| |
|
|
|
ŽURNALO "ATEITIES" IDEOLOGINĖ APŽVALGA |
 |
 |
 |
|
Parašė KĘSTUTIS TRIMAKAS
|
1946 — 1981 MININT DVIGUBĄ SUKAKTI
1911 m. vasario mėnesį Kaune buvo išspausdintas pirmas Ateities numeris kaip mėnesinio laikraščio Draugijos priedas. 1913 m. Ateitis tapo savarankišku leidiniu. Ji buvo skiriama mokslus einančiam jaunimui. Leidėjas prof. Adomas Jakš-tas-Dambrauskas nurodė, jog joje bus siekiama tiesos, grožio ir labo (gėrio), o Maskvos studentas Pranas Dovydaitis "Ateitininkų" vardu "Trijuose pamatiniuose klausimuose" kvietė visus, norinčius visa atnaujinti Kristuje, burtis apie ją.1 Šis mėnesinis žurnalas su 1915-1916 ir 1940-1946 metų pertraukomis leidžiamas iki šiol, šiemet švenčia 70 metų gyvavimo sukaktį.
Ateitis, kaip ir visas apie ją besiburiančių ateitininkų sąjūdis, siejamas su lietuvių tautos krikščioniškuoju atgimimu XX amžiuje. Pirmiausia, kaip jaunimo žurnalas, Ateitis telkė, būrė, ugdė ir brandino lietuvių jaunimo talentus bei pajėgas. Žurnalo redaktoriais buvo Pranas Dovydaitis, Jonas Grinius, Leonas Bistras, Juozas Brazaitis (Ambrazevičius), Antanas Vaičiulaitis, Antanas Maceina, Kazys Bradūnas ir kiti.
Savo pirmuosius bandymus ar jaunų dienų kūrinius Ateityje spausdino prozininkai-beletristai Antanas Vaičiulaitis, Juozas Grušas, Aloyzas Baronas; filosofai Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius; poetai Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Vytautas Mačernis, Kotryna Grigaitytė, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Julija Švabaitė ir kiti
Ateitis atliko žymų vaidmenį, ne tik puoselėdama jaunus talentus, bet ir kultūrindama mokslus einantį lietuvių jaunimą. Žurnalas buvo ne parapijinis laikraštukas, bet plačiai paplitęs nepriklausomos Lietuvos moksleivijoje leidinys.
Lietuvoje Ateitis ėjo 28 metus, tremtyje — nuo 1946 metų, t.y., 35 metus. Taigi šiemet ji švenčia ne tik 70 metų jubiliejų, bet ir 35 metų už Lietuvos ribų gyvavimo sukaktį.
Nors šioje dviguboje sukaktyje derėtų plačiai peržvelgti visą Ateities nueitą kelią, tačiau, ribojami vietos ir laiko, tenkinsimės jos tremties-išeivijos apžvalga, ypač kad šis laikotarpis yra mums artimesnis, aktualesnis, tebesitęsiąs ir mus tebeveikiąs. Apžvalgoje mūsų žvilgsnis kryps ypač į du svariuosius Ateities dėmesio polius — Lietuvą ir Kristų.
Rūpestis tauta ir tėvyne
Rūpestis savo tauta ir tėvyne Ateityje buvo nuo pat pradžios. Tačiau pirmoje Ateityje nebuvo išspausdinta nė vieno patriotinio žodžio. Mat ji buvo pradėta leisti rusų valdomoje Lietuvoje, gavus leidimą iš rusų valdžios spausdinti Draugijos priedu. Bet koks valdžiai nepatinkąs lietuvių patriotinis pasireiškimas galėjo būti Ateities uždarymo priežastimi. Pradžioje apie tautinius tikslus ir uždavinius reikėjo skaityti "tarp eilučių" — Ateities giliausi rūpesčiai buvo nukreipti į tautą ir tėvynę. Tai buvo matyti ir iš Ateities leidėjų darbų: pvz. Adomas Jakštas-Dambrauskas ne kartą nukentėjo nuo valdžios dėl lietuvių spaudos, o Pranas Dovydaitis buvo vienas iš Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Iškovojus nepriklausomybę, tautiškumas tuoj buvo viešai įrašytas kaip vienas pagrindinių ateitininkų principų.
Be tėvynės kitame krašte
Nuo Sovietų Sąjungos naujos okupacijos 1944 m. į Vakarus iš Lietuvos pasitraukę, kitataučių kraštuose atsidūrę tautiečiai pasijuto neįprastoje situacijoje. Į juos veikė likusi tėvynė su pagrindiniu tautos kamienu ir naujas gyvenamasis kraštas su kitataučių aplinka bei kultūra. Buvimas tarp tų dviejų polių kėlė įtampą, nelengvai išsprendžiamą konfliktą, aštrino apsisprendimo bei užsiangažavimo reikalą. Visa tai stipriai atsispindėjo tremtyje atkurtoje Ateityje; pvz. žr. kad ir į šį kontrastą: iš vienos pusės nutautėjimui išrandama "mirtinos nuodėmės" sankcija (Alfa Su-šinskas2), iš kitos — kitų pasipiktinimui lydint, iškeliami lietuvybės "mitai" (Feliksas Jucevičius3).
Pradžioje tremtiniams-pabėgėliams joks išgyvenimas nebuvo toks stiprus, kaip tėvynės praradimas. Geležinei uždangai esant stipriai saugojamai, žinios iš ten beveik neprasiskverbdavo.
Apie Lietuvos kraštą ir praeitį
Buvo bandoma išlaikyti gyvą tėvynės prisiminimą. Ateityje buvo spausdinamos žinios apie Lietuvos kraštą — apie Nevėžį (St. Kolupaila4), Žemaičius (St. Kolupaila5), Lietuvos pajūrį (A. Bendorius6), Užmarį (A. Bendorius7).
Buvo rašoma ir apie Lietuvos praeitį, pavyzdžiui — apie Lietuvos valstybės įkūrimą (A. Šapoka8), senovės lietuvių tikėjimą (A. Mažiulis9).
Tačiau tokie straipsniai netrukus praretėjo ir su laiku visai išnyko. Jų vietą užėmė kiti, daugiau besirišą su dabartimi.
Pirmi gyvi žodžiai iš ten
Rašiniai iš pačios tėvynės pradžioje buvo retenybė. Ateityje bene pirmasis buvo išspausdintas "Lietuvos partizano žodis": "Laisvės kova, nemenkėdama dėl gausumo aukų ir kraujo, vis aršėja. Broliai, išbaigę amuniciją, susisprogdina, kad neatpažintų veidų. Tuo apsaugojama šeimos nariai . . . Mes kviečiame Jus ir visą orutinį pasaulį padėti kovoje prieš 'išlaisvintojus' ".10
Išspausdinami ir kiti Vakarus slapta pasiekę rankraščiai: partizanų dainos,11 vienos lietuvaitės eilėraščiai,12 Sibiro lietuvaičių maldos.13 Tas maldas apibūdindamas, J. B. taikliai pastebi: "Pirmame okupacijos dešimtmetyje reiškėsi ginkluotas pasipriešinimas; antrame . . . pasipriešinimo dvasia . . . pasirinko naują priemonę — kultūrinę, religinę . . ,"14
Religinis-tautinis pasipriešinimas su laiku pagimdė Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kroniką ir kitą pogrindžio spaudą.
Renkant žinias iš ten
Vos vos retkarčiais sulaukiant pro geležinę uždangą prasiskverbiančių gyvų žodžių, žinios apie okupuotos Lietuvos, ypač tenykščio jaunimo, padėtį buvo renkamos iš įvairių šaltinių ir spausdinamos Ateityje: apie jaunimo atsparumą (J. Sav.15), apie Sibire kalinamus jaunus lietuvius (laiškai su jais kalinto vokiečio16), savarankiškos lietuvių studentų nuotaikos (Edvardas Šulaitis, pasinaudodamas Vytauto Rimkevičiaus romanu "Studentai" ir tenykštė spauda17), apie moksleivių gyvenimo sąlygas okupuotoje Lietuvoje (Rimantas Gaida18).
Kronika ir kita pogrindžio spauda
Dar praėjo dešimtmetis — ir religinio-tautinio pobūdžio pasipriešinimas okupuotoje Lietuvoje pagimdė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Jai pasiekus Vakarų pasaulį, Ateitis buvo viena pirmųjų atskleidusi jos vertę ir skatinusi ateitininkus ją skaityti ir platinti (Kęstutis Trimakas19).
Pasinaudojant Kronikos medžiaga, kai kurių okupuotos Lietuvos sričių — pvz. jaunimo pasipriešinimo (Aloyzas Pakalniškis20), dvasiškijos (Jonas Kuprys21) atvaizdavimas pasidarė realesnis ir gyvenimiškesnis.
