| |
|
|
|
KOLAKOWSKIS APIE MARKSIZMO ESMĘ IR VAIDMENĮ |
 |
 |
 |
|
Parašė Saulius Pašilis
|
Šiemet minimos šimtosios Karolio Markso mirties sukaktuvės iššaukė eibę ceremonijų, televizinių debatų, straipsnių ir knygų. Iš pastarųjų išsiskiria jau prieš trejus metus Oksfordo universiteto leidyklos baigtas leisti monumentalus lenkų filosofo Leszeko Kolakowskio veikalas "Main currents of Marxism: Its Rise, Growth and Dissolution". Jo trys tomai apima 1570 puslapių.
Kolakovvskis yra vienas įžvalgiausių šiandieninių marksizmo interpretatorių, šią filosofiją išgyvenęs ne tik intelektu, bet visa savo esybe. Jaunystėje buvęs dogmatiškas marksistas ir Stalino pasekėjas, jis kritiškai pervertino savo ankstyvąją pasaulėžiūrą, mokėsi iš Lenkijos tikrovės ir suvaidino vadovaujantį vaidmenį lenkų "revizionistų" ir nepriklausomų kultūrininkų sąjūdyje. 1968 metais priverstas išvykti iš Lenkijos, jia dabar gyvena bei dėsto Anglijoje ir Amerikoje. Savo epiloge, kuriuo jis užsklendžia trečiąjį "Pagrindinių marksizmo srovių" tomą, Kola-kowskis rašo:
"Marksizmas buvo didžiausia mūsų šimtmečio fantazija . . . svajonė, žadanti tobulai suvienytą visuomenę, kurioje išsipildys visi žmonių siekiai ir visos vertybės susijungs tobuloje sandaroje. Marksizmas perėmė liberalų evoliucionistų įsitikinimą, kad istorijos eiga neišvengiamai veda žmoniją į geresnę ateitį ir kad, žmogui vis labiau kontroliuojant gamtą, lygiagrečiai plėsis ir žmonių laisvė. Marksizmo sėkmę didele dalimi galima paaiškinti tuo, kad jis suderino savo mesijanišką fantaziją su konkrečia visuomenine apraiška — Europos darbininkijos kova prieš skurdą ir išnaudojimą".
"Sakyt, kad marksizmas yra fantazija, nereiškia, jog tai išsemia jo turinį", tęsia Kolakowskis. "Reikia skirti marksizmą, kaip praeities interpretaciją, nuo marksizmo, kaip politinės ideologijos. Negalima paneigti, kad istorinio materializmo doktrina vertingai papildė mūsų intelektualinį bagažą ir praturtino mūsų praeities sampratą . . . Tai, be abejo, siejasi su Markso stiliumi — kartais jisai skelbė savo teorijas kraštutinėmis dogmatiškomis ir nepriimtinomis formomis. Bet, jei jo pažiūros būtų buvusios apraizgytos įprastiniais racionalaus mintijimo apribojimais, jos būtų turėjusios daug mažiau įtakos ar būtų išlikusios visai nepastebėtos. Kaip dažnai atsitinka su humanistinėmis teorijomis, jose glūdintis absurdiškumo elementas padėjo perteikti jų racionalų turinį".
Pasak Kolakowskio, "marksizme pasiekta įtaka toli gražu neįrodo jo mokslinio turinio. Iš tikrųjų dėl tos įtakos kalti jo pranašiški, fantastiniai ir iracionalūs elementai. Marksizmas yra doktrina, pagrįsta aklu įsitikinimu, kad visuotinio pasitenkinimo rojus laukia mūsų čia pat už kampo. Beveik visos Markso ir jo pasekėjų doktrinos pasirodė esančios klaidingos, bet tai nedrumsčia tikinčiųjų marksistų dvasinio įsitikinimo, kuris remiasi ne empirinėmis prielaidomis ar tariamais "istoriniais dėsniais", bet pačių marksistų psichologiniais poreikiais, tikro tikėjimo geismu. Ta prasme marksizmas atlieka religijos funkciją ir jo veiksmingumas yra religinio pobūdžio. Tačiau jis yra karikatūra, iškreipta religijos forma, nes jis pristato savo doktriną, kaip mokslinę sistemą, į ką religinės mitologijos nepretenduoja".
Marksizmą diskutuojant, dažnai iškyla klausimas, ar leninizmas - stalinizmas yra logiškas marksizmo tęsinys? Kolakowskis į tai atsako, kad "būtų absurdiška tvirtinti, jog marksizmas buvo šiandieninio komunizmo priežastis. Antra vertus, komunizmas nėra vien tik marksizmo "išsigimimas , bet ir viena galimų jo interpretacijų — gerai pagrįsta, nors ir kai kuriais atžvilgiais primityvi ir šališka interpretacija . . . Patsai Marksas paskelbė, kad visą komunizmo idėją galima suvesti į vieną formulę — privačios nuosavybės panaikinimą. Ateities valstybė turi perimti centralizuotą gamybos priemonių vadovavimą, o panaikinus kapitalą, išnyks ir apmokamas darbas. Nebuvo baisiai nelogiška iš to padaryti išvadą, kad atėmus iš buržuazijos nuosavybę ir suvalstybinus pramonę bei žemės ūkį, žmonija išsilaisvins. Bet atsitiko taip, kad suvalstybinus gamybos priemones, pasidarė įmanoma pastatyti ant tų naujų pamatų pasibaisėtiną melų, išnaudojimo ir priespaudos pastatą".
"Būtų tiksliau sakyt", rašo Kola-kowskis, "kad komunizmas buvo socialistinio idealo pavainikis, kurio kilmę nulėmė daugelis istorinių aplinkybių ir atsitiktinumų. Bet negalima taip pat sakyti, kad komunizmas esminiai "falsifikavo" marksizmą. Nuolat kartojami argumentai, kad "Marksas ne tą turėjo omenyje" yra intelektuališkai ir praktiškai bergždi".
"Jei socializmas nori būti daugiau, negu totalitariniu kalėjimu", pabrėžia Kolakowskis, "jis tegali būti kompromisine sistema tarp skirtingų, viena kitą apribojančių, vertybių. Visa apimantis ūkinis planavimas, jei jį ir būtų įmanoma pasiekti — o dabar beveik visuotiniai sutariama, kad tai neįmanoma — yra nesuderinamas su smulkiųjų ir regionalinių vienetų autonomija. Toji autonomija yra tradicinė nemarksistinio socializmo vertybė. Technologinė pažanga negali koegzistuoti su absoliučiai užtikrintom gyvenimo sąlygom kiekvienam piliečiui. Neišvengiamai iškyla konfliktai tarp laisvės ir saugumo, planavimo ir mažų grupių autonomijos, ekonominės demokratijos ir reiklaus administravimo. Tuos konfliktus galima sušvelninti tiktai kompromisais ir daliniais sprendimais".
Leszekas Kolakowskis rašo, kad daugelis svarbių ūkinių ir administracinių klausimų šiandien teturi maža bendro su marksizmu, ir Markso doktrina beveik visai nepadeda jų išspręsti. Apokaliptinis tikėjimas į istorijos baigminį išsipildymą, socializmo neišvengiamumą, "proletariato diktatūrą"; smurto garbinimas, tikėjimas, kad suvalstybinta pramonė automatiškai tampa naši; fantazijos apie visuomeninę santvarką be konfliktų ir ūkinę santvarką be pinigų — visa tai neturi nieko bendro su demokratinio socializmo idėja. Demokratinio socializmo tikslas yra įsteigti institucijas, kurios palaipsniui sumažins gamybos pavaldumą privačiam pelnui, panaikins skurdą, sumažins nelygybę, padarys mokslą prieinamą visiems, ir apgins demokratines laisves nuo valstybinės biurokratijos ar totalitarizmo. Visos tos pastangos nueis niekais, jei jos nesirems laisvės vertybe — tuo, ką marksistai vadina "neigiama" laisve, t.y. ta laisvo apsisprendimo erdve, kurią visuomenė palieka asmeniui.
Pasak Kolakowskio, marksizmas jau keletą dešimčių suledėjęs ir sustingęs, kaip totalitarinio politinio sąjūdžio ideologinis anstatas. Išdavoje, jis prarado sąlytį su intelektualine raida ir visuomenine tikrove. Viltis, kad jį būtų galima atgaivinti ir vėl padaryti vaisingu, pasirodė esanti iliuzija . . . Kaip aiškinančioji sistema, jis yra miręs ir nebeduoda jokio 'metodo' moderniajam pasauliui interpretuoti, ateičiai įžiūrėti, ar utopinės ateities planams puoselėti. Dabartinė marksistinė literatūra, nors ir gausi, daro slegiantį įspūdį savo sterilumu ir bejėgiškumu . . .
Tačiau Kolakowskis primena, kad marksizmas tebėra efektingas politinės mobilizacijos įrankis. Jo terminologija šiandien naudojama labai įvairiems politiniams interesams paremti. Komunistinėse Europos šalyse, kur marksizmas naudojamas oficialiai įteisinti dabartinius režimus, jis beveik visiškai prarado sugebėjimą įtikinti žmones. Kinijoje jis taip iškreiptas, kad jo nebeįmanoma pažinti. "Kur tik komunizmas užima valdžią, valdančioji klasė transformuoja marksizmą į ideologiją, kurios tikrosios versmės yra nacionalizmas, rasizmas ir imperializmas", pabrėžia Kolakovvskis.
Saulius Pašilis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
