Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RELIGINIS ŽMOGAUS POLĖKIS PDF Spausdinti El. paštas
Įžvalgi tyrinėtojo akis atidengia visatoje vis daugiau ir daugiau paslapčių, kurios iki šiol tebuvo spėjamos ar ir visai nežinomos. Panašus procesas vyksta ir mažojoj visatoj — žmoguje, kur taip pat tebeglūdi daugybė neištirtų lobių. Nors ir labai lėtai, jie vienas po kito yra bandomi iškelti švieson. Vieni jų buvo pastebėti jau prieš ištisus šimtmečius, kiti mūsų laikais. Yra betgi vidinių žmogaus prigimties lobių, kurie, kad ir nebūdami nauji, pastaraisiais laikais iškilo nauju aktualumu. Prie tokių lobių priklauso ir religinis žmogaus polėkis. Jis yra senas kaip ir pats žmogus, betgi jo iškilimas naujaisiais laikais filosofiniame-psichologiniame mąstyme yra įsidėmėtinas.

Yra patirta, kad žmoguje glūdi dvasinis polėkis augštyn. Jis nėra pripuolamas reiškinys, o pagrindinis žmogiškosios prigimties balsas, einąs iš jačios jos gelmės. Jis aidi visose jos apraiškose nepriklausomai nuo pripuolamų nuotaikų. Tai tarsi magneto rodyklė, nuolat krypstanti į šiaurės polių — kaip besukiosi kompasą, ji vistiek krypsta savon linkmėn. Tegu žmogaus polėkis ir nėra toks automatiškas ir netaip lengvai išsilaiko savojo poliaus linkmėje, tačiau jis gana atkakliai siekia savojo poliaus, kurį žmogus nevisada moka pavadinti tikruoju vardu. Visi sutinka, kad jis siekia savojo gario, ir tai nepraeinamo gėrio, pajėgiančio nuraminti baimingą prigimties virpesį, tačiau nesutaria dėl jo vardo ir yra linkę jį laikyti nežinomu absoliutiniu gėriu, toli prašokančiu visas žmogiškojo pasaulio vertybes. Atėjus betgi iki šios minties pakopos belieka nuosekliai žengti dar vieną žingsnį ir absoliutinį gėrį vadinti tikruoju vardu: absoliutine Būtimi — Dievu, kuris anaiptol nėra jau toks nežinomas. Danų mintytojas S. Kierkegaard šiuo atveju yra visai atvirai pareiškęs:

"Polėkis turi įvairių vardų, tačiau tas, kuris krypsta į Nežinomąjį, yra palenktas Dievop. Tai reiškia, kad jis yra begalinis, nes yra palenktas į Nežinomąjį". (Rergioese Reden, p. 134).
Ir tai nuoseklu, nes absoliutinis gėris negali būti nebūtis. Kad ir kaip nežinomas jis būtų žmogui, viena belieka aišku, kad jis turi būti pilnutinė Būtis, kuri savo turiniu atbaigia pilnaties besiekiantį žmogų. Kitaip jis tebūtų dalinis gėris, kurin nebesistiebtų begalybinis žmogaus polėkis.

Šv. Augustinas, aistringai gyvenęs polėkiu augštyn ir ilgai klaidžiojęs, tą absoliutinę Butį, kurios visa širdimi jieškojo, vadina augščiausiuoju gėriu, tiesa, grožiu, šviesa ir t.t., bet turi galvoje Dievą kaip galutinį viso jieskoj.mo polių: ".. . nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje".

Konvertitas Illemo Camelli, išgyvenęs ilgoką jieškojimo laikotarpį, jautė savo sieloje besigraužiantį nerimą, kažkokį ilgesį neaprėpiamų tolių, mėgo gyventi prie jūros bei gėrėtis jos neužmatomomis platyoėmis, kurios j J nepajėgė patenkinti. Jis jautė polėkį begalybėn, bet ilgai nesuvokė jo paskirties. Štai jo paties pasisakymas :

"Tartum savaimingai kilo manyje įsitikinimas, kad už sienos yra naujas pasaulis. . . . Palikau vienišą namą ir išvykau Genujon paouvoti prie beribės jūros, juoba, kad jaučiau savyje kažką neišmatuojamo, neišsakomo, kuris neabejotinai buvo neryški begalybės apraiška . . . Čia užtrukau vos dvejetą savaičių beveik vien dėl to, kad beribės ir amžinai siūbuojančios jūros akivaizdoj galėčiau sustiprinti savo banguojančią sielą. Ištisas dienas stebėjau neišmatuojamą vandens paviršių ir vis jaučiau ilgesį dar toliau matyti, norėjau, kad išnyktų iš mano akių bat koks horizontas" (Bekenntnisse eines Sozialisten, p. 131-135).

Jūros didybė Camelli ilgesio ne tik nenuramino, bet dargi jį paaštrino, ir jis ėmė žvelgti savo paties vidun, kur atrado vaikystės pergyvenimus, susijusius su Dievu, ir tuo momentu suvokė, kad jo ilgesys bei polėkis siekia ne jūros, o Dievo didybės.

R. M. Rilke, turėjęs didelės įtakos Europos poezijai ir pasaulėžiūrai, gilioj ir originalioj lyrikoj atskleidė savo sielą, kupiną ilgesio bei nerimo, besiveržiančio begalybėn. Gimęs Prahoj ir ten augęs, buvojęs Rusijoj, pagaliau apsigyvenęs Paryžiuje, Rilke jautėsi vienišas, benamis, besiveržiąs pralaužti šios tikrovės sienas į kosminę begalybę, tačiau skaudžiai atsitrenkiąs i jos nepramušamumą. Jis norėjo prasiveržti į dvasingesnį pasaulį, jieškojo "des Uebergrossen" — neaprėpiamojo, kurį vadina Dievu. Apie jį sukasi visa jo kūryba, jo gyvenimas, nors tas jo
Dievas yra "neišsakomas", "nepažįstamas". Vis dėlto Jis esąs tikroji Būtis, ir mūsų gyvenimas tesanti kelionė Jo link. Nežiūrint, kad Rilke jau 26 metus eidamas atsiskyrė nuo katalikybės, niekad nesiskyrė su savo Dievu, visą laiką gyvendamas Jo ilgesiu. Tiesa, jo Dievas nėra krikščionių Dievas, o savaip suprasta kosminė Būtis, kurion vis dėlto sviro jo kūryba ir gyvenimas.

Tai rodyte rodo, kad žmogaus polėkis augš-tyn, kuris savo pačia prigimtimi linksta į absoliutinį gėrį — Dievą, yra religinio pobūdžio, nes jame jau aidi religiniai pradai. Tiesa, jis dar nėra religija tikrąja prasme, bet yra pakeliui į ją. Juk žmogus savo polėkiu, kad ir neryškiai, siekia anapus žemiškosios tikrovės, anapus savo ribotumo, jaučia savo nepakankamumą, nepasitenkinimą ir priklausomumą nuo kažko augštesnio, galingesnio, nors ir savaip suprantamo. Anot A. Rademacherio:

"Šis begalybinis polėkis mumyse yra daugiau nei 'strėlė'. . . religinės tiesos link, tai tikroji vadovė jon" (Die Gottsehnsucht der Seele. p. 60).

*     *     *
 
Tai dar ryškiau matyti, žvelgiant į paskiras gyvenimo sritis, kuriose polėkis augštyn būdingiausiai pasireiškia. Imkime pirmiausia minties sritį. Čia žmogaus polėkis visa savo įtampa yra pasinešęs tiesos link, ir tai tokios tiesos, kuri yra ne dalinė, ne jos atlauža, o pilnutinė — absoliutinė. Tokia gi tiesa yra ne kas kita kaip absoliutinė Būtis — Dievas, į kurį savaimingai gravituoja žmogaus mintis. Pastaroji, būdama sąmoninga šviesos kibirkštimi prieblandoje, nerimsta ir veržiasi į patį šviesos šaltinį. Šv. Augustinas, remdamasis savo patirtimi, aiškiai išpažįsta: "Dieve, Tu esi Tiesa". Kiekvienas, kuris siekia tiesos, siekia Dievo, nes tuo pačiu esą jis siekia ir savo laimės, kuri yra "džiaugimasis Tiesa".

Nevisuomet žmogus sąmoningai siekia absoliutinės Tiesos — Dievo. Jis jaučia minties nerimą, akinantį nuolat mąstyti, tyrinėti, studijuoti, jieškoti, tačiau nežino kurlink jo tos pastangos nuves. Jis niekad nėra tikras, kad suras Tiesą, nes jam tenka eiti per klaidomis nusėtus plotus. Nekartą jis didžią klaidą palaiko didžiąja Tiesa ir suklumpa. Radęs betgi Tiesą, į kurią jis gali atremti savo gyvenimą, nušvinta džiaugsmu. Antai H. Bergson, vienas įtakingiausių mūsų šimtmečio mintytojų, brendęs materialistinio galvojimo įtakoj, pastebėjo, kad jo amžininkų galvosena buvo įstrigusi vienašališkai suprastoj tikrovėj. Jis, vidinio nerimo akinamas, ėmš laužtis į dvasingesnį pilnesnės tiesos pasaulį; žingsnis po žingsnio jis atrado tai, ką ir šv. Augustinas prieš pusantro tūkstančio metų buvo radęs — absoliutinę Tiesą — Dievą. Kaip vėliau pats H. Bergson prisipažino, jo mintis nuolat krypusi į Absoliutą, nors jis to ir nepastebėjęs: "Tiesą sakant, aš į nieką netaikiau, ir ne mano kaltė, jeigu visi geri keliai veda evangelijon". Laiške E. Gilson (1947. V. 29) jis rašė:

"Religija, kuri tartum slypėjo mano pradiniame mąstyme, mano pirmose išvadose, išryškėjo tiktai pabaigoj. Ir aš klausiu save, kaip galėjau nepastebėti pradžioje to, kas dabar man pasirodo pilnoj šviesoj".

Šis bruožas daugeliui j ieškotojų būdingas. Paklusdami vidiniam savo balsui, jie leidžiasi minties kelionėn, nežinodami kur sustos. Ir tik vėliau, žvelgdami atgal, nustemba, kad nebuvo aiškiai pastebėję kelionės tikslo. Yra betgi atvejų, kad žmogui niekad ryškiai neatsiskleidžia absoliutinė Tiesa. Jis jaučia savo gelmėse, kad turėtų būti kažkas, bet jis taip ir lieka anuo kažkuo. Tai atsitinka ypač su tais tiesos j ieškotojais, kurie yra įstrigę daiktinėn tikrovėn ir tiktai daiktinę tiesą temato. Kaupdami savo žinojimą šiose srityse, jie plečia daiktinę patirtį, izoliuojasi nuo antdaiktinės tikrovės ir lieka apsikasę gamtos pylimais, kliudančiais kilti tiesos pilnatin. Tuo būdu jie dirbtinai nuskurdina save, bandydami minties polėkį užkrauti daiktinės žinijos kiekiu. Bet tie, kurie neprievartauja savo prigimties balso bei joje slypinčio absoliutinės tiesos troškimo, riesitenkina bevarde miglota nuojauta ano Kažko, o ją nuolat ryškina, — atsiduria ties absoliutine Būtimi, kuri įprasmina visą gyvenimą. Tai daryti juos akina ne smalsumas, o egzistencinis tikrosios Tiesos troškimas. Pvz. J. Maritain, didis mintytojas ir konvertitas, šį troškimą aštriai pergyveno savo studijų metais, kai klausydamas paskaitų apie įvairias filosofines sistemas, negalėjo rasti nė vienos, į kurią būtų galėjęs atremti savo gyvenimą. Dėl to jis kamuote kamavosi, dejuodamas, kol pagaliau atrado Tiesą katalikybėje. Šis polėkis tuo ir yra būdingas, kad jis nesitenkina vien žinojimu. Jame glūdi natūralus siekimas susitikti su vienu ar kitu būdu pažinta Tiesa bei ja gyventi. Jeigu ta absoliutinė Tiesa yra tokia, kuri neprabyla į žmogų, kad ir slapčiausia šviesa, žinoma, jis neranda savo polėkio išsipildymo ir lieka žinojimo sferoje. Jis gali tada savo logikos peiliais varstyti argumentus už ir prieš ir pasilikti įstrigęs pakeliui į išsipildymą. Jei betgi žmogus, savo polėkio vedamas, atranda tiesą — Būtį, kuri prabyla neužrašoma kalba, pasirodydama jam kaip gyvenimo kova bei jo siekiamasis polius, jis palinksta Jon visa savo būtimi.


PRANAS DUMŠAITIS  NUKRYŽIAVIMAS
 
Čia tad ir iškyla religinis polėkio pobūdis. Viena, jis, sąmoningai ar nesąmoningai, 1 nksta i absoliutinę Tiesą — Dievą, antra — jis siekia su Ja susitikti bei į Ją visu gyvenimu atsiremti.

*     *     *

Pasekdami polėkį valios srityje, kur jis pasireiškia dorinio gėrio siekimu, randame tą pačią linkmę. Ir čia augščiausias siekiamasis gėris yra ne kas kita kaip absoliutinė Pilnatis. Pats žmogus jaučiasi nešiojąs savyje tik dalinį gėrį, kuris sunykimo akivaizdoje šaukiasi absoliutinės Pilnaties esančios už bet kokios grėsmės ribų. Ta Pilnatis jam nėra jokia abstrakcija, o absoliutinė Būtis — Dievas, pats Gėris, kurio atšvaistų pilnas pasaulis. Jin tad ir gravituoja žmogaus polėkis, aplink save tematydamas tiktai gėrio fragmentus bei negalėdamas ties jais nurimti. Kiekvienas jų dvelkia dalinumu ir savaimingai rodo į pilnatį. Norėtų žmogus jais gėrėtis, juos pamilti, bet vos tik prisiriša prie jų, pastebi, kad jie keičiasi ir nyksta. Tuo būdu žmogus nuolatos yra apsuptas nykstančių daiktų, darbų ir žmonių, kurie primena tikrąją gėrio polėkio kryptį — nenykstantį Gėrį — Dievą. Ir jeigu žmogus visa savo širdimi atsiduoda gėrio tarnybai, tai tik todėl, kad jis Dievo siekia. Didžiausio pasiaukojimo žygiai yra ne kas kita kaip žingsniai Dievop. Kiekviena žmogaus pastanga skleisti gėrį savyje ir kituose yra ėjimas ta pačia linkme. Juk kiekvienas geras darbas yra mažytė atšvaitą tos transcendentinės Tobulybės, panašiai kaip paskiras akordas yra didingos simfonijos aidas.

Gera darydamas, žmogus gali netgi to nejusti, nes jis tai daro vien gero siekdamas, tačiau dorinis veikimas pačia savo prigimtimi liudija, kad tai gėrio atšvaitą, rodanti Gėrio link. Todėl ir tais atvejais, kai žmogus gera daro, neturėdamas intencijos vykdyti Dievo arba artimo meilės įsakymo, siekia pačiu savo veiksmu Dievo, nors savo sąmonėje ir kitaip galvotų. Jo valios pajudėjimas kuriuo nors doriniu darbu yra kartu pajudėjimas ir Dievo link, juoba, kad žmogus tai darydamas turi, kad ir labai neryškią, Dievo kaip augščiausio Gėrio sampratą. Anot J. Maritaino:
"Net ir tada, kai sąmoningasis protas nieko režino apie Dievą, žmogus vis dėlto suvokia Dievą nesąmoningu, tačiau realiu, praktiniu, egzistenciniu ir valiniu būdu, pasirinkdamas laisvu apsisprendimu savo dorinį gėrįbonum honestum" (Approaches to God, p. 99).

Taigi, pačiame doriniame veiksme glūdi nevisuomet regimas kelias Dievop. Juo eina daugybė žmonių nenutuokdami, kad tai Dievo kelias. Tiesa, juose pats polėkio dinamizmas nebūna labai gyvas ir nepasireiškia didelio pasiaukojimo žygiais. Jis yra nepalyginamai gyvesnis tuose žmonėse, kuriems siekiamasis gėris yra tapęs aiškiu idealu ir kurie suvokia Dievą kaip aiškią gyvenimo viršūnę. Jie žiūri į ją kaip į savo laimės žiburį bei viso gyvenimo prasmę ir pagal ją rikiuoja savo žygius. Jų gyvenimas — tai ištisa geroji kova, skinanti sau kelius augštyn į vis pilnesnį gėrį.

Jeigu minties polėkis, jieškąs Tiesos, siekia su ja susitikti bei ja gėrėtis, juo labiau valios polėkis. Jis siekia dorinio gėrio, kad su juo suartėtų bei jį pasisavintų. Žmogus realizuoja savyje dorines vertybes, kad praturtėtų savo būtimi, stipriau atspindėtų absoliutinę Būtį ir pagaliau joje atrastų siekiamąją pilnatį. Todėl dorinis gyvenimas žmonių, kurie siekia dorinių vertybių, yra religinio pobūdžio apraiška. Juo žmogaus polėkis sąmoningai  ar nesąmoningai, siekia vienaip ar kitaip suprasto Dievo, trokšta išlaikyti santykį su Juo ir į Jį atremti visą savo gyvenimą. Tas santykis apsireiškia ne aritmetiniu dorybių skaičiavimu, o asmenine meile, kuri ir yra tas nematomas spindulys, rišąs sielą su Dievu. Joje atsispindi žmogaus polėkis, neleidžiąs jam nurimti bei akinąs artėti Dievop. Juk pvz. ir šv. Augustinas, atpalaidavęs savo polėkį augštyn nuo blogybių traukos, intensyviai siekė savojo Gėrio—Dievo vis didesniu pamilimu: "Tavo ranka palietė mane, ir aš degu Tavo ramybės ilgesiu" (Conf. X, 7).

*     *     *

Religinis polėkio pobūdis yra gana ryškus ir grožinėj srity. Kūrybinis žmogaus polėkis nesitenkina apčiuopiamų daiktų grožiu ir ilgisi nepraeinamo absoliutinio grožio. Pastarasis gi negali būti kažkokia dirbtinė abstrakcija, nes joks kūrėjas tada nesiilgėtų. Kūrėjo sieloje virpąs ilgesys savaimingai krypsta į absoliutinę Būtį, kurios atšvaitų yra taip gausiai pažerta daiktiniame pasaulyje. Šv. Tomas Akvinietis vadina ją savimi egzistuojančiu Grožiu, iš kurio plaukia visi daiktai. Kitaip tariant, tai Dievas, kuris atsispindi savo raštuose, poezijoj, tapyboj, dramoj — visoj didžiojoj savo Kūryboj. Pastarojoj ir pats žmogus yra didžiojo Kūrėjo atšvaitą, "nušvitusi dulkė'-, besidžiaugianti Jo kūryba. Jo gėrėjimasis būties grožiu ir yra kilimas į grožio šaltinį—Dievą. Jis gal dar nepažįsta Jo savo svarstomuoju protu, bet įžvelgia tarsi savaimingu būdu Dievop vedančią liniją. Užtat J. Maritain, nagrinėdamas grožio santykį su Dievu, ir rašo:

"Pažinimas — ne racionalinis, ne sąvokinis, jausminis, nostalginis, pažinimas savaimingas,— kurį menininkas įgauna savo kūrybine grožio patirtimi, yra pats savyje . . . ėjimas Dievop, dvasinis polinkis Dievo linkme, tai pradžia migloto bei svyruojančio Dievo pažinimo, lengvai pažeidžiamo iš visų pusių, nes jis tebėra neišryškintas bei neparemtas protinės šviesos" (Approches de Dieu, p. 97).

Menininkas gyvena nuojauta, savaiminga įžvalga. Jis perdaug nesirūpina išryškinti loginius argumentus už ir prieš. Užtat polėkis, kuris savo prigimtimi siekia absoliutinio Grožio — Dievo, dažnai klaidžioja. Jis suplaka Jį su gamta, su joje glūdinčia slėpininga jėga ir 1.1. Bet faktas lieka faktu, kad kūrėjas jautriai išgyvena savo polėkį Dievop, ypač poetai, nors ir nežinodami arba labai neryškiai nujausdami grožio bei poezijos ryšį su Dievu. Net ir tuo atveju, kai jie sąmoningai paneigia Dievą, gyvena Jo ilgesiu, kuris glūdi jų širdyse, nepaisydamas jų valios paneigiančios laikysenos. Dievo vietoj atsiranda Nežinomasis, kurin krypsta jų jieškojimas, ir būna momentų, kad jis švysteli tikrojo Dievo ilgesiu. Antai Lautréamont, žinomas kaip ateistinis poetas, vienoj vietoj rašo:

"Kai atsimeni tiesą, iš kur visos kitos plaukia, absoliutinį Dievo gerumą ir jo absoliutinį nežinojimą blogio, sofizmai subyra patys . . . Mes neturime teises klausinėti Kūrėją".

O. R. Desnos, irgi netikintis rašytojas, sako: ". . . niekas neturi religiškesnės sielos kaip aš" (Cit. J: Maritain, t. p., p. 91).

Nevisuomet ir nevisi kūrėjai savo darbuose tiesiogiai apreiškia polėkį Dievop. Jei betgi jie yra tikri kūrėjai, o ne pseudomeninkai, jų sukurtas grožis pats kalba už juos. Savo prigimtimi jis yra reliatyvus, ir todėl rodyte rodo į absoliutinį Grožį. Juk pažertasis grožis daiktuose ir perkeltasis menininko kūrinin yra atšvaitą transcendentines grožio pilnaties, kurios vardas galutinėj sąskaitoj — Dievas. Todėl kūrėjai savo žodžiu nors ir kitaip sakytų, savo darbais vistiek lieka absoliutinio Grožio — Dievo liudytojais. Šia prasme yra pagrindo sakyti, kad menas, ypač poezija ir muzika, yra savotiška teologija, kuri gyvena žmogišku Dievo pėdsakų apreiškimu. Jis trykšta iš slėpiningų žmogaus sielos gelmių, savaimingu, nemeluotu keliu atskleisdamas tikrąjį polėkį Dievop. Tiesa, jie dažnai būna sumišę su aistromis, nuotaikomis, paviršutiniais troškimais, tačiau už viso to fasado slypi pogrindine srovė Dievop. Šv. Augustinas, pastebėjęs savo išpažinimuose, kad daiktai ir pačių žmonių kūriniai juos vilioja ir suvilioja tiek, kad užmiršta net Tą, kuris juos sukūręs, vis dėlto savo patirtimi liudija:

"Aš betgi, mano Dieve ir mano Grožybe, giedu Tau gyrių dėl tų pačių daiktų, Tau, mano Pašventintojau, nes grožis, įdėtas per sielas į kuriančias rankas, kyla iš ano tauraus Grožio, kuris yra virš sielų ir kurin dejuoja mano siela dieną ir naktį" (Conf. X, 34).

Ir kiekvienas tikras kūrėjas yra pilnas to "dejavimo", tos, sakytume, širdęs teologijos, kuri galutinėj sąskaitoj teikia jo darbams silpnesnį ar stipresnį religinį atspalvį. Nebūtinai jo kūriniai turi kalbėti religinėmis temomis. Tas atspalvis matyti ir tuose darbuose, kuriems religinės temos svetimos, jeigu jie atvaizduoja žmogaus būti giliuoju aspektu.

Menininkas ne tik apreiškia polėkio Dievop virpėjimą žmogaus sieloj, bet ir ilgisi susitikti su Dievu, ypač jeigu jo pažinimas yra tapęs daugiau ar mažiau sąmoningu.   Jam svetima yra mokslinė-teorinė laikysena, kuri savo žinojimą gali konservuoti universitetuose, laboratorijose, klinikose, juo nė kiek nesisielodama. Net teologas gali ramiai sau sėdėti prie traktatų krūvos, kurių visi puslapiai kalba apie Dievą, ir jais negyventi. Tuo tarpu menininkas, per sukurtąjį grožį pajutęs Dievo artumą, negali nurimti; kiekvienas žemės grumstas tada jam kalba apie Dievą, ir akina jo ilgesį sueiti į dialogą: "Mylėjau kalnus, jūras ir»grūdelį gelsvo smėlio, tačiau visur, visur ilgėjausi Tavęs" (L. Andriekus). Ne be pagrindo meniškos sielos žmonės j ieško Dievo poezijoj, muzikoj, architektūroj, tapyboj ir pan., nes jaučia šiuo keliu galėsią sueiti į gyvą santykį su Juo. Nevienam jų, kaip J. K. Huysmans, W. Verkade, tai buvo pradžia revoliucinio sielos lūžio, kuris galutinai suartino su pasiilgtuoju Dievu. Net mintytojui G. Marcei menas turėjo svarios įtakos — per jį jis atrado pradžią Dievop. Savo raštuose jisai prisipažįsta:

"J. S. Bachas mano gyvenimui davė tai, ko nedavė nei Paskalis, nei šv. Augustinas, nei joks kitas autorius . . . Taip pat Šubertas, Brahmsas, Faurė savo ugningais sužaibavimais perteikia mums konkretų dvasingumą, kurį vėliau atpažįstame kasdieninėj patirty savo žvilgsniu, kupinu kažkokio neatmenamo lobio ... Iš Dukaso, o ypač per paskutiniuosius Beethoveno kūrinius, aiškiausiai suvokiau augštesnę minties paskirtį" (Ariane et Barbe-Bleu, 13. II. 1935).

Šis žmogaus polėkio prasiveržimas mene davė pagrindo kai kurias meno šakas, ypač poeziją, laikyti mistika ar beveik religija bei ją lyginti su malda. Kad ir yra tarp jų tam tikro giminingumo, vis dėlto nereiškia, kad nebūtų esminio skirtumo. Menas visada lieka menu, o mistika lieka mistika. Menas, būdamas žmogaus sielos išraiška ir neprarasdamas savo prigimties, yra pajėgus iškelti paviršiun ir tai, kas glūdi svarstomajam protui nepasiekiamose gilumose, ir sąmonės šviesoj tampa tikru pergyvenimu.

Peržvelgus sritis, kuriose žmogaus polėkis augštyn būdingiausiai apsireiškia, matyti, kad jis visur yra tas pats. Jis aidi visa žmogaus prigimtimi bei visomis savo dvasios galiomis, krypdamas ta pačia linkme Dievop. Jis nepražūva nei prigimties, nei gyvenimo įvairybėje ir, nors kartais labai silpnu ir netiesioginiu virpėjimu, linksta į Vienintelį, su kuriuo norėtų buvoti nuolatiniame susitikime. Tai rodo religinį polėkio pobūdį, kuris dar nėra religija — išpažinimas tikrąja prasme, tačiau rodo josios link ir, jieškodamas išsipildymo bei ryškėdamas, atsiduria gerojo Tėvo prieglobstyje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai