Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARPTAUTINĖ RAIDA 1983 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Foreign Affairs žurnalo apžvalgininkas 1983 m. pradžioje, aptardamas tarptautinę raidą, teigė, kad 1983 metais prezidentui Reaganui būsią labai nuožmūs (cruel). Faktiškai 1983 metai daug kam bus buvę nuožmūs. Pasižiūrėjus į 1983 m. gaublį, nusėtą karų, invazijų, maištų, revoliucijų ir žudynių židiniais (Afganistane, Angoloj, Čade, Grenadoj, Irake, Irane, Kambodijoj, Libane, Nikaraguvoj, Salvadore, Šiaurės Airijoje, Sri Lankoj . . .), pigu susidaryti 1983 metų pasaulio vaizdą, primenantį aną, votimis aptekusį, evangelijos Lozorių. Skirtumas tik toks, kad evangelijos Lozoriaus laukė Abraomo prieglobstis. O kas laukia 1983-ųjų pasaulio?

Ir tai po 38 metų Jungtinių Tautų veikimo! Ogi JT buvo įsteigtos pasaulio taikai garantuoti, karo grėsmei pašalinti, agresijai užkardyti, tautų tarpusaviam draugingumui pagal laisvo apsisprendimo principą plėsti, tautų ir asmens teisių bei laisvių pagarbai užtikrinti, etc. etc. Jungtinių Tautų nusigyvenimą rodo JAV nutarimas pasitraukti iš JT Švietimo, Mokslo ir Kultūros organizacijos (UNESCO). Šioji JT organizacija, patekusi vadinamo III-ojo pasaulio įtakon (gen. direktorius yra senaga-lietis M'Bow), ne tik vykdo diskriminaciją savo baltųjų tarnautojų atžvilgiu (išstūmė socialinių mokslų viršininką meksikietį, žmogaus teisių viršininką šveicarą, pažemino gen. direktoriaus pavaduotoją jugoslavą), ne tik pataikauja sovietams (Afganistano reikalai pavesti sovietų tarnautojams; dėl šnipinėjimo Prancūzijos išvytiems — UNESCO įstaigos yra Paryžiuje — sovietų tarnautojams mokamos algos, su jais pratęsiamos tarnybos sutartys), ne tik praktikuoja nepotizmą (vietoj buvusių penkių gen. direktoriaus pavaduotojų įsitaisė 13), — bet, dar svarbiau, ir pačių UNESCO uždavinių vykdymą spaudžia antidemokratine kryptimi — prieš spaudos ir išsireiškimo laisvę. Šitokia UNESCO padėtis kelia susirūpinimą. Kadangi JAV duoklė UNESCO biudžete yra labai reikšminga, gal JAV nutarimas pasitraukti ir paskatins UNESCO dabartinius vairuotojus apsigalvoti. Žinoma, toks apsigalvojimas būtų tikresnis, jei JAV pavyzdžiu pasektų ir demokratinė Europa. Tiesa, kai kurie istorikai aiškina, kad kiekviena tarptautinė sąranga esanti savo meto tarptautinių sąlygų išdava ir todėl laikinė. Kiekvienos naujųjų amžių tarptautinės sąrangos išsilaikymo vidurkis esąs tik apie 40 metų. Tatai esą liudijanti Vienos kongreso (1814-15) sutartoji Europos tarptautinė sąranga. Tatai taip pat patvirtinanti Bismarcko Europoje sudarytos padėties trukmė. Turint galvoj, kad JT svarbiausio organo — Saugumo tarybos — sprendimų priėmimą Sovietų Sąjunga gali vetuoti, mūsų tautos interesams kažin ar būtų nuostolis, jeigu ir JT pradėtasis tarptautinės sąrangos tarpsnis taip pat su keturiasdešimtmečiu baigtųsi. Žinoma, tatai pareitų nuo to, kieno iniciatyva ir valia nuspręstų tarptautinės sąrangos naująjį tarpsnį. Tam metai iš metų ir dairomės konkrečių ženklų tarptautinės raidos elementuose ir įvykiuose.

Lietuviškos veiklos 1983 metų apžvalga bus Aidų Nr. 2.

Ir 1983 metų tarptautinę raidą dominavo dviejų supergalybių — JAV ir Sovietų Sąjungos — lenktyniavimas išnaudoti kiekvieną progą savo įtakai plėsti ir savo pozicijom kiekvienoj palankioj aplinkoj įtvirtinti, o savo varžovo planams ir kėslam trukdyti.

Istorija moko, kad tarptautinėje raidoje savo meto galybių lenktyniavimas visada yra buvęs įprastu reiškiniu. Tik šiame reiškinyje mūsų laikais yra atsiradęs naujas branduolinės strategijos elementas. Ir ta branduolinė strategija mūsų laikų tarptautinei raidai teikia visai naują dimensiją. Pats žmogus išmoko ir gali sunaikinti mūsų pasaulį. Šitokios galimybės perspektyvoje kiekviena supergalybių lenktyniavime susidaranti įtampa, branduolinės strategijos padarinius nutuokiančiai, žmonijai atima žadą. Todėl nenuostabu, kad ryšium su JAV naujų branduolinių raketų išdėstymu Europoje 1983 metais buvo ypatingai aktuali branduolinės strateguos padarinių siaubo tema. Branduolinės strategijos temai istorinės reikšmės bus buvęs ir JAV katalikų vyskupų pasisakymas.

II
Nei rinkimų platformoje, nei inauguracijos pareiškime prezidentas Reaganas savo užsienių politikos konkrečiau neryškino. Tik buvo aišku, kad jo politikos taktika bus skirtinga nuo prezidento Carterio politikos, kurioje pabrėžtinai ryškūs buvo moraliniai idealistiniai principai. Buvo aišku, kad prezidento Reagano politikoj tie principai bus daugiau ar mažiau palenkiami JAV konkrečių interesų pirmumui. Tačiau toks palenkimas buvo JAV politikoj praktikuojamas ir prezidentų demokratų. Tad nebuvo rimta kliūtim abiejų partijų vieningumui. Tačiau per trejus Reagano prezidentavimo metus JAV užsienių politikoj išryškėjo ir kai kurie tokie dalykai, kurie abiejų partijų vieningumą užsienio politikos klausimais neabejotinai yra sudrumstę. Pasak Arthur Schlesinger, Jr., prezidentas Reaganas "pasaulį mato ne pro istorijos, o pro ideologijos prizmę". Ogi tatai yra kvietimas daugybei pavojų.

Tarp JAV politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu nėra vieningo nusistatymo nei tarp abiejų partijų, nei pačių partijų viduje, nei vyriausybės sluoksniuose. Kraštutinis nusistatymas JAV politikos tikslu laiko pačios sovietinės sistemos sunaikinimą. Nuosaikesnis nusistatymas tokiu tikslu laiko tik sovietų karinės galybės apribojimą. Šiam nusistatymui artimas JAV politikos tikslu sovietų atžvilgiu laiko sudarymą tokios tarptautinės aplinkos, kad Sovietų Sąjungai būtų aišku, jog ekspansinė politika jai pačiai pavojinga ir neapsimokanti. Dar kitas nusistatymas JAV politikos tikslu sovietų atžvilgiu laiko Sovietų Sąjungos prijaukinimą taikingam sugyvenimui su skirtingomis socialinėmis ir politinėmis sąrangomis. Nė vienas nusistatymas JAV politikos tiksluose nenumato sovietinės imperijos dekolonizavimo. Iš prezidento Reagano retorikos galima susidaryti įspūdį, kad jo nusistatymas dėl JAV politikos sovietų atžvilgiu atitinka kraštutinį nusistatymą. Bet iš jo konkrečių siūlymų sovietam galima pasidaryti išvadą, kad jis pasitenkintų ir sovietų prisijaukinimu taikingam sugyvenimui. Mat politika yra menas galimybių ribose pasiekti kuo daugiau naudos. O prezidentas Reaganas yra politikos meistras.

Kai kurie JAV sovietologai aiškina, kad JAV politiką sovietų atžvilgiu dažnai apsprendžiąs klaidingas sovietinės tikrovės supratimas bei vertinimas, tuo pačiu ir galimybių bei priemonių tai tikrovei paveikti klaidingas pasirinkimas. Amerikiečiam įprastas optimizmas ir JAV istoriniams priešiškumams su sovietais esą tikisi lengvo sprendimo. Bet tai nesą realu. Tiesa, po II-ojo pasaulinio karo per penktą ir šeštą dešimtmetį JAV dominavusios tarptautinę padėtį ir galėjusios vienašališkai lemti jos raidą. Bet ta galimybė jau tik praeitis. Šiuo metu nesą tokios valstybės, kuri pati viena arba kad ir bendromis jėgomis su savo sąjungininkais galėtų tarptautinę raidą vienašališkai lemti. Dėl to ir JAV - Sovietų Sąjungos interesų priešiškumas, o platesne prasme dviejų socialinių, ūkinių, politinių sistemų priešiškumas rasti greitą sprendimą esąs nepagrįstas optimizmas. Dabartinė dviejų priešiškų pasaulių — Rytų ir Vakarų — padėtis truksianti iki šio šimtmečio galo ir dar toliau. JAV turinčios būti pasiruošusios ir pajėgios sutikti kiekvieną Vakarų pasaulio gyvybiniams interesams grėsmingą sovietų iššūkį, pačios betgi apdairiai vengdamos sukelti tarpusavio konfrontaciją. Klaidingas esąs įsitikinimas, kad sovietinė sistema per se sovietų politiką kitų politinių, socialinių, ūkinių sistemų atžvilgiu apsprendžianti siekimu jas sunaikinti, ir kad todėl Rytų - Vakarų priešiškumai neišvengiamai vedą į ginkluotą konfliktą. Atvirkščiai, klausimas, ar, nepaisant Rytų - Vakarų priešiškumų, ir be sovietinės sistemos esminio pasikeitimo yra įmanomas Rytų - Vakarų taikingas sugyvenimas ir sukontroliuojamas lenktyniavimas, atsakytinas teigiamai. JAV politikoj to klausimo atsakymas nesąs aiškus. Demokratinėj valstybėj apskritai, o JAV ypatingai užsienių politiką daug lemiančios balsuotojų nuotaikos, spauda, radijas, televizija, todėl ir JAV politikoj sovietų atžvilgiu kantraus pastovumo netenka laukti.

Konkrečiai JAV 1983 metų politikos balanse įspūdinga pozicija yra tik sužlugdymas Kubos plano Grenadai susatelitinti. Grenados atvejis rodo, koks jautrus yra Rytų - Vakarų santykiuose bet kuris pozicijų pasikeitimas. Liliputinės valstybėlės vidaus sukrikimas ir bandymas įsirikiuoti į sovietinį bloką sualiarmavo JAV. Ir dėl savo strateginės padėties galimo poveikio Rytų - Vakarų priešiškumų įtampos raidai Grenada susilaukė greitos ir griežtos JAV reakcijos. Šioji JAV reakcija ne tik sužlugdė Kubos planus Grenados atžvilgiu, bet ir paryškino atgrasinimo strategijos paveikumą.

Kad atgrasinimo strategija tikrai savo vaidmenį atliktų, atgrasinimo priemonių taikymo galimybė turi būti pakankamai įtikima. Būtų ideali padėtis, jei strateginio atgrasinimo priemonių taikymas būtų visiškai tikras. Bet demokratinės santvarkos sąlygomis toks visiškas tikrumas neįmanomas. Todėl demokratinėje santvarkoje atgrasinimo priemonių taikymą apsprendžia netikrumas, būtent netikrumas, kur ir kada bus atgrasinimo priemonės pavartotos. O kad šioks atgrasinimo priemonių taikymo netikrumas vis dėlto būtų paveikus, atgrasinimo priemonės turi praktiškai pasireikšti ir pasireikšti staiga ir stipriai. Atgrasinimas, kaip amerikiečiai sako, "needs to be periodically nourished by unpredictable actions". JAV reakcija į Grenados politinę raidą gali būti to pavyzdžiu.

Grenados pavyzdys gali turėti įtakos ir kitų kraštų politinei raidai, pirmiausia centrinės Amerikos kraštų. Savo metu The New York Times yra perspėjęs Washingtono politikus, kad centrinė Amerika yra toks politinis liūnas (ąuagmire), kuriame kiekvienas politinis žingsnis privalo didelio atsargumo. Atrodo, kad ir prezidentas Reaganas tokiam NYT perspėjimui yra pripažinęs raciją, dėl to sudarė Kissingerio pirmininkaujamą abiejų partijų komisiją centrinės Amerikos reikalam.

Nežiūrint JAV paramos, Salvadore ir 1983 metais aiškaus persilaužimo į vidaus padėties nusistovėjimą ir demokratėjimą nepasiekta. Revoliucinis partizanų sąjūdis tebegyvas. Dešiniųjų ekstremistų organizuotai ir sistemingai vykdomos politinių oponentų žudynės nebuvo sustabdytos ir jų vykdytojų teisingumo ranka nedrįso liesti. Revoliucinio sąjūdžio pirminės priežastys — krašto ūkinės ir socialinės sąlygos — nesulaukė atidaus susirūpinimo ir atitinkamos akcijos. Prieš parlamento rinkimus krikščionių demokratų vadovautos vyriausybės pradėtos ūkinių ir socialinių kraštų sąlygų būtinos reformos, parlamento rinkimus laimėjus dešiniesiem ekstremistam, iš dalies visai sustabdytos, iš dalies dėl JAV spaudimo tik neva vykdomos.

Persilaužimą Salvadore gali paveikti persilaužimas Nikaraguvoj. Amerikiečių politinių komentatorių nuomone, Nikaraguvos atveju JAV turinčios tris pasirinkimus. JAV galinčios remti sukilėlius, kuriem nesą sąlygų laimėti, kurie tačiau gali trukdyti Nikaraguvos vidaus taiką ir vyriausybės planų vykdymą. JAV galinčios pakartoti Grenados pavyzdį, pasitelkdamos CONDECA (Centrinės Amerikos Gynybos Tarybos) kvietimą, kaip Grenados atveju buvę pasinaudota OECS (Karibų Rytinių Valstybių organizacijos) kvietimu. Ir JAV galinčios siekti susipratimo su dabartine Nikaraguvos vyriausybe, neliesdamos Nikaraguvos vidaus santvarkos. 1983 pabaigoje ir pačioj Nikaraguvoj pasirodė kai kurių konkrečių ženklų, kad ten persilaužimas JAV atžvilgiu yra galimas.

Ar ir kokio poveikio JAV politikai ir tarptautinei raidai turės Argentinos karinės vyriausybės pakeitimas demokratine vyriausybe, turbūt daug pareis nuo to, ar ir kiek intensyviai demokratinė vyriausybė rūpinsis tęsti Argentinos pasirengimus branduoliniam apsiginklavimui. Karinė vyriausybė jau buvo, kaip sakoma, ant branduolinio apsiginklavimo slenksčio. Lig šiol vadinamam branduolinio apsiginklavimo klubui priklauso aštuonios valstybės. Argentina būtų devintoji, Amerikos žemyne antroji.

III
Kai Amerikos žemyne 1983 metais tarptautinę raidą daugiausia veikė centrinės Amerikos vidaus brolžudiškas karas, Europoje dėl JAV naujų branduolinių raketų išdėstymo tarptautinė raida vystėsi nervų karo aplinkoje. Kai aštuntame dešimtmetyje sovietai savo vidutinio nuotolio branduolines raketas SS-20 grėsmingai išdėstė rytų Europoje, to meto Vokietijos kancleris socialdemokratas Helmut Schmidt tam sovietų branduolinės ginkluotės pranašumui atsverti kreipėsi į JAV, kad JAV ir NATO karines jėgas atitinkamomis branduolinėmis raketomis aprūpintų. JAV sutiko NATO karines jėgas aprūpinti naujausio tipo Pershing-2 ir vadinamomis taikinio ieškančiomis ar taikliosiomis (cruise) branduolinėmis raketomis. Bet toks NATO karinių jėgų ginkluotės sumoderninimas baisiai sunervino sovietų maršalus ir kompartijos politinį biurą. Na, ir prasidėjo sovietinė akcija visomis įmanomomis priemonėmis: diplomatinėmis, propagandinėmis, valstybinėmis, partinėmis, oficialiomis ir privačiomis, ir visais įmanomais būdais: grasinimais ir viliojimais, protestais ir pažadais, smerkimais ir siūlymais tą NATO naujosios ginkluotės vykdymą sukliudyti. Turbūt nebus perdėta tvirtinant, kad šiuo atveju sovietai išvystė Europoje nervų karą tolygios įtampos, kokios kad buvo pasiekusi 1948 m. Stalino blokada Berlyno atveju. Tik vienas esminis tarp tų įtampų skirtumas. 1948 m. JAV pastangas Berlyno blokadai sužlugdyti, suorganizuojant vadinamą Berlyno oro tiltą, visa laisvoji Europa vieningai sutiko su entuziastingu pritarimu ir su dideliu politiniu palengvėjimu, suprasdama tai kaip savo pačios laisvės ir saugumo užtikrinimą. Ogi 1983 metų JAV pastangos sovietų prieš laisvąją Europą atkreiptos brandulinės ginkluotės pranašumams sužlugdyti vietoj visuotinio pritarimo ir supratimo kaip savo saugumo užtikrinimo susilaukė žymios dalies anglų, belgų, danų, olandų ir pačių vokiečių visuomenės protesto. Taigi šių visuomenių žymi dalis įsirikiavo į talką Sovietų Sąjungai. Kas atsitiko?! Negi iš tikrųjų tie europiečiai yra tapę sovietinės propagandos aukomis?

Kaip šį klausimą atsako pačių europiečių politinės minties autoritetai? Dėmesio vertas Oxford universiteto karališkojo profesoriaus Michael Ho-ward pastabos Strateginių Studijų Tarptautinio instituto konferencijoj. Pagal prof. Howard po Vokietijos besąlyginės kapituliacijos, amerikiečiam galvotrūkčiais nutraukus savo karo meto užsiangažavimus Europai, šioji buvo patekusi į sovietų ir Europos kompartijų lūkesčiams ir siekimams labai palankią, stačiai prinokusią padėtį. Tik JAV susigriebus, Marshall planas (1947) ir NATO (1949) Europą išgelbėję. Europa tada JAV atžvilgiu jautusis, kaip jaučiasi mažas vaikas savo tėvo atžvilgiu. JAV tapo Europai užtikrinimu nuo bet kurios grėsmės.

Kai 1952 metais NATO kariniai ekspertai apskaičiavo, kokių priemonių Europos saugumas privalo ir kiek jos Europai kaštuotų, europiniai NATO nariai priėjo vieningą išvadą, kad Europai tai per brangu. Ir tuos savo karinių ekspertų apskaičiavimus padėjo giliai į atitinkamų savo ministerijų stalčius. Kam užsikrauti pačiai Europai sunkią ginklavimosi naštą, kai Europos saugumą galima užsitikrinti pigiu būdu, pasinaudojant JAV branduolinės strategijos skėčiu. Ir tikrai tas pigus Europos saugumo užsitikrinimas kurį laiką buvo ne tik paveikus Europos saugumui, bet ir Europos ūkio pažangai nepaprastai vaisingas. Bet tik kurį laiką! Tik tol, kol JAV turėjo branduolinės ginkluotės monopolį. Tam monopoliui pasibaigus, Europos saugumo užtikrinimas po JAV branduolinės strategijos skėčiu dėl sovietų branduolinės strategijos grėsmės pasidarė tik dalinis. Atsirado skirtumas tarp branduolinės strategijos atgrasinimo priemonių paveikumo valstybės teritorijai ir valstybės gyventojams. JAV branduolinės ginkluotės monopoliui pasibaigus, branduolinio atgrasinimo strategija gali užtikrinti teritorijos saugumą, bet jau negali užtikrinti tos teritorijos gyventojų išlikimo. Iš čia atsirado europiečių branduolinės strategijos padarinių baimė ir bodėjimasis pačia branduoline strategija.

Maža to, kad JAV branduolinės strategijos skėčio apsauga Europai buvo tik laikinė. Europos didesnei bėdai ta apsauga pasirodė ir dviašmenė. Europos tautoms po JAV branduolinės strategijos skėčiu saugiai betūnojant, pusėtinai išbluko jų atsakomybės už savo valstybės saugumą sąmonė. Kai prieš II-ąjį pasaulinį karą Europos tautų sąmonėje buvo sutapusios tautos pareigos valstybės nepriklausomybei su pareigomis tos nepriklausomybės saugumui, Europos saugumo uždavinius sudėjus į JAV branduolinės strategijos veiksnio rankas, tas sutapimas Europos tautų sąmonėje išbluko. Dar daugiau. Išblukimas atsakomybės už savo valstybės saugumą Europos tautų sąmonėje sykiu išblukino ir žymios europiečių dalies teisingą mastą sovietų galybei vertinti ir sovietų siekimų teisingai perspektyvai susidaryti. Todėl nenuostabu, kad 1983 metais žymi europiečių dalis yra nuoširdžiai įsitikinusi sovietų grėsmę Europai esant labai sumažėjusią. Visokiu atveju esant mažesnę už branduolinės ginkluotės konfrontacijos padarinių grėsmę Europos žmonėms.

Ar ir kokios reikšmės vaidmenį tokiam žymios dalies europiečių klaidingam mastui prisiimti sovietų galybei vertinti ir jų siekimų klaidingai perspektyvai susidaryti yra suvaidinusi pačių sovietų akcija, prof. Hovvard nesvarsto. Jis betgi pripažįsta, kad Europos pirmasis uždavinys turi būti atgaut sovietų galybės tikrą mastą ir sovietinių siekimų teisingą perspektyvą. Jis taip pat pripažįsta, kad Europa privalo įtikinančių priemonių sovietam atgrasinti, ir kad JAV branduolinės strategijos atgrasinimo skėtį turi rūpintis pakeisti savomis konvencinio apsigynimo priemonėmis. (Tais pačiais Europos saugumo ir visuomeninių nuotaikų klausimais tolygias mintis reiškia ir kitas Oxfordo profesorius, Hedley Bull).

Ryšium su šiais Oxfordo profesorių pasisakymais verta prisiminti ir įžymaus prancūzų politinio mintytojo bei įžvalgaus tarptautinių reiškinių vertintojo, 1983 metais mirusio, Raymond Aron požiūris. Jau prieš kelerius metus jis buvo išsireiškęs, kad "Europos gynybos priklausomybė nuo JAV iš esmės (by its very nature) yra nesveikas dalykas". Turbūt panašiai apie Europos gynybos priklausomybę nuo JAV branduolinės strategijos bus galvojęs ir Prancūzijos prezidentas De Gaulle, jau 1966 m. Prancūziją išvesdamas iš po JAV apsaugos skėčio į savarankišką Prancūzijos apsigynimo plotmę. (Tas, žinoma, nereiškia atsisakymo karinių sąjungų, ar kitokio karinio bendradarbiavimo). Iš viso to peršasi išvada, kad Europos saugumo klausimai yra kur kas sudėtingesni, kaip, iš šiapus Atlanto padėtį stebint, kartais atrodo.

Europos saugumo painiava paaiškina, kodėl Europoje labai populiari yra de tente politika ir kodėl Europa dažnai tik nenoromis užima tas pačias pozicijas sovietų atžvilgiu kaip JAV, o kartais laikosi savo skirtingo nusistatymo.. Kai kurie politiniai komentatoriai netgi yra priėję gana paradoksalę išvadą, kad kai kurie europiniai sovietų satelitai yra mažiau baimingi ir apdairūs sovietų atžvilgiu, kaip vakarų Europos kai kurių vyriausybių politika. Tiesa, nepaisydamos atkakliai priešiškos sovietų laikysenos ir intensyvaus žymios dalies savos visuomenės protesto, Vokietijos, Britanijos, Italijos vyriausybės 1983 metais vis dėlto sutiko priimti JAV Pershing-2 ir taikliųjų branduolinių raketų išdėstymą. Reikia tikėtis, kad dėl to sovietų demonstratyvus nutraukimas Ženevoje vykusių branduolinio nusiginklavimo derybų taip pat tų Europos vyriausybių neišgąsdins.

Savotiškos bombos sprogimas Europoje įvyko, 1083.XI. 15 pasiskardenus Šiaurinio Kipro Turkų nepriklausomai respublikai. Jau nuo 1974 metų tą, daugiausia turkų apgyventą, Kipro dalį yra užėmusi Turkijos kariuomenė. Ogi Kipro gyventojų dauguma — pagal graikų šaltinius per 80% visų Kipro gyventojų, o pagal turkų šaltinius iki 60% — aiškiai linkusi visą Kiprą sujungti su Graikija. Tad šitokia santykių įtampa tarp dviejų NATO narių labai susilpnina NATO dešinįjį sparną, ypatingai pietryčių frontą. O atlydžio Graikijos -Turkijos santykiam nežada nė Turkijos posūkis nuo karinės valdžios į civilinę. 1983.XI.6 pusiau demokratinius Turkijos parlamento rinkimus laimėjo karinės valdžios buvusio ministro partija. (Pusiau demokratiniai rinkimai buvo todėl, kad tik kandidatų balsavimas buvo visuotinis, o kandidatų statymas atitinkamų valdžios organų buvo atsijotas).

IV
Be abejojimo, Europos politiniai nusiteikimai ir rūpesčiai Lietuvai taip pat turi didelės reikšmės, nes Lietuva — Europoje. Bet dar didesnės reikšmės Lietuvai turi Sovietų Sąjungos politiniai nusiteikimai ir jos tarptautinių santykių raida, nes Lietuva sovietų okupuota, o faktiškai ir aneksuota, t.y. paversta Sovietų Sąjungos dalimi.

Tik užmetę akį į Rytų-Vakarų pokarinių santykių eigą, regime, kad tuose santykiuose po Stalino yra pasikeitusi sovietų politikos taktika. Stalino tiesioginės agresijos politika susilaukė Vakarų atkirčio. Nei Berlyno blokada, nei invazija į Pietų Korėją, nei grasinimai Turkijai ir Graikijai sovietams palankių rezultatų neatnešė, tik sukūrė sovietų siekimams nenaudingą šaltojo karo tarptautinę aplinką. Tad po Stalino sovietų politikos taktika pakeista lankstesne, neva siekiančia sovietų taikaus sugyvenimo su Vakarais. Rytų-Vakarų postalininių santykių raida liudija, kad sovietų taktikos pakeitimas lig šiol jų politikai yra buvęs labai vaisingas.

Pirmieji sovietinės politikos naujos taktikos vaisiai — 1955 m. Vienos sutartis ir ją sekusi viršūnių konferencija Ženevoje Vakarus taip apžavėjo, kad 1956 m., sovietų tankam triuškinant Vengrijos laisvės kovotojus, JAV rado tikslinga patikinti Kremlių, kad jos į Vengrijos įvykių eigą nesikiš, atseit, turite laisvas rankas. 1958 m. JAV pasirašė pirmąją kultūrinių mainų sutartį su Sovietų Sąjunga. 1959 m. Chruščiovas lankėsi pas prezidentą Eisenhowerį ir sukūrė Camp David dvasią. Tiesa, ją netrukus sudrumstė JAV žvalgybinio lėktuvo nušovimas virš Uralo (1960) ir Chruščiovo išpuoliai Berlyne (1961) ir Kuboj (1962). Bet jau 1963 m. įvyksta pasitarimai dėl branduolinio ginklavimosi apribojimo. 1964 m. pasirašoma JAV - Sovietų Sąjungos konsulatų sutartis ir pasigirsta užuominos apie Varšuvos pakto nepuolimo sutartį su NATO. 1965 m. pasirašoma JAV - Sovietų Sąjungos orinio susisiekimo sutartis, sovietų premjeras apsilanko pas prezidentą Johnsoną, sukuriama Glassboro dvasia. 1966 m. vyksta pradiniai pasitarimai dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos. 1967 m. pasirašoma JAV - Sovietų Sąjungos sutartis dėl branduolinio ginklo vartojimo erdvėse. 1968 m. sovietų invazija į Čekoslovakiją trumpam laikui sudrumsčia Rytų - Vakarų santykius. Bet jau 1970 m. Vokietija pasirašo su Sovietų Sąjunga nepuolimo, t.y. status quo pripažinimo sutartį, kuri įpareigoja "nenukrypstamai laikytis visų Europos valstybių teritorinio integralumo su jų dabartinėmis sienomis" (Mano pabraukta. Vt. Vt.). 1971 m. JAV sutaria su Sovietų Sąjunga pradėti derybas dėl branduolinio ginklavimosi apribojimo (SALT-1) ir tariasi dėl prekybos santykių. JAV drauge su Britanija ir Prancūzija tariasi su Sovietų Sąjunga dėl Vakarų Berlyno. Europa vieningai pritaria sovietų peršamai Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai. JAV nutraukia finansinę paramą Laisvosios Europos komitetui remti Europos egzilinėms organizacijoms, kovojančioms už Rytų Europos ir Baltijos valstybių išsivadavimą iš sovietų viešpatavimo. 1972 m. prezidentas Nixonas lankosi Maskvoje, pasirašo SALT-1 sutartį ir drauge su Brežnevu paskelbia (V.22) detente politikos deklaraciją. Tuo formaliai užbaigiamas lygiai prieš 25 metus (1947.V.22) prezidento Trumano doktrinos paskelbimu pradėtas Rytų - Vakarų santykiuose šaltojo karo tarpsnis. Taip pat pasirašoma JAV - Sovietų Sąjungos prekybos sutartis su didžiausio palankumo principo taikymu. Po šio prezidento vizito Maskvoje tuoj pat Helsinky prasideda (X1.22) Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos paruošiamieji darbai. 1973 m. Brežnevas lankosi JAV (VI. 18-26). Kultūrinio bendravimo sutartis (1958) pratęsiama šešeriem metam. JAV drauge su Britanija ir Prancūzija susitaria su Sovietų Sąjunga dėl Vakarų Berlyno. Vokietija pasirašo nepuolimo sutartis su Lenkija, Rumunija ir Čekoslovakija.

JAV, Kanados, Sovietų Sąjungos ir 32 Europos valstybių užsienių reikalų ministrai Helsinky atsijoja kontraversinius klausimus, kuriems ekspertai Ženevoje turi surasti abiem šalim priimtinus sprendimus. Vienoje prasideda (X1.30) NATO ir Varšuvos pakto atstovų derybos dėl konvencinio nusiginklavimo ir karinių jėgų mažinimo. Pasirašoma Sovietų Sąjungos, abiejų Vokietijų, Danijos, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos vadinama Baltijos jūrų sutartis,
1974    m. prezidentas Fordas Vladivostoke su Brežnevu sutaria SALT-2 principus. Detente politika skelbiama pagrindu naujai tarptautinei sąrangai, atremtai keturiais stulpais: Rytų - Vakarų santykiuose vengiama konfrontacijos, puoselėjamas savitarpio santūrumas, atsisakoma siekti vienašališkos naudos tarptautinėmis progomis, susilaikoma nuo savo misijos vykdymo pasauly, atseit, sovietai susilaiko nuo pasaulio susovietinimo, JAV nuo sudemokratinimo. Sovietai ištremia Solženyciną. Prezidentas Fordas atsisako suteikti jam savo audienciją.

1975    m. pasirašomas Helsinkio susitarimų galutinis aktas. Sovietam pripažįstamas aktyvus vaidmuo Artimųjų Rytų problemas sprendžiant. 1976 m. išbandoma Helsinkio galutinio akto sovietinė interpretacijos versija: Angoloj sovietai dalyvauja per savo statytinį (by proxy) ir Vakarai nereaguoja. JAV kultūrinis bendravimas su Sovietų Sąjunga apima net 128 bendrai vykdomus projektus. 1977 m. JAV pasitraukia iš Tarptautinės Darbo organizacijos. Belgrado konferencijoj sovietai pagal Helsinkio galutinį aktą pripažįsta Vakarams teisę svarstyti Sovietų Sąjungos vidaus padėtį. Vykdant 1974 m. Fordo-Brežnevo susitarimą, sukonkretinami SALT-2 deryboms rėmai. Europoj justi susisuominimo nuotaikos. JAV kai kurie sluoksniai antikomunizmą gretina su dešiniuoju ekstremizmu. 1979 m. prezidentas Carteris su Brežnevu Vienoje pasirašo (VI.18) SALT-2 sutartį. Sovietų Sąjunga okupuoja Afganistaną (XII.25). 1980 m. Vokietija pasirašo su Sovietų Sąjunga 25 metams ūkinio bendradarbiavimo sutartį. Belgija, Danija, Olandija pasisako už neutralumą. Lenkijoj gimsta (VII.2) Solidarumo sąjūdis. Sovietų Sąjunga su Sirija pasirašo gynybos sutartį. 1981 m. Lenkijoj įvedamas karo stovis (XII.12). Vyksta JAV derybos su Soiietų Sąjunga dėl vidutinio nuotolio branduolinių raketų Europoje. 1982 m. Europa — už sugyvenimą su Sovietų Sąjunga. Atkaklios sovietų pastangos JAV naujų branduolinių raketų išdėstymui Europoje sukliudyti. Pagal Helsinkio susitarimų galutinį aktą tų susitarimų vykdymui patikrinti II-oji konferencija, prasidėjusi Madride 1980 m. ir su pertraukomis užtrukus apie trejus metus, pagaliau 1983 m. baigiasi. Jos galutinis rezultatas — keli skylėti sovietų pažadai dėl Helsinkio galutinio akto kai kurių susitarimų vykdymo, o iš kitos pusės Vakarų konkretus sutikimas su sovietų siekimu Helsinkio galutinio akto vykdymo tikrinimą suskaldyti, Europos nusiginklavimo klausimams skiriant atskirą konferenciją. Atskirti sovietams naudingus nusiginklavimo svarstymus, nuo sovietams nenaudingų žmogaus teisių svarstymų buvo ir pirmykštis sovietų projektas, redaguojant Helsinkio galutinį aktą. Tik po ilgų derybų sovietai nusileido. Tuo nusiginklavimo klausimų ir žmogaus teisių padėties svarstymų sujungimu Vakarai siekė už savo nuolaidas sovietams saugumo srity išspausti iš sovietų nuolaidų žmogaus teisių padėties srity. Sovietams tokia samplaika buvo nenaudinga ir Madride Vakarai savo pirmykščio nusistatymo atsisakė ir išdavė sovietams vekselį dėl nusiginklavimo svarstymų atskiroj nuo žmogaus teisių konferencijoj. Madride sovietams pasisekė išspausti iš Vakarų tai, ko negalėjo išspausti Helsinky.

Tokie yra Rytų - Vakarų santykių postalininio tarpsnio raidos faktai. Jie rodo sovietų svorio tiems santykiams augimą, o Vakarų įtakos silpnėjimą. Iniciatyva sovietų rankose. Ar ir kiek sovietų politikos sėkmę lemia Vakarų viešoji opinija, būtų atskira tema. Čia tik verta pažymėti, kad 1983 m. ta opinija turėjo du taikinius: sukelti Vakarų visuomenės (Rytų visuomenė neprieinama) baimingą nusiteikimą prieš branduolinę ginkluotę ir įtikinti Vakarų visuomenę, kad sovietinis režimas yra žmoniškas. Pirmojo taikinio pavyzdžių yra milijonai, pradedant mokslininkų studijomis, dvasininkų pamokslais, žurnalistų straipsniais, televizijos ir kino filmais ir baigiant specialiai suorganizuotais vaikų pasisakymais. Apstu ir antrojo taikinio, sovietinio režimo žmoniškumo propagandinių pavyzdžių. Vieną tokį ekstravagantišką verta ir čia pacituoti. Katalikų studentų kapelionas Columbijos universitete, Nevy Yorke, kun. Paul Dinter, apsilankęs sovietijoje, įsitikino, kad tenykščiai numatymai nėra nei labai žiaurūs, nei šėtoniški. Jis tenai stebėjo lygiai gausias taikos demonstracijas, kaip ir JAV. Jis patyrė, kad sovietų liaudis tolerantiška savo režimui ir kad sovietijoj nėra "The gross persecution of religious groups that we think there is". Vis tiek, dėl kvailumo ar dėl kitų priežasčių šiokia savųjų dvasios vadovų prosovietinė propaganda veikia viešąją opiniją, kuri savo ruožtu veikia krašto politiką. Ne be pagrindo didis XIX amžiaus demokratas Alexis de Tocąueville skundėsi, kad demokratinė santvarka stinga kai kurių reikšmingų savybių valstybės užsieninei politikai sėkmingai vykdyti. O įtakingasis JAV politikos komentatorius Walter Lippmann dar aiškiau tatai nusakė, tardamas, kad "ignorantiška viešoji opinija kartais užkaria užsieninės politikos vykdymui a compulsion to make mistakes". JAV balsuotojai, pasak Robert Conąuest, "priimtų kaip pasaulio išgelbėjimą nuo katastrofos kiekvieną kad ir faktiškai beprasmišką Amerikos sutartį su Sovietų Sąjunga". Ir vis tiek su balsuotojų pažiūra negali JAV prezidentas nesiskaityti, nepaisydamas savo paties nusistatymų.

Columbijos universiteto profesorius Seweryn Bialer prezidento Reagano nusistatymą sovietinę interpretaciją taip formuluoja: sovietai įtaria ir bijo, kad prezidentas Reaganas gali pakeisti dabartinį Rytų - Vakarų karinių jėgų balansą sovietų nenaudai; įtaria ir bijo, kad jis gali sukliudyt sovietam gauti Vakarų naujausią technologiją savo ginkluotei sumoderninti; įtaria ir bijo, kad jis gali į Rytų - Vakarų politinius santykius įnešti ideologinį antikomunizmo elementą; įtaria ir bijo, kad prezidentas Reaganas pripažįsta tik "lazdos" politiką, atsisakydamas "saldainio" politikos. (Mat, kai prieš Reaganą JAV prezidentai sykiu naudojo ir "lazdos" ir "saldainio" politiką, tai sovietai gebėjo "saldainiu" pasinaudoti, o "lazdos" išvengti). Ir kadangi prezidento Reagano nusistatymai atitinka ir JAV visuomenės daugumos antikomunistinius nusiteikimus ir JAV politikos moralistines tradicijas, tai laukti iš Reagano pragmatiškos politikos, atseit, sovietams palankios, nėra pagrindo. Dėl to 1983 m. sovietų politika daugiausia dėmesio skyrė Europai nuteikti prieš JAV politiką ir NATO vienybei bei kariniam pajėgumui visaip silpninti.

V
Kai Europos nusiteikimus sovietų atžvilgiu veikia Rytų - Vakarų branduolinės konfrontacijos de-fetistinė baimė, Sovietų Sąjungos - Kinijos santykių raidoje ryškus sovietų nervingumas. Kai 1949 m. spalio 1 d. Mao inauguravo Kinijos liaudies respubliką, jau kitą dieną Kremlius jai suteikė diplomatinį pripažinimą ir Mao nedelsdamas prisistatė Stalinui. Ta Mao viešnagė Kremliuje truko aštuonias savaites. Rezultatas: 1950 m. vasario 14 d. Kinijos - Sovietų Sąjungos draugingumo sutartis, užtikrinusi Mao Kinijai sovietų ūkinę, karinę ir kultūrinę paramą. Bet po Stalino, 1954 m. Mao Kinijai švenčiant penkmečio sukaktį ir iškilmėse dalyvaujant Chruščiovui su Bulganinu, Mao savo svečiam desertui petiekė staigmeną: iškėlė Rusijos - Kinijos senųjų sutarčių revizijos klausimą. Chruščiovas, vėliau tai prisiminęs, prisipažino, kad tas Mao patiekalas jam per visą kūną pagaugomis nuėjo. Vis dėlto ir po to Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiuose, bent viešumoje, jokios įtampos nepasirodė. Atvirkščiai, 1955 m. sovietai likvidavo savo karines bazes Kinijos Dairene ir Port Arthure, o 1957 m. prieš pat spalio revoliucijos keturiasdešimtmečio sukakties šventes Sovietų Sąjunga pasirašė su Kinija sutartį (X.15) "dėl naujos technologijos Kinijos gynybai", t.y. dėl Kinijos branduolinio apsiginklavimo. Tik, kai Chruščiovas pradėjo propaguoti taikingo sugyvenimo su kapitalistiniu pasauliu politiką, Mao tai suprato kaip Kremliaus pastangas dėtis su kapitalistais prieš Kinijos teisingus reikalavimus peržiūrėti carinės Rusijos užkartas Kinijai neteisingas sutartis. Chruščiovo apsilankymas JAV (1959) ir Camp David dvasia Kinijoj buvo suprasta kaip Sovietų Sąjungos sąmokslas su JAV prieš Kiniją. 1962 m. Kinija pirmą kartą viešai iškėlė Rusijos - Kinijos senųjų sutarčių revizijos klausimą. Kremliaus atsakymas į tai — pakvietimas Kinijos pasitarimams. Kinija pakvietimą priėmė ir pateikė 25 savo tezes. Pasitarimai prasidėjo Maskvoje. Tik kai Pravda paskelbė Kinijos tezes ir sovietų atsakymus į jas, pasitarimai nutrūko. Pasitarimų atmosferai būdingi buvo nuolatiniai pasienio susikirtimai, kurių 1962 m. buvo apie 5000. Chruščiovui kritus (1964.X.14), įtampa kuriam laikui atlyžo. Bet, 1965 m. prasidėjus "kultūrinei revoliucijai", prasidėjo ir demonstracijos prieš sovietus. 1966 m. Kinija atšaukė savo ambasadorių iš Maskvos, sovietai savąjį iš Beižingo. Kinijos kompartija atsisakė priimti sovietų kompartijos kvietimą į XXIII suvažiavimą. 1968 m. abi šalys svaidėsi tarpusavio kaltinimais dėl karinių pasirengimų. 1969 m. įvyko keletas didesnio masto ginkluotų susikirtimų. Bet tuoj po to (1969.IX.11) Kiniją aplankė sovietų premjeras Kosyginas ir maždaug po mėnesio prasidėjo Kinijos - Sovietų Sąjungos pasitarimai. 1970 m. savo darbą atnaujino Kinijos - Sovietų Sąjungos komisija pasienio laivybos reikalam. Buvo pasirašyta transporto ir prekybos sutartis. Ambasadoriai grįžo į savo postus. 1971 m. Kinijos mandatas Jungtinėse Tautose, JAV nuo veto susilaikius, atiduodamas Mao vyriausybei. Prezidentas Nixonas vizituoja Kiniją. Savo ruožtu sovietai pasirašo su Indija prieš Kiniją atkreiptą draugingumo sutartį. 1973 m. Kinija atnaujina diplomatinius santykius su Japonija, ir Japonijos premjeras vizituoja Kiniją. 1974 m. Kinija pašauna sovietų pasienio žvalgybos malūnsparnį, bet sovietai lieka santūrus. JAV pasitraukia iš Vietnamo ir ten įsitvirtina sovietai. Kinija nervinasi, bet tyli. Mao mirus, kuriam laikui Kinija buvo atsidūrus kryžkelėje. Bet jau 1977 m. Maskvai buvo aišku, kad Mao įpėdiniai tęs Mao politiką. 1978 m. Kinija sumezgė diplomatinius santykius su JAV, o 1979 m. kariškai bandė "pamokyti" Vietnamą. Ta "pamoka" nebuvo įspūdinga. Bet vis tiek po to sovietai pasiūlė Kinijai pasitarimus tarpusavio santykiams išlyginti. Kinija sutiko ir pateikė pasitarimams keturis klausimus: sovietų karinių jėgų nuo Kinijos pasienio atitraukimo, sovietų karinių jėgų iš Mongolijos atitraukimo, sovietų paramos Vietnamui nutraukimo ir Sovietų sąjungos - Kinijos sienų revizijos. Sovietai iš savo pusės pasiūlė Sovietų Sąjungos - Kinijos nepuolimo sutarties klausimą. Sovietų invazija į Afganistaną tuos pasitarimus nutraukė. Bet 1981 m. sovietai pasiūlė Kinijai juos atnaujinti. Kinija buvo santūri. Turbūt todėl Kremliaus ekspertas Kinijos reikalams Tichvinskis 1982 m. pradžioj dvi savaites svečiavosi Kinijoj, o sovietų premjeras Tichonovas aiškino sovietų spaudoje, kad Maskvai rūpi gerinti santykius su Kinija. Tichonovą paremdamas, ir Brežnevas pabrėžė Kinijos - Sovietų Sąjungos santykių gerinimo didelę reikšmę. Po tokio dirvos paruošimo sovietų užsienių reikalų viceministras Iljičevas nuvyko į Kiniją pasitarimų. Jam Kinija pateikė tris klausimus: sovietų karinių jėgų nuo Kinijos pasienio atitraukimo, sovietų pasitraukimo iš Afganistano ir Vietnamo pasitraukimo iš Kombodijos. Per Brežnevo laidotuves kalbėjosi Kinijos ir Sovietų Sąjungos užsienių reikalų ministrai. Po to pokalbio Kinijos ministras viešumai pareiškė savo optimizmą dėl pasitarimų perspektyvos. Bet netrukus po to buvo paleistas iš pareigų. Tačiau Iljičevo pradėti pasitarimai 1983 m. buvo tęsiami. Sovietų šaltiniai pranešė, kad tie pasitarimai 1983 m. yra padarę reikšmingą pažangą. Britų sovietolo-gai aiškina, kad Andropovas yra suinteresuotas sovietų - kinų atlydžiu. Sovietų visuomenėje esanti paplitusi tiesiog paniška karo su Kinija baimė. Kinijos - Sovietų Sąjungos santykių raida nuo 1954 m. rodo, kad Kinija, nepaisant jos karinio pajėgumo atsilikimo nuo sovietų karinio pajėgumo, visą laiką buvo ir tebėra užėmusi ofenzyvines pozicijas, o sovietai defenzyvines. Visiška priešybė Sovietų Sąjungos - Europos santykiams.

Nors 1983 m. Japonija savo karinį pajėgumą pusėtinai padidino, bet jai dar toli iki galės pasauliui parodyti ne tik savo ūkinį svorį, bet ir savo karinio pajėgumo atitikmenį. 1983 m. ir NATO susirūpino Japonijos kariniu pajėgumu. Tuo tarpu nėra kalbos apie Japonijos įtraukimą į NATO. Siekiama tik tam tikrų pastovių ryšių. Bet ir tai labai sunervino sovietų maršalus. Maskva pakvietė japonus pasitarimams nusiginklavimo klausimais. Buvusiame Japonijos parlamente liberalai demokratai turėjo absoliutinę daugumą ir Nakasone's vyriausybės planai padaryti Japoniją "nepaskandinamu lėktuvnešiu" turėjo pritarimą. Bet 1983 m. gruodžio 18 d. rinkimuose vyriausybės partija neteko 36 mandatų ir absoliutinės daugumos parlamente neturės. Ar naujojo parlamento koalicija bus palanki ginklavimosi programai, paaiškės tik 1984 metais.

Padėtis Afganistane 1983 m. nepasikeitė. Sovietų karas su Afganistano laisvės kovotojais (mujehedinais) ir po ketverių metų nė katrai karo pusei laimėjimo neatnešė. Karo nuostoliai kol kas abiem pusėm pakeliami. O Afganistano ūkio alinimas sovietams nerūpi. Atvirkščiai, jie degina Afganistano kaimus, naikina derlių, griauna drėkinimo įrengimus, kad tik apsunkintų laisvės kovotojų išsilaikymą, Sovietų statytinio Babrak Karmai valdžią palaiko tik Afganistano kompartijos prosovietinė negausi Parčam grupė. O Afganistano gyventojai ir prokiniška kompartijos Čalk grupė, apimanti apie 80% kompartijos narių ir apie 90% karininkų, yra sovietams priešiški. Todėl faktiškai režimo išsilaikymo svoris gula ant sovietų okupacinių įgulų. Kol kas sovietams tai pakeliama, bet brangiai atsieina. Todėl Maskva priėmė JT tarpininkavimą Afganistano taikai atstatyti. JT gen. sekretoriaus atstovui vadovaujant, Ženevoje vyko Afganistano dabartinės valdžios ir Pakistano atstovų pasitarimai. JT sluoksniuose jau buvo kalbama, kad pasiekta 95% susipratimo: sovietų karinės jėgos iš Afganistano pasitraukia, Kabule laikinai lieka dabartinė valdžia, laisvės kovotojai nutraukia kovas, tremtiniai grįžta namo. O tuos likusius 5% nesutarimų sudarė sovietų rezervas, kad prireikus sovietų karinės jėgos gali į Afganistaną sugrįžti. Dėl to pasitarimai nutrūko ir Afganistano karas įžengė į penktus metus.

Nei nušovimas (VIII.21) Maniloje po trejų tremties metų namo grįžusio, tik iš lėktuvo išlipusio, Filipinų opozicijos lyderio Aąuino, nei nušovimas (IX. 1) Pietų Korėjos keleivinio lėktuvo su 269 keleiviais, nuklydusio į sovietų suverenumo erdvę, nei Šiaurės Korėjos įvykdytas (X.l) Burmoje atentatas prieš Pietų Korėjos prezidentą ir jo palydą, nors stipriai sujaudino tarptautinę opiniją, tarptautinei raidai įtakos nepadarė.

VI
Artimųjų Rytų žaizdos 1983 m. ne tik kad nerodė gerėjimo ženklų, bet, atvirkščiai, užaštrino dar ir bendrą Rytų - Vakarų santykių padėtį. Tai ypač justi Libano tragedijoje. Tik 1983 m. paaiškėjo, kad Izraelio 1982 m. invazija į Libaną buvo Izraelio didelis persikombinavimas (blunder). Pagal Šeron planą (plg. Israel's Strategic Problems in the 80s, Press Bulletin, Jerusalem, Dec. 15, 1981) Izraelio invazija į Libaną turėjo pirmiausia pašalinti, apšaudančias šiaurinį Izraelį, PLO raketas. Po to turėjo sunaikinti visą PLO karinį bei politinį veiksnį, o tuo pačiu sudemoralizuoti ir Vakarų Kranto palestiniečius. Toliau, Izraelis drauge su maronitų falangistais turėjo užimti Beirutą, įtaisyti ten maronitų vyriausybę ir su ja pasirašyti taikos sutartį. Dar toliau, Vakarų kranto jau sudemoralizuoti palestiniečiai atitinkamomis priemonėmis turėjo būt išstumti į Jordaną. O jei Jordane dėl to susidarytų įtampa, Izraelis galėtų intervenuoti ir po to savo įtaką plėsti į arabų kraštus. Tuo būdu Izraelis taptų Art. Rytų lemiančiu veiksniu. O kokie buvo to gigantiško plano vaisiai? Išskyrus pašalinimą PLO raketų grėsmės Izraelio šiauriniam pasieniui, visa kita pasirodė tik pavojingas svaičiojimas, kurio vykdymas įgalino Siriją išlįsti iš izoliacijos ir tapti Art. Rytų dideliu veiksniu; grąžino į Art. Rytus Kissingerio išjungtą sovietų veiksnį; įtraukė JAV karinius dalinius į pinkles Libane; sukūrė JAV - Sovietų Sąjungos konfrontacijai galimybę; suskaldė Izraelio vieningumą užsienio politikos klausimais; Sabros ir Šatilos žudynėmis, nors jose betarpiškai Izraelio kariai ir nedalyvavo, pažemino Izraelio moralinius standartus.

JAV spaudimu pasirašyta (V. 17) Libano Izraelio sutartis faktiškai buvo negyvas gimęs kūdikis. Sirija nebuvo įjungta į derybas ir sutartimi Izraeliui suteiktos tam tikros teisės Libane įgalino Siriją ne tik pačią sutartį pasmerkti, apšaukiant ją net labiau palestiniečių reikalams kenksmingą, kaip Camp David susitarimai, bet ir sukelti Libano vyriausybei priešiškumą ne tik paties Libano musulmonų, bet ir apskritai musulmonų pasaulio. Pačių musulmonų nemėgiama Sirijos valdžia Izraelio dėka tapo vėliavnešiu musulmonų interesų Libane.

Sovietams visada knietėjo ir tebeknieti turėti balsą Artimuosiuose Rytuose. Izraeliui kuriantis, sovietai lošė žydų kortą. Žydų partizanų ginklai veik išimtinai buvo rytų Europos gamybos. Tik kai Izraelis, užuot pasirinkęs Sovietų Sąjungą, pasirinko JAV, sovietai pasirinko arabų nacionalizmą. Tarp 1955 - 1972 m. Egiptas buvo sovietų atramos baze. Egiptui po Nasserio persiorientavus JAV kryptimi, sovietai pasirinko Siriją. Kai Izraelio invazija į Libaną sėkmingai sunaikino Sirijos sovietinę ginkluotę, Maskva nedelsdama aprūpino Siriją savo naujausių modelių ginklais ir tų ginklų vartojimo savais specialistais. Artimųjų Rytų surizgusioj padėty tai reikšmingas jėgų santykio pasikeitimas.

Jis drąsina Sirijos intencijas dominuoti Libanui. Dar daugiau. Sirija siekia ir PLO paimti į savo rankas. Tam sukėlė pačių palestiniečių karinių jėgų Libane tarpusavio brolžudiškas kovas. Ką iš to laimės Sirija, dar neaišku. Bet aišku, kad dėl to nukentės palestiniečių interesai, ir daug laimės Izraelis.

JAV politiką Artimuosiuose Rytuose labai sunkina jos janusįnis pobūdis. Kaip romėnų Janus dievaitis buvo vaizduojamas dviem veidais, vienu atkreiptu į rytus, antruoju — į vakarus, taip ir JAV Artimųjų Rytų politika vieną veidą nuolat yra atkreipusi į Izraelį, antrą — į arabus, tiksliau — į arabų naftą. Bepigu būtų JAV politiką tarp arabų ir Izraelio priešiškumų balansuoti, jei Washingtone nebūtų nuolat jaučiamas labai stiprus Izraelio "lobby" jėgos spaudimas. Dėl to spaudimo JAV politiką arabų atžvilgiu vienas Europos politinis komentatorius taip nusakė: įsivaizduokime policininką, kuris viena ranka neva stengiasi ginti užpultą žmogų, bet antrąja — mauna jam kelnes. Ar taip ginamajam nuo užpuolimo ir prašalaičiams bus aiškios tokios policininko laikysenos tikrosios intencijos? — Turbūt dėl to londoniškis The Economist savaitraštyje ir priėjo išvadą, kad "it is simple not clever politics in America to ąuestion the Izraelis cause".

Artimųjų Rytų Gordijaus mazgas yra palestiniečių klausimas. Prezidento Reagano planas (1982), kad ir nenumatė palestiniečių nepriklausomybės, vis dėlto suteikė jiem laisvo apsisprendimo praktišką galimybę. Izraelis tą iniciatyvą sužlugdė, nes Begino vyriausybės planuose buvo "Didžiojo Izraelio" vizija. Ar Izraelio invazijos į Libaną padariniai tuos "Didžiojo Izraelio" kūrimo planus yra palaidoję, neaišku. Bet aišku, kad, artėjant JAV prezidento rinkimams, netenka laukti Washingtono iniciatyvos tam palestiniečių klausimo Gordijaus mazgui vienokiu ar kitokiu būdu atmegzti ar kirste jį perkirsti.

JAV užsiangažavimo Libane padėtis 1983 m. buvo nepavydėtina. Laimingiausia išeitis būtų, jei Ženevoje prasidėję (X.31) Libano kovojančių frakcijų pasitarimai vidaus karui baigti rastų susipratimui pagrindą ir priemones vykdyti. Pirmieji pasitarimo vaisiai buvo padrąsinantys. Neaišku, ar ir kaip pavyks įveikti Libano dabartinės vyriausybės su Izraeliu pasirašytos sutarties veiksnį, prieš kurį yra pasišiaušę ne tik Libano musulmonai, bet ir Sirija. Izraelis ta sutartimi laimėtų savo teisių, suprantama, nenorės atsižadėti. Dėl to pasitarimai yra sustoję, o vidaus karas eigoje.

Libano dabartinės vyriausybės prašomos, JAV, Prancūzija, Italija ir Britanija pasiuntė savo karinius dalinius tai vyriausybei nuo Sirijos remiamų Libano musulmonų karinių jėgų užpuolimo apginti. Tos pastangos JAV ir Prancūzijos daliniams, atrodo, neprityrusiems vidaus karo teroristinės ir savižudiškos taktikos srity, jau padarė palyginti žymių nuostolių. JAV visuomenėje ir kongrese ėmė skardentis balsai už JAV karinių dalinių iš Libano atitraukimą. Besąlyginis atitraukimas reikštų ne tik Libano musumlonų, bet ir Sirijos, o gal daugiausia sovietų laimėjimą. Žinoma, JAV ir Libane galėtų parodyti savo tikrą jėgą, kaip parodė Grenadoje. Bet, jei tam prezidentas Reaganas ir būtų linkęs, kongresas ir visuomenė jo neparemtų. Realesnė galimybė taikai Libane atstatyti būtų JAV susitarimas su Sirija. Tokios iniciatyvos JAV jau 1983 m. rodė, bet eventualūs to vaisiai gal aiškės tik 1984 m.

Irako - Irano kare 1983 m. jautėsi jėgų pusiausvyra. Pažymėtina, kad tiek arabų kraštai, tiek ir Sovietų Sąjunga su JAV yra tokia pusiausvyra patenkinti ir nebūtų laimingi bet katros šalies aiškiu laimėjimu. 1983 m. karo iniciatyva buvo Irano pusėje. Bet Irakas, įsigijęs iš Prancūzijos raketų ir lėktuvų, buvo pajėgus Irano atakas atremti.

Afrika 1983 m., kaip sakoma, mirko savo pačios padaže. Tik Libijos invazija į Čadą privertė Prancūziją gelbėti savo buvusios kolonijos nepriklausomybę, pasiunčiant savo karinių dalinių talką Čado vyriausybei.

Angoloj Savimbi partizanai, Pietų Afrikos respublikos remiami, išplėtė ir suintensyvino savo puolimus prieš prosovietinę Angolos vyriausybę, kurios išsilaikymą tuo tarpu užtikrina Kubos kariniai daliniai Angoloje.

Zimbabvės prokiniškos krypties premjero Mugabe vyriausybės santykiai su opozicijos partija ir jos prosovietinės krypties vadu N'Komo 1983 m. taip užsiaštrino, kad tik Britanijos diplomatinės pastangos savo buvusią koloniją sugebėjo sulaikyti nuo genčių tarpusavio karo.

Nepaisant JT spaudimo ir JAV, Britanijos, Kanados, Prancūzijos ir Vokietijos tarpininkavimo,
Pietų Afrikos respublika savo valdomai Namibijai vis tebedelsia suteikti nepriklausomybę, sąlygodama ją Kubos karinių dalinių atitraukimu iš Angolos. Mat Angoloj telkiasi Pietų Afrikai priešiški, iš Namibijos pasitraukę, nepriklauosmybės kovotojai. Pati Pietų Afrikos valdžia 1983 m. suteikė dalines politines teises Azijos kilimo savo gyventojams. Bet vis dar paliko segregacinius suvaržymus juodajai rasei. O kad juodųjų revoliucinis sąjūdis ir už Pietų Afrikos ribų negalėtų sudaryti stiprios organizacijos pas juoduosius kaimynus, pastarųjų vyriausybės yra Pietų Afrikos ūkinėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis spaudžiamos varžyti pas save Pietų Afrikai priešiškus juodųjų sąjūdžius, atsakyti jų vadams politinį prieglobstį ir t.t.

Alžyro ir Moroko tarpusavio varžybos dėl Ispanijos buvusios kolonijos vakarų Saharoje 1983 m. kažkaip atlyžo. Alžyro remiamų vadinamų Polisario partizanų kovos su Maroko kariuomene kažkaip išsikvėpė. JAV buvo Maroko pusėje.

Ar ir kokio poveikio tarptautinei raidai turės didžiausios Afrikos valstybės, Nigerijos, rinktos civilinės valdžios pašalinimas (XII.30) ir karinės valdžios įvedimas, parodys tik 1984 metai.

Apskritai visas didysis Afrikos žemynas 1983 m. atrodė tarsi praradęs pasitikėjimą savimi, nusivylęs savo ūkiniais bandymais ir nesugebėjimais trumpu laiku pakelti savo gyventojų materialinį ir kultūrinį lygį, pateisinti ir patvirtinti į nepriklausomybę dėtas viltis.

1983 metų tarptautinės raidos bendras vaizdas ne vienam gali sudaryti nejaukų įspūdį. Ne vienam gali pasivaidenti George Onvell Nineteen eighty four įvykiai ir Big Brother pamėklė. Bet tuoj po I-ojo pasaulinio karo, 1922 metais, vokietis istorijos filosofas Oswald Spengler taip pat skelbė Vakarų pasaulio žlugimą (Der Untergang des Abendlandes). O vis dėlto, ačiū Dievui, tas Vakarų pasaulis dar atlaikė ir II-ojo pasaulinio karo siaubingą naikinimą. Kodėl tad jis negalėtų atsilaikyti ir prieš Big Brother? Agi mūsų kaimiečiai savo bėdose mėgdavo guostis patarle: jeigu Dievas nenorės, kiaulė nesuės.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai