Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AKMENUKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PETRONĖLĖ ORINTAITĖ   
Nuo pat aušros miestelis ankstybai prabudo — ūmai tvinsta žmonių aibės. Urmu išsipila jie gatvelėse ir kiemų patvoriais, net būriais pabyra tolyn palei jūros pakrantę. O ypač telkiasi smėlėtoj aikštėj — jos pakraščiu apsenę medžiai šnara, paunksnė masina.
Dievaži, kadgi šiandien ypatinga šventė!

Karalaitė Gintra, dieviškai daili ir geraširdė, kaip sklinda gandai per pasaulį nuo krašto ligi krašto, pirmąkart aplankys šią skurdaus užkampio vietelę. Dar niekada ji čia savo malonaus veido nėra parodžiusi.

Minios žmonių jau laukia tos akimirkos ir vis dar gyvais gumulais atplūsta nuo visų pusių. Tai žvejai, medžiokliai, kaimenių ganovai, daržininkai, įvairūs amatininkai. Su gausiom šeimom šokuoja ir traškiai šūkauja basi vaikai, visaip žaisdami — jiems ypač patinka išeigos pramoga. O visi ieškosi patogesnės vietos, geidžia kuo arčiau pamatyti skaisčiąją Gintrą, kuri savo viešėm teiksis pralinksminti paprastus pajūrio gyventojus.

Jie ankštai grūdasi ir bruzda, smalsumu nerimsta, triukšmu garsinasi. Barzdoti tėvuliai su kaimynais šnekučiuoja, o jaunamartės rankose supa kūdikius ir maldo verkiančius. Kitos gi tupdo savo mažiulius pakojy pailsėti ar pasnausti, mat šįryt buvo anksti kelta. O išalkusiem traukia iš marškono krepšio užkandos — juodos duonytės riekę, ožkos sūrio rėželį ar baltos ropės skiltukę atkiša. Striukos vaikų nosytės godžiai lenda prie valgio, pirštukai griebia, ir tuoj burnutės žiaumoja, graužia morką arba kopūsto lapą kramto.

Minia banguoja ir ūžia, alkūnėm spraudos — tiek jų čia, rodos, nė šiaudui vietos nerastum. Spyriuojasi dėl geresnio sklypelio, kad tik artyn prisislinktų ir gyviau paregėtų pasiilgtą viešnią su jos palyda. Besistumdant ir apsibara draugiškai, vis juoku paklegėdami — šiandien visų širdys geros, taip nenuobodžiai pažmoniu trumpina sau laukimo laiką.

Gudresnieji dar prieš saulėtekį užėmė priekines eiles, geidu juk ir ranka paliesti savo karalaitę! Sako, taip grakšti ir gera, kaip vasaros saulės šypsnys! . . Paaugliai ir vaikėzai lipa ant tvorų arba įsitupia medžiuose — nuo aukštumos ūkauja linksmi ir patenkinti.
—    Dalan! dalan! — suskamba vario varpas, sutūtuoja ilgais vamzdžiais trimitai . . . Tiem aptilus, dar sutirlena linksmutės tošių dūdelės, piemenų rageliai ... O vieškeliu jau atšuoliuoja raiteliai, eiklūs žirgai net prakaitu putoti, jojikų aukštos kepurės avižų varpom tvaska . . . Striklūs arkliukai tik prunkštauja ir žvengia, švaistos širmom uodegom . . .

Visų akis bemat prisega blizganti važiuoklė, devynetu baltų ristūnų įkinkyta. Šviesūs karčiai lyg vėliavom palaidai mataškuoja, o šankios kojos, gerai pakaustytos, iš uolienų žiežirbas skelia! Gretom dar dunda raitų ir važiuotų gausus būrys, net žemę kanopos drebina! . .
Su gailiu grojikų tirlenimu štai iš šilkais pamuštos pasostės pakyla dangiško grožio karalaitė ... Ją apsupę devynios eilės mergaičių — rausvi kaspinai kilpom plaikstos ir vėju klestena, tartum lengvi drugeliai pavasario pievoj. Jos saujom barsto kvapius žiedlapius savo valdovei po kojų, kai ji atžengia artyn spindinčio atlošo kurpaitėm taip šmaikščiai, lyg žemės nesiekdama oru atplaukia . . .

Užkopia ji į pinikais iškaišytą pastovą, čia jos laukia žiedų ir žalumynų pynėm apvingiuo-tas sostas. Žvitriom akim, nelyginant skaidrios žvaigždės, atsigręžia į nutilusią, jūros vilnim liūliuojančią minią . . .

Visoj aikštėj pasklinda širdingi šūksmai ir skardūs sveikinimai:
—    Valio, valio! Mūsų viešpatė! . . Valio deivės Mildos duktė Gintra! Sveikiname ir dėkojame! Tu laimės nešėja, tu gėrio dalintoja! Mūsų kilni karalaitė! Mes mylime tave! ... Ir žavimės tavo gerumu bei grožiu! Dar ilgus metus žibėk mūsų žemei ir — gyvenki saulės dienas! . .

Jinai kilstelia gležnutę ranką, mezginiais ir perlais tviskančią — laimina jos taip pasiilgusią minią:
—    Dėkoju, visiem dėkoju nuoširdžiai! Ir esu laiminga! Jūsų meilė mane džiaugsmu pripildo, man širdį laime sotina! Irgi jums aš linkiu: būkite sveiki ir linksmi, ir sotūs visada! Be skriaudų ir be kančios gyvenkit santaikos palaimoj! Dangus ir žemė derliom dovanom tedžiugina jus dar daugelį metų! . .

Vėlek suūžia minia šūkaudama ir — delnais pleškina, savo linksmumą reikšdama. Šį mirksnį tikrai visi pajuto savy laimės daigą plazdant. . . Ir tapo šilta kiekvieno širdžiai, lyg palietė dievisko spindulio atšvaitas . . .
Iš tiesų, ar ne džiaugsmas savo akim išvysti meiliąją deivės dukrą ir išgirsti iš jos skaisčių lūpų palaimos linkėjimus! Juk ji mojavo mums savo gležna ranka, kuri taip jauki, tartum lelija, besiskleidžianti penkialapiu pumpuru . . .

Jie dar apipila ją spalvingų žiedų ir žalumų puokštėm iš savo daržų ar pievų. Pluoštais skrenda kvapios gegužraibės ir laukų žibuoklės, mėlynukai varpeliai ar aksominiai bijūnai. Rasoti gludučiai nuglosto jai drabužio klostes kaip perlais, o auksinė našlikės galvaitė užkimba už rankogalio ir žybso gyva puošmena. O tie žiedai, tie žalumynai jai taip pritinka — visai panėši į ją pačią, rausvaskruostę jaunutę Gintrą! Jau visas oras rūtų ir diemedžių dvelksmo sklidinas, rods, aikštė ūmai pritvino dangaus gėlių lietumi . . .

Ai, netikėtai . . . Garbingoji viešnia aiktelia sopumu . . .
Stoja tyla, niekas anei krust, anei bruzt. . . Karalaitės laiminanti ranka žemyn glemba, o antroj: skubiai pridengia kairį skruostą: ten kažko suskaudo . . . Jos artimoji palydovė jau laiko saujoj ką — sumišusi dairos į žmones . . . Visi nustebę ir apsigandę, kaip apmirę . . .
—    Mažutis akmenukas! — ištiesia palydovė delną, ir žiūrovai apstyra gėda bei pasipiktinimu. Stūkso niūrūs ir nebylūs, žado netekę . . .

Didžios šventės dalyviai pritrenkti troškiu išgąsčiu: kažkas negero nutiko? Ir ką tik krykštavusios širdys suvirpa baugiai: koks nedorėlis drįso užgauti geraširdę valdovę? Juk ji taip jaunai tyra, ir veidas devyniom saulėm švyti, o drapanos padangių žydriu akina! Jos gi šypsnys vien meilės ir paguodos dovanas dalina . . .

Liūdna karalaitė, jų mylimoji viešpatė. Jautri, kaip žiedlapis, ir meilinga, tarsi aušros vėjelio glosnis . . . Bet jos žvilgsnis dabar nunertas žemėn, lyg pati kalta dėl tos nedorybės. O niekad niekam pikto nėra padariusi. Visiem tik gero linkėjo ir visus laimino dailute ranka, panašia į pirmagimį lelijos žiedą. Kodėl jai mestas akmenėlis į veidą?

—    Tučtuoj surasim piktadarį! — uoliai sujuda sargai ir apstoja žmones, kamantinėja ir tardo. Jie apsupa aikštę nuo visapus, kad tas niekšas nepaspruktų. O, nebijokit, jis bus tuoj sugautas ir nubaustas . . .

Šisai pajūrio miestelis toks mažas, tarp smėlio plikų kalvų ir akmenuoto žvirgždo dirvonų įsiterpęs, ir toks skurdus, jog niekas čia lig šiol nebuvo matęs aukso nei čiupinėjęs šilko. Brangūs daiktai jiem tik pasakose girdimi. Todėl nepriviso čionai vagių nei sukčių, nebuvo gobšuolių nei skriaudėjų ar žudikų . . . Taip tvirtino sargybiniai, visus paeiliui kvosdami. Tuoj paaiškės, sakė jie. Tikriausiai netrukus prisipažins tas, kuris įžeidė dorąją valdovę, nes čia niekas niekad nebuvo melavęs nei veidmainiavęs.

Tie vargingi žmoneliai galėjo kuomet pasi-karščiuot arba supykti. Kokio tūžmo priepuoly dėl teisingo ginčo net susimušti. Bet jie ne melagiai ir ne pasalūnai. Jie nepynioja klastos, o ypačiai — kito tyčiom neskaudina. Juoba savo burnos   neteršia   neteisingu  žodžiu.
—    Aš tai gerai žinau, galiu galvą dėti! — kartojo vienas sargų ir vylės tuoj surasti kaltininką.

Ai, bent staigmena!
Priešais jau stovi liesutis, pašiurusia galvute ir nublukusiu švarkeliu nedidukas bernaitis. Murzinas rankeles padrikai atskėtęs, jis ramiai taria:
—    Aš mečiau akmenuką! . .
Minia net krūptelia, nuostabos priblokšta. Ir nekantriai laukia skubios bausmės.
Karalaitė Gintra, sujaudinta, valandžiukę tyli. Jos balsas visai be rūstumo ir be pykčio, netgi nuolankus, bemaž atsiprašantis, kai ji pagaliau prakalba į jauną nusikaltėlį:
—    Pasakyk, vaikeli, kuo tau nusižengiau? Argi kuo nuskriaudžiau? Aš būtinai atsilyginsiu. Visi žino, esu teisinga, ir niekas nieko nelabo iš manęs nepatyrė. O tavo akys tiesios, ir atviras prisipažinimas rodo — esi doras vaikas. Aš tave myliu, kaip visus kitus, vien gero tau noriu. Argi tikrai ką blogo tau padariau?
—    Taip, tu man bloga, — niūriai atsiliepia vaikiukas susigūžęs. Jo neliksmos akutės betgi tiesiai duriasi į skaistuolės Gintros veidą.
—    Paaiškink smulkiau savo skriaudą, kad galėčiau atsiteisti.

Berniukas protarpį tik mirksi, delniuką gniaužo. Ir ima sakyti, o visi nurimę klausosi.
—    Visas dienas aš būnu čia, šitoj aikštėj. Man šviečia saulė, man žolė žvilga ir žydi. Iš akmenaičių ir žagarėlių statau namelius, žaidžiu su žiogais, kalbinu skubančias skuzdelytes. Kai mano tėtis . . . žvejonėn naktį jūros audroj dingo . . . aš su mama nebeturim savos trobelės nei kiemo. Tik pas kitus siaurutis kampas guoliui. Tai man nėra kur žaisti, saulėj būti. Tiktai čia, anava prie vartų, po šakota egle, velėnos sklypelis — mano karalystė! Niekas lig šiol nekliudė. Juk ir tu turi kiemą ar sodą, kur gali ramiai sau būti ir savaip elgtis. O man šiandien — nebeliko vietos . . . Tavo viešės atėmė mano pamėgtą kampelį. . .

—    Bet... — puikioji viešnia tartum teisinas prieš apskurusį vaikutį: — vos ta viena diena! Galėjai gi savo žaidimus atidėti rytojui? Argi nepatraukė akies šie nauji reginiai? Ir tiekos žmonių aplinkui? Ar nepalinksmino gražūs puošalai ir vainikų pynės? Ogi žirgai blizgiom kamanom, ragelių jaukūs balsai argi nežavėjo tavęs?
Berniūkštis tik šnirptelia saulės nurudinta no-sute ir keliskart sumirksi. Tuo tarpu sargybos viršininkas — jam gėda ir pikta dėl nesmagaus nuotykio — skuba pridurti savo žodį:
—    Labiausiai šiandien čia mus džiugino pati dieviško grožio ir gerumo karalaitė! Visi esame jai amžinai dėkingi . . .
Tačiau vaikeliukas tebėra liūdnas ir — savaip toliau svarsto:
—    Taip . . . Viskas čia gražu. Ir linksma. Tiktai .. . aš negalėjau gaišti nė valandėlės. Anakur patvory, po ta sena egle, pačioj pažemėj, kaip tik skleidėsi pumpurėlis . . . Maža ramunikė, trapus žiedelytis ... Ji atsiveria kaip žvaigždutė ant dulkėtos velėnos. Kaip saulytės žara nusišypso . . . Tada man linksma — tikra šventė! O žiedelio vidury šviečia auksinis pinigėlis, brangus turtas. Sako, už auksą visas laimes žmonės nuperka . . . Tai buvo mano žolynėlis, mano bičiulis, mane guodė, aš jį mylėjau. Bet šiandien — tavo minia nustūmė mane šalin ir . . . purvan sutrypė manąją gėlytę, vienintelį gyvą turtą . . . Tu kalta! žmonės dar beria tau šimtus žiedų, bet jie suvytę tuoj numirs, bus niekam nereikalingi. Raudoni, melsvi ir kitoki pumpurai tau apkrito pečius ir dailų drabužį, bet jie nuskinti jau . . . Jie dejavo ir verkė, taip jiem sopėjo . . . Mano gi ramunytė, vos ėmusi žydėti taip gaiviai, dėlei tavęs žuvo . . . Tu turi savo daržus ir turtus, gauni daug dovanų, o aš — netekau vienintelio nuosavo gražumėlio...

Karalaitės dangiškos akys ašarom sublizga. Ji opiai atjaučia vaikučio skriaudą. Nusiminusi ir sugėdinta, tūno tylom, žemyn nuleista galva. Galiausiai vėl pakelia kaktą:
—    Eik šen, bernaiti! Tu važiuosi su manimi, aš tau atlyginsiu. Kad myli augalus, kad moki juos globoti ... Ir esi teisingas, nebijai tarti tiesų žodi. . . Mano darželiuose pasirinksi daugybę gyvų gėlių, visom spalvom žydinčių. Ir gausi žaidimui draugų: mano laukuose daug zuikučių, pempių ir žiogelių ... O namie katinėliai, švelnūs ir draugiški. Pastogėm kregždės krykštauja, strazdai uosių šakose ulba . . . Viskas bus tavo, ko tik panorėsi iš mano turtų. Ir tuomet — man atleisi šiandienę tavo nelaimę, gerai? Aš labai gailiuosi. . .
Vaikinukas spokso, smailias akis įsmeigęs į stamantrius žirgus, kurie taip neramiai žemę kanopom kapsto. Ir dailiai blizga auksuoti ratų stipinai, ir žvilga puošnios pasostės . . .

—    Tau smagu bus pasivėžinti, — dar paskatina jo smalsumą kilnioji viešnia.
Jisai taria palengva ir tyliai, lyg dar pergalvodamas:
—    Pasivėžinti man . . . tikrai patiktų. Tik . . . ar galėsiu — vėl čia namo sugįžti? Čionai mano žolynai, mano kregždės ... Ir mažučiai gyvūnai, skruzdėlės, sliekeliai, margos boružės — visi manęs pasiges . . .
—    Tavo norai visi bus išpildyti, — truputį nustebusi tuojau patikina geraširdė Gintra. — Tu galėsi parsivežti su savim visas dovanas, kurių tik panorėsi iš manęs . . .

Karalaitė ištiesia varguoliui vaikiukui savo ranką, kuri taip skaisti, kaip lelijos žiedas rytmečio rasoj. Ir vedasi į auksinę važiuoklę . . . Vėl sugroja devyniais balsais ilgavamzdžiai trimitai, vėl juoksmu sutirlena medinės piemenų dūdelės . . .

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai