Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS PDF Spausdinti El. paštas
(Tęsinys)
 
Karevičius — kalbėtojas
Na, o kokios būdavo tos jo prakalbos?

Kai Karevičius liko paskirtas Žemaičių vyskupu, dar Peterburge, kaip buvo girdėti, jis pasiprašęs mūsų neužmirštamąjį kompozitorių bei šv. Kotrynos vargonininką Česlovą Sasnauską jį pamokyti kiek įmanoma geriau giedoti pamaldų tekstus ir taisyklingiau žodžius tarti ne vien giedant, o ir kalbant. Balsą vyskupas Pranciškus turėjo stiprų ir gana malonų tenorą, tik jo tarsena buvo savotiška — labai jau žemaitiška, net perdėtai. Kai jis sakydavo pamokslą Kauno katedroj anais laikais, kada dar ten kan. P. Dogelis nebuvo įvesdinęs garsiakalbių, vyskupas turėdavo labai įtempti balso jėgas, kad jį būtų galima kiek tolėliau girdėti. Čia tatai ir įvykdavo nelemtas fenomenas: vyskupas taip paleisdavo galingą savo kalbamąjį organą darbuotis, tartum liūtas riaumotų, o vienkart taip pasistengdavo moduliuoti žemaitiškus dvibalsius au, ou, ei ir kitas žemaitiškas prašmatnybes, jog klausytojai nustebę begirdėdavo vien kažkokį nebesuprantamą ūbavimą, besikaujantį ne vien su erdve, o ir su estetika. Ypač man būdavo nejauku klausytis, kai svarbia valstybine proga susirinkdavo svetimųjų valstybių atstovai: ne labai maldingai nusiteikę, vargšai nuobodžiauja per ilgas katedros pamaldas, o žiemą net stipriai šąla nekūrenamoj šventykloj; o čia prasideda ilgas ganytojo pamokslas, kurs jų protui nieko nesako, o ausies neglosto savo šiurkščiais garsais. Tai bent įspūdį jie gauna apie lietuvių kalbos gražumą!.. Ei, kad čia kalbėtų, sakysim, Paltarokas!.. Ir kas ypač pikta, kad vyskupo Pranciškaus pamokslai būdavo protingi, turiningi, stipriai pagrįsti, turtingi šv. Rašto citavimais, šv. Bažnyčios tėvų bei popiežių, o ir teologų žodžiais (Karevičius buvo tikras eruditas!). Be to, tie pamokslai būdavo tinkamai suplanuoti ir nuosakiai sukurti. Ir imk tu, žmogau, tokią puikią medžiagą taip... na, nepatraukliai pateik!

Po vieno tokio pamokslo, kai susitikau ekscelenciją, neištūrėjau šnekoj nepasakęs, kad, girdi, reikia mums katedroj, kai esama svetimų tautų atstovų, ypačiai rūpestingai parinkti pamokslininkus, — kad ne vien pamokslų turinys bei forma, o ir jų pasakymas mosto bei balso atžvilgiu būtų labai patrauklus, — kad nereikėtų gėdytis svetimtaučių akyse. Nors tą mintį stengiaus išreikšti kiek galima švelniau ir tiesiai nekreipiau į vyskupą, tačiau jis suprato, apie kurį tatai pamokslininką kalbu, ir, kiek pyktelėjęs, man atkirto:

—Na, kad toks mahdrus esi, tad pats tuos pamokslus sakyk!

Ėmiau aiškintis, jog ne man toks sunkus uždavinys tinkamai atlikti, bet juk esama tinkamų kitų kalbėtojų ir pan. Mano laimė,kad vyskupas Pranciškus buvo be galo atlaidus vyras — tad, jei ir buvau jį įskaudinęs, tai jis veikiai pamiršo ir pasiliko toks pat geras, kaip visuomet buvęs. O juk būtų galėjęs mane pabausti (neva išaugštindamas) — paskirti pasakyti reikiama proga katedroj ar kitur pamokslą ir gauti gėdos!

