Daug kėlės dainų ir audringųjų žodžių,
Kai gimtąją žemę dar supo ledai.
Jaunystėj pavasariai būna ir gruodžiuos —
Pražysta ir gruodyje meilės žiedai.
Užtai, kad svaja mes gyvenom kadaise,
Mūs meilę palaužė tikrovė žiauri.
Žinau, kad vienatvės keliu tu nueisi,
Žinau, kad ir meilė, kaip žmonės, mari...
Man menasi metas melsvažiedžio lino,
Ir rikės, ir kūgiai — jaunystės valia!
Bet kraitį nelygiai likimas dalina:
Kam laimės aruodai, kam skausmo dalia
Daug kėlės dainiĮ ir audringųjų žodžių —
Šiandien jų nėra pas mane:
Kas žadino audrą krūtinėj, kuo guodžiaus, —
Išnyko, lyg gundančios viltys sapne.
II
Aš širdį susupau į ašutinę,
Valia aš meilei parišau sparnus,
Ir maišto kelti vieniša krūtinė,
Kasdienės pilkumoje nepanus.
Nors platūs vieškeliai iki žvaigždynų
Paženklinti darbais žmogaus minties,
Bet mūs keliuos, kai jau širdy ledynas,
Sparnų nutilus meilė neišties.
III
Kam, gegute, nekukuoji:
Kiek dienų, kiek liko metų
Eiti man keliu pilkuoju
Iki pastaro verpeto?
Širdžiai jaunyste žėrėjus,
Meilės giesmei susikūrus,
Tu, gegute, tu atskriejus
Daugel, daugel man išbūrei!
Man išbūrei ir nuskridai...
Nebegrįžti, nesulaukiu...
Rausta — gelsta lapų skydai,
Slenka jau ruduo palaukėm.
Kam, gegute, nekukuoji
Kiek dienų, kiek liko lapų
Man rašyt skausmu pilkuoju
Žemės kraitį, kraitį trapų?...
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