Paskutinių metų Ateityje apie Lietuvos padėtį rašoma ar ištraukų iš tenykštės pogrindžio spaudos dedama kone kiekviename Ateities numeryje.22
Apie padėtį okupuotoje Lietuvoje
Atsiradus daugiau žinių ir tuo pačiu didesnei galimybei, imta giliau ir faktiškiau spręsti apie okupuotos Lietuvos padėtį. Vytautas Vardys nagrinėjo, kaip sovietų sistema paveikia tautiečius okupuotoje Lietuvoje,23 Algirdas Landsbergis — kokios sąlygos rašytojui kurti ir funkcionuoti.24
Prie gilesnio ir faktiškesnio padėties įžvelgimo prisidėjo ir iš ten neseniai pasitraukusieji, kaip Tomas Venclova, kuris analizavo lietuvių valdininkų nuotaikas, motyvus ir laikysenas sovietinėje sistemoje.25
Heroizmo pavyzdžiai
Tremties-išeivijos pradžioje heroizmo pavyzdžių buvo ieškoma tautos praeityje (J. K-KA26 ) gi kovos dvasia buvo laikoma lietuvių tautos egzistencijos svarbiausiu veiksniu (Zenonas Ivinskis27).
Surinkus pakankamai faktų apie prieš okupantus nukreiptą ginkluotą pasipriešinimą, Ateityje pasirodė kovoje kritusiųjų partizanų heroika. Vladas Ramojus rašė: "Kad istorinė Lietuvos laisvės kovotojų-partizanų pokario dešimtmetyje vesta Lietuvos laisvės kova neliktų tik tuščiu retoriniu burbulu, jaunajai skaitytojų kartai cituoju vieną epizodą iš savo naujausios knygos 'Kritusieji už laisvę' antrojo tomo, kur atsispindi ateitininko partizano kovos kelias ir mirtis".28
Prasiskverbiant autentiškoms žinioms, Ateityje imta spausdinti apie gyvų asmenų heroizmo pavyzdžius tautos laisvinimo pastangose: Simo Kudirkos šuolis į laisvę,29 Viktoro Petkaus nepalaužiama asmenybė ir nelaisvės auka siekiant laisvės,30 Nijolės Sadūnaitės didvyriška dvasia ir laikysena Sibire.31
Lankymasis tėvynėje
Naujas ryšys su tėvyne susidarė, atsiradus galimybei aplankyti Lietuvą. Žinant okupanto kėslus viską panaudoti savo naudai, Lietuvių išeivių visuomenėje nuomonės skyrėsi — lankyti kraštą, ar ne. Ateitininkų tarpe aiškią persvarą ėmė nuomonė šia galimybe atsargiai ir sąmonin-
Prel. Aleksandras Dambrauskas — Adomas Jakštas, 1911 m. išleidęs pirmąjį Ateities numerį.
gai pasinaudoti (Antanas Maceina32).
Ateities puslapiuose imta spausdinti kraštą aplankiusiųjų pasisakymai. Charakteringai pareiškė moksleivė Augusta Šaulytė: "Gal svarbiausias kelionės įspūdis buvo pajautimas, kad Lietuva ir jos žmonės tikrai egzistuoja. Anksčiau ją pažinau tiktai iš knygų ir mačiau per miglas. Dabar. . . turiu tikrai gyvą ryšį su Lietuva ir jos žmonėmis".33
Po kelių studentų pasisakymų padaryta tokia išvada: "Visi matė Lietuvos nelaisvę ir skirtumą tarp valdžios reklamuoto fasado ir nepatenkintų žmonių nuotaikų. Daugumas grįžo sustiprėję lietuvybėje. Nė vienas nebuvo suklaidintas. Ta prasme atsilankymai okupuotoj Lietuvoj krikščio-niškai-lietuviškai sąmoningiems studentams ateitininkams yra teigiamas reiškinys" (Kęstutis Trimakas34).
Kitame krašte
Karo metu pasitraukę iš Lietuvos, tautiečiai atsidūrė kitataučių kraštuose, daugiausia Vakarų
Vokietijoje. Po karo atsirado galimybė emigruoti į kitus kraštus, ypač į Jungtines Amerikos Valstybes. Pirmieji žvilgsniai į Ameriką — atsargūs ir nelabai palankūs.
Ten niekas nelaukia, rašo J. Brazaitis: atvykusieji išnaudojami fiziniam darbui, intelektualai net nepageidaujami, tik Bažnyčia užstoja. Jo išvada: "nusileisti į dirbančiųjų žmonių masę, bet sykiu pakilti aukščiau jos savo tautine individualybe . . . atsiremti į religines ir tautines tradicijas".35
Jau pasiekus Amerikos krantus, pirmieji įspūdžiai — mišrūs. Pr. Naujokaitis iškėlė pavojų Amerikoje, kontrastų krašte, "tapti miniažmogiu ir paprastu miesčioniu".36 Vytautas Žvirzdys (Vardys) metė atvirą žvilgsnį į Ameriką, jos kultūrą ir čia esančius lietuvius; ateitininkų uždavinys — įsijungti čia, bet laikinai; kelionės tikslas — Lietuva.37
Netrukus Antanas Sužiedėlis pastebėjo, jog atvykusiųjų lietuvių žvilgsnis į Ameriką turi būti objektyvesnis — ir Amerikoje yra gero, tik reikia atvirai matyti ir tai priimti, kad būtų galima gėrio pasisėmus parvežti į Lietuvą.38
Laikui bėgant ir neatsirandant galimybės Lietuvai tapti laisvai, tremties pradžioje daugelio turėtas ir Ateityje išreikštas tikslas "pasiruošimas tėvynės atstatymui"39 imamas modifikuoti, pvz. Vincas Bartusevičius teigė, kad dabar reikia ne ruoštis grįžti į Lietuvą (neaišku, ar iš viso tai bus įmanoma), bet pasauliui priminti apie Lietuvai daromą žalą ir kurti meną, literatūrą ir mokslą.40
Toks teigimas, atrodo, buvo įsidrąsinusiojo viešas pareiškimas, kas jau, jei ne visų, tai bent daugelio tikroviškai buvo jaučiama. Vyresnioji karta ėmė susigyventi su mintimi, kad gyvenamasis kraštas tampa ilgalaike, gal ir pastovia gyvenviete, o jaunajai kartai — kraštas, kuriame išsimokslino, užaugo, gal net ir gimė — taigi su kuriuo rišosi visa gyvenimo asmeninė praeitis, dabartis ir pramatoma ateitis.
Nežiūrint to, tiems, kurie iš anksčiau buvo ateitininkai ir tokie liko, bei tiems, kurie jau užsienyje ateitininkų eilėse užaugo, jų pačių lietuviškumas, Lietuva ir lietuvių tauta buvo ir išliko asmeniškai reikšmingi. Savo organizacijoje ir lietuvių visuomenėje, nors ir ne Lietuvoje, jie rado lietuviškumo salas. Ateityje atsispindėjo tarpusavyje jų sprendžiamas klausimas apie savo padėtį — lietuvių ne Lietuvoje.
Kas mes esame?
Klausimas, kas jie yra, lydi visus apie save sąmoningai galvojančius žmones. Toks klausimas visą laiką lydėjo ir tebelydi iš sovietų okupuotos Lietuvos pasitraukusius tautiečius, besiburian-čius apie Ateitį. Nuo atsakymo, kas jie yra, priklausė ir apsisprendimas, ką daryti.
Juozas Brazaitis jau 1948 m. statė klausimą: "Kas esam? ar esam tie, kurie pabėgom, ar tie, kurie pasitrankėm? Pabėgom nuo baimės ir kančios? Kaip karys iš fronto? Ar pasitraukėm, kaip tie, kurie nori pakeisti frontą ir iš naujų pozicijų kovoti su priešu?"41 Autorius aiškiai norėjo, kad mes jaustumės ir būtume kaip tie, kurie pasitraukė kovoti su priešu iš naujų pozicijų.
Panašiai pareiškė ir Juozas Eretas: "Kadangi pačioje tėvynėje nebebuvo galima kovoti už tuos idealus — krikščionybę, tautybę ir humanizmą — kuone visa šviesuomenė buvo priversti apleisti savo kraštą".42 Ir jis tikėjosi, kad mes iš naujo pasiryšim tęsti kovą už tuos idealus.
Taigi, vadinant save laikinai su tikslu pasitraukusiu, buvo norima pabrėžti, jog buvo sąmoningai ir su kovos tikslu apsispręsta palikti okupuojamą tėvynę. Antra vertus, tolygiai buvo vartojamas (kaip ir visoje tuometinėje visuomenėje) kitas, pasyvesnis "tremtinių" vardas, pabrėžiant nenorėtą Lietuvos palikimą (nors iš tikro niekas iš tėvynės netrėmė).
Laikui bėgant, "ištrėmimo" ir "tremties" sau prisitaikymas darėsi vis problemiškesnis. Imta daugiau vartoti "išeivių" ir "išeivijos" sąvokas. Pavyzdžiui, Vincas Bartusevičius, 1967 m. redefi-nuodamas uždavinius, vartoja "išeivių" ir net "emigracijos" sąvokas.43 Vis dėlto "tremtinių" sąvokos sau prisitaikymas Ateityje randamas ir vėliau (pvz. Ateitininkų Federacijos 1968 m. atsišaukime).
Išeivijos sąvoka randama prieinamesnė ir jaunesniajai kartai, kaip tvirtino ne vienas iš jų tarpo, pvz. Audrius Tadas Klimas, siūlydamas ne "lietuvio" ar "amerikiečio", bet "lietuvio išeivio' tipą.44
Tremtiniai?
Tremties ar netremties dilema stipriausiai sužaibavo 1975 m. viename minčių pasikeitime. Dr. Antanas Maceina savo viešame laiške Ateitininkų Federacijos vadui dr. Petrui Kisieliui tvirtino: "Išsiugdyti bei išlaikyti ryškią tremties sąmonę, neįtaigaujamą ir nesužalotą duoneliautojo pagundų, yra dabar ateitininkuos likimas".45 Jis tokiu būdu surišo tremties sąmonės neturėjimą arba praradimą su duoneliavimu ir galutinai su ateitininkijos išėjimu "pensijon". Į šį laišką atsiliepusieji — jų tarpe ir tuometinis (ir dabartinis) Ateitininkų Federacijos dvasios vadas kun. Stasys Yla bei tuometinis Ateitininkų Sendraugių Sąjungos pirmininkas (ir dabartinis Ateitininkų Federacijos vadas) Juozas Laučka — to ryšio nepripažino, o tremties sąmonę ar jos sąvoką dėl vienos ar kitos priežasties laikė netinkama. Yla siūlė "išeivystę" ar "keleivystę", Laučka — "už Lietuvos ribų gyvenančius".46
Savo atoliepyje Maceina kėlė klausimą: "Atgrasą tremties sąmonei bei būsenai ateitininkų atoliepiuose ir žadina baimingą nuojautą: ar nebus čia tik prasidėjęs nejautrumas mūsų tautos nelaimei?"47
Tada parodžiusieji "atgrasą" tremties sąmonei ar sąvokai įvairiomis progomis savo rūpesčiu bei darbu buvo taip pat parodę daug jautrumo mūsų tautos nelaimei. Tad tos "atgrasos" versmės tenka ieškoti kitur, t.y. jų argumentuose; štai S t. Yla tremties būseną ir sąmonę vadina "statika" ir siūlo, jo nuomone, platesnę "išeivystę" ar "keleivystę"48; Juozas B. Laučka sakėsi, kad nei jis, nei jo šeima, nei jaunasis išeivijos atžalynas nebuvo ištremti ir todėl, nebūdami ir nesijaus-dami tremtiniais, negalėtų būti ateitininkais, kurie, pagal Maceiną, turėtų turėti "tremties sąmonę".49 Čia aiškiai matyti, kad nei Yla, nei Laučka nepritarė Maceinos bandymui išplėsti "tremtinio" sąvoką, ją priskiriant visiems lietuviams, negalintiems grįžti į pavergtą Lietuvą. Ir tikrai, nepritarti tokiam "tremtinio" sąvokos išplėtimui nėra tas pat, kaip neturėti jautrumo mūsų tautos nelaimei.
Vėliau L. Dambriūnas padarė šias išvadas: "pretenzingas tremtinio vardas daugumai nėra pateisinamas jokia prasme . . . Išeivių jaunimas objektyviai nebėra nei išeiviai, o tik . . . išeivių vaikai". Nežiūrint to, pagal jį, jaunimas "krikščioniškoje dvasioje . . . turi galimybių susikurti idealistinę pasaulėžiūrą bei gyvenimožiūrą ir tuo būdu tapti savo tėvų žemės gynėjais".50 Pagal jį, tremties sąmonė jiems ne tik nebūtina, bet, realiai žiūrint, negalima.
Kiek skirtingai į tai pažvelgė K. Trimakas: "Tremties sąmonė taip pat žadintina, nes ji bent pas kai kuriuos gali išreikšti patį aukščiausią prisirišimo laipsnį prie savo tėvynės. Tačiau reikia skaitytis ir su faktu, kad ne visi pabrėžia tą patį; pavyzdžiui, kad šalia tremtinio sąmonės gali būti ir 'kitur gyvenančio' (t.y. dėl tėvynės vergovės kitur apsisprendusio gyventi) sąmonė. Praktiška išvada: 1. pirmiausia akcentuotinas yra nenutraukiamas mūsų ryšys su tauta, kad mes
Prof. Pranas Dovydaitis, suredagavęs pirmąjį Ateities numerį ir buvęs Ateities redaktorium iki 1915 m. Jis taip pat nuo 1934 iki 1940 m. pasirašydavo Ateities leidėju ir redaktorium.
esame visos lietuvių tautos dalis; 2. kreiptinas mūsų visų dėmesys į pavergtos tėvynės padėtį, žadintinas rūpestis, skatintinos pastangos tą vergovę mažinti, švelninti ir pašalinti".51
Už lietuvybės išlaikymą
Kuo ilgiau gyvenome nebe savame krašte, kitataučių aplinkoje, tuo labiau grėsė pavojus nutausti. Šis pavojus buvo nuolat keliamas. Nuolat buvo pabrėžiamas reikalas išlaikyti ir ugdyti lietuvybę.
Imta kalbėti apie pareigą išlaikyti lietuviškumą (J. K-a52) ir apie pašaukimą (A. Kasiulai-tis53), nurodyti patriotizmo ir tautiškumo pagrindai (J. Gobis,54 A. Gražiūnas,55 Rimvydas Šlia-žas56), išryškinti apsisprendimo argumentai (Rimvydas Šliažas57).
Pramatant mišrių šeimų pavojų nutausti, Ateityje atspausdinama 1949 m. Studentų Ateitininkų Sąjungos suvažiavimo griežta rezoliucija prieš sudarančius tautiniu požiūriu mišrią šeimą: "Visi SAS ribose veikią vienetai yra įpareigojami tokius narius šalinti iš ateitininkų tarpo".58 Taip buvo prieš 30 metų. Šiandien padėtis kiek pasikeitusi: ir anketiniai duomenys parodo, kaip kartais nelengva surasti lietuvį vedybinį partnerį (Vita Mu-sonytė59).
Kalba
Kalba yra svarbiausioji komunikacijos priemonė. Ateityje iškeliamas reikalas kalbą vertinti, išsaugoti ir išlaikyti gryną (Stasys Barzdukas60). Nurodoma kalbos reikšmė lietuvių jaunimui pasaulyje (Klemensas Jūra61).
Praktiška nauda vadovaujantis, buvo iškelta sugestija į šeimos namus įvesti mokyklinės (t.y. krašto, pvz. anglų) kalbos ribotą naudojimą ir ją geriau išmokti (K. Kudžma62). Prieš šią sugestiją buvo stipriai pasisakyta (Jonas Vaitkevičius63).
O ką daryti su lietuviškai nekalbančiais arba labai silpnai kalbančiais? Ar juos priimti į ateitininkų organizaciją? Ką galima būtų daryti padedant jiems išmokti lietuviškai geriau kalbėti? Šie klausimai buvo labai atsargiai ir tikroviškai paliesti Ateityje iš įvairių kampų.64 Į ateitininkų organizaciją priimami lietuviškai nekalbantieji tik su sąlyga, kad jie mokysis lietuvių kalbos ir jiems bus galima sudaryti galimybę jos mokytis.
Tarp tėvynės ir gyvenamojo krašto
Iki šiol nebuvo prieita prie vieno visiems priimtino savęs ir savo padėties apibūdinimo tėvynės ir gyvenamojo krašto atžvilgiu. Ir nebus prieita, nes skiriamės savo padėtimi ir apsisprendimu. Vyresniesiems lengviau laikytis lietuvybės, bet jaunesniajai, čia užaugusiai ar net gimusiai kartai, juntančiai didelę ir vis didėjančią gyvenamojo krašto įtaką, darosi vis sunkiau apsispręsti būti lietuviu. Ryškinamas reikalas apsispręsti. Kartu ryškinama galimybė, jog įmanoma gyventi kvėpuoti, veikti, kurti ir net klestėti tarp dviejų kultūrų.65
Buvo laikas, kada anuometinės jaunosios kartos jautriausios asmenybės idealistinės intuicijos momente "be tėvynės" padėtyje įžvelgė didelę prasmę: Arūnas Liulevičius — neprisirišus dalintis viskuo su kitais,66 Jonas Boguta — atsipalaidavus nuo žemės, savo asmens šaknis įleisti į Dievą.67 Vienaip ar kitaip, prie žemės prisirišusiems tai vargiai buvo suvokiama.
Laiko atžvilgiu "nutolusiai" ar net niekada nematytai Lietuvai tegalima tik vėl iš naujo pabusti: pajusti joje gyvenančius tautiečius, dar daugiau — jos laisvei besiaukojančius laisvės kovotojus. Ir tuo būdu pati Lietuva su savo pačiomis kilniausiomis aspiracijomis yra tuo "didžiuoju Prasmeniu", "kuris šildo, skatina, tiek mūsų sielą, tiek mūsų kūrybą, tiek santykius tarp savęs" (Antanas Maceina68) — dar daugiau, ryžtą ir veiklą padėti tautiečiams jų laisvinimosi pastangose.
Tuo pačiu tas didysis Prasmuo — Lietuva, tauta ir iš jų sklindanti dvasia padės gyvenamajame krašte atlikti didį uždavinį — "nesu-nykti trąša svetimuosiuose, o išsiskleisti pasaulyje Lietuvos žiedu — kurti dvasinės erdvės Lietuvą pasaulyje, išlaikant ištikimybę tai tautai, iš kurios kilome" (dr. Juozas Girnius69).
Angažuojantis Kristui
Ateitis buvo pradėta leisti vien tik angažuojantis Kristui. Tas angažavimasis turėjo aprėpti viską — veiklą, kūrybą ir patį gyvenimą (žr. pirmoje Ateityje Adomo Jakšto-Dambrausko leidėjų vardu tartą žodį, kur Ateities tikslais nurodomi tiesa, grožis ir labas, bei Prano Dovydaičio 'Tris pamatinius klausimus", kur už Kristų pasisakantieji kviečiami visa atnaujinti Kristuje70).
Tokia Ateitis stengėsi būti nepriklausomoje Lietuvoje, o taip pat, kai ji buvo atgaivinta trem-tyje-išeivijoje. Vyt. Žvirzdžio (Vardžio) vadovaujamos pirmosios tremtinės Ateities redakcijos žodyje sakoma: "Mes žinome, kad Kristaus atmetimas yra žmonijos nuosmukio priežastis . . . Europa pagimdė nacizmą, bolševizmą ir pasuko į sužvėrėjimą, kurio aukos ir mes esame . . . todėl, kad žmogus nuo krikščionybės bėgo ir ją paniekino . . . mūsų didžioji Viltis ir Vadas . . . yra Kristus . . . Stengsimės skatinti Kristaus idealo meilę, nes mes per daug turime patyrimo, kad susižavėtume netikrųjų pranašų skambiais žodžiais".71
Taip aiškiai už Kristų pasisakiusioje Ateityje krikščioniškoji mintis niekada nebuvo svetima. Pažymėtina, kad jos puslapiuose ją skleidė lygiai dvasiškiai, lygiai pasauliečiai. Pastarųjų susigyvenimas su ta mintimi tam tikra prasme yra charakteringas Ateities bruožas, kuriam pradžią davė jos pirmasis redaktorius ir daugiau negu nuolatinis bendradarbis Pranas Dovydaitis, nuolat joje rašęs įvairiomis, bet ypač krikščioniškomis temomis.
Ir tremtyje, Vytauto Žvirzdžio pirmosios redakcijos įvadiniame žodyje aiškiai pasisakius už
Prof. Stasys Šalkauskis, Ateitininkų Federacijos pagrindinis ideologas ir vadas (1927 - 1930), nuo kurio mirties (1941.XII.4) sueina 40 metų.
Kristų — mūsų Viltį ir Vadą, Ateityje buvo pakartotinai siekiama tą užsiangažavimą pagrįsti tiek idėjomis, tiek gyvenimu. Krikščionybę esant ne abstrakčią nuo gyvenimo atitrūkusią idėją, bet patį sukrikščionintą gyvenimą pabrėžė Juozas Girnius jau pačiame pirmame tremtinės Ateities numeryje.72 Lyg toliau tą minties giją tęsdamas, Antanas Maceina aiškino, jog "ateitininkas yra moderninės kultūros jungėjas su Krikščionybe, atnaujindamas šią. kultūrą Kristaus dvasia".73 Lyg tam patvirtinti jis vėl sugrįžta prie temos, kad krikščionybė yra ne žodis, bet gyvenimas, Įsikūnijimu ir Evangelija "antrasis žmogaus sukūrimas", "dabartinė nauja mūsų būtis", o visas pasaulis yra didžiulis krikščioniškųjų darbų laukas".74 Vėliau Antanas Maceina vėl sustoja prie Kristaus kaip gyvenimo mato.75 Prie Kristaus, kaip pasaulio ir žmogaus atnaujintojo meile, susimąsto ir kun. Gintautas Sabataitis, S.J.76
Į ateitininkų, kaip Kristaus Karaliaus karių akciją Bažnyčioje, visuomenėje ir tautoje, tradicinėmis akimis pažvelgia O. Bačkienė.77 Gi Gediminas Kijauskas, S.J., žiūri gelmėn į Dievo įsikūnijimo paslaptį ir į Dievo bei žmogaus dialogo paslapties atidengimą kasdienybėje.78
Šių laikų dviguba slegiančia nuotaika stengiasi nusikratyti Arūnas Liulevičius; ekonominio, daiktuose paskendusio žmogaus nusivylimą79 ir sukilėlio maištavimą80 iškeičia į artumą Kristui, Jį skelbiant ir nešant į gyvenimą.
Pasauliečių apaštalavimas
Viena minties gija toliau lietė ir vystė katalikų akcijos bei pasauliečių apaštalavimo temas. K. Vyt. Zakarevičius aptarė katalikiškosios akcijos žymes: dvasios pirmavimą, visuotinumą ir antgamtiškumą,81 o dr. A. Baltinis — katalikiškos akcijos globėjo ir idealo šv. Pranciškaus Asyžiečio veiklos pobūdį, savo dvasine įtaka būti 'Visuomeniniu žemės atnaujintoju".82 Pasauliečio vaidmenį, kai kurias sąlygas (pvz. būti Bažnyčioje) ir pavyzdžius (Kotryną Sienietę ir Dantę) svarstė kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C.,83 o dabarties Bažnyčioje pasauliečio padėtį ir kai kuriuos uždavinius išeivijoje ryškino Vytautas P. Vygantas.84
Bažnyčia dabartyje
A. Noskūnas, M.I.C., aptarė tradicines Bažnyčios žymes,85 Gediminas Kijauskas, S.J. — Pauliaus VI encikliką apie Bažnyčią Ecclesiam suam,86 Jurgis Šarauskas — skirtingus žvilgsnius į Bažnyčią.87
Vykstant Vatikano II visuotiniam suvažiavimui, parodoma nemaža susidomėjimo — informacija (kun. Audrys Bačkis,88 A.A.,89 dokumentacija (suvažiavimo dokumento "Bažnyčia moderniajame pasaulyje" lietuviško vertimo išspausdinimu90) ir palyginimu, jog nemaža suvažiavimo "naujų" idėjų ateitininkų vadovai, kaip Šalkauskis, Kuraitis, vysk. Reinys, Maceina, jau daug anksčiau turėjo ir vykdė (kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C.91). Ateitininkų dauguma pritarė Vatikano II suvažiavimo reformoms (Kęstutis Trimakas92). Vatikano II suvažiavimo nuotaikos pagautas, Arūnas Liulevičius džiaugėsi: "Niekada taip nebuvo smagu būti kataliku, kaip šiom dienom... Pagaliau junti, kad Bažnyčia esame visi".93 Ir dalinosi naujomis idėjomis, kad Bažnyčia — tai "Dievo šeima", ne "Dievo kariuomenė", ne "monarchija", ir jai laikas nusikratyti pasenusiais, paauksuotais blizgučiais ir titulais.
Kiek vėliau po Vatikano II suvažiavimo buvo atspausdintas įdomus, argumentuotas vieno kunigo iš okupuotos Lietuvos straipsnis, kuriame teigiama, jog "delsti Vatikano II nutarimų įgyvendinimą reiškia plėsti dechristianizaciją", o "Bažnyčią lydi nesėkmės, galbūt, ne nuo padarytų, bet daugiau nuo nepadarytų reformų" — viena jų — vietoj didelių parapijų ir vyskupijų, į Bažnyčią sugrąžinti "mažas kaimenes".94
Dar radikalesnius pakeitimus Bažnyčios santvarkoje, nuostatuose ir nusistatymuose siūlė Jurgis Šarauskas.95 Jam atsakė vyskupas Vincentas Brizgys.96
Be to, Ateityje buvo siekiama informuoti apie šiuolaikinėje Bažnyčioje ir bendrai krikščioniškajame pasaulyje veikiančius sąjūdžius: jaunų krikščionių darbininkų — žosistų (Arūnas Liulevičius97), charizmatikų (A. Nockūnas, M.I.C.98), krikščionių vienijimosi (Kęstutis Trimakas99), atsinaujinimo (Kęstutis Trimakas100), tradicionalistų (Kęstutis Trimakas101), focolare (kun. Aug. Steig-vila, M.I.C.102; Kostas Paulius103), už geresnį pasaulį ir kt. (kun. Simas Razmus104).
Dvasios vadovai su plunksna
Kun. Alfa Sušinskas, plačiai bendradarbiavęs Ateityje dar nepriklausomoje Lietuvoje, savo pirmame rašinyje tremties jaunimui išvedžiojo: "Tikinčiųjų į Dievą — daug... Bet gyvenančiųjų pagal Dievą — jau mažiau... gyventi pagal Jį — yra valios, gyvos aukos, atsižadėjimo ir net kančios kelias; ir šis kelias grindžiamas tik tvirtumu".105 Nuo to laiko jis ėmė vėl Ateityje rašyti, įvairiais būdais nurodyti, kame glūdi jauno charakterio tvirtumas. 1953-1960 m. kiekviename numeryje jis rašė trumpus, aiškius, neretai aštrius rašinius, aptariančius idealą ar pasmerkiančius kokią negerovę. Jo rašinių pavadinimai: "Milžinų dvasia", "Smegenys ir raumenys", "Apie ropojantį vyrą", "Šviesiu žvilgsniu, ryžtinga valia", "Ereliu aukštyn", "Rozalija bučiuojasi su papūgomis" ir kt. Taip kun. Sušinskas tapo rašyto žodžio didžiuoju jaunimo apaštalu.
Antruoju rašyto žodžio apaštalu Ateities puslapiuose buvo Jonas Kidykas, S.J., buvęs Studentų Ateitininkų Sąjungos, o vėliau ir Ateitininkų Federacijos dvasios vadas. 1960 m. į du savo pastatytus klausimus — "Ar dar tie patys?"106 ir "Perdaug religijos?"107 — atsakęs neigiamai, trejus metus kone kiekviename numeryje svarstė dažniausiai tiesiogiai religinius klausimus, dažnai atsakydamas į tuolaikinius užmetimus krikščionybei (pvz. "Nemodernus Kristus?"108, "Kiek modernūs modernieji?"109), o kartais nurodydamas krikščionio uždavinius ir tikėjimo vertę (pvz. "Įsigilinkime į savo didybę"110).
Trumpesniais periodais savo plunksna religinėmis temomis yra švystelėję ir kiti ateitininkų dvasios vadai: Vytautas Pikturna (1950), Tomas Žiūraitis, O.P. (1951-1952), Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. (1953), Jonas Petrėnas (1954), Vytautas Bagdanavičius, M.I.C., (1966).
Siekiant atsinaujinimo
Siekiant visa atnaujinti Kristuje, be abejo, buvo vis jaučiamas reikalas pirma atnaujinti save. Tas reikalas buvo Ateityje kartkarčiais atsimenamas, linksniuojamas. Ryškiau tuo reikalu rašė kun. Stasys Yla — "grįžti į pilną ir gyvą Dievą",111 atnaujinti asmeniškai save, gyvenimo kovą ir mokslo bei religijos santykį.112
Primygtinis kvietimas pasigirdo prieš devintąjį ateitininkų kongresą. Kęstutis Trimakas tada teigė: "Plyšys tarp mūsų idealo ir mūsų veiklos bei kasdienybės yra pasidaręs toks didelis, kad būtų savižudiška, jį matant, neiškelti ir sau patiems nepriminti, kad mes, nors vardu krikščionys ir ateitininkai, skurstame prie pat neišsemiamų dvasinių turtų ir kad turime nugalėti tik savo nerangumą jais atsigaivinti ir su kitais pasidalinti".113
O buvo su kuo pasidalinti. Ne tik su lietuvių išeivių visuomene, bet ir su tautiečiais okupuotoje tėvynėje, valdžios alinamais ir persekiojamais už religiją. Neseniai ateitininkų gyvavimo 65-erių metų sukaktyje jų idėjos draugai -ės iš okupuotos Lietuvos specialiu laišku priminė, kad "tėvynė nebereikalinga materialinės pagalbos... Šiandien mums reikalingas jūsų su mumis dvasinis bendravimas. Atėjo vieni kitų dvasinio praturtinimo metas".114
Tada K. Trimakas klausė: "Ar esame pajėgūs tokiam dvasiniam bendravimui ir praturtinimui, kuris sklistų iš mūsų eilių į dvasiškai varžomą okupuotą tėvynę?"115
Krikščioniškojo atsinaujinimo reikalą, reikšmę bei gyvenimą liečiančias gaires ryškino K. Trimakas.116 Į atsinaujinimo pagrindus Šv. Rašte pašvelgė kun. Antanas Rubšys,117 o į Gyvosios dvasios sąjūdžio užuomazgą nepriklausomoje Lietuvoje — ses. Ona Mikailaitė.118 Ateityje imta spausdinti krikščioniškojo atsinaujinimo dienų dalyvių pasisakymus.119 Naujame "Polėkių" skyriuje pradėta telkti medžiaga ir žinios renginių, "kurių tikslas yra žmogiškas taurumas, dvasinis gilėjimas, krikščioniškas atsinaujinimas".120
Kun. dr. Kęstutis Trimakas, dabartinis Ateitie* redaktorius
Į pilnutinę asmenybę
Ateityje, kaip ir ateitininkų sąjūdyje, religija niekada nebuvo siaurai suvokta, atitrūkusi nuo žmogiško gyvenimo, kasdienybės neliečiąs pamaldumas ar "puošmena", uždėta žmogiškumui (kaip tvirtino dr. Jonas Adomavičius121). ". . . žmogaus asmeniui vystantis — žmoniškėjant, religija gali būti pati tinkamiausia, jo visą asmenį jungianti galia" (Kęstutis Trimakas122), persunkianti jo visą gyvenimą.
Šis sąjūdis visada rūpinosi pilnutine asmenybe. "Ateitininkija sukūrė . . . pilnos asmenybės viziją" (dr. Justinas Pikūnas123). Į ateitininkų eiles tiksliausiai galėjo būti patraukti tie, kurie pastebėjo vispusiško žmogiškumo siekį — "sujungti futbolą su Mišiomis ir šachmatus su mišparais" (Antanas Sabaliauskas124).
Svarstyti jau nepriklausomoje Lietuvoje, pilnutinės asmenybės bruožai ir reikšmė buvo iš naujo keliami išeivijoje (pvz. J. Kavaliūnas,125 dr. Adolfas Darnusis126). Nepasitenkinant bendru jos charakterizavimu, buvo gilinamasi į jos atskirus aspektus, kaip charakterį (P. Skrodenis,127 pasaulėžiūrą (Simas Sužiedėlis128), inteligentiškumą (dr. Justinas Pikūnas129), savęs kūrybą (Arūnas Liulevičius130).
Tačiau savęs ugdymo neužteko. Reikėjo pažvelgti ir kokios įtakos veikia į mus šiais laikais.
Žvelgiant į dabarties dvasią
Laikų dvasia — atmosfera, kuria kvėpuoja šių laikų žmonės, o neretai ir mes patys. Kartkarčiais Ateityje būdavo kreipiamas dėmesys į šiems laikams charakteringas idėjas, kryptis, nuotaikas bei laikysenas. Paprastai jos būdavo ne tik aprašomos, bet ir pasveriamos.
Apie amžinų vertybių persvarą, nesivaikant kas madinga ir "modernu", rašė Simas Sužiedėlis,131 apie asmens individualybę, atsveriančią masės įtaką — Ramūnas Girnius132 ir Saulius Kuprys,133 apie šiais laikais besikryžiuojančias pasaulėžiūras — Simas Sužiedėlis,134 apie šių laikų moralinę maišatį,135 iškreiptą laikyseną lyties atžvilgiu,136 pragmatinį natūralizmą137 ir šių laikų studentus veikiančias idėjas138 — dr. Antanas Paškus. Charakteringus laiko polinkius ir jų įtaką mums aprašė dr. Antanas Sužiedėlis.139
Buvo pažvelgta ir į žmonijos ateitį: optimistiškai su Teilhard de Chardin žvelgiant į žmonijos pažangą (Arūnas Liulevičius140), o taip pat realiai su "Future Shock" autorium Alvin Tof-fleriu stebint ir svarstant dabarties ir ateities greitėjančios kaitos įtaką žmonijai ir mums patiems (Kęstutis Trimakas141).
Šnekta tarp jaunesnių ir vyresnių
Ateitis buvo "vieta", kur susitiko jaunoji karta su vyresniąja. Tarp šių dviejų kartų atstovų atsirado daugiau ar mažiau atvirų pasisakymų.
Ateityje nuo pat išeivijos pradžios ėmė susidaryti tiems pasisakymams palanki atmosfera. Vyresnieji parodė nuoširdaus rūpesčio jaunimu. Jaunimas atsiliepė. Vienu tokių jaunimo atsiliepimų galima laikyti moksleivių Jūratės Juozevičiū-tės ir Zitos Acalinaitės žvilgsnį į šių laikų tėvų ir vaikų santykius.142 Jaunimo santykius su vyresniaisiais kedeno dr. Justinas Pikūnas pašnekesyje su moksleiviais.143
Paskutiniųjų poros metų laikotarpyje pasirodė dar stipriau išmąstytų vienas kitą papildančių, komentuojančių ar ir kitaip pasisakančių straipsnių, tiek iš jaunesniosios, tiek vyresniosios kartos.
Jaunosios kartos atstovas Viktoras Nakas savo straipsnyje "Jaunimas — mūsų šventoji karvė" siekė to, kad vyresnieji į jaunimą žiūrėtų realiau — nei jų vadų neidealizuojami, nei jiems ne-uždėdami "kolektyvinės atsakomybės" naštos už visą jaunimą.144 Kitas jaunas akademikas dr. Linas Sidrys, apkaltino vyresniąją kartą neįsileidžiant jaunosios kartos pajėgių žmonių į atsakingas visuomenines pareigas.145 Į šiuos pasisakymus atsiliepė vyresniosios kartos visuomenininkas Leonardas Valiukas, teigdamas, kad jaunimui durys yra atviros — tik jis turi imtis konkrečių darbų.146 Gi kitas vyresnysis visuomenininkas, Vytautas Vaitiekūnas, pripažindamas jaunimą nesant tik senimo buvusios jaunystės duplikatu, vis dėlto siūlė dabartiniam jaunimui savitai 1. žadinti išeivijos istorinę sąmonę, 2. įsisąmoninti dvilypį — Lietuvai ir gyvenamajam kraštui — lojalumą, 3. plėsti išeivijos bendravimą su tautos kamienu, 4. pabrėžti Lietuvos valstybingumą, 5. demonstruoti patriotizmą, ir 6. išsiugdyti idealistinius nusiteikimus ištverti ištikimybėje išeivijos tautiniams uždaviniams.147
Šie pasisakymai yra tikrai vertingo vyresniosios ir jaunesniosios kartų dialogo pradžia.
Statant tiltus
Šalia pastangų apimti visa, kas gera, Ateityje buvo siekiama paduoti ranką visiems geros valios ir gėrio siekiantiems žmonėms — suprasti kitus, užmegzti pokalbį, statyti tiltus.
Tai pasireiškė ypatingai kitų krikščionių atžvilgiu, sekant Vatikano II-ojo suvažiavimo ekumeninę dvasią. Ateitis ne tik ėmė gvildenti krikščionių suartėjimo klausimus, bet visoje lietuvių išeivių spaudoje buvo pirmoji ir iki šiol vienintelė, kuri, būdama katalikų sąjūdžio žurnalas, įsivedė periodinį skyrių "Protestantų požiūriu", spausdinantį protestantų autorių aiškinamuosius straipsnius (skyrių vedė Eugenius Gerulis148).
Protestantų ir katalikų ekumeninių rašinių tarpe randamas retos dviašmenės išminties, didelės krikščioniškai ekumeninės tolerancijos žodis — evangelikų reformatorių superintendento kun. Povilo Dilio "Šiluvos Marijos koplyčia".149
Ateityje randama pastangų ieškoti sprendimų lietuvių probleminiams santykiams su kitomis tautomis: žydų (Arkadijus Vinokūras,150 Kęstutis Trimakas151) ir lenkų Pranas Razminas152).
Jono Šoliūno "Žygyje per Alabamą"153 aprašymas yra lietuvių išeivių spaudoje bene vienintelis toks negrų teisių užstojimo atvejis, deja, iš dalies nustojęs savo teigiamos įtakos, įstačius jį į klaidingą "arba Dainava, arba Alabama" ginčų kontekstą. Tik tikras ateitininkų krikščioniškai humanistinis žvilgsnis sugebėjo tame ginče atitinkamai patvirtinti ir tautinę ištikimybę, ir humanistinį atvirumą (dr. Juozas Girnius,154, Romualdas Kriaučiūnas155).
Visuomeniniai rūpesčiai
Ateitis niekada nebuvo užsidariusi vien ateitininkų reikaluose. Tiesa, kai ji buvo taikoma vien moksleiviams, suprantama, jos akiratis susiaurėdavo; tačiau, kai ji vėl būdavo skiriama visiems ateitininkams, jos žvilgsnis prasiplėsdavo ir paliesdavo platesnius visuomeninius rūpesčius, reikalus ir renginius.
Praeityje ypač buvo kreipiamas dėmesys į lietuvių išeivių jaunimo padėtį bei platesnį or-ganizavimąsi tiek atskirų kraštų, tiek pasauliniu mastu (Augustinas Idzelis156, Petras V. Kisielius,157 Kęstutis Trimakas159). Ateitininkiškajam jaunimui aktyviai dalyvaujant ir organizuojant, pasaulio lietuvių jaunimo kongresai, ypač du paskutinieji, buvo išskirtinai išsamiai aprašomi ir analizuojami (III-ajam kongresui buvo skirtas 1976 m. 4 nr., o IV-ajam — 1979 m. dvigubas 9-10 nr.; žr. tuose nr. Petro V. Kisieliaus kongresų analitinius reportažus.159).
Iš jaunųjų visuomenininkų taško (Viktoras Nakas160 ir Gabija Juozapavičiūtė161) žvelgiama į į pasaulio lietuvių centrus bei veiklą. Kartais specialus dėmesys būdavo nukreiptas į lietuvių ryšius bei bendruomenes atskiruose kraštuose (Klemensas Jūra bei Petras V. Kisielius162 ir kun. Juozas Šeškevičius163 — apie Pietų ir Šiaurės Amerikos lietuvių ryšius; specialus Ateities 1980 m. 3 nr. — apie Suvalkų Trikampio lietuvius .
Specialiuose žurnalo numeriuose išeivių spaudoje išskirtinai buvo aprėpti du dideli renginiai: 1977 m. demonstracijos Washingtone už žmogaus teises Pabaltijyje (1978 m. 1 nr.) ir Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos suvažiavimas Detroite 1980 m. (1980 m. 10 nr.). Pasigėrėtinai išsamiai buvo apžvelgta ir Vilniaus universiteto steigimo 450 m. sukaktį mininti Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimo programa (Aušrelė Liulevičienė164), o taip pat spaudos pokalbyje iš skirtingų taškų pažvelgta į galimybę steigti lituanistinę katedrą viename iš Šiaurės Amerikos universitetų.
Užsklandai
Su pagrindu tvirtinama, kad Ateitis atliko svarbų vaidmenį nepriklausomoj Lietuvoj. Jos įtaka neišmatuojama ugdant jauną lietuvišką katalikišką kartą. Tačiau Ateitis yra atlikusi nemažą vaidmenį ir tremtyje-iše i vijoje — ir tai kur kas sunkesnėse sąlygose, spausdinama nesavam krašte ilgiau negu tėvynėje.
1951 m. steitininkų sąjūdžio 40 m. sukaktyje istorikas prof. Zenonas Ivinskis, išvardijęs ateitininkų pirmuosius stipresnius veiklos pasireiškimus Šiaurės Amerikoj, pabaigoje pridėjo: "jau nekalbant apie Ateitį"165 (Ateitis buvo tada neseniai peržengusi per Atlantą ir pradėjusi reguliariai eiti).
Tada Ivinskis pastebėjo: "Ateitininkai Šiaurės Amerikos kontinente, atrodo, taps tuo lietuviškai-katalikiškos kultūros žvirgždu, kurio nepajėgs sumalti amerikonėjimo girnos,\166 Tai buvo istoriko "pranašystė" ir kartu vilties išraiška, kurios pagrindą jis pats nurodė: "Ateitininkai ten turėtų tapti tikruoju lietuvybės nugarkauliu, kuris taip prasmingai prieš 40 sujungė tautybę ir religiją". Ir tada jis,paaiškindamas iš kur ta "nugarkaulio" stiprybė, vėl atkreipė žvilgsnį į pirmoje Ateityje išspausdintus Prano Dovydaičio žodžius: "Šiame savęs atnaujinimo procese Kristus yra mums reališkiausią iš visų realybių".167
Ši 1946-1981 m. Ateities apžvalga bent dalinai atskleidžia, kaip dvasinė stiprybė tiek vyresniosios, tiek jaunesniosios kartų buvo telkiama ir semiama 35 metų būvyje, ieškant, randant ir dalijantis prasme bei pašaukimu būti ištikimais Kristui ir Lietuvai.
Čia spausdinama specialiai Aidams paruošta tremtyje — išeivijoje leidžiamos Ateities 1946-1981 m. idėjinė apžvalga, kuriai akstiną davė Ateities jubiliejiniame kongrese žurnalo 70 metų sukakties akademijoje rugsėjo 5 d. Chicagoje skaityta paskaita "Ateitis — ateitininkų iššūkis ir veidrodis. 1946-1981" (spausdinama šių metų Ateities 9-10 nr.).
1 Ateitininkai, "Treji pamatiniai klausimai", 1911, 1, 6.
2 Alfa Sušinskas, "Didysis kriminalas", 1953, 8, 182.
3. Feliksas Jucevičius, "Lietuviškos buities mitai", 1966, 4, 80.
4 Prof. St. Kolupaila, "Nevėžis", 1950, 7, 5.
5 Prof. St. Kolupaila, "Per Žemaičių kraštą", 1952, 4, 80.
6 A. Bendorius, "Lietuvos pajūris", 1951, 4, 123; 5, 148.
7 A. Bendorius, "Pasakingasis Užmaris", 1951, 6, 175.
8 A. Šapoka, "Lietuvos valstybės įsikūrimas ir Mindaugas", 1951, 3, 102.
9 A. Mažiulis, "Senovės lietuvių tikėjimas", 1951, 7, 196.
10 Lietuvos partizano žodis, 1948, 3-4, 11.
11 Partizanų dainos, 1948, 5-6, 16.
12 Lietuvaitės eilėraščiai iš Lietuvos, 1957, 3, 58.
13 J. B., "Sibiro lietuvaičių maldos", 1959, 2, 25.
14 Ten pat.
15 J. Sav., "Lietuvoj jaunimas laikosi", 1954, 3, 60.
16 Sibire buvusio vokiečio laiškai, "Jie buvo jauni ir nepalaužiamai vieningi", 1956, 7, 155.
17 Edvardas Šulaitis, "Jaunimo kelias dabartinėje Lietuvoje", 1959, 1, 28.
18 Rimantas Gaida, "Dabartinis Lietuvos mokinių gyvenimas", 1962, 2, 41.
19 Kęstutis Trimakas, "Antai . . .", 1975, 2.
20 Aloyzas Pakalniškis, "Lietuvos jaunimo priešinimasis okupantams", 1976, 2, 67.
21 Jonas Kuprys, "Dvasiškija Lietuvoje", 1976, 3, 84.
22 Pvz. "Tikintysis lietuvis okupuotoje tėvynėje", 1981, 1-2, 22.
23 Vytautas Vardys, "Kaip sovietų okupacija paveikia tautiečius", 1975, 10, 300; 1976, 1, 15.
24 Algirdas Landsbergis, "Rašytojo padėtis dabartinėje Lietuvoje", 1981, 7, 248.
25 Tomas Venclova, "Lietuvis valdininkas tėvynėje", 1981, 4, 116.
26 J. K-KA, "Lemtis ir heroiškumas mūsų tautos istorijoje", 1950, 1, 10.
27 Zenonas Ivinskis, "Kova — lietuvių tautos egzistencijos svarbiausias veiksnys", 1950, 4-5, 10.
28 Vladas Ramojus, "Lietuvos rezistencijos kelias", 1970,
2, 34.
29 Simas Kudirka (pasisakymai), "Už laisvę verta rizikuoti", 1975, 2, 52.
30 Tomas Venclova, "Viktoras Petkus", 1978, 7, 224.
31 1980 m. 8 nr. — dedikuotas Nijolei Sadūnaitei. Turinyje: Nijolės Sadūnaitės laiškai iš Sibiro, K. Trimako str. "Nijolė Sadūnaitė prieš komunistinės priespaudos grėsmę" ir kt.
32 Prof. Antanas Maceina, "Laiškas Ateitininkų Federacijos vadui dr. Petrui Kisieliui", 1975, 2, 36.
33 Augusta Šaulytė, "Įspūdžiai iš kelionės į Lietuvą", 1970, 6, 182.
34 Kęstutis Trimakas, "Antai . . .", 1975, 3, 67; studentų ateitininkų pasisakymai "Okupuotą tėvynę aplankius", 1975, 3, 73; 4, 107.
35 Juozas Brazaitis, "Kai tėvynė yra tremtinio mintyse", 1948, 7.
36 Pr. Naujokaitis, "Mes turime išlikti lietuviais", 1950, 7, 3.
37 Vytautas Žvirzdys, "Pakeliui į namus", 1950, 2, 2.
38 Antanas Sužiedėlis, "Apie Lietuvos laikrodį ir Amerikos kultūrą", 1952, 3, 58.
39 Ateitis, "Į skaitytoją", 1946, 1, 1.
40 Vincas Bartusevičius, "Išeivijos uždavinių redefinicija", 1967, 4, 97.
41 Juozas Brazaitis, "Kai tėvynė yra tremtinio mintyse", 1948, 7, 2.
42 Juozas Eretas, "Pasiryžti ar pasiduoti?", 1965, 5, 123.
43 Vincas Bartusevičius, ten pat.
44 Audrius Tadas Klimas, "Reikia kurti 'lietuvį išeivį' ", 1975, 6, 167.
45 Prof. Antanas Maceina, "Laiškas Ateitininkų Federacijos vadui dr. Petrui Kisieliui", 1975, 1, 10.
46 Kun. Stasys Yla ir Juozas B. Laučka, "Atsiliepimai į prof. Antano Maceinos laišką", 1975, 2, 39.
47 Antanas Maceina, "Atoliepis į atoliepius: Protestas ir tremtis", 1975, 4, 104.
48 Kun. Stasys Yla, ten pat.
49 Juozas B. Laučka, ten pat.
50 L. Dambriūnas, "Ateitininkijos būtis išeivijoje", 1976,
3, 79.
51 Kęstutis Trimakas, "Antai . . .", 1975, 4, 99.
52 J. K-a, "Tautiškumas ir jo ugdymas", 1948, 5-6, 5.
53 A. Kasiulaitis, "Ateitininko tautinis kelias", 1953, 7, 156.
54 J. Gobis, "Patriotizmo pagrindai", 1952, 2, 25.
55 A. Gražiūnas, "Kodėl privalau likti lietuvis", 1958, 2, 34.
56 Rimvydas Šliažas, "Tautiškumas", 1961, 2, 30.
57 Rimvydas Šliažas, "Apsisprendžiu už tautą", 1963, 4, 80.
58 1949 m. SAS suvažiavimo rezoliucijos, 1948, 2, 15.
59 Vita Musonytė, "Vaikinų ir mergaičių draugystė" (anketos daviniai), 1980, 8, 273.
60 Stasys Barzdukas, "Musų tėvų šalis, gimtoji kalba ir mes", 1950, 1, 1.
61 Klemensas Jūra, "Lietuvių kalbos reikšmė pasaulio jaunimui", 1976, 4, 126.
62 Kęstutis Kudžma, "Mokyklinės kalbos reikalu", 1957, 3, 59; "Mokyklinė kalba šeimoje", 1957, 6, 134.
63 Jonas Vaitkevičius, "Nekirskime šakos, ant kurios sėdime", 1957, 5, 100.
64 Pasisakymai, "Lietuvių kalbos klausimu", 1980, 4-5, 143; 10, 345.
65 Lilė Gražulienė, Elena Bradūnaitė, Almis Kuolas, Kęstutis Sušinskas, Antanas Dambriūnas, Emilija Pakštaitė, "Kūrybingas jaunuolis dviejų kultūrų sankryžoje", 1976, 1, 3.
66 Arūnas Liulevičius, "Tremtis — nelaimė ar palaima jaunimui?", 1962, 4, 81.
67 Jonas Boguta, "Žmogus be Šaknų", 1964, 7, 165.
68 Prof. Antanas Maceina, "Laiškas . . .", 1975, 2, 36.
69 Dr. Juozas Girnius, "Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje", 1965, 6, 150.
70 Ateitininkai, "Treji pamatiniai klausimai", 1911, 1, 6.
71 Ateitis, "Į skaitytoją", 1946, 1, 1.
72 Juozas Girnius, "Krikščionybė ir gyvenimas", 1946, 1, 6.
73 Antanas Maceina, "Kas yra ateitininkas", 1949, 1, 1.
74 Antanas Maceina, "Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?", 1950, 4-5, 2.
75 Antanas Maceina, "Kristus kaip gyvenimo matas", 1967, 10, 291.
76 Kun. Gintautas Sabataitis, S.J., "Krikščioniškas naujumas", 1966, 4, 87.
77 O. Bačkienė, "Kristus Karalius ir ateitininkai", 1961, 8, 238.
78 Gediminas Kijauskas, S.J., "Didysis Dievo ir žmogaus dialogas", 1969, 10, 286.
79 Arūnas Liulevičius, "Prasmės beieškant", 1957, 8, 169.
80 Arūnas Liulevičius, "Sukilėlis ir apaštalas", 1959, 3, 57.
81 K. Vyt. Zakarevičius, "Katalikiškosios akcijos pobūdis organizacijose", 1949, 2, 1.
82 Dr. A. Baltinis, "Šv. Pranciškus ir katalikiškoji akcija", 1955, 8, 169.
83 Kun. Vyt. Bagdanavičius, M.I.C., "Pasauliečio vaidmuo Bažnyčioje", 1952, 1, 10.
84 Vytautas P. Vygantas, "Pasaulietis Bažnyčioje", 1964, 10, 236.
85 A. Nockūnas, M.I.C., "Bažnyčios žymės", 1958, 5, 97.
86 Gediminas Kijauskas, S.J., "Išganymo dialogas", 1964, 7, 162.
87 Jurgis Šarauskas, "Skirtingi žvilgsniai į tą pačią Bažnyčią": I — Institucinis modelis, 1977, 2, 47; II — Bažnyčia kaip mistinė bendruomenė, 1977, 3, 84; III — Bažnyčia kaip sakramentas, 1977, 4, 118; IV — Bažnyčia kaip šauklys, 1977, 5, 156; V — Bažnyčia kaip tarnas, 1977, 5, 158.
88 Kun. Audrys Bačkis, "Vatikano II visuotinis Bažnyčios susirinkimas", 1963, 3, 50.
89 A. A., "Ketvirtasis aktas", 1965, 7, 179; "Baigėsi Bažnyčios susirinkimas", 1965, 9-10, 238.
90 "Bažnyčia moderniame pasaulyje", 1966, 1, 19 (tęsinys keliuose kituose numeriuose).
91 Kun. Vyt. Bagdanavičius, M.I.C, "Ateitininkai ir Vatikano susirinkimas", 1967, 7, 194.
92 Kęstutis Trimakas, "Jubiliejinių metų Ateities anketa — 3: Bažnyčia mūsų įsitikinimu", 1976, 6, 196.
93 Arūnas Liulevičius, "Nerami dvasia", 1964, 8, 193.
94 Kunigas iš okupuotos Lietuvos, "Nerimas Bažnyčioje",
1976, 8, 283.
95 Jurgis Šarauskas, "Atsinaujinimo ateitis: Tolimesnės galimybės", 1978, 4, 113 ir 5, 149.
96 Vysk. Vincentas Brizgys, "Pastabos prie kun. J. Šarausko minčių", 1978, 5, 152.
97 Arūnas Liulevičius, "J.O.C.", 1961, 1, 5.
98 A. Nockūnas, M.I.C., "Negesinkime dvasios", 1976,7, 250.
99 Kęstutis Trimakas, "Krikščionių vienijimosi sąjūdis", 1979, 4, 110.
100 Kęstutis Trimakas, "Atsinaujinimo sąjūdžiai", 1979, 6, 188.
101 Kęstutis Trimakas, "Tradicionalistų sąjūdis", 1980, 1, 4.
102 Kun. Aug. Steigvila, M.I.C., "Židinys", 1964, 4, 98.
103 Kostas Paulius, "Focolare sąjūdis", 1980, 6, 192.
104 Kun. Simas Razmus, "Kovon už geresnį pasaulį", 1963, 10, 248.
105 Alfa Sušinskas, "Tvirtas kaip ąžuolas, švelnus kaip motinos širdis", 1949, 1, 8.
106 Tėv. J. Kidykas, S.J., "Ar dar tie patys?", 1960, 2, 64.
107 Tėv. J. Kidykas, S.J., "Perdaug religijos?", 1961, 5, 112.
108 Tėv. J. Kidykas, S.J., "Nemodernus Kristus?", 1961, 8, 243.
109 Tėv. J. Kidykas, S.J., "Kiek modernūs modernieji?",
1961, 9, 278.
110 Tėv. J. Kidykas, S.J., "Įsigilinkime į savo didybę",
1962, 8, 218.
111 Stasys Yla, "Atnaujinimo šauksmas", 1949, 3, 6.
112 Stasys Yla, "Instaurare: Ko mes siekiame ir kokiu būdu", 1957, 7, 145.
113 Kęstutis Trimakas, "Į krikščioniškąjį atsinaujinimą", 1976, 7, 234.
114 Okupuotos Lietuvos ateitininkų sveikinimas. 1975, 8. 225.
115 Kęstutis Trimakas, ten pat. 235.
116 Kęstutis Trimakas, "Krikščioniškas atsinaujinimas", 1978, 2, 44.
117 Kun. Antanas L. Rubšys, "Atsinaujinti: Ką mums skelbia Evangelija", 1978, 3, 80.
118 Sesuo Ona Mikailaitė, "Gyvosios dvasios pėdomis", 1978, 8, 262.
119 Pvz. Clevelando studentai, 1976, 7, 254; Chicagos studentai, 1977, ir Montrealio ateitininkai, 1977, 6, 199, Toronto vyr. moksleiviai ir Clevelando studentai, 1977, 7, 235.
120 "Polėkiai, 1980, 8, 287.
121 Dr. Jonas Adomavičius, "Žmogus visų pirma turi būti žmoniškas", 1977, 6, 184.
122 Kun. dr. Kęstutis Trimakas, "Krikščionišku atsinaujinimu siekiame", 1977, 6, 186.
123 Dr. Justinas Pikūnas, "Kodėl būti ateitininku?", 1972, 1, 6.
124 Antanas Sabaliauskas, "Kodėl aš esu ateitininkas?", 1947, 1, 15.
125 J. Kavaliūnas, "Pilnutinės asmenybės bruožai", 1949, 3, 2; 4, 4.
126 Dr. Adolfas Darnusis, "Jauna krikščioniškoji asmenybė — tautos viltis", 1970, 9, 292; 10, 332.
127 P. Skrodenis, "Charakteris", 1948, 5-6, 12.
128 Dr. Juozas Girnius, "Apie pasailėžiūrą", 1967, 5, 128.
129 Dr. Justinas Pikūnas, "Inteligentas ir jo uždaviniai", 1970, 7, 199.
130 Arūnas Liulevičius, "Tu kuri savo gyvenimą", 1964, 3, 50.
131 Simas Sužiedėlis, "Kas modernu ar nemodernu", 1959, 10, 241.
132 Ramūnas Girnius, "Masė ir asmuo", 1964, 3, 56.
133 Saulius Kuprys, "Masinė visuomenė ir jos žmogus, 1972, 4, 105.
134 Simas Sužiedėlis, "Pasaulėžiūra mūsų laikų įtampoje", 1959, 4, 89.
135 Antanas Paškus, "Moralinė maišatis", 1977, 5, 145.
136 Antanas Paškus, "Senutė, seksas, meilė ir vedybos", 1968, 6, 160; 7, 191.
137 Antanas Paškus, "Pragmatinio natūralizmo bruožai gyve-namoj aplinkoj", 1967, 3, 68.
138 Antanas Paškus, "Ateitininkas studentas laiko dvasios perspektyvoje", 1968, 2, 36.
139 Dr. Antanas Sužiedėlis, "Laiko dvasios iššauka", 1965, 1, 7.
140 Arūnas Liulevičius, "Žmonijos ateitis", 1965, 4, 103.
141 Kęstutis Trimakas, "Kaita, įtampa, keliai ir šunkeliai",
1979, 1, 4.
142 Jūratė Juozavičiūtė ir Zita Acalinaitė, "Tėvų ir vaikų santykiai", 1961, 8, 131.
143 Dr. Justinas Pikūnas, "Jaunimo santykiai su vyresniaisiais", 1968, 9, 254.
144 Viktoras Nakas, "Jaunimas — mūsų šventoji karvė",
1980, 1, 11.
145 Dr. Linas Sidrys, "Kartų iliuzijos", 1980, 6, 190.
146 Leonardas Valiukas, "Laikas baigti 'kartų iliuzijų' taip vadinamus 'debatus' ", 1980, 9, 342.
147 Vytautas Vaitiekūnas, "Ko senimas norėtų iš jaunimo".
1981, 5, 159.
148 Eugenijus Gerulis, "Mišrių vedybų klausimu", 1966, 5, 113; "Šv. Sosto klausimu", 1966, 9-10. 223.
149 Kun. Povilas Dilys, "Šiluvos Marijos koplyčia". 1965. 8, 182.
150 Arkadijus Vinokūras, "Laiškas pasaulio žydų jaunimui". 1979, 9-10. 322.
151 Kęstutis Trimakas, "Antai: Žydai ir lietuviai", 1980, 10, 354.
152 Pranas Razminas, "Ar galimas nors pradinis dialogas su katalikais lenkais?", 1979, 3, 76.
153 Jonas Šoliūnas, "Žygyje per Alabamą", 1965, 4, 91.
154 Dr. Juozas Girnius, "Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj", 1965, 6, 148.
155 Romualdas Kriaučiūnas, "Atvirybė Alabamai, ištikimybė Dainavai", 1965, 6, 159.
156 Augustinas Idzelis, "Lietuvių studentijos dabartinis vaizdas", 1964, 8, 187.
157 Petras V. Kisielius, "JAV Lietuvių Jaunimo Sąjungos padėtis", 1977, 7, 222.
158 Kęstutis Trimakas, "Kokie Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso tikslo pagrindai", 1979, 1, 14.
159 Petras V. Kisielius, "Jam buvo lemta nešti sunkų dvilypės misijos krovinį", 1976, 4, 118; "Jaunimas prabyla", 1979, 9-10, 277.
160 Viktoras Nakas, "Pasaulio lietuvių centrai ir politinė veikla", 1976, 5, 167.
161 Gabija Juozapavičiūtė, "Lietuvių veiklos dinamika: Pasauliniai lietuviškos veiklos centrai", 1976, 5, 164.
162 Klemensas Jūra ir Petras V. Kisielius, "Apie Pietų ir Šiaurės Amerikos lietuvius", 1976, 8, 290; Juozas Šeškevičius, "Mintys iš Brazilijos", 1976, 9, 332.
163 Aušrelė Liulevičienė, "Praeitis priklauso mums: Vilniaus universiteto istorija LKMA auvažiavime", 1980, 3, 87; 4-5, 136.
164 Prof. dr. Zenonas Ivinskis, "Ateitininkija keturių dešimtmečių perspektyvoje", 1951, 2, 42.
165 Prof. dr. Zenonas Ivinskis, "Ateitininkija keturių dešimtmečių perspektyvoje", 1951, 2, 42.
166 Prof. Zenonas Ivinskis, ten pat.
167 Ateitininkai, "Trys pamatiniai klausimai", 1911, 1, 6.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