Karevičius ir Skvireckas
1918 metams slenkant į galą, kažkuria proga susitikus, ekscelencija priminė, jog jam jau metas, pagal kanonų teisę, apsilankyti pas šv. Tėvą Benediktą XV. Ta proga jis prašysiąs šv. Tėvą paskirti Žemaičių vyskupijai vyskupą pagelbininką. Ir pateiksiąs savo kandidatus. O tie kandidatai tai esą šie: kan. Juozapas Skvireckas, kan. Kazimieras Šaulys ir prof. kun. Kazimieras Paltarokas. Jo, vyskupo, nuomone, pirmąją vietą kaip kandidatui reikią užleisti Skvireckui. Nors jis man ir nėra malonus — čia pareiškė vyskupas Pranciškus — tačiau tuo tarpu iš visų trijų yra labiausiai nusipelnęs: tad aš jį ir siūlysiu šv. Tėvui, kad paskirtų vyskupu pagelbininku...

Kas gi tokio buvo įvykę, kad toks doras, mokytas, darbštus ir praktiškas kunigas, Juozapas Skvireckas, nebuvo malonus tokiam kilniam bei išmintingam vyskupui, Pranciškui Karevičiui?

O dalykas buvo, mat, kuris: kai Karevičius buvo šv. Sosto paskirtas Žemaičių vyskupu, jis nė nesiklausdamas Žemaičių kapitulos (prelatų bei kanauninkų), kaip jau esu minėjęs, paskyrė visą eilę Žemaičių kapitulai prelatų bei kanauninkų; senieji kapitulos nariai stojo ginti legalių kapitulos teisių — kad būtų su jais pasitarta. Reikalas net Romoj atsidūrė. O protestavusiųjų tarpe buvo ir kan. J. Skvireckas.
 
Dabar gi vysk. Pranciškus nuvyko į Romą ir, atitinkamai kilnų savo būdą, pristatė šv. Tėvui pirmuoju kandidatu į vyskupus pagelbininkus kanauninką Juozapą Skvirecką, o šv. Sostas mielai sutiko.

Karevičius ir lenkai
Vyskupas Pranciškus, kai tik užėmė Žemaičių vyskupijos sostą, ėmė gana drastiškai laužyti ragus įsifanaberėjusiai Lietuvoj lenkystei, kartais jiems labai sopulingai, dažnai net nė nebandydamas pasaldinti tą operaciją (kas būtų tikrai verta, imant politiškai ir paprastai humaniškai, kiek tai įmanoma daryti). Kam sopa, tas dejuoja ir skundžias, kur reikiant ar nereikiant. Taip ir įskaudinamųjų lenkystės vadų ar sulenkintųjų aukų dėjai ėmė kaskart dažniau suaidėti net Romos kurijoj, kur lenkų tautiniai ir politiniai, ne vien religiniai, interesai buvo mielai palaikomi, nesgi juk lenkų tauta uoliai katalikiška, o jos aristokratiški diplomatai bei diplomatiški aristokratai, tokie mandagiai lankstūs bei saldžiai liežuvingi, buvo maloniai priimami bei palankiai išlydimi. O mes neturėjome tiek ir tokių jėgų, kad būtume galėję tą odekoloninę lenkų propagandos bangą atitvenkti, ypač kad ne kartą ta propaganda turėjo gal šiokį tokį pagrindą neatsargiuose žemaitiškuose mūsų vyskupėlio mostuose. Tad Vatikane prieš jį ir susidarė ilgainiui tirštoka atmosfera, kuri grėsė jam ne visai netikėtais žaibais.

Anuomet, 1919-1920 metais, viešpatavo Katalikų Bažnyčioj šviesaus atminimo popiežius Benediktas XV, didžiojo popiežiaus Leono XIII bei jo sekretoriaus (irgi nemažo masto) kardinolo Rampollos diplomatijos mokinys, pirmojo pasaulinio karo Taikos Angelas. Iš karo pelenų tartum pelikanai iškilo į nepriklausomą gyvenimą iš caristinės Rusijos griuvėsių visa eilė naujų valstybių — Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir k. Katalikų Bažnyčios reikalams tose valstybėse prižiūrėti buvo paskirti Šv. Sosto atstovai. Aplink šiuos tuose kraštuose pradėjo kurtis dvasiškoji diplomatija.

Kaip tik tuo laiku lenkai vis dar puolės ginkluota jėga vargiai bekylančią iš šimtmetinės rusų verguvės Lietuvą ir užgrobė senuosius mūsų Seinus, kur buvo Seinų vyskupijos centras su kunigų seminarija. Užėmę Seinus, lenkai privertė iš ten išsikraustyti garbingąjį senelį vyskupą Antaną Karosą su kurija bei seminarija. Tai buvo bjaurus smurtas, priešingas žmoniškumui ir visokiems įstatams. Tai buvo 1920 metų vidury.

Dabar skaitytojui atrodys, kad nuklydau. Tegu valandėlę taip atrodo.

Turėjau anuomet nuoširdų bičiulį, su kuriuo buvome neseniai sutapę, bet ta bičiulystė ištvėrė ligi 1940 metų birželio galo, kada jį bolševikai suareštavo ir jau nebepaleido, ir jis, kiek būta žinių, miręs kažkur ten Rusijos kalėjime. Betgi ir ligšiol aš jį kasdien miniu. Tai — Mikalojus Lipčius. Anuomet jis buvo, ne visai tiksliai sakant, žvalgybos skyriaus viršininku (taip visi tuokart jį vadindavome). Jis pakeitė tame darbe Liudą Girą, kurio nervai nebeištvėrė pavojų baimės. Užtat Lipčius tų pavojų (peoviakų sąmokslas, komunistų pogrindinis baladojimasis ir t.t.) tartum nė paisyte nepaisydavo, taip jog aš tiesiog stebėdavaus, ir man būdavo kartais visai šiurpu, ypač naktį, kai tas mandagusis asmuo pasišaudavo mane kur palydėti, pats vienas, net revolverio nepasiėmęs, kai Gira net naktį prie užsklęstų durų kulkosvaidį, ar net du, pasistatydavęs.

Tas mielasis Mikalojus nė nemirkčiodamas kartais sulaužydavo korespondencijos paslapties teises, kai adresatas jam atrodydavo įtartinas (o paibelis žino, gal anuomet jis buvo kokio įstatymo ar įsakymo įgaliotas?).

Taip tatai vieną dieną jis ateina pas mane ir, gudriai prisimerkęs, tuo savo gražiu bei nepiktu šypsniu šypsodamas, praskleidžia man vieną savo paslapčių: neseniai jis sučiupęs vieno labai įtakingo Lenkijoj dvasiško diplomato slaptą susirašinėjimą su lenkų karine vyresnybe Lietuvos-Lenkijos fronte, įprastiniu būdu tą rašinį atklijavęs, perskaitęs, savo reikalui nufotografavęs, vėl užlipinęs ir- pasiuntęs užrašytuoju adresu, lyg niekur nieko. O tame rašte radęs Įdomų mums, o aną diplomatą kompromituoti galintį faktą. "Ką manai? — klausia mane Lipčius. "Ką su tuo dokumentu padaryti?" Aš patariau įteikti jį vyskupui Karevičiui, ką Lipčius ir padarė. Tuokart nė nepamąsčiau, kada ir kaip vyskupas Pranciškus tą dokumentą pavartos. O pavartoti teko ir tai labai sėkmingai.

Lenkų bei lenkuojančiųjų skundų ant niekuo nedėtojo vyskupo Pranciškaus tuokart jau buvo tiek pritvinę Romos kurijoj, jog jinai dėjos turinti į tą reikalą įsikišti. Vyskupas Karevičius man pats kiek vėliau apie tą dalyką papasakojo:

Kaip tik anam dvas. diplomatui teko tas nemalonus uždavinys vykti į Lietuvą, ištirti vietoj vyskupo Karevičiaus nusikaltimus lenkiškai švagždančioms savo avelėms ir, jei kaltės bus besą pakankamai baisios, vyskupą Pranciškų net suspenduoti, t. y., uždrausti jam eiti vyskupines pareigas. Vyskupas man neminėjo, iš kur jis apie tai buvo sužinojęs.

Spaudos parodoje

Vadinas, diplomatas iškilmingai atvyko į varganąjį tuometinį Kauną teisti ir sudrausti tovieno mažyčio kažkokios ten mažosios Lietuvos vyskupėlio. Tas diplomatas buvo stipri asmenybė, mokytas vyras, šventas kunigas, drąsus ir griežtas. Gal jis manė čia rasiąs bailutį žmogelį, kur it silpna žolė palinks po galingu jo pūstelėjimu. Betgi čia buvo vyras, kur drįso nemirkčiodamas žiūrėti į vilko Liudendorffo akis ir jam karčią tiesą išdrožti, neatsižiūrėdamas į jokius pavojus. Kaip juodu susitiko ir kuria eile lietė opiuosius klausimus, vyskupas Pranciškus man neminėjo. Reikia manyti, jog diplomatas paeiliui darė jam lenkiškuosius priekaištus dėl tariamųjų skriaudų, kurias, girdi, Žemaičių vyskupas neteisėtai ir nekunigiškai darąs savo lenkiškosioms avelėms.   Reikia manyti, jog tie jo priekaištai buvo kiek įmanoma tiksliai suformuluoti ir taip pat solidžiai pagrįsti, nes juk diplomatas buvo vyras su galva bei gabumais. Bet aš esu tikras, jog ir vyskupo Karevičiaus atsakai buvo tikslūs, griežti, įveikia, nes juk jis buvo senas teologas, puikus eruditas, o tinkamo žodžio po kišenes nejieškojo, kadangi jų turėjo ant pat liežuvio galo.

Čia vėl proga kiek kryptelėti į šalį nuo šio dramatinio susirėmimo: neišturiu čia nepažymėjęs, jog, kiek per savo netrumpą gyvenimą esu pažinęs mūsų lietuvių teologinių-kanoninių įžymesnybių (pavyzdžiui, arkiv. Matulevičių, vysk. Bučį, prel. Maironį, prel. Jakštą), Karevičius, turbūt, buvo ne žemesnis už juos savo bažnytines erudicijos platumu ir preciziškumu, o atmintį turėjo fenomenalią ir joj orientavosi lengvai bei vikriai, taip jog atsakymų į bet kuriuos priekaištus turėjo apsčiai bei rimtų. Man Jakštas yra pareiškęs stebisįs Karevičiaus atmintim, o aš pats įsitikinau, kaip tas vyskupas interesavos viskuo, kas lietė bažnytinius dalykus, ir kaip godžiai skaitė viską toje srityje. Ir ne vien toje.

Tad galimas dalykas, jog jis buvo net pranašesnis už savo teisėją, ir šis turėjo pasijusti nejaukiai įklimpęs į bėdą, kai į jo puolimą vyskupas Karevičius ėmė atsikirsti vikriais bei šmaikščiais kirčiais. Įsivaizduoju juodu šiame susikirtime šitaip: diplomatas, vidutinio ūgio, stambus stotu, nebejaunas vyras, apvaliu veidu; pro akinių stiklus agniai veizdi prisimerkusios nedidelės akys; plačios lūpos glaudžiai sučiauptos, kai tyli ir klausosi. Jis kalba su Karevičium, kaip turįs didelę valdžią, tvirtai ir griežtai. Priekaištus formuluoja, nevyniodamas į diplomatinę vatą. Karevičius, kaip paprastai tokiais atvejais, susikaupęs klausos: vyras iš stuomens ir iš liemens, indoeuropiečio galva, romėno senatoriaus veidas, išblyškęs, liesas, beveik asketiškas; irgi pro auksinius akinius aštriai blizga nemažos akys, truputį irgi prisimerkę dėl susikaupimo, susmigę šaltais plieno durklais į priešininko vyzdžius; plonos, švelniai iškirptos lūpos dabar tampriai sučiauptos, žemaitišku atkaklumu įsitempę. Išklausęs garbingojo svečio filipiką, Žemaičių vyskupas profesoriškai išlukštena ir akivaizdžiai parodo pateiktųjų priekaištų niekingumą, o į skaudžiai įžeidžiantį kaltinimą, esą, vysk. Karevičius savo santykiuose su lenkiškąja mažuma neparodęs užtenkamai katalikiškos bažnytinės dvasios, tą priekaištą mikliai atsuka prieš patį pamokslininką (kurs, be abejo, apie tą atosūkį nė sapnuote nepasapnavo): mandagiai paprašęs rūstąjį svečią truputėlį lukterti, vysk. Pranciškus eina į savo dirbamąjį kambarį, ima iš stalčiaus kažkokį popierių, atsineša ir, šyptelėjęs (piktai ar maloniai—nežinau), sako savo teisėjui:

—    Prašom pažiūrėti! Ar pažįstate šitą dokumentą?

Diplomatas žiūri . . . Apstulbo (paraudo ar išbalo?—greičiausiai paraudo). O tas magiškasis popierius — tai M. Lipčiaus nufotokopijuotasis diplomato raštas, liečiąs Seinų vyskupą Antaną Karosą.

Svečias sumišęs tyli. O Karevičius jam sako (kiek atsimenu, maždaug taip):

—    Nagi, tasgatės! Prikišate, esą, man trūkstą bažnytinės dvasios. O šis dokumentas ką sako? Ar čia atsispindi bažnytinė dvasia? Ar jūsų pasielgta griežtai pagal bažnytinius įstatymus?!

Žinoma, diplomatas, nekvailas vyras, į tai nieko neatsakė ir, atsisveikinęs, paliko mūsų didįjį žemaitį visam. O apie suspendavimą nuo pareigų nė minėte nebepaminėjo . . .

Beje, neseniai gavau iš vieno mūsų rašytojo A. V. tokią smulkmeną: kai anas diplomatas vyko iš Kauno, atlikęs nepavykusį žygį pas Žemaičių vyskupą, o šis jį su kitais mūsų dignitoriais lydėjo į stotį, tarp jųdviejų, matyti, įvyko vėl kažkoks minčių bei valių susidūrimas — veidai rūsčiai apsiniaukė, šneka, atrodo, pasidarė sausa ir kieta. Tai pastebėjęs, vienas mūsų jaunųjų anuometinių diplomatų St. G. ryžos gelbėti padėtį — mandagiai prisigretino prie įkaitusiųjų ir, improvizuotai, gal ne visai subtiliai, betgi sėkmingai įsikišęs, šiaip taip praskiedė vėsiu vandenėliu karštai sutirštėjusią jų pokalbio esenciją.

Diplomatas išvyko į šiaurę vizituoti Latvijos bei Estijos. Ir reliatyvi tyla pridengė tą įvykį. Gal ir užmarštis? Juk vyskupo Karevičiaus politika bei temperamentas su papročiais pasiliko tie pat. O lenkai, žinoma, nesiliovė ir toliau intryguoti aplink Šv. Sostą bei šio atstovą Lenkijoj Achilles Ratti, kurs liko pakeltas į kardinolus.

Ir štai tais pat 1922 metais miršta simpatingasis popiežius Benediktas XV — ir ką gi? Kardinolų konklavė išrenka šventuoju Tėvu kaip tik tą kardinolą Achilles Ratti, kurs buvo gerai pasižinęs su Karevičiaus byla! . . . Ką jautė, sužinojęs, vysk. Pranciškus, Gal kiek nusigando? Nemanau: jis buvo vyras tvirtas bei drąsus — turbūt, jokio žmogaus savo amžiuj nebijojo. Bet gal tikėjos tam tikrų nemalonių sau pasėkų? Irgi nemanau: jis pats buvo kilniadvasis — tad ir iš tokio tauraus vyro, kaip Pijus XI, perkūnų nelaukė. Ir iš tikrųjų nesusilaukė. Taip ir turėjo būti: Pijus XI buvo šviesaus proto, augštos dorybės ir tvirtos valios vyras, nors ir griežtas, nors kietarankis valdovas, nors nesivaržė ką reikiant stipriai sudrausti; bet tiesa ir teisybė buvo jam viršum visko.


Meno parodos atidarymas. Kalba Riverside muzejaus direktore Nettie S. Horch. (Iš kaires: V. Vizgirda, prel. Pr. Juras, prel. M. Krupavičius, vysk. V. Brizgys, prel. J. Balkūnas, J. Kajeckas, vysk. V. Padolskis, Nettie S. Horch, V. Sidzikauskas, V. Meilus, St.  Barzdukas, J. Šlepetys).

Vyskupas Pranciškus atsistatydina
Tad vysk. Pranciškus ramiai sau išvaldė savo mylimąją Žmeaičių vyskupiją iki 1926 metų pradžios, kada, Lietuvos visuomenei trokštant ir dvasinei bei pasaulinei vyriausybei prašant, Apaštalų Sostas nutarė įkurti atskirą nuo Lenkijos bažnytinę provinciją, padalijant Žemaičių vyskupiją ir tris — Kauno, Panevėžio ir Telšių, iš išlaisvintosios Vilnijos sudarant Kaišiadorių vyskupiją ir prijungiant prie tos provincijos Vilkaviškio vyskupiją. Iškilo klausimas, ką daryti su vyskupu Karevičium, kuris juk buvo de facto visų trijų naujųjų vyskupijų (Kauno, Panevėžio ir Telšių) vyskupu? Nejaugi dabar padaryti jį tik vienos kurios vyskupu? Juk tai būtų lyg degradacija. Tad gal suteikti jam kokį augštesnį titulą be vyskupijos, sakysim, arkivyskupo kurios nors senovėje buvusios arkivyskupijos, o vėliau išnykusios?.. Bet juk ir tai būtų ne tikras, o gal vien tariamas paaugštinimas. Vadinas, suteikti jam Romos Kurijoj kurią augštą vietą? Bet tai ne taip jau lengva įvykdyti...

Ir susidarė šv. Sostui sunkus išspręsti galvosūkis. Galėtų jį, Gardijo kardu aną garsųjį mazgą, perkirsti pats vyskupas Karevičius, jei savo valia paprašytų šv. Tėvą jį paleisti nuo vyskupo pareigų, taip sakant, į rezervą ar, kaip kiti pasakytų,   neterminuotų   atostogų.

Atsimenu, 1926 metų pradžioje pas prelatą Dambrauską-Jakštą susitikau vyskupą Karevičių. Jis mudviem sakės vyksiąs į Romą tartis dėl projektuojamosios bažnytinės provincijos ir dėl savo paties likimo. Pasisakė norįs prašyti šv. Tėvą paleisti jį nuo vyskupo pareigų. Tai mudviem buvo nauja ir keista. Abu ėmėme atkalbinėti vyskupą Pranciškų nuo to sumanymo, tikindami jį, kad katalikų visuomenė jį brangina, kad jis laikytus Romoj tvirtai, kad lietuviai visi jį remsime. Jis tik šypsojos, neva pritarė, bet ar rimtai?..

Ir štai, jam išvykus į Romą, po kurio ten laiko nustebę išgirdome, jog vysk. Karevičius, šv. Tėvui sutikus, savo valia atsistatydinęs (tai džiūgavo lenkai!), nes norįs stot į vienuolyną!.. Vėliau sužinojome, jog vienas kardinolas, kurio žinyboj buvo atitinkamieji reikalai, be galo nustebęs, susigraudinęs ir neištūrėjęs netaręs: "II Santo!" — vadinas, Šventuolis! Juk daugumas labiau ar mažiau nori pasiekti augštesnę vietą, o pasiekęs nelabai teskuba (paprastai visai neskuba) jo išsižadėti. O čia!.... Iš tikrųjų II Santo! Ir aš tam visai pritariu.

Galų gale vyskupas Pranciškus grįžo į Kauną ir, truputį gėdingai šypsodamas, prisipažino, ką padaręs. Ką beveiksi? Nebesugrąžinama.

Betgi pasėkos buvo gražios: Romos Kurijai patogiausiai išsisprendė opi problema, išsilygino visi takai įkurti Lietuvos bažnytinei provincijai, apsimalšino lenkų ujimas, šv. Tėvo širdelė atlyžo, jei dar nevisai buvo atlyžusi dėl vyskupo Pranciškaus kietokų darbų bei žodžių. Ir buvęs Žemaičių vyskupas liko atlygintas: Ap. Sostas jam suteikė garbingą titulinio arkivyskupo laipsnį ir ... palaiminimą stoti į Marijonų vienuoliją. O ten Karevičius, nūn tėvas marijonas, rado tikrąjį atlyginimą: sielai rimtį, senstelėjusiam kūnui atilsį, daug laiko maldai ir... begales knygų, knygų! Tai dabar naujasis arkivyskupas bei vienuolis galėjo patenkinti savo taurią aistrą — skaityti, skaityti! kiekvienu spausdintu žodžiu domėtis ir, kiek įmanoma, į viską atsiliepti.
Karevičius kritikas

Dailės parodoje

Tai veikiai daugelis ir pajutome. Štai — tik išėjo nauja Naujojo įstatymo laida — arkivyskupas vienuolis jau atsiunčia prelatui Dambrauskui visus du šimtus pastabų! Parašo Jakštas savo veikalą "Pikto Problema" ir pasiunčia bičiuliui arkivyskupui pasiskaityti — šis beregint grąžina autoriui rankraštį su gražiu priedu-bene šimtu su viršum kritiškų pastabų (Jakštas man pats nustebęs, bet šypodamas pasakojo). Išleidome šv. Kaz. draugijoj vieną žinomojo lenkų rašytojo vyskupo Pelčaro dvasinę knygą, kurią buvo išvertęs kažkuris mūsų kunigas. Na, čia, rodos, nė Karevičius neras ko prikibti. Kur ten! Po kiek laiko jau ateina man jo laiškas... Vistik radęs! Būtent : versta ne iš paskutinio leidimo! Dabar gerai nebeatsimenu, bet, rodos, blogumas buvo tas, kad Pelčaras naujajame leidime kai ką pakeitęs ar pataisęs. Suprantate, kokią gražią pamoką suteikė Karevičius vertėjui ir leidėjui!

Kitą kartą išleidome šv. Kaz. draugijoj kun. Railos dailiai parašytą bažn. apeigų vadovėlį, kurį, mano patariamas, autorius pavadino "Monstrancijos Spinduliuose". Ir ką gi? baisusis akylasis drakonas Karevičius tuoj rado, prie ko prikibti: netiksliai laikytasi mūsų vyskupų konferencijų nuostatų! Aš iš anksto būgštavau, jog gali būti bėdos su arkivyskupu, (o kaip tik buvau tos knygos dvas. cenzorium), tad melste meldžiau autorių nueiti į vyskupo kanceliariją ir pagal protokolus patikrinti, ar tiksliai cituota rubrikos (pats to negalėjau padaryti, nes turėjau daugybę darbų); autorius pažadėjo, bet, matyti, nepadarė ar netiksliai padarė... Na, ir kilo audra! Šį kartą mano brangusis arkivyskupas Pranciškus jau nebe man pačiam parašė protestą, o stačiai mano dvasinei vyresnybei Kaune — labai formalus skundas!.. Ir, va, skambina man kurijos kancleris, griežtasis kan. Byla (ypač griežtas cenzūros reikaluose, kadangi ir pats buvo labai griežtas cenzorius), prašydamas ateit į kuriją pas jį — esąs nemalonus man reikalas. Prisipažinsiu: tą naktį nelabai ramiai temiegojau, laužydamas sau galvą, kas ten galėtų būti... Rytoj nuėjau — ir štai Byla kiša man arkivyskupo Karevičiaus skundą!.. Pamoka man buvo ir skaudi, ir naudinga: kai ant knygos pasirašai, jog nieko netinkamo joj neradai, tai pirma tiksliai viską patikrink!..

Turėjau ir daugiau tokių susirašinėjimų su Karevičium dėl tikrų ar tariamų netikslumų bei klaidų mūsų išleistose knygose. Kartais su juo sutikdavau, kartais ne, o kartais net aštriai atsikirsdavau (jis buvo toks tolerantiškas, jog nepykdavo). Bet kaskart dariaus atsargesnis, kai tekdavo kurią knygą cenzūruoti ar ruošti spaudai. Mat, kaip yra naudinga, kai šalia esti griežtas, uolus ir drąsus kritikas. Užtenka vien žinoti, jog ten kažkur glūdi toks slibinas!.. Kokią tatai naudingą kultūrinę funkciją gali atlikti vienas asmuo!... Prisiminkim kad ir Adomą Jakštą.

Karevičius Marijampolėj
Tad brangusis mūsų arkivyskupas vienuolis apsigyveno Marijampolėj, Marijonų vienuolyne. Ką jis ten veikė ir kaip reiškės, galės mums papasakoti tėvai marijonai. O mes kauniškiai jį bepamatydavome retkarčiais, kai atvykdavo į laikinę sostinę ir apsilankydavo pas savo senąjį bičiulį prelatą Dambrauską-Jakštą. Kadangi šioj o durys šv. Kazimiero draugijos rūmuose byvo priešais manąsias, tad maloniajam arkivyskupui kartais užeidavo noras aplankyt ir mane. Tai būdavo šnekos!.. Tik jau ne mano, o did. gerb. svečio. Pastebėjau, jog jo šnekumas dar padidėjęs, einant senyn: ir seniau būdavo nelengva įsiterpti į jo kalbos sriautą su savo trigrašiu; o dabar — tai tekdavo vien klausytis ir tylėti. Ir stebėtis jo žiningumu, neužmaršumu, kritiškumu, įvairiapusiškumu ir nuostabiu, drąsiu pažangumu, turbūt, visais atžvilgiais! Vieną kartą jis man jau seniau buvo sakęs: "Kai bus visuotinis Bažnyčios susirinkimas ir jei man bus dar lemta ten nuvykti, aš tiems garbingiesiems tėveliams iškirsiu karčios tiesos, taip jog jų ausyse  spengs!"

Taip, rodos, ir regiu jį štai prieš save, augalotą, stambų, blyškiaveidį, ryškiais gražiais bruožais, romėną-senatorių, šviesiai šypsantį, liesas lūpas glaudžiai prie dantų plojantį, kartais delnu per jas perbraukiantį.

Ir kas įdomu : jis gyvai domėjos ne vien bažnytiniais mokslais ar vien bažnytine politika, o ir tėvynės plačiais reikalais — ne tik politika, o ir kultūra, dargi grožine — sakysim, poezija. Kas iš mūsų senųjų nėra grožėjęsis, draug su Maironiu, Jakštu ir daugybe kitų, nuostabiu, sakyčiau — genialiu rusų lyriku Lermontovu, tarp kitko, jo grožingu "Angelu". Bene 1906 metais bandžiau tą šedevriuką išversti lietuviškai. Išversti tai išverčiau, bet, rodos, taip, kaip Jakštas yra pasakęs apie Kupstą: kupstas išvertė vežimą, o aš išverčiau eiles... O vistik anuomet drįsau tą savo bene pirmąjį vertimą nusiųsti ką tik gimusiam "Šaltiniui". Tas, nors dar tik naujagimis, tačiau nuovokos jau turėjo ir atsisakė spausdinti. Ilgą eilę metų nebedrįsau vėl to deimanto versti, kad vėl neatsitiktų kaip Kupstui. B?.ndė versH ir kiti. Bc'r vis nepatenkinami buvo rezultatai. Girdėjau sykį, jog Karevičius norįs, kad kas tą Lermontovo aukso ašarą išverstų lietuviškai, ir prašęs ar žadąs prašyti patį Putiną, kad tai padarytų. Bet, kiek žinau, Putinas nėra vertęs, bent spausdinęs. Antrojo pasaulinio karo metu kažkodėl man atėjo vėl mintis imtis to sunkaus uždavinio. Išverčiau. Žodžiai buvo visi beveik Lermontovo, bet... Kai seminarijoj vienas klierikas viešai padeklamavo tą mano "kūrinį", pats pajutau, kad ten kažko svarbiausio trūksta — grožio dvelkimo. Tačiau ryžaus pasiųsti tą vertimą Karevičiui į Marijampolę, aiškindamasis: juk jis seniai norėjęs, kad kas tą žemčiūgą išverstų. Arkivyskupas veikiai atrašė man laišką, dėkodamas, betgi atvirai pareikšdamas, kad vertimas jo nepatenkinąs. Atsiuntė vienkart ir Jakšto vertimą, kuris, jo nuomone, esąs išviršinės formos atžvilgiu silpnesnis už namą j į, bet jame esą daugiau dvasingumo, negu manajame. Ir protingai patarė man dar prie to vertimo pasidarbuoti. Po kelerių metų, tremty, vėl užėjo noras pabandyti. Ir vėl išverčiau. Dabar atrodė geriau (bent man taip rodės). Esu jį jau savo lyrikos rinkiny išspausdinęs.

Gaila, kad nebegalėjau pasiųsti vėl ark. Karevičiui: buvo mus atskyrusi ne vien geležinė uždanga, bet dar už ją geležinesnė amžinybės bedugnė...

Papasakojau tą epizodą parodyti, jog ark. Karevičius domėjos, ir tai stipriai, net poezija, ją brangino ir giliai juto ir mokėjo pakankamai subtiliai išreikšti savo įvertinimą.

Tremty besiilgėdamas tėvynės bei ten likusiųjų brangiųjų, kartais taip trokšdavau dar kartą išvysti tą, galima sakyti, didįjį arkivyskupą, pasigėrėti jo artumu, godžiai pasiklausyti jo žinijos bei išminties. Bet tai jau buvo neįmanoma. Kaip gailėdavau, kad, kol buvome dar laisvi, patingėdavau nuvykti pas jį į artimąją Marijampolę atlikti to, ką jis atlikdavo, apsilankęs Kaune... Nenoromis čia veržias mintin senas posakis, kurį beveik galima šiuo atveju pritaikyti: Kol gyvas, tai smerkiam, kai miręs, tai verkiam!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai