Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
WILLIAM GOLDING — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
1983 metų Nobelio literatūros premijos paskyrimas britų romanistui William Goldingui buvo staigmena laureatus iš anksto spėjantiems literatams, kurių dauguma pernai buvo palyginti lengvai atspėjusi Gabrielio Garcia Marąuezo atrinkimą. Nobelinės komisijos sprendimas taip pat sudrumstė konservatyvios švedų Karališkosios akademijos ramybę — po šalį pasklido įvairiausi gandai, vėliau persimetę ir i užsienio spaudą.

Oficialiame Akademijos rašte buvo pareikšta, kad 72-jų metų sulaukęs Goldingas gavo premiją už savo romanus, kurie "derina įžvalgų tikrovinį pasakojimo meną su mito įvairybe ir universalumu žmogaus padėčiai šiandienos pasaulyje nušviesti". Nuolatinis Akademijos narys Larsas Gyllenstenas pavadino Goldingą "kerinčiu ir jaudinančiu" rašytoju, kurio kūrybos poveikis nuolat didėja. Bet Akademijoje atsirado ir juoda švediška avelė — senas narys Arturas Lundkvistas viešai sukritikavo Goldingo išrinkimą ir tvirtino, kad Nobelio premija turėjusi būti paskirta prancūzų avangardiniam rašytojui ir "naujojo romano" puoselėtojui Claude Simonui, kuris giliai "faulkneriškai" paveikęs Lundkvisto proteguojamus Pietų Amerikos rašytojus. Gandonešiai kalbėjo apie Akademijoje įsitvirtunusią opoziciją jau seniai premijos belaukiančių anglo Grahamo Greene ir argentiniečio Jorge Luis Borges kandidatūroms. Vienas Akademijos narys išsitarė spaudai, kad Goldingo pavardė jau trejus pastaruosius metus buvusi Nobelio premijos kandidatų sąraše. (Paskutinis anglas gavęs šią premiją buvo Winstonas Churchillis 1953 metais). Tokiais įdomiais žaidimais užsiima orieji akademikai.

Švedų Akademija išsiuntinėjo spaudai ir trumpą esejų apie naująjį kontroversinį laureatą. Matyt, norėdama atsverti paskalas apie Goldingo "niūrumą" ir "nepermatotumą", Akademija teigia, kad jo romanai "nėra vien gūdžias moralines problemas gvildenantys pasakojimai ar tamsūs mitai apie piktas ir klastingas destruktyvias galybes. Juos taip pat galima skaityti kaip spalvingas nuotykių istorijas, kupinas pasakoriško džiugesio, išradingumo ir jaudinančio įtaigumo".

William Golding su žmona

Goldingo pasaulėjautą suformavo jo pergyvenimai antrojo pasaulinio karo metu. Jis tarnavo britų laivyne, ir grėsmingoji jūra dažnai sugrįžta į jo knygų puslapius. "Kas išgyveno tuos laikus", rašo jis, "ir nesuprato, kad žmogus gamina blogį, kaip bitė medų, turi būti aklas ar pakvaišęs". Tuo pat metu, vos karui pasibaigus, Jean Paul Sartre išvydo nacių koncagerius ir pareiškė, kad blogis nėra abstrakti sąvoka, o konkreti realybė.

Blogio tema dominuoja 1954 metais išėjusį Goldingo romaną Musių viešpats (Lord of the Flies). Goldingas prisimena, kad jam buvo įgrisę žvalūs berniukai iš tokių knygų kaip Vallantyne, Koralų sala ar (į lietuvių kalbą ne sykį versta) Stevensono Lobių sala. Vieną dieną jis užsiminė savo žmonai: "O jei aš parašyčiau knygą apie tikrus berniukus ir kokią košę jie privirtų, palikti vieni saloje". Musių viešpatyje grupė anglų berniukų, po lėktuvo avarijos atsidūrusių negyvenamoje saloje, pradeda tvarkytis "civilizuotai", bet kai kurie jų palaipsniui virsta laukiniais žudikais. Romanas susilaukė nepaprasto pasisekimo ir buvo plačiai diskutuojamas, kaip svarbus komentaras apie žmogiškąją prigimtį. Skeptiški balsai autoriui prikišo madingą neviltį ir mėgavimąsi "žmogaus sugedimu". "Mūšių viešpats atitiko savo laiko dvasią, populiarios antropologijos ir zoologijos postringavimus apie "žmogiškąjį gyvulį", "Kaino žymę" ir "teritorinį imperatyvą". Nuodugniau patyrinėjus, romano antropologiniai pamatai neišlaiko jo tezės svorio. (Vienas pavyzdys iš daugelio: Goldingas vaizduoja, kaip berniukai pradeda dažyti savo veidus ir kūnus magiškais simboliais — tuo būdu jis nurodo skaitytojui, kad jie virsta "laukiniais". Tačiau tokia simbolinė "kosmetika" yra sudėtinga kalba, kultūros ženklas, o ne "laukiniškumas").

Goldingo kritikai sutaria, kad jis nepaprastai ambicingas autorius, kuris imasi sudėtingų temų ir sau stato didelius reikalavimus. Jo paties žodžiais: "Romaną rašyti nėra prasmės, nebent darai tai, ką nujautei, kad nesugebėtum padaryti, ar tai, ko niekas kitas nemėgino daryti". Goldingo vėlesni romanai patvirtino jo užmojį apie savo gyvenimą ir jį varginančius klausimus. PincherMartin (1956) pagrindinis veikėjas, į koralinę salą įsitvėręs jūreivis, miršta jau antrame puslapyje, bet jo valia tokia stipri, kad jis, nors jau miręs, sugeba papasakoti apie savo gyvenimą ir jį varginančius klausimus. Paveldėtojų (The Inheritors, 1955) protagonistą Neandertalio žmogų sunaikina Homo Sapiens — ne geresnis až jį, o tik gudresnis, klastingesnis ir gerai apsiginklavęs. Racionalizmą ir mokslą, kaip paprastai, Goldingas sutapatina su blogiu. Bokštas (The Spire, 1964) yra alegorija apie menininką — patį autorių? — kuris viską paaukoja neįmanomam tikslui pasiekti. Pragaro žemėje viziją vaizduoja Regima tamsa (Darkness Visible, 1979). Romane Perėjimo  ritualai (Rites of Passage, 1980) 19 šimtmetyje iš Anglijos į Australiją plaukiantis laivas simbolizuoja tironiškumo ir smurto mikrokosmą.

Tenka sutikti su pagrindiniu kritikų priekaištu Goldingui, kad jo romanų simbolinė schema per daug akivaizdi ir atsiknojusi nuo konkretaus prozos kūno. Nepaisant to, jis yra vienas įdomiausių šiandienos britų rašytojų. Jo sugestyvi ir ritminga proza priartėja prie poezijos. Savo užmojų drąsumu ir vaizduotės polėkiu Goldingas siejasi su romantine tradicija. Kritiko Samuelio Hynesso taikliu apibūdinimu, Goldingo romanai yra "nepaprastai kondensuotos, susąvokintos moralinių idėjų analogijos", kuriose, "šalia tų reikšmių, kurias užmena veikėjai ar tiesiogiai išreiškia autorius, savo atskirą reikšmių krūvį turi ir pati forma".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai