Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NERIMOS NARUTES LYRIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Stasys Santvaras   
Gal prieš dvidešimt penkis metus lietuvių išeivių periodikoj pradėjo pasirodyti savotišku moters slapyvardžiu pasirašomi eilėraščiai: Nerimą Narutė! Kas ji tokia? Slapyvardis pats savimi įtaigauja nerimą ir nardymą, kas poezijos menui turbūt yra įgimta dorybė. Ir štai nuojauta kužda ausin, kad tokį poetės pasivadinimą sukūrė jos troškimai, siekiai, svajonės ir ilgesiai.

Jei neklystu, didžioji mūsų literatūros kritika per tą gan ilgą laiką Nerimos Narutės kūrybinių darbų beveik nepastebėjo. Ar jie to tylėjimo nusipelnė? Aišku, kad nenusipelnė. Ir jos eilėraščių skaitytojai, pažvelgę į autorės slapyvardį, gal bandė ieškoti nerimo audrų ir nardymų grakštumo. Be abejo, akyliau pasidairę, tų pradų jos poezijoj rasim. Tačiau savo siela, kaip dauguma lietuvių poečių, Nerimą Narutė yra lyrikė, gyvenimo tragizmą išgyvenanti su ašarom akyse, o ne su draminių įtampų blaškomom aistrom. Štai jos žodžiai:
Į žemės drobinius trinyčius,
Pavasario lietau, įausk sidabro siūlus.
Pakrikštyki suvystytą žiemkentį,
Vynu subėgęs upės molio indan
Tekėk ir nešk gyvybę.

Relikvijos, Lietus, 29 p.

Pirmąjį savo lyrikos rinkinį Nerimą Narutė pavadino "Relikvijos". Knygą išleido "Lietuvių Dienų" leidykla, LB Rochesterio, N.Y., apylinkės valdybai paremiant, 1964 Donelaičio metais. Antrąjį jos eilių rinkinį "Valandų upės" išleido ta pati "Lietuvių Dienų" leidykla 1981 m.. Abiejų rinkinių aplankus piešiniais padabino Paulius Jurkus. Čia apie tas knygas ir bus mėginama ką nors pasakyti.

Nerimą Narutė savo "Relikvijom" prirašė tokį paaiškinimą: lyriniai natiurmortai. Tai gali siektis į monu-mentalinės tapybos vaizdingumą, gali skendėti ir akvarelinių spalvų žaisme. Su atsidėjimu "Relikvijas" perskaičius, gan greit pamatai, kad Nerimą Narutė nėra monumentų statytoja, ji yra jautri ir subtili akvare-listė.

Poezijos negalima skaityti su priešišku nusiteikimu. Jei tam ar kitam asmeniui to ar kito poeto darbai a priori (dar jų neskaičius) nepatinka, geriau tokią knygą įgrūsti lentynon, tegu ten ją laikas ir dulkės sugraužia. Tokiu atveju garbingiau būtų patylėti. Tai sakoma ne be prasmės, ne su užgaida ką nors užgauti, bet su noru priminti, kad priešiškumo neišvengia daugelis jaunų ir pradedančių rašytojų. Kaip atrodo, to šalčio gausiai ragavo ir Nerimą Narutė.

Lyrikos rinkinį "Relikvijos" sudaro trys skyriai: "Relikvijos", "Metų mišios", "Pilnaties svarstyklės", iš viso 54 eilėraščiai. Buvo tarta, kad Nerimą Narutė yra akvarelistė. Štai kaip ji lieja dažus eilėrašty "Ateiki":

Laukų kaitroje nekentėki
Troškulio, gerasis Viešpatie,
Ateiki parugės taku į sodžių,
Tave pamačiusi, parpuls svirtis,
Žemai palinkusi, parpuls giedodama,
Pasems rieškučiomis
Šaltos srovės . . .   
Ateiki, 31 p.

Jau pirmoj eilėraščio eilutėj regi Lietuvos peizažą, skęstantį vasaros kaitroj. Troškulys, Viešpats (natūralus maldos pradas poezijos mene), parugė, takas į sodžių, svirtis, rankos, šalta vandens srovė . . .

Nerimą Narutė sugeba rasti žodį, sugeba įlieti jį į savo dvasinį regėjimą, į eilėraščio melodiją. Žodžiai turbūt visiem aiškūs ir suprantami, šiuo atveju mum suskambą, kaip gerai pažįstamas gimtųjų laukų natiurmortas.

Kokie yra ypačiai būdingi Nerimos Narutės "Relikvijų" bruožai? Eilėraščių epiškumas ir etnografiškumas: Lietuva, jos kaimai ir žmonės, tų žmonių papročiai ir tikėjimai, jų sielos atspindžiai. Apie Lietuvą rašė ir teberašo poetai patriotai, kartais rašo ir "menas menui" šalininkai. Nerimą Narutė iš jų tarpo skiriasi autentišku ir betarpišku sąlyčiu su gimtuoju kraštu, su jo gamta, su jo žmonių darbais, džiaugsmais, kančiom ir sielvartais. Epiškumo galima rasti net tikrai lyriškame autorės eilėrašty "Metų mišios":
Ruduo — misijonierius,
Geltoną stulą užsidėjęs,
Laukus žegnoja.
Palaimina artoją
Ir sočiomis riekėmis raiko duoną,
Pripildo aukso vasarojum kluoną,
Dalina derliaus pilnaties Komuniją.

Metų mišios, 48 p.

Epiškumas nėra privaloma poetinio pasisakymo priemonė, bet nuo epiškumo nebėga nė vienas poetas, kai jis ryžtasi savo skaitytojui ką nors papasakoti. Ir šis Nerimos Narutės kūrybos bruožas čia yra minimas tik gerąja prasme.
Etnografiškumo, būdingo Lietuvos buvusiam sodžiui, Nerimos Narutės poezijoj, jos žodžiais tariant, galima pasisemti rieškučiom. Tegu čia prabyla nors vienas toksai jos eilių posmas:

Sagčių — gintarų eilės.
Baltoje skepetoje vaško grabnyčia,
Šilkinės skaros,
Kantiškoje sudžiūvęs pinavijo žiedas,
Kukavinis rožančius, velykinis
vanduo —
Mano genties relikvijos.

Relikvijos, 14 p.

Ir dar keletas to pobūdžio eilučių:

Stebuklas mano žemės soduose:
Baltom gipiūrom pasipuošę
Žydi vyšnios.
Jos — nuotakos!
Jos — vėliavų vešėjos!
Baltų žiedų barstytojos!
Pirmos Komunijos mergaitės . . .

Birželio vynas, 40 p.

Pacituotose posmuose randam daugelį tų dalykų, kuriuos matyda-vom savo motinų skryniose ir tėvų namuose: gintarų eiles, vaško grabnyčias, baltas skepetas, šilko skaras, kantičkas, pinavijų žiedus, kukavimus rožančius, Velykų vandenį, birželio žydintį vyną . . . Turbūt nieko nepralaimėjom, kai tokį etnografišką pasisakymą sudėjom į eilėraštį. Tiesa, "pirmos komunijos mergaičių" galim pamatyti ir kitose tautose, bet negalim tarti, kad vyšnių žiedai — tos baltos mergaitės, nebuvo būdingos Lietuvai. Kaip man regis, epiškume ir etnografiškume slypi Nerimos Narutės talento savaimingumas.

"Relikvijų" trečiame skyriuje, pavadintame "Pilnaties svarstyklėm", Nerimą Narutė daugiau susitelkia į save, į savo asmeninius išgyvenimus, į savo mintį. Čia yra daugiau nerimo, liūdesio ir lyrizmo, vienur kitur išgirstame ir liaudies dainos atgarsį. Dailus, jautriai išgyventas ir prasmingas to ciklo eilėraštis "Delčia". Jis trumpas, tai jį visą čia ir paskaitykim:
Laša minutės —išsilieja jūra.
Krantuos apkurtusi ramybė stovi.
Naktis panteros žingsniais eina,
Jos rankoj sidabriniai raktai,
Šviesa užpūsta . . .
Auksinis kielikas išgertas,
Išgertas paskutinis vyno lašas,
Paskutinė žemės skausmo ašara.

Delčia, 56 p.
Ieškodami žodžių ir minties prasmių tame Nerimos Narutės eilėrašty galime rasti savo asmeninių nusiteikimų, galime aptikti ir bendražmo-giško nerimo bei sielvarto. Tokia yra žmogaus gyvenimo delčia, visiem ta pati, visiem mįslė! . .
Antroji Nerimos Narutės eilių knyga, pavadinta gražiu ir skambiu vardu — "Valandų upės", savo nuotaikom ir temom lyg ir pratęsia "Relikvijų" giesmę. Tai poetės darbam teikia nemenką kiekį savaimingumo ir vientisumo. Tačiau "Valandų upėse" aptinkame ir kitokių autorės dvasios atspindžių. Čia ji yra daugiau susirūpinusi eilėraščio forma, kai kur, lyg su šypsena, naudojasi klasikinės eilėdaros srtofom:

Kažkas man pasakė, kad būsiu
siuvėja
Ir siūsiu žodžius nuolatos,
Eilėraštį kirpsiu, jam formą sudėjus,
Ir jis bus tik mano mados . . .
Šiandieną ir vėliai bandau siuvinėti
Ir ašarų dygsnius vedu,
Veriu skietan nytis, bandau jas
sudėti Ir audžiu upes valandų.

Valandų upės, 30-31 p.

Po antrojo pasaulinio karo į poezijos meną sugrįžo verlibras — rašymas baltom, nerimuotom eilėm, laužant klasikinės eilėdaros strofas ir net ritmus. Visa tai nėra blogybė, kol iš to nėra daromas kaž koks "modernizmas", kol tuo "modernizmu" remiantis, nėra svaidoma panieka kitaip rašančiam ir gal truputį seno-viškiau tikinčiam rašytojui. Verlibras, kaip daugelis gerai žinom, yra toks senas, kaip sena yra, nors vis dar visų minties ir žodžio krantų nepasiekusi, graikų Poezijos deivė. Bet ką ten graikai! Dar prieš Kristų puikias psalmes baltom eilėm rašė karaliai Dovydas ir Saliamonas, ver-libru yra parašyta ir Saliamonui priskiriama "Giesmių giesmė", gal pati erotiškiausia poema poezijos meno istorijoj. Atseit, žmonių, ypačiai kuriančių žmonių, kuklumas labai dažnu atveju gali būti laikomas tik jų išmintim ir dvasine kultūra.

Nerimą Narutė, kalbant apie jos eilėraščių formą, taip pat buvo patekusi į mados srovę, daugumas jos darbų yra parašyti baltom eilėm. Bet ji toje srovėje nepasimetė ir ne-paskendo. Jos eilėraščiam nestinga ritmingumo ir melodingumo, minties ir įvaizdžių aiškumo, fantazijos polėkių, kai kur ji bando rimuoti, suranda naujesnių ir rečiau girdimų žodžių sąskambių. Nepadedama plunksnos į šalį, toliau dirbdama, savo lyrikos formą ji gali dar daugiau pagražinti ir patobulinti.

Nerimos Narutės eilių tematika — Lietuva, protėvių žemės peizažas, jos dukterys ir sūnūs, besigrumią sraunioj, greitoj ir sūkuringoj gyvenimo upėje, pačios autorės nostalgija, kartais spambanti kaip elegija:
Klevai aukšti šnarėjo, tyliai sakė:
"Šventa, graži vaikystė . . ."
Padėjai tėvui arimus tu arti,
Žalioj   lankoje   pradalgius  eilėmis
klojai
Ir baltažiede šypsena šypsojai,
Kai puolė tau po kojomis auksiniai
vasarojai,
Tavos žalios jaunystės pasakoj.
Sūnus,

19 psl.

Nerimą Narutė yra talentinga poetė. Ko jai būtų galima palinkėti? Susitelkti ir dar stipriau prakalbinti moters širdį, atsigrįžti į laiką ir tame laike gyvenamą žmogaus dramą, prabilti su dar galingesniu dvasios nerimu ir nardymo grakštumu toj plačioj ir gilioj žodžio ir minties jūroj.

NERIMĄ NARUTĖ: Relikvijos. Lyriniai natiurmortai, 72 p., išleido "Lietuvių Dienos", LB Rochesterio apylinkės valdybai paremiant, Los Angeles, Ca., 1964 Donelaičio m. Kaina 2 dol.
NERIMĄ NARUTĖ: Valandų upės. Antras eilėraščių rinkinys, 46 p. Išleido "Lietuvių Dienos", Hollywood, Ca., 1981 m. Kaina nepažymėta. Abiejų rinkinių aplankai Pauliaus Jurkaus.    Stasys Santvaras

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai