Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSIMINIMŲ FRAGMENTAI APIE FELICIJĄ BORTKEVIČIENĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Liūtas Grinius   
Felicija Povickaitė-Bortkevičienė gimė Linkaučių kaime, Panevėžio apskrityje 1873 m. rugsėjo 1 d. ir mirė Kaune, antrajam bolševikų antplūdžiui įsiliejus, 1945 m. spalio 21 d., sulaukusi 72 metų amžiaus.

Felicija Bortkevičienė 1917 m. Stockholme

Laikas, gyvenimo sąlygos ir nuolatiniai rūpesčiai savimi bei kasdienybe blukina net šviesiausių žmonių atminimą. Felicijos Bortkevičie-nės atminimui iki šiol nesuspėta atspausdinti net dr. Balio Matulionio paruoštos monografijos. Už dviejų metų sueis 110-oji sukaktis nuo Felicijos Bortkevičienės gimimo, už keturių — 40-oji jos mirties sukaktis.
Tikiuosi, kad čia paduodami trumpi mano susitikimų su Felicija Bortkevičiene fragmentai paskatins šią kilnią lietuvę artimiausiu laiku kuo geriausiai prisiminti bei pagerbti.

Paprasta, daugiausia pilkom ir neryškių spalvų suknelėm dėvinti, žemo ūgio, neįspūdinga senutė buvo mano tėvų ir kitų žmonių ypatingai gerbiama. Ji gyveno Kaune, Mickevičiaus gatvės mažame namelyje, kuris stovėjo užpakalyje Varpo bendrovės pastato. Namelis buvo savotiškai įdomus savo senoviškumu, tarsi jo apstatymas ir jo gyventoja būtų iš to paties ritinio kirpti. Šio namelio gyventojai reiškiama pagarba anuomet man buvo mažai suprantama. Dešimties metų būdamas, pagarbos negalėjau suderinti su gyvenama vieta ir spėliojau, kad tai gal buvo todėl, kad ji daug raktų su savimi nešiodavo ir visuomet žinojo, kaip į   Varpo   spaustuvę įeiti.

Bene pirmas atmintyje likęs fragmentas apie Feliciją Bortkevičiene yra laukiant jos apsilankymo Kačerginėje, kurioje mūsų šeima praleido 1935 metų vasarą ūkininko Lenkausko naujame vasariniame namelyje.

Felicija Bortkevičienė-Povickaitė (1873-1945), visuomenininke, Steig. Seimo narė, spaudos darbuotoja, viena iš Lietuvos Ūkininko ir Lietuvos Žinių steigėjų, Lietuvos Žinių atsakingoji redaktorė. Liūtas Grinius — Lietuvos prezidento dr. Kazio Griniaus sūnus.
Kam ji mus lankė, koks reikalas vertė ją tėvą matyti, nežinau, nes suaugusių pokalbių temos man mažai rūpėjo.

Anuomet, kai Lietuvos Žiniose cenzūros žymės dar būdavo matomos (paskiau valdžia išgudrėjo ir ištrintų vietų laikraštyje neleisdavo palikti), girdėjau tėvus kalbant, kad Felicija Bortkevičiene yra nubausta pabauda ir kalėjimu. Atmenu pikti-nimąsi ir nuostabą šeimoje, kad tokio amžiaus ir tiek nusipelniusi moteriškė yra taip beatodairiškai baudžiama. O jeigu kalėjime esančiai kas nors atsitiktų? Ar ji kalėjime sėdėjo, ar jos vietoje bausmę kas kitas atliko (gal Jonas Kardelis), nežinau, bet sujudimas tęsėsi gal porą savaičių.

Nemažesnis sujudimas buvo pergyventas bolševikmečio pradžioje. Tiek metų kukliame namelyje išgyvenusi, Felicija Bortkevičiene buvo iš jo išmesta ir priversta kraustytis. Nepadėjo apeliacijos į Joną Šimkų, nepriklausomybės metais dirbusį Lietuvos Žiniose, Michasę Meškauskienę ir kitus žinomus komunistinius ponus. Felicija Bortkevičiene buvo iškraustyta į Varpo bendrovės kiemą, o paskiau apsigyveno pas mus. Padėjau jai tuomet daiktus kraustyti. Dalį daiktų sudėjome į kambarėlį antrame aukšte virš virtuvės, o visa kita — į mūsų rūsį. Sunkias dėžes kraustant (man tuomet jau buvo trylikti metai), Felicija Bortkevičiene sakalo akimis sekė tvarką ir turbūt nepraleido nė vieno nerūpestingo judesio. Besidarbuodamas buvau pertrauktas jos žodžių: "Jūs esate darbštus". Matyt, mano darbu ji buvo patenkinta, nes paskui ji manęs netikrino.

Vokiečių okupacijos metais Felicija Bortkevičiene vėl gyveno namelyje už Varpo spaustuvės. Tekdavo jai kokį nors popierių pluoštą ar raštelį nunešti arba iš jos ką parnešti. Ką nešdavau, neklausdavau, nes su konspiracija buvau supažindintas iš tėvo pasakojimo, o nuo 1938 metų ir iš tiesioginės patirties. Ir tėvas, prieš jį vokiečiams ištremiant, dirbęs arti tos pačios Mickevičiaus gatvės, būdavo dažnas Bortkevičienės svečias.

1943 m. savo kambaryje namų darbo rotatorium spausdindamas pogrindžio "Jaunime, budėk!" trečiąjį numerį, buvau motinos užkluptas ir atitinkamai išbartas. Tačiau pradėtas darbas nesustojo. Motinai tarpininkaujant, per Feliciją Bortkevičiene atsirado ryšys su stipresniais globėjais. Netgi gavau pasirinkti vieną iš dviejų asmenų: G. arba B.B. Pasisakiau už B.B., nes jis atrodė ne toks rūstus. Ketvirtas "Jaunime, budėk!" numeris jau buvo spausdinamas naujitelaičiu fabriko gamybos rotatorium, o pora šimtų laikraštėlio kopijų būdavo iškeičiama į tolygų "Nepriklausomos Lietuvos" kiekį. Mūsų "Jaunime, budėk!" trijulė (V.A., LG ir G.Ž.) su savo talka platindavo gimnazistų ir studentų tarpe. Felicijos Bortkevičienės įtaka bei ryšiai, o taip pat ir pagarba jai mano akyse ryškėjo ir tapo labiau suprantama.

Leidinys "Jaunime, budėk!" neilgai tegyvavo — keturiolikai numerių pasirodžius, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos, kiek vėliau ir Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto narių suėmimai įklampino ir vieną iš mūsų "Jaunime, budėk!" trijulės. Buvome mat visi trys drauge ir LLKS kuopelių organizatoriai gimnazistų tarpe. Be savo leidinuko, dar reguliariai platinome "Nepriklausomą Lietuvą" ir "Laisvės Kovotoją". Tiražas: 100-200 egzempliorių, o kartais ir daugiau. Suėmimams prasidėjus, Felicijos Bortkevičienės vaidmuo kilo. Joks tolimesnis žingsnis nebuvo daromas pirma neatsiklausius jos nuomonės, nepasitarus arba galimybių su ja neapsvarsčius.

Tėvą vokiečiams suėmus, Felicija Bortkevičiene buvo pirmoji, kuriai ši žinia buvo pranešta. Ne be jos ryšių sužinota, kad Gestapo viršininkas Fuksas (chemijos daktaras, bolševikų 1945 m. pagautas Latvijoje ir pakartas) buvo aistringas filatelistas. Pusantrų metų įvairiomis progomis jam buvo parduodami, dovanojami ir keičiami pašto ženklai. Per pusantrų metų įvairiais būdais, taip pat ne be Felicijos Bortkevičienės  pagalbos,  atsirasdavo  šiam reikalui ir dalis lėšų ženklams įgyti. Ir štai 1944 metų pradžioje, rytų frontui braškant, Felicijos Bortkevi-čienės nuomone, Fuksas buvo pakankamai paruoštas klausimui, ar nebūtų laikas dr. Kazį Grinių — vyrą ir tėvą — grąžinti namo. Prašymo tekstą Lietuvos generaliniam gubernatoriui von Rentelnui padiktavo pats Gestapo viršininkas ir netrukus tėvui buvo leista grįžti iš ištrėmimo.

Suimtų Vliko narių tarpe buvo ir B.B., kurio suėmimo metu aš su krūva tik atspausto trylikto "Jaunime, budėk!" numerio, stebuklingai išvengiau Gestapo slapukų ir B.B. suėmusio gestapininko šveicoriaus. Ir vėl Felicija Bortkevičienė buvo klausiama, ar nevertėtų mėginti B.B. gelbėti pašto ženklais. Bortkevičienė nebuvo tikra: dr. Kazys Grinius dar tebesąs ištremtas; dėmesį naujam asmeniui parodžius, dr. Fuksas galįs taip pat savo išvadas padaryti, tad aiškaus atsakymo ir nuomonės ji nebeturėjo; galėjo tik patarti būti nepaprastai atsargiems. Sprendimą padarė motina. Ji nesigailėjo nei juodoje rinkoje parūpintos kavos, nei prancūziško konjako, nei pagaliau ilgai ieškotų pašto ženklų. Tačiau jos pastangos buvo bevaisės, ir Fuksas palankumo šiuo atveju nerodė, pažymėdamas, kad B.B. vaidmuo kovoje prieš Reichą esą daug didesnis, negu jį pažinoję manė.

Tuo laiku vienas mano trijulės narys atsidūrė kalėjime. Jis įkliuvo bene šeštadienį, seseriai su Čiurlionio ansambliu iš Vilniaus atvažiavus koncertuoti į Kauną. Iki to laiko pusiau slapstėsi, nes pora kartų namuose jo ieškojo nepažįstami vyrai. G.Ž. grįžus koncerto proga į Kauną, jis panaudojo savo namų greičiausiai sekamą telefoną su manim susisiekti ir už pusvalandžio buvo namuose suimtas. Teko ir man keliems mėnesiams iš namų dingti. Dingau pagal mūsų susitarimą, kad, vienam įkliuvus, kiti tęs darbą, bet pasišalins iš aplinkos. Mano dingimas nepraėjo Fukso nepastebėtas — jis nebematąs manęs dirbančio kieme. Jo pastabą supratome tik 1944 m. liepos mėnesį, kai gerokai įtūžęs gestapininkas Frey liejo savo pasipiktinimą, kad, girdi, Fuksas niekad neleidęs manęs suimti... Turbūt ir čia turiu, kaip daugelis kitų, būti dėkingas Felicijos Bortkevičienės nuojautai bei patirčiai, nes jeigu ne ji, ar ne pašto ženklų "dovanos", tai ir mano paties likimas galėjo būti kitoks. Kaip vėliau paaiškėjo, Gestapas jau kitą dieną po mūsų bendrininko suėmimo visą kaltę suvertė ant manęs, net už darbus, apie kuriuos nė sapnuote nesapnavau. Tardymo užrašų, deja, nemačiau, bet kartoju mūsų bendrininko pasakojimą 1945 metais Bamberge.

Trumpi atsiminimų fragmentai niekad nenušvies didelių nuopelnų žmogaus gyvenimo. Fragmentai neat-kurs šios paprastos, pilkas, nespal-vingas sukneles dėvėjusios moteriškės, kurios dvasiniai sugebėjimai šimteriopai prašoko jos kuklią ir išorėje nepretenzingą išvaizdą. Džiaugiuos, kad man teko Feliciją Bort-kevičienę bent iš tolo pažinti. Tegul ji ramiai ilsisi tautoje, kurią mylėjo ir kuriai ji visą gyvenimą paskyrė!
Liūtas Grinius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai