Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOS OKUPUOTOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Švietimas okupuotoje Lietuvoje yra vienintelis šviesesnis taškas, kuriuo ten tikrai gali pasigirti. Tačiau ir čia jie daro bendrą savo propagandos klaidą: kalbėdami apie nepriklausomybės laikų švietimą, jau keliolika metų jie kartoja tą patį sakinį: "Buržuazinėje Lietuvoje buvo 69 gimnazijos ir 27 progimnazijos, kuriose mokėsi dvidešimt tūkstančių mokinių, daugiausia dvarininkų, pirklių, buožių, valdininkų vaikų." Tasai nuogas ir iškreiptas faktas tyčia kartojamas taip, lyg daugiau kitos rūšies mokyklų Lietuvoje nė nebūtų buvę. Tyčia nutylimi skaičiai, privalomo pradžios mokslo faktas ir kita. Aišku, jei jie duotų bendrus skaičius, tai ne taip jau impozantiškai atrodytu ir jųjų skelbiamieji...

Ta pačia proga lygia dalia jau eilė metų kartojama, kad "buržuazinės Lietuvos" spauda agitavusi uždaryti ir tas pačias vidurines mokyklas, nes jau ir taip buvęs pasiektas per didelis šviesuolių perteklius. Reikia pripažinti, kad buvusios mokyklos nebuvo be priekaišto. Be to, tautoje buvo įsišaknijęs gana nesveikas reiškinys: veržtis į valdininkavimą. Tai dėl nepakankamo planingumo galėjo susidaryti įspūdis, kad šviesuomenės nedarbo perspektyvos buvo neišvengiamos, nes valdiškų ir į jas panašių vietų skaičius buvo ribotas ir jau tos rūšies darbuotojų didelio bado tikrai nebuvo.

Bet ši dvigalė lazda pradeda vanoti ir pačius bolševikėlius. Okupuotos Lietuvos spauda mirgėte mirga straipsniais, feljetonais ir karikatūromis prieš darbo vengiančius baltarankius. Kaltinami tėvai, kurie, patys užsismaugdami, neleidžia savo pamokytiems sūneliams — dukrelėms lepūnėliams rankų tepti. Puola abiturientus, kad ne itin uolūs, klases pabaigę, mėšlo versti, karvių melžti, kiaulių liuobti, o vis taikstosi į miestą ir baltą darbą. Vedama tikra ir nuolatinė kampanija, kad vidurinių mokyklų abiturientai laisvu noru ir entuziastingai grįžtų į žemės ūkį arba į gamybą. Kalbama net ir apie abiturientų metinį arbeits-dienstą, kurio įdėja ar nebus paleidęs patsai Nikita.

Šį kartą mums rūpi pažvelgti į okupuotosios Lietuvos mokyklą. Reikia manyti, kad su laiku lietuviškoji mokykla įgaus skirtingo charakterio. Neseniai naujai paskirtas Liaudies ūkio tarybos pirmininkas Eduardas Ozarskis žurnale "Komunistas" (1957 m. rugpjūčio mėn.) prasitarė: "Neretai technikumus baigę jaunuoliai neturėdavo kur dirbti respublikoje ir vykdavo dirbti į kitas sąjungines respublikas... Šiuo metu trylika vidurinio mokslo įstaigų — technikumų ir mokyklų — perduota Liaudies ūkio tarybos žinion. Tai įgalins žymiai pagerinti vadovavimą joms, teisingiau planuoti moksleivių kontingentus, atsižvelgiant į realias pramonės ir statybos reikmes." Tai reikėtų priimti ne vien kaip žymę, kad suteikiama respublikai daugiau savarankiškumo, grįžtant prie lenininės tautybių politikos, bet ir kitas paties gyvenimo iškeltas reikalas, apie kurį gal dar kiek ankstoka kalbėti. Viena tik galima pastebėti, kad kadrų tikslingumo problema dažniausiai kyla tada, kai tų kadrų yra perdaug, ne tada, kai jų stinga.

Kadangi nepriklausomybės laikais pradžios mokslas buvo privalomas visiems, tai bolševikų šmeižtai apie žmonių neraštingumą meta šešėlį ne lietuviškai mokyklai. Neraštingumas buvo caristinės rusų priespaudos liekana. Tačiau šiandien reikia pripažinti, kad okupuotos Lietuvos mokykla, palyginus su buvusia lietuviška mokykla, yra padariusi pažangą. Tos pažangos kryptis horizontali, ne vertikali, tai yra, ne į augštį, bet į plotį. Mokykla pati sumenkėjo, bet privalomumas palietė septynmetį mokymą kaime ir vidurinį miestuose. Einama, be to, prie to, kad vidurinis mokslas būtų privalomas visai respublikai. Tai, žinoma, teigiamas dalykas.

Tačiau rasdami šį tą pozityvaus okupanto darbuose, aišku, negalime nutylėti ir juoba nuvertinti nepriklausomybės laikų lietuviškosios mokyklos nuopelnų. Nepriklausomoji Lietuva buvo paveldėjusi sunkius 120 metų carinės Rusijos okupacijos padarinius. Lietuviškoji mokykla per keliolika metų pasiekė gana augštą švietimo lygį ir nė kiek neužsileido bet kuriai Vakarų Europos mokyklai.

Kai okupantai didžiuojasi ir giriasi vidurinių mokyklų skaičiumi, tai tuo jie patys patvirtina, kad tų mokyklų lygis negali būti augštas. Švietimo ministeris M. Gedvilas, prasidėjus mokslo metams, "Tiesoje" rašė, kad "veiks 430 vidurinių mokyklų, tų tarpę 243 vidurinės mokyklos kaimo vietovėse." Ką tai reiškia? O tai reiškia, kad beveik kiekvieno buvusio valsčiaus ribose yra daugiau kaip po vieną vidurinę mokyklą. Tai reiškia, kad nei mokytojai, nei mokiniai neturi tinkamų darbo sąlygų. Jie turi labai skurdžias gyvenimo ir darbo patalpas, skurdžias ir primityvias vaizdines ir laboratorines priemones, siauras bibliotekas, menkus, nepatyrusius ir dažnai tik neakivaizdiniu būdu paruoštus kadrus.

Tame pačiame 'Tiesos' puslapyje (1957.9.1, 2 psl.) prie M. Gedvilo straipsnio prisišliejęs mažas, poteriukais aprėmintas laiškelis, kurio ištrauką pateikiame: "Daug besimokinančio jaunimo Lentvaryje. Dieną vidurinėje mokykloje pamokos vyksta net trimis kalbomis, vakare į mokyklą skuba fabrikų darbininkai, o senosios patalpos labai nepatogios: ankštos, šaltos, mokykla ūižima net tris patalpas ir mokytojai nespėja Vaikščioti iš vienos vietos į kitą." Ši ištrauka reikalinga komentarų, nes eilinis skaitytojas vargu ar susigaudys šiose sudėtingose bolševikiško žargono sąvokose. O reiškia visa tai ne ką kita, kaip tiktai, kad trijuose Lentvario miestelio pastatuose, kurie, atrodo, gana atstu nuo vienas kito, telpa net keturios mokyklos, greičiausia visos vidurinės mokyklos tipo: lenkų, rusų ir lietuvių vidurinės mokyklos ir darbininkų jaunimo vidurinė mokykla (gali būti irgi trimis kalbomis, tai yra, trys vidurinės vakarinės darbo jaunimo mokyklos). Čia nėra pati skurdžiausia vidurinė mokykla, nes Lentvaris yra šioks toks pramonės centras ir vidutinio dydžio (1939 m. turėjęs 2,534 gyventojus) miestelis. Yra vidurinių mokyklų daug skurdesnėse sąlygose.

Bet mokykla tai ne vien pastatai. Kadrai yra esminis reikalas. Dėl to, jei vidurinių mokyklų ir šiandien būtų bent perpus mažiau, tai mokytojų pasirinkimas būtų didesnis ir mokyklų lygis būtų kitoks. Čia turima galvoj tik vidurinės (pilnosios, vienuolikmetės vidurinės) mokyklos, nes septynmetės, esant privalomam septynerių metų švietimui, jau tuo pačiu pereina j pradinį arba elementarinį tipą, ir jo skyrimas nuo pradinio koncentro neturi loginio pagrindo. Jei nepriklausomybė būtų ilgiau patverusi, tai šiandien tikrai jau pradinis mokslas būtų buvęs šešerių ar aštuonerių metų, kaip kitur.

Šiandieniniai Lietuvos moksleivių skaičiai visą laiką sukasi apie keturis šimtus tūkstančių. Pats skaičius tai kyla, tai smunka. Tie svyravimai priklauso nuo demografinio judėjimo: trėmimų ir pan.

Ir Lietuvoje pačiais paskutiniais nepriklausomybės metais galima pastebėti panašius mokinių skaičiaus svyravimas. Štai ketverių paskutinių mokslo metų mokyklų ir mokinių skaičiai, paimti iš "Lietuvos žemės ūkis ir statistika" (antrosios dalies 23 psl.):

Mokslo metai        iš viso                pradžios mokslo    
        mokyklų        mokinių    mokyklų     mokinių
1936/37        2 785        324 636    2 603        296 759
19937/38    2 851        342 681    2 641        312 075
1938/39        2 576        333 695    2 362        301 063
1939/40        2 918        381 148    2 743        341 299

Normalų mokyklų ir mokinių skaičių kilimą galima įžiūrėti tiktai pirmuose dviejuose mokslo metuose. Sekančiais metais tie skaičiai krinta dėl to, kad Lietuvai atplėšiamas Klaipėdos kraštas. 1939-40 mokslo metais, atgavus Vilnių su apylinkėmis, tie skaičiai vėl pakyla. Tas paskutiniųjų metų skaičius, pridėjus apie 10,000 mokinių tada atplėštam Klaipėdos kraštui, kuris dabar yra respublikos teritorijoje, galėtų sudaryti palyginimo bazę: 381,148 + 10,000 = 391,148. Tiesa, šiame skaičiuje yra visų tipų ir rūšių mokiniai (su studentais imtinai), o bolševikai tai išskiria. Tad atmetę visas specialias mokyklas, net ir tas, kuriose buvo išeinamas vidurinio lavinimosi kursas, gausime grynai tokio pat tipo mokinių skaičių: 365,082, iš kurių 23,783 vidurinių arba gimnazijų, o 341,299 pradinių mokyklų mokiniai. Prie to skaičiaus pridėjus Klaipėdos krašto kontingentą, būtų apie 350,000 pradžios mokyklų mokinių.

Pažvelkime dabar į okupantų duodamas statistikas, paimtas iš knygos "Kulturnoje strojitelstvo SSR" (126 psl.):

Mokslo    viso    I-IV    V-VII   VIII-X(I)
metai    mokinių    klasėse    klasėse klasėse
1940/41    375 887    297 620    53 175    25 092
1945/46    305 464    235 708    43 671    26 085
1950/51    414 700    286 754    95 832    32 114
1953/54    416 201    239 079    130 469    46 653
1954/55    417 117    229 770    136 110 51 237
1955/56    407 709    223 825    129 593    54 291
  
Nors tai ir keista, bet jau pačiais pirmaisiais bolševikinės okupacijos metais mokinių skaičius nukritęs, ypatingai pradžios mokyklose. 1945-46 mokslo metais tasai skaičius dar daugiau nukrinta. Priežastys aiškios: bolševikų ir nacių vykdytas genocidas, dalies tautos pasitraukimas iš tėvynės. Labai gaila, kad neturime po ranka 1947-48 ir 1948-49 metų skaičių, mat, 1949-50 mokslo metais okupuotoje Lietuvoje buvo įvestos visuotinis septynerių metų mokyklos, o tai bendrąjį mokinių skaičių proporcingai padidino. Dėl to jau pirmosios kolonos skaičių negalima lyginti su prieškariniais skaičiais. Lieka antroji, pradžios mokyklos kolona, iš kurios paaiškėja, kad po dešimties metų Lietuvoje dar trūksta 60,000 pradžios kokyklos amžiaus vaikų iki prieškarinio lygio. Bet to ne gana, po poros metų deficitas pasiekia 110,000. Ir vis tolydžio tasai skaičius krinta. Šiemet, anot M. Gedvilo, pasakymo: "Pirmadienį, rugsėjo 2 dieną, sujudės bemaž pusmilijoninė mūsų respublikos moksleivių armija. Jų tarpe apie 50,000 berniukų bsi mergaičių pirmą kartą peržengs mokyklos slenkstį." Gedvilas džiaugiasi. Bet tai reiškia, kad tokiu tempu žengiant, po poros metų deficitas pasieks 150,000 mokyklinio amžiaus vaikų. Štai kur yra plaukus siaučiančio bolševikinio genocido realus dydis, tačiau tai jau į mūsų temą neįeina. Tikėkime, kad, po tos fatališkosios despoto mirties, tauta pamažu pradės atsigauti.


Nidos kopos

Skaičiai, kuriais bolševikai gali didžiuotis, telpa paskutinėse dviejose kolonose. Tai V-VII ir VIII-X(IX) klasių mokiniai. Tie skaičiai pastoviai ir tolydžio kyla. Buvusių gimnazijų ar joms artimo lygio mokinių skaičius okupuotoje Lietuvoje jau 1955-56 mokslo metais yra padvigubėjęs. Septynmečio kurso mokinių skaičius jau tikrai impozantiškas ir 1955-56 mokslo mestais pasiekęs 129,593 mokinių skaičių. Tai toli gražu dar nepilnas planas. Visuotinis septymetis privalomas mokymas respublikoje įvestas 1949 metais. Iš septynmetės, kaip ir iš pradžios mokyklos, nėra kur eiti. Tad jei tasai privalomas mokymas būtų pilnai įgyvendintas, tai septynmetėse mokyklose būtų daugiau kaip du šimtu tūkstančių mokinių. Žurnale "Tarybinė mokykla" (1956 m., sausio nr., 3 psl.) pažymėta, kad nelankomumas tai metais siekęs 3% viso respublikos mokinių skaičiaus, bet pats žurnalas (1957 m. rugpjūčio mėn. 3 psl.) pažymi: "Taip 1956-57 m. mokinių planiniai kontingentai neįvykdyti virš 30 tūkstančių mokinių. Per praėjusius moks lo metus nustojo mokyklą lankę virš 20 tūkstančių mokinių. Visa tai rodo blogą visuotinio mokymo vykdymo padėtį daugelyje respublikos rajonų. Taip, pavyzdžiui, Ariogalos, Dūkšto, Kelmės, Nemenčinės, Radviliškio, Šilalės, Užvenčio, Žagarės ir eilėje kitų rajonų septynias klases 1956-57 m. m. baigė mažiau negu 30% mokinių, pradėjusių mokytis pirmoje klasėje." Taigi, nors privalomas septynmetis mokymas dar ir nėra pilnai pasiektas, bet vistiek rezultatai yra gana dideli.

Prie to reikia pridėti, kad 1953 mokslo metais įvestas privalomas vidurinis (dešimties ir vienuolikos metų) mokymas didesniuose respublikos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. O nuo 1960 mokslo metų žadama įvesti privalomą pilną vidurinį mokymą visoje respublikoje.

Nuo privalomo pradinio iki privalomo pilno vidurinio mokymo yra didelis tarpas. Jei tasai mokymas ir nebus visu šimtu procentu įvykdytas, tai vistiek jau bus pasiektas augštas švietimo laipsnis.

Mokyklų patalpos ir mokymo sąlygos
Mokyklų patalpos arba, kaip jas dabar tenai vadina, materialinė bazė dar gana skurdi. Iš 3,765 mokyklų tik 830 turi tipinius pastatus. Apie 200 mokyklų išdėstytos 2-3 pastatuose. Daugiau kaip 700 septynmečių ir vidurinių mokyklų neturi kabinetų, laboratorijų ir dirbtuvėlių praktikos darbams. 15 didelių vidurinių mokyklų miestuose ir rajonų centruose išdėstytos 4-6 pastatuose. Vienkomplektinių mokyklų respublikoje yra daugiau kaip tūkstantis. Partijos Vilniaus miesto komiteto švietimo skyriaus vedėjas A. Burkauskas rašo, jog Vilniuje: "Iš 40 mokyklų tik 8 yra tipinės. Daugumoje darbas vyksta trimis pamainomis" (Tarybinis mokytojas, 1956. sausio 5 d., nr. 1).

Knygoje "Kulturnoje strojitelstvo SSR" (170-171 psl.) pažymėta, kad iš 3,767 mokyklų 3,034 mokyklose mokslas eina viena pamaina, o 733 — dviems pamainomis. Lietuva toje knygoje pažymėta kaip vienintelė respublika, neturinti mokyklų, dirbančių trimis pamainomis. Bet A. Burkausko tvirtinimu netektų abejoti, nes jis vis dėlto savo skyriaus mokyklų padėtį turėtų žinoti geriau negu pati ministerija, kuri augščiau minėtam leidiniui yra suteikusi žinias apie respublikos mokyklas. Ta pačia proga reikia priminti, kad labai dažnai tų pat metų skaičiai, skelbiami iki vienetų, labai įvairuoja. Ypač labai nevienodai žymimi bendrieji mokinių skaičiai, bet tai galima kiek pateisinti, nes į mūsų liečiamus skaičius visos mokyklos neįeina, o tiktai esančios bendrojo lavinimo žinioje. Yra atsitikimų, kada tos pačios kategorijos mokinių skaičįai labai skiriasi. Taip, sakysime, minimoje knygoje 1955/56 VIII-IX klasių mokinių skaičių žymi 54,291, o "Tarybinis mokytojas"' (1956, nr. 3) skaito net 63,800 mokinių tose klasėse. Bet suabejojus visų skaičių tikrumu, atkristų bet kokia galimybė spekuliacijai. Dėl to tuos skaičius, nolens volens, reikia priimti kaip tikrus. Ypač, atrodo, netektų abejoti neigiamais skaičiais. Bet skaičių nevienodumas dalykų iš esmės beveik nekeičia.

Mokyklų reikalai okupuotoje Lietuvoje gana sudėtingi. Nereikia pamiršti, kad kraštas yra okupuotas. Tikrieji šeimininkai yra okupantai, ne vietos organai. Okupantas visur pasirenka liūto dalį. Jei rusai pasirenka geresnes gyvenamąsias patalpas sau, o prastesnes palieka vietos gyventojams, tai jie tą pat daro ir su mokyklų pastatais. Mūsų minima knyga (186-187 psl.) pažymi, kad iš 3765 mokyklų 131 mokykla yra rusų dėstomąja kalba, kuriose mokosi 11% bendrojo mokinių skaičiaus (apie 44,800 mokinių), bet tiktai 3% mokyklų. Rusų kiekvienai mokyklai tenka apie 350 mokinių, o likusioms tik po šimtą.

Lietuvoje, be rusų dėstomąja kalba mokyklų, po Stalino mirties labai išplėstas ir lenkų kalba dėstomųjų tinklas. Savaitraštis "Literatūra ir menas" (1957. 7. 25, nr. 21) rašė: "287 vidurinių septynmečių ir pradinių lenkiškų mokyklų veikia Vilniuje ir gretimuose rajonuose." Tos mokyklos pradėjo augti, kaip grybai po lietaus, po Lenkijos susitarimo su Sovietų Sąjunga. Atrodo, kad susitarimas liečia tiktai kadaise lenkų okupuotosios Lietuvos teritorijos dalį. Sakoma, kad lenkų dėstomąja kalba mokyklos esančios labai smulkios. Bet vistiek ir jos yra išlaikomos respublikos lėšomis.

Rusų dėstomąja kalba vidurinės mokyklos visoje Sovietų Sąjungoje dešimtmetės, o lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba vienuolikmetės (dėl lenkiškųjų vienuolikmetiškumo cf. J. Aleksandravičius straipsnį, "Tarybinis mokytojas", 1956 m., nr. 20). Sako, kad rusiškose mokyklose sutaupomieji metai patraukia ne vieną lietuvį mokinį. Bet vistiek reikėtų pagirti mokyklų vadovybę, kuri užkrauna lietuviams mokiniams papildomus metus, kad dėl priverstinio rusų kalbos dėstymo nenukentėtų gimtosios kalbos kursas ir bendrasis mokyklos lygis. Visoje Sovietų Sąjungoje tik keturi kraštai — trys Pabaltijos respublikos ir Gruzija — yra išlaikę vienuolikmetį vidurinės mokyklos kursą. Gruzijoje metai pridedami prie vidurinio koncentro, kur mokyklos yra: pradinės, aštuonmetės ir vidurinės (vienuolikmetės).

Mokyklos daugiakalbiškumas sudaro sąlygas pačioms mokykloms smulkėti, ypatingai kaimo vietovėse. 1955-56 mokslo metais Lietuvoje vienai pradinei mokyklai teko 34 mokiniai (26 mokiniai vienai klasei), septynmetei — 119 (vienai klasei — 22), vidurinei 440 (vienai klasei 25).

Bet "respublikoje yra nemaža pradinių mokyklų, kuriose mokinių skaičius siekia 12-15 vaikų. 20 mokyklų turi ti po 10-12 vaikų, o Varėnos rajono Kriokšlio ir Masvyčių mokyklose tesimoko po 8 mokinius, Kauno rajono Sitkūnų mokykloje vos 6 mokiniai. 169 septynmetės mokyklos įsteigtos vienkomplektinės mokyklos (mano pabraukta,J.A.) bazėje. Kaikurios iš jų, pavyzdžiui, Biržų rajono Kezelių septynmetė turi viso 46 mokinius; V ir VI klasėse po 5 vaikus, o VII klasėje 8 vaikai. Panašių septynmečių yra Klaipėdos, Pabradės, Veisiejų, Švenčionėlių ir kituose rajonuose. Daugelyje septynmečių mokyklų moksleivių skaičius nesiekia daugiau kaip 70-80 žmonių. Respublikoje įsteigta 14 vidurinių mokyklų, kur moksleivių skaičius VIII klasėje neviršija 16 mokinių, gi Trakų rajono Paluknės vidurinės mokyklos VIII klasėje mokosi tik 9 vaikai. Panašių vidurinių mokyklų galime rasti Jurbarko, Kaišiadorių, Obelių, Skuodo ir kituose rajonuose. Bendras šių vidurinių mokyklų mokinių skaičius visose I-XI klasėse siekia vos 160-200 vaikų. Respublikos septynmetėse ir vidurinėse mokyklose yra apie 300 klasių su mokinių skaičiumi kiekvienoje jų nuo 6 iki 10 vaikų ir daugiau kaip 800 klasių, kuriose yra po 11-15 vaikų" (Tarybinis mokytojas, 1956 sausio 19 d., nr. 3).

Kaip taisyklė, tos smulkios mokyklos ir negausios klasės yra vadinamuose mažumų rajonuose: buvusiose lenkų administruotose srityse ir ten, kur kiek stipresnė nauja rusų kolonizacija. Tai tezei paremti pacituosime bolševikinio švietimo ministerio pavaduotojo J. Valentinavičiaus straipsnį, kur galima įskaityti tarp eilučių, kad smulkios mokyklos esančios vadinamųjų mažumų: "Būtina sudaryti didelius internatus prie stambesnių vidurinių mokyklų su rusų bei lenkų dėstomąja kalba, kad visi mokiniai, baigę IV-VII klases tose vietose, kur dėl mažo mokinių skaičiaus nėra galimybių steigti rusų arba lenkų dėstoma kalba vidurinės arba septynmetės mokyklas, galėtų apsigyventi internate, ir, reikalui esant, aprūpinti juos išlaikymu valstybės lėšomis" (Tarybinis mokytojas, 1956, nr. 9).

Okupuotos Lietuvos mokyklose išeinama rusų dešimtmetės mokyklos programa. Tačiau net ir rusų kalba dėstomose mokyklose pamokomis apkrovimas yra didesnis negu Rusijoje, nes ir rusų mokyklose reikia išeiti lietuvių kalbos kursas. Koks tas kursas, kiek jam skiria savaitinių pamokų, nežinome. Tiek težinome, kad Lietuvoje ne lietuvių kalba mokyklose lietuvių kalba dėstoma nuo III iki X klasės imtinai (rusų kalba dėstomose) ir iki XI lenkų kalba dėstomose mokyklose.
Stalininiais laikais lietuviškose mokyklose rusų kalba buvo pradedama pirmoje klasėje ir dėstoma iki baigiant mokyklą po šešias pamokas savaitėje. Dabar tai žymiai sumažinta. Pradedama tik antrais metai, o dažnai pasigirsta balsų, kad reikia pradėti tiktai trečiaisiais metais. Mokyklų valdybos pradinės, septynmetės ir vidūrinės mokyklos mokymo planas 1957-58 mokslo metams:



Pastabos:
1.    Praktikos darbams mokymo-bandymo sklype (V-VII kl.) ir ekskursijoms (VIII-I kl.) skiriama po vieną savaitę per mokslo metus kiekvienai klasei — iš viso, 210 valandų per mokslo
metus.

2.    VIII-X klasių mokinių žemės ūkio gamybinei praktikai vasarą skiriama po dvi savaites klasei, iš viso: 216 valandų.

3.    Chorui, pradedant V klase, skiriama po dvi savaitines pamokas kiekvienoms trims klasėms, bet nedaugiau kaip 10 savaitinių pamokų.

4.    Mokyklose, kur yra orkestrai (pučiamųjų, simfoninių ir liaudies instrumentų), darbui su orkestru skiriama 4 savaitinės pamokos

5.    VIII-XI klasėse fizinė kultūra berniukams ir mergaitėms dėstoma atskirai.

6.    Praktikos darbų mokykliniame mokymo-bandymo sklype, dirbtuvėse bei žemės ūkio, mašinų mokslo pagrindų ir elektrotechnikos praktikumų pamokų skaičius mokymo plane reiškia savaitinį pamokų skaičių vienai mokinių grupei.

7.    I, II, III ir XI klasėse mokomųjų savaičių skaičius per mokslo metus — po 33 savaites; IV klasėse — po 34, iš jų po 33 savaites skiriama mokomosioms disciplinoms mokyti ir po vieną savaitę — šešias dienas per mokslo metus  (30 pamokų); V-VII klasėse — praktikos darbams vykdyti mokyklos mokymo-bandymo sklype. VIII-X klasėse — ekskursijoms atlikti.

8. 1957-58 mokslo metais TSRS konstitucijos I klasėje nedėstyti. Nepanaudota konstitucijai dėstyti 1 savaitinė pamoko, skirti lietuvių kalbai ir literatūrai.

Iš pateikto plano-programos, aišku, dar negalima susidaryti pilno ar pilnesnio vaizdo apie dėstomas disciplinas. Tai galima būtų padaryti, tik turint rankose pačią mokyklos programą. Deja, jos neturime. Yra daug dalykų, kurie skiria teoriją nuo praktikos, taigi ir programą nuo josios vykdymo. Kaip sakyta, pats svarbiausias dalykas yra gimtosios kalbos ir ypač rusų kalbcs dėstymas. Lietuviškiesiems dalykams skiriama nemaža pamokų. "Tarybinė mokykla" (1957, nr. 4, psl. 9) rašo: "O lyginant su buržuazinės Lietuvos mokyklų mokymo plano valandų skaičiumi, dabar veikiančiame mūsų mokyklų mokymo plane gimtajai kalbai bei literatūrai skiriama žymiai daugiau valandų. Jeigu buržuazinės Lietuvos mokyklų mokymo plane I-VIII klasėse, — kas atitinka tarybinės mokyklos V-XI klasėms, — gimtajai kalbai, lietuvių literatūrai ir plačiam visuotinės literatūros kursui buvo skiriama 31 pamoka per savaitę, tai mūsų mokymo plane tose pačiose klasėse tik lietuvių kalbai ir literatūrai su nedideliu valandų skaičiumi užsienio literatūrai skiriama 34 valandos."

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai