ėjo  iš  žvaigždžių.
Prie jūros buvo tylu ir tuščia. Ir bangos buvo ramios. Iš tolybių jos riedėjo į krantą ir tingiai, lyg būtų pailsusios, teliūskavo ant smėlio.

O anapus vandenų jau aušo. Pirmiausia tu pastebėjai raustant mažą ruoželį, kuris skaistėjo, įgaudamas kitas spalvas: apačioj oranžinę, aukščiau jos — gelsvą ir žalsvą, o šios kilo ir tirpo tamsiai   mėlyname   dangaus   skliaute.
Jūroje, lygiai ten, iš kur patekės saulė, žaisdami plaukė delfinai, tai išnirdami savo juodomis, net patamsyje blizgančiomis nugaromis, tai vėl nugrimzdami ir bangą skrosdami savo uodegų pelekais.

Kai jie nuplaukė ir dingo iš akių, padangėje atsivėrė nuostabusis vaizdas: iškilniai vasnodamos  sparnais,  skrido  laukinės  žąsys.
Dangus vis labiau raudo ir skaistėjo, ir ten, iš kur sutviskės saulė, atrodė, lyg įkaitęs žaizdras.
Laukiau pirmutinės žiežirbos, kuri ištrykš iš okeano bangų.

Anais žilais laikais saulės gal taip laukė mūsų protėviai, žyniai ir maldingosios  gentys.
Galvojau, kad pirmą jos blykstelėjimą turėsiu pasitikti didingais žodžiais, kaip ją galingais himnais sveikino senovės Egipto kunigai, šventas Pranciškus Asyžietis, tyrlaukių dervišai ar poetas Otokaras Bžezina.

Ir ūmai štai ji — kibirkštis! Pamačiau ir sumišau: pirmutinė liepsnelė buvo įskilusi, — lyg su juoda šuke.
Ir šiandien negalėčiau pasakyti, kas In atsitiko: ar šoktelėjusi vilnis prideagfe aaą saaies vietą, ar praplaukiančio burlaivio stiebai, m pumkš-čio sparnas, ar . . .

Kol susigaudžiau, kad štai ten jinai, saulė — mano giesmė pakriko.
Liko tik didingas regėjimas: raudonas skritulys, sužėrėjęs iš jūros, jau be jokios dėmės.
Visame savo gaivume ir garbėje, skaiščiai raudona kilo saulė iš vandenų.

Dabar ji pusiau išplaukusi iš marių, ir buvo tik tie du dalykai: tamsiai mėlyna jūra ir viešpatni saulė.
Ir tame gamtos mene visa kas buvo taip švaru ir tobula, kad jokia vaizduotė negalėtų daugiau sukurti ar pakelti.
O saulė keliavo, ir jau du jos trečdaliai rymojo ant vandens.
Tada ji viršuje įgavo keistą pavidalą: kažkaip ištįso šonuose, panaši į raudoną ąsotį, pastatytą ant bangos.
Ten, kur ji susilietė su jūra, tu matei lyg padėklą, ant kurio stovėjo saulė.

Dar akimirka, ir ji atsiskyrė nuo jūros, o tu supratai, kad anas padėklas, kuris tave stebino, tebuvo spindulių nušviestos, vario spalvos bangos. Kai saulė nuo jų pakilo, vilnys raibuliavo į krantą, savo taką nuliedamos čia vario, čia rožinėmis, čia dar kitomis varsomis.

Atsiskyrusi nuo okeano, saulė atgavo savo apskritą išvaizdą ir kopė į dangų, kuriame nebuvo nė vieno debesėlio.
Taip ji pradėjo savo ilgą ir ištikimą kelionę per mėlyną skliautą, žadindama paukščius ir žmones.
Antai, atskridę, paskui mūšą jau bėginėja ir į drėgną smėlį smaigsto snapus mylimiausi pajūrio  paukščiai  —  smiltinukai.



MŪŠA

Toli ant marių kranto, ten kur jau beveik nenueina bevaikščiodami vasarotojai, sėdi vienišas žmogus.
Saulė, pasvirusi į vakarus, kaitina strėnas, o jis, atrėmęs galvą į rankas, žiūri, kaip vilnis atbėga po vilnies, iškyla ir lūžta šnarėdama.
Taip jis žvelgia į bangas jau gal valanda, gal nuo vidudienio, gal nuo pat aušros, o gal nuo amžių.

Ir jis kalba sau:
—    Aš esu mūšos žinovas: galiu pasakyti, kaip vilnis gimsta okeano tolumose, kaip ji pasipuošia balta puta marių vidury, kaip atvingiuoja į žemę siausdama ir tykšdama, koki dėsniai ją valdo.
—    Jūros ir okeanai tų dėsnių klauso nuo amžių pradžios. O jeigu teirautumeis, kas tai per dėsniai, kurių klauso didieji vandenai, aš negalėčiau tau atskleisti, nes tai mano dvasios turtas, ir kiekvienas savyje saugo, kas jam brangiausia.
—    Bet galiu tau išaiškinti mūšos, — bangų lūžimo, — rūšis ir grožį. Prieš tai noriu tarti, kad čia nekalbu apie bangas, kurias neša audros ir kurios šėlsta galingais volais, skandina laivus ir ardo kopas.
—    Aš tyrinėjau kasdienes vilnis, tokias, kaip šią  ramią   rugpjūčio popietę,
—    Taigi pagal jų lūžį ir grožį atrandu tris mūšos rūšis.
Pirmoji, ir daugeliui žmonių gražiausia, yra banga, kuri, atbėgusi, pašoka visa mezginiuota, išsigaubia ir tą pat akimirką dūžta, o tu jos žalsvame išsigaubime regi besidraikančias putas. Tokią mūšą vaizduoti ypač mėgsta poetai, japonų dailininkai ir Čiurlionis. Jis iš anų burbuliukais išsipuošusių putų netgi savo vardo raides nutapė.

—    Antroji mūša esti tada, kai banga, lūždama, savo įdubime pasigauna saulę. Tada tau atrodo, kad tie pašokę žali vandenys sučiupo auksą, kuris, sublizgėjęs vilnies dugne, subyrės į daugybę lašų ir burbulėlių.
—    Trečioji mūša neturi nei baltų putų, nei auksu nulietų bangos įdubimų, o vien tik vandenį ir tamsiai žalią spalvą savo dugne. Ir sakyčiau: tasai žalumas yra toks gilus, vėsus, gaivinantis ir slėpiningas, lyg būtų iš malachito. Čia turime gamtos kūrybos slėpinį, kada užtenka to vieno vandenų lūžimo užlieti tavo sielai, net ją sužeisti neišpasakytu tokio grožio kuklumu ir didybe.
—    Žinojau dar ir ketvirtą bangą, tačiau nūn išsprūdo ji man iš minčių, ir nepajėgčiau tau jos apsakyti. O jeigu akylai stebėsi, gal patsai surasi, kas dingo man iš atminties dėl mano meilės  trečiajai  bangai,  kuri yra tobula.

— Ir dabar žiūrėk į naują bangą, kuri tuojau pat subyrės. Kai ji pašoks, tau pasakysiu, ar tai bus pati tobuloji. Pagaliau ir patsai suvoksi, jei atsidėjęs klauseisi mano žodžių, o dar labiau — jei išgirdai amžiną okeanų balsą ir supratai, ką jis tau ošė.

VAKARAS

Kai žmonės skirstėsi iš pajūrio, paskutinis pakilo ir keliu tarp pušų nuėjo vienuolis, ilgai žiūrėjęs į marias ir dėstęs posmus apie okeanų audras, kurios ir tavo sieloj kelia vėtras.
Visoj pakrantėj likausi vienas.

Dešinėje iš vandens kyšojo didžiulis akmuo, ant kurio, lyg ant mažos salos, lipo ruoniai.
Užkopę, jie kilnojo galvas, ropojo vieni pro kitus, ir jų nugaros žvilgėjo vakaro spinduliuose.
Toli už ruonių buvo įlanka, o už jos iš rūkų niūksojo kalnas.

Iš rytų šono, nuo molų, lėkė žuvėdros. Saulės nušviestos, jos atrodė visai baltos ir plazdėjo erdvėje, lyg skaisčios liepsnelės.
Kai paukštės priskrido vietą, kur dangus susisiekia su jūra, būtum sakęs, kad jos bėga ant vandens.
Aure, jos iškėlė į viršų sparnus ir, plasno-damos, tūpė ant bangų.
Padebesiais lėkė laukinės žąsys ir girgsėdamos nyko ūkuose.

Kadaise, taip šaukdamos, jos skrisdavo viršum tėviškės laukų.
O čia atburzgė vabaliukas ir nutūpė man ant rankovės, — juodas gražuolis, išsipustęs raudonais dryžiais.
Stuktelėtas, jis nukrito ant smėlio, susitraukė į kamuoliuką ir gulėjo, lyg negyvas.

Bet ne, jis neužsimušė! Štai jis atsargiai praskėtė sparnus, po kuriais, lyg koki žėručiai, sublizgo antriniai sparnai.
Man ir tau, vabaliuk, laikas trauktis nuo šios kopos: mudu jau apšlakstė potvynio vilnis, ir ruonių salos tik pati viršūnė kyšo iš vandens.

SAULĖ  LEIDŽIAS BALTIJON

Galėjo būti pusė vienuoliktos vakaro.
"Viru" viešbučio dvyliktame aukšte rašiau laišką į namus: apie baltą beržų girią suomių žemėje, apie Helsinkio miestą ir akmenines salas, saugojančias uostą, apie laukines antis, kurios praskrido pro laivą, apie žuvėdras, kurios lydėjo mus per Baltiją, ir apie ilgesingą šiaurės dangų.

Jūra šią birželio dieną buvo tamsiai žalia, ir kiek tik akys matė, bangavo ji nedidelėmis vilnimis, kurias skrodė laivas.
Nepaprastos buvo tos bangos: vienodos, su balta puta, pašiurpusios.

Ir atrodė, kad visa jūra nerimavo ir kad vilnis po vilnies ji bėgo, skubėjo į nežinomus krantus.
Graži ji buvo ir didinga, nerami ir neaprėpiama, o  sykiu tokia sava ir artima.

"Mare nostrum", tariau sau ir pagalvojau: gal atvaro gaivūs vėjai jas nuo Lietuvos kopų, — tas žalias, neramias vilnis.
Žemėlapis betgi rodė, kad jos turėjo atplastėti nuo žuvėdų šalies.

Pakėliau akis nuo laiško, ir tik dabar supratau, kad jau buvo vėlu, nors kambaryje ir lauke buvo dar šviesu.
Tiesiai prieš mano akis, anapus Estijos sostinės pilių ir bažnyčių, už skystų, paūkavusių debesų laidosi saulė, lyg apsiblaususi ar pavargusi po ilgos kelionės aplinkui žemę.

Susimąsčiusi ir lyg liūdna, ji grimzdo Bal-tijon, palikdama nakčiai tolimos šiaurės padangę.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai