| |
|
|
|
PIRMIEJI JUDITOS VAIČIŪNAITĖS ŽINGSNIAI DRAMATURGIJOJE |
 |
 |
 |
Judita Vaičiūnaitė: PAVASARIO FLEITA. Keturios vienveiksmės pjesės. Vilnius, Vaga. 1980. 104 p.
Staigmena! Ir kaip praėjo nepastebėtas tas posūkis? Būtent, kad Judita Vaičiūnaitė — viena ryškiausių dabartinės lietuvių lyrikos atstovių — yra pasukusi į dramaturgijos žanrą. Ir senokai. 1980 metais pasirodęs jos pjesių rinkinys "Pavasario fleita" davė keturis vienveiksmius, rašytus 1967-1978 metų būvyje. Tie pirmieji poetės žingsniai dramaturgijon verti komentaro.
Dramaturgija, kas be ko, gana kerėpliškas terminas. Jis iššaukia vaizduotėj teatro pastatą su jo pliušais ir šungrožiais. Bet nemažiau ir tradicinius triveiksmius - penkiaveiksmius, tvirtai suvarytom vinim veikalus, turinčius užuomazgą, intrigos painiavas, atomazgą. Visa tai irgi dvelkia pliušais, atgyvenom, ir viso to Vaičiūnaitės atveju neturim. Vaičiūnaitė — lyrikė, šaligatvio vaikas, miesto peizažo, jo stebuklų ir magikos, jo kasdienybės fantastikos apdainuotoja. To miestietiško pasaulio pėdsakus aptinkame ir jos draminiame debiute. Jau vien todėl, kad tai vienveiksmiai — jos pjesės voratinklinės, stilizuotos, labiau primenančios tai, kas vadinama Vakarų televizijoj "stasis", "saynetes dramatigues" ar docu-drames", negu penkiapūdes senoviškas dramas. Toji atida formoms, įsivyravusioms Vakarų pasaulyje, Vaičiūnaitei iš viso būdinga, tarsi jos būtų skiriamos ne didžiajai scenai, bet suvaidinamos bet kur. Bent galinčios praskambėt lygiai taip pat efektingai ir intymesnio cafe-teatro, universiteto kiemo, estradoj, ar net televizijos arba radiofoninio vaidinimo pavidalu. Yra jose kažkas trapaus ir kartu nūdienio. Nors tai nėra jokie aktualijų komentarai — nėra tai, ką vokiečiai vadintų "Zeitstuecke".
Nebūtų per drąsu tvirtinti, kad tenykštis žiūrovas ras pjesėse aliuzijų į dabartį — krašte vyraujančių nuotaikų, slogučių perteikimą. Tačiau aišku, kad tie vienveiksmiai nėra teziniai. Atsieit, iškelia buities negeroves ir peršą stebuklingą jų pagydymą. Didaktiškumo juose nėra. Jei juose ir esama susimąstymo, komentaro apie gyvenimo nedarną, tai tas komentaras — platesnio, "visažmogiško" pobūdžio. Tą atsajumą nuo buitiškumo pastebime iš daug ko; iš dažnų autorės aliuzijų į antikinę senovę su jos mitologinėm būtybėmis. Protarpiais tas pasiramščiavimas antikos rementais skamba net naiviai. Pjesių tekstas nuvalytas nuo bet kokių gyvosios miesto šnekos sąnašų — tarmybių, žargono ir visų priemaišų, galinčių būti nuorodom, kad vaizduojama gyvenamoji buitis.
Ryškiausiai Vaičiūnaitės pastanga pakelti spektaklį į išgrynintą, visa-žmogišką erdvę pastebima veiksmo vietų nuorodose ir personažų pavadinimuose. Autorė paprasčiausiai pasišykšti aptarti savo veikėjų amžių, profesiją, išorę, pasitenkindama tokiais miglotais apibūdinimais kaip: "tipas karžygio veidu", "tipas lėbautojo veidu" arba "fleitistas arba suvargęs žmogelis" bei "režisierius arba savim pasitikintis ponas". Tarsi jie dangstytųsi kaukėm arba nežinotų savo tikrojo "aš". Veiksmo vietos nurodymų atžvilgiu jie nemažiau abstraktūs, sąlygiški: "Kavinė", "Troja", "Žiema", "Dykvietė", "Didžiulio ir lyg negyvo miesto siena pro miglą", "Plokštelių parduotuvė".
Suprantama todėl, kad skaitytojui gali pasirodyt tarsi autorė būtų veikiama Absurdo teatro, kuriam irgi būdingas pomėgis prabilti apie nužmoginto žmogaus neviltį, nejėgą komunikuoti, alienaciją, abstrakčių dekoracijų fone. Taip galvoti būtų netikslu. Visumoje Absurdo teatras Vaičiūnaitei svetimas. Bent kol kas jos pjesėse — ir tai būtų geriausiu įrodymu — pasigendame vieno itin būdingo Absurdo teatrui bruožo, būtent grotesko ir humoro. Iš tiesų, kaip bebūtų skirtingi tarpusavyje, rinkinyje spausdinami vienveiksmiai panašūs savo sustygavimu. Jie skamba minorinėje ir rimtoje, rūsčioje tonacijoje. Jos neparkerta joks komiškas elementas, joks žodžių žaismas ar sarkazmo gaidelė. Savo sukirpimu jie, priešingai,net gerokai senamadiški, "art retro", jau vien dėlto, kad autorė operuoja aliuzijom į "nemarius" antikos mitus, todėl, kad plačiai naudojasi antikinio choro įstojimais, kurie yra ne kuo kitu, kaip senamadiško "autoriaus rezonieriaus" balsu. Nevisada, tie eiliuoti įtarpai pasitarnauja veiksmo iššauktos nuotaikos amplifikacijai, bet verta pažymėti, kad kai kuriais atvejais, ypač "Dialoguos su Emilija", Vaičiūnaitė laimi jais itin džiugių rezultatų.
Grįžtant prie palyginimo su Vakarų dramaturgija ir Absurdo teatru, pravartu neužmiršti vieno dalyko. Tai autorės pirmi bandymai scenoje Kaip pastebėjo Peter Brook, vienu būdingu britų dramaturgijai dalyku yra tai, kad jos kūrėjai ir atnaujintojai — Wesker, Pinter, Osborne ir kiti — yra žmonės, atėję iš teatro darbuotojų, atsieit, aktorių, režisierių, net impresarijų. Vaičiūnaitė tos patirties neturi. Jos radaru yra poetinė intuicija, lyrinis talentas. O tai ilgėjimasis scenoj kažko pakilaus, nebui-tiško, nebanalaus. Tai ieškojimas naujų formų ar naujų sintezių, paveikesnių nūdienio žmogaus psichologijai. Taip žvelgiant, neužginčytina, kad Vaičiūnaitė jaučia scenos galimybes, intuityviai pagauna žiūrovo lūkesčius ir jos debiutas laikytinas daug žadančiu.
Knygoj sužymėtos vienveiksmių parašymų datos, ir iš jų galima spręs ti, kuria linkme eina autorės raida, scenos reikalavimų apvaldymas. Nemažiau atspėjama, kaip autorė įsivaizduoja paties teatro paskirtį, meno misiją. Ji nesiekia dar labiau murdyti žmogų, žiūrovą liūdesio, vargo ir vienatvės reginiuos, bet veikiau jį iš tos alienacijos vaduoti estetinio, išlaisvinančio iš kasdienybės spektaklio vizija. Teatras yra vieta, kur ateinama susikaupti, susirasti paskato atsinaujint dvasia.
Nevisada autorei vienodai pavyksta įgyvendinti tą siekį. Iš keturių vienveiksmių pirmasis — "Kasandra" — yra pats schematiškiausias. Nesijaučia jame nei tvirtai užbrėžtų personažų profilių, nei jų brendimo veiksmo eigoje, nei — o tai svarbiausia — jokio konflikto su savim pačiais ir su kitais personažais.
"Kasandra" tai dviejų vienišų širdžių meilės istorija. Teisingiau lyčių kovos grafika. Dialogai kapotiniai, daug neurastenijos, poetizuotos šnekos, bet skaitytojui sunku pagauti vidinį dramatiškumą. Juo labiau, kad viską gadina pats Kasandros vardas. Ji mitologinė būtybė, kuriai ateitis neturi paslapčių, kuri žino, kad viskas turi pasibaigt liūdnai. Kas ji tokia — ar "femme fatale", ar šiaip "groupie", ieškanti savo Mr. Goodbar, skaitytojui visiškai neaišku. Blogiausia, kad visiškai ir neįdomu. Pjesė persūdyta visokiausia simbolika. Kavinė kažkodėl pavadinta "Trojos" vardu. Ant stalų trainiojas Iliados egzempliorius (ar kontrasto vardan tai buičiai, tiems žmonėms, kuriuos pianistas ir Kasandra nuolatos vadina šlykščiais?) Tą krugerišką knygą kartais pasklaido, paskaito, nieko nesuprasdami, kavinės lankytojai. Tiesa, daug scenovaizdžių kaitos: kampas kino salės, mansarda, apsnigti gatvės laiptai tramvajaus aikštelė naktį. Visą laiką skamba muzika. Tais "shorttakes" kaip vadinama kinematografijoj, tais kadrais atskleidžiama miesto mozaika, sukuriama tam tikra slogi, minorinė nuotaika — narkozės įspūdis, kaip kartais būna klausantis džiazo stilizacijų. Bet viskas dar labai knygiška.
Jei Vaičiūnaitei rūpėjo permesti per rampą mintį, kad mūsų būtis tėra vien komedija, surežisuota kažkokio Didžiojo režisieriaus, paskirsčiusio kiekvienam "amplua" dar nuo klasikinės Antikos laikų, jai tai kur kas geriau pavyksta titulinėj pjesėj — "Pavasario fleita". Jos registras panašus į "Kasandros". Vėl turim neapibrėžtą veiksmo vietą — plokštelių parduotuvę, vėl aptinkam užeinančius - išeinančius žmones, "dūšeles be vietos", išskyrus Narcizą, ateinantį klausytis Echo balso įrašų. Tai vėl personažas, atklydęs iš mitologinių - žmonijos vaikystės tolių.
Narcizo mitas visiems daugiau ar mažiau pažįstamas, nors jį yra skirtingai interpretavę ir rašytojai (A. Gide, P. Valery), ir psichanaliukai. Tai būta nuostabaus grožio jaunuolio, kurį įsimylėdavę ir berniokai, ir merginos. Bet tas "širdžių ėdikas" nevertinęs Afroditės jam suteiktų galių ir visus atstumdavęs. Aminius nusižudo. Nimfa Echo nuvysta iš meilės, jau prieš tai praradusi galią kalbėti. Tada Nemesis, keršydama Narcizui už nekaltas aukas, nubaudžia jį baisia bausme. Jis įsimyli savo paties atšvaitą šaltinio vandenyje. Nuo tos dienos jis praranda galią ant kitų ir, vaikydamas savo atvaizdą vandenyje, nusiskandina. Iš jo kūno išauga pavasarinė gėlė, neatlaikanti brandžios vasaros karščių. Prisimintina, kad pats vardas Narkisos kilęs iš žodžio Narke, o tai bukinantis pajautas stovis.
Visiems taip pat žinoma, kaip Narcizo kompleksas yra tapęs būdingu mūsų dienų jaunimo "Me Generation" psichologijos reiškiniu — jaunimo, gyvenančio vaikystės nostalgija, savanaudžio. Vienveiksmio problema yra ta, kad mitologiniam Narcizui, kaip scenos personažui, nėra kur augti. Būdamas savimyla, jis negali kisti. Yra pasmerktas vien kelti apie save nelaimes, nusivylimus, savižudystes.
J. Vaičiūnaitei pavyksta atlikti išradingą prasilenkimą su legenda. Ji leidžia nimfai Echo žūti (dingti nežinioj), bet palieka Narcizą gyventi, senti ir kartu būti kamuojamą kažko, ko jis nesuprato. Echo vaiduoklio, grįžtančio jos balso įrašo pavidalu. Taip sakant, Echo grįžta jo atmintin, ne kaip moteris, ne kaip gyvas žmogus, bet kaip balsas, kaip daina, kuri išreiškia visa, kas buvo jos sieloj giliausio. Narcizui visad primenama, kad yra tokia realybė, kaip moteriškasis pasaulis, moters pasaulėjauta, jos skirtinga būties pagava. Ši feministinė potekstė suteikia pjesei naują, originalią dimensiją. Juo labiau, kad galima interpretuoti Echo dainą ir kaip pavargusio kasdienybės komedijoje žmogaus ilgėjimąsi tyro grožio.
Nemažiau reikšminga taip pat, kad Echo dainos tekstų panaudojimas padeda autorei atsikratyti vienos teatrinės konvencijos, kurią ji šiaip labai yra pamėgusi. Tai antikinio choro pakaitalo įsikišimo. Echo daina atlieka tą funkciją kur kas paveikiau ir skaitytojui priimtiniau.
Savaime suprantama, kad būtų gana lengva paversti šią pjesę muzikine komedija, kaip tenai sakoma, "miuziklu" — juo labiau, kad epizodų įvairybė leidžia įvest šiuokart komiškus personažus ir kitokį žaismingumą. Jį dar padidina veikalo pradžioj ir pabaigoj praskambanti pašaipi mintis: "Sukasi mano plokštelės. Kaip sukas pati žemė".
Ironijos ir feminizmo gaidelė praskamba vis taip pat nedrąsiai ir kitame vienveiksmyje — "Apsiaustyje". Vėl grįžtam į antikinę senovę, į Iliadą, nes veiksmas vyksta išgrynintoj erdvėj — kažkur prie išdidžios Trojos sienų, ir veikėjais yra ne kas kitas, kaip Achilas ir Agamemnonas. Vyksta dramatinė įtampa, konfliktas. Achilui pabosta žudymas. Pašovęs dryžuotais rūbais kalinę, jis išvysta pirmą kartą kaip "užgęsta veide laisvės troškimas". Kaip mitologinis herojus jis įsimyli savo Pentezileją. Tas įvykis prives jį palaipsniui prie maišto. Jį sušaudys.
Pjesė skiriama fašizmo aukų atminimui ir lyriniais įtarpais — kalinių choru — vedama paralelė tarp dabartyje, netolimoje praeityje ir senovės pasauly vyrijos sukurtų nesąmonių. Ironija (nedrąsi, bet vis tiek ironija) švysteli paskutiniame scenos nurodyme: "Kalinių ratas prasiskiria. Achilas išeina į scenos vidurį, trenkiant būgnams. Baltus, prasegtus jo marškinius išpučia vėjas. Šiuolaikinė jo povyza dvelkia senovinių karžygių jėga ir taurumu'.
Kitaip sakant, net ir maištą pakėlusiam pusdieviui Achilui nebus leista įžengti į istoriją kitaip, kaip karžygio pozoj. Moterims — kalinei, motinai, mergaitei iš pajūrio — tenka vien aukų vaidmuo toje patinų pramanytoje mitologijoje. Galbūt ši interpretacija nevisai tiksli, bet kaip tik todėl, kad vienveiksmis verčia žiūrovą statyti sau klausimus todėl, kad Iliados mitas sumaniai pritaikytas mūsų dienoms — jis sceniškas ir įdomus. Šalia melodrama dvelkiančių epizodų yra įdomių sugretinimų, kaip sakysim, linksmos gėrimo su draugu scenos ir girtavimo su komandyru scena.
Paskutinioji rinkinio pjesė "Dialogai su Emilija" turi šiek tiek panašumo su "Apsiaustim" — ta prasme, kad joje choro (deklamatorių) tekstas yra vienveiksmio kertiniu akmeniu. Iš tikrųjų, jis integruojasi visumon kur kas efektingiau. Bet šiaip veikalai visiškai skirtingi. Šiuokart tebėra užuominų apie mitologinę senovę. "Dialogų su Emilija" veiksmo fonas — Lietuva, o pagrindinis personažas — Emilija Platerytė, lietuviškoji Jeanne d'Arc. Savo sąranga "Dialogai" visai nesudėtingi. Tai, sakytume, romantizuota biografija — istorinis montažas. Du pagrindiniai veikėjai Platerytė ir Istorikas, pravedąs su Emilija savotišką "interview". Pertempimai ar nutylėjimai atitinka istorinę tiesą. Tenka paminėti, kad tas istorikas nevisiškai kasdieniškas. Nelabai panašus į archyvų žiurkinus, užimančius universitetų katedras, nes jis jaučia pareigą gyvent praeityje, dabartyje ir ateityje.
Bet čia ir glūdi autorės "suktybė". Ji naudojasi televizijoj praktikuojama "hot seat" (sur la selette) formule. O mūsų dienų žiūrovui gerai žinoma, kad taip pravedamame pašnekesy programos efektas priklauso nuo klausinėtojo laikysenos, jo užklausimų raizgumo, nuo "klausimų - spąstų". Tačiau būna situacijų, kad reporteris, iš pradžių priekabus, staiga neatlaiko apklausinėjamos asmenybės atvirumo ir nuoširdumo. Taip atsitinka ir šiuo atveju. Dialogo pagalba žiūrovui atsiskleidžia Platerytės asmenybė, jos kompleksai, reagavimas į nesėkmes, jos vidinis žėrėjimas. Lyriniai įtarpai — deklamatorių tekstai — suteikia scenoms papildomą dramatiškumą ir patosą. Tą chorą sudaro įvykių liudininkai. Visa tai organiška, nes palaipsniui išsilieja į kantatą. Sukilėlei ir kantatą žemei, kuri ją užaugino. Iš tikrųjų esama net tam tikro "tour de force", nes tie lyriniai įtarpai yra aiškiu autoriaus rezonieriaus balsu. Bet autorė to ir neslepia.
Aš nenoriu, kad būtum
tik prieblandoj panardintas
muziejaus paveikslas.
Aš nenoriu, kad būtum
tik vėjo vilnis per istorijos
gelstančius popierius
sakoma choro prologe. Nuo pat pirmų veikalo eilučių skaitytojui aišku, kad autorė prieš Grafaitės - Sukilėlės portretą stovi su didele pagarba ir pietizmu. Kad ji įžiūrės tame istoriniame personaže seserį ar moterį, turėjusią atlikti likimo uždėtą misiją. O tačiau tuose lyriniuose įtarpuose nesijaučia pompastikos ir retorikos. Vai čiūnaitei pavyksta sukurti meniškai patrauklų ir įtikinamą Platerytės portretą trijų matavimų — praeities, dabarties ir ateities — plotmėj. Nors, kaip žinome, Platerytės asmenybė yra įkvėpusi daug svetimšalių kūrinių ir mūsų pačių A. Vienuolio pjesę "1831 metus", nebūtų per drąsu teigti, kad tik "Dialogų su Emilija" dėka ji įeis į mūsų sąmonę kaip gyvoji legenda.
Jei pirmajam vienveiksmyje "Kasandroj" galima buvo aptikt kai kuriuos motyvus, praskambėjusius ankstyvojoj Vaičiūnaitės lyrikoj, kaip žavėjimąsi miesto romantika su jo vėtrungėm, kavinėm, džiazais, antikvaristais, tai šiuo kartu jos įvaizdžiai ir metaforos randa ištaką tautosakoj, gyvojoj žmonių kalboj, išjaustame gamtovaizdyje, ir visa tai suteikia pjesei pakilų sakmės registrą.
Be abejo, pjesė gali būti pavadinta neoromantine. Bet toji spalvų paletė pasigėrėtinai niuansuota. Grafaitės dilema — moters vienatvė — perteikiama išjaustai, sublimuotai:
Emilija,
nuskinsiu tau nakties tankmėj leliją,
pražydusią miške ant upėe kranto... Emilija,
pažvelk — kokia balta, kai tu imi ją
dar kartą šaltį juntančiomis rankomis...
Jei kituose vienveiksmiuose veiksmo vieta buvo abstraktybė ar nykuma, tai čia nuolat skaitytojas jaučia gimtos žemės ir jos praeities alsavimą, ypač baigminėje eigulio trobelės scenoj. "Dialogus su Emilija" galima būtų pavadinti "poetės teatru", angažuoto dramaturgo, tikinčio scenos magika — teatru, atsišaukiančiu žiūrove įvairiausiais ataidžiais, bet neužginčyjamai suteikiančiu jam estetinį pergyvenimą.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
