| |
|
|
 Dr. Zenonas Ivinskis
Istorija, sakoma, prasidedanti tiktai praėjus penkiasdešimčiai metų. Tiktai tada atveriami slaptesnį archyvai istorikų tyrinėjimam. Tai nėra jau tokia griežta taisyklė; vis dėlto jeigu istoriko Zenono Ivinskio metrikai būtų patekę į kurį slaptą archyvą, tiktai š.m. gegužės 25 būtume patyrę, kad savo pirmom dienom jis pats jau nueina istorijos... Visa kita priklauso dar dabarčiai, ir tokiai mums dar artimai, kad gali ją skaityti iš prisiminimų.
Prisimenu 1925 metų rudenį Kaune. "Voratinkliai draikės be vėjo", anot Maironio, kai vėl rinkomės į Teologijos-Filosofijos fakulteto rūmus. Vieni buvo jau pažįstami, kiti - dar tik supažindinami. Tarp jų Zenonas Ivinskis, Telšių gimnazijos abiturientas, buvo jauniausias, vos aštuonioliktus metus bepradėjęs. "Tokiam reikėtų dar gimnazijos suole pasėdėti" - sprendė mūsų vyresnis amžius, susėdęs prie istorijos knygų. Gana greitai turėjome apšusti, kai jaunesnis amžius ėmė lenkti vyresniuosius savo gabumu ir žinojimu. Ir darbštumas buvo žemaitiško tvirtumo, kaip kūlgrindos. Užtikęs kartą prisirašiusį gerą uolektį rusiškų ir lenkiškų žodžių, - man rodėsi, visiem žinomų, - supratau, kad slaviškos kalbos jam buvo dar terra incognita. O jų verktinai reikėjo Lietuvos istorijos studijom; ir dar senosios bažnytinės slavų kalbos, rašytos kyrilicom ar šiaip kokiais kreivūzais. Reikėjo dar lotynų ir senosios bei naujosios vokiečių su visokiom tarmėm. Tai buvo minimum, ir atrodė, kad daugiau turime studijuoti filologiją, nebe istoriją.
Šiandien Zenonas Ivinskis neberašo sieksninio sąrašo žodžių ne tiktai iš anų kalbų, bet ir italų, prancūzų, anglų... O jisai nei ketino nei ruošėsi būti poliglotu. Tokį padarė Lietuvos istorijos daugiakalbės studijos ir mūsų krašto posūkis didelėn nelaimėn. Daug kas buvo išmestas iš pasirinkto darbo vagos, bet Zenonas ir prieš srovę tebesilaiko su tokiu pat žemaitišku patvarumu, kaip jo sentėviai prieš kryžeivius. "Ivinskis it katė", pratarė į mane vienas iš jo kolegų bolševikmečio slopiom dienom, "kaip ją bemesi, vis pataiko ant savo kojų". Toks yra Zenonas Ivinskis kaip istorikas.
Zenonas Ivinskis gimė žemaičiu 1908 gegužės 25 Kaušėnų km., Plungės vals. Gimnazijos mokslus ėjo Plungėje ir Telšiuose(1925). Kaune, Teologijos-Filosofijos fakultete, baigęs istorijos studijas geriausiais pažymiais (1929), išvyko specializuotis Vokietijon, kur trejus metus dar mokėsi Miuncheno ir Berlyno universitetuose ir vienerius metus užgulęs rausėsi Berlyno, Dancigo ir Karaliaučiaus archyvuose. Darbo rezultatai: 1932 - disertacija apie Lietuvos valstiečių luomo išsivystymą, 1933 - habilitacija apie lietuvių ir prūsų prekybinius santykius XVI a. Jaunas filosofas daktaras ir privatdocentas, pradėjęs profesoriauti Teologijos-Filosofijos fakultete (1933), Lietuvos augštosiose mokyklose dėstė istoriją ligi pasitraukiant į Vokietiją (1944). Ilgiausiai dirbo Teologijos-Filosofijos fakultete, pasiekęs ekstraordinarinio profesoriaus titulo (1940) ir trejus metus ėjęs fakulteto sekretoriaus pareigas. Bolševikam tą fakultetą uždarius (1940 VII 16), dirbo V.D.Kultūros Muziejuje prie kultūros paminklų apsaugos ir skaitė epizodines paskaitas Vilniaus universitete. Jau anos pirmosios bolševikų okupacijos metu nebuvo palankios sąlygos Lietuvos istorijos studijom ir lietuviam mokslininkam, ypač Teologijos-Filosofijos fakulteto auklėtiniam ir profesoriam. Prof. Zenonas Ivinskis šiaip taip išsilaikė ant savo kojų, kad ir mėtomas ar tik valandiniam darbui Vilniaus universiteto tesamdomas. Buvo arti savo darbo, kai rinko medžiagą apie Trakų pilį ar dėstė Lietuvos ūkio istoriją. Čia pravertė disertacijos bei habilitacijos darbai: valstiečių luomo išsivystymas, prekybiniai santykiai. Bolševikus išvijus (1941), organizavo Kauno universiteto Filosofijos fakultetą, buvo jo dekanu (iki 1942) ir dėstė Kauno bei Vilniaus universitetuose iki jų uždarymo (1943). Vokietijon pasitraukė su paskutine tremtinių banga (1944).
Lietuvoje Zenonas Ivinskis mokslinį darbą dirbo apie 10 metų. Daugiausia laiko paėmė ruošimasis Lietuvos istorijos paskaitom. Nebuvo galima atsiremti į jokį pagrindinį veikalą, nes tokio nebuvo. Nevisos tiko ir svetimom kalbom rašytos studijos iš Lietuvos praeities: reikėjo jas atrinkti ir tikrinti su šaltiniais. Jiems kreipė daug dėmesio, dar sėdėdamas studento suole, o paskui rausdamasis archyvuose. Čia bus paveikusi ir jo paties profesoriaus kan. Antano Aleknos paskata: eiti vis giliau ad fontes. Skverbdamasis prie pačių Lietuvos istorijos versmių ir jas nagrinėdamas bei aptardamas, parašė stambią mokslinę studiją "Lietuvos istorijos šalti
niai"; rankraštis likęs Lietuvoje. Taip pat ir habilitacijos papildytas ir pratęstas darbas "Lietuvos prekyba su užsieniu XVI a."; veikalas paremtas daugiausia neskelbta, archyvine medžiaga. Spausdintinių Lietuvos šaltinių ir apskritai istorinių studijų ir straipsnių apie Lietuvos praeitį gerą pažinimą parodo gausiuose savo straipsniuose ir vėlesniuose vaikaluose: nurodoma iki detalių, kas, kieno ir kada buvo rašyta tuo ar kitu klausimu. To kruopštumo pavyzdžiu gali eiti "Vytauto periodo bibliografija" (1930-31) ir "Senovės lietuvių religijos bibliografija" (19 38).
Šaltinių ir archyvų studijos, jieškant jose dokumentuotos arba neskelbtos medžiagos, kurios taip trūko geresniam ir objektyvesniam Lietuvos praeities pažinimui, apsprendė iš dalies Zenono Ivinskio rašymo būdą: jis daugiau pačius faktus dėsto, negu juos aiškina. Jam taip reikšminga yra kiekviena nauja žinia ir data, kad jisai jomis persikrauna, nedaug jieškodamas jų gilesnės prasmės ir ryšio. Tai yra suprantama, nes Zenonas Ivinskis, kaip ir kiti nepriklausomos jau Lietuvos ugdyti istorikai, rado savo tautos praeitį tartum neartą dirvoną. Svetimųjų išvarytos vagos buvo negilios ir kreivos. Gi tiek gilumui, tiek ir tiesumui istorijos moksle pirmiausia reikalinga faktų. Zenonas Ivinskis yra vienas iš stambiausių tų nežinomų dar faktų rankiotojas. Jų interpretacija kiek stipriau pasireiškė studijoje "Medžių kultas lietuvių religijoje" (1939) ir vienam kitam Lietuvos kultūros istorijos klausimais rašytame straipsnyje. O nepriklausomoje Lietuvoje rašęs yra nemažai. Ivinskio straipsnių randi beveik kiekviename ano meto mokslo ir kultūros žurnale. Vienu metu buvo įsijungęs ir į žurnalistinį darbą, kaip dierraščio XX amžiaus vienas iš redaktorių (1935-1940).
Šalia universiteto, priklausė dar Lietuvių Katalikų Akademijai, kaip narys mokslininkas ir sekretorius, buvo Lituanistikos Instituto narys, Estų Mokslo Draugijos narys korespondentas, Hanzos Istorijos Draugijos narys. Lietuvos istorijos Mausimais skaitė paskaitas Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje (1937) ir tarptautiniame istorikų suvažiavime Ziuriche (1938). Šiaipjau eilę paskaitų yra skaitęs įvairiuose suvažiavimuose Lietuvoje, dalyvavęs istorikų pasitarimuose, kultūriniais klausimais diskusijose, konferencijose. Ivinskis nebuvo užsidaręs tik savo kabinete ar universiteto auditorijoje; jis socialus, judrus ir gyvenimiškas. Tik nepriklausomu Lietuvos gyvenimu neilgai teko besidžiaugti. Lietuvą paliko turėdamas vos 36 metus, pačiame savo jėgų stiprume ir labai reikalingas Lietuvos istorijos mokslui toliau plėtoti.
Vokietijoje tremtis kuriam laikui buvo atitolinusi nuo istorinių studijų. Kolektyvinis gyvenimas stovyklose ir lūkuriavimas nežinia ko nebuvo joks akstinas svarstyti tai, kas buvo; rūpėjo daugiau tai, kas bus. Iš to, kas turėtų būti, teisingai tvarkant pokario klausimus, atsirado Zen. Ivinskio studija Lietuvos sienų klausimu, su atitinkamu žemėlapiu. Dar Lietuvoje dėstęs istorinę geografiją, su tuo klausimu buvo gerai apsipažinęs, ypač su vakarinėm Lietuvos sienom. Kiek iš tikrųjų žemių turėtų Lietuvai priklausyti į vakarus nuo Nemuno? Vokietijai pralaimėjus, šis klausimas darėsi aktualus, bet vakarų demokratijų pralaimėjimas sovietinei politikai jį laikinai užraukė.
Imtis aktualių politinių temų, susijusių su išgyventa praeitimi, bet planuojant ateitį, Zenoną Ivinskį paskatino jo dalyvavimas rezistencijos sąjūdyje, į kurį jis buvo įsijungęs dar Lietuvoje bolševikų ir vokiečių okupacijų metu. Vokietijoje tą savo rezistencinį darbą pratęsė, palaikydamas ryšius su Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu, talkinęs sienų komisijai, buvęs ir Vliko narys bei Užsienio Reikalų Tarnybos valdytojas prieš pasitraukiant iš Vliko Lietuvių Frontui, kuriam atstovavo. Šiaipjau nei Lietuvoje nei Vokietijoje aktyviai nesi jungė į politinę-partinę veiklą. Vokietijoje dar buvo dvejus metus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos narys, rūpinosi ypač studentų šalpa, o jų susibūrimuose skaitė paskaitas, aplankydamas taip pat ir didesnes tremtinių stovyklas bei suvažiavimus. Niurtingene ir Schwaeb. Gmunde gimnazijose dėstė istoriją, o į tremties spaudą Vokietijoje daug rašinėjo įvairiais istoriniais ir kultūriniais klausimais. Kai tremtinių masės pajudėjo užjūrin, kur neatrodė, kad Lietuvos istojos studijom būtų bent kokios perspektyvos, ryžosi pasukti į Romą (1949), norėdamas pasirausti jos archyvuose, bet ir netikras dėl pragyvenimo. Besiteiraujant, ką kiti patartų, priminiau, kas buvo apie jį pasakyta pirmojo bolševikmečio dienom: bandyk vėl atsistoti ant istoriko kojų, kad ir kaip sunku būtų laikytis. Zenonas Ivinskis Romoje laikosi jau devintus metus.
Romoje, Vatikano archyve, iš nepriklausomos Lietuvos istorikų trumpą laiką tėra triūsęs kun. dr. J. Totoraitis, rinkdamas medžiagą savo "Sūduvos istorijai". Jo darytos dokumentų nuotraukos buvo perimtos Lituanistikos Instituto, jau karui prasidėjus. Buvo manyta jų pasidaryti ir iš kitų archyvų. Taip vėlai, per daug jau vėlai atsikūrusi Lietuva susirūpino lituanistinėm studijom ir savo pačios praeities tyrinėjimų. Ypač šioji sritis buvo apleista. Siųsti savo žmones į užsienio archyvus būtų apsiėję dargi pigiau, negu kiti reprezentantai, iš kurių vienas kitas galėjo ramiai palikti namie. Bet anuomet galvota: kas jau amžius pragulėjo neliesta, gali dar pagulėti, o tuo tarpu išsiversime su šlovinimu savo garsios praeities, gerai jos nė nepažindami. Mūsų praeities gilesnis pažinimas Zenoną Ivinskį nuvedė į Romą tokiu metu, kai dar mažiau kam galėjo rūpėti, kas buvo, negu kas bus. Pirmiem dvejiem metam jam parūpino paramą vysk. V. Padolskis.
Zenono Ivinskio triūsas Romoje - Vatikano ir kituose archyvuose - šiandien jau pralenkia toje srityje bet kurį Lietuvos istoriką. Jo surinktos - nusirašytos ir nufotografuotos medžiagos skaičiai darosi astronomiški ir, kaip pats sakosi, jam jau nebeužteksią laiko jos sunaudoti. O telkia vis daugiau ir daugiau, net ir berašydamas. Štai įskatintas tik keletą straipsnių parašyti apie šv. Kazimierą, parašė visą studiją, o dabar jau turėtų antrajai laidai kitą tiek pridėti, patikslinti ir papildyti. Tas pats su pačiu stambiausiu jo veikalu "Merkelis G;edraitis ir jo laikų Lietuva", gavusiu Aidų premiją (1955) ir leidžiamu prel. Pr. Juro. Šiam veikalui vis dar atsirandą svarbios medžiagos. Ir čia Zenonas Ivinskis pasirodo, kuo jisai buvo ir paliko: gausybės faktų rinkėjas. Archyvam tai brangus žmogus, nes išj ieško ligi padugnių, bet rašymui ir spausdinimui toji gausi medžiaga vis neleidžia galutinai rankraščio atbaigti. Pačių šaltinių paruošimas spaudai greičiau eitųsi, nes kas vėliau aptinkama, gali būti vėliau ir leidžiama, bet tokiai "prabangai" mes laisvėje nebesukrapštėme lėšų, nei dabar negalime jų sutelkti. Tėra ruošiamos spaudai Lietuvos vyskupų reliacijos Apaštališkam Sostui, leidžia kan. J. Paškauskas; Zenonas Ivinskis rašo įvadą ir paaiškinimus.
Vieniem tik archyvam ir rašymui studijų iš surinktos medžiagos negali atsidėti dėl kitų darbų, kurių susitelkia iš reikalo kam pagelbėti, nušviesti vieną kitą mums rūpimą klausimą italų arba vokiečių spaudoje ir rūpesčio šiaip taip prasiversti. Taip ir apsikrauna raštų raštais. Pastoviai rašo Lietuvių Enciklopedijai kaip Lietuvos istorijos (iki 1600) redaktorius, bendradarbiauja vokiečių Herderio enciklopedijoje ir ita lų Enciclopedia Cattolica, parašo L'Osservatore Romano proginiais klausimais, susijusiais su Lietuva, dažnai rašo Aidam ir Amerikos lietuviškajai spaudai. Dalyvavo Romoje tarptautiniam istorikų kongrese (1957). Priklauso dar Baltų Institutui Bonnoje kaip narys, prisiimdamas ir rotacines vedėjo pareigas (1955-56, 1959-60) ir skelbdamas savo studijas to instituto leidiny "Commentationes Balticae". Vokiečių, italų ir lietuvių spaudai savo straipsniais yra priminęs Lietuvos krikšto, Mindaugo, šv. Kazimiero ir k. istorines sukaktis. Šiuo metu rūpinasi paruošti vokiškai Lietuvos istorijos didesnį apžvalginį veikalą, nes vokiečiai to pasigenda, dabar bene daugiausia iš svetimšalių domėdamiesi Lietuvos praeitimi. Taip toji Lietuvos praeitis ir užpildo visą kruopštaus mūsų istoriko erudito dabartį.
Penkiasdešimties metų jam sulaukus, turėtume jau nuo pusės to amžiaus skaičiuoti visus jo plunksnos darbus, pradedant Ateitimi (1923), nedideliais  straipsneliais, paskui vis stambesniais rašiniais bei recenzijom vis stambesniuose mokslo žurnaluose, toliau jau atskirom knygom ir kapitaliniu "Merkelio Giedraičio" veikalu iki mūsų dienų. Bet toji bibliografija susidarytų jau stambesnė, negu jo surankiotoji šv. Kazimiero veikalui. Jos čia ir neketiname duoti, nes auksinis amžius, išverčiant savaip vieną lotynišką posakį, tėra dar via media, arba kelio vidurys. Antroje pusėje to kelio Zenono Ivinskio sugebėjimai, uolumas ir žemaitiškas ištvermingumas, tikime, atneš dar daugiau vaisių, negu jų sužymėta Lietuvių Enciklopedijos IX tome (200-201 p.).
Rasi, prablaivės ir Lietuvos dangus didesniam dar akstinui dirbti, ir geresnėm sąlygom, negu dabar jas turi. Tuomet, voratinkliam vėl besidraikant rudenį, būsime jau ir patys gerokai įrudenėję. Tik Zenonui nebus ko būkštauti: jo pasėlis Lietuvos praeities plėšiamuose dirvonuose yra gausus.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
