Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BOSTONO TEATRINĖ SAVIVEIKLA PARODĖ ČIKAGAI SAVĄJĮ GAJUMĄ PDF Spausdinti El. paštas
(Bičiuliška kritika)

Bostono Dramos Sambūrio pasišventėliai Marijos mokyklos sceno je suvaidino "Vincą Kudirką", šiam žygiui įgyvendinti, abipus kelionėse praleidę penkiasdešimt valandų, pravažinėję per pustrečio tūkstančio mylių!

Spausdintos programos žodžiais, L Bendruomenės Čikagos apygarda (specialaus komiteto talkinama!) parodė iniciatyvą bei dėjo rūpesčius ir tuo būdu "pristatė Vinco Kudirkos asmenį ir jo idėjas lietuviškai tremčiai".

Vertinimo pirminių žodžių patosiškai sentimentalus stilius yra įkvėptas ką tik paminėtos spektaklio programos. Šiuo ir baigiamas rengėjų  nuopelnų  konstatavimas.

Dabartinėse išeiviškose ūkanose Bostono vaidintojų sambūris yra fenomenas: Aleksandros ir Antano Gustaičių (o podraug ir Bostono lietuvių) tautinės kultūros neeilinė demonstracija. Panaši saja, kurion būtų susibūrę jauni ir kiek senesni lietuvybės apologetai, vargu ar ištvertų materialistinėje bei individualistinėje Illinois dvasinių prerijų ir čikaginių skerdyklų tariamo "profesionalizmo atmosferoje. Todėl, šalia develando, Detroito, Erooklyno bei dar kitų kolonijėlių. Bostonas sceninio veikimo požiūriu nūdien tikrai užima išskirtiną vietą. Dar neseniai lietuvių scenos veiksena tikrai  pirmavę  Čikagos lietuviai šiais laikais tik bendruomeninių pastangų dėka ir tik su Bostono talka gavo progą vaidinimu atžymėti dr. Vinco Kudirkos gimimo šimtmečio sukaktį. Ar ne keista?

Šia proga pratariama "atskira nuomonė": Vinco Kudirkos asmenybė, o taip pat ir jo idėjos gal ne-menkiau buvo pagerbtos, kai prieš porą metų toje pačioje Čikagoje lankėsi Detroito Scenos Mėgėjų sambūris, rodęs savąją pjesės "Vinco Kudirkos' interpretaciją. Vaidybiškai nors ir naivesnę, bet šiltesnę, o tikrovei žymiai artimesnę. Tik, deja,  mažiau išreklamuotą.

Bostoniečių parodytas, Ipolito Tvirbuto režisūroje, spektaklis yra forminis. Kur (gera ar bloga!) forma niveliuoja pjesės turinį ir dažnokai "skersinio veiksmo' būtinybė nukeliauja į pasitaikančius klystkelius. Formaliu požvelgiu Bostono spektaklyje ryškiausias buvo paskutinis paveikslas, kur Kudirka miršta ne džiovos parblokštas, bet bene širdies smūgio ištiktas.

Per ne lyg pailga ir, palyginus, per žema Marijos mokyklos scena "suardė" mažesnei scenai numatytą spektaklio kompoziciją. Labiausiai dėl to nukentėjo "išblaškytas" pirmas paveikslas.

Eilinės publikos katučių susilaukęs penktasis — "baliaus" — paveikslas visiškai iškrito iš spektaklio paskirties. Jis tėra  buvęs vien blogam skoniui nusilenkimas, patį vaidinimą nustūmęs nereikalinga linkme.

Ipolitas Tvirbutas yra kūrybingas ir nusipelnęs lietuvių teatro menininkas. Darbas su atsitiktiniais žmonėmis, pašlijusi sveikata, neįprastos sąlygos jį, be abejo, paveikia moraliai. Bet jo režisūra gali būti laikoma pavyzdžiu, todėl (rodant pagarbą talentui, patyrimui bei nuoširdžiam menui gyvenimo aukojimui!), manau, yra leistina pasisakyti dėl paklydimų ir režisūrinio darbo rezultatų. Menininkas, kad ir rodąs netobulą kūrinį, juk nepraranda sugebėjimo ir jau pelnyto pripažinimo. Netikiu, kad tikram menininkui liaupsinimų bromas būtų malonesnis, negu kritikos gaivinąs kofeinas. Aštresnio ir atviresnio vertinimo juk bijo tik nedakepėliai, silpno pajėgumo garbėtroškos ar kurie panašūs subjektai. Nejau laikraštinių tuščiažodžiavimų aidai ir bejėgės gražbylystės čiulbėjimai būtų už bičiulišką kritiką vertingesni?

Negalima nutylėti, kad bendru-moje "Vinco Kudirkos" spektaklis nėra tiek stiprus, kiek prieš kurį laiką Čikagoje, Ipolito Tvirbuto irgi režisuota, "Pažadėtoji žemė". Anam spektakliui pakenkė netinkama prologinio veiksmo režisieriška interpretacija. Ne vien klaidinga, bet ir "sumišraininta'.

"Vinco Kudirkos" spektaklis yra nelygus ne vien vaidybiniu požiūriu, o taip pat ir pastatymu. Režisierius, buvęs sceninio amato pedagogas, turi nepaslepiamą silpnybę didesnį dėmesį skirti "mažiesiems" sceninio veiksmo žmonėms, negu vadovaujantiems charakteriams. Taip buvo "Pažadėtoje žemėje", lygiai panašiai atsitiko ir "Vinco Kudirkos' spektaklyje; abiejų veikalų pirmaujantieji personažai paliekami laisvosios kūrybos ir "likimo" valiai, tuo tarpu epizodiniai susilaukia režisieriaus ypatingos globos.

Forminių tikslų spektaklyje pasinešusios dr. V. Kudirkos asmenį bei jo idėjas žiūrovui rekomenduoti tendencijos, žinoma, būti negali. Režisierius Ip. Tvirbutas, vieton psichologinio ar kurio kitokio sprendimo (atskleidimo), pasineša į plakatinį stilių, jį paįvairindamas žanrinėmis scenomis. Su dideliu pamėgimu pajuoktas aplinkos sulenkėjimas. Šia linkme visos scenos yra veiksmingos, gyvos, išradingos, tuo tarpu lietuvių prasčiokėlių bei paties dr. Vinco Kudirkos kova ribojasi rezoneriškumu, statika, plakatiniu piešiniu. Toji kova, josios šakotumas, tragiką, aspiracijos praskamba tik tiek, kiek atpasakoja kai kurie veikalo personažai. Gal todėl ir Vinco Kudirkos vaidmens ilgametis interpretatorius Henrikas Kačinskas šiame spektaklyje pasirodė efektingas gal tik puikiai improvizuotoje priešmirtinėje scenoje bei scenose su Valerija. Šiaip jis buvo paverstas ne centriniu vaidmeniu, bet laikotarpio beveik atsitiktine figūra. Pateiktose sceninėse padėtyse vargu ar galėtų bet kuris aktorius V. Kudirką giliau atskleisti.

Dabar dėl paties veikalo. Gal nereikalingai linksniuojama Kazio Inčiūros pavardė, nes nei atgaivinti išeivijoje "fragmentai', nei dabartinė "dapildyta' versija mažai ką bendro turi su chronikine pjese, kurią, berods, 1934 metais Kauno Valstybės Dramos Teatre režisavo Antanas Sutkus. Ir kada veikalo statytojas, nors ir sausokai, bet vistik subtiliau atskleidė V. Kudirkos laikorapį ir patį Didžiojo Varpininko asmenį.

Mažai veiksmingose chronikinėse pjesėse reikalingi stiprūs aktoriai. Aname pastatyme V. Kudirka (Kačinskas), Bevardis (Kubartavičius), Joniška (Vaičiūnienė), P. Kriaučiūnas (Siparis) scenoje gyveno tikru realiu ir veiksmingu būdu. Antras ir paskutinis paveikslai, manding, ansamblio atžvilgiu anuomet buvo "šedevriniai", o visas pastatymas artimas dar neseniai išgyventai tikrovei.

Sceninė, t.y. vaidinama veikalo versija ne būtinai turi būti autoriaus tekstu matuojama. Net Šekspyro veikalai, jam dar gyvam būnant, buvo vaidinami "perdirbti", o šimtmečių bėgyje ir net iki mūsų dienų dažniausiai žiūrovams pateikiami arba labai laisvuose vertimuose ar ne mažiau laisvesnėje režisierių (lygiai ir centrinių vaidmenų interpretatorių) kūryboje. Parašytas draminis veikalas juk nėra scenos kūrinys (kol guli rankraštyje ar knygos puslapiuose), nes pasidaro tikrai gyvas tik tada, kai būna scenoje atskleidžiamas. Nieko nėra bloga, kad nūdien vaidinamas Kazio Inčiūros pjesės parafrazės bandymas, tik, aišku, norėtųsi, kad veikale apie Vincą Kudirką būtų daugiau Dvasios Didvyrio pėdsakų, jei jau ne jo vaidmens pilnesnio atskleidimo.

Dailininko Viktoro Andriušio apipavidalinimas rodo meistriškumą. Dekoracijos (gal nepilnos?) nukentėjo nuo "margo' apšvietimo, nuo spalvoto celofano dominavimo. Bendrinė penkiems paveikslams "konstrukcija" gerai išnaudota, perstatytos detalės sudaro atskiro, naujo scenovaizdžio įspūdį. Visai kitame, sakyčiau, baletinio spektaklio stiliuje, kondensuotai atliktas baliaus paveikslas. Didelė Marijos mokyklos scena tais keliais fragmentais pasidarė pilnai "užpildyta": to iš V. Andriušio galėtų pasimokyti jaunieji mūsų scenos dailininkai! Perkėlimai kitų scenovaizdžių į didesnę plotmę, aišku, turėjo pakenkti jų intymumui ir kondensuotumui. Atsitiktiniai baldai buvo "bėdos reikalas'. Kostiumai — beveik maskaradinės paskirties, neautentiški.

Belieka sustoti ties vaidintojais. Sprendžiant menines pastangas, prakalbant apie vaidybinius atsiekimus, veikalo tema ir turinys turi, palyginus, nedidelės reikšmės. Aktorius gali vaidinti ir be veikalo ar visiškai menkame scenos veikale. Galima įdomiai vaidinti ir "kitką", negu sugestijuoja charakteris. Ir čia štai iškyla Bostono sambūrio specifinė sudėtis. Šiandien, kada keli buvę aktoriai yra pasinešę į rašytojo amatą, čia pat iš pašaukimo rašytojai "Vinco Kudirkos" spektaklyje pasirodė įdomiais aktoriais. Visų pirma, yra šiuo atžvilgiu išskirtini Antanas Gustaitis ir Stasys Santvaras. Ideologinis V. Kudirkos priešas dr. Chlebinskas (neseniai dar gyvenęs žmogus!) pas A. Gustaitį virto smaguriautoju ir linksmu oportunistu, tačiau sceninis vaizdas gaivališkas ir stiprus. Poetas Stasys Santvaras pradžiugino tokia tobula tartim, kad tik tos gražios kalbos pasiklausyti verta buvo spektaklin ateiti! Rašytojas-aktorius Antanas Škėma, pavaduodamas kitą vaidintoją, pasirodė Bevardžio rolėje. Buvo laisvesnis ir aktyvesnis baliaus paveiksle.

Iš viso programoje surašyta virš 30 pavardžių. Iš jų ypatingai norisi išskirti, mėgėjiškumo ribas prašokančias, jaunas moteris. Jų vardai: Irena Nikolskytė, Regina Norvaišaitė ir Zita Zarankaitė. Visos turi tikrąjį gabumą, gerų duomenų ir būtinos "sceninės  inteligencijos". Nikolskytė Valerijos vaidmeny vietomis buvo ne vien įtikinama!

žanrinėse lenkuojančių "ponų" rolėse spalvingai pasirodė Antanas Vileniškis, Kipras Mališauskas, Petras Bliumas, šviežiai "aktorium" paverstas, Gintaras Karosas buvo gerąja prasme vaikiškai patrauklus ir nuoširdus. Pažymėtinas ir Jurgis Jašinskas. Mėgėjų altitudėje įdomūs Valteris Lendraitis, Kęstutis Mickevičius ir kiti. Vaidintojai atleis, jei kitų pavardžių nesuminėsiu, nes tai jau atliko laikraščių apžvalgininkai.

Muzikinis fenas yra įdomus. Vytauto Strolios darbas atžymėtinas. Muzikantų baliuje personos laikotarpiui nebūdingos, anos gadynės Lietuvos   orkestrėlių   neprimenančios.

Režisieriui, spektaklį paruošiant, talkininkavo Aleksandra Gustaitienė.

šios bendrinio pobūdžio pastabos bei subjektyvūs įspūdžiai, savaime suprantama, neskelbia estetinio pontifikato ir neturi tikslo pasiremti kritiškuoju šališkumu. Išeiviškoje kasdienybėje esame pigiai perkainavę vertybes, reikalingi esame dvasinio atbudimo! Tai rodo ir "ansamblinio" spektaklio stiliuje Bostono parodytas veikalas apie Vincą Kudirką, kurio gimimo sukaktį bandome prasmingiau paminėti. Dramos mene Amerikoje mums šiandien jau daug ko stinga, daug kas prarasta. Galime didžiuotis naujuoju kupinu ir ratuotu išeivišku gyvenimu, bet galime ir susimąstyti dėl prarandamų sielų ir išnykstančių dvasinių vertybių, dėl beprasmiai gyvenamų dienų.. O dr. Vinco Kudirkos pavyzdys ragina tai padaryti.

Bet Bostono lietuvių vaidintojų gajumas, idealistinis nusiteikimas ir jų Čikagon kelionė yra vistik švelnus gaivinančio vėjelio dvelkimas, švininėje padangėje pragiedrėjimas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai