Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POEZIJOS VAIDINIMAI ATEITININKŲ KONGRESE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Keblys   
Ar įmanoma poeziją deklamuoti gulsčiom? Kad tai ne tik įmanoma, bet dar ir gana konservatyvu, galėjo įsitikinti žiūrovai, atsilankę į Dariaus Lapinsko surežisuotą žodžio ir muzikos vakarą rugsėjo 5 d. Chi-cagoje.

Ateitininkai savo kongresų metu paprastai bando pasirodyti su kokiu nors ryškesniu kultūriniu renginiu. 1970 m. buvo didelis Čiurlionio simfoninės muzikos koncertas; 1977 m. Algirdo Landsbergio dramos "Šventas narvas" premjera, o šiais metais minėtasis poezijos ir muzikos vakaras. Siekimas pastatyti ką nors nauja, dar nematyta, visuomet siejasi su rizika. Nerealu tikėtis, kad kiekvienas toks bandymas visuomet būtų šimtaprocentiniai brandus ir pavykęs. Todėl gal ir be reikalo kai kurie kongreso dalyviai prikišo rengėjams, kad Lapinsko pastatymas nesiderinęs nei su kongreso rimtim, nei su svoriu.

Reklama spaudoje teigė, kad tai bus "jubiliejinis poezijos, muzikos ir vaidybos spektaklis". Jubiliejinis ta prasme, kad turėjo rištis su Ateities žurnalo 70 metų sukaktimi. Atsižvelgdamas į tai Lapinskas, spektaklio tekstą surinko iš vienuolikos poetų, vienu ar kitu metu su savo kūryba pasirodžiusių Ateityje. Daugiausia dėmesio jis skyrė Bradūnui, Jasmantui ir Mačerniui. Poetinių tekstų montaže nebuvo aiškaus tematinio siūlo, jokios ryškesnės tėkmės, nebent tuo laikytume lengvesnio pobūdžio eilėraščių koncentraciją pradžioje, galui paliekant patriotinės tematikos tekstus. Pasirinkimas čia, žinoma, režisieriaus kompetencijoj, ir nebūtų prasmės pešio-tis dėl paskirų autorių įtraukimo ar neįtraukimo programon. O pagaliau ir "nuskriaustieji" autoriai, jei buvo žiūrovų tarpe, pamatę kas atsitiko su kai kurių jų kolegų kūryba scenoje, turbūt tyliai dėkojo Lapinskui už palikimą ramybėje. Užtenka čia tik konstatuoti montažo fragmentiškumą, pabrėžiant, kad tokio pobūdžio pastatyme daugiau lemia ne kas skaityta, o kaip skaityta.

Skaitė (ar deklamavo) artistai Jonas Kelečius ir Laima Rastenytė. Skaitė gerai. Šalia jų dar vaidino Lapinsko Jaunimo teatro jaunuoliai. Vaidino irgi neblogai, nors kartais atrodė, kad ne tame teatre. Jaunųjų artistų gaivališkas šūkavimas, volioji-masis, skėčiojimasis, lakstymas po sceną bei salę gal ir sudarė ne visai tikslų įspūdį, kad pastatymas buvo ne tiek poezijos rečitalis, kiek įscenizacija. Iš tikrųjų, spektaklis susidėjo iš abiejų elementų, gerai sudėstytų, bet nesulydytų į tamprų vienetą. Atskirus programos numerius sugrupavus ir perskyrus pertrauka, būtų buvę du spektakliai: poezijos tekstais grįstas kabaretas ir sceniniais efektais paįvairintas nuosaikus poezijos rečitalis.

Nuosaikiosios dalies našta krito daugiausia ant Jono Kelečiaus pečių. Jam skirtų eilėraščių interpretacija buvo brandi ir atlikta su profesionaliu įgudimu. Ir jei Kelečiaus skaitymai būtų užrašyti juostoj, jų klausydamas, nesunkiai galėtum atpažinti ir Mačernio, ir Bradūno, ir net Niliūno poeziją. Žinoma, poezijos Kelečius galutinai nenužudė ir tą vakarą sausakimšoj Jaunimo centro salėj sėdėjusiems. Bet ten poezija jau vis tiek nebebuvo gryna — buvo atskiesta vaidinimu ir kitais sceniniais papuošalais. Nors Kelečius daugiau skaitė (ir tik stovėdamas ar sėdėdamas) negu vaidino, vis dėlto spektaklio fone pirmavo vaidyba, o ne poezija. Bet gal ir ne tiek svarbu, kad Bradūnas su Mačerniu glūdėjo kažkur scenos gelmėj, už dekoracijų, jeigu jų žodžius skaitantis artistas atrodė tvirtai ir skambėjo įtikinančiai. Jei ką galima prikišti Kelečiaus interpretacijai, tai savotišką nuotaikos — vaidybos vienodumą, vaizduojantį poeziją kaip nukaršusių senių išimtinai liūdną raudą. Bet tą klaidą (jei tai galima vadinti klaida) ir dar daugelį kitų spektaklio nesklandumų Kelečius atpirko jau vien meistriška Mačernio "Laiškas mirusiam draugui" interpretacija.

Laima Rastenytė, Kelečiaus partnerė, rečitalinėse spektaklio dalyse grojo antru, bet beveik neatsiliekan-čiu smuiku. Jos maloniai įkyrus, kaduginis tembras (nekalbant jau apie puikią išvaizdą) skambiai nešė poezijos žodžius, kurie, gal ir nebūdami visai Mačernio ar Jasmanto, vis tiek paliko įspūdį, kad čia interpretuojami verti dalykai. Dažnuose duetuose su Kelečium jos dinamiška interpretacija atsvėrė šiaip jau niūru-man linkstančią nuotaiką. Rastenytė gal daugiau pasidavė režisieriaus sumanymams — daugiau vaidino. Bet ir vaidindama ji buvo pakankamai santūri — išvengė kraštutinumų. Geras buvo net tasai gulsčiom skaitytas Vlado Šlaito "Su paskutiniais bulvienojais". Bent tiems, kurie nesusigaudė kieno čia eilės deklamuojamos. (O Šlaito mėgėjai, be abejo, vartė akis ir pešiojosi barzdas už tokią "šventvagystę".) Aplamai, Rastenytės ir Kelečiaus dalis buvo gera ir, atmetus visa kita, juodviejų spektaklis būtų buvęs gražiu vaidybiniu vakaru, davusiu balsą ir pačiai poezijai.

O visa kita? Pavieniui imant, daugelis Jaunimo teatro artistams duotų gabalų buvo įdomūs, juokingi, sumaniai įscenizuoti ir pusėtinai atlikti. Žinoma, tie humoristiniai škicai dar nepajėgtų konkuruoti su Tito Antanaičio trupės spektakliais, tačiau, "Antram kaimui" išvažiavus gastrolių, Lapinsko jaunikliai jau galėtų užpildyti susidariusią tuštumą. Bet ar tie daugiausia pramoginiai škicai turėjo ką nors bendra su poezija? Nieko! Efektas būtų buvęs toks pat, jei artistai būtų vartoję Pupų Dėdės ar Anatolijaus Kairio tekstus. Kaip visa tai atsirado poezijos vakaro spektaklyje šalia Kelečiaus-Raste-nytės rimto rečitalio, galėtų paaiškinti gal tik pats režisierius. Tai buvo bulvės ir obuoliai, net nesutarkuoti į bulvinius-obuolinius blynus.

O gal Jaunimo teatro škicų ryšys su poezija buvo tame, kad jais Lapinskas reiškėsi ir kaip literatūros kritikas. Jakšto ir Barono tekstų įsce-nizacija rodė, kad režisierius jų nelaiko jokiais poetais. Pagal jį Šva-baitės ir Sadūnaitės poezija verta tik nusikvatojimo. Jasmantas nusipelnąs pagarbos. Bradūnas galįs būti ir toks ir anoks. O iš Brazdžionio esą nedrąsu juoktis. Dėl Lapinsko vertinimo galėtume ginčytis, bet reikia pripažinti, kad scenoje savo argumentus jis pareiškė įtikinančiai. Ir jei čia buvo pirmoji literatūrinės kritikos įscenizacija mūsų kultūriniame gyvenime, spektaklio sumanytoją tektų sveikinti už drąsą ir originalumą.

Apie jaunųjų artistų vaidybos lygį sunku ką nors aiškaus pasakyti. Jie sąžiningai atliko režisieriaus pavestus uždavinius, kurių dauguma nereikalavo gilesnės sceninio darbo patirties. Nežinia, ar tuos uždavinius režisierius skirstė, neleisdamas jiems parodyti savo sugebėjimų, ar norėdamas užmaskuoti tų sugebėjimų ribotumą. Iš A. Jasmanto "Piligrimo" įscenizacijos (tarp kitko, geriausiai pavykusio jaunųjų škico) galima spėti, kad nulėmė antroji galimybė. Geriausiai iš trupės pasirodė Laima Šulaitytė, įdomiai suvaidinusi J. Švabaitės eilėraštį "Kai sausos gėlės pražydės". Gaila, kad tą gerai prasidėjusį škicą sugadino režisierius, pratęsdamas poetės eilėraštį savo paties pigiu, burleskišku mostu.

Spektaklis baigėsi B. Brazdžionio eilėraščio "Aš čia gyva" įscenizacija. Kiti, sako, susijaudinę verkė. Bet šalia manęs vienas bičiulis pasakė: šių rungtynių rezultatai — Lapinskas 2, Brazdžionis 0. Na, taip. O poezijai gal kiek geriau pasisekė, Lapinskui laimėjus tik 2:1 rezultatu. Bet ar galėjo išeiti kitaip? Paverčiama daina ar išnešama sce-non, poezija visuomet pralaimi, nes tada ji tampa ne savo vertę turinti kūryba, bet tik medžiaga, ramstis, ar pateisinimas kito pobūdžio menui. Scena yra vaidybai, spektakliams, o poezija — vienam skaitytojui prie žvakės ar intymiam būreliui su poetu kur nors kavinės kampe. Tad vaitoti, jog Lapinskas "nužudė" poeziją tiktų tik tuo atveju, jei leistume sau reikalauti neįmanomų dalykų. Teisybė, kad poezija liko "nepagerbta", ir suprantama, kad nusivylė tie, kurie tokio pagerbimo tikėjosi. Bet čia buvo spektaklis. Spektaklis būtų buvęs ir tuo atveju, jei visi (vienuolika poetų) būtų iš eilės įžygiavę į sceną savo eilėraščių skaityti. Tik vargu spektaklis būtų buvęs įdomesnis už Lapinsko pastatymą, nebent rengėjai būtų padarę sensaciją, iš anapus atsigabendami Adomą Jakštą, Aloyzą Baroną ir Vytautą Mačernį.

O kaip spektaklis Lapinsko vakaras buvo įdomus. Toli gražu ne šedevras, su giliom teksto struktūros duobėm, skonio ir atrankos stoka, techniškai silpna muzikine palyda, ne sklandžiais perėjimais, interpretaciniais persistengimais. Bet antra vertus, tai nebuvo ir trafaretiškas įscenizavimas, be kūrybiškai išreikšto teatrališkumo, be šaunių dekoracijų, be jokių atmintin įstringančių puikių žodžio - judesio - vaizdo derinių. Ar galima daugiau reikalauti? Taip. Nors nebe tie laikai, kada iš Lapinsko laukdavome stebuklų, bet daugiau reikalauti reikės iki tol, kol jis duos mažiau negu sugeba.
Kęstutis Keblys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai