Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POKALBIS SU DAIL. JUOZU BAGDONU JO 70 METŲ AMŽIAUS SUKAKTIES PROGA PDF Spausdinti El. paštas

Dail. Juozas Bagdonas Lietuvoje yra buvęs Dailininkų sąjungos reikalų vedėju, dėstęs meno mokykloje, savo ir kitų dailininkų parodų progomis kalbėjęs bei rašęs spaudoje apie lietuvių dailės kelius. Sukakties proga kreipėmės į jį, prašydami pasisakyti mūsų dailės, savo gyvenimo ir asmeniškos kūrybos klausimais.

Kada ir kur gimėte ir kaip pakrypo jūsų kelias į dailininko profesiją?
Gimiau 1911 m. gruodžio 11 d. II Videikių kaime — viensėdyje; Plungės valsč., Telšių apskr. Kaip matote, gimiau ir pirmuosius žingsnius žengiau gilioje Žemaitijoje. Abu mano tėvai buvo žemaičiai — motina Barbora Žakaitė iš Judrėnų kaimo, anapus Masčio ežero, prie Telšių. Metrikoje įrašyta, kad buvau pakrikštytas Juozapo vardu Žlibinų bažnyčioje, kuri tais laikais buvo Kon-taučių parapijos filija. Augau, kaip ir visi žemaičių ūkininkų vaikai, tarp naminių gyvulių, paukščių, pievų, laukų ir miškelių.

Skaityti ir rašyti išmokau namie, ir kai 1921 m. gretimame Kepurė-nų kaime atsidarė pradžios mokykla, kaip jau mokąs skaityti ir rašyti, buvau priimtas į II skyrių. Mokykla buvo stambios ūkininkės, našlės Senkienės seklyčioje. Visi skyriai tilpo viename kambaryje. Niekas mūsų kaimo vaikų į mokyklą nevežė autobusais ar automobiliais. Rudenimis ir pavasariais, bridome purvynėlius, o žiemą ėjome kietai apšalusiais sniego kalneliais ir ledu apsidengusiais upeliais bei pelkėmis. Pradžios mokykloje mokiausi dvejus metus. Vasarą privačiai pasimokęs, 1923 m. išlaikiau egzaminus į Plungės Saulės gimnazijos pirmą klasę.

Gimnazija buvo įsikūrusi kunigaikščio   Mykalojaus   Oginskio  rūmuose. Didelės šviesios klasės, langai storo šlifuoto stiklo, brangaus parketo grindys, platūs koridoriai, veidrodžių salė, balkonai ir verandos — mums, žemaičių kaimų jaunuoliams, atrodė gražiau ir iškilmingiau kaip bažnyčioje. Neoklasikinio stiliaus trijų aukštų rūmus supo didžiulis parkas su specialiai iškastais tvenkiniais, gražiomis alėjomis, gėlynais ir marmuro statulomis.

Nei mes, nei mūsų tėvai prieš tai nevaikščiojo parko alėjomis ir rūmuose su kunigaikščiu negėrė arbatos. Tik M.K. Čiurlionis mokėsi groti kunigaikščio orkestre ir vėliau kaip jo stipendininkas studijavo muziką Varšuvoje. Bet ir jis gyveno ne rūmuose, o muzikantų mediniame name, parko pakraštyje. Jei mes sėdėjome kunigaikščio kambariuose ir vaikščiojome parke, įvyko todėl, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, ir visi galėjome siekti mokslo bei šviesesnės ateities. Aplinkybėms susiklosčius, 1926 m. palikau gražiuosius gimnazijos rūmus ir persikėliau į Telšių Vyskupo Valančiaus vardo gimnaziją.

Kada pradėjote galvoti apie menininko kelią ir kas turėjo įtakos pasirenkant dailininko profesiją?
Plungės gimnazijoje paišybą dėstė mergaičių gimnastikos mokytoja. Piešimo pamokos buvo tik valandos praleidimas. Rodos, nebuvau tarp triukšmauti mėgstančių mokinių, bet per paišybos pamokas dažniausiai stovėdavau kampe. Visai kitaip buvo Telšių gimnazijoje, kur paišybą dėstė profesionalas mokytojas dail. Simas Sidabras. Lentoje mokytojas nupiešdavo kubus, piramides, apskritimus ir jų grupes, o mokiniai visa tai turėjome pavaizduoti sąsiuviniuose. Taip susipažinome su daiktų proporcijomis, perspektyva, šviesa,  šešėliais ir jų suvedimu į visumą.

Pamokose nebuvo laiko išdaigoms — reikėjo padirbėti, norint gauti bent patenkinamą pažymį. Taip pat nebuvo supažindinama su dažais bei jų naudojimu.
Tuo laiku Telšiuose, kažin iš kur atvykęs, gyveno iškabų piešėjas. Krautuvių iškabose jis ne tik išrašydavo jų vardus ir prekes, bet aliejiniais dažais ant skardos nupiešdavo gamtos vaizdus — jūras, kalnus, laukus, miesto fragmentus ir t.t. Telšiuose krautuvių iškabos sudarė lyg šių dienų parodas gatvėse. Man buvo įdomu sužinoti, kaip tai atliekama. Užėjau pas tą piešėją ir už atlyginimą susitariau, kad jis parodys, kaip paruošti ir sumaišyti dažus ir kaip dažyti ant skardos ar kartono. Tai buvo pirmas mano tapybos "mokytojas".
Kai kalbame apie polinkius ir pomėgius, kurie vėliau turi įtakos į profesijos pasirinkimą, man atrodo, kad vaikiški ir net paaugliški pomėgiai profesijų nenulemia. Pasirinkimas profesijos priklauso nuo daugybės aplinkybių. Dailės amato, t.y. išmokti piešti, lipdyti ir tapyti, gali kiekvienas, bet tai nereiškia, kad kiekvienas gali būti dailininkas kūrėjas. Tarp amato ir kūrybos yra didelis tarpas.

Mano pasirinkimas mokytis meno nebuvo paremtas vaikystės "talentu", o tik natūralus ieškojimas greitesnio pasiruošimo savarankiškam gyvenimui. Į Kauną atvykau 1928 m. rudenį, o į meno mokyklą įstojau 1929 m. vasario mėnesį. Tada meno mokykloje veikė semestrinė sistema. Mokslas semestro kurse tęsėsi pusę metų. Pataikiau labai neramiu laiku. Meno mokykloje vyko nesusipratimai — varžybos tarp mokytojų dėl direktoriaus vietos. Tai neigiamai veikė vyresnių kursų mokinius. Tą patį vasario mėnesį prasidėjo streikas, geriau sakant, tikra revoliucija.

Jos vaisius — nutrauktas mokslas specialybių skyriuose. Bendrajame skyriuje mokslas šiaip taip tęsėsi iki mokslo metų pabaigos. Nuo rudens mokykla pradėjo veikti pagal naują reformuotą statutą. Ateinančiais metais reikalai taip susiklostė, kad turėjau susirasti kokį nors darbą. Darbą gavau valstybės draudimo įstaigoje. Negalėdamas darbo suderinti su pamokomis mokykloje, ją turėjau palikti. Po mokyklos reformos dail. Justinas Vienožinskis nebegrįžo dėstyti į meno mokyklą ir su švietimo ministerijos pašalpa bei leidimu įsteigė privačią tapybos studiją — mokyklą. Ten aš ir pradėjau studijuoti tapybą. Ankstesniems ir mano kartos lietuviams dailininkams J. Vienožinskis turėjo lemiamos įtakos. Jo estetinės pažiūros ir pedagoginiai metodai leido patiems studentams ieškoti individualios meninės formos. Vienožinskis buvo didelis individualios kūrybos entuziastas.

Jūs dar labai jaunas pradėjote reikštis savo individualia kūryba. Berods, pirmą savo tapybos parodą surengėte, turėdamas tik 20 metų amžiaus?

Dar mokydamasis tapybos J. Vienožinskio studijoje ir turėdamas materialinių galimybių išsinuomoti atitinkamą patalpą-studiją bei nusipirkti tapybai reikalingų medžiagų, pradėjau savarankiškai tapyti. Tuo metu Kaune vyko gyvas dailės gyvenimas. Daug parodų, daug ginčų dailės klausimais spaudoje, kavinėse bei privačiuose sambūriuose. Kai kuriuose ir man tekdavo dalyvauti ir pasiklausyti, ką kalba šiek tiek vyresni už mane. Tame dailininkų judėjime vyko tikras "šaltasis karas" tarp jaunųjų, kurie buvo baigę mokslą Kauno meno mokykloje ir pastudijavę Paryžiuje, ir senųjų, buvusių jų mokytojų.

Jaunieji, kaltindami vyresniuosius sustingimu savo akademinėse formose ir estetinėse pažiūrose, skelbė didingai skambančius manifestus-deklaracijas už kuriuos buvo pasiryžę kovoti. Jaunystė, kaip pavasario upė, liejosi iŠ krantų. Ateities užmojai ir naujos idėjos sproginėjo kaip granatos to meto kauniškėje spaudoje, visuomenėje, o ypač atmintinoje Konrado kavinėje. Aš visą tai sekiau ir, kaip žemaitis lėtai apmąstydamas, tapiau pirmuosius savo paveikslus. Į mano studiją užeidavo vienas kitas vyresnis už mane ir daugiau pažengęs tapyboje asmuo. Kartą atėjo Petras Kiaulėnas, kuris jau buvo baigęs tapybos mokslus, ir klausia: Kodėl, turėdamas tiek paveikslų, neruoši parodos? Juk dabar visi ruošia parodas. Man atrodė, kad Petras iš manęs nori pasijuokti. Kur tau, žmogau, paroda? Žiūrėk — priklausomų dailininkų parodos, Ars grupės paroda — kiek ten gerų paveikslų, o ką aš čia turiu? Be to, ap-rėminimas, patalpos, katalogas, pakvietimai — brangiai kainuoją dalykai.

— Tu nebijok, mes tau padėsime ir ruošk parodą, — sako Kiaulėnas. Taip draugų raginamas, nusprendžiau parodą ruošti. Suradau patalpą — Lietuvių-Prancūzų draugijos saliukę Donelaičio ir Mickevičiaus gatvių kampe. Tos draugijos reikalų vedėjas Jonas Adomonis užleido ją parodai.

Po kietų derybų dėl kainos su dr. E. Turausku, kuris tada buvo tos draugijos pirmininkas, išsinuomavau parodai salę. Pakvietimus į parodą, J. Adomonio patartas, atspausdinau lietuvių ir prancūzų kalbomis, kuriuos jis pats išsiuntinėjo, naudodamasis draugijos kartoteka.

Paroda atidaryta 1932 m. gruodžio mėnesį ir tęsėsi 3 savaites. Į parodos atidarymą atvyko laikraščių ir žurnalų redaktoriai, teatro žmonės ir rodos, pora dailininkų. Mano dideliam nustebimui — taip pat daug užsienio diplomatų: prancūzų, anglų, sovietų, čekoslovakų, brazilų įgalioti ministeriai ir įvairių konsulatų atstovai. Tuo laiku neturėjau nė mažiausio supratimo, kaip su tokia publika bendrauti. Prancūziškai nekalbėjau, tad pasijutau, lyg įmestas į karštą vandenį. Padėtį išgelbėjo Marija Urbšienė, kuri užėmė užsienio diplomatus. Vėliau pradėjo atvykti daugiau dailininkų ir rašytojų. Matyt, atidaryme dalyvavę dailininkai apskelbė Konrado kavinės lankytojams, kad Lietuvių-Prancūzų draugijos salėje vyksta kažkokio Bagdono paroda, į kurią net užsienio diplomatai atsilankė. Per atidarymą pardaviau pirmuosius 3 paveikslus, kuriuos įsigijo Prancūzijos įgaliotas ministras, M. Urbšienė ir prof. Vabalas-Gudaitis.

Kokius paveikslus ir kiek jų buvote išstatę pirmoje parodoje?

Tuo metu Kaune vykstančiose dailės parodose dauguma išstatomų kūrinių sudarydavo peizažai. Visi vyresnieji ar jaunesnieji dailininkai buvo pamėgę tapyti gamtą ir natiurmortus. Retai matėsi portretų ir dar rečiau vadinamų teminių paveikslų, kuriuose būtų vaizduojami žmonės, jų gyvenimas ir darbai. Savo pirmoje parodoje ir aš iš stačiau Kauno ir jo apylinkių gamtovaizdžių. Bet daugumą sudarė paveikslai, vaizduoją žmones ir jų darbus, būtent laikraščių pardavėjas, gatvės girtuoklius, gėlių pardavėjas, baleto šokėjas, žmones turguje ir t.t.

Tapiau daugiausia tamsiais sodriais tonais, net ir gamtovaizdžiuose naudodamas juodą dažą, už ką impresionistai kaltino nežinojimu impresionizmo teorijos. Nei tada, nei dabar netapau iš teorijos vadovėlių.
Parodos recenzijos laikraščiuose ir žurnaluose buvo palankios. Vienas iš svarbiausių tuo laiku kultūros žurnalas Naujoji Romuva net viršelyje atspausdino mano vieną darbą "Laikraščių pardavėjos". Darbų reprodukcijų įsidėjo žurnalas Židinys ir keli dienraščiai. Man pirmus žingsnius žengiančiam tapytojui, tai buvo didelė paskata.

Po to ėjo individualios parodos Šiauliuose, Klaipėdoje ir vėl Kaune. Pirmą kartą bendroje parodoje dalyvavau lietuvių dailės parodose Rygoje ir Taline.
Jūs buvote pamėgęs tapyti Lietuvos pajūrio vaizdus ir žvejų gyvenimą. Premiją, kurią laimėjote jubiliejinėje 1938 m. dailės parodoje, rodos, gavote už figūrinę kompoziciją "Iš jūros grįžus"?

Po parodos Klaipėdoje kasmet vasaromis vykdavau į gražiąją Nidą. Kuršių marios, kopos, žvejų kaimeliai su jų laivų prieplaukomis, žvejų gyvenimas ir darbai buvo patrauklūs motyvai tapybai. Į Nidą vasa-
 
1938 metų Valstybinės dailės premijos laureatai. Iš kairės: Paulius Augius (grafikos prem.), Antanas Gudaitis (teatro dekoracijų prem.), Petras Rimša (skulptūros prem.), Taupomųjų kasų dir. J. Vaitkevičius (išmokėjęs prem.), Viktoras Vizgirda (peizažo prem.), Juozas Bagdonas (premija už figūrinę tapybos kompoziciją).
 
romis atvykdavo daug vokiečių dailininkų — net iš Berlyno. Jų tapytų paveikslų galima buvo matyti krautuvių languose, ypač vokiškame viešbutyje. Į tą viešbutį priimdavo tik vokiečius. Į lietuvišką Nidą vokiečius traukė ne tik pajūrio grožis, bet geras bei pigus maistas. Man besilankant Klaipėdoje 1937 metų vasarą, pasitaikė proga nemokamai pakeliauti mūsų prekiniu laivu "Kaunas", kurio kapitonas buvo malonus žmogus B. Krištopaitis. Kelionėje užtrukau beveik du mėnesius. Pirmas sustojimas buvo Rygoje. Ta proga aplankiau muziejų ir labiau susipažinau su latvių daile. Taip pat sustojome Dancige, Antverpene ir Briuselyje. Lankydamas Briuselio ir Antverpeno muziejus, pirmą kartą pamačiau Rubenso, Rembrandto, Briugelio ir kitų didžiųjų flamandų tapytojų kūrinius. Taip pat flamandų kilmės prancūzų impresionistų Gau-guino, Van Gogho ir kitų darbus.

Tai buvo mano pirmoji betarpiška pažintis su jų tapyba. Iš Antverpeno laivas plaukė į Anglijos uostą Hull. Aplankiau vietinį muziejų, kur mačiau anglų akvarelistų darbus. Atmintyje išliko žymaus anglų tapytojo V. Turnerio paveikslai.

Jūs trejus paskutinius nepriklausomos Lietuvos metus buvote Dailininkų sąjungos reikalų vedėju, turėdamas progos arčiau pažinti visus to meto dailininkus ir jų kūrybą. Ką galėtumėte dabar iš laiko perspektyvos apie tai pasakyti?

Tai platus, komplikuotas ir dalinai net "pavojingas" klausimas. Daug dar esama gyvų, tad lengva užsitraukti rūstybę. O apie mirusius juk kalbama tik gerai arba visai nekalbama. Man būnant Dailininkų sąjungos reikalų vedėju, dauguma dailės ir dailininkų (išskyrus meno mokyklos) reikalų koncentravosi sąjungos    veikloje,    organizuojant bendras bei individualias parodas, populiarinant dailę visuomenėje ir rūpinantis dailininkų profesiniais reikalais. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, man atrodo, kad visas nepriklausomos Lietuvos laikotarpio menas mūsų pačių buvo per daug kritikuojamas, per daug reikalaujama iš dailės kūrėjų. Buvo norima mūsų dailėje matyti kūrinių, kurie prilygtų pasaulio išrinktųjų kūrybai. Norėta turėti ištaigingus muziejus, meno akademiją, reprezentacines parodas užsieniuose ir t.t.

Žodžiu, siekta per trumpą laiką susilyginti su didelių tautų daile, kuri buvo kuriama šimtmečiais. Mūsų gi individualioji dailė konkrečiai pradėjo reikštis tik 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje. Vilniaus universiteto dailės katedra (1793-1831 m.), davusi pradžią individualiai mūsų dailei ir architektūrai, buvo laiko ir įvykių apdengta storu užmaršties klodu. Pirmosios  parodos  Vilniuje  neformavo naujo tautinio meno, o tik rodė kūrinius, atliktus to meto lietuvių dailininkų ir kai kurių studentų Europos meno akademijose. Mūsų individualioji dailė ryškiau pradėjo formuotis tik atgavus nepriklausomybę, kuri gyvavo tik 22 metus. Vyresnieji, arba, kaip tada vadindavome, senieji dailininkai, reiškėsi realisti-niame-akademiniame stiliuje, kuris jauniesiems atrodė sustingęs ir atsilikęs.

Buvo kritikuojama visuomenė ir inteligentija, kaltinant jas sumiesčio-nėjimu ir abejingumu menams, ypač naujesnėms jų formoms. Bet ta vadinamoji miesčionija, be mažų išimčių, buvo tik pradėjusi gyventi miestuose, o savo prigimtimi ir samprata dar likusi kaimietiška. Jiems dailės stiliai, kryptys, idėjos ir kita buvo nepažįstami. Vyriausybė kaltinta, kad mažai pinigų skyrusi dailės reikalams. Bet ji išlaikė meno mokyklą su aukštais atlyginimais mokytojams ir palyginti daug davė stipendijų jauniesiems studijuoti užsienio akademijose. Ar jaunieji, grįždami iš užsienio, daugiausia iš Paryžiaus, atsivežė naujų idėjų bei formų, kurios žymiai praturtino to laiko mūsų dailę, yra klausimas, reikalingas pastudijavimo.

Tad, žiūrint iš laiko perspektyvos, kritika nebuvo atremta į realias kūrybines galimybes ir ekonominį pajėgumą. Grįžtant prie visuomenės, reikia pasakyti, kad ne visuomenė kuria menus — meną kuria individai. Kūrybiškai pajėgus dailininkas, kurdamas savita forma, reikšdamas savas idėjas jam charakteringu būdu, nebūtinai kreips dėmesio, ar visuomenė jo kūrybą supranta ar ne. Ne visuomenė nustato dailės kūrinio meninę vertę. Pagaliau dailės kūrinių ir kūrėjo vertę nustato laikas.

Kodėl emigracijai pasirinkote Kolumbiją, o ne Jungtines Amerikos Valstybes ir kaip ten sekėsi?
Emigracijai pasirinkau Kolumbiją dėl dviejų priežasčių. Pirma, JAV neturėjau giminių, kurie duotų tada reikalaujamas garantijas, o ieškojimas afidavitų per organizacijas, draugus ir kitais keliais man nebuvo patrauklus. Atsirado galimybė be visų tų formalumų vykti į Kolumbiją. Reikėjo tik nusiųsti užsienio pasus, kuriuos abu su žmona turėjome, į Kolumbijos konsulatą Šveicarijoje, ir viza užtikrinta. Iš Ravensburgo, (prancūzų zonoje) lietuvių kolonijos į Kolumbiją jau buvo išvykusi viena grupė, ir visi atrodė patenkinti. Antra priežastis — mano noras pažinti tropinius kraštus ir gal pasekti Gauguiną. Deja, Kolumbijos tropiką tai ne Tahiti salos.

1948 metų gruodžio mėnesį su grupe ravensburgiečių lietuvių palikome Vokietiją. Belaukiant transporto, buvo galima daugiau kaip savaitę pabūti Paryžiuje. Paryžius po karo tai ne tas, kokį palikau 1939 m. rudenop. Tiesa, Louvro muziejus jau buvo atidarytas. Dar kartą apžvelgiau meno šedevrus, galvodamas, kad gal nebeteks jų matyti.

Iš Paryžiaus vykome į Marselio uostą. Kolumbiją pasiekėme 1949 m. sausio pabaigoje. Iš turtingų kolum-biečių sudarytas pabėgėliams priimti komitetas, lėktuvu iš Baranąulla uosto nuvežė į Bogotą — 3000 metrų nuo jūros lygio aukštumoje, Andų kalnų papėdėje. Gavome vienam mėnesiui išlaikymą bendrabutyje, kol susirasime darbą.

Lengvai sekėsi inžinieriams ir agronomams, kurie greitai buvo įdarbinti. Dailininkams (buvome trys — aš, J. Penčyla ir E. Kulvietis), kaip visada ir visur, sunku pritaikyti nepraktišką specialybę. Po mėnesio ieškojimo pasisekė gauti darbą keramikos mokykloje — Colegio Mayor de Cundinamarca — Escuela de Ceramica. Tai valstybinė aukštoji mokykla. Kadangi mokslo metai jau buvo prasidėję, turėjau pasitenkinti 10 savaitinių valandų. Taip su keliolika išmoktų ispanų kalbos sakinių atsiradau klasėje su 25 studentais. Pasijutau kaip su kišeniniu peiliuku rankoje išstumtas į džiungles — be pagalbos ir vilties išeiti į atvirą lauką.

Kaip pakankamai nemokančiam ispanų kalbos jie pavedė vadovauti praktikos darbams, t.y. dėstyti modeliavimą, formų liedinimą ir dekoravimą. Po kelių savaičių gavau dar 6 valandas savaitėje kitoje kolegijoje — Colegio de los Mercedes Escuela de Arhitectura, kur dėsčiau interjerą ir akvarelę. Nuo kitų mokslo metų pradžios gavau pilną valandų skaičių, t.y. profesor de tiempo completo. 1955 metais buvau pakviestas į meno mokyklą — Escuela de Bellas Artės suorganizuoti keramikos skyrių ir jam vadovauti. Meno mokykla veikė kaip valstybinio universiteto fakultetas, ir aš tiesiogiai priklausiau universiteto rektoriui.

Dešimtį metų praleidau, dėstydamas dailės dalykus ir glaudžiai bendraudamas su kolumbiečiais dailininkais. Per tą laiką teko artimai pažinti ir net susigyventi su Kolumbijos daile, jos forma, idėjomis ir siekiais. Turėjau įsteigęs asmenišką dailiosios keramikos dirbtuvę. Laiko tapybai mažai beturėjau. Tik atostogų metu galėjau tapyti. Keltis į JAV žymiai paskatino noras grįžti prie tapybos ir jai skirti visą laiką.

Kada ir kodėl iš impresionistinio realizmo perėjote į abstrakčią formą?

Posūkis į dekoratyvią ir abstrakčią formą atėjo lėtai ir, sakyčiau, natūraliai. Visą dešimtmetį dėstydamas pritaikomąjį dekoratyvinį meną, įsigyvenau į jo formų dekoratyvią prasmę, kompozicinius principus, spalvinius sprendimus ir technišką atlikimą. Dirbant su glazūromis ir ke-ramiškais dažais, stebint kaip mineralai, tirpdami aukštoje temperatūroje, pavirsta savotiškomis bedaiktė-mis, bet labai įdomiomis formomis bei spalvomis, skatino tai atkurti aliejiniais dažais drobėje. Mano tapyboje maišymas aliejinių dažų su kitomis medžiagomis atėjo iš keramikinės praktikos. Mano studentai ir kolegos dailininkai kolumbiečiai, žinodami europietiška kilmę, visada užvesdavo diskusijas Europos modernios dailės klausimais, įskaitant ir abstraktinę dailės formą. Be to, juk 1950-60 metai buvo abstraktinio ekspresionizmo žydėjimo laikotarpis, kuris apėmė ir užvaldė visą Vakarų pasaulio dailę.

Kaip apibūdintumėte savo dailės kūrybą?
Niekada netapiau savo paveikslų, nusižiūrėjęs į ką nors, ar ką nors sekdamas. Mano mokytojai nepaliko įtakos idėjų, stiliaus, formos ar techniško atlikimo atžvilgiais. Dirbau ir dirbu, kaip man diktuoja žemaitiška prigimtis, dailės samprata, sąmonė ir aplinka, kurioje gyvenu. Nesivaikau dailės stilių kaitos, todėl ir mano abstraktinė tapyba nėra pop, optinio meno ar kitų srovių įtakoje. Mano vidaus pasaulis padiktuoja formą ir spalvą. Spalvą ir tapybinį toną laikau svarbiausiu veiksniu abstraktinėje tapyboje. Abstraktinis ekspresionizmas leidžia suformuoti savo pasaulėžiūrą ir estetinę sampratą. Abstraktiniame ekspresionizme randu laisvę savo idėjų raiškai, todėl jo ribose ir tapau paveikslus.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai