Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ CIKLO KELIONĖ APLINK GASPĖ PDF Spausdinti El. paštas
(dedikuota Mariui Katiliškiui)

ST. ARSENE — CACOUNA
Lipame laiptais lėtai
žemyn ir žemyn ir žemyn —
begalinėn pilkon bedugnėn:
nuolat tirštėjančioje migloje
ištirpsta krūmai ir medžiai
ir mūsų pačių pavidalai   
tiktai kažin kur giliai
pačiame rūko dugne
girdisi didelė upė:
teliūškuojančių vandenų
begalinė šneka
tarp bangų ir tarp akmenio ...

Ir staiga —
išsisklaido miglota, sunki
marška, ir prieš mūsų akis —
neužmatomi rožių laukinių krūmai ir kažkur tolumoj
kito kranto permatomi lengvi siluetai.
Po kojom atoslūgio uolos,
žaliu maurų kailiu apklotos ...
Kvepia jūrų druska ir rožėm.
Girdisi nebetolimo vandenyno alsavimas.
 

Pavienės žuvėdros jau sklando
virš mūsų galvų.
Didžiulė saulė grimsta į miglą,
į akinančiai žėruojantį vandenį.

Visą krantą
užlieja raudona tyla.
Tik vėjai baigia šiurenti
rožių tankmėj.
Lengvas šiurpas nubėga kūnu.
Pirmoji stotis — St. Arsene —
Cacouna.

Lipam laiptais atgal.
Lyg iš sapno.
Viršuje, ant kalno,
pasitinka mus pirmoji Gaspezijos seno
pusiasalio žvaigždėta skaisti,
vos gimus,
naktis.

1984.1.22

LYGTYS SU NEŽINOMAISIAIS
Kai braidėme Bartuvos brastą
nebuvo nežinomųjų. Nebuvo lygčių.
Tiktai devynakės prie nulygintų
baltų akmenėlių. Tiktai plazdenančiom
plačiom uodegom šapalai po lelijų lapais
ir aukšlėmis mirganti Ašva
rytmečio saulėje ...

Pirmas nežinomasai atėjo vogčia
Skuodo žvyrduobėj, skambant kapų koplyčios
varpui, ir rudenėjančio Radviliškio
stoties atsarginių bėgių rajone, nakčia,
derintojo švilpuko ir vagonų sukabinėtojo
trumpo, aštraus, kaip peilis, riksmo, niekieno negirdėto ...
Kitaip atrodė (groteskiškai, tarytumei marionetės)
geležinkelininko kūno kaulai sukritę ant žvyro dėmėto
suodžiais, alyva ... Kitaip visiškai atrodė už lango
mažos mergaitės geltoni plaukai ir senos kaimietės
vaškiniai skruostai koplyčios aikštėj. Iš lėto
lygtys su nežinomaisiais man uždengė visą vaikystės dangų:
tėvo akys (jau nebematančios?) vasario saulėtoj
palatoj ir ritmingai gurgiančių dumplių seniai nugalėta
tuščia pastanga nežinomųjų lygčių sprendimo išvengti.

1978.11.2
 
TERRA MIRIFICA
Paukščiui pavydėk: tik jam teleista
taip laisvai kaip vėjui skraidžiot...
Vėjams pavydėk: tik jie
amžini, lengvi ir permatomi
sklando anapus mirties.
Pavydėk ir vandeniui, ir žemei:
Dievas pats prikėlė juos iš nebūties.
Visatoj juodoj lyg brangakmenis
žėri tiktai mūsų žemė mėlynai žalia —
nuostabi, vienintelė gyva tarp milijardų
negyvų skraiduolių,lekiančių per erdvę.

Žemei pavydėk arba parpulk ant jos ir ją pagarbink.
1982

ANGELAI
Vaikai, grįždami iš mokyklų,
sukrito ant sniego. Mojavo
rankom. Padarė ilgą eilę
lekiančių angelų.

Balta ant balto.
Krinta šūsnim į ledėjantį veidą nekalto
tyro, permatomo ir tirpstančio
sniego
pūga.

1983.XII.22

Rašau
ne sau.
Net ne kitiems.
Kaip medžiai ir vanduo klausau,
ką žemė sako paliktiems
gyventi sau.
Ką liepia tiems,
kur gema, auga, miršta taip,
kaip paukščiai, vėjai ir ruduo,
kartais staiga, kartais lėtai   
kaip senka šuliny vanduo:
yra verdenė — ir... sausra.
Yra žolė šalia, gera —
staiga tik — stagarai sausi. . .

Ir jie — kiekvienas ir visi —
yra (ar nori, ar nenori) tavo.

Kažin kas davė, atėmė (apgavo?),
apdovanojo vėl, ir vėl tą tavo
nelauktą turtą atsiims . . .

Palauksiu savo žodžio vėl:
galbūt, pavasarį su kregždėm grįš,
gal būt, ir niekados. Todėl
ne sau rašau. Ir jei skaitys
kas nors mano eiles (ar neskaitys)
man bus vis tiek: ne sau
rašau.

1982.X.14-17

VAKARĖJANT
Pavargau. O liko dar nueiti — mylios.
Niekad, rodos, nebebus kelionė užbaigta.
Vakarėja. Jokio žiburio aplinkui. Tyli,
lyg be žado, begalinė, monotoniška, balta
sniego platuma.
O aš — tiktai maža tamsi dėmė tame
lengvame ir tyrame, kaip pasaka, pasaulyj.
Gal grįžau namo? Gal čia jau mano šiaurė:
išsvajota ir išvaikščiota, ir iškalbėta? Galbūt saulė
čia tiktai už pusmečio tegrįš? —
Nebe man. Gal čia ir kris
uždanga ... Tegul. Taip pavargau. Tepasiliks
akinančiuose pusnynuose dar mylių mylios
tiems, kurie, galbūt, ir vėl ateis į mano šiaurės baltą tylą.

1983.XII.24


Alfonsas Dargis — Kompozicija
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai